Atgal

Spausdiniti

Šis puslapis atspausdintas iš www.islamas.lt

Poligamijos Išmintis

POLIGAMIJOS IŠMINTIS

Straipsnį vertė: Hamda Al-Jilani

Dauguma vakariečių yra linkę poligamijos klausimą laikyti didiausiu islamo trūkumu, nes jie yra įtakojami jų papročių, jų religinių tradicijų, jų perdėto moters garbinimo ir to, ką jie matė ar girdėjo apie daugelio musulmonų elgesį, kurie veda kelias monas tik tam, kad patenkintų savo troškimus, nesilaikydami tų taisyklių, kurių privalo laikytis vesdami jas. Taip pat, vakariečiai taip mano dėl to, kas jiems atrodo iškrypimas šeimos tokios, kuri susideda iš vieno vyro ir kelių monų, ir kurioje vaikai nesutaria tarpusavy veikiami pavydo, konkurencijos ir pykčio. Tačiau toks poiūris neišsprendia rimtų problemų, kurios kyla sudėtingoje mogaus visuomenės organizacijoje. Vietoj to, prieš nusprendiant, reikėtų apmąstyti vyro ir moters prigimtis, sutuoktinių šeimyninio gyvenimo problemas ir rūpinimąsi vienu kitu, arba nepriklausomybę vienas nuo kito. Po viso šito, reikėtų pagalvoti, ar Kilniajame Korane poligamijos klausimas yra paverčiamas religiniu veiksmu kurio verta siekti, ar nuolaida, kuri yra leidiama tik būtinybės atveju ir apribotas taisyklėmis.
Tie, kurie usiima medicinos mokslais, ino, kad vyro ir moters prigimtys skirtingos. Pagal tai, ką mes inome, vyras iš prigimties turi didesnį troškimą moterims, nei moteris vyrui. Jei moteris nesiavėtų būti mylimai vyro, būtų daugybė moterų, kurios atsisakytų santuokos, kadangi moters aistra vyrui yra kai kas daugiau nei polinkis, kylantis iš natūralaus geismo susijusio su dauginimosi instinktu. Tai įrodo faktas, kad net jei moteris nekenčia vyro, jai skaudu, kai vyras nuo jos nusisuka, ir taip pat moteriai yra skaudu, kai mato vyrą – kad ir seną vyrą ar vienuolį, atsisakiusį šio pasaulio – kurie nejaučia jai potraukio, nepasiduoda jos kerams ir nereaguoja į jos avesį. Iš to seka, kad dauginimosi instinktas yra stipresnis vyro prigimtyje, ir tai yra pirmoji prielaida.
Taigi, egzistuoja dieviškoji išmintis kas liečia abiejų sutuoktinių potraukį vienas kitam, nes šis potraukis, dėl kurio atsiranda santuokos, kyla iš dauginimosi instinkto, kurio dėka yra išsaugomos rūšys, lygiai taip pat, kaip ir egzistuoja išmintis kas liečia maisto būtinybę mogui išgyventi. Moteris turi galimybę daugintis tik pusę savo gyvenimo, kuris trunka apie šimtą metų, nes moteris vyresnė nei penkiasdešimt metų nebetinkama nėštumui, menstruaciniam periodui ir kiaušinėlių formavimuisi gimdoje. Kai vyrui nėra leidiama vesti daugiau nei vieną moterį, tada didelė natūralaus vyro amiaus bus prarasta dauginimuisi, kas yra santuokos tikslas..Jei mes leistume vienam vyrui pasilikti su šimtu moterų vieniems metams, tai po metų galėtumėm tikėtis išvysti šimtą palikuonių. Kita vertus, jei mes leistume šimtui vyrui pasilikti su viena moterim, po metų mes gautume vieną palikuonį, nes kiekvieno vyro sėkla sunaikintų prieš tai buvusiojo. Tiems, kas suvokia palikuonių skaičiaus svarbą gamtos įstatymuose, šio pavyzdio reikšmė; bus aiški. Tame slypi antroji prielaida.
Taip pat, prisiminkime, kad moterų skaičius yra didesnis nei vyrų daugelyje pasaulio regionuose. Ir taip pat, vyrai daniau ūna vaikystėje ar jaunystėje, ir reikia turėti omeny jų karinę tarnybą, dalyvavimą karuose ir tai, kad vedybų išlaidų našta yra per didelė kai kuriems vyrams. Jei tinkamu santuokai vyrui nėra leidiama vesti daugiau nei vieną moterį, tai neišvengiamai baigiasi tuo, kad didelis skaičius moterų yra pasmerktas pasilikti be palikuonių ir jos yra atskirtos nuo būtinos mogui dauginimosi funkcijos, kurią joms suteikė gamta. Taigi, jos privalo ugniauti dauginimosi instinktą savo prigimtyje, dėl kurios išsivysto daugybė fizinių ir psichologinių susirgimų, todėl tos nelaimingosios tampa našta ir nelaime visuomenei, kai prieš tai buvo naudingos jiems. Arba dar blogiau, jos išmaino savo gerą reputaciją ir usiima ištvirkavimu...Reikia paminėti, kad moterys natūraliai traukiasi nuo to, (tai priešinga jų prigimčiai) nes jos labiau vadovaujasi jausmais ir švelnumu..Tai yra trečioji prielaida.
Nuo čia aš norėčiau atsidėti jums vedybinio gyvenimo principų išstudijavimo ir patyrinėti šeimos institutą taip, kaip jis yra suvokiamas protu ir pateikiamas gamtos. Šis principas teigia, kad vyras šeimos maitintojas ir namų ūkio tvarkytojas, nes jo kūnas ir protas yra stipresni ir tinkamesni palaikyti pragyvenimą ir apginti moterį. Tokia yra Dievo odių reikšmė: “Vyrai yra moterų gynėjai dėl to, ką Dievas suteikė vieniems ir kitiems, ir dėl to, ką jie joms išleidia iš savo turto. Tad doros moterys yra paklusnios ir saugo, kai jų nėra, tai, ką Dievas įsakė saugoti’ (4:34-38). Be to, šeimos principas teigia, kad moteris turi priiūrėti namus ir auginti vaikus, nes ji yra kantri ir švelni..ir yra tarp vyro ir vaiko savo jausmais. Dėl to ji labiausiai tinka paruošti berniukus vyro gyvenimui, ir mergaites išmokyti švelnumo ir kuklumo...Paaiškinant tai, galima sakyti, kad šeima yra maa valstybė, kaip daug šeimų sudaro didelę valstybę. Taip, moteris šioje valstybėje yra atsakinga vidiniuose namų reikaluose, kai vyras atsakingas finansų tvarkyme, viešuose darbuose ir kituose išoriniuose reikaluose. Tai atitinka gamtos tvarką, kad moteris yra apribota savo veikloje dėl kliūčių, kurias sudaro nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas. Todėl ji yra per silpna usiimti kita veikla ir dėl to yra priklausoma nuo vyro – nepriklausomas gyvenimas yra per didelė uduotis jai, jau nekalbant apie vadovavimą ir vyrų valdymą. Ir teisinga yra tai, kad vyras privalo rūpintis moterimi, o vyras privalo ginti ją, tai yra akivaizdi tiesa. Tai ką tada daryti jei moterų skaičius didesnis u vyrų? Ar negali tai būti sprendiama tokia visuomenės tvarka, kurioje vienam vyrui galima rūpintis keliomis moterimis, ypač jei atitinkamas reikalavimas yra, kai tai skirta monėms, išgyvenusiems karą, kuris paliko daug moterų be maitintojų ir gynėjų? Daug monių dar prideda, kad vyrui yra lengva pasamdyti daug monių, kad jam padėtų atlikti darbus u namų ribų. Kita vertus, namai susideda tik iš šeimos, ir danai būtina, kad moteriai kas nors padėtų namų ruošoje. Kadangi negalima svetimo vyro samdyti jai padėti, nes tai gali sukelti ištvirkimą, tai gerai turėti keletą moterų namuose skatinti šeimos klestėjimą. Taip sako kai kurie monės ir tai yra ketvirtoji prielaida.
Jei skaitytojas dabar kartu su manimi paanalizuoti mogaus elgesį kas liečia santuoką, poravimąsi ir dauginimąsi, jis pamatys, kad vyrui natūraliai vienos moters neutenka. Neaiškinsiu natūralių šio reiškinio prieasčių. Tyrimai parodė, kad primityviose gentyse moterys būdavo bendra vyrų nuosavybė ir jų vaikų tėvas nebūdavo inomas. Pamau vyrai pripaino, kad tokia maišymosi tvarka neatneša naudos ir jie nustatė keletą apribojimų. Taip šeimos vystymosi istorija pamau įėjo į naują; stadiją, kurioje tėvas tapo giminės tesėjas ir šeimos maitintojas, kaip kai kurie Vokietijos ir Anglijos mokslininkai aprašo knygose apie šeimos vystymosi istoriją. Šia vakariečiai laiko, kad aukščiausioje šeimos vystymosi stadijoje vyras yra apribotas viena moterimi. Tai yra neginčijama ir turėtų būti pagrindiniu šeimos principu. Bet ką vakariečiai gali pasakyti apie natūralų ir socialinį reiškinį, kuris reikalauja, kad vyras rūpintųsi moterimis? Ar gali jie pripainti, kad vyras yra patenkintas monogamija iki dabar? Ar atsirastų Europoj iš šimto tūkstančio vyrų nors vienas, kuris nors kartą nebuvo neištikimas? Aišku, kad ne, nes dėl jo prigimties vyras negali pasitenkinti viena moterimi, kadangi moteris ne visada fiziškai gali santykiauti su vyru, kada vyras jos trokšta, taip kaip jos kūnas ne visada yra vaisingas ir ne visada yra pasiruošusi turėti palikuonių. Atvirkščiai, moters troškimas santykiauti su vyru yra apribotas vienais kartais ir neįmanomas kitais. Pagal gamtos sukurtą moters kūną, natūralus poreikis santykiauti yra tik tarp menstruacinių periodų. Periodo metu, nėštumo ir vaiko nešiojimo metu moters prigimtis atmeta santykiavimą. Taigi, kai vyras yra patenkintas su viena moterų, daug dienų, kada vyras yra pasiruošęs turėti palikuonių, moteris ne dėl natūralių prieasčių: periodo, nėštumo, vaiko nešiojimo, vaiko maitinimo..Todėl tomis dienomis, vyras didelės gamtos galios dėka, kovoja su savo prigimtimi.
Tai yra penktoji prielaida. Jei skaitytojas su manimi pervelgs arabų istoriją prieš islamą, pamatys, kad tuomet poligamija nebuvo apribota jokiais skaičiais ar susijusi su kitokiais grietais taisyklėm. Neištikimybė nebuvo laikoma gėdinga vyrams, tik laisvoms moterims. Todėl jei apribota poligamija nebūtų buvę leidiama, monėms būtų buvę labai sunku priimti islamą, ir dabar neištikimybė islamo šalyse būtų laikoma tokia pat teisėta, kaip ir vakarų šalyse.
Tai šeštoji prielaida. Tačiau nei vienas neturėtų pamiršti, kad didiausias visuomenės vystymosi ir šeimos laimės tikslas yra kiekvienos šeimos susikūrimas iš dviejų monių, kurių kiekvienas suteikia kitam didelį kiekį meilės, pasitikėjimo, ištikimybės ir atsidavimo. Taip, jie drauge rūpinasi vaikų auginimu, todėl vaikai išaugs geri, nes jų tėvai davė jiems harmonijos, sutarimo, meilės ir ištikimybės pavyzdį. Čia septintoji prielaida. Taigi, jei kiekvienas jūsų apmąstys šias visas septynias prielaidas teisingai ir supras jų kilmę, išvada yra aiški: laimės vedybose ir šeimoje pagrindas yra šeima susidedanti iš dviejų monių..Tai yra galutinis mogaus vystymosi tikslas ir tobulumas, iki kurio mogus uauga ir kuriuo jie yra laimingi. Tačiau prie šito, egzistuoja faktas, kad ne visi vyrai gali pasiekti šią vystymosi stadiją, ir kad sąlygos kartais gali pareikalauti, kad vienas vyras privalo rūpintis keliomis moterimis. Poligamija gali būti naudinga tiek vyrui, tiek moteriui..Pavyzdiui, vyras veda nevaisingą moterį tam kad susilauktu palikuonių vėliau veda antrą. Čia didiausia nauda yra nevaisingajai monai, kadangi ji turės utikrintą gyvenimą. Arba jei vyras mano, kad vienos moters jam neutenka, kai jo temperamentas veda jį i daną santykiavimą, kai moters ne, arba jos menstruacinis periodas trunka puse mėnesio. Tada vyras iškelia galimybę vesti antrą kartą arba suvokia yra pasmerktas neištikimybei; bet islamas draudia neištikimybės galimybę, kuri yra didesnis blogis monai nei vyro vedimas antrą moną, su kuriomis jis elgiasi vienodai gerai, kaip tai yra liepiama Korane. Dėl šios prieasties neištikimybė yra legali tose šalyse, kuriose poligamija yra udrausta.
Poligamija taip pat yra vienintelė išeitis tose šalyse, kuriose egzistuoja moterų perteklius, kuris verčia moteris ieškoti darbo ir rūpintis savęs išlaikymu. Neretai tai pasireiškia moterų prostitucija, kai kito darbo jos susirasti negali. Taigi, kadangi poligamijos pateisinimo prieastys glūdi būtinybėse, poligamija yra leidiama Islame, bet ne kaip pareiga, nei kaip kakas labai rekomenduojamo ar pageidaujamo. Ji yra susieta su išlygomis, apie kurias kalbama šlovingoje eilutėje (Sura 4:3 – Bet jeigu tu bijai, kad nesielgsi lygiai su jomis, tai vesk tik vieną) ir tai yra pakartota teiginyje: taip bus labiau tikėtina, kad tu nebūsi šališkas)..Apmąstykite šią eilutę atidiai.........

Muchammed Rašid Rida, urnalas al-Manar, 7 Nr.