Atgal

Spausdiniti

This page is printed from WWW.ISLAMAS.LT

Poligamijos Išmintis

POLIGAMIJOS IŠMINTIS

Straipsnį vertė: Hamda Al-Jilani

Dauguma vakariečių yra linkę poligamijos klausimą laikyti didžiausiu islamo trūkumu, nes jie yra įtakojami jų papročių, jų religinių tradicijų, jų perdėto moters garbinimo ir to, ką jie matė ar girdėjo apie daugelio musulmonų elgesį, kurie veda kelias žmonas tik tam, kad patenkintų savo troškimus, nesilaikydami tų taisyklių, kurių privalo laikytis vesdami jas. Taip pat, vakariečiai taip mano dėl to, kas jiems atrodo iškrypimas šeimos tokios, kuri susideda iš vieno vyro ir kelių žmonų, ir kurioje vaikai nesutaria tarpusavy veikiami pavydo, konkurencijos ir pykčio. Tačiau toks požiūris neišsprendžia rimtų problemų, kurios kyla sudėtingoje žmogaus visuomenės organizacijoje. Vietoj to, prieš nusprendžiant, reikėtų apmąstyti vyro ir moters prigimtis, sutuoktinių šeimyninio gyvenimo problemas ir rūpinimąsi vienu kitu, arba nepriklausomybę vienas nuo kito. Po viso šito, reikėtų pagalvoti, ar Kilniajame Korane poligamijos klausimas yra paverčiamas religiniu veiksmu kurio verta siekti, ar nuolaida, kuri yra leidžiama tik būtinybės atveju ir apribotas taisyklėmis.
Tie, kurie užsiima medicinos mokslais, žino, kad vyro ir moters prigimtys skirtingos. Pagal tai, ką mes žinome, vyras iš prigimties turi didesnį troškimą moterims, nei moteris vyrui. Jei moteris nesižavėtų būti mylimai vyro, būtų daugybė moterų, kurios atsisakytų santuokos, kadangi moters aistra vyrui yra kai kas daugiau nei polinkis, kylantis iš natūralaus geismo susijusio su dauginimosi instinktu. Tai įrodo faktas, kad net jei moteris nekenčia vyro, jai skaudu, kai vyras nuo jos nusisuka, ir taip pat moteriai yra skaudu, kai mato vyrą – kad ir seną vyrą ar vienuolį, atsisakiusį šio pasaulio – kurie nejaučia jai potraukio, nepasiduoda jos kerams ir nereaguoja į jos žavesį. Iš to seka, kad dauginimosi instinktas yra stipresnis vyro prigimtyje, ir tai yra pirmoji prielaida.
Taigi, egzistuoja dieviškoji išmintis kas liečia abiejų sutuoktinių potraukį vienas kitam, nes šis potraukis, dėl kurio atsiranda santuokos, kyla iš dauginimosi instinkto, kurio dėka yra išsaugomos rūšys, lygiai taip pat, kaip ir egzistuoja išmintis kas liečia maisto būtinybę žmogui išgyventi. Moteris turi galimybę daugintis tik pusę savo gyvenimo, kuris trunka apie šimtą metų, nes moteris vyresnė nei penkiasdešimt metų nebetinkama nėštumui, menstruaciniam periodui ir kiaušinėlių formavimuisi gimdoje. Kai vyrui nėra leidžiama vesti daugiau nei vieną moterį, tada didelė natūralaus vyro amžiaus bus prarasta dauginimuisi, kas yra santuokos tikslas..Jei mes leistume vienam vyrui pasilikti su šimtu moterų vieniems metams, tai po metų galėtumėm tikėtis išvysti šimtą palikuonių. Kita vertus, jei mes leistume šimtui vyrui pasilikti su viena moterim, po metų mes gautume vieną palikuonį, nes kiekvieno vyro sėkla sunaikintų prieš tai buvusiojo. Tiems, kas suvokia palikuonių skaičiaus svarbą gamtos įstatymuose, šio pavyzdžio reikšmė; bus aiški. Tame slypi antroji prielaida.
Taip pat, prisiminkime, kad moterų skaičius yra didesnis nei vyrų daugelyje pasaulio regionuose. Ir taip pat, vyrai dažniau žūna vaikystėje ar jaunystėje, ir reikia turėti omeny jų karinę tarnybą, dalyvavimą karuose ir tai, kad vedybų išlaidų našta yra per didelė kai kuriems vyrams. Jei tinkamu santuokai vyrui nėra leidžiama vesti daugiau nei vieną moterį, tai neišvengiamai baigiasi tuo, kad didelis skaičius moterų yra pasmerktas pasilikti be palikuonių ir jos yra atskirtos nuo būtinos žmogui dauginimosi funkcijos, kurią joms suteikė gamta. Taigi, jos privalo užgniaužti dauginimosi instinktą savo prigimtyje, dėl kurios išsivysto daugybė fizinių ir psichologinių susirgimų, todėl tos nelaimingosios tampa našta ir nelaime visuomenei, kai prieš tai buvo naudingos jiems. Arba dar blogiau, jos išmaino savo gerą reputaciją ir užsiima ištvirkavimu...Reikia paminėti, kad moterys natūraliai traukiasi nuo to, (tai priešinga jų prigimčiai) nes jos labiau vadovaujasi jausmais ir švelnumu..Tai yra trečioji prielaida.
Nuo čia aš norėčiau atsidėti jums vedybinio gyvenimo principų išstudijavimo ir patyrinėti šeimos institutą taip, kaip jis yra suvokiamas protu ir pateikiamas gamtos. Šis principas teigia, kad vyras šeimos maitintojas ir namų ūkio tvarkytojas, nes jo kūnas ir protas yra stipresni ir tinkamesni palaikyti pragyvenimą ir apginti moterį. Tokia yra Dievo žodžių reikšmė: “Vyrai yra moterų gynėjai dėl to, ką Dievas suteikė vieniems ir kitiems, ir dėl to, ką jie joms išleidžia iš savo turto. Tad doros moterys yra paklusnios ir saugo, kai jų nėra, tai, ką Dievas įsakė saugoti’ (4:34-38). Be to, šeimos principas teigia, kad moteris turi prižiūrėti namus ir auginti vaikus, nes ji yra kantri ir švelni..ir yra tarp vyro ir vaiko savo jausmais. Dėl to ji labiausiai tinka paruošti berniukus vyro gyvenimui, ir mergaites išmokyti švelnumo ir kuklumo...Paaiškinant tai, galima sakyti, kad šeima yra maža valstybė, kaip daug šeimų sudaro didelę valstybę. Taip, moteris šioje valstybėje yra atsakinga vidiniuose namų reikaluose, kai vyras atsakingas finansų tvarkyme, viešuose darbuose ir kituose išoriniuose reikaluose. Tai atitinka gamtos tvarką, kad moteris yra apribota savo veikloje dėl kliūčių, kurias sudaro nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas. Todėl ji yra per silpna užsiimti kita veikla ir dėl to yra priklausoma nuo vyro – nepriklausomas gyvenimas yra per didelė užduotis jai, jau nekalbant apie vadovavimą ir vyrų valdymą. Ir teisinga yra tai, kad vyras privalo rūpintis moterimi, o vyras privalo ginti ją, tai yra akivaizdi tiesa. Tai ką tada daryti jei moterų skaičius didesnis už vyrų? Ar negali tai būti sprendžiama tokia visuomenės tvarka, kurioje vienam vyrui galima rūpintis keliomis moterimis, ypač jei atitinkamas reikalavimas yra, kai tai skirta žmonėms, išgyvenusiems karą, kuris paliko daug moterų be maitintojų ir gynėjų? Daug žmonių dar prideda, kad vyrui yra lengva pasamdyti daug žmonių, kad jam padėtų atlikti darbus už namų ribų. Kita vertus, namai susideda tik iš šeimos, ir dažnai būtina, kad moteriai kas nors padėtų namų ruošoje. Kadangi negalima svetimo vyro samdyti jai padėti, nes tai gali sukelti ištvirkimą, tai gerai turėti keletą moterų namuose skatinti šeimos klestėjimą. Taip sako kai kurie žmonės ir tai yra ketvirtoji prielaida.
Jei skaitytojas dabar kartu su manimi paanalizuoti žmogaus elgesį kas liečia santuoką, poravimąsi ir dauginimąsi, jis pamatys, kad vyrui natūraliai vienos moters neužtenka. Neaiškinsiu natūralių šio reiškinio priežasčių. Tyrimai parodė, kad primityviose gentyse moterys būdavo bendra vyrų nuosavybė ir jų vaikų tėvas nebūdavo žinomas. Pamažu vyrai pripažino, kad tokia maišymosi tvarka neatneša naudos ir jie nustatė keletą apribojimų. Taip šeimos vystymosi istorija pamažu įėjo į naują; stadiją, kurioje tėvas tapo giminės tesėjas ir šeimos maitintojas, kaip kai kurie Vokietijos ir Anglijos mokslininkai aprašo knygose apie šeimos vystymosi istoriją. Šia vakariečiai laiko, kad aukščiausioje šeimos vystymosi stadijoje vyras yra apribotas viena moterimi. Tai yra neginčijama ir turėtų būti pagrindiniu šeimos principu. Bet ką vakariečiai gali pasakyti apie natūralų ir socialinį reiškinį, kuris reikalauja, kad vyras rūpintųsi moterimis? Ar gali jie pripažinti, kad vyras yra patenkintas monogamija iki dabar? Ar atsirastų Europoj iš šimto tūkstančio vyrų nors vienas, kuris nors kartą nebuvo neištikimas? Aišku, kad ne, nes dėl jo prigimties vyras negali pasitenkinti viena moterimi, kadangi moteris ne visada fiziškai gali santykiauti su vyru, kada vyras jos trokšta, taip kaip jos kūnas ne visada yra vaisingas ir ne visada yra pasiruošusi turėti palikuonių. Atvirkščiai, moters troškimas santykiauti su vyru yra apribotas vienais kartais ir neįmanomas kitais. Pagal gamtos sukurtą moters kūną, natūralus poreikis santykiauti yra tik tarp menstruacinių periodų. Periodo metu, nėštumo ir vaiko nešiojimo metu moters prigimtis atmeta santykiavimą. Taigi, kai vyras yra patenkintas su viena moterų, daug dienų, kada vyras yra pasiruošęs turėti palikuonių, moteris ne dėl natūralių priežasčių: periodo, nėštumo, vaiko nešiojimo, vaiko maitinimo..Todėl tomis dienomis, vyras didelės gamtos galios dėka, kovoja su savo prigimtimi.
Tai yra penktoji prielaida. Jei skaitytojas su manimi peržvelgs arabų istoriją prieš islamą, pamatys, kad tuomet poligamija nebuvo apribota jokiais skaičiais ar susijusi su kitokiais griežtais taisyklėm. Neištikimybė nebuvo laikoma gėdinga vyrams, tik laisvoms moterims. Todėl jei apribota poligamija nebūtų buvę leidžiama, žmonėms būtų buvę labai sunku priimti islamą, ir dabar neištikimybė islamo šalyse būtų laikoma tokia pat teisėta, kaip ir vakarų šalyse.
Tai šeštoji prielaida. Tačiau nei vienas neturėtų pamiršti, kad didžiausias visuomenės vystymosi ir šeimos laimės tikslas yra kiekvienos šeimos susikūrimas iš dviejų žmonių, kurių kiekvienas suteikia kitam didelį kiekį meilės, pasitikėjimo, ištikimybės ir atsidavimo. Taip, jie drauge rūpinasi vaikų auginimu, todėl vaikai išaugs geri, nes jų tėvai davė jiems harmonijos, sutarimo, meilės ir ištikimybės pavyzdį. Čia septintoji prielaida. Taigi, jei kiekvienas jūsų apmąstys šias visas septynias prielaidas teisingai ir supras jų kilmę, išvada yra aiški: laimės vedybose ir šeimoje pagrindas yra šeima susidedanti iš dviejų žmonių..Tai yra galutinis žmogaus vystymosi tikslas ir tobulumas, iki kurio žmogus užauga ir kuriuo jie yra laimingi. Tačiau prie šito, egzistuoja faktas, kad ne visi vyrai gali pasiekti šią vystymosi stadiją, ir kad sąlygos kartais gali pareikalauti, kad vienas vyras privalo rūpintis keliomis moterimis. Poligamija gali būti naudinga tiek vyrui, tiek moteriui..Pavyzdžiui, vyras veda nevaisingą moterį tam kad susilauktu palikuonių vėliau veda antrą. Čia didžiausia nauda yra nevaisingajai žmonai, kadangi ji turės užtikrintą gyvenimą. Arba jei vyras mano, kad vienos moters jam neužtenka, kai jo temperamentas veda jį i dažną santykiavimą, kai moters ne, arba jos menstruacinis periodas trunka puse mėnesio. Tada vyras iškelia galimybę vesti antrą kartą arba suvokia yra pasmerktas neištikimybei; bet islamas draudžia neištikimybės galimybę, kuri yra didesnis blogis žmonai nei vyro vedimas antrą žmoną, su kuriomis jis elgiasi vienodai gerai, kaip tai yra liepiama Korane. Dėl šios priežasties neištikimybė yra legali tose šalyse, kuriose poligamija yra uždrausta.
Poligamija taip pat yra vienintelė išeitis tose šalyse, kuriose egzistuoja moterų perteklius, kuris verčia moteris ieškoti darbo ir rūpintis savęs išlaikymu. Neretai tai pasireiškia moterų prostitucija, kai kito darbo jos susirasti negali. Taigi, kadangi poligamijos pateisinimo priežastys glūdi būtinybėse, poligamija yra leidžiama Islame, bet ne kaip pareiga, nei kaip kažkas labai rekomenduojamo ar pageidaujamo. Ji yra susieta su išlygomis, apie kurias kalbama šlovingoje eilutėje (Sura 4:3 – Bet jeigu tu bijai, kad nesielgsi lygiai su jomis, tai vesk tik vieną) ir tai yra pakartota teiginyje: taip bus labiau tikėtina, kad tu nebūsi šališkas)..Apmąstykite šią eilutę atidžiai.........

Muchammed Rašid Rida, žurnalas al-Manar, 7 Nr.