Atgal

Spausdiniti

This page is printed from WWW.ISLAMAS.LT

Du'a galia

DU'A GALIA

Straipsnį parašė: Khalid Baig Gegužės 27, 2002 (14 Rabi-ul-Awwal 1423)  
Vertė: Jolita Meškauskaitė

 

Tikriausiai ne daugelis iš mūsų žino, jog Du’a gali pakeisti žmogaus gyvenimą, jo požiūrį bei likimą. Reiktų atsiminti, jog iš tiesų du’a yra efektyvus ir galingas tikinčiojo ginklas.

Vieną kartą pro mūsų Pranašą (saws) praėjo grupė žmonių, kenčiančių įvairaus pobūdžio nelaimes bei nepriteklius. Juos pamatęs Pranašas (saws) pasakė: "Kodėl gi jie nesako Du'a (t.y. nesimeldžia Dievui), kad Jis suteiktų jiems pagalbą?”
Daugelyje pasaulio šalių musulmonai kenčia finansinį nepriteklių bei susiduria su įvairiausiais sunkumais, todėl šis klausimas yra aktualus mums visiems.
Iš tiesų negalima sakyti, jog mes visiškai būtume pamiršę du'ą. Tačiau, nors mes ja reguliariai sakome, vis tik  mūsų du'os supratimas bei praktika labai skiriasi. Labai dažnai jos svarba yra sumažinama iki menkiausio grudelio. Kad ir kaip būtų gėda prisipažinti, mes sakome du'a (t.y. prašome Allah pagalbos) tik tuomet, kada visos kitos mūsų pastangos žlunga, t.y. du'a čia tampa tarsi alternatyvus paskutinis variantas. Du’a kartais tampa pajuokiama mūsų elgesyje ar žodžiuose. Reiktų susimąstyti: galbūt mes sakome du'a tik tuomet, kuomet mūsų situacija atrodo be išeities?
Iš tiesų du’a - stipriausiais tikinčiųjų ginklas, galintis pakeisti mūsų likimą, kai tuo tarpu mūsų pačių pastangos čia yra bevertės.
Du’a - tai garbinimo (ibadah) pagrindas ir širdis ir ji turėtų būti pirmas ir paskutinis tikinčiojo pasirinkimas prašant Allah užtarimo bei palaiminimo visiems mūsų ateities planams bei veiksmams. 
Du’a - tai pokalbis su Dievu (Allah), mūsų Kūrėju, Visagaliu, visa Žinančiu ir iš visų Stipriausiu.  Pats du'a sakymo veiksmas turi nepaprasta reikšmę. Jis mus grūdina, ugdo, stiprina ir transformuojasi į pokalbį tarp žmogaus ir Dievo. Mes kreipiamės į Jį žinodami, kad tik Jis vienas gali palengvinti mūsų kančias ir išspręsti mūsų problemas. Po pašnekesio su mūsų Visagaliu, kurio metu mes pasipasakojam Jam apie savo sunkumus, mes jaučiame Jo gailestį, įgauname stiprybės ir pasiryžtame toliau sekti Jo keliu, nes tas kelias yra vienintelis tikrasis pasisekimo kelias.
Užklupus negandoms ir sunkumams kiekvieno musulmono pirmas ir paskutinis veiksmas turėtų būti du'a. Mes turime prašyti Dievo, kad Jis mums suteiktų išeitį iš mus užklupusių sunkumų; mes turime prašyti Jo pagalbos, kad sugebėtumėm eiti tuo keliu, kurį Jis mums parodė; mes taip pat turime Jo prašyti, kad mūsų pastangos neliktų bevaisės, bet duotų gerų rezultatų. 
Kuomet susergame, mes žinome, kad be Jo valios nerasime tinkamo gydytojo, geriausias gydytojas be Jo valios nesugebės diagnozuoti mūsų ligos, o geriausia mums suteikta medicinine pagalba bus neveiksminga, jeigu tokia nebus Visagalio valia. Taigi, dėl visa to mes kreipiamės į Jį, sakydami du'ą. Mes sakome du’ą visą laiką: prieš siekiant medicininės pagalbos, tuo metu kada ja gauname, ir po jos suteikimo. Ir tas pats sakytina ir apie visus kitus sunkumus, su kuriais mes susiduriame savo gyvenime. 
Kaip jau buvo minėta anksčiau, du'a yra pagrindinė garbinimo (ibadah) dalis. Žmogus, sakantis du'ą, netiesiogiai patvirtina savo tikėjimą į vieną Dievą. Su kiekviena du'a žmogaus tikėjimas į Dievą vis auga ir stiprėja. Sakydami du'ą mes ne tik meldžiame Dievo malonės, bet tuo pačiu pripažįstame savo bejėgiškumą.
Sakant du'ą reikia susikaupti, būti sąžiningu pačiam sau, suprasti, kad tai ypatingas momentas, kuomet žmogus ir Dievas yra akis į akį ir kuomet slapčiausios mūsų mintys yra girdimos, į karščiausias mūsų maldas yra atsakoma. Sakantis du'ą žmogus niekuomet nebus arogantiškas, išdidus ar pasipūtęs, nes du'a tyrina mūsų sielą bei apvalo mūsų mintis nuo blogio.
Du'a  - tai mūsų stipriausiais, galingiausias ir efektyviausias ginklas, visuose gyvenimo nesklandumuose, varge, o taip pat ir Džihado metu. Prieš prasidedant “Badr” mūšiui, Pranašas Muhamedas (saws) meldėsi visą naktį prašydamas Allah pagalbos, nes abiejų pusių jėgos buvo nelygios. Sultonas Salatudinn Ayyubi dienos metu visą savo laiką skirdavo kareivių paruošimui, o naktimis sakydavo du'ą - verkdavo ir prašydavo Dievo pagalbos. Štai tokia tad buvo pirmųjų musulmonų - karių už Islamą praktika.
Mes turime stengtis sakyti du’ą visose gyvenimo situacijose: tiek gerose, tiek ir blogose. Kad ir ko mes beprašytumėm, niekuomet tai nebus per daug mūsų Kūrėjui, todėl mes ir mokomės prašyti Dievo tuomet, kuomet mes mums ko nors reikia, netgi jei tai būtų paprasčiausi batų raišteliai. Prašykime Jo taip, kaip kad prašo vargšas arba pastogės neturintis žmogus, tačiau tuo pačiu prašykime tikėdami, kad mūsų du’a bus priimta ir į ją atsakyta.  Prisiminkime šį hadisą, kuriame sakoma: “Nieko nėra mieliau Dievui, kaip Jo tarno du’a (malda), skirta Jam". Tačiau, turime atminti, jog mūsų malda, sakoma be susikaupimo ir koncentracijos, nesiskaito kaip malda.
Taipogi turime nepamiršti, jog sakyti du'ą turėtumėm ne tik mus ištikus negandoms ir prispaudus nelaimėms, bet visuomet. Pranašas Muhamedas (saws) sakė: “Tas, kuris trokšta, kad Dievas atsakytų į jo du’ą (maldą) nepalankiu ir sunkiu jam metu, turi sakyti du'ą dienomis, kurios yra jam labai palankios, be sunkumu”. Jis taip pat sakė: “Dievas labai pyksta ant tų, kurie nieko iš Jo neprašo”.
Prašykime Jo dėl visokiausių priežasčių: dėl to, ko mums reikia šiame gyvenime, ir dėl palaimos amžinajame gyvenime. Ir ypač prašykime Dievo malonės ir užtarimo amžinajam gyvenimui, nes tie, kurie susikoncentruoja tik dėl šio gyvenimo ir meldžia Dievo materialinių gėrybių tik šiam gyvenimui, iš tiesų tokiu savo elgesiu pripažįsta, jog jiems visiškai nerūpi amžinasis gyvenimas. Šv.Korane labai aiškiai rašoma apie tai, kas tokių žmonių laukia. Ir dėl to lai jie paskui nekaltina nieko kito, tik patys save. Taipogi turi laikytis balanso ir tie, kurie nuolat meldžia ir prašo Dievo gėrybių amžinajame gyvenime. Mums reikalinga Dievo pagalba ir čia, žemėje, kad galėtumėm nugyventi prasmingą ir dorą gyvenimą.
Prašykime Dievo, sakydami du’ą ne tik dėl savęs, bet ir už mūsų tėvus, brolius, seseris, vyrus, žmonas, vaikus, gimines, draugus, mokytojus, kenčiančius musulmonus ir t.t. Melskimės, kad viskas mums gerai klotųsi tiek šiame, tiek ir kitame gyvenime, po mirties. Pranašas (saws) sakė: “To musulmono du'a (malda), kuris meldžiasi už savo brolį (seserį) Islame, kai šis nėra šalia, yra priimta. Tokiam musulmonui yra paskirtas angelas. Ir kuomet jis meldžiasi už savo brolį (seserį), paskirtasis jam angelas sako: "Amen. Ir tu būk lygiai taip pat palaimintas." (Sahih Muslim).
Šiuo sunkiu mums, musulmonams, laiku kas karta tenka išgirsti naujienas apie mūsų brolių ir seserų kraujo praliejimą Palestinoje, Kašmyre, Indijoje, Afganistane, Irake, Čečėnijoj ir t.y. Ką mums tokiu atveju reikėtų daryti? Kaip mums derėtų elgtis? Taip, mes galime viduje nešiotis pyktį ir neapykantą. Galime rašyti skundus įvairioms tarptautinėms instancijoms. Tačiau taip pat galime pamiršti visa tai ir nukreipti kalbą kita linkme, arba stoti prieš Dievą ir melstis Jam, prašyti Jo, kuris yra vienintelis, galintis padėti, pagalbos.
Du’a gali pakeisti mūsų gyvenimą, požiūrį į gyvenimą ir likimą. Tai stipriausias ir efektyviausias mūsų ginklas, tačiau jis veikia tik tiems, kurie rimtai ir sąžiningai bando jį naudoti.