KĄ SAKO ISLAMAS APIE PRAMOGAS IR ŽAIDIMUS
Paimta iš: www.islamonline.net
Straipsnį rašė: Šeichas Jusuf al Kardavi "Leistina ir udrausta Islame"
Vertė: Rasa Putnaitė
Islamas - praktiška religija. Ji nekalba apie nepasiekiamų idealų groį, bet moko, jog monės yra ne angelai, o paprasčiausi mirtingieji. Trumpiau tariant, Islamas - tai kasdienis mogaus usiėmimas, todėl mūsų religija nereikalauja iš musulmonų, kad jie perdėtai bei pastoviai garbintų Dievą, kad jų tylėjimas taptų meditacija, kad jie nesiklausytų nieko, išskyrus Šventąjį Koraną ar kad jie visą savo laisvą laiką praleistų meÄetėje. Islamas pripaįsta, kad Allah sukūrė mogų, besirūpinantį paprasčiausiais kasdieniais poreikiais, tokiais, kaip pavyzdiui, valgis ar miegas. Vienas iš tokių poreikių yra poilsis bei pramogos.
VISKAM SAVAS LAIKAS
Kai kurie iš Pranašo 
pasekėjų manė, jog norint išlaikyti savo aukštą dvasinį lygį, jie visuomet turi palaikyti rimtumą, pastoviai melstis ir atsisakyti visų emiškų malonumų bei šio pasaulio gamtos dovanų. Jie manė, kad neturi teisės į poilsį, jog visada ir visos jų mintys turi būti sukauptos tik vienu tikslu: pamąstymais kaip gauti aminąjį gyvenimą Rojuje ir kad iš šio pasaulio jie turėtų išeiti su diaugsmu.
Štai ką apie save pasakė Hanzalah al Useidi, didysis Pranašo pasekėjas ir raštininkas: "Sutiko mane Abu Bakr ir paklausė: "Kaip sekasi, Hanzalah?" Aš atsakiau: "Hanzalah tapo veidmainis". Tuomet jis sušuko: "Subhan Allah! Ką tu sakai?" Aš atsakiau: "Kai mes esame su Allah Pranašu , Jis kalba apie Pragaro ugnį ir Rojų tol, kol mes nepradedame iš tikro tai jausti ir tarsi visą tai matyti. Tačiau kai mes išeiname ir aidiame su savo monomis ir vaikais, ar usiimame savais reikalais, mes daug ką umirštame". Abu Bakr tarė: "Prisiekiu Allah, kad ir aš jaučiu tą patį". Po šio pokalbio mes abu nuėjome pas Allah pranašą ir aš pasakiau: "O, Allah Pranaše ! Aš tapau veidmainiu". Jis paklausė: "Ką tai reiškia?" Aš atsakiau: "O, Allah Pranaše , kai mes esame su tavimi, tu kalbi apie Pragaro ugnį ir Rojaus sodus tol, kol mes pradedame matyti juos, tačiau po to, kai mes išeiname aisti su savo monomis ir vaikais, mes daug ką umirštame". Tuomet Allah Pranašas tarė: "Prisiekiu tuo, pas ką mano siela, jeigu jūs išliksite tame lygyje, kuriame jūs buvote, kai kalbėjote apie Allah kartu su manim, tai angelai paspaus jums rankas netgi tada, kai jūs ilsitės ar vaikštinėjate. Bet, Hanzalah, yra laikas šiam pasauliui, ir yra laikas kitam." Ir jis šią frazę pakartojo tris kartus". (Perduota Muslimų).
SAHABAH - PRANAŠO LAIKŲ ŽMONĖS
Pranašo gyvenimas yra nuostabus pavyzdys kiekvienam mogui. Kai Jis būdavo vienas, Jis visiškai atsiduodavo maldai ir melsdavosi taip ilgai, kad net Jo kojos utindavo. Reikaluose, liečiančiuose teismus ar teisybę, Jis nenusileisdavo niekieno nuomonei ir vykdydavo teisingus sprendimus, stengdamasis įtikti tik Dievui. Tačiau, bendraujant su monėmis, Jis išliko paprastu mogumi, galinčiu diaugtis emiškais malonumais, dalyvo pokalbiuose, šypsodavosi ir juokaudavo, ir niekada nenuslėpdavo tiesos. Pranašui patiko diaugsmas ir Jis nekentė liūdesio. Išsigelbėjimo Jis ieškodavo pas Allah, o susidūręs su kančiomis ar sunkumais Jis sakydavo šią du'ą: "O, Allah, aš pas Tave ieškau išsigelbėjimo nuo kančių ir sunkumų". (Perduota Abu Dauud)
Kas liečia humoro jausmą, galima būtų pateikti šį pavyzdį. Kartą prie Pranašo priėjo sena moteris ir paklausė: "O Allah Pranaše, prašau pasimelsk Dievui u mane, kad Jis leistų man įeiti į Rojų". Pranašas jai atsakė, kad Rojuje nebebus senių. Ji apsiverkė, nesupratusi jo odių prasmės. Tuomet Pranašas nuramino ją sakydamas, jog į Rojų ji įeis būdama ne sena, o jauna moterimi, pilna jėgų ir jaunatvės ir pacitavo vieną ajatą iš Šv.Korano: "Juk Mes sukūrėme jas būtybėmis ir padarėme mergelėmis, mylinčiomis monomis, ir lygiomis savo amiumi". (56:35-37) (Perduota At-Tirmidhi).
PROTO POILSIS
Sekant Pranašo pavyzdiu, Jo kilnieji pasekėjai taip pat sau leido juokauti ir šypsotis, aisti aidimus bei usiimti sportu. Jie suprato kūno bei sielos poilsio svarbą varginančioje kelionėje kovoje u tikėjimą ir teisybę. Ali ibn Tabu sakė: "Protas pavargsta taip pat, kaip ir kūnas, tad jį reikia gydyti humoru". Ir taipogi jis sakė: "Atgaivinkite karts nuo karto savo išmintį, nes pavargęs protas lieka aklas".
Abu ad Darda yra pasakęs: "Aš savo širdiai duodu pailsėti paprasčiausiais pasilinksminimais, kad sustiprinčiau jos tarnavimą tiesai".
Taigi, nėra nieko bloga tame, kad musulmonas pramogauja ar atsipalaiduoja, kad pailsintų savo protą bei sustiprintų savo kūną sportuodamas. Tačiau, malonumai neturėtų tapti esminiu dalyku musulmono gyvenime ir tikintysis neturėtų būti uimtas vien tik tuo. Reikia paminėti, jog netinka juokauti tuomet, kada kai kalbama rimtai. Yra sakoma: "Naudokite savo kalboje juokus tiek, kiek naudojate druskos savo maiste." Musulmonui nederėtų juokauti tokiais dalykais, kuriais gali būti įeistas kitas mogus. Aukščiausiasis Allah pasakė: "O, jūs, kurie tikite! Lai vieni monės nesityčioja iš kitų, galbūt jie yra geresni u juos!" (49:11).
Musulmonui taip pat negalima sakyti netiesos vien dėl to, kad prajuokintų kitus mones. Pranašas yra pasakęs: "Vargas tam, kas sako netiesą vien tik dėl to, kad prajuokintų mones. Vargas jam, vargas jam". (At-Tirmidhi).
Yra daug sporto šakų ir aidimų, kuriuos Pranašas rekomendavo musulmonams naudoti poilsiui bei atsipalaidavimui, o kartu ir pasiruošiant religiniams privalumams. Apie tai plačiau skaitykite skyrelyje "Ką sako Islamas apie sportą".
