Šis puslapis atspausdintas iš www.islamas.lt

[1246] Baráat: paprastai verčiamas kaip „neliečiamumas“. Aš nemanau, jog tas odis teisingai atspindi arabų kalbos odio reikšmę šiame kontekste. Aš palikau jį, nes negalėjau sugalvoti nė vieno ekvivalentaus anglų kalbos odio (versta iš anglų kalbos – vert.). Bendroji prasmė yra paaiškinta įvade į šią Surą. 3 eilutėje aš vartoju perifrazę „panaikina sutarties įsipareigojimus“, kuri kakiek paaiškina reikšmę. Pagonys ir Islamo priešai danai sudarydavo abipuses sąjungas su musulmonais. Musulmonai skrupulingai laikydavosi savo dalies, bet pagonys savo dalį vis paeisdavo, kai tik jiems tai būdavo patogu. Einant metams tapo būtina visas tokias sutartis paskelbti negaliojančiomis.  Tai buvo atlikta priderama forma, duodant keturių mėnesių įspėjimo laikotarpį. Taip buvo suteikta proga tiems, kurie ištikimai laikėsi savo įsipareigojimų, pratęsti savo sąjungas.

[1247] Keturi mėnesiai: kai kurie Komentatoriai supranta tai kaip keturis udraustus mėnesius, per kuriuos kariavimas pagal senovės arabų paprotį buvo neleistinas, - Radabas, Zulkada, Zulhida ir Muharamas: iūrėkite ii. 194 išnašą. Tačiau geriau tai yra suprasti kaip keturis mėnesius, einančius iš karto po Paskelbimo. Turint omeny tai, kad ši Sura buvo paskelbta Šavalo pradioje (iūrėkite įvadą), keturi mėnesiai būtų Šavalas, Zulkada, Zulhida ir Muharamas, iš kurių paskutinieji trys taipogi būtų paprotiniai Udraustieji Mėnesiai.

[1248] Didioji Had diena yra arba Zulhidos 9-oji diena (‘Arafa), arba 10-oji (Aukojimo Diena).

[1249] Šventa pareiga vykdyti visus bet kokios rūšies įsipareigojimus tiek musulmonams, tiek nemusulmonams, tiek viešajame, tiek ir privačiame gyvenime yra svarbiausia musulmonų etikos ypatybė. Klausimas, kas turi būti daroma su tais, kurie piktnaudiauja šiuo principu nevykdydami savo pareigų, bet tikisi, jog musulmonai savo dalį įvykdys, neturi būti sprendiamas (sutarčių atveju) pagal bendrą sutarčių paskelbimo negaliojančiomis principą, bet atidiai apsvarstant atvejus, kur buvo ištikimybė, o ne išdavystė. Čia mes esame įpareigojami laikytis griečiausios ištikimybės, kadangi tai yra dalis dorumo ir mūsų pareigos Alachui.

[1250] Pabrėiamas pirmasis sakinys: tik tada, kada keturi gailestingumo mėnesiai praeis, ir kita pusė neparodys jokių išdavikiškų planų atsisakymo enklų per dorą elgesį, iškyla karo tarp Tikėjimo ir Netikėjimo padėtis.

[1251] Kada karas tampa neišvengiamas, jis tur būti kariaujamas su smarkumu. Anglų kalboje yra toks išsireiškimas kaip „kovoti su vaiko pirštinėmis“ (švelniai, mandagiai). Kovojimas gali įgauti tokias formas kaip udymas, grobimas, apsiaustis, pasalos ir kitokios karo gudrybės. Tačiau netgi tada kaltiesiems yra paliekama galimybė atgailai ir pasitaisymui. Jei taip įvyksta, mūsų pareiga yra atleisti ir įtvirtinti taiką. 

[1252] Atgaila turi būti nuoširdi, o tai parodoma elgesiu – tikros maldos religine dvasia ir labdara. Tokiu atveju mes neturime usklęsti vartų atgailaujantiesiems. Priešingai, mes turime daryti viską, kad palengvintume jiems kelią, atsimindami, kad Alachas yra Danai atleidiantis, Maloningiausias.

[1253] Netgi tarp Islamo priešų, aktyviai kovojančių prieš Islamą, gali būti individų, kuriems gali reikėti apsaugos. Jiems reikia suteikti pilną prieglobstį ir sudaryti galimybes išgirsti Alacho Žodį. Jei jie Žodį priims, jie taps musulmonais ir broliais, ir daugiau joks klausimas nekyla. Jei jie nepriima Islamo, jiems reikės dvigubos apsaugos: (1) nuo islamiškų pajėgų, atvirai kovojančių prieš jų mones, (2) nuo jų pačių monių, kadangi jie atsiskyrė nuo jų. Jiems turėtų būti utikrinama abiejų rūšių apsauga, jie turėtų būti palydėti į vietą, kur jie galės būti saugūs. Tokie asmenys nusideda tik per neišmanymą, tad juose gali būti daug gero.

[1254] Maaman: vieta ar galimybė būti saugiam nuo bet kokios grėsmės.

[1255] Šioje dalyje mums pateikiamos prieastys, kodėl sutartys su klastingais priešais pagonimis buvo paskelbtos negaliojančiomis. Sakinys, pristatantis išimtį, yra įterptinis. Žodis „pagonys“ turi būti susietas su 8 eilute, Toje eilutėje odis kaifa reziumuoja sakinį, pradėtą odiu kaifa 7 eilutės pradioje. Išimtinės Pagonių gentys, kurios išliko ištikimos savo odiui, buvo Banu Hamza ir Banu Kinana, kurios prisiekė savo sutartis prie Šventosios Mečetės ir ištikimai laikėsi jų. Joms turėjo būti suteikta pilno jų ištikimybės nauda, nors jų giminingos gentys ir buvo išdavikiškos.

[1256] 7 eilutėje įterptinai buvo išdėstytos išimtys, o dabar yra trumpai, bet pilnai ir įtikinamai išsakomas bendros pagonių genčių daugumos kaltinimas. Kaip gali būti įmanomos sutartys su jais po tokio jų elgesio? Yra atsivelgiama  į tai: (1) jog kai tik jie įgydavo menką pranašumą, jie nebepaisydavo nei giminystės, nei susitarimo ryšių su musulmonais dėl šių Tikėjimo, taip pasirodydami esantys dvigubai išdavikiški; (2) jog jie kalbėdavo graius odius, bet širdyse slėpdavo pagieą; (3) jog jų poiūris į duotą odį būdavo maištingas; (4) jog jie nebepaisydavo iškilmingų Alacho odių dėl kokio nors apgailėtinos emiškos naudos; (5) jog jie bandydavo sulaikyti kitus mones nuo atėjimo į Alacho Kelią. Pirmas sakinys vėl yra pakartojamas kaip paskutinis sakinys, kad pabrėtų jų dvigubą išdavystę ir ubaigtų argumentą.

[1257] Giminystės ryšiai tarp arabų buvo tokie stiprūs jog beveik nenutraukiami. Pagonys arabai stengdavosi nutraukti juos su musulmonais, kurie būdavo jiems giminės ir paįstami. Be šių giminystės ryšių dar buvo jų Sutarties priesaikos saitai. Jie sulauydavo tą priesaiką, nes kita pusė būdavo musulmonai!

[1258] Išdėstomas jų nuodėmių katalogas. Aišku, kad jie buvo agresoriai blogiausiais įmanomais būdais; karas tapo neišvengiamu.

[1259] Atgailos šansas ir malonė blogiausiems priešams ir dar kartą pabrėiama tam, kad bent kiek suprantantys monės nepradėtų klaidingai manyti, kad karas buvo nevaromas ar lengvas dalykas. Šis pabrėimas yra suderintas su prieasčių, dėl kurių karas buvo neišvengiamas bent kiek save gerbiantiems monėms, pabrėimu sekančioje eilutėje.

[1260] Priešai ne tik begėdiškai sulauė savo priesaikas, bet jie netgi tyčiojosi iš musulmonų dėl jų Tikėjimo ir „kvailo“ sutarties iš jų pusės laikymosi, esą jie bijo kovoti!

[1261] Argumentas dabar pasisuka naujai. į musulmonus yra apeliuojama, remiantis įvairiais pagrindais: (1) priešo begėdiškas sutarčių negerbimas; (2) slapti sąmokslai sukompromituoti Šventąjį Pranašą ir išvyti jį iš Medinos, kaip anksčiau jis buvo išvytas iš Mekos; (3) kuraišitų ir jų bendrininkų agresija Medinoje po Hudaibijos sutarties (A.H. 6, Zul-kada. 628 m. vasaris); (4) drąsus poiūris, kad bijoti Alacho reikia labiau nei monių; (5) poreikis įrodyti savo nuoširdų tikėjimą per išbandymą, kovą ir pasiaukojimą (ix. 16).

[1262] Pagydys tikinčiųjų krūines, t.y. aizdas, kurias jie galėjo patirti nuo priešo išpuolių, patyčių ir iaurumo.

[1263] Kada ateina pergalė ir yra gydomos aizdos, didi ramybė uplūsta širdis tų, kurie kentėjo, stengėsi ir kovojo. Kovojimas buvo būtinybė, sukelta neteisingumo ir priespaudos. Kada Alacho įstatymas įsigali, pasipiktinimo ugnis yra numalšinama, ir pasiekiama tikra Islamo Ramybė. 

[1264] Alacho malonė yra beribė. Kada blogis sunaikinamas, daugelis tų, kurie buvo sugundyti blogio, prisijungs prie tiesos ir dorumo draugijos, o karo ir nesutarimų nutraukimas neabejotinai atneš ramybę tiems, kurie kovojo, tačiau, galimas daiktas, ir tiems, kurių akys buvo atviros Alacho įstatymo veikimui, ir kurie per gydantį susitaikymą tampa Ramybės Brolijos nariais Islame.

[1265] Mes visi privalome būti išmėginti, bet Alachas ino mūsų slapčiausias širdies kerteles. Jis palaikys tuos, kurie kovoja Jo kelyje iš nuoširdios meilės Jam, Jo Pranašui ir tikriems tikėjimo monėms.

[1266] ‘Amara, kuomet taikoma mečetėms, turi tokias reikšmes: (1) statyti ar remontuoti; (2) išlaikyti deramą garbingumą; (3) lankyti pamaldumo tikslais; (4) pripildyti šviesa, gyvybe ir aktyvumu. Glaustumui versdamas aš panaudojau tik odį „išlaikyti“ (vertėjo į anglų kalbą pastaba).

Prieš Islamo skelbimą pagonys pastatė, remontavo ir išlaikė Mečetę, ir joje švęsdavo pagoniškas apeigas. Taip jie usidirbdavo. Islamas prieštaravo, tad pagonys išvijo musulmonus ir jų Vadą iš Mekos ir atskyrė juos nuo pačios Kaabos. Kada musulmonai buvo pakankamai stiprūs atsiimti Meką (A.H. 8), jie apvalė Mečetę ir vėl įtvirtino tikro Dievo garbinimą. Jei jie būtų tapę musulmonais, tai būtų kitas dalykas. Toliau iškilo klausimas: ar jiems turėtų būti leista lakyti ją ir atlikinėti savo netinkamus pagoniškus ritualus? Akivaizdu, jog tai būtų eminę Mečetės orumą ir garbę, todėl tai buvo udrausta. Tai buvo konkretus atvejis, kuris turimas omeny šioje eilutėje. Bendra išvada taip pat yra aiški. Alacho namai yra nuoširdaus pamaldumo vieta, o ne vulgarių ritualų teatras ar emiškų pajamų šaltinis. Tik nuoširdūs Tikintieji turi įėjimo teisę. Kas yra nuoširdūs Tikintieji, paaiškinama sekančioje eilutėje.

[1267] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Nuoširdū Tikintieji yra tie, kurie tiki Alachu ir ateitimi bei turi pamaldumo ir labdaros dvasią – tikrą ir tvirtą, o ne vien tik retkarčiais pasitaikančius pavienius veiksmus. Be to, jie neturi nusilenkti emiškam godumui ar ambicijai, kurie sukelia emiškos galios baimę.  

[1268] Kiti gali save vadinti kaip nori. Tikras vedimas yra parodomas čia nurodytais matais.

[1269] Gėrimo ar šalto vandens davimas piligrimams arba materialaus pasitarnavimas mečetei yra pagirtini veiksmai, tačiau jie yra tik išoriniai. Jei jie nepaliečia sielos, jų vertė yra menka. Žymiai didingesni Alacho akyse yra Tikėjimas, Stengimasis ir nusileidimas Alachui. Žmonės, kurie tai praktikuoja, įgis garbės Alacho akyse. Alacho šviesa ir vedimas ateina pas juos, o ne pas tas savimi pasitenkinančias būtybes, kurios galvoja, jog pakanka mayčio pademonstavimo to, ką pasaulis laiko dievobaimingumu.

[1270] Čia yra geras Jihád apibūdinimas. Jis gali reikalauti kovojimo Alacho vardan pasiaukojant. Tačiau jo esmė susideda iš (1) tikro ir nuoširdaus Tikėjimo, kuris taip įbeda vilgsnį į Alachą, jog visi savanaudiški ar emiški motyvai atrodo nereikšmingi ir išnyksta, bei (2) uolaus ir nepaliaujamo aktyvumo tarnaujant Alachui, įtraukiant (jei reiktų) gyvybės, asmens ar nuosavybės paaukojimą. Paprasčiausias brutalus kovimasis yra priešingas visai Jihád dvasiai, tuo tarpu kai nuoširdi tyrinėtojo plunksna, pamokslininko balsas ar tuortuolio piniginis aukojimas gali būti vertingiausios Jihád formos.

[1271] Tiems, kurie kovoja ir kenčia Alacho vardan, yra paadama (1) ypatinga malonė iš Jo Paties, (2) Jo geras pasitenkinimas, (3) amino malonumo sodai, (4) aukščiausiasis atlygis – Alacho artumas. Tai turi tam tikrą laipsniškumą: (1) ypatinga malonė, aukštesnė nei ta, kuri plūsta visiems kūriniams; (2) Alacho gero pasitenkinimo suvokimas, kuris iškelia sielą aukščiau jos; (3) nuolatinio utikrintumo būsena ir (4) galutinė palaima, kuri yra Paties Alacho akivaizdoje.

[1272] Žmogaus širdis įsitvėrusi laikosi  (1) savo pačios giminių ir paįstamų – tėvų, vaikų, brolių ir seserų, vyrų ar monų, kitų giminaičių; (2) turto ir klestėjimo; (3) prekybos ar pelno ir naudos gavimo būdų; (4) didingų statinių garbingumui ar komfortui. Jei tai kliudo veikimui Alacho labui, mes turime pasirinkti, ką mes mylime labiausiai. Mes privalome mylėti Alachą netgi jei tai reikalauja viso ko kito paaukojimo.

[1273] Jei mes mylime savo emiškus ryšius ir patogumus, naudas ir malonumus labiau nei mylime Alachą, ir todėl neatsiduodame Alacho tikslui, Alacho tikslas dėlto nenukentės. Alacho ketinimai bus atlikti su mumis ar be mūsų. Bet per savo nesugebėjimą atliepti Jo valią mes neteksime gailestingumo ir vedimo: „nes Alachas neveda maištingųjų“. Šios eilutės pritaikymas yra universalus, bet jis buvo įspūdingai pademonstruotas tų atsidavusiųjų atveju, kurie pakluso Pranašo kvietimui, paliko savo namų patogumą Mekoje ir kentėjo tremtyje Medinoje, paliko savo prekybą ir turtą, stengėsi ir kovojo Alacho vardan, kartais ir prieš savo pačių giminaičius ir paįstamus ar gentainius, kurie buvo Islamo priešai. Jie pasiekė savo. Kiti nebuvo pasiruošę tokiam pasiaukojimui, bet nų susikirtimas nesustabdė Alacho plano ir tikslo išpildymo.

[1274] Hunainas yra prie kelio į Taifą iš Mekos, apie 14 mylių į rytus nuo Mekos. Tai slėnis kalnuotoje vietovėje tarp Mekos ir Taifo. Tuoj po Mekos ukariavimo (A.H. 8), pagonys stabmeldiai. Kurie buvo nustebinti ir nusivylę nuostabiu Islamo priėmimu, suorganizavo didiulį susirinkimą prie Taifo suderinti planus Pranašo puolimui. Havazinų ir takifų gentys ėmėsi vadovauti ir suruošė didiulę ekspediciją į Meką, girdamiesi savo stiprumu ir kariniais sugebėjimais. Kita vertus, pas musulmonus Mekoje taipogi kilo pasitikinčio entuziazmo banga, kadangi joje prisijungė naujų musulmonų. Priešo pajėgas sudarė apie 4000 karių, tačiau musulmonų pajėgos siekė dešimt ar dvylika tūkstančių, kadangi kiekvienas norėjo prisijungti. Mūšis prasidėjo Hunaine, kaip yra aprašyta sekančioje išnašoje.

[1275] Pirmą kartą musulmonai Hunaine turėjo didiulį skaičaus pranašumą. Bet tai pats savaime buvo pavojus. Daugelis jų gretose turėjo daugiau entuziazmo nei išminties, daugiau pakilios nuotaikos nei tikėjimo dvasios ir pasikliovimo savo tikslo teisingumu. Priešo pranašumas buvo tai, kad jie iš pagrindų inojo emės paviršiaus ypatumus. Jie surengė pasalą, kurioje buvo uklupta priešakinė musulmonų pajėgų gvardija. Kraštas yra kalnuotas, ir priešai usimaskavo.  Kai tik musulmonų avangardas įengė į Hunaino slėnį, priešas upuolė juos su įtūiu ir apšaudydami strėlėmis iš savo slaptaviečių sukėlė jų gretose sumaištį. Ant tokio paviršiaus musulmonų pajėgų skaičius pats savaime buvo nepalankus. Daug musulmonų buvo nukauta, daug sąmyšyje apsigręė ir atsitraukė. Tačiau Pranašas, tikintis ir išmintingas, kaip visada buvo ramus. Jis sutelkė savo pajėgas ir priešui sudavė triuškinantį atsaką. 

[1276] Sakina: ramumas, ramybė, saugumas, tylumas. Taip pat ii. 248. Pranašas niekada neatrodė pernelyg pasitikintis savimi ar pasikliaujantis tik mogiška jėga, mogiškais resursais ar monių skaičiumi. Pavojaus ir tariamos katastrofos valandą jis išlikdavo ramus, su ramia drąsa pasikliaudavo Alacho pagalba, kurio vėliavą jis nešė. Jo ramumas įkvėpdavo visus aplink jį ir sustabdydavo traukimąsi tų, kurie būdavo jau apsigręę. Su Alacho pagalba jie laimėjo, ir jų pergalė buvo visiška. Jie pratęsė ją energingai persekiodami priešus, uimdami jų stovyklas, jų bandas ir kaimenes bei jų šeimas, kurias jie pagyrūniškai atsivesdavo su savimi, tikėdamiesi lengvos pergalės.

[1277] Alacho malonės ir gailestingumo pavyzdiai sunkiomis aplinkybėmis vienu atveju iliustruoja Jo gailestingumą ir malonę visais laikais tiems, kurie turi tikėjimą.

[1278] Nešvarūs: nes musulmonams yra įsakyta grietai laikytis švarumo bei proto ir širdies tyrumo, kad jų odiu būtų galima pasikliauti.

[1279] Šių jų metų: dvejopa reikšmė: (1) dabar tai, kad jūs turite visišką Mekos kontrolę ir kad jūs esate įpareigoti tyram garbinimui joje, ukerta kelią bet kokiam netyrumui nuo šių metų; (2) jūs matėte, kaip pagonys elgėsi šiais metais; jų galios ir netinkamo jos panaudojimo metai gali būti pavadinti jų metais; jie pasibaigė, ir dabar jūs, musulmonai, esate atsakingi.

[1280] Žmonių suplaukimas į Meką atnešė pelno prekybai ir komercijai. „Bet nebijokite“, mums yra sakoma, „pagonys yra silpstanti jėga, nykstanti, ir jūs turėtumėte sustiprinti savo pačių bendruomenę, kad ji galėtų būti daugiau nei atsvara akivaizdiam klientūros praradimui; o Alachas turi kitų priemonių sustiprinti jūsų ekonominėms pozicijoms.“ Tai iš tikro ir įvyko. Pagonys buvo išstumti iš Arabijos, o piligrimų suplaukimas iš visų pasaulio kraštų padidino monių skaičių daugiau nei šimteriopai. Čia yra protingumas, išmintis ir valstybės valdymo menas, net jei mes paiūrėtume į tai grynai iš mogiško poiūrio taško.

[1281] Jizya: pagrindinė reikšmė yra kompensacija. Išvestinė prasmė, kuri tapo technine reikšme, buvo asmens mokestis, renkamas iš tų, kurie nepriėmė Islamo, bet norėjo gyventi saugomi Islamo ir taip buvo nebyliai norintys nusileisti jo idealams, verčiant Musulmonų Valstybei. Šis mokestis neturėjo pastovaus nustatyto dydio. Tai buvo pripainimas, jog tie, kurių religija buvo toleruojama, savo ruotu nekliudys Islamo skelbimui ir progresui. Imamas Šafii siūlė, kad mokestis būtų vienas arabiškas Musulmonų Valstijos auksinis dinaras per metus. Mokestis varijavo dydiu, buvo išimčių varšams, moterims ir vaikams (pagal Abu Hanifą), vergams bei vienuoliams ir atsiskyrėliams. Būdamas darbingų karui tinkamų vyrų mokesčiu, jis buvo tarsi karinės tarnybos pakaitalas. Tačiau iūrėkite sekančią išnašą.

[1282] ‘An Yadin (paodiui, iš rankos) buvo įvairiai interpretuojamas. Ranka yra galios ir valdios simbolis. Aš priimu interpretaciją „kaip noraus nuolankumo enklą“. Taip Jizya buvo iš dalies simbolis, iš dalies pakaitalas karinei tarnybai, bet kadangi dydis buvo nereikšmingas bei buvo daugybė išimčių, labiau dominavo jo simbolinis pobūdis.

[1283] 718 išnašoje v. 18 eilutei aš citavau fragmentus iš Senojo Testamento, parodydamas, kaip gausiai ydai vartojo išsireiškimą „Alacho sūnūs“. Pagal Baidavi, jų sekta vadino ‘Uzair Alacho sūnumi. II Priede (v. Sura) aš parodiau, kad judaizmo struktūra prasidėjo nuo ‘Uzair (Ezra). Krikščionys Kristų vis dar vadina Alacho Sūnumi. 

[1284] Žmonių laikymas dievais ar Alacho sūnumis nebuvo naujas dalykas. Visos senovinės mitologijos turi tokio pobūdio mitų. Po to, kai Alacho Pranašai išaiškino tikrą santykį su Alachu, tokios šventvagystės yra maiau pateisinamos nei primityvaus neišmanymo ir prietarų laikais.

[1285] Taip pat v. 75.

[1286] Ahbár: teisės daktarai; kunigai; mokyti monės. Taip pat v. 44, kur jie yra siejami su rabinais. Ruhbán: vienuoliai, asketai, atsiskyrėliai, monės, kurie išsiadėjo pasaulio; šis terminas taip pat tinka ir vienuolių ordinų nariams, celibato dvasininkijai. Taip pat leistina taikyti šį terminą „šventiesiems“, kuomet jie yra sudievinami, kada jiems yra priskiriamos dieviškos galios arba kada jiems yra meldiamasi, kaip daroma Romos katalikų Banyčioje.

[1287] Kunigų bei šventųjų ir asketų garbinimas yra prietaringumo forma, į kurią monės buvo linkę visais laikais. Žydų prietaringumo augimas yra parodytas Talmude, o krikščionių – popieių neklystamumo doktrina ir šventųjų garbinimu. Paprasčiausia idėja, jog atskira kunigų grupė yra tarpininkai tarp Alacho ir monių bei išskirtiniai Alacho paslapčių patikėtiniai, yra menkinanti dieviškumą ir visur pasklindančią Alacho malonę. „Daugybės viešpačių ir daugybės dievų“ garbinimas nebuvo būdingas tik pagonims. Marijos sūnaus sudievinimas čia yra paymimas atskiru sakiniu, kadangi tai buvo (ir vis dar) pavergę didelę dalį civilizuotos monijos.

[1288] Taip pat vi. 100.

[1289] Savo lūpomis: dvejopa reikšmė: (1) senamadiškos atviros ibalinės lempos būdavo upučiamos burna; Netikintieji norėtų upūsti Alacho Šviesą, kadangi ji juos eidia; (2) netikę mokytojai ir pamokslininkai iškraipo Alacho Žinią netinkamai odiais iš savo lūpų. Jų noras yra ugesinti Tiesos šviesą, nes jie yra tamsos monės; bet Alachas ištobulins savo Šviesą, t.y. padarys ją dar skaisčiau šviečiančią monių akyse. Jo Šviesa savaime yra tobula, bet ji vis giliau ir giliau skverbsis į monių širdis ir taip taps vis tobulesne jiems.

[1290] Kiekviena religija, kuri plačiai patiki save monėms ir kurį laiką gyvuoja, turi savy Tiesos blykstelėjimą. Tačiau Islamas, būdamas tobula Tiesos šviesa, būtinai paims viršų. Kaip stipresnė Šviesa nustelbia menkesnes šviesas, taip ir Islamas nustelbs visa kita, nepaisant tų nepasitenkinimo, kuriuos šviesa eidia. Taip pat iūrėkite xlviii. 28, išn. 4912 bei lxi. 9, išn. 5442.

[1291] Bil-batili = netiesoje, t.y. neteisingais būdais, pretekstais arba klaidingai ar tuščiai. Ryškių pavyzdių yra Viduramių Europos istorijoje, nors ši liga yra linkusi apkrėsti mones ir organizacijas visais laikais. Kunigai pralobdavo pardavinėdami indulgencijas ir išimtinius leidimus; jie padarė savo pareigas priemone emiškai galiai ir turtui pasiekti. Netgi vienuolių ordinuose, kurių nariai duodavo neturto įadus, gausėdavo bendros nuosavybės, kol jų turtas tapdavo skandalu, netgi jų pačių tautose.   

[1292] Netinkamas turto, nuosavybės ir resursų naudojimas yra danai pasmerkiamas. Nurodomi trys dalykai: (1) nieko neįgykite neteisėtai ar remiantis neteisingais pretekstais; (2) nekaupkite ar neukasinėkite turto vien dėl jo paties, bet laisvai jį naudokite savo ar kaimynų gerui; (3) būkite ypač atsargūs, kad nešvaistytumėte jo tuštiems tikslams, bet leistumėte tik taip, kad tai atneštų vaisių monių gerovei.

[1293] Auksas ir sidabras, simbolizuojantis turtą, kuriuo tie monės rūpinosi labiau nei savo Viešpaties geru patenkinimu, bus ne tik prieastis, bet ir instrumentas, kuriuo jie bus skausmingai nubausti.

[1294] Balsas paskelbia moralą: „ar jūs tikėjotės pasitenkinimo arba išsigelbėjimo iš turtų, kuriuos netinkamai naudojote? Štai! Jie prideda jums kančios!“

[1295] Ši ir sekanti eilutė turi būti skaitomos kartu. Jos smerkia savavališką ir savanaudišką pagonių arabų elgesį, kurie, kadangi buvo seniai nusistovėję laikytis papročio, pagal kurį per nustatytus keturis mėnesius kovoti buvo draudiama, pakeisdavo mėnesius, pridėdavo ar sumaindavo jų, kada tai jiems tikdavo, kad įgytų nesąiningą pranašumą prieš priešą. Keturi Udraustieji Mėnesiai buvo Zulkada, Zulhida, Muharamas ir Radabas. Jei jiems tikdavo, jie nukeldavo vieną iš šių mėnesių. Taip udraustasis mėnuo tapdavo eiliniu mėnesiu: kol jų priešininkai nesirydavo kautis, jie turdavo neteisingą pranašumą. Tai taip pat sugadindavo Piligriminės Kelionės Mėnesį. Šis itin senas paprotys padėdavo rengti dorus sandėrius aplinkui, tad pagonių jo nesilaikymas yra smerktinas.

Čia nekyla klausimas dėl astronominių saulės metų ir islamiškų mėnulio metų. Tačiau gali būti paymima, kad arabiški metai buvo apytikriai kaip indų metai. Mėnesiai būdavo pagal mėnulį, o vieno mėnesio prisidėjimas kas trys metai priartindavo, nors ir ne visiškai tiksliai, metus prie skaičiuotų pagal saulę. Nuo Atsisveikinimo Piligriminės kelionės (A.H. 10) islamiški metai būdavo pastoviai apibrėti kaip grynai menulio metai, kuriuos sudarydavo apytikriai 354 dienos, o mėnesiai skaičiuojami nuo realaus mėnulio pasirodymo. Po šito, kiekvienas islamiškų metų mėnuo prasidėdavo apie 11 dienų anksčiau saulės metuose, ir taip islamiški mėnesiai judėdavo per metų laikus ir saulės metus.

[1296] Musulmonai turėdavo nepatogumų dėl savo skrupulų Udraustųjų Mėnesių atvilgiu. Jiems yra liepiama nesuklysti tame. Jei pagonys kovodavo su jais visais mėnesiais dėl vienokio ar kitokio preteksto, jiems būdavo leidiama gintis visais mėnesiais, tačiau susilaikymas buvo (kaip visada) rekomenduotinas, jei tik būdavo įmanoma.

[1297] Kišimasis į seniai nusistovėjusį paprotį dėl kariavimo per Udraustuosius arba Šventus Mėnesius buvo ne tik netikinčiųjų pasirodymas prieš musulmonus dėl jų tikėjimo, bet buvo neteisingas ir nedoras pats savaime, kadangi jis panaikindavo naudingą susilaikymą nuo nereguliaraus kariavimo ir apsunkindavo įstatymus gerbiančią pusę savavliškais sprendimais.

[1298] Taip pat vi. 122. Nepaisantis įstatymų mogus galvoja, jog puikiai elgiasi įgydamas pranašumą prieš tuos, kurie kruopščiai laikosi įstatymų, kuriais jie tiki. Tačiau įstatymų nepaisantis mogus netenka Tikėjimo vedimo, todėl galiausiai pralaimi.

[1299] Čia yra tiesioginė nuoroda į Tabuko ekspediciją (A.H. 9), dėl kurios iūrėkite įvadą į šią Surą, tačiau pamoka yra tobulai bendra. Kada yra kviečiama dėl svarbaus tikslo, laimingieji yra tie, kurie turi malonumą atsiliepti į kvietimą. Nelaimingieji yra tie, kurie yra tiek įnikę į savo vietinius reikalus, kad į prašymą nekreipia dėmesio. Jie serga dvasine liga.

[1300] Pasirinkimas yra tarp dviejų kelių: ar jūs pasirinksite kilnų nuotykį ir šlovingą privilegiją seki savo dvasiniu vadovu, ar šliauiosit eme dėl menkos emiškos naudos ar iš baimės dėl emiško praradimo? Žmonės, kurie nesiryo atsiliepti į Tabuko kvietimą, buvo atbaidyti (1) vasaros karščio, kuriame ekspedicija buvo pradėta dėl grėsmės nedidelės bendruomenės egzistencijai, bei (2) baimės prarasti vaisių derlių, kuris jau buvo pribrendęs nuėmimui.

[1301] Tanfirú = keliauti pirmyn, ygiuoti į priekį, būti pasiruošiusiam stengtis ir iškęsti. Tai yra bet kokio progreso sąlyga dvasiniame, moraliniame ir fiziniame pasaulyje. Pagal paprastą anglų patarlę, Dievas padeda tiems, kurie padeda sau. Apatiškumas ir apsnūdimas yra fatalūs. Niekas negali ilsėtis ant savo irklų. Žmogus yra nereikalingas Alachui, bet Alachas yra reikalingas mogui. Jei tauta sulaukia malonių, bet nesugeba nusipelnyti jų, ji bus pakeista kita: kaip danai jau yra nutikę istorijoje. Nes galime priimti tai kaip ypatingą įspėjimą islamiškoms tautoms.

[1302] Tabuko ekspedicija nebuvo nesėkminga. Nors kai kurie dvejojo, tačiau ymiai daugiau prisijungė. Tačiau dar įspūdingesnis pavyzdys buvo tada, kuomet Pranašas buvo išguitas iš Mekos ir atliko savo ymiąją Hidrat. Priešai rezgė planus dėl jo gyvybės. Jisjau buvo pasiuntęs savo pasekėjus į Mediną. Ali norėjo sutikti savo priešus savo namuose. Jo vienintelis kompanionas buvo Abu Bakras. Jie abu pasislėpė trims naktims Tauro oloje, esančioje u trijų mylių nuo Mekos, kai gausus skaičius priešo šmirinėjo aplink bergdiai jų ieškodami. „Mes esame tik dviese“, tarė Abu Bakras. „Ne“, atsakė Muchamedas, „nes Alachas yra su mumis“. Tikėjimas juos nuramino, o Alachas juos apsaugojo. Jie pasiekė Mediną, ir atsivertė šlovingasis Islamo skyrius. Jiems pagelbėjusios jėgos nebuvo matomos, tačiau jų galia buvo neatremiama.

[1303] „Antras iš dviejų“, kas vėliau tapo Abu Bakro iškilnus titulas.

[1304] Taip pat ix. 26.

[1305] Aukščiausią laipsnį arabų kalbje aš perteikiau parafrazėmis „nuemino į gelmes“ ir „iškėlė į aukščius“, nes jos labiau atitinka anglų kalbos savitumą. Islamo priešai gyrėsi, kad jie išraus jį su šaknimis, bet rezultatai vertė juos raudonuoti kaip kvailus ir niekingus.

[1306] Lengvai ar sunkiai apsiginklavę: tiek paodine, tiek ir metaforiška prasme. Visi buvo pakviesti, ir jie turėjo gabentis tokius resursus, kokius turėjo, - su lengva ginkluote ar sunkia ginkluote, pėsčiomis ar raiti, patyrę vyrai pavojingoms pareigoms, neprityrę vyrai tokioms pareigoms, kokioms jie buvo tinkami. Visi galėjo ir turėjo padėti. Netgi tie, kurie buvo per seni ar per silpni keliuati, galėjo prisidėti turimais pinigais ar resursais.

[1307] Čia yra parodomos veidmainių suktybės ir pasiteisinimai. Jei būtų akiratyje grobio arba jei tai būtų buvęs lengvas pasivaikščiojimas, jie būtų keliavę. Visos jų priesaikos yra melagingos, o prisiekdami melagingas priesaikas jie griauna savo dvasinį gyvenimą. Iš tikrųjų atsimetėliai stato į pavojų savo pačių fizinius gyvenimus dvejodami. Jei priešui pasisektų, jie visi kentėtų.

[1308] Paodiui, „Alachas tau atleidia!“ Tačiau čia nėra jokio kaltės klausimo, o imamas Razis supranta išsireiškimą kaip reiškiantį sušukimą, - kaip kad sakoma „Telaimina tave Dievas!“ Šekspyro „Dievas saugo tave!“ yra paprastas draugiškas pasisveikinimas, be jokio pavojaus klausimo: konkrečiai, „Daug triukšmo dėl nieko“, iii. 2, 82. Atkreipkite dėmesį, kad Korano iii. 152 eilutės paskutiniajame sakinyje „atleidimas“ yra sugretinamas su „gailestingumu“ kaip turintis itin artimas reikšmes. Šventasis Pranašas Tabuko ekspedicijoje suteikė ilengvatų, kurios iš karinio poiūrio taško gali atrodyti pernelyg liberalios. Jis buvo vedamas švelnumo ar politikos motyvų: švelnumo, nes skubos akimirką jis nenorėjo, kad kam nors, kas turėjo tikrą pasiteisinimą, būtų nesuteikta lengvata, ir politikos, nes jei kuris nors nekeliautų su nuoširdiu geranoriškumu, jis būtų labiau našta nei pagalba armijai. Politika pasiteisino, nes iš tikro 30000 ar daugiau vyrų sekė juo. Tačiau tai jokiu būdų nepateisino vengusiųjų, kurie kartu su veidmainiais yra pagrįstai smerkiami.

[1309] Abejonės atima visą elgesio stabilumą, tuo tarpu Tikėjimas padaro mogų tvirtą, ramų ir susikaupusį.

[1310] Khilál turi daugiau nei vieną reikšmę, bet laikausi Ragibo ir daugumos priimtų Komentatorių interpretacijos, kurie supranta jį kaip reiškiantį „tarp jūsų“.

[1311] Pikti sąmokslininkai prieš Tiesą yra tik tada tikrai patenkinti, kai gauna progą įsikišti dalyvaudami reikaluose, kuriuos jie nori sugadinti ar sulugdyti. Jie rezga planus iš išorės, bet mėgsta patekti į vidinį ratą, kad dar labiau išaugtų jų intrigų šansai. Tačiau jie nenori patirti kokio nors pavojaus ar pasiaaukojimo. Jų visas aktyvumas yra nukreiptas į piktadarystes. Vadovui reikia didelės išminties susitvarkyti su tokia situacija, o geriausiems iš tokių būtinai reikia dieviško vedimo, kaip buvo šiuo atveju.

[1312] Fitnat, kaip paaiškinta  viii. 25 eilutės 1198 išnašoje, gali reikšti tiek išbandymą ar pagundą, tiek ir sumišimą, maišatį ar kurstymą. Komentatoriai čia priima pirmąją reikšmę ir aiškina, kad kai kurie Veidmainiai reikalavo atleidimo nuo tarnybos Tabuko ekspedicijoje Sirijos kryptimi argumentuodami, kad jie negalėtų atsispirti sirų moterų avesiui, tad geriausia būtų jiems pasilikti namie. Atsakymas yra: „Bet jūs jau papuolėte į išbandymą atsisakydami tarnybos ir nepaklusdami kvietimui.“ Tačiau galbūt kita „sąmyšio“ reikšmė taip pat gali būti leistina kaip antras aidas; tokiu arveju jie nesutinka įsilieti į karo sumaištį, bet jiems yra pasakoma, kad jie jau yra moralinėje sumaištyje pateikdami nenuoširdų pasiteisinimą. Vertime naudodamas anglišką odį „trial“, aš taip pat turėjau omeny du prasmės atspalvius, siejamus su šiuo odiu anglų kalboje.

[1313] Netikinčiųjų laukimas ir Tikinčiųjų laukimas yra skirtingi. Netikintieji Tikintiesiems trokšta nesėkmės, bet Tikintieji arba nugalės, arba us kaip kankiniai dėl Tikslo, tačiau bet kuriuo atveju laimingi. Tikintieji Netikintiesiems tikisi bausmės u jų netikėjimą arba per savo pačių rankas, arba kokiu nors kitokiu būdu, tačiau bet kuriuo atveju Netikintiesiems ji nepatiks.

[1314] Veidmainiai, kurie slapta rezgė planus prieš Islamą, kartais pasirodydavo kakiek prisidedantys prie Tikslo tam, kad apsimestų. Jų aukos nebuvo priimamos nepaisant to, ar jie atrodė duodantys noriai ar nenoriai, nes maištas ir nepaklusnumas buvo jų širdyse. Sekančoje eilutėje yra pateikiamos trys jų atmetimo prieastys: (1) jie netikėjo; (2) jų maldos nebuvo nuoširdios, o tik paprasčiausias pasirodymas; (3) realiai u aukų, kurias jie siūlė, nebuvo jų širdių. Niekas nėra priimtina Alachui, kas nekyla iš tyros ir nuoširdios širdies.

[1315] Jei jie atrodo klestintys, pilnomis piniginėmis ir strėlinėmis (metaforiškai), jiems neturėtų būti pavydima. Realiai jų turtas ir jų sūnūs gali patys savaime tapti abangomis: taip pat viii. 28. Šia konkrečia proga tai buvo iki galo įrodyta. Pagonių turtas sukėlė jiems pasididiavimą, aptemdė jų supratimą ir nuvedė juos į jų praūtį. Jų sūnūs ir pasekėjai priėmė Tikėjimą, prieš kurį kovojo jų tėvai, kas labai šiuos nuvylė, nes jų dvasinė mirtis buvo netgi dar blogiau nei sumišimas šiame pasaulyje.

[1316] Taip pat iii. 176-178.

[1317] Jamaha = būti nevaldomu, lėkti kaip laukiniui irgui, beprotiškai ir aklai skubėti.

[1318] Sadaqa = tos išmaldos, kurios yra duodamos Alacho vardu, daugiausia vargstantiems ir nepasiturintiems, dėl giminingų tikslų, kurie yra tiksliai nusakytos sekančioje eilutėje. Zakát yra reguliari ir privaloma labdara organizuotoje musulmonų bendruomenėje, kuri paprastai sudaro 2,5% nuo prekiavimo ir 10% nuo emės vaisių. Šia tema yra labai daug literatūros. Pagrindiniai dalykai gali būti išstudijuoti šeicho Burhanud-din Ali „Hidáya til furú“. Terminas sadaqah palyginus su zakat turi ymiai platesnę konotaciją ir yra apimantis zakat, kaip matome 60 šios Suros eilutėje.

[1319] Savanaudiai monės galvoja, jog labadaringos lėšos yra leidiami medioti gyvūnai, bet islamiški standartai šiuo klausimu yra labai aukšti. Privesrtinis tokių standartų laikymasis visada yra nepopuliarus, ir netgi Šventasis Pranašas buvo šmeiiamas u savo grietus principus. Abejotinais atvejais nusivylę reikalautojai neturėtų kaltinti principų ar tų, kurie verčia paklusti juos, bet pasitikėti Alachu, kurio dovanos yra neribotos ir duodamos visiems pagal jų poreikius ir nuopelnus, tiek turtingiems, tiek vargšams. Kiekvienam yra puikus patarimas: nusipelnyk prieš reikalaudamas. 

[1320] Išmaldos ir labdaringos dovanos turi būti duodamos varstantiems, nepasiturintiems ir tiems, kurių darbas yra juos aptarnauti; t.y. labdaringos lėšos neturi būti nukreipiamos į kitokius panaudojimus, bet labdaros tvarkymo išlaidos yra teisingai apmokėtinos iš tokių lėšų. Kas yra vargstantieji? Be įprastų neturtingųjų dar yra tam tikrų monių klasių, kurių bėda yra didelė ir turėtų būti palengvinama. Čia yra minimi: (1) monės, kurie buvo atpratintinti priešiškumo Tiesai, kuriuos greičiausiai bus persekiojami savo buvusiųjų bendrininkų ir kuriems reikalinga pagalba, kol jie įtvirtins naujus ryšius savo naujojoje aplinkoje; (2) tiems, kurie tiesiogine ir perkeltine prasmėmis yra nelaisvėje: karo belaisviai privalo būti išpirkti: vergams turėtų būti padedama įgyti laisvę; tiems, kurie yra neišmanymo, prietarų ar neigiamos aplinkos nelaisvėje, turėtų būti padedama įgyti laisvę lavinti savo pačių dovanas; (3) tiems, kurie yra skolos gniautuose, turėtų būti padedama susigrąinti ekonominę laisvę; (4) tiems, kurie kovoja Alacho vardan mokydami, kaudamiesi ar atlikdami islamiškos Valstybės jiems paskirtas pareigas ir todėl yra negalintys įprastai usidirbti pragyvenimui; (5) atvykėliai, kurie kelyje atsidūrė bėdoje. Visi šitie turi teisę į labdarą. Jiems turi būti padedama individualiomis ar organizuotomis pastangomis, bet atsakingai. Šioje eilutėje odis sadaqat reiškia privalomąją labdarą (zakat). Žiūrėkite 1318 išnašą.

[1321] Arabiškų odių „ý-zúna“ ir „uzunun“ sąskambis verčiant yra prarandamas, tačiau prasmė išlieka. Pranašo peikėjai sakė: „O! Jis klausosi visų!“ „Taip,“ yra atsakymas, „jis klausosi jų labui: jis yra malonė ir palaima visiems Tikėjimo monėms, bet ypač jums (į kuriuos yra kreipiamasi).“ Bendras teiginys yra pabrėiamas konkretiems monėms, į kuriuos yra kreipiamasi.

[1322] Veidmainių motyvų nagrinėjimas kelia jiems nerimą, nes tai reiškia, kad jų politika turėti geriausia abiejuose pasauliuose ir pakirsti silpnų musulmonų bendruomenės narių lojalumą sulugs, todėl jie nuleidia tai juokais. Tačiau jiems yra arštriai papeikiami: „Ar jūs galite tokius svarbius dalykus paversti juokais? Gėda! Jūs esate išaiškinti, ir jūsų apgaulė neturi jokio poveikio.“

[1323] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Veidmainystė yra tarpinė stotelė, nerytingumo būsena pasirenkant gera ar bloga. Tie, kurie aiškiai stoja į gėrio pusę, gauna atleidimą – tie, kurie aiškiai priima blogį, kenčia blogio bausmes.

[1324] Paodiui, „Veidmainiai... yra vienas kito.“ Veidmainystės formos gali skirtis, bet jie visi yra panašūs ir supranta vieni kitų veidmainystę. Jie laikosi kartu.

[1325] Žodis „šykštus“ atspindėtų tik dalį reikšmės. Ranka yra galios ir pagalbos simbolis. Ši gali būti finansinė ar kitokia. Veidmainiai dedasi didiais, bet iš tikro niekam nepadeda ir yra nenaudingi.

[1326] Taip pat vii. 51 ir 1029 išnaša. Jie nepaiso Alacho – ir Alachas nepaisys jų.

[1327] „Prakeikimas“, čia ir kitur, yra gailestingumo ir malonės netekimas dėl Alacho atmetimo.

[1328] Nojaus istorija yra papasakota vii. 59-64: ‘Ád – vii. 65-72; Thamúd – vii. 73-79; Abraomo daugelyje vietų, bet ypač iūrėti vi. 74-82; midianitų – vii. 85-93; Loto ir Lygumos Miestų, sunaikintų u savo nedorumą, vii. 80-84.

[1329] Nojaus ir Abraomo atveju odis, kurį aš išverčiau kaip „... tautos“, yra qaum: šie pranašai buvo pasiuntiniai, kiekvienas savo paties monėms arba tautai, kaip buvo Hudas ‘Ád tautai ir Salijas Thamúd tautai. Žodis, pavartotas midianitams, yra As-háb-i-Madyan, kurį aš išverčiau „Midiano monės“, stokojant geresnio odio. Midiniatai didiąją savo istorijos dalį buvo klajokliai, turėję ganyklų, bet jokios apgyvendintos teritorijos ar miesto. Midiano miestas Akabos įlankoje siejasi su ymiai vėlesniais laikais, kada midianitų kaip tautos jau nebuvo. Žiūrėkite vii. 85, išn. 1053.

[1330] Lygumos Miestai, Sodoma ir Gomora, kuriems Lotas bergdiai pamokslavo liautis darius šlykštybes: vii. 80-84.

[1331] Uuomina yra apie sąmokslą, kuris buvo rezgamas Pranašo priešų nuudyti jį, kada jis grįo iš Tabuko. Sąmokslas nepavyko. Dar niekšiškesniu jį darė tai, kad kai kurie sąmokslininkai buvo iš tų Medinos monių, kurie buvo praturtinti  bendros gerovės, kuri kilo iš ramybės ir gero valdymo, įtvirtinto Medinoje per Islamą. Prekyba klestėjo: teisingumas buvo tvirtai vykdomas visiems vienodai. Ir vienintelis atsilyginimas, kurį tie monės sugebėjo duoti, buvo atsilyginimas u gėrį blogiu. Toks buvo jų kerštas, nes Islamas siekė ugniauti savanaudiškumą, gynė vargingiausių ir nuolankiausių teises ir sprendė labiau pagal dorumą nei pagal kilmę ar padėtį.

[1332] Jei monės nesilaikys savo susitarimų ar odių, natūrali jų melagystes apgaubianti pasekmė bus vaidmainiškumas. Tokios pasekmės tęsis iki Teismo Dienos, kada jie turės atsiskaityti u savo darbus. Jie gali galvoti, jog jie apgaudinėja mones savo veidmainiškumu, bet jie negali apgauti Alacho, Kuriam yra inomos slapčiausios jų mintys, planai ir veiksmai.

[1333] Kuomet finansinė pagalba yra reikalinga Tikslui, kiekvienas musulmonas aukoja tai, ką gali. Tie, kurie gali duoti dideles sumas, didiuojasi atnešdami jas savanoriškai, o tie, kurie yra labai neturtingi, prisideda savo grašiais ir darbu. Abiejų rūšių dovanos yra vienodai vertingos dėl u jų slypinčio tikėjimo ir geros valios, ir tik cinikai pasijuoks iš vienų stokojimo ir kitų dosnumo. Kartais jie ne tik juokiasi, bet ir priskiria davėjams neteisingus motyvus. Čia toks elgesys yra papeikiamas.

[1334] Baisus įspėjimas tiems, kurie aktyviai priešinasi Alach Tikslui. Šventasis Pranašas iš prigimties buvo labai maloningas ir gailestingas. Jis meldėsi u savo priešus, bet tokiu atveju netgi jo maldas paverčia niekais jų nuostata atmesti Alachą.

[1335] Tabuko ekspedicija turėjo skubiai įvykti vasaros karštyje, nes grėsė Bizantijos invazija. Jie išygiavo iš Medinos apie rugsėjo ar spalio mėnesį pagal saulės kalendorių.

[1336] Jie gali šaipytis ar diūgauti dabar - tai truks neilgai – daug jiems reiks raudoti vėliau. 

[1337] Mirus musulmonui, kiekvienam kaimyniniam musulmonui, kuris tik gali, religinė pareiga yra dalyvauti paprastose laidotuvių ceremonijose, - melsti malonės prieš kūną nuleidiant į kapą, o kūno nuleidimas į kapą yra iškilmingas, orus ritualas. Tiems, kurie parodė priešiškumą Islamui, tai būtų nepriderama ir yra udrausta.

[1338] Išskyrus vieną odį („gyvenimas“), ši eilutė pakartoja 55 eilutę. Pakartojimas ymi harmoningą to paties argumento ubaigimą dviem aspektais. 55 eilutėje tai buvo siejama su prieastimis, dėl kurių buvo atsisakoma priimti tokių asmenų aukas dėl sumanymo išlaidų, kuriam, nors ir buvo gyvybiškai svarbus Islamo gynybai, tokie asmenys slapta priešindavosi. Čia (ix. 85) yra svarstomas klausimas dėl atsisakymo dalyvauti tokių asmenų laidotuvėse po mirties: natūralu šiuo atveju praleisti odį „gyvenimas“.

[1339] Khawálif, daugiskaita odio Khálifa, tos moterys, kurios pasilieka namie, kada vyrai išeina į karą. Čia yra kandi pašaipa, uuomina, jog tokie vyrai yra bailiai, teikiantys pirmenybę pasilikti unugary kaip moterys, kuomet reikia atlikti nelengvą darbą ginant savo namus. Jie ne tik bailiai, bet ir kvailiai, kadangi nesupranta, kas jiems būtų geriausia. Jei priešai surinktų geresnę broliją, jie patys būtų sutriuškinti. „Jų širdys yra uvertos“: jų įsisavinti bailumo ir veidmainystės įpročiai tapo jų antrąja prigimtimi.

[1340] „Gerus dalykus“ ir „klestėjimą“ geriausia suprasti tiek fizine, tiek ir aukščiausia dvasine prasmėmis, kaip paaiškina sekanti eilutė.

[1341] Šioje eilutėje yra 72 eilutės priminimas, bet ne tikslus pakartojimas. Tai atsveria paralelų pakartojimą ar priminimą 85 eilutėje. Žiūrėkite 1338 išnašą. Taip yra ubaigiama argumento apie Medinos Veidmainius simetrija prieš 12 dalyje pradedant svarstyti veidmainių tarp dykumos beduinų atvejį.

[1342] Veidmainiai ne tik turėjo lizdą Medinoje, bet jų taktika paveikė kai kuriuos kaimų ir dykumos beduinus, kurie mėgo karą ir būtų sekę karo vėliava, net jei nebūtų buvę jokio Tikėjimo ar švento Tikslo motyvo. Bet kai kurie jų, nors ir išpaįstantys Islamą, išsigando Tabuko  ekspedicijos sunkumų ir galimo didiosios Romos (Bizantijos) imperijos ištreniruotos armijos sutikimo. Jie visaip melagingai teisinosi, tačiau iš tikro jų tikėjimo stoka padarė juos netinkamus būti priimtais į šventą Tikslą, kaip byloja ix. 46-47 ir ix. 53-54 eilutės. Kai kurie atėjo pasiteisinti: kai kurie netgi neatėjo, o tik sėdėjo namie, ignoruodami kvietimą.

[1343] Nors kritiškais atvejai iš kiekvieno, kuris tiki Tikslu, yra tikimasi asmeninės tarnystės ar prisidėjimo resursais, tačiau yra tokių, kurie būtinai turi būti atleisti be maiausio priekaišto jiems. Tokie būtų tie, kurie yra silpno kūno dėl amiaus, lyties, netvirtumo ar ligos. Apie asmeninę jų tarnyste negali būti nė kalbos, tačiau jei jie yra pajėgūs, gali prisidėti prie išlaidų. Tačiau jei jie yra per skurdūs išgalėti net ir tokią pagalbą, jie yra atleidiami. Bet visais atvejais motyvas turi būti nuoširdus, turi būti troškimas tarnauti ir atlikti tokias pareigas, kuomet jie tai gali. Taip motyvuoti monės daro gera ar dora, kad ir kokia forma jie išreiškia savo tarnystę: kartais, kaip Miltonas yra pasakęs, „taip pat tarnauja ir tie, kurie tik stovi ir laukia“. Bet kuriuo atveju jų motyvo tyrumas sulauks Alacho malonės ir atleidimo, o mes privalome nekritikuoti, net jei manome, kad jie galėjo padaryti daugiau.

[1344] Hamala, yahmilu čia reiškia: aprūpinti transporto priemonėmis, konkrečiai jojamais gyvuliais (arkliais, kupranugariais ir t.t.) ir galbūt nešuliniais gyvuliais ginkluotės ir bagao nešimui, tinkamais pagal rangą. Taipogi tai gali reikšti kitas iškeliavimo sąlygas, tokias kaip batai ar maisto atsargos, nes armijos ygis priklauso nuo visų šių dalykų. Kur monės kariauja kaip savanoriai ir nėra didelio karo fondo, tie, kurie išgali, apsirūpina tokiais dalykais, tačiau tie, kurie neturi turto, yra priversti likti unugary, nors ir nekantrauja tarnauti. Jų nusivylimas yra proporcingas jų troškimui tarnauti.

[1345] Taip pat ix. 87, kur panašios frazės yra vartojamos panašiam miestiečių išsisukinėjimui nuo pareigos, tuo tarpu čia yra kalbama apie dykumos gyventojus. Tarnauti didiam Tikslui pasiaukojant yra ne tik pareiga, bet ir vertinga privilegija. Tie, kurie vengia tokios progos, neino, ką praranda.

[1346] Mokėjimai reiškia reguliarią Islamo nustatytą Labdarą – privalomas išmaldas. Jei į jas iūrima kaip į baudą ar naštą, prarandamas jų privalumas. Jei jūs diaugiatės turėdami galimybę padėti Bendruomenei išlakyti jos viešos pagalbos standartus bei sustabdyti neprideramą skurdą ir atstumiantį kibimą, kurio motyvai yra tik pašalinti iš kelio nepatogias kliūtis, tuomet jūsų poiūris yra visiškai skirtingas. Jūs trokštate organizuotų ir efektyvių pastangų monijos skurdo ir vargo problemoms spręsti. Taip elgdamiesi jūs artėjate prie Alacho ir usitarnaujate pamaldių monių, vedamų mūsų šventojo Vado Al-Mustafos,  gerų linkėjimų bei maldų.

[1347] Alacho Malonė yra visada esanti, tarsi visad šviečianti saulė. Tačiau kuomet mes pasiruošiame ją priimti, mes patiriame pilną jos teikiamą malonumą, tarsi kuomet šešėlyje buvęs mogus savo pastangomis išeina į atvirą vietą ir mėgaujasi saulėkaita.

[1348] Islamo avangardas – esantieji pirmose gretose – yra tie, kurie turėjo drąsos ir kentėjo dėl Tikslo ir niekada to nevengė. Pirmieji istoriniai pavyzdiai yra muhadirai ir ansarai. Pirmieji yra minimi muhadirai – tie, kurie paliko savo namus Mekoje ir emigravo į Mediną, iš kurių vienas paskutiniųjų palikusių pavojaus vietą buvo Šventasis Pranašas. Tada minimi ansarai, Padėjėjai, Medinos piliečiai, kurie pakvietė juos, sutiko juos, suteikė jiems pagalbos ir kurie sudarė naujos Bendruomenės šerdį. Tada yra paminimi visi, kurie sekė jais geruose darbuose: ne tik ankstyvieji didvyriai bei eiliniai vyrai ir moterys, kurie buvo Pranašo Kompanionai ar kurie jį matė, bet ir visų laikų dorai savo gyvenimus nugyvenę vyrai ir moterys. Nepaisant visų jų aukų ir kentėjimo, jie diaugiasi didiai vertinga Alacho Gero Patenkinimo dovana, o jų Išgelbėjimas yra Aukščiausia Palaima, kurią toks Geras Patenkinimas suteikia.

[1349] Atkreipkite dėmesį į galutinio mogaus likimo apibūdinimą. Matematikos moksluose tai būtų tarsi raidė ar formulė, kuri susumuoja ilgą argumentų eilę. Šioje Suroje jis pasirodo prieš ix. 72 ir ix. 89, kur iūrėkite 1341 išnašą.

[1350] Ne visi dykumos arabai buvo nuoširdūs monės, tarp jų buvo ir suktų veidmainių: tiek tarp tam tikrų genčių, įsikūrusių apie Mediną, tiek tarp pačios Medinos monių. 

[1351] Jų bausmė šiame pasaulyje buvo dviguba, t.y., ne tik dėl savo sumišimo, bet ir dėl savo sunkiai pakeičiamo neišmanymo jie nesugebėjo suprasti įvykusių faktų, tuo tarpu protingesni monės suvokė, kad jų priešiškumas Islamui yra beviltiškas. Be savo pasimetimo šiame gyvenime,, jie dar turės patirti ateisiančias bausmes.

[1352] Buvo ir tokių, kurių valia buvo silpna ir pasiduodavo blogiui, nors juose buvo ir daug gero. Jiems yra duodamas atleidimo paadas, jei gailėsis ir imsis visų musulmoniškos labdaros veiksmų, kurie apvalys jų sielas, prisidedant Alacho Pasiuntinio maldoms. Tuomet jie pasieks Ramybę, kuri kyla iš tyrumo ir doro elgesio.

[1353] Atgailaujantieji po atgailos turėtų būti padrąsinti pataisyti savo elgesį. Švelnus jų brolijos rūpestis jais sustiprins jų dorybes ir ištrins jų praeitį. Kada jie sugrįš į Aminybę, jie supras gydančią malonę, kuri juos išgelbėjo, lygiai kaip ir blogiesiems bus atvertos akys į tikrąją jų dvasinės degradacijos tiesą (ix. 94). Panašūs odiai 84 eilutėje ir čia sustiprina kontrastą.

[1354] Yra paminėtos trys monių kategorijos, kurių tikėjimas buvo Tabuko reikaluose bandomas ir, kaip paaiškėjo, kurio trūko, tačiau jų charakteristikos yra tobulai bendros. Apvelkime juos, remdamiesi bendrais aspektais: (1) nepataisomi veidmainiai, kurie, kuomet yra išaiškinami, teisinasi tuo, kad kitu atveju jie būtų patyrę gėdą; jie yra ukietėję ir usispyrę, jiems nėra jokios vilties (ix. 101); (2) yra tokių, kurie įpuolė į blogį, bet nėra visiškai blogi; jie gailisi, taisosi ir yra priimami (ix. 102-105); (3) yra abejotinų atvejų, bet Alachas nuspręs dėl jų (ix. 106). Ketvirtoji kategorija yra paminėta ix. 107 eilutėje, kuri bus aptarta vėliau.

[1355] Kai jau paminimos trys Veidmainių kategorijos (išn. 1354), ateina eilė ketvirtajai klastingų piktadarių klasei, kurių tipas yra iliustruojamas istorijoje apie „Apgaulės (dhirár) mečetę“, esančią Kubaa. Kubaa yra Medinos priemiestis, esantis apie trys mylios į pietryčius. Kuomet Šventasis Pranašas atvyko į Mediną dėl Hidrat, jis keturias dienas ilsėjosi Kubaa prieš įengdamas į Medinos miestą. Čia buvo pastatyta pirmoji mečetė, „Pamaldumo mečetė“, į kurią jis danai ateidavo tolimesnio apsistojimo Medinoje metu. Pasinaudodami šiais šventais ryšiais, kai kurie Bani Ganam genties Veidmainiai pastatė priešingą mečetę Kubaa, apsimesdami remiantys Islamą. Iš tikro jie ėjo išvien su pagarsėjusiu Islamo priešu Abu Amiru, kuris kovojo prieš Islamą Uhudo mūšyje ir kuris tuomet po Hunaino mūšio (A.H. 9) buvo Sirijoje. Jo bendrai norėjo mečetės, į kurią jis atvyktų, bet ši būtų buvusi tik apgaulės ir susiskaldymo šaltinis, tad tokiems planams nebuvo pritarta.

[1356] Abu Amiras, pramintas Ráhib (Vienuoliu), kadangi jis palaikė ryšį su krikščionių vienuoliais. Žiūrėkite paskutiniąją išnašą.

[1357] Originali „Pamaldumo mečetė“, pastatyta paties Šventojo Pranašo.

[1358] Tikras musulmonas privalo būti švarus ir kūnu, ir protu, ir širdimi. Jo motyvai visada turėtų būti nuoširdūs, o jo religija be jokių emiškos naudos priemaišų.

[1359] Žmogus, kuris stato savo gyvenimą ant Pamaldumo (kuris apima nuoširdumą ir visų motyvų tyrumą) ir tikisi Alacho Gero Patenkinimo, statosi ant tvirtos uolos pamato, kuris niekada nebus pajudintas. Priešingas jam yra mogus, kuris statosi ant nepastovios smėlio uolos, ant bedugnės krašto, jau pragrauto jam nematomų jėgų. Visa uola su pamatais subyra kartu su juo į gabalus, ir jis nukrenta į vargo Ugnį, iš kurios nėra jokio išsigelbėjimo.

[1360] „Jų širdys suplėšomos į gabalus“, t.y. jie patiria savo mirtį. Alegorija yra toliau tęsiama. Žmogaus širdis yra jo vilčių ir baimių vieta, jo moralinio ir dvasinio gyvenimo pamatas. Jei tas pamatas yra ant nepastovios smėlio uolos, byrančios į gabalus, koks saugumas ir stabilumas gali būti? Jis yra drebinamas nerimo, įtarimų ir prietarų, kol tarsi smėlio skardio kraštas jis yra švariai nurėiamas ir įkrenta į griuvėsių krūvą, o jo dvasinis gyvenimas ir visi jo enklai yra sunaikinami.

[1361] Žmonių sandėriuose abi pusės ką nors duoda ir gauna. Dieviškame Alacho ir mogaus sandėryje Alachas ima mogaus valią, sielą, jo turtą ir daiktus, o mainais jam duoda amina Palaimą. Žmogus kovoja Alacho vardan ir vykdo Jo valią. Viskas, ko jis atsisakė, yra laikini šio pasaulio dalykai, tuo tarpu jis įgyja aminą išsigelbėjimą, aukščiausių savo dvasinių vilčių išsipildymą, - tai iš tikrųjų aukščiausiasis pasiekimas.

[1362] Mes siūlome save ir savo nuosavybę Alachui, o Alachas suteikia mums Išgelbėjimą. Tai yra tikroji atpirkimo doktrina: ir mes esame mokomi, jog tai yra ne tik Korano doktrina, bet ir ankstesniųjų Atskleidimų, - originalios Mozės Teisės bei Jėzaus Evangelijos. Bet kokia kitokia atpirkimo sampratą Islamas atmeta, ypač iškraipytąją krikščionių, kuri teigia, jog kakoks kitas mogus atkentėjo u mūsų nuodėmes ir mes esame išpirkti jo krauju. Svarbus yra mūsų pačių atsidavimas, o ne kitų monių nuopelnai. Mūsų visiškas atsidavimas gali apimti kovojimą dėl tiek dėl dvasinio, tiek dėl fizinio tikslo. Kalbant apie tikrą kovojimą kardais, skirtingais laikais buvo tam tikrų skirtumų tarp teologinių teorijų, tačiau labai menkai skyrėsi praktika tų, kurie tas teorijas taikė. Žydų karai buvo negailestingi išnaikinimo karai. Senasis Testamentas kalba apie tai be uuolankų. Naujajame Testamente šv. Paulius, girdamas vertingus Tikėjimo vaisius, mini Gideoną, Baraką ir kitus Senojo Testamento karius kaip savo idealus, „kurie per tikėjimą pajungė karalystes... įniršę narsuoliai kovoje, privertę bėgti svetimšalių armijas...“ (Hebrajų, xi. 32-34). Dabartinio pavidalo Evangelijų vienuoliška morale niekada nesivadovavo jokie save gerbiantys krikščionys ar kita tauta istorijoje. Nei yra protinga ignoruoti ukietėjusių monių kraujo troškimą kaip blogio formą, su kuria turi būti kovojama „Alacho nustatytose ribose“ (Koranas, ix. 112).

[1363] Mes turime diaugtis tuo, kad atsisakydami tokių menkų dalykų kaip savęs ir savo nuosavybės, mes būsime apdovanoti tokiais didiais dalykais kaip aminas palaimos gyvenimas. Tikrai dori monės, kurių gyvenimai įvairiais aspektais yra apibūdinami šioje eilutėje, taip diaugiasi. Gerosios inios turi būti paskelbtos visiems Tikintiesiems, įskaitant silpniausius iš mūsų, kad jie galėtų iš tokio pavyzdio pasimokyti.

[1364] Paprastai suprantama, jog čia kalbama apie maldas u mirusiuosius, (1) jei jie mirė neatgailaudami po to, kai Islamas buvo paskelbtas jiems; (2) jei jie iki paskutiniosios aktyviai priešinosi Tikėjimui.

[1365] Abraomas ir jo netikintis tėvas yra minimi vi. 74 eilutėje. Matyt, kuomet Abraomas įsitikino, kad sąlygos, minimos paskutiniojoje išnašoje, tinka jo tėvui, jis liovėsi melstis u jį, nes fiziniai saitai buvo nutraukti dvasinio priešiškumo. Dėl paado melstis u savo tėvą iūrėkite xix. 47.

[1366] Abraomas buvo lojalus, švelnios širdies ir pakęsdavo daug ką, kam nepritarė, šiuo atvilgiu būdamas Al-Mustafos prototipu, ir jam tikrai buvo ne prie širdies taip nutraukti santykius. Tačiau akivaizdiai netinkama būtų mogui maldauti Alachą malonės monėms, kurie galutinai Jį atmetė.

[1367] Alachas duoda aiškius įsakymus, kad Tikintieji nebūtų nuklaidinti savo mogiško silpnumo į nederamą elgesį.

[1368] Taip pat ix. 100. Muhadirai buvo monės, kurie iš pat pradių paliko savo namus Mekoje ir sekė Al-Mustafa į tremtį Medinoje. Ansarai buvo Medinos monės, kurie pagarbiai ir svetingai priėmė juos savajame mieste. Abi šios grupės buvo tvirtos Islamo rėmėjos, įrodiusios save Tikėjimą didiu pasiaukojimu. Tačiau sunkiomis Tabuko ekspedicijos dienomis kai kurie jų nebesugebėjo laikytis standarto, bet ne dėl kaprizų, o dėl apsnūdimo ir mogiško silpnumo. Jiems buvo atleista ir po to jie vėl tapo uolūs.

[1369] Atkreipkite dėmesį, jog „nukrypimas nuo pareigų“ buvo tik palinkimas dėl mogaus prigimties silpnumo susidūrus su naujais sunkumais; kad tai palietė tik dalį monių kurį laiką; ir jog tai buvo įveikta jų atveju per Alacho gailestingumą, tad jie visi atliko savo pareigas. Jiems buvo atleistas jų prasidedantis silpnumas, kurį jie įveikė. Sekančioje eilutėje yra minimos trys išimtys.

[1370] Palikti unugary: t.y. jų atgailos priėmimas buvo atidėtas. Iš Tikinčiųjų daugiausia buvo tokių, kurie buvo tobulai ištikimi ir visada pasiruošę atlikti savo pareigas. Jie pasiekė Alacho meilės ir gero Jo patenkinimo. Toliau buvo keletas, kurie buvo nerytingi, nes jų valia buvo silpna, ir juos baugino sutikti pavojai bei sunkumai; Alacho išganingas gailestingumas apsaugojo juos, jie įveikė savo silpnumą ir nesusikirto atlikdami savo pareigas. Alachas atleido jiems ir priėmė jų atgailą. Galiausiai iliustracijoje, paimtoje iš Tabuko ekspedicijos, buvo tokių, kurie iš tikro neatliko savo pareigų, tačiau ne dėl usispyrimo ar blogos valios, bet dėl netvirtumo, tingumo ir mogiško silpnumo: jie iš tikro nesugebėjo paklusti Pranašo kvietimui, tad iš jų buvo pareikalauta pasiaiškinti ir jie buvo pašalinti iš Bendruomenės gyvenimo. Jų psichinė būsena čia yra vaizdiai apibūdinta. Nors emė yra erdvi, jiems ji buvo sukaustyta. Jie savo pačių sielose jautė suvarymą. Žemiškoje prabangoje jie jautėsi dvasiniais skurdiais. Jie suvokė, jog jie negali pabėgti nuo Alacho, o nusiraminimą ir prieglobstį gali rasti tik sugrįę pas Jį. Jie noriai atgailavo ir parodė tai savo darbais, o Alachas noriai jiems atleido ir suteikė jiems Savo malonės. Nors ši pamoka buvo iliustruota konkrečiais Kabo, Mararos ir Hilalo pavyzdiais, ji yra tobulai bendra ir tinkama visiems laikams.

[1371] Tai vėl yra iliustracija iš Tabuko, tačiau pamoka yra bendra. Mes negalime laikyti savo pačių komforto ar gyvybių brangesnėmis u mūsų vado, nei apleisti jį pavojaus valandą. Jei mes tikrai esame atsidavę, mes turėtume savo gyvybes laikyti bevertėmis palyginus su jo. Tačiau kad ir kaip mes tarnaujama Alacho Vardan, kad ir kokius kentėjimus, vargus ir sueidimus patiriame, kad ir kokius resursus išleidiame Tikslui, - visa tai pakelia mūsų laipsnį dvasiniame pasaulyje. Niekas neprarandama. Mūsų atlygis yra ymiai vertingesnis u bet kokią menką mūsų tarnystę, kokią tik galime atlikti, u bet kokius menkus vargus, kuriuos tik galime patirti ar bet kokius menkus įnašus, kuriais tik galime prisidėti prie Tikslo. Mes „skausmingai pasiekiame diaugsmą“.

[1372] Perkirsti slėnį: tai yra specialiai paminima, paymint individualų didvyriškumo, puolimo ar drąsos veiksmą. Žygiuoti su kariais per slėnius, minti pavojaus takus kartu su savo Draugais yra gera ir pagirtina. Atkreipkite dėmesį, jog abu dalykai, minimi šioje eilutėje, - resursų leidimas ir verimasis per slėnį – yra individualūs veiksmai, tuo tarpu paskutiniojoje eilutėje paminėti veiksmai yra kolektyviniai, kurie tam tikra prasme yra lengvesni. Paminėjus individualius veiksmus, sekanti eilutė natūraliai išplaukia.

[1373] Kovojimas gali būti neišvengiamas, ir kai islamiškos valstybės vadovas kviečia, reikia paklusti. Tačiau kovojimas neturėtų būti šlovinamas labiau u viską. Netgi iš tų, kurie gali keliauti pirmyn, dalis turėtų pasilikti studijuoti, kad kariams grįus namo, jų protai galėtų vėl priprasti prie normalesnių religinio gyvenimo interesų, padedant deramai išsilavinusiems mokytojams. Studentai ir mokytojai yra Jihád kariai savo paklusimo ir disciplinos dvasia.

[1374] Kada konfliktas tampa neišvengiamu, pirmiausia reikia išvalyti aplinką nuo viso blogio, nes tik prieš blogį mes galime teisėtai kovoti. Blogiui mes turime priešintis atkakliai ir nepalenkiamai. Saldiakalbiai kompromisai netinka tiesos ir dorumo kariams. Jie danai būna sudėtine bailumo, nuovargio, gobšumo ir parsidavėliškumo dalimi.

[1375] Šiame segmente Netikėjimo ir Tikėjimo nesuderinamumas yra pabrėiamas atskleidimo ir dieviškojo mokytojo atvilgiu. Netikintieji juokiasi iš atskleidimo ir vienas kitam pašaipiai sako: „Ar tai padidina tavo tikėjimą?“ Tikinčiajam kiekvienas atskleistas naujas Alacho tiesos aspektas padidina tikėjimą, nuostabą ir dėkingumą. Jis diaugiasi, nes jis gavo dar daugiau stiprybės gyvenimui ir pasiekimams.

[1376] Taip pat ii. 10 ir keletas panašių fragmentų. Taip kaip šviesa, kuri sveikai akiai suteikia apšvietimo, sukelia skausmą sergančiai akiai, kuri išskiria nešvarias mediagas, taip yra ir su dvasiškai sergančiaisiais. Alacho malonė yra nepageidaujama, ir jie paskleidia dar daugiau abejonių tam, kad pridengtų savo ligą. Jie miršta savo ligoje ir nuo ligos. Atkreipkite dėmesį į metaforos tinkamumą.

[1377] Vis dėlto, nepaisant jų netikėjimo, kiekvienais metais jiems yra suteikiami vienas ar du šansai. Durys nėra uveriamos jiems. Tačiau jie sąmoningai nusigręia ir nekreipia jokio dėmesio į visus perspėjimus, kuriuos jiems duoda jų pačių prigimtis bei gerų monių mokymai ir pavyzdiai.

[1378] Netgi Netikintieji savo širdyse ir sąmonėje jaučiasi nemaloniai, kada jie nusigręia nuo Tikėjimo ir Tiesos, todėl jų nusigręimas yra vaizduojamas slaptais vilgsniais, kokius, kaip mes galime manyti, mėtė Veidmainiai Šventojo Pranašo susirinkimuose. Tada jie nusėlina, jausdamiesi pranašesniais. Tačiau, jei tik jie inotų, jų nepaklusnumas atskiria juos nuo Alacho malonės ir šviesos. Jie atsisako Malonės, ir kuomet Alachas taip pat ją atsiima, jie visiškai praūva.

[1379] Švelni Mokytojo širdis sielvartauja, kai bet kuris iš jo grupės strimgalviais lekia į praūtį. Jis aistringai jais rūpinasi, ir kai tik kuris nors iš jų parodo Tikėjimo enklų, jis apsupa jį švelnumu bei malone ir diaugiasi dėl jo.

[1380] Tačiau jei Žinia yra atmetame, jis vis viena skelbia liepsnojantį savo širdies Tikėjimą, kuris yra nenuslopinamas. Alachas yra pakankamas visiems. Pasitikėti Juo reiškia surasti visų dvasinių troškimų išsipildymą. Jo didingumas yra pavaizduotas aukščiausiu, pačiu šlovingiausiu Sostu!

Taip per ymų Al-Mustafos ankstyvosios karjeros įvykį mes buvome privesti prie aukščiausios dvasinės svarbos tiesų.