Šis puslapis atspausdintas iš www.islamas.lt

[1492] Dėl šių raidių reikšmės iūrėti App. I.

[1493] Žiūrėti iii. 7, išn. 347. Kiekvienas pagrindinis principas yra įtrauktas į Alacho Atskleidimą, o vėliau iliustruojamas ir detaliai paaiškinamas.

[1494] Al-Mustafos Žinia – kaip buvo ir visų apaštalų Žinia – buvo įspėti dėl blogio ir atnešti diugių inių apie Alacho Malonę ir Gailestingumą visiems, kurie priims ją tikėdami ir pasitikėdami Alachu. Ši dviguba Žinia vaizdiai yra skelbiama šioje Suroje.

[1495] Mėgavimasis visais gerais ir tikrais gyvenimo dalykais, mano nuomone, siejasi su dabartiniu gyvenimu su jo ribotu laiku, o neribotas Gailestingumas siejasi su aukštesniu atlygiu, kuris prasideda čia, tačiau yra ubaigiamas ateinančiame gyvenime.

[1496] Širdis (paodiui arabų kalboje krūtinė) yra jau gerai saugoma kūno; tad paslaptys širdyje ar krūtinėje yra laikomos paslėptomis. Kvailiai gali ir toliau gaubti savo širdis apsiaustais, tačiau netgi tokiu atveju niekas negali būti paslėpta nuo Alacho.

[1497] Taip pat iii. 119.

[1498] Taip pat vi. 59. Niekas nenutinka Kūryboje be Alacho Žodio ar Jam neinant. Net lapelis nesujuda be Jo Valios. Pragyvenimas visomis prasmėmis priklauso nuo Jo Valios.

[1499] Mustaqarr = tiksli buveinė; kur daiktas sustoja ar pasilieka kuriam laikui, kur jis įsikuria. Mustauda = kur daiktas kuriam laikui yra padedamas ar paliekamas. Kalbant apie gyvūnus, pirmasis ymi jų gyvenimą šioje emėje; antrasis – jo laikiną prenatalinę egzistenciją kiaušinyje arba gimdoje bei jo pomirtinę egzistenciją kape ar kokioje kitoje būsenoje iki jo prikėlimo.

[1500] Taip pat vi. 59 ir išn. 880 bei x. 61 ir išn. 1450.

[1501] Žiūrėti vii. 54, išn. 1031.

[1502] Moksliškai teisinga yra sakyti, kad gyvybė išsivystė iš vandens – toks teiginys taip pat pasirodo ir Korane, xxi. 30. Tokios prasmės, mano nuomone, taip pat priskiriama Pradios i. 2. Būsimasis laikas „buvo“ nurodo laiką, prieš gyvybės išsivystymą į  tvirtas formas emėje ir ore.

[1503] Kūryba, kurią matome aplink save, nėra vien tik tuščia pramoga, aidimas (Hindi kalba Lila) ar ugaida iš Alacho pusės. Tai yra terpė, per kurią vystosi mūsų dvasinis gyvenimas su mūsų turima laisva valia. Šis gyvenimas yra mūsų išmėginimo laikas.

[1504] Netikintieji, kurie netiki Ateities gyvenimu, apie visą kalbą galvoja kaip apie raganiaus kalbą, neturinčią nieko bendrą su realybe. Bet taip jie parodo savo neišmanymą ir kelia abejones.

[1505] Tai tarsi sakyti: „Ak! Visos tos kalbos apie bausmę yra nesąmonė. Nėra tokių dalykų!“

[1506] Jis nesuvokia, kad kai kurios bausmės yra naudingos disciplinai ir mūsų dvasinių sugebėjimų treniravimui.

[1507] Jis priima tai savaime aiškų dalyką arba kaip savo paties nuopelną ar protingumą! Jis nesuvokia, kad tiek gera, tiek ir prasta sėkmė turi geraširdišką prieastį Alacho Plane.

[1508]  Jų poiūris yra teisingas: priimti prastą sėkmę su tvirtybe, o gerą sėkmę su nuolankumu, ir abiem atvejais toliau daryti gerus darbus savo bendraygiams.

[1509] Kiekvienas Alacho Pranašas, kada jis ne tik susiduria su pasipriešinimu, bet ir yra kaltinamas melagyste ir tomis blogybėmis, prieš kurias jis protestuoja, jis gali būti linkęs iš savo mogiško silpnumo suabejoti savimi. „Tarkim aš praleisiu šią maytę smulkmeną, gal tada Alacho Tiesa bus mieliau priimama?“ Arba jis gali sau galvoti: „Jei tik aš turėčiau daugiau pinigų savo kampanijai arba ko nors, kas patrauktų monių dėmesį, pavyzdiui, angelo kompaniją, kaip ymiai geriau įbrukčiau savo Žinią!“ Jam yra pasakoma, kad tiesa privalo būti paskelbta tokia, kokia ji yra atskleista, nors kai kurios jos dalys ir būtų nemalonios, o bet kokios priemonės patraukti mones pas save yra ne į temą. Jis privalo naudoti tokius resursus ir galimybes, kokias turi, o viską likusį patikėti Alachui.

[1510] Taip pat ii. 23 ir x. 38.

[1511] Jei sumaterialėjęs mogus trokšta šio pasaulio blizgesio, jie gaus jo kiek tinkami, bet tai yra netikras blizgesys. Jis nepripaįsta to dvasinio gyvenimo, kuris kyla iš vidinės šviesos ir Alacho atskleidimo vedimo, kaip yra apibūdinta 17 eilutėje.

[1512] „Liudininkas iš Jo Paties“: t.y. Knyga, kuri buvo duota Al-Mustafai, Šventasis Koranas, kuris yra palyginamas su originaliu Mozei duotu Atskleidimu. Mes nedarome jokio skirtumo tarp vienos tikros tiesos, tarp vienos autentiškos Žinios ir kitos, nei tarp vieno ir kito pranašo, - nes jie visi atėjo iš Vieno Tikro Dievo.

[1513] „Vedlys“: arabiškas odis čia yra Imám, vadas, vedlys, tas, kuris nukreipia į tiesos Kelią. Tokie nurodymai yra Alacho Malonės ir Gerumo mogui pavyzdys. Koranas ir Pranašas Muchamedas taip pat yra kiekvienas vadinami Vedliu ir Malone, todėl šie epitetai yra tinkamai ir ankstesnėms Knygoms, ir Pranašams.

[1514] Taip pat vii. 45.

[1515] Taip pat vii. 38. Šiame kontekste turima omenyje, kad jie nusidėjo dvigubai: (1) išgalvodami melagystes prieš Alachą, kurios atbukino jų pačių sielą; (2) klaidindami kitus iš Alacho kelio. Taip jie prarado sugebėjimą girdėti, kuriuo jie galėjo pasinaudoti išgirsti Alacho Žodį, ir jie utemdė regėjimo sugebėjimą nepraleisdami Alacho šviesos.

[1516] Atkreipkite dėmesį, kad nuolankumas turi būti „prieš savo Viešpatį“, t.y. Alacho akivaizdoje. Jokia dorybė, o netgi priešingai, yra trinti savo nosis į emę prieš mones. Tikras nuolankumas taip pat nepraranda pasitikėjimo savimi; nes tas pasitikėjimas savimi kylą iš pasitikėjimo Alacho palaikymu ir pagalba.

[1517] Nojaus misija buvo skirta nedoram pasauliui, pasinėrusiam į nuodėmę. Misija turėjo dvigubą charakterį, kaip ir visų Alacho Pranašų misijos: ji turėjo įspėti mones dėl blogio ir kviesti juos atgailauti bei ji turėjo pranešti jiems diugias inias apie Alacho Gailestingumą, jei jie atsigrętų į Alachą; tai buvo Vedimas ir Malonė.

[1518] Netikintieji buvo paskatinti priešintis Gailestingumui trijų galingų mogiškų blogio motyvų: (1) pavydo kitiems monėms; jie sakė: „Kodėl, jūs nesate geresni nei mes,“ pusiau suvokdami Pranašo pranašumą, pusiau jį ignoruodami; (2) paniekos silpniesiems ir emesniesiems, kurie danai būna intelektualiai, morališkai ir dvasiškai geresni; jie sakė: „Mes negalime tikėti ar daryti tai, ką šie, mūsų pavaldiniai, tiki ir daro!“; (3) išdidumo ir savęs pervertinimo, kas yra gimininga yda antrajai daliai (2), paiūrėjus iš skirtingo kampo; jie sakė: „Mes iš tikrųjų esame geresni u dauguma jūsų!“ Dabar tvirtinimas, pateiktas iš Alacho Žinios pusės, puolamas šių trijų poiūrių. Ir viskas, ką jie galėjo pasakyti prieš, buvo nepakančiai ją iškoneveikti ir išvadinti melu.

[1519] Nojaus atsakymas (kaip ir Alacho Pranašo, kuris kalbėjo vėlesniais laikais Mekoje ir Medinoje) yra nuolankumo, švelnumo, tvirtumo, įtikinamumo, tiesos ir meilės savo monėms pavyzdys. Pirmiausia, jis romiai (o ne diūgaudamas) informuoja juos, kad jis gavo iš Alacho Žinią. Antra, jis papasakoja jiems, kad tai yra Malonės Žinia, nors ji ir yra įspėjanti, tačiau dėl jų išdidumo Malonė gali būti paslėpta nuo jų. Trečia, jis tiesiai jiems pasako, kad Religijoje negali būti jokios prievartos: bet negi jie nepriims geranoriškai to, kas yra jų pačių naudai? Jis prašo jų kaip vienas iš jų pačių.

[1520] Ketvirtas Nojaus kalbos taškas yra susidorojimas su jų kaltinimu, kad šis esąs melagis, turint omeny, kad jis siekia savanaudiško tikslo: priešingai, jis sako, kad jis nesiekia jokio atlygio iš jų, bet pakels bet kokius jų įeidimus, kuriais jie jį apiberia, nes jis tikisi labiau iš Alacho nei iš monių. Bet, penkta, jei jie įeidinėja vargšus ir prasčiokus, kurie ateina pas jį tikėdami, ir galvoja, kad jis išvarys juos tam, kad pritrauktų šalies didiųjų, jis tiesiai pasako jiems, kad jie klysta. Iš tikro (šešta), jis nė kiek nedvejoja tiesmukiškai sakydamas tiesą, kad jie yra neišmanantys, o ne vargšai, kurie atėjo siekti Alacho Tiesos!

[1521] Bet (septinta) jis vėl su tokiu pat kaip ir anksčiau uolumu ginasi, kad jis yra vienas iš jų, tiesiog atliekantis savo tikriausią pareigą. Ar jie norėtų, kad jis darytų maiau? Iš tikrųjų, negi jie patys nepamatys Tiesos ir neprisijungs prie didelės Tikinčiųjų kompanijos?

[1522] Aštuntas dalykas, kurį Nojus primygtinai siūlo, yra tai, kad jis nėra paprasčiausias vulgarus pranašautojas, apsimetantis atkleisiantis nevertas inojimo paslaptis, nei angelas, gyvenantis kitame pasaulyje ir neturintis jokių ryšių su jais. Jis yra jų tikras gero linkėtojas, skelbiantis tikrą Žinią iš Alacho.

[1523] Taip pat ii. 50, išn. 867.

[1524] Bet Nojus neubaigs savo argumento neapgynęs Tikėjimo monių, kurių Vadai nekenčia, nes jiems trūksta emiškų gėrybių. Jis tiesiai jiems pasako, kad galbūt Alachas mato juose kaką, ko jiems, išdidiems Vadams, trūksta. Jų dvasiniai gabumai iš tiesų būti įvertinti tik To, Kuriam visos dvasios paslaptys yra atviros. Bet jis, Nojus, privalo drąsiai skelbi savo paties Tikėjimą – tai yra devintasis jo argumento punktas.

[1525] Nojaus adresu emiškieji Vadai pasiunčią tipišką atsakymą. Savo agresyvia dvasia jis yra tikra antitezė švelniam Nojaus prieštaravimui. Dėl to, kad jis švelniai ir kantriai su jais ginčijosi, jie nekantriai apkaltina jį „ginčijimusi su jais“ ir „ginčo ištęsimu“. Jie negali atremti jo argumentų, todėl jie išdidiai meta savo iššūkį, kuris sudarytas iš stačiokiško įūlumo, nepagrįsto skepticizmo ir kandios ironijos. „Tu pranašauji mums pragaištį, jei mes nepasitaisysime! Tai pateik mums tai! Dabar, jei pageidauji! Ar mes turėsime vadinti tave melagiu?“

[1526] į Nojui adresuotą šventvagišką iššūkį vienintelis galimas atsakymas yra: „Aš niekada netvirtinau, kad aš galėčiau jus nubausti. Visos bausmės yra Alacho rankose, ir Jis geriausiai ino, kada Jo bausmė nusileis. Bet tai aš galiu jums pasakyti! Jo bausmė neabejotinai bus, jei jūs neatgailausite, o kada ji ateis, jūs negalėsite nuo jos apsisaugoti!“

[1527] Bet Nojaus širdis kraujuoja dėl jo monių. Jie ruošia savo pačių praūtį! Visos jo pastangos bus bergdios! Kadangi jie yra usispyrę, Alacho gailestingumas tikrai bus atsiimtas, o tuomet kas gali jiems padėti, ir kokia nauda yra iš bet kokio patarimo? Bet vėl jis mėgins priminti jiems jų Viešpatį ir atgręti jų veidus į Jį. Nes jų paskutinis sugrįimas į Jo teismą atsakyti u savo elgesį yra neabejotinas.

[1528] Graus dramatiškos galios pasakojimas čia yra pertraukiamas eilute, kuri parodo, kad Nojaus istorija yra taip pat alegorija Pranašo Muchamedo laikui ir  vadovavimui. Nuostabi istorijos jėga ir tinkamumas negali būti paneigti. Todėl priešas atsigręia ir sako: „O! bet tu išgalvojai tai!“ Atsakymas yra: „Ne! Tai paties Alacho tiesa! Jūs galite būti įpratę usiimti melagystėmis, bet aš tvirtinu, kad aš neturiu tokių nuodėmių.“ Šios eilutės vieta čia atitinka 49 eilutės vietą sekančio Skyriaus pabaigoje.

Jei suprastume šią eilutę kaip nuorodą į Al-Mustafą, kaip dauguma priimtų Komentatorių supranta, taip pat yra įmanoma, mano nuomone, interpretuoti ją kartu su Nojaus istorija, nes visi Pranašai turėjo panašią patirtį.

[1529] Nojaus istorija atnaujinama. Buvo pasiektas toks taškas, kada tapo aišku, kad nebėra jokios vilties išgelbėti nusidėjėlius, kurie siekė savo paties sunaikinimo. Tai turėjo būti didysis Tvanas. Taigi, Nojui buvo įsakyta sukonstruoti didiulę Arką arba Laivą, kad išlikti ant vandens Tvano metu, kad dorieji galėtų būti joje išgelbėti.

[1530] Ji turėjo būti pastatyta pagal specialius Alacho nurodymus, kad tarnautų ypatingam tikslui, kuriam ji buvo numatyta pasiekti.

[1531] Nusidėjėlių pašaipos, iūrint iš jų pusės, buvo natūralus dalykas. Čia Pranašas tapo dailide! Čia buvo lyguma Mesopotamijos baseino aukštupyje, nusausinta didingojo Tigro, virš 800-900 mylių nuo Persijos įlankos tiesia linija! Tačiau jis kalba apie potvynį kaip Jūrą! Visas materialius civilizuotas pasaulis didiavosi savo Visuomeniniu Darbu ir savo drenao schemomis. O čia buvo vyrukas, pasikliaujantis Alachu! Bet argi jų siauras išdidumas taip pat neatrodė kvailas Alacho Pranašui! Čia buvo monės, paskendę nuodėmėje ir akiplėšiškume! Ir jie varosi su Alacho galia ir paadu! Iš tiesų, paniekos verta yra monijos rasė!

[1532] Arabų kalboje aoristas gali būti verčiamas tiek esamuoju laiku, tiek ir būsimuoju laiku, - abu čia gerai tinka. Sekdamas Zamakhsharí, aš verčiu esamuoju laiku, nes ateitis nusidėjėliams yra tokia tragiška. Kurį laiką atsidavusieji emiškiems dalykams iūrėjo iš aukšto į Tikinčiuosius, kaip jie visada daro: bet Tikintieji pasikliovė Alachu, ir apgailestavo dėl kritikos neinodami ko nors geriau! – nes jų išdidumas buvo tikrai kvailas.

[1533] Fár-at-tannúru. Pateiktos dvi interpretacijos: (1) fontanai arba šaltiniai ant emės paviršiaus sukunkuliavo arba ištryško; arba (2) krosnis pervirė. Pirmasis turi geriausio patikimumo svorį ir aš teikiu pirmenybę jam. Be to, tokia pati frazė pasikartoja ir xxiii. 27, kur tai yra sakinys, suderintas (kaip čia) su Alacho įsakymo atvykimu. Šie su fragmentai gali būti palyginami su liv. 11-12, kur yra sakoma, kad vanduo pylė iš dangaus ir tryško iš šaltinių. Šis dvigubas veiksmas yra paįstamas kiekvienam, kuris yra matęs didelio laipsnio potvynius. Lietus iš viršaus pripildytų didiąją Ararato Lygumą ir suteikti didelės jėgos šaltiniams ir fontanams emesniems Tigro slėniams.

[1534] Zaujani: dviskaita, reiškianti du vienos poros priešingos lyties individus. Kai kurie iš patikimiausių Komentatorių (pvz. Imamas Rází) interpretuoja šia prasme, nors kiti aiškina tai kaip reiškiantį dvi poras kiekvienos rūšies.

[1535] Nojaus nepaklusnus ir usispyręs sūnus (ar posūnis, ar anūkas) yra minimas vėliau (xi. 42-43, 45-46). Šeimos narys, kuris sulauo šeimos tradicijas šiuo atvilgiu, nustoja teisės dalintis šeimos privilegijomis.

[1536] Palyginimas su kalnai tinka bangoms, kurios buvo kalnų aukščio, - paodiui, nes viršūnės buvo panirusios.

[1537] Netikintieji atsisako tikėti Alachu, bet turi didelį tikėjimą materialiais dalykais! Šis jaunuolis ketino išsigelbėti ant kalnų viršūnių, neinodamas, kad ir pačios viršūnės panirs.

[1538] Nuostabus fragmentas.  Visas paveikslas yra nutapomas keliais odiais. Materialių faktų grandinė yra susiejama ne tik santykiais vieni kitų atvilgiu, bet taip pat santykiais su dvasinėmis jėgomis, kurios jas kontroliuoja, bei dvasinėmis Nuodėmės ir nusidėjimo pasekmėmis. Nuskendimas materialiąja prasme buvo maiausia Bausmės dalis. Ištisas naujas pasaulis pradėjo egzistuoti po Tvano.

[1539] Supraskime nedidukę tos vietos geografijos mintį. Raidės J, B ir K yra filologiškai sukeičiamos, ir Júdí, Gúdí, Kúdí yra garsai, kurie gali pereiti vienas į kitą. Nėra jokios abejonės, kad pavadinimas yra susijęs su pavadinimu „Kurdas“, kuriame raidė r yra vėlesnės interpoliacijos, nes seniausi šumerų įrašai mini mones, vadinamus Kútí ar Gúdú, kaip valdančius vidurinįjį Tigro regioną ne vėliau kaip 2000 metų per. Kr. (iūrėti E.B., Kurdistanas). Tas regionas apima dabartinės Turkijos Bohtano rajoną, kuriame stūkso Jabal Júdí (netoli dabartinės Turkijos, dabartinio Irako ir dabartinės Sirijos pasienio) ir Jázirat  ibn ‘Umar miestą (dabartiniame Turkijos – Sirijos pasienyje) bei tęsiasi iki Irako ir Persijos. Didiulė Ararato lygumos kalnų masė yra iškilusi virš šio rajono. Kalnų sistema „yra neprilygstamas dalykas Senajame Pasaulyje, talpinantis didiulius vandens kiekius, kurie yra nuomiuosiuose eeruose be nutekėjimų – Vano ir Urumijos eerai yra didiausi.“ (E.B., Azija). Toks regionas būtų tinkamas stulbinančiam Tvanui, jei įprastas nedidelis lietus pasikeistų į pliaupiančią liūtį. Ledynas, utvenkęs Vano eerą ledynmečio laikotarpiu, būtų sukėlęs tokį pat rezultatą. Religija turi daug vietinių tradicijų, susijusių su Nojumi ir Potvyniu. Biblijinė legenda apie Ararato kalną kaip apie Nojaus Arkos sustojimo vietą yra sunkiai tikėtina, suprantant, kad aukščiausia Ararato viršūnė yra aukštesnė kaip 16000 pėdų. Jei tai reikštų vieną iš emesniųjų viršūnių Ararato sistemoje., tada tai sutiktų su musulmonų tradicija apie Kalną Júdí (ar Gúdi), ir tai derėtų su seniausioms ir geriausiomis vietinėmis tradicijomis. Šios tradicijos yra priimtos Juozapo, nestorianų krikščionių, ir iš tikrųjų, visų ankstyvųjų krikščionių ir ydų, ir jie turi geriausią ryšį su vietinėmis tradicijomis. Žiūrėti (Vikontas) J. Bryce „Ukaukazė ir Araratas , 4 leidimas, 1896, p. 216 “.

[1540] Žiūrėti išn. 1535. kaip visi Alacho Pranašai, Nojus buvo geraširdis, bet jam yra pasakoma, kad negali būti jokio kompromiso su blogiu. Ir Nojus pripaįsta priekaištą. Nojaus mona taip pat buvo netikinti moteris (lxvi. 10), jai taip pat teko Netikinčiųjų likimas.

[1541] Nojus, dėl savo natūralaus švelnumo ir pagarbos šeimos santykiams, buvo pergalėtas mogaus silpnumo, norėdamas pakeisti Alacho įsaką. Tai buvo ne nuodėmė, o neinojimas. Jo neišmanymas buvo pataisytas dievišku įkvėpimu, ir jis tuojau pat pamatė visą Tiesą, pripaino savo klaidą ir paprašė Alacho atleidimo ir malonės. Tai visiems mums nustatytas standartas.

[1542] Taip pat ii. 126.

[1543] Tie, kurie iš tikro siekia Alacho šviesos ir vedimo bei nuoširdiai nukreipia savo valią Jo Valiai, yra laisvai prileidiami prie Alacho malonės. Nepaisant bet kokio mogiško jų silpnumo, jie yra paengę į priekį dėl savo Likimo, Pasitikėjimo ir Doros Siekimo. Jiems yra suteikiama Alacho Ramybė, kuri suteikia sielai tikro ramumo ir stiprybės bei visų palaimų, kurios liejasi iš dvasinio gyvenimo. Tai buvo suteikta ne tik Nojui ir jo šeimai, bet ir visiems doriems monėms, kurie buvo išgelbėti su juo. Ir jų palikuonims taip pat buvo paadėtos tos palaimos su dorumo sąlyga. Bet kai kurie iš jų nupuolė nuo malonės, kaip mes inome iš istorijos. Alacho malonė nėra socialinė ar šeimos privilegija. Kiekviena tauta ir kiekvienas individas privalo uoliai siekti jos ir ją usitarnauti.

[1544] Taip pat xi. 35, išn. 1528. Viso reikalo rezultatas yra toks, kad dorieji, kurie dirba Alachui ir savo bendraygiams, gali būti šmeiiami, ugauliojami ir persekiojami. Bet jie bus palaikomi Alacho Malonės: jie privalo kantriai tęsti darbus toliau, nes visa Pabaiga bus jiems ir jų Labui.

[1545] Taip pat ‘Ad Žmonių Pasiuntinio Hudo istorija vii. 65-72 eilutėse. Ten argumentas buvo kaip kiti monės elgėsi su savo pranašais, kaip mekiečiai elgėsi su Al-Mustafa. Čia yra pabrėiamas kitas taškas: ‘Ad įūlumas atkakliai laikantis netikrų dievų po to, kai tikras Dievas pamokslavo jiems, Alacho  gailestis jiems ir galiausiai Alacho teisingumas patraukiant juos atsakomybėn, kai tuo tarpu dorieji buvo išgelbėti.

Vieta, kur gyveno ‘Ad, yra nurodyta vii. 65, išn. 1040.

[1546] Grai metafora apie dangų, nusileidiantį su lietumi, buvo bereikalingai nustelbta daugelyje vertimų. ‘Ad šalis buvo sausringa šalis ir lietus buvo didiausia palaima, kokią jie galėjo gauti. Mes galime įsivaizduoti tai buvus sakoma badmečiu, kada monės atlikinėjo visokius prietaringus ritualus ir šaukimusis vietoje atsigręimo į tikrą Dievą tikėjime ir atgailoje. Toliau, kada mums yra primenama, kad tais senais laikais buvo utvarų lietaus vandeniui laikyti, tokių kaip Maaribe, Alacho rūpesčio ir malonės efektas elgiantis su monėmis dar labiau išryškėja.

[1547] Jėgos pridėjimas prie jėgos gali reikšti populiacijos padidėjimą, kaip mano kai kurie Komentatoriai. Kai kitos Arabijos dalys buvo negausiai apgyvendintos, drėkinamos ‘Ad emės išlaikė palyginti tankią populiaciją ir pridėjo natūralios jėgos tiek taikos, tiek karo metu. Bet vartojamas terminas yra visiškai bendras. Jie buvo galingi monės savo laiku. Jei jie paklustų Alachui ir laikytųsi dorumo įstatymo, jie būtų dar labiau galingesni, nes „dorumas iškelia tautą.“

[1548] Netikinčiųjų argumentas praktiškai yra toks: „Tu mūsų neįtikinai: mes nenorime būti įtikinti: mes galvojame, kad tu esi melagis, - arba galbūt kvailys!“ (Žiūrėti sekančią eilutę).

[1549] Žiūrėti išn. 1548. Tęsdami argumentą, Netikintieji daro šou darydami visas labdaringas nuolaidas Hudui, tačiau iš tikrųjų paliečia jautrią jo vietą įtraukdami savo netikrus dievus. „Būdami pakankamai mandagūs,“ sakė jie, „mes nesakysime, kad tu esi būtent melagis! Galbūt tu buvai paliestas kvailumo! O, taip! Tu koneveiki tai, ką vadini mūsų netikrais dievaiss! Kai kurie iš jų tau atsilygino ir pavertė tave kvailiu! Cha cha!“ Šis šaipymasis yra netgi blogesnis negu jų kiti klaidingi kaltinimai. Nes jis iškelia netikrus dievus aukščiau Vieno Tikro Dievo, netgi usiimdami su Hudu. Todėl Hudas atsako su dvasios pakilimu ir pasipiktinimu: „Maų maiausia neminėkite Alacho vardo savo tuščiose kalbose! Jūs, kaip ir aš, kad aš garbinu Vieną Tikrą Dievą! Jūs įsivaizduojate, kad jūsų netikri dievai gali apimti tikrą Alacho Pranašą! Aš priimu iššūkį. Regzkite kiek noite pinklių prieų mane, visi jūs – jūs ir jūsų dievai! Paiūrėsim, ar jūs turite kokios nors galios! Aš neprašau jokio pasigailėjimo iš jūsų! Aš pasitikiu Alachu! “

[1550] Taip pat vii. 195, išn. 1168.

[1551] Sugriebti u garbanos: arabiška idioma, kalbanti apie arklio karčius. Žmogus, kuris juos nutveria, turi arkliui visišką valdią, o arkliui karčiai yra tarsi jo groio karūna, jo galios ir savigynos išraiška. Taigi, Alacho valdia visoms būtybėms yra neribota ir niekas negali pasipriešinti Jo įsakui. Taip pat xcvi. 15-16.

[1552] T.y., Visų vertybių ir dorybės standartas yra Alacho Valioje, Visuotinėje Valioje, kuri kontroliuoja gerai ir teisingai kontroliuoja visus dalykus. Jūs esate kreivame Kelyje. Alacho Kelias yra tiesus Kelias.

[1553] Hudas bendravo su išdidiais ir usispyrusiai maištingais monėmis. Jis pasakė jiems, kad jų elgesys tiktai atsisuks prieš juos pačius. Jis negali padaryti jokios alos Alachui, ar kokiu nors būdu sukliudyti geraširdiškam Alacho Planui. Jis tiesiog paskirs kitų monių į jų vietą vykdyti Jo Plano. Tas Planas yra minimas sekančiame sakinyje kaip „rūpinimasis ir priiūrėjimas“ visa Kūryba.

[1554] Keletas teisingų monių būtų kentėję dėl daugelio neteisingumo. Bet Alacho Planasyra tobulas ir galiausiai išgelbėja Jo paties mones ypatinga Malone, jei jie turi Tikėjimą ir pasitiki Juo.

[1555] Vietoje klausymo geraširdiško Viešpaties, kuris puoselėja juos, jie klausė kiekvieno maištininko prieš Alacho įstatymą, jei tik šis turėjo šiek tiek galios apakinti juos.

[1556] Thamúd monių ir Salih istorija buvo papasakota iš kito poiūrio taško vi.. 73-79 eilutėse. Poiūrio taškų skirtumas ten ir čia yra toks pat kaip ir Hudo istorijos atveju: iūrėti xi. 50, išn. 1545. Atkreipkite dėmesį, kaip dabar istorija yra tokia pati, tačiau nauji taškai ir detalės yra įvedamos pailiustruoti kiekvienam naujam argumentui. Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip ‘Ad nuolatinė nuodėmė ir usispyrimas skiriasi nuo Thamúd nuolatinės nuodėmės – vargšų priespaudos, kaip yra pavaizduota Kupranugarės parodomuoju atveju ir simboliu: iūrėti vii. 73, išn. 1044. Visos nudėmės tam tikra prasme yra išdidumas ir maištas.; tačiau nuodėmės įgauna tam tikrus atspalvius skirtingomis aplinkybėmis, ir šio spalvos yra atskleidiamos kaip meniškiausiai nutaptas paveikslas – su nuostabiausiu odių taupumu ir skvarbiausia motyvų analize. Dėl Thamúd gyvenamosios vietovės ir istorijos iūrėti vii. 73, išn. 1043.

[1557] Dėl Anshaa kaip kūrybos proceso iūrėti vi. 98, išn. 923 ir tolimesnes ten pateiktas nuorodas. Jei kalbėtume apie mogaus kūną, jis buvo sukurtas iš emės arba molio, o jo apgyvendinimas emėje yra jo materialios egzistencijos faktas. Todėl mes privalome paklusti visiems savo fizinio buvimo dėsniams tam, kad per savo gyvenimą šioje emėje galėtume įgyti aukštesnį Gyvenimą, kuris priklauso kitai mūsų buvimo daliai, mūsų dvasiniam paveldui. Per savo sveikatą, savo emės dirbimą, savo ganymą ir bet kokius materialius daiktus, mes vystome savo moralinę ir dvasinę prigimtį.

[1558] Salih gyvenimas su savo monėmis buvo toks doras (kaip al-Amino vėlesniais laikais), kad jis būtų buvęs išrinktas vadu arba karaliumi, jei jis būtų paklusęs jų prietarams ir palaikęs jų nuodėmes. Bet jis gimė aukštesnei misijai – tiesos ir dorumo skelbėjo ir aršaus savanaudiškos privilegijos priešininko bei mogiškų teisių laisvoje Alacho emėje šalininkas per kupranugarės simbolį: iūrėti vii. 73, išn. 1044.

[1559] „Alachas buvo geras man ir suteikė man Savo šviesą ir neįkainojamą privilegiją įvykdyti Jo misiją jums. Negi nesuprantate, kad jeigu aš susikirsiu vykdydamas Jo misiją, turėsiu atsakyti prieš Jį? Kas man padės tokiu atveju? Vienintelis dalykas, kurį jūs galėtumėte pridėti prie mano nelaimių, būtų visiška praūtis Pomirtiniame Gyvenime.“ Taip pat xi. 28.

[1560] Salih nepriima negatyvaus poiūrio paprasčiausiai. Jis pasiūlo kupranugarę kaip enklą, iūrėti vii. 73, išn. 1044.  „Atsisakykite savo savanaudišką monopolį. Padarykite Alacho dovanas šioje laisvoje emėje prieinamas visiems. Suteikite vargšams jų teises, įskaitant ganymo teisę bendrose emėse. Parodykite savo atgailą ir savo naują poiūrė palikdami šią kupranugarę laisvai ganytis. Ji yra Simbolis, todėl ji jums yra šventa.“ Bet jų vienintelis atsakymas buvo  prašymo ignoravimas ir kumelės paminklinės sausgyslės perpjovimas. Taip jie nuėjo visų nusidėjėlių keliu – į visišką praūtį.

[1561] Tik trys dienos laiko geresniam apgalvojimui ir atgailai! Bet jie nekreipė jokio dėmesio. Baisus emės drebėjimas kilo naktį, po kurio sekė galingas dundantis sprogimas (tikriausiai vulkaninis), kas yra gerai paįstama emės drebėjimų srityse. Jis prasidėjo naktį ir palaidojo juos jų pačių tvirtuose namuose, kurie jų nuomone buvo tokios saugios vietos! Rytas juos rado gulinčius veidais į emę, paslėptus nuo saulės šviesos. Kaip galingieji buvo nueminti!

[1562] Taip pat xi. 58, išn. 1554. Dėl ‘Aziz, iūrėti xxi. 40, išn. 2818.

[1563] Taip pat xi. 78, išn. 1047, -taip pat išn. 1561.

[1564] Taip pat xi. 60.

[1565] Pagal vii Suros nuoseklumą, sekanti nuoroda turėtų būti į Luto istoriją ir tos istorijos prasidėjimą xi. 77, bet ji yra pristatoma trumpa nuoroda į jo dėdės Abraomo gyvenimo epizodą, iš kurio sėklos kilo monės, kuriems buvo pasiųsti Mozė, Jėzus ir Muchamedas Al-Mustafa su didiaisiais Atskleidimais. Abraomas tuo metu praėjo per persekiojimų ugnį mesopotamiečių slėniuose: jis paliko u savęs Čaldeso Uro paveldėtą stabmeldystę; jis buvo bandomas ir įveikė Nimrudo persekiojimą: dabar jis uėmė savo gyvenamąją vietą Kankane, iš kurio jo sūnėnas Lutas (Lút) buvo pašauktas pamokslauti nuodėmingiems Lygumos, esančios Negyvosios jūros (kuri pati vadinasi Bahr Lút) rytuose, Miestams. Taip paruoštas ir pašventintas, dabar jis jau buvo pasiruošęs priimti Žinią, kad jis buvo išrinktas būti didios Pranašų linijos pradininku. Ši Žinia dabar ir yra nurodoma.

Ar mes galime nustatyti Nimrudo gyvenimo vietą? Jei galima pasikliauti  vietine vietovardių tradicija, tai šis karalius valdė kelią, kuris apima dabartinį Nimrudą ant Tigro, apie 20 mylių į šiaurę nuo Mosulo. Tai yra asirų didių interesų lugimo vieta, bet sirų kaip Imperijos iškilimas, inoma, buvo ymiai vėliau negu Abraomo laikai. Asirų miestas buvo vadinamas Kalaku (arba Calah), o atlikti archeologiniai kasinėjimai davė vertingų rezultatų, bet jie yra nereikšmingi mūsų Komentarui.  

a Abraomas sutiko nepaįstamuosius su Ramybės pasveikinimu, ir staigiai patiekė jiems prabangų kepto veršiuko patiekalą. Nepaįstamieji sutriko. Jie buvo angelai ir nevalgė. Jei svetingumo yra atsisakoma, tai reiškia, kad tie, kurie atsisako jo, nieko gera neplanuoja šeimininko atvilgiu. Todėl Abraomą aplankė nepasitikėjimo ir baimės jausmas, kurį nepaįstamieji iš karto nuramino, kad jų misija pirmiausia buvo padėti Lutui kaip Lygumos Miestų perspėjėjui. Bet antroje vietoje jie turėjo gerų inių Abraomui: jis turėjo būti didių monių tėvu! 

[1566] Luto monės reiškia mones, pas kuriuos Lutas buvo pasiųstas su savo įspėjimo misija, nuodėmingųjų Lygumos Miestų, Sodomos ir Gomoros, monės.

[1567] Pasakojimas yra labai glaustas ir daugelis detalių yra laikomos savaime suprantamu dalyku. Mes galime manyti, kad angelai pirmiausia perdavė inias Abraomui, kuris jau buvo, pagal Pradios xxi. 5, šimto metų, o jo monai buvo netoli devyniasdešimties (Pradios xvii. 7). Ji tikriausiai buvo pridengta. Ji sunkiai galėjo patikėti iniomis. Iš savo skepticizmo (kai kurie sako, kad iš savo diaugsmo) ji nusijuokė. Bet inios buvo oficialiai jai perduotos, kad ji bus Izaoko motina, o per Izaoką – Jokūbo močiutė. Jokūbas turėjo būti vaisingas medis, turėsiantis 12 sūnų. Bet ligi tol Abraomas nebuvo su ja sulaukęs nė vieno sūnaus, o Sara jau nebebuvo gimdymo amiaus. „Kaip tai gali būti?“ ji pagalvojo.     

[1568] Tai yra tiek atsidusimas dėl praeities apgailestavimo, kiek ir dėl ateities ilgesingumo!

[1569] Ahl-ul-bat = namų monės, mandagi kreipimosi į moną ir šeimos narius forma. Laiminimų čia yra prašoma visai šeimai.

[1570] Šis nedidelis Abraomo gyvenimo epizodas tampa tinkamas kaip viena iš Alacho nuostabios įvalgos elgimesi su mogumi iliustracijų. Abraomas buvo susigrūmęs su savo tėvu dėl Tiesos ir Vienovės (vi. 74); jis buvo perėjęs nenukentėjęs ugnį (xxi. 68-69); jis buvo nukeliavęs į tolimas šalis, o dabar buvo pasiruošęs priimti savo didią misiją kaip pranašų šaltinio savo sename amiuje. Žmogiškai kalbant, tai atrodo neįmanoma, kad jis susilauktų sūnaus tokiame amiuje, tačiau taip įvyko ir jis tapo šventos istorijos kertiniu akmeniu.

[1571] Diugios inios: ne tik kad jis turės sūnų, bet ir kad jis taps pranašų šaltiniu. Todėl jis iš karto pradeda maldauti dėl nuodėmingų monių, pas kuriuos Lutas buvo pasiųstas kaip įspėjėjas.

[1572] Kaip Al-Mustafa, Abraomas turėjo tris išsiskiriančio laipsnio savybes, kurios yra čia paminimos: (1) jis buvo ilgai kentėjęs kitų monių nusiengimus; (2) jo simpatijos ir uuojauta buvo labai plačios; (3) dėl kiekvieno sunkumo ar bėdos ji grędavosi į Alachą ir prašė Jo melsdamasis.

[1573] Tai yra tam tikra pranašiška apostrofa. „O, Abraomai! Visų tavo įspėjimų, Lutai, bus nepaisyta! Deja! Jie yra taip giliai nuodėmėje, kad niekas jų nepataisys!“ Tai yra paaiškinta 79 eilutėje. Ir dabar mes toliau kalbame apie Lutą ir kaip su juo elgėsi nedorieji.

[1574] Luto istorija, kaip yra kalbama vii. 80-84, pabrėia Luto misijos atmetimą monių, kurie usiiminėjo nemogiškomis bjaurastimis. Žiūrėti vii. 80, išn. 1049. Čia akcentas yra dedamas Alacho elgimuisi su mogumi – malonė u tikrą dvasinę tarnystę ir teisinga rūstybė ir bausmė tiems, kurie nepaiso Jo nustatytų gamtos įstatymų; - taip monių tarpusavio sąveikai ir kontrastui tarp dorųjų ir nuodėmingųjų, kurie negerbia jokių mogiškų ar dieviškų įstatymų.

[1575] Biblijinis pasakojimas usimena, kad dukterys buvo ištekėjusios ir jų vyrai buvo netoliese (Pradios xix. 14) ir kad tos pačios dukterys vėliau usiėmė incestu su savo tėvu ir sulaukė nuo jo vaikų (Pradios xix. 31). Šventasis Koranas nieku  neusimena apie tokias šlykštybes. Kai kurie Komentatoriai siūlo, kad „mano dukterys“ tokio gerbtino mogaus kaip Luto, savo monių tėvo, lūpose galėjo reikšti bet kokias jaunas tų miestų merginas. „Mano sūnus“ (waladí) yra vis dar naudojama kreipimosi forma arabiškai kalbančiose šalyse, kada vyresnis mogus kreipiasi į jaunuolį.

[1576] Lutas atrodė bejėgis situacijoje, kurioje atsidūrė, - vienas prieš minią degančių nedora aistra monių. Jis troško, kad būtų turėjęs galios pats juos numalšinti arba kad būtų turėjęs kokios nors galingos paramos! Galingos paramos buvo, tik jis iki tol jos nesuvokė. Tai buvo Alacho parama. Jo svečiai nebuvo įprasti monės, o Angelai, kurie atvyko išmėginti mones prieš įvykdant bausmę. Jie dabar prisipaino ir nurodė jam pasišalinti iki ryto, kada bausmė ugrius pasmerktus Lygumos Miestus.

[1577] Netgi tarp Luto šeimynykščių buvo viena, kuri maino šeimos harmoniją. Ji buvo nepaklusni savo vyrui, o šis buvo paklusnus Alacho įsakymui. Ji atsigręė ir patyrė nedorųjų Lygumo Mietų gyventojų likimą: taip pat iūrėti lxvi. 10. Biblijinis pasakojimas usimena, kad ji buvo paversta druskos stulpu (Pradios xix. 26).

[1578] Taip pat vii. 84, išn. 1052.

[1579] Sijjíl, suarabintas persų kalbos odis iš Sang-o-gil arba Sang-i-gil, akmuo ir molis, arba kietas kaip degtas molis, pagal Qámús. Sodoma ir Gomora buvo ant kieto, molingo, sieringo dirvoemio, kuriam šis apibūdinimas puikiai tinka. Taip pat li. 33, kur odiai „molio akmenys“ (hijárat min tín) siejami su tokiu pačiu įvykiu. Kita vertus, cv. 4 eilutėje odis sijjíl yra naudojamas degto molio gniuuliukams, kalbant apie Abraha ir Dramblio Kompanionus.    

[1580] Jei odius priimsi paraidiui, jie reikštų, kad sieros liūtys buvo paymėtos nedorųjų likimu, kaip paskelbta Alacho.

[1581] Jie: arabiškai hiya: kai kurie Komentatoriai supranta šį įvardį kaip ymintį taip sunaikintus nuodėminguosius miestus: reikšmė tuomet būtų: tie nedori miestai ne taip jau skyrėsi nuo kitų miestų, kurie nusideda, nes jie visi kentėtų panašią bausmę! Galbūt būtų geriau priskirti „juos“ bausmės akmenims per metonimiją „bausmei“: „bausmė nebuvo toli nuo bet kokių monių, kurie nusidėjo.“

[1582] Taip pat vii. 85-93. Medianos buvimo vieta yra paaiškinta vii. 85, išn. 1053, o chronologinė Shu‘aib vieta vii. 93, išn. 1064. Čia minimas taškas skiriasi nuo vii Suros esmės. Čia akcentas yra skiriamas Alacho elgimuisi su monėmis, mogaus kreiviems ir usispyrusiems keliams: ten akcentuojama labiau buvo jų elgimasis su savo pranašu, taip nušviečiant kai kurias vėlesnių laikų mekiečių nuodėmes. 

[1583] Midianitai buvo verslo monės, o jų vyraujanti nuodėmė buvo komercinis savanaudiškumas ir apgavikiškas elgimasis sveriant ir matuojant. Jų Pranašas pasako jiems, kad patikimiausias kelias yra nutrukti savo „klestėjimą“ tiek materialia, tiek ir dvasine prasme. Kada Teismo Diena ateis, ji kiaurai permatys jų elgimąsi: „ji apglėbs juos aplink“, ir jie negalės tada išsigelbėti, tačiau daug savo suktybių jie gali umaskuoti šiame pasaulyje.

[1584] Tiek Platonas, tiek Aristotelis apibrėė teisingumą kaip vertybę, kuri kiekvienam duoda, kiek priklauso. Iš šio poiūrio taško teisingumas tampa pagrindine vertybe ir apima daugelį kitų vertybių. Tai jo trūkumas praudė medianitus. Jų savanaudiškumas buvo „ketinimas pridaryti nemalonumų“, t.y. gadinti kitų monių verslą, neduodant jiems tiek, kiek jiems priklauso.

[1585] Alacho įstatymas nereikalauja, kad mogus atsiribotų nuo dalykų, kurie yra būtini jo gerovei ir vystymuisi. Jei jis klauso Alacho įstatymo, to, kas jam lieka po to, kai jis atiduoda kitiems priklausančias dalis, ne tik pakaks, bet tai bus ir geriausias pasirūpinimasis savo paties fiziniu ir dvasiniu augimu. Netgi švelnumas ir atidumas, kurį Alacho įstatymas įdiegia, yra geriausio intereso pačio mogaus sielai. Bet, inoma,  švelnumas ir atidumas privalo būti spontaniški. Jie privalo tekėti iš mogaus laisvos valios, ir negali būti išspausti Pranašo, kuris atvyko iš Alacho parodyti jam kelio.

[1586] Toks yra savanaudių ir sumaterialėjusių monių būdas: (1) šaipytis iš dvasinių dalykų, tokių kaip meldimasis ir garbinimas; (2) stipriai laikytis teisių į savo nuosavybę, tarsi nebūtų kitų, netgi svarbesnių teisinei nuosavybės!

[1587] Jų sarkazmas prieš Shu‘aib auga. Iš tikro jie sako: „Tu puikus mogus! Tu mokai mus, kad mes privalome būti malonūs ir susilaikantys dėl kitų monių kalčių, o dabar įkyriai kimbi prie to, ką vadini mūsų nuodėmėmis! Tu galvoji, kad esi vienintelis sveikai galvojantis mogus!“

[1588] Shu‘aib atsakymas yra švelnus ir įtikinantis. Pirmiausia, jis paprašo jų nesimesti į aistrą, bet įsitikinti, kad jis turi misiją iš Alacho, ir veikė vykdydamas savo misiją:  jis nebuvo paprasčiausiai ieškantis jų kalčių. Antra, nors jis buvo neturtingas mogus, jis prašė juos atkreipti dėmesį, kad jis jautėsi patogiai ir buvo laimingas: Alachas suteikė jam gerą išlaikymą, materialų ir dvasinį, kaip nuo Savęs, nors jis nesigriebė triukų, kuriuos jie laikė reikalingus gerovei. Trečia, jei jis ką nors jiems udraustų, norėtų taikyti tokį patį standartą ir sau. Ketvirta, visi patarimai, kuriuos jis jiems dalina, yra jų pačių gerumui, kurį jis nori pagerinti iki didiausios savo galių. Penkta, jis pats yra nuolankus; jis pats nebūtų pasiskyręs jų mokytoju ar vedliu ir nebūtų tikėjęsis, kad jie paklus; bet kokių jo pastangų sėkmė iš jų pusės privalo kilti iš Alacho malonės; taigi, negi jie neatsigręš į Alachą, kad Alacho malonė pagydytų juos?    

[1589] Galiausiai Shu‘aib kreipiasi į juos kaip mogus į mogų. „Dėl to, kad aš skiriuosi nuo jūsų, nemanykite, kad nemyliu jūsų ar jums neprijaučiu. Mano vizija apima ankstesnių kartų likimą, kurios nusidėjo ir prauvo dėl savo nuodėmių. Todėl atsigrękite į Alachą gailėdamiesi.“

[1590] Luto karta nebuvo nutolusi nuo Shu‘aib kartos chronologiškai, jei Shu‘aib buvo tik ketvirtos kartos nuo Abraomo (iūrėti vii. 93, išn. 1064). Nei jo geografinė gyvenimo vieta buvo toli nuo Shu‘aib gyvenamosios vietos, kadangi medianitai klajojo apytiksliai nuo Sinajaus pusiasalio iki Jordano slėnio (iūrėti vii. 85, išn. 1053).

[1591] Dvasiniai dalykai yra lengvai suprantami, jei mes sveiku protu į juos pavelgiame. Bet tie, kurie nepaiso jų, sąmoningai umerkia akis Alacho Ženklams, o tada pasipūtėliškai apsimeta, kad jie yra „gan u jų“!   

[1592] Jie supranta tik brutalią jėgą. Jie praktiškai sako: „Negi tu nesupranti, kad mes turime visą galią ir įtaką, o tu, Shu‘aib, esi tik vargšas Mokytojas? Mes galėtume umėtyti tave akmenimis arba įkalinti tave, ar padaryti su tavimi bet ką, ko tik panorėtume! Padėkok mums u mūsų švelnumą, kad mes tavęs pasigailime, - tavo šeimos labui. Tai yra daugiau nei tu nusipelnei!“

[1593] Taip pat viii. 47.

[1594] Taip pat vi. 135, išn. 957.

[1595] Jei nedorieji tęstų šventvagiškas kalbas ir šaipymąsi, ką galėtų dievobaimingas apie tai pasakyti? – „Stebėkite ir laukite! Alacho Planas vyksta be nesėkmių! Aš turiu tikėjimą ir aš taip pat stebėsiu su jumis jo išsipildymą.“ Taip pat x. 102, išn.1484.

[1596] Taip pat xi. 66 ir xi. 58, išn. 1554.

[1597] Taip pat xi. 67-68. Sprogimas greičiausiai buvo kurtinantis triukšmas, kurį lydėjo vulkaniniai išsiverimai.

[1598] Mozės ir Faraono istorija yra minima daugelyje vietų Korane, kiekvieną kartą išryškinant tam tikrą norimą iliustruoti tašką. Čia esmė yra skiriama tam, kad Alacho elgimasis su mogumi yra visais atvilgiai ir visais laikai teisingas. Bet mogus patenka į netinkamą vadovavimą per sąmoningą pasirinkimą ir atitinkamai praūna su savo netinkamais vadovais. Naudodamasis jam suteiktu intelektu ir pasirinkimo galimybe, mogus turėtų ypatingai rūpintis suprasti savo paties atsakomybes ir pasimokyti iš Alacho Ženklų, kad pasiektų Alacho Malonės ir palaimų.

[1599] Faraonas yra pasipūtusio, savanaudiško ir netinkamo vadovo pavyzdys, kuris turi tarsi konkuruojančią valdią su Alacho valdia. Toks poiūris atrodo patrauklus ukietėjusiam mogiškumui, kuris pagriebia savanorišką auką, nepaisant Alacho monių mokymų ir įspėjimų bei daugybės moralinių ir dvasinių jėgų, kurios kviečia mogų į Alacho Malonę.

[1600] Awrada = vesti kaip galvijus į girdyklą. Metafora yra gerai parinkta. Tikru kerdiumi jo normali banda pasitiki, ir jis veda ją dienos karštyje prie malonių ir vėsių vandeningų vietų tam, kad jie numalšintų troškulį ir būtų laimingi. Šis netinkamas vadovas daro priešingai: jis nuveda juos į amino vargo ugnį! Ir vėl monės nusideda prieš savo protą ir seka netinkamu vadovu kaip galvijai be proto!

[1601] Kai kurios yra stovinčios: kaip javai, kurie yra pribrendę būti nupjauti. Iš bendruomenių išlikusi yra Egipto, nors Faraonas ir jo nedori monės buvo nušluoti nuo emės paviršiaus. Stovinčių javų palyginimas taip pat duoda mintį, kad jokiu laiku miestas ar bendruomenė negali tikėtis pastovumo, išskyrus Viešpaties įstatyme.

[1602] Tautos auga, bręsta ir yra nupjaunamos. Jei jos nepaklūsta Alachui, jų pabaiga yra bloga; jei jos buvo teisingos ir dievobaimingos, jų derlius buvo geras.

[1603] Visi klaidingi ir trumpalaikiai šešėliai privalo išnykti prieš Alacho įsako realybę ir pastovumą. Jei mes garbiname netikrą, mes neusidirbame nieko daugiau kaip tik praūtį.

[1604] Yaumun mashhúd: kad perteikčiau visapusę reikšmę arabų kalboje, aš išverčiau „Paliudijimo Diena“. Toliau aš paaiškinsiu įvairius turimus omeny prasmių atspalvius: (1) Diena, kurią nurodo visi paliudijimai iš visų pusių; (2) Diena, kada paliudijimai bus duodami prieš Alacho Teismo Suolą – liudys visi, kas yra tinkami liudininkai, pvz., Pranašai, kurie pamokslavo, vyrai ar moterys, kuriems mes padėjome arba nuskriaudėme, angelai, kurie ufiksavo mūsų mintis ir darbus, arba suasmenintos mūsų mintys ir darbai; (3) Diena, kuri bus paliudyta, t.y. matoma visų, nepaisant to, kaip ir kur jie mirė.

[1605] Kalbėti, t.y. tiek ginantis, tiek kaltinant kitus ar ustojant kitus, tiek įsiterpiant į pokalbį ar klausinėjant vienas kito. Tai bus didinga Diena prieš iš visų Didiausią Teisėją, Kuriam viskas bus inoma ir Kurio valdia nebus abejojama. Nebus vietos priekabiavimui, išsisukinėjimui ar kokiam nors gudravimui, nei kas nors galės suversti kaltę kitam, nei prisiimti kito atsakomybės. Asmeninė atsakomybė bus grietai priverčiama prisiimti. 

[1606] Shaqí (pasmerkti) ir Sa‘id (palaiminti) tapo beveik techniniais teologiniai terminais. Jie yra paaiškinti sekančiose keturiose eilutėse.

[1607] Pirmasis odis, Zafír, verčiamas kaip „dūsavimai“, ymi vieną asilo bliovimo dalį, kada jis išleidia gilų įkvėpimą. Antrasis, Shahíq, verčiamas kaip „raudojimai“, yra kita asilo bliovimo dalis, kada jis išleidia ilgą įkvėpimą. Ši uuomina apie plačiai savo kvailumu pagarsėjusį gyvulį reiškia, kad nedorieji, nepaisant jų išdidumo ir įūlumo šiame pasaulyje, galiausiai suvoks, kad šiaip ar taip jie buvo kvailiai, išmesdami savo šansus, kada tik jų gaudavo. Lxvii. 7 eilutėje odis Shahq ymi kurtinantį Pragaro ugnies įsiurbimo ar naikinimo riaumojimą.

[1608] Khálidín: tai yra odis, kuris paprastai verčiamas „gyventi aminai“ ar „gyventi per amius“. Čia jis aiškiai susijęs su dviejomis sąlygomis, būtent: (1) tol, kol išliks dangus ir emė; (2) išskyrus kai Alachas panorės. Kai kurie musulmonų teologai daro iš to išvadą, kad minimos bausmės nėra aminos, nes dangus ir emė, tokie, kaip mes matome, nėra amini, ir bausmės u gyvenimo, kuris baigsis, darbus neturėtų būti niekada nesibaigiančiomis. Dauguma musulmonų teologų šį poiūrį atmeta. Jie mano, kad čia minimi dangus ir emė yra ne tie, kuriuos matome dabar, bet kiti, kurie bus amini. Jie sutinka, kad Alacho Valia yra neribotų galimybių ir galios, bet Ji pageidavo, kad Teismo Dienos atlygiai ir bausmės būtų amini.

[1609] Tinka lygiai toks pat argumentas kaip ir ankstesnėje išnašoje.

[1610] Palaima bus nepertraukiama, ne taip kaip diaugsmas ar laimė, kurią mes galime įsivaizduoti šiame gyvenime ir kuri yra priklausoma nuo pasikeitimų, kaip rodo mūsų kasdienė patirtis.

[1611] Jų garbinimas nėra grindiamas kokiu nors dvasiniu proto poiūriu. Jie paprasčiausiai seka savo tėvų keliais.

[1612] Alachas pilnai atsiskaitys u visu jų motyvus per tokią „ceremoniją“ kaip jie garbina, ir ateityje jie turės pilnas dvasines pasekmes.

[1613] Taip pat x. 19. Ankstesni atskleidimai neturėtų būti neigiami ar negerbiami dėl to, kad tie, kurie tik formaliai sekė jais, juos iškraipė ir atėmė jų dvasinę vertę per savo tuščius nesutarimus ir ginčus. Buvo įmanoma išspręsti tokius ginčus pagal senuosius Atskleidimus, bet Alacho Planas buvo atnaujinti ir pagyvinti Savo Žinią per Islamą tarp naujesnių ir jaunesnių monių, nevaromų išankstinių nusistatymų naštos.

[1614] Taip pat xi. 62. Žmonių reikaluose visada yra konfliktas tarp seno ir naujo, - tarp išsisėmusios mūsų protėvių sistemos ir gaivaus gyvo Alacho įkvėpimo šaltinio, atitinkančio naujus laikus ir naują aplinką. Ankstesniosios gynėjai iūri iš aukšto į pastarąją ne tik intelektualiai abejodami, bet ir su moraliniu įtarimo, kaip elgėsi Knygos Žmonės Islamo su jo nauju ir energingu realistišku poiūriu į dalykus atvilgiu.

[1615] Taip pat xi. 109 eilutė, su kuria dabar argumentas yra susiejamas primenant charakteringą odį („atmokės“) ir vedant prie kvietimo (sekančiose eilutėse) būti tvirtiems naujai atskleistame teisingame kelyje.

[1616] Dvi dienos pusės: Rytas ir popietė. Ryto malda yra Fajr, nutviskus šviesai prieš patekant saulei: taip mes laiku atsikeliame ir pradedame dieną prisimindami Alachą ir savo pareigą Jam. Ankstyvos popietė, Zuhr, yra iš karto po vidurdienio; mes esame savo kasdienės rutinos viduryje ir dar kartą prisimename Alachą. Nėra jokio nesutarimo tarp scholastų, kuri malda turima omenyje pirmoje dienos pusėje. Jie sutaria, kad Fajr malda gali būti kalbama tarp aušros ir šiek tiek prieš patekant saulei. Tačiau yra nesutarimas dėl to, kokia malda turėtų būti kalbama kitoje dienos pusėje. Skirtingai yra sakoma, kad nuoroda yra į Asr arba Maghrib maldas.  

[1617] Artinantis nakčiai: Zalafun, Zulfatun daugiskaita, priartėjimas, kakas esantis čia pat. Kadangi arabų kalboje, kaip ir graikų, daugiskaita skiriasi nuo vienaskaitos, ir kadangi čia yra panaudojama daugiskaita, o ne vienaskaita, yra pagrįsta teigti, kad maiausiai trys „nakties priartėjimai“ yra turimi omenyje. Vėlyvoji popietės malda, ‘Asr,  gali būti pirmoji iš trijų, o vakaro malda, Magrib, iš karto po saulėlydio, gali būti antra. Ankstyvoji nakties malda, ‘Ishá, vakarieniaujant, kada saulėlydio ara išnyksta, būtų trečiasis „nakties priartėjimas“, kada mes patikime save Alachui prieš miegą. Tai yra penkios kanoninės Islamo maldos.

[1618] „Tie dalykai, kurie yra geri“: šiame kontekste odiai visų pirmiausia nurodo maldas, tačiau jie apima ir visas geras mintis, gerus odius ir gerus darbus. Jų pagalba mes saugomės nuo visko, kas yra bloga, ar tai sietųsi su praeitimi, ar su dabartimi, ar su ateitimi.

[1619] Baqíyat: dorybė ar gabumas, kuris yra ilgalaikis; subalansuotas geras pojūtis, kuris tvirtai laikosi dorybės, nėra apakinamas šio pasaulio geidulių ir malonumų ir nėra atgrasinamas įūlaus pasmerkimo skriaudos baimės, jei jis nebuvo populiarus ar įprastas. Tokią savybę turi vadovai, kurie gali išgelbėti tautą nuo nelaimės ar praūties. Tokių vadovų stoka – ir atmetimas tų kelių, kurie išryškėjo – sunaikino tautas, kurių pavyzdys jau mums yra pateikiamas kaip įspėjimas.

xi. 86 eilutėje odis turi labiau tiesioginę reikšmę.  

[1620] Išskirtiniai tvirtos dorybės vyrai būtų sunaikinti nedorųjų, kuriems jie buvo ugaulė, jei jie nebūtų išgelbėti Alacho gailestingumo ir malonės. Arba galbūt be tokio malonės jie patys būtų pasidavę blogiui aplink juos arba būtų sunaikinti bendros katastrofos.

[1621] Yra skirtingų interpretacijų atspalvių šiai eilutei. Pagal Baidháwi, zulmun čia reiškia „pavienę neteisybę“. Jis mano, kad čia minima neteisybė yra shirk.

[1622] Taip pat x. 19. Visa monija galėjo būti viena. Bet Alacho Plane mogus turėjo turėti tam tikrą laisvos valios mastą, o dėl to skirtumai yra neišvengiami. Tai neturėtų jokios reikšmės, jei visi nuoširdiai siektų Alacho. Bet atėjo savanaudiškumas ir moralinis nuopuolis, ir monių ginčai susimaišė su neapykanta, pavydu ir nuodėme, išskyrus atvejais tų kurie priėmė Alacho malonę, kuri juos išgelbėjo. Jų sukūrimo tikslas buvo uauginti juos Alacho malone dvasiškai. Bet jei jie pasirinktų blogio kelią ir nupultų į nuodėmę, Alacho įsakas turėtų būti išpildytas, ir Jo teisingumas natūraliai įvyktų. To teisingumo eigoje Pragaras būtų pripildytas monėmis ir dinais, toks yra paklydusių skaičius.

[1623] Taip pat. vii. 18 ir vii. 179. Jei Šėtonas ir jo blogio kariai nuviliotų mones iš dorumo kelio, sugundytų atsakomybė, kurie pasirinko blogio kelią, nebūtų nė kiek maesnė u gundytojų, ir jie kartu būtų baudiami.

[1624] Pranašų istorijos Korane nėra paprasčiausi pasakojimai: jie apima tris dalykus: (1) jie moko aukščiausios dvasinės Tiesos; (2) jos suteikia patarimų, kryptį ir įspėjimą, kaip mes turėtume vadovautis savo gyvenimuose; (3) jos paadina mūsų sąmonę ir primena mums Alacho įstatymo veikimą mogiškuose reikaluose. Juozapo istorija sekančioje Suroje yra šios minties iliustracija.

a Taip pat xi. 93 ir vi. 135, išn. 957. Blogiausia, ką jie gali, nesutrukdys Alacho Plano; o tiems, kurie tiki, - mūsų akivaizdi pareiga yra veikti iš savo pusės, kaip mes esame mokomi Alacho atskleidimu.

[1625] Taip pat xi. 93, išn. 1595 ir x. 102, išn. 1484. Jei tik nedorieji lauktų, jie pamatytų, kaip Alacho Planas savaime rutuliojasi. O kalbant apie tuos, kurie tiki, tai jie yra patenkinti laukti tobulame pasitikėjime, nes jie ino, kad Alachas yra geras ir maloningas, kaip ir teisingas ir tikras.

[1626] Taip pat ii. 210. nėra nieko, slapto ar atviro, mūsų pasaulyje ar Kūryboje, kas visiškai nepriklausytų nuo Alacho Plano ir Valios. Kiekvienas reikalas pas Jį sugrįta sprendimui. Todėl mes privalome garbinti Jį ir pasitikėti Juo. Garbinimas apima daugybę dalykų, pvz.: (1) bandymą suprasti Jo natūrą ir Jo Valią; (2) Jo gerumo ir šlovės bei Jo veikimo mumyse; kaip priemonė šiam tikslui pasiekti, (3) pastoviai Jį atsiminti ir šlovinti Jį, Kuriam priklauso visa šlovė; (4) visiškais mūsų valios identifikavimas su Jo valia, kas reiškia paklusimą Jo įstatymui ir kuo nuoširdiausią tarnystę Jam ir Jo kūriniams.