Šis puslapis atspausdintas iš www.islamas.lt

[2019] Tai yra atsakymas į Pagonių patyčias, kurie sako: „Jei yra dievas, Vienas Tikras Dievas, kaip jūs sakote, suvienytos kontrolės, kodėl Jis iškart nenubaudia nusidėjėlių?“; „Alacho įsakas neišvengiamai įvyks; tai įvyks pakankamai greitai; kada tai įvyks, jūs trokšite, kad jis būtų atidėtas; kaip kvaila iš jūsų pusės yra norėti netekti netgi paskutinės atleidimo vilties?“

[2020] Pagonys, turėdami daugybę gerų ir blogų dievų bei deivių, galėjo juos kiršinti vienas prieš kitą. Tai religijoje yra paprasčiausia parodija. Per tokias koncepcijas mogus negali nei suprasti Vienovės Plano Visatoje, nei suvokti Vieno Tikro Dievo, Kurį vieną garbinti ir Kuriam vienam tarnauti yra priderama, Galios ir Šlovės.

[2021] Ne dėl pramogos ar atsitiktinai ir be Plano. Taip pat xv. 85. Plano Vienovė Kūriniuose neabejotinai taip pat įrodo jų Kūrėjo Alacho Vienovę.

[2022] Žmogaus fizinė kilmė yra ema. Žmonės grįta prie materialių dalykų ir neigia arba ginčijasi dėl aukštesnių Gyvenimo dalykų.

[2023] Kodėl jūs grįtate prie materialių dalykų, turint omeny tai, kad materialūs dalykai yra padaryti tarnaujantys jūsų labui ir malonumui daugybe būdų, kaip yra sakoma sekančiuose sakiniuose.

[2024] Iš vilnos, plaukų, kailio ir pieno. Iš kupranugario plaukų yra gaunami šilti apdarai ir antklodės; panašių audinių yra gaunama ir iš kai kurių oių rūšių. Avys duoda vilnos, panašiai išnaudojama ir lamos alpakos. Daugelio gyvūnų kailiai ir odos tinka šiltiems drabuiams, patiesalams ar patalynei. Daugelio tų gyvūnų patelės gamina gerą šiltą pieną, kas yra maistinga ir sveika dieta. Galiausiai daugelio tų gyvūnų mėsa yra tinkama valgyti. Yra ir kitokios gyvūnų teikiamos naudos, kuri yra minima vėliau.

[2025] Geras mogus didiuojasi savo galvijais ir yra geras jiems. Kada jie keliauja į ir grįta iš ganyklos rytais ir vakarais, jis pajaučia savo galią ir turtą bei jų groį ir romumą. Negi mogus nuo šių materialų faktų neatsigręš į aukštesnes dvasines tiesas ir prieastis u jų?

[2026] Galvijai ir gyvūnai taip pat gabena krovinius ir taip palengvina ryšius tarp šalių. Be jų kiltų daugybė sunkumų, ne tik fizinių, bet ir psichologinių. Nuvargę monės, nešantys krovinius, neturi nuotaikos socialiniams ir dvasiniams santykiams. Šie santykiai yra galimi dėl Alacho malonės ir gerumo.

[2027] Arkliai, mulai ir asilai, lygiai kaip ir kiti gyvūnai, gali ne tik nešti krovinius, bet jie taip pat gali būti veisliniai gyvūnai, veisiami groiui ir visokiam kitokiam rafinuotam panaudojimui, tokiam kaip procesijos, kuriose grakštumas ir elegancija yra dominuojantys poymiai.

[2028] Jei mes panagrinėtume transporto istoriją, pamatytume, kad joje per amius įvyko daugybė pasikeitimų, nuo primityvių nešulinių gyvūnų iki graiausių kinkinių. Vėliau sekė mechaniniai išradimai, tokios transporto priemonės kaip elegantiškos autobusai, tramvajai ir traukiniai, naudingi motoriniai sunkveimiai ir Rolls-Royce automobiliai bei visokių rūšių diriabliai ir lėktuvai. Tam tikru laiku dauguma jų nebuvo inomos mogui. Mes taip pat negalime manyti, kad dabar riba jau yra pasiekta ar kad ji bus pasiekta kada nors ateityje. Tai Alachas per mogaus protą ir išradingumą sukuria naujus dalykus, ligi tol neinomus mogui.

[2029] Per materialius dalykus „Kelias“ visada veda į Alachą. Tačiau kai kurie protai yra tokie apsėsti materialiais dalykais, kad jie praleidia rodykles į dvasinius. Alachas galėtų visus priversti eiti teisingu Keliu, bet Jo Valai ir Planas yra treniruoti mogaus valią ir tai yra padaroma per Ženklus gamtoje ir Atskleidimą.

[2030] Paskutinė mintis ir gamtos studija parodys Alacho išmintį ir švelnią Apvaizdą priverčiant gamtos procesus tarnaujančius mogaus labui ir pagerinančius gyvenimą. Aukštesnio intelekto ir studijavimo reikia („monėms, kurie yra išmintingi“) suprasti mogui Alacho Ženklus procesuose, susijusiuose su dangaus kūnais (12 eilutė). O dar aukštesnio dvasinio supratimo („monės, kurie Jį šlovina“ su dėkingumu) reikia suvokti nuostabų šio mūsų nedidelio pasaulio kūrinių laipsniškumą, spalvas ir niuansus (13 eilutė). Kruopščiai apgalvokite tai.

[2031] Naktis ir Diena yra sukeliamos astronominiu sukimusi. Svarbu mogui yra atkreipti dėmesį, kaip Alachas suteikė jam intelekto pasinaudoti šia kaita darbui ir poilsiui; kaip mogus gali, kai tik jis pakyla iš primityvios stadijos, įveikti savo skirtumus per dirbtinį apšvietimą, tokį kaip augaliniai ar mineraliniai aliejai, anglis, dujos ar elektra, kuris galų gale yra įgyjamas iš sukauptos saulės energijos; kaip saulės šiluma gali būti sureguliuojama įvairiomis dirbtinėmis priemonėmis ir kaupiama panaudojimui pagal mogaus poreikius; kaip mogus gali būti nepriklausomas nuo mėnulio sukeliamų potvynių ir saulės, kuri anksčiau kontroliavo navigaciją, tačiau dabar tai nebėra taip reikšminga šiuo atvilgiu, kada yra dirbtiniai uostai ir dideli tolimojo plaukiojimo laivai. Anksčiau navigacija buvo tiesiogiai priklausoma nuo tiesioginio Šiaurinės Žvaigdės ir kitų vaigdių stebėjimo, bet kaip dabar magnetinės rodyklės ir jūrlapiai visiškai pakeitė situaciją, kada mogus gali apskaičiuoti ir iki tam tikro lygio kontroliuoti magnetines variacijas ir t.t. Tokiu būdu saulė, mėnulis ir vaigdės pagal Alacho įsakymą kaip dovana tapo mogui naudingais tarnais. Be Alacho įsakymo nebūtų jokių juos reguliuojančių dėsnių ir jokio intelekto, galinčio jais pasinaudoti.

[2032] Kieno širdis nebuvo suavėta nuostabiais spalvų perėjimais saulėlydio debesyse? Perėjimai yra nesuskaičiuojami ir tik menininko akis gali išreikšti jų bendrą groį. Jie yra tik dalis nesuskaičiuojamos dvasinės sferos savybių įvairovės ir laipsniškumo netgi mūsų rutulio maoje erdvėje. Dideli dalykai, kurie gali būti pamatuoti ir apibrėti, jau buvo aptarti anksčiau. Čia mes paminėjome subtilius dvasinio pasaulio niuansus, kurie gali būti suvokti tik monių, kurie yra tokiame aukštame dvasiniame supratime, kad vienintelė jų reakcija yra „šlovinti Alachą“ dėkojant u Jo begalines Malones.

[2033] Perskaitykite dar kartą aukščiau esančią išn. 2030 ir paiūrėkite, kaip subtiliai mes esame privedami nuo didelių dalykų suvokimo iki subtilių dalykų – įmantrių spalvų ir dvasinio pasaulio savybių – suvokimo.

[2034] Mes pasiekėme materialių daiktų danguje ir emėje, pradedant dideliais ir baigiant subtiliais, kulminacinį tašką. Čia mes turime kitą kulminacinį tašką jūros dalykų atvilgiu. Mes gauname švelnią uvų ir visokių rūšių jūros gyvūnų mėsą; mes gauname gelmių lobių; perlų, koralų, gintaro ir panašiai; ir mes turime įspūdingų bangas skrodiančių laivų jūrinei prekybai ir santykiams, monijos vienijimui ir Alacho dvasinio dosnumo supratimui, kuris geriausiai yra apibūdinamas kaip bekraštis vandenynas. 

[2035] Žinovai ino švelnius jūros uvų skonius, tokius kaip Indijos vandenyno jūrinio karšio, Šiaurės Atlanto silkės, Marselio kefalės ir daugelio kitų. Tarí, verčiant „švieia ir švelni“, taip pat nurodo ir minkštą, drėgną švieios uvies natūrą. Tai dar vienas Alacho stebuklas, kad sūriame vandenyje atsiranda tokios švieios, švelnios, subtilaus skonio mėsos.

[2036] Nardymas ieškant perlų – tiek primityvioje, tiek ir aukštesnėje formoje – yra dar vienas mogaus galios virš, atrodytų, nepasiekiamų jūros gelmių pavyzdys.

[2037] Po materialių iš jūros gaunamų naudų mes esame paprašomi apsvarstyti svarbesnius mogaus dvasiai dalykus. Graus laivas yra kaip tarptautinės prekybos ir santykių simbolis; dalykai, kurie gali būti ir materiali nauda, tačiau kurie turi ir aukštesnį aspektą vienijant mogų ir verčiant jo civilizaciją universalesne. Tai yra pirmieji ingsniai siekiant per jūrą „Alacho dosnumo“. Tačiau yra ir aukštesnių aspektų. Navigacija ir tarptautiniai santykiai praplečia inias, kurios savo ruotu išvalo protą ir padaro jį tinkamesnį artėti prie Alacho. Sūrus vanduo, kuris dengia beveik 72% Žemės rutulio paviršiaus, pats savaime yra apvalantis ir sanitarinis veiksnys, o taip pat ir geras aukštesnio Alacho dosnumo, kuris yra bekraštis lyg vandenynas, simbolis.

[2038] Taip pat. xiii. 3 ir xv. 19. Čia ir kitur apie emę yra kalbama kaip apie platų kilimą po mūsų kojomis, o apie kalvas kaip apie tvirtinantį faktorių, kuris saugo kilimą nuo susivyniojimo ar glamymosi. Lxxvii. 7 eilutėje apie juos yra kalbama kaip apie kaiščius arba kuolus.

[2039] Šiame fragmente (xvi. 15-16) toliau yra alegorizuojama nejudančių kalnų metafora. Šiose eilutėse reikšminiai odiai yra nurodomi simboliais mogaus Vadovavimuisi (tahtadún). Pirmiausia yra nurodomi fiziniai simboliai: tvirtai stovintys kalnai, kurie nekeičia diena iš dienos savo formos kraštovaizdyje, priešingai negu nepastovios smėlio kopos ar jūros kranto linija, ar upės bei upeliai, kurie danai keičia savo maršrutus; tada seka upės ir keliai, kurie yra tikslesni ir todėl naudingesni, nors ir maiau pastovūs; tada seka ‘alámát (kelrodiai) – bet kokie mogaus iškelti enklai, tokie kaip kelio rodyklės, švyturiai ar  plūdurai, arba kilę iš gamtos, tokie kaip aukšti mediai ir pan.; ir galiausiai eina šiaurinė vaigdė, o dabar mes turime ir magnetinę rodyklę, kurios variacijos yra paymėtos navigacinėse lentelėse. Visa tai yra simboliai aukštesniam Vedimui, kurį Alachas suteikia mogaus dvasiai. Žiūrėkite sekančią išnašą.

[2040] Žiūrėkite paskutinę išnašą. Panagrinėkime ubaigtą alegoriją. Kaip yra švyturių, orientyrų ir enklų, rodančių mogui kelią emėje, taip jų yra ir dvasiniame pasaulyje. Galiausiai tai Alachas juos suteikia ir tai yra Jo vainikuojanti Malonė. Tarsi kalnai yra dvasiniai Orientyrai Didių Pranašų misijose: jie turėtų mus vesti arba mokyti mus patiems vadovautis, o ne mėtytis šen ir ten kaip laivas be vairo ar monės be Tikėjimo. Kaip upės ir upeliai nuymi savo kanalus, išlyginančius lygius, taip mes turime naudingų nustatytų įstatymų ir Papročių, kurie padeda mums mūsų gyvenimuose. Tada me turime Didiojo Žmogaus pavyzdius kaip tolimesnius kelrodius: „Visų didių monių gyvenimai primena mums, kad mes galime padaryti savo gyvenimus tauriais.“ Tolimose kelionėse mūsų vedliai yra šiaurinė vaigdė ir magnetinė rodyklė; taip savo tolimoje kelionėje į kitą pasaulį mes galiausiai turime velgti į dievišką vedimą ar jo atspindį Alacho Atskleidime.

[2041] Aukščiausia Alacho didybė buvo atskleista per Jo visokias malones; iš karto bus pastebėta, kad kieno nors kito nei Alachas garbinimas yra beprasmis ir absurdiškas. Negi mums nereiktų pasinaudoti uuomina ir suprasti?

[2042] Iš visų nesuskaičiuojamų Alacho paslaugų, Jo Malonė ir Atleidimas dvasiniame plane yra didiausios ir aminos vertės mūsų ateities Gyvenimuose.

[2043] Alachas yra vienintelis Kūrėjas ir Pirminė Realybė. Viskas kita yra Jo sukurta ir atspindi Jo šlovę. Tad kaip kvaila yra garbinti ką nors kitą nei Alachas!

[2044] Stabai yra tik negyva mediena ir akmuo. Jei monės garbina vaigdes, didvyrius ar pranašus, tai jie taip pat neturi jokios gyvybės išskyrus tą, kuri buvo duota Alacho. Patys savaime jie yra negyvi. Jei jie garbina vaizduotės vaisius, tai jie yra dvigubi atspindiai, ir patys neturi jokios gyvybės. Vis šie dalykai bus prikelti Paskutiniąją Dieną tam, kad jų garbintojams galėtų būti surengta akistata su jais. Tačiau jie patys negali pasakyti, kada ta Diena ateis.

[2045] Viskas rodo į Alachą, Vieną Tikrą Aminą Dievą. Jei taip, yra ir Pomirtinis Gyvenimas, nes Jis paskelbė apie jį. Tad jei monės netiki tuo, kaltė yra jų pačių Valioje; jie nenori patikėti – u to slypintis motyvas yra pasipūtimas; nuodėmė, kuri buvo Iblio nuopuolio prieastis (ii.34).

[2046] Taip pat xvi.19, kur tie patys odiai yra skiriami mogui bendrai. Nesvarbu, ar jis slepia, ar atveria, kas yra jo širdyje, Alachas tai ino ir kadangi Alachas yra Danai Atleidiantis, Maloningiausias, Jo pasigailėjimas yra kaip aukščiausia paslauga, jei mogus ją priima. Čia yra nuoroda į tuos, kurie „atsisako inoti“, kurie iš pasipūtimo atmeta Alacho vedimą. Alachas „nemyli pasipūtusiųjų“. Tokie monės atskiria save nuo Alacho gailesčio.

[2047] Kada pasipūtusiems Netikintiesiems yra nurodomas koks nors tikslus argumentas ar iliustracija iš Šventraščio, jie nesvarstę atmetą tai su pastaba: „Senolių pasakos!“ Taip jie ne tik aidia su savo pačių sąmone, bet ir klaidina kitus, kurie, galbūt, turi maiau inių nei jie.

[2048] Jų atsakomybė u nusikaltimą yra dvejopa: (1) kad jie atmetė Alacho Žinią ir (2) kad jie suklaidino kitus. Jų Bausmė taip pat bus dviguba. Vi. 64 mums yra pasakyta, kad „joks naštos nešėjas negali nešti kito naštos“. Tai prieštarauja svetimos kaltės atpirkimo doktrinai. Kiekvienas mogus yra atsakingas u savo paties nuodėmes; tačiau kitų suklaidinimo nuodėmė yra paties klaidintojo nuodėmė, todėl jis privalo u tai atkentėti be suklaidintųjų dalios palengvinimo, nes tai jau yra jų atsakomybė.

[2049] Blogis visada regs sąmokslus prieš Alacho Pranašus. Taip buvo su Al-Mustafa, taip buvo ir su Pranašais prieš jį. Tačiau įspūdingi statiniai, kuriuos bedieviai (metaforiškai) stato, sugriūna pagal Alacho įsakymą, ir jie danai yra nubaudiami iš tokių pusių, iš kurių jie maiausiai tikėjosi bausmės. Pavyzdiui, kuraišitai pasitikėjo savo kiekiu, savo organizacija ir savo pranašesne ginkluote. Tačiau Badro mūšio lauke jie buvo sumušti, nors tikėjosi pergalės.

[2050] Netikrų dievų garbintojai (bedieviai, Netikintieji) negalės nieko atsakyti, kada bus pristatyti į Teismo Vietą. Komentarai tų, „apdovanotų iniomis“ – jų atmestų Pranašų ir Mokytojų – bus kaip kaltinimas ir paaiškinimas pozicijos tų, kurie yra teisiami.

[2051] T.y., tie, kurie mirė Kufr būsenoje arba maištaudami prieš Alachą, kas buvo iš tikro nusidėjimas prieš jų pačių sielas.

[2052] Pasiteisinimas yra paprasčiausias apsimetimas. Iš pradių jie buvo per daug apstulbę ką nors atsakyti. Kada jie atsako, jie negali paneigti faktų, bet griebiasi nusidėjėlio pasiteisinimo sakydami, kad jie nusidėjo dėl neinojimo ir kad jų motyvai nebuvo blogi. Toks pasiteisinimas kelia paslėptų minčių klausimą, kurias yra problematiška nustatyti mogiškame teisme. Tačiau čia jie yra prieš savo Dievišką Kūrėją, Kuris ino kiekvieną jų sielų paslaptį ir prieš Kurį joks melagingas pasiteisinimas neturi jokios vertės. Taigi, jie yra pasmerkiami.

[2053] Kontrastas ir paralelė vedama su xvi. 24, kur nedievobaimingieji dėl savo lengvabūdiškumo ir sąmoningo vedimo atmetimo negauna jokios naudos iš Alacho Atskleidimo.

[2054] Priešingai nei nedievobaimingieji, gerieji randa gera visur, - ir šiame pasaulyje, ir Pomirtiniame Gyvenime; nes jie supranta ir dera su juos supančiomis tiesomis.

[2055] Tyrumo būsenoje: nuo šio pasaulio blogybių, iš tikėjimo troškimo ir malonės troškimo. Tyrumas nuo tokio blogio yra tikro Islamo enklas, ir tie, kurie miršta tokiame tyrume bus priimti į Palaimą su Ramybės pasveikinimu.

[2056] T.y. iki mirtis ateina pas juos ar kokia nors bausmė šiame pasaulyje savaime, kuri ukerta kelią jų atgailavimui ir Alacho Malonei.

[2057] Senas, senas argumentas: jei Alachas yra Visagalis, kodėl Jis nepajungė visų asmenų Savo Valiai? Tai ignoruoja ribotą mogui suteiktą laisvą valią, kuri yra visos Etikos pagrindas. Alachas duoda mogui visas galimybes inoti ir suprasti, bet Jis neverčia jo, nes tai prieštarautų visam planui, pagal kurį yra sudarytas mūsų dabartinis Gyvenimas.

[2058] Pagonys arabai nustatė įvairių despotiškų udraudimų dėl mėsos; iūrėti vi. 143-145. Jie, inoma, nėra pripaįstami Islamo, kuris taip pašalino kai kuriuos Žydų Teisės suvarymus; vi. 146. Tačiau bendra prasmė yra ymiai platesnė. Žmonės iškelia savo pačių tabu ir udraudimus, kliūtis ir suvarymus bei priskiria juos Religijai. Tai yra neteisinga, ir labiau derinasi su pagoniu praktika nei su Islamu.

[2059] Aiškią Žinią: Mubín: trimis prasmėmis; (1) aiškią ir nedviprasmišką Žinią; (2) kuri paaiškina visus dalykus tiems, kurie bando suprasti, nes ji dera su jų pačių prigimtimi, kaip yra sukurta Alacho; (3) kuri skelbiama atvirai ir kiekvienam.

[2060] Nors Alacho Ženklų yra visur ir Gamtoje, ir paties mogaus sąmonėje, vis viena Alachas papildomai atsiuntė mogų Pasiuntinį kiekvienai Tautai atkreipti jų dėmesį į Gera ir nugręti jass nuo Blogio. Taigi, jie negali apsimesti, kad Alachas paliko juos arba kad Jis nesirūpina, ką jie daro. Jo dieviška Malonė visada skatins jų valią pasirinkti tai, kas teisinga.

[2061] Tuo tarpu kai vieni monės priima dieviškos Malonės vedimą, kiti taip pasiduoda Blogiui, kad neišvengiamai atsitinka taip, kad Blogis juos uvaldo. Jie turi tik pakeliauti Laiku ir Erdve, kad pamatytų pabaigą tų, kurie apleido savo šviesas ir pasidavė Blogiui ir Nuodėmei. Dėl haqqat ir haqq reikšmės šiuo atvilgiu taip pat iūrėti xv. 64.

[2062] Kada kartą Alacho Malonė yra kieno nors atmetama, toks mogus praranda visą pagalbą ir vedimą. Tokia asmenys tada yra u Alacho Malonės ribų ir todėl taip pat jie yra ir u vedimo.

[2063] Svariausios pagonių arabų priesaikos būdavo prisiekiamos Aukščiausiuoju Alachu; maiau svarios būdavo prisiekiamos jų antraeilėmis dievybėmis arba jų protėviais, arba dalykais, kuriuos jie vertino ir laikė šventais.

[2064] įprastas pagonių įsitikinimas yra: „Jei yra Dievas, tai dar nereiškia, kad Jis mus prikels; kodėl Jis turėtų tai padaryti?“ Atsakymas yra dvejopas: (1) Alachas tai paadėjo, o Alacho paadas yra teisingas; (2) Jis privalo galiausiai apreikšti jiems Tiesą, nuteisti juos u jų netiesą ir priversti įvykdyti savo asmeninę atsakomybę (xvi. 39).

[2065] Žiūrėti paskutiniąją išnašą.

[2066] Alacho „Žodis“ pats savaime yra Darbas. Alacho Paadas pats savaime yra Tiesa. Nėra jokio Laiko ar Sąlygų įsikišimo tarp Jo Valios ir jos pasekmių, nes Jis yra Pirminė Realybė. Jis yra nepriklausomas nuo tiesioginių ar materialių prieasčių, nes Jis Pats kuria jas ir nustato jų įstatymus kaip Pats pageidauja.

[2067] Nėra jokio nuopelno savaime kenčiant tremtį (hijrat). Kad būtų kokio nors vertingu, privalo būti tokios sąlygos: (1) dėl Alacho, ir (2) po tokios priespaudos, kuri verčia kenčiantįjį rinktis tarp Alacho ir mogaus. Kada šios sąlygos yra išpildomos, tremtims yra suteikiama aukščiausia garbė, kaip paaukojus didią auką dėl Alacho. Tokie buvo ankstyvieji musulmonai, ištremti į Abisiniją; tokios buvo vėlesnės tremtys į Mediną prieš pačiam Pranašui paliekant savo namus Mekoje ir iškeliaujant į Mediną; ir tokios buvo tremtys tų, kurie keliavo su Pranašu ar sekė juo. Visais tais etapais jo pritarimas ar patarimas būdavo visada pripaįstamas tiek ir specifiškai, tiek ir bendrai.

[2068] Visi Alacho pranašai buvo monės, o ne angelai; jų išskirtinumas buvo gautas įkvėpimas.

[2069] Jei pagonys arabai, kurie neišmanė religinės ir kitokios istorijos, būtų stebėjęsi, kaip mogus iš jų pačių tarpo galėjo gauti įkvėpimą ir atnešti Žinią iš Alacho, jie būtų galėję paklausti ydų, kurie jau buvo anksčiau per Mozę gavę Alacho Žinią, ar Mozė buvo mogus, ar angelas, ar dievas. Jie būtų suinoję, kad Mozė buvo mogus kaip ir jie, bet įkvėptas Alacho. „Tie, kurie turi Žinią“ gali taip pat reikšti bet kokį Išminties mogų, kuris būtų kompetentingas turėti nuomonę tokiuose reikaluose.

[2070] Kaip Knygos Žmonės anksčiau gavo „Aiškių Ženklų“ ir įkvėptų Knygų, taip ir Alacho Žinia pasiekė Pranašą Muchamedą per Koraną, kuris pakeitė ankstesnius atskleidimus, jau iškraipytus jų pasekėjų rankose.

[2071] Taip pat xvi. 26. Nedorieji slaptai rengia sąmokslus prie Alacho Pranašus, pamiršdami, kad kiekviena jų slapta mintis yra inoma Alachui, ir kad u kiekvieną savo mintį ir veiksmą jie turės atsiskaityti prieš Alachą. O Alacho bausmė gali pagriebti juos daugeliu būdu. Čia yra išvardinti keturi: (1) jie gali būti praryti emės kaip Karunas, kurios istorija yra papasakota xxviii. 76-81. Jis buvo prarytas emės, nes jis arogantiškai diūgavo dėl savo turto. (2) Gali nutikti ir taip, kaip Hamanui, Faraono dešiniajai rankai, - jie rengė sąmokslus prieš Alachą, kad juos pačius ugriuvo didiulė nelaimė; xl. 36-38, xxix. 39-40. Faraono atvejis taip pat yra tinkamas. Jis buvo nuskandintas, kai tuo tarpu jis pasipūtusiai tikėjosi sulugdyti Alacho planus dėl Izraelio; x. 90-92. Dėl (3) ir (4) iūrėkite sekančias dvi išnašas.  

[2072] (3) Arba bausmė gali uklupti mones, kada jie yra toli nuo savo namų, ir nuramdyti jų išdidumą. Taip nutiko Abu Daalui, kuris puikavosi prieš Badro Mūšį (A.H. 2). Jo armija buvo tris kartus didesnė u musulmonų iš Medinos armiją, bet ji patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o jis pats buvo gėdingai umuštas. 

[2073] (4) Arba, kaip danai nutinka, bausmė ateina iš lėto ir nepastebimai – Alacho priešų jėgos yra palaipsniui sekinamos, kol iš viso išnyksta. Taip nutiko mekiečiams per aštuonis Pranašo tremties metus. Mekos uėmimas įvyko be kraujo, nes priešo galia palaipsniui išnyko. Taip Pranašas galėjo ta proga parodyti beprecedentį dosnumą ir gailestingumą, nes dvi Alacho savybės yra išreikštos titulais „Pilnas švelnumo“ (Ra-úf) ir „Pilnas malonės“ (Rahim).

[2074] Aš suprantu „dalykus“ čia kaip negyvus dalykus, nes sekanti eilutė kalba apie gyvas „judančias būtybes“ ir angelus. Metaforiškai netgi apie tokius negyvus daiktus yra kalbama kaip apie pripaįstančius Alachą ir nuolankiai Jį garbinančius. Netgi jų šešėliai sukasi iš dešinės į kairę pagal viršui esančią šviesą. Jie nuolankiai nusiemina ant emės šlovindami Alachą.

[2075] Judančios būtybės, t.y., gyvos būtybės, „Visa, kas yra danguje ir emėje,“ apima kiekvieną sukurtą dalyką. Yra minimos trys sukurtų dalykų klasės: negyvi dalykai, įprasti gyvi dalykai ir angelai. Netgi aukščiausi angelai nėra išdidūs; jie nusilenkia ir tarnauja savo Viešpačiui, kaip tai daro ir visa Kūryba.

[2076] Alachas yra tiek ymiai aukštesnis u aukščiausius Savo kūrinius, kad jie visi velgia į viršų su baime ir pagarba. Jie diaugsmingai atlieka savo pareigą tarnaudami Jam. Tokia yra „bijo Viešpaties“ reikšmė.

[2077] Senovės persai tikėjo dviem Visatos galiomis, viena gera, o kita – bloga. Pagonys arabai taip pat turėjo dievybių poras: pvz., Jibr (Burtai) ir Tágút (Blogis), minimi iv. 51 ir išn. 573, arba stabai Safá ir Marwa, minimi ii. 158, išn. 160: jų vardai buvo Isáf ir Náila.

[2078] Pagonys galėjo turėti silpną Vieno Tikro Dievo prošvaistę, bet jie taip pat turėjo persekiojančią piktdiugiškų Blogio Jėgų baimę. Jiems yra pasakoma, kad tokios baimės yra be pagrindo. Blogis neturi jokios galios tiems, kurie pasitiki Alachu: xv. 42. Vienintelę baimę, kurią jie turėtų turėti, yra Alacho Rūstybės baimė. Doriesiems visi geri dalykai ateina iš Alacho, ir jie neturi jokios baimės savo širdyse.

[2079] Tai parodo, kad ieškoti Alacho, vienintelės Galios, kuri gali iš tikrųjų palengvinti sielvartą, yra natūrali mogaus tendencija.

[2080] Stabai ir fiktyvūs dievai iš tikro yra dalykai, apie kuriuos jie neturi jokių inių, nes kadangi stabai yra negyvi daiktai, tai jokių inių apie jų gyvenimus ar poelgius negali būti, o fiktyvūs dievai yra tik jų vaizduotės vaisiai.

[2081] Taip pat vi. 136-140, 142-144, ir v. 103. Pagonys, priskirdami ir dedikuodami kai kuriuos savo vaikus, galvijus ar laukų derliaus savo netikriems dievams kaip tikro Aukščiausiojo Dievo dalininkams, pavertė savo dvigubai kvailais; pirmiausia todėl, kad kiekvienas geras dalykas, kurį jie vertino, buvo jiems duotas Alacho, tad kaip jie galėjo globėjiškai paskirti Jam dalį Jo dovanų? – ir antra, jie priėmė kitus dievus kaip dalininkus, nors jie iš viso neegzistavo! Nepaisant to, galvijai ir derlius buvo duotas jų fiziniam išlaikymui?

[2082] Kai kurie pagonys arabai vadino angelus Alacho dukterimis. Savo pačių gyvenimuose jie nekentė turėti dukterų, kaip yra paaiškinama sekančiose dvejose eilutėse. Jie usiimdavo mergaičių vaikudyste. Jiems nuolatos kariaujant, sūnūs jiems buvo stiprumo šaltinis; dukterys būdavo tik eminančių upuolimų dingstimi!

[2083] „Tai“, šiame ir sekančiame fragmente, gramatiškai nurodo „inias“ (má bushshira bihi). Reikšmės atvilgiu tai reiškia „mergaitę“ – kalbinė figūra, inoma kaip metonimija.

[2084] Taip pat. lxxxi. 8-9. Mergaičių vaikudystė yra pasmerkiama kandiais odiais. Moteriškosios lyties kūdikiai būdavo gyvi palaidomi pagonių arabų laikais. 

[2085] Nuspręsti reikėjo blogą pasirinkimą. Kiekviena iš tų dviejų alternatyvų – išsaugoti vargšę mergaitę kaip pakentimo ir paniekos daiktą, atnešant šeimai negarbę, arba atsikratyti jos palaidojant ją gyvą – buvo iauri ir nepateisinama.

[2086] Žodis mathal paprastai ymi pavidalą, bet šios eilutės kontekste, ypač su nuoroda į Alachą, jis ymi labiau Jo tauriausias savybes nei pavidalą. Taip pat xxx. 27.

[2087] Alacho įsakas veikia be nesėkmių. Jei Jis nubaustų u kiekvieną blogybę ar nusiengimą, nė viena gyva būtybė emėje neišvengtų bausmės. Bet iš Savo beribės malonės Jis suteikia atokvėpį: Jis suteikia laiko atgailai. Jei atgaila pasirodys, Alacho Malonė taip pat pasirodys be nesėkmių, jei atgailos nebus, Laikus pasibaigus neišvengiamai ateis bausmė. Nusidėjėlis negali jos priartinti akiplėšišku iššūkiu, nei jis gali atidėti ją, kai ateina jos laikas. Tegul jis negalvoja, kad jam suteiktas atokvėpis reiškia, kad jis gali daryti, ką nori, ir kad jis gali išsisukti nuo bausmės.

[2088] Žiūrėti xvi. 57-58 ir išnašas.

[2089] Malonumo filosofija (hedonizmas) laikosi poiūrio, kad emiškas diaugsmas yra geras pats savaime ir kad nieko u jo nėra. Tačiau gali būti parodyta, netgi remiantis jos pačios pagrindu, kad kiekvienas veiksmas turi savo neišvengiamas pasekmes. Iš Blogio negali kilti jokio Gėrio. Melagystės ir blogybės laukia Ugnies agonija, ir pagyrūniški Melagystės šalininkai bus pirmieji ten įmesti.

[2090] Visais amiais ir tarp visų Žmonių Alachas siuntė Savo Pasiuntinius mokyti Tiesos ir nurodyti kelią doriesiems. Bet Blogio vilionės visada atrodė patrauklios, ir daugybė monių labiau teikė pirmenybę savo pačių ir savo protėvių keliams nei sunkiam dorumo keliui. Taip vėl nutiko Al-Mustafá laiku ir visada taip bus, kol monės pasiduos Blogiui.

[2091] Tačiau pareigos kelias prieš Alacho Pasiuntinį yra aiškus. Jis yra atsiųstas su Atskleidimu (Koranu) dėl trijų aiškių prieasčių: (1) kad jis suvienytų nesutariančias sektas dėl Vienybės Evangelijos, skelbdamas Vieną Tikrą Dievą, kas taip pat veda ir į monijos vienovę; (2) kad atskleidimas būtų vadovas į dorą elgesį; ir (3) kad tai parodytų atgailos ir Išsigelbėjimo kelią ir taip būtų aukščiausia malone klystantiems nusidėjėliams.

[2092] Kada emė su visa savo augmenija yra beveik mirusi, perdiūvusi ir tapusi nenaudinga, gaivinantis liūtis iš viršaus suteikia jai naują gyvenimą. Šis gamtos fenomenas yra Alacho begalinės galios enklas, ypač Jo galios prikelti mirusius ir po to juos suburti teismui.

[2093] Alacho suteikiamas dvasinis išlaikymas yra charakterizuojamas nuostabiais išlaikymo būdais fiziniame pasaulyje, kurie vaizduoja Alacho įvalgą ir meilų rūpinimąsi Savo kūriniais. Nuostabios transformacijos fiziniame pasaulyje, kurios visos turi tendenciją būti monėms naudingos, taip pat yra Jo aukščiausios išminties Ženklas. Ankstesnėje eilutėje buvo paminėtas lietus, kuris suteikia naują gyvybę mirusiai gamtai. Šioje ir sekančiose dviejose eilutėse mūsų dėmesys yra atkreipiamas į pieną, datulių vaisius, vynuoges ir medų.

[2094] Jų; arabų kalboje tai yra „to“, vienaskaitos formoje, dėl dviejų prieasčių: (1) galvijai yra paprastai daugiskaita, bet gali būti traktuojami kaip vienaskaitinis daiktavardis; (2) pamokantis Ženklas galvijuose yra kolektyvinis, bet pienas yra kiekvieno individualaus gyvulio produktas.

[2095] Pienas yra patelių kūno sekrecija kaip ir kitos sekrecija, tačiau ypatingesnė. Negi nenuostabu, kad tas pats maistas, ėdamas ir patinų, ir patelių, pagamina pastarosiose, kada jos turi jauniklių, sveiką ir pilnutinį maistą, inomą kaip pieną? Tada, kada galvijai yra prijaukinami ir specialiai veisiami pienui, pieno kiekis yra ymiai didesnis nei yra reikalinga jų jaunikliams, ir jo gaminimas tęsiasi ilgiau negu jauniklių indymo periodas. Tai yra sveikas ir malonus maistas mogui. Jis yra tyras, ką simbolizuoja ir jo baltumas. Tačiau tai yra sekrecija kaip ir kitos sekrecijos tarp išskyrų, kurias kūnas išmeta kaip nereikalingas, ir įmantrios kraujo srovės, kuri cirkuliuoja kūne ir pati savaime yra gyvybės simbolis gyvūnui, kuris tai pagamina.

[2096] Yra sveikų gėrimų ir maisto, kuris gali būti išgaunamas iš datulių ir vynmedių: pvz., nealkoholiniai gėrimai iš datulių ir vynuogių, actas, datulių cukrus, vynuogių cukrus ir pačios valgomos datulės ir vynuogės. Jei sakar yra suprantamas fermentuoto vyno prasme, tai būtų omeny turimi laikai prieš svaigiųjų gėrimų udraudimą, nes čia yra mekiečių Sura, o udraudimas įvyko Medinoje. Tokiu atveju tai reikštų subtilų nepritarimą svaigiųjų gėrimų vartojimui ir ymėtų pirmus ingsnius, kurie savo laiku baigėsi visišku udraudimu.

[2097] Auhá: wahyún paprastai reiškia įkvėpimą, Žinią, Alacho patalpintą į mogaus protą ar širdį. Čia Bitės instinktas yra susiejamas su Alacho išmokymu, kas neabejotinai ir yra. Xcix. 5-oje eilutėje jis yra pritaikomas emei; mes aptarsime tikslią reikšmę, kada prieisime prie to fragmento. Medaus korys pats savaime su savo geometriškai tobulomis šešiakampėmis akimis yra nuostabus darinys. Tinkamas pavadinimas jam yra buyút, namai. Ir tai, kaip bitės suranda nepasiekiamas vietas kalvose, mediuose ir netgi tarp mogaus buveinių, yra vienas iš Alacho veikimo Savo Kūryboje stebuklų.

[2098] Bitė absorbuoja visokių gėlių ir vaisių syvus ir savo kūne pagamina medų, kurį ji talpina savo vaškinėse korio akyse. Skirtingos maisto rūšys, iš kurio jos gamina medų, suteikia jam skirtingą spalvą, pvz. jis gali būti tamsiai rudas, šviesiai rudas, geltonas, baltas ir pan. Skonis taip pat skiriasi; pvz. šilinių virių medaus, kvapnių gėlių medaus ir t.t. Tai yra sveikas ir saldus maistas, taip pat naudojamas ir medicinoje. Atkreipkite dėmesį, kad instinktyvūs individualūs veiksmai yra apibūdinami vienaskaita, o „jų kūno“ produktas yra apibūdinamas daugiskaita, kaip jų kolektyvinių pastangų rezultatas.

[2099] Zululan: yra galimos dvi reikšmės: (1) lengvi ir erdvūs keliai, turint omeny tikslius būdus, kuriais bitės randą kelią iš tolimų distancijų į savo korius; ir (2) juose slypinčią nuolankumo ir paklusnumo idėją.

[2100] Be daugybės procesų, vykstančių  veikiant Alacho Kūrybai, yra ir nuostabus paties mogaus gyvenimas šioje emėje; kaip jis yra sukuriamas kaip vaikas; kaip auga jo inios ir protas; ir kaip jo siela yra sugrąinama atgal ir jo kūnas patiria mirtį. Kai kuriais atvejais jis gyvena tiek ilgai, kad sulaukia kvailos senatvės kaip antros vaikystės; jis umiršta, ką mokėjo ir atrodo tarsi grįęs Laiku atgal. Negi visa tai nėra nuostabu ir Alacho Žinių ir Galios įrodymas?

[2101] Mūsų dėmesys buvo nukreiptas į nepaprastas gyvybės ir gamtos transformacijas, per kurias Alacho Žinios ir Galia vykdo Jo geraširdišką Planą Jo kūriniams. Mums yra primenama, kad mogus geriausiu atveju yra tik menka būtybė ir tai iš Alacho gailestingumo. Tada mes prieiname prie sekančios dalies, kurioje kalbama apie dovanų, kuriomis monės mėgaujasi, skirtumus, suskirstant juos į daugybę kategorijų. O kokie ymiai didesni skirtumai yra tarp sukurtų daiktų ir jų Kūrėjo?

[2102] Netgi mauose skirtumuose tarp dovanų, kuriomis monės mėgaujasi iš Alacho, monės, turintys geresnes dovanas, neketina atsisakyti jų tiek, kad būtų lygūs su monėmis, turinčiais prastesnes dovanas, kurie galbūt yra nuo jų priklausomi. Jie niekada neneigs savo pačių pranašumo. Kaip tada jie gali ignoruoti (ką argumentas rodo sekančiose dviejose eilutėse) didiulį skirtumą tarp Kūrėjo ir sukurtų dalykų, ir savo mintyse paversti pastaruosius Alacho partneriais?

[2103] Iš jūsų prigimties: arba iš jūsų. Taip pat iv. 1 ir išn. 504. Savastis arba Asmenybė, arba Siela, viskas, kas reiškia savybių, sugebėjimų, pomėgių ir nuostatų rinkinį, kurį mes apibendriname odiu Nafs, arba prigimtimi. Moteris buvo padaryta būti (1) vyro partnere arba kompanione; (2) išskyrus lytį, tos pačios prigimties kaip vyras ir todėl su tomis pačiomis moralinėmis ir religinėmis teisėmis ir pareigomis; (3) ji neturėtų būti laikoma viso blogio ar nuodėmių šaltiniu, kaip ją apibūdino krikščionių vienuoliai, bet labiau kaip palaimą, vieną iš Alacho malonių (Ni‘mat).

[2104] Hafadat: kuopinė bendratis, vaikaičiai arba palikuonys. Šaknis hafada taip pat reiškia paklusnią tarnystę ir pagalbos teikimą. Kaip sūnūs (minėti pirma) turėtų būti stiprybės šaltinis, taip dukterys ir anūkai turėtų tarnauti ir prisidėti prie tėvų ir senelių laimės. į juos taip pat turėtų būti iūrima kaip į tolimesnę palaimą.

[2105] „Išlaikymas“ (rizq) visame šiame fragmente (xvi. 65-74), kaip ir kitur, reiškia viską, kas yra reikalinga mogaus gyvybei ir fiziniam, psichiniam, moraliniam ir dvasiniam augimui. Pienas, vaisiai ir medus yra fizinių dovanų pavyzdiai su metaforiška nuoroda į psichinę ir moralinę sveikatą; šeimos gyvenimas yra moralinių, socialinių ir (galiausiai) dvasinių mogaus gyvenimo galimybių pavyzdys; ir xvi. 65 eilutėje yra lietaus pavyzdys fiziniame pasaulyje kaip Alacho atskleidimo dvasiniame pasaulyje modelis.

[2106] Taip pat xvi. 60 ir išn. 2086. Vienas iš klaidingų palyginimų pavyzdių yra tada, kai pagonys sako, kad jų dievai yra paprasčiausios simbolių išraiškos, arba kada monės meldiasi monėms kaip Utarėjams.

[2107] Pirma alegorija yra apie du mones, kurių vienas yra vergas, visiškai paklūstantis kitam, be jokios galios, o kitas yra laisvas mogus, kuris kiekvienoje srityje yra apdovanotas ir yra dosniausias skirdamas savo gausaus turto (materialaus kaip ir nematerialaus), viešai ir slaptai, be kliūčių ar trikdių; nes jis yra pats sau ponas ir nėra niekam nieko skolingas. Pirmasis yra kaip tariami dievai, kuriuos iškėlė mogus, - ar gamtos jėgos, kurios neturi jokios nepriklausomos egzistencijos, bet yra Alacho apraiškos, ar sudievinti didvyriai arba monės, kurie negali nieko padaryti iš savęs, bet yra priklausomi nuo Alacho Valios ir Galios; antrasis blankiai apibūdina Alacho poziciją, Savaime Egzistuojančio, Kuriam priklauso viešpatavimas viskam, kas yra danguje ir emėje, ir Kuris dosniai teikia Savo dovanas visiems Savo kūriniams.                          

[2108] Antroje Alegorijoje vienas vyras yra kvailas; jis nieko negali paaiškinti ir jis tikrai negali nieko padaryti; jis yra tik varginanti našta savo šeimininkui, kad ir ką jis paprašo jį padaryti; arba galbūt jis yra iš tikro alingas negu atnešantis ką nors gero; tokie (tiesiogiai ir metaforiškai) yra stabai, kada priimami kaip dievai. Kitas mogus uima komanduojančio poziciją ir jis įsako, kas yra teisinga ir dora; ne tik jo įsakai, bet ir jo darbai yra dorumo kelyje. Tokios yra Alacho savybės.

[2109] Argumento esmė yra tai, kad tie, kurie nukrypsta nuo Alacho garbinimo, įvykdo dvejopą išdavystę. (1) Jie nesuvokia didiulio skirtumo tarp Kūrėjo ir sukurtų dalykų, nors savo pačių mauose savanaudiškuose gyvenimuose jie yra kibūs bet kokiems skirtumams, kuris tik gali būti tarp jų ir jų ne taip apdovanotų bendraygių. (2) Jie yra kalti dėl storieviško nedėkingumo, pamiršdami, kad gerumo ir galios šaltinis yra Alachas, Kuriam vienam jie turi būti dėkingi u dovanas, kuriomis jie mėgaujasi gyvenime.

[2110] Visų dalykų raktas – ne tik tų, kurios mes matome ir suprantame, bet ir tų, kurių mes nematome ir apie kuriuos nenutuokiame – yra su Alachu, Kurio inios ir galia yra aukščiausios.

[2111] Šio pasaulio pagundos ir jo trumpalaikiai malonumai danai priverčia mogų pamiršti, kad pomirtinis gyvenimas yra neišvengiama realybė. Daugelis tų, kurie tvirtina tikintys ateisiančiu gyvenimu, elgiasi tarsi tai būtų tolima ateitis, kuri neturi jokios ryšio su dabartine veikla ir gyvenimo būdu. Koranas pasikartojančiai primena mogui, kad Atpildo Valanda nėra tolima galimybė, bet labai arti mogaus ir gali pasirodyti bet kurią akimirką. Todėl išmintingiausia mogui yra visada būti pasiruošusiam ir budriam bei laikytis atokiai bet kokių nuodėmės ir bedieviškumo formų, nes Paadėtoji Valanda ateis labai staiga ir be jokių išankstinių signalų.

[2112] Paodiui – „širdis“, kurios yra laikomos visų jausmų centrais, ir, pagal arabų kalbos idiomą, taip pat ir proto centrais. Todėl mes dėkoti turėtume Alachui, o ne išgalvotoms dievybėms ar jėgoms.

[2113] Visi nuostabūs dalykai kūryboje yra dėl Alacho meistriškumo, galios ir išminties. Toks yra paukščių skraidymas ore. Tokie yra ir per mogaus protą atlikti išradimai ir atradimai, apie kuriuos kalbama sekančioje eilutėje; nes mogaus protas yra tiesioginė Alacho dovana.

[2114] Žmogaus socialinės, intelektualinės ir dvasinės dovanos padaro jo pastovią buveinę poilsio ir ramybės, dailumo ir tyresnių jausmų, kurie yra aukščiausio dvasinio Gėrio – Alacho meilės - atvaizdai šiame emiškame gyvenime, namais. Tyri namai taip tampa aukščiausio dvasinio mogaus Likimo simboliu. Šie mogaus gabumai yra Alacho dovanos.

[2115] Kada mogus keliauja, jis nori laikino būsto, palapinių, kurias jis gali pasidaryti iš gyvūnų odenų arba augalinio pluošto mediagos, panašios į gyvūnų odenas. Šias palapines yra lengva gabenti keliaujant ir lengva pastatyti sustojimų metu.

[2116] Súf, vilna, yra tai, ką mes gauname iš avies. Sha‘r, plaukai, yra tai, ką mes gauname iš okų ar panašių gyvūnų austi mediagoms. Wabar yra švelnūs kupranugario plaukai, iš kurių taip pat yra audiamos mediagos; jie gali būti laikomi tarpiniais tarp kitų dviejų; pagal išplėtimą ir analogiją terminas gali būti pritaikomas odoms ir tokiems dalykams per iliustraciją.

[2117] Visi tokie įmantrios prabangos daiktai ir naudingi dirbiniai komfortui ir patogumui tarnauja tik kurį laiką, bet jie privalo būti laikomi Alacho dovanomis.

[2118] Pavyzdiui, mediai, sodai, namų stogai; iš kito poiūrio taško faktas, kad saulės spinduliai skirtingu laiku ir skirtingose emės dalyse krenta įambiai, taip sukeldami šešėlius šviečiant saulei. Kalvose būna olų ir grotų.

[2119] Mūsų apranga apsaugo mus nuo karščio ir šalčio, taip kaip mūsų šarvai apsaugo mus nuo sueidimų, kurių kitu atveju patirtume mūšyje.

[2120] Visos šie palaiminimai, kurie turi tiek fizinį, tiek ir dvasinį (skatinant mogaus gėrį) tikslą, turėtų mus mokyti susitelkti Alachui ir suderinti savo valią su Jo Universalia Valia, kuri yra kitas Islamo pavadinimas.

[2121] ‘Arafa yra išskirtas iš ‘alima, paymint ypatingą įvairių savybių bei naudos išskyrimą (arba atpainimą). Visa monija pripaįsta palaimų, kuriomis mėgaujasi, vertę, tačiau pamiršdami arba nepaklusdami jų Autoriui. Nedorieji rodo didiulį nedėkingumą, nes praktiškai jie neigia savo pareigą Jam u tas palaimas.  

[2122] Kiekvienai Tautai yra atsiųstas Alacho Pasiuntinys arba Mokytojas nurodyti teisingam keliui. Jų gali būti vienas ar keli. Toks Pasiuntinys (Rasúl) bus liudininkas, kad Alacho Tiesa buvo paskelbta visiems monėms aiškia kalba kartu prie Alacho Ženklų, esančių visur gamtoje. Tuomet nebeliks vietos jokiems pasiteisinimams. Tie, kurie atmetė Alachą po pakartotinių įspėjimų, negali pagrįstai prašyti daugiau atsikvėpimo, nes jie turėjo visokių atokvėpių išbandomojo gyvenimo metu; nei dabar jie gali glaustis u Alacho Gailestingumo, kurį jie pasikartojančiai atmetė. Be to, jiems nebus leista siekti atleidimo per atgailą. Taip pat xxx. 57, xlv. 35.

[2123] Kada baisi Bausmė iš tikrųjų juos uguls, bus per vėlu atgailauti ir prašyti Malonės. Teisingumas privalo įvykti.

[2124] Netikrų dievų garbintojai bandys perkelti atsakomybę nuo savo pečių netikriems dievams. Jie pasiūlys (nors jie neturės drąsos tokiam begėdiškam melui), kad jie buvo suklaidinti netikrų dievų. Bet jų melagingam pasiūlymui bus paprieštarauja ir prikišta jiems kaip yra paaiškinta sekančioje išnašoje.

[2125] Tiek, kiek netikri dievai buvo realūs dalykai, tokie kaip sudievinti monės ar gamtos jėgos, jie atvirai išsiadės jų ir tada (kaip visada) rodys savo nuolankumą Alachui. Tiek, kiek netikri dievai bus stabmeldių vaizduotės išsigalvojimai, jie paliks savo garbintojus bėdoje, nes jiems jie bus parodyti kaip neegzistuojantys.

[2126] Minčiai, išreikštai xvi. 84 eilutėje, prideda dar viena detalė. Ne tik tai, kad ten bus liudininkai iš Žmonių, bet tie liudininkai bus monės iš jų pačių tarpo, monės iš jų pačių draugų ir giminių tarpo, kurie suprato juos ir paaiškino Alacho Žinią jų pačių kalba. Pranašas Muchamedas bus liudininkas prieš visus, kurie atmetė jo atneštą Žinią. Tiems iš visų rasių ir monių, kurie juo tiki, jo atnešta Knyga bus paaiškinimas, vadovas, malonė ir Evangelija.

[2127] Teisingumas yra platus terminas ir gali apimti visas šaltos filosofijos dorybes.  Bet religija prašo kako šiltesnio ir mogiškesnio, daryti gerus darbus galbūt netgi tada, kada jų nėra grietai reikalaujama pagal teisingumą, kaip pavyzdiui atsilyginti geru u piktą ar būti paslaugiems tiems, kurie, tariant pasaulietiška kalba, „neturi jokios teisės reikalauti“ to iš jūsų; ir, inoma, á fortiori, pildymas reikalavimų tų, kurių reikalavimai yra pripaįstam socialiniame gyvenime. Atitinkamų priešpriešų reikia vengti; visko, kas yra pripainta kaip gėdinga, ir visko, kas yra iš tikro neteisinga, ir vidinio maišto prieš Alacho įstatymą arba prieš savo pačių sąinę jos jautriausioje formoje.

[2128] Tiesioginė nuoroda gali būti arba nebūti į atsidavimo priesaiką Pranašus, duotai Akaboje 14 mėnesių prieš Hijra ir pakartotai šiek tiek vėliau.: iūrėti v. 7 ir išn. 705. Tačiau bendra reikšmė yra ymiai platesnė. į tai gali būti paiūrėta dviem aspektais: (1) Kiekviena duota priesaika ar įsipareigojimas yra įsipareigojimas prieš Alachą, todėl turi būti tiksliai išpildyta. Šiuo atvilgiu prasme tai priartėja v.1 eilutei. (2) Konkrečiai, kiekvienas musulmonas viešu savo Tikėjimo išpainimu priima įsipareigojimą su Alachu ir jis patvirtina šį įsipareigojimą kiekvieną kartą, kaip pakartoja tą išpainimą. Dėl šios prieasties jis turėtų ištikimai atlikti savo pareigas, išmokytas Islamo.

[2129] įsipareigojimas, kuris susaisto mus dvasiniame pasaulyje, padaro mus stipriais kaip pūkinės medvilnės gijos supintos į stiprų siūlą. Jis taip pat suteikia mums saugumo pojūtį prieš daugybę blogio šiame pasaulyje. Moteriai reikia daug darbo ir įgūdių suverpti gerą stiprų verpalą. Ji iš tikrųjų būtų kvaila, jei po to, kada ji suverptų tokį verpalą, išpintų jo sudėtines gijas ir sutraukytų jas į nedidelius gabalėlius.

[2130] Čia tattakhithún yra panaudojamas kaip prieveiksmės pabrėti negatyviam įsakymui takúnú šios eilutės pradioje.

[2131] Nepaverskite savo religijos paprasčiausiu aidimu, padarant savo pusę skaičiumi stipresne sąjungomis, sutvirtintomis priesaikomis, kurias jūs lengvai sulauote, kada gausesnė pusė pasiūlo jums savo sąjungą. Kuraišitai buvo įpratę prie šios ydos, o dabartinėje tarptautinėje politikoje tai atrodo esant vos ne nacionalinės savigarbos ir tarptautinių įgūdių standartu. Islamas tautas ir individus moko kilnesnės etikos. į įsipareigojimą turėtų būti iūrima kaip į atsakingą reikalą, kurio neturėtų būti imamasi, jei nėra nuoširdiausio ketinimo jį įvykdyti; ir tai yra privaloma netgi jei dideli skaičiai susiburia prieš ją.

[2132] Nesutarimai nebūtinai virsta konfliktais, kai pusės yra nuoširdios ir atviros bei nenori pasinaudoti viena kita. Tokiais atvejais jos vadovaujasi ne skaičiais, grupuotėmis ir sąjungomis, bet teisingu elgesiu kaip Alacho akivaizdoje. Atviri skirtumai bus pašalinti, kada visi dalykai bus paaiškinti Pomirtiniame Gyvenime.

[2133] Taip pat xiv. 4 ir išn. 1875. Alacho Valia ir Planas, paliekant ribotą laisvą valią mogui, yra ne versti mogaus valią, bet suteikti visokį vedimą ir palikti tuos, kurie tą vedimą atmeta, kad tokiu atveju jie gailėtųsi ir grįtų į Malonę. Bet visais atvejais, tiek, kiek mums yra suteikiamas pasirinkimas, mes būsime pakviesti atsiskaityti u visus savo veiksmus. „Palikti klaidioti“ nereiškia, kad mes galime daryti viską, ko pageidaujame. Mūsų asmeninė atsakomybė išlieka.

[2134] Xvi. 92 eilutėje pasmerkiant buvo nurodytas klaidingų ir apgaulingų susitarimų motyvas. Dabar yra nurodomos pasekmės, konkrečiai: (1) kitiems – jei jie nebūtų suklaidinti, jie būtų galėję tvirtai eiti Keliu, tačiau dabar jie prarado tikėjimą ir galbūt dabar apgaudinėja, u ką jūs būsite atsakingi; (2) sau patiems – jūs ne tik save suklaidinote, bet ir kitus atvedėte į klaidingą kelią, todėl jūs nusipelnėte dvigubos Bausmės. Galbūt „blogos pasekmės“ siejasi su šiuo pasauliu, o „Rūstybė“ – su Pomirtiniu Gyvenimu.

[2135] Bet koks įmanomas laimėjimas, kurį jūs gautumėte sulauę savo įsipareigojimą ir taip paeidę Alacho įstatymą, neišvengiamai privalo būti apgailėtinas; tuo tarpu paklusimas Alacho Valiai ir gero darymas atneš jums ymiai didesnės naudos.

[2136] Koks palyginimas gali būti įmanomas tarp dvasinio Gėrio, kuris tęsiasi per amius, ir tarp bet kokio laikino privalumo, kurį jūs galite pastverti šiame pasaulyje, kuris išnyks ir pradings aminybėje. Tada Alacho dosnumas yra neribotas. Jis apdovanos jus ne pagal jūsų nuopelnus, bet pagal pačius geriausius jūsų veiksmus.

[2137] Tikėjimas, jei jis yra nuoširdus, reiškia dorą elgesį. Kada šie du dalykai sustiprina vienas kitą, Alacho malonė pertvarko mūsų gyvenimą. Vietoje buvimo susirūpinusiems ir nerimastingiems, mes turime ramybę ir pasitenkinimą; vietoje buvimo puolamiems kiekviename ingsnyje netikro pavojaus ir blogio atakų, mes mėgaujamės ramumu ir pasiekiame tyrumo. Pasikeitimas yra matomas savaime šiame pasaulyje, bet „atlygis“ Pomirtiniame Gyvenime ymiai pranoks mūsų nuopelnus.

[2138] Tokia pati pabaiga kaip ir ankstesnėje eilutėje pagilina visuotinį efektą, įtaigiai ir graiai įsąmoninant inią. Argumentas yra ubaigtas.

[2139] Blogis neturi jokios galios ar įtakos tiems, kurie pasitiki Alachu. Yra gerai išreikšti tą pasitikėjimą išoriniais veiksmais, o formalus jo išreiškimas – kaip formuluotėje „Aš siekiu Alacho apsaugos nuo Blogio“ – mums padeda. Žmogus geriausiu atveju yra silpnas ir jis turėtų ieškoti stiprybės savo valiai Alacho pagalboje ir apsaugoje.

[2140] Žiūrėti ii. 106 ir išn. 107. Progresyvaus atskleidimo doktrina amius nuo amiaus ir laikas nuo laiko nereiškia, kad Alacho fundamentalus įstatymas keičiasi. Neteisinga Alacho Pranašą kaltinti klastojimu, nes jam atskleista Žinia yra kitoje formoje nei atskleista anksčiau, bet Tiesos branduolys yra tas pats, nes jis atėjo iš Alacho.

[2141] Angelo Gabrieliaus, per kurį yra atgabenamas atskleidimas, titulas.

[2142] Knygos Žmonės, jei jie būtų turėję tikrą tikėjimą, patys būtų sustiprinę savo tikėjimą ir išsklaidę savo abejones bei sunkumus Al-Mustafos atneštu atskleidimu; ir visiems – tiek Knygos Žmonėms, tiek ir ne, - kurie atėjo į Islamo lauką, Koranas yra Vadovas ir Evangelija, t.y. pakaitalas Mozės įstatymui ir krikščionių Evangelijai, nes abi buvo iškraipytos.

[2143] Nedorieji priskiria Alacho Pranašams tokius motyvus ir veiksmų šaltinius tarsi patys būtų kalti tokiose aplinkybėse. Pagonys ir tie, kurie buvo priešiški Alacho atskleidimui Islame negalėjo ir negali suprasti, kaip tokie nuostabūs odiai galėjo tekėti iš Šventojo Pranašo burnos. Jie kėlė sąlyga dėl kokio nors mogaus mokytojo. Deja, bet kokie monės mokytojai, kuriuos tik jie galėjo sugalvoti, net jei jie turėjo visas inias, kurias Koranas atskleidia apie ankstesnius atskleidimus, buvo menkai įvaldę arabų kalbą. Nepaisant to to, netgi iškalbingiausi arabai negalėjo ir negali sukurti nieko kas prilygtų Korano mokymui iškalba, platumu ir gyliu, ko įrodymas yra kiekviena Knygos eilutė.

[2144] Yra aišku, kad tai tie, kurie šaukia klastojimus yra kalti dėl melagystės, kadangi jų siūlymams nėra nė menkiausio pagrindo ar tikėtinumo.

[2145] Išimtis yra tik tokiu atveju kaip Amaro, kurio tėvas Jasiras ir motina Sumaja turėjo ištverti neapsakomus kankinimus u savo Islamo tikėjimą, bet niekada jo neatsiadėjo. Amaras, pats kankinamas ir jo protui esant paveiktam tėvų kentėjimo, ištarė odį, vertintą kaip atsiadėjimą, nors jo širdis niekada nesusvyravo ir jis iš karto sugrįo pas Pranašą, kuris paguodė jį dėl jo skausmo ir patvirtino jo tikėjimą.

[2146] Taip pat ii. 7. Dėl jų neteisingumo ir jų Tikėjimo stokos jų širdys ir jų pojūčiai tapo udari Alacho malonei, ir jie veriasi galvotrūkčiais į pragaištį.

[2147] Aš manau, kad šioje eilutėje omenyje turimi tokie monės, kurie pradioje buvo pagonys, bet vėliau priėmė Islamą, kentėjo vargą ir tremtį bei kantriai ir nuolatos kovojo ir stengėsi dėl Reikalo. Jų praeitis būtų išbraukta ir atleista. Vyrai, tokie kaip Kalidas ibn Validas buvo priskirti prie ymiausių Islamo didvyrių. Tokiu atveju ši eilutė būtų Medinos eilutė, nors visa Sura yra Mekos. Galbūt geriau būtų skaityti, pasak kai kurių Komentatorių, fatanú kaip veikiamąją rūšį negu kaip fatinú kaip neveikiamąją rūšį ir versti „po išmėginimų ir persekiojimų primetimo (musulmonams)“. Atkreipkite dėmesį į paralelizmą tarpo šios eilutės ir 119 eilutės.

[2148] Kada Atpildas ateis, kiekviena siela atlaikys savo pačios atsakomybę. Niekas negalės jai padėti. Bus įvykdytas pilnas teisingumas, ir visos tariamos šio pasaulio nelygybės bus išlygintos.

[2149] Nuoroda gali būti į bet kurį iš miestų ar populiacijų senovės ar dabartiniais laikais, kurie buvo Alacho apdovanoti ramybe ir kitomis palaimomis, bet kurie maištavo prieš Alacho įstatymą ir paragavo neišvengiamos bausmės, netgi savo neteisingumo viduryje. Kai kurie Komentatoriai įvelgia čia nuorodą į Mekos miestą, kada jį valdė pagonys. Žiūrėti sekančią išnašą.

[2150] Čia yra dviguba metafora: (1) alkio ir siaubo paragavimas po gausaus aprūpinimo ir visiško saugumo, kuriuo jie mėgavosi; ir (2) visiškai Miesto apsiautimas tarsi apdaru tomis dvejomis bausmėmis, alkiu ir įsivaizduojamo nerimo būsena. Jei nuoroda yra į Meką šiek tiek anksčiau prieš jai atitenkant musulmonams, alkis būtų septyneri metai iauraus bado, kuris kamavo ją, o nerimu buvo pastovi baimė pagonių mintyse, kad jų dienos suskaičiuotos. Ramybė ir klestėjimas buvo atstatyti pakartotinai sugrįus Pranašui.

[2151] Nedėkingumas u Alacho išlaikymą (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) gali būti parodomas įvairiai: pvz., (1) umirštant ar atsisakant pripainti tikrąjį dosnumo šaltinį – Alachą; (2) klaidingai naudojant ir piktnaudiaujant dosnumu, perengiant saiką leistinuose dalykuose arba atsisakant dalintis jais su kitais Alacho kūriniais, kada iškyla poreikis; (3) klaidingai priskiriant Alachui kokius nors udraudimus, kuriuos mes nusistatome sau dėl specifinių prieasčių arba dėl savo ypatingo išskirtinumo.

[2152] Taip pat ii. 173 ir išnašos, v. 3-4, vi. 121 ir 138-146.

[2153] Žmonės dėl prietaringumo yra linkę susikurti sau tabu ir danai iš savanaudiškų paskatų bei primesti juos religijos vardu. Nieko nėra labiau smerktino.

[2154] Žiūrėti vi. 146 ir iš. Tolimesni udraudimai jiems buvo bausmė u jų širdių kietumą, o ne malonė.

[2155] Žiūrėti xvi. 110 ir išn. 2147. Paralelizmas patvirtina alternatyvaus skaitymo pasiūlymą, kuris yra pabandomas toje išnašoje. Išraiškos panašumas taip pat ubaigia argumentą, tai kaip priedainis poezijoje. Toliau šioje Suroje seka doro elgesio skatinimas.

[2156] Ummat: modelis, šablonas, sektinas pavyzdys; bet supratimas, kad jis pats savaime buvo Ummat, stovėjęs vienas prieš savo pasaulį, turėtų būti turimas omeny. Žiūrėti sekančią išnašą.

[2157] Vienovės Evangelija visais laikais buvo dvasinės Tiesos kertinis akmuo. Šiuo atvilgiu Abraomas yra modelis ir šaltinis vakarų Azijos pasauliui ir jos dvasiniams palikuonims visame pasaulyje. Abraomas buvo tarp monių (čeldynų???), kurie garbino vaigdes ir apleido Vienovės Evangeliją. Jis buvo tarp jų, bet ne vienas jų. Jis kentėjo persekiojimą, paliko savo namus ir savo mones, ir įsikūrė Kanaano emėje. 

[2158] Taip pat ii. 113.

[2159] Jei Abraomo Kelias yra teisingas kelias, ydai yra pasirengę šaipytis: „Kodėl tuomet jūs nesilaikote?“ Atsakymas yra dvejopas: (1) Šabas neturi nieko bendra su Abraomu. Jis buvo įvestas Mozės įstatymu dėl Izraelio širdies kietumo (ii. 74); nes jie pastoviai ginčijosi su savo Pranašu Mozę (ii. 108), ir po to tarp jų pastoviai buvo monių, kurie lauydavo Šabą (ii. 65 ir išn. 79). (2) Kuri buvo tikroji Šabo Diena? Žydai švenčia šeštadienį. Krikščionys, kurie įtraukia Senąjį Testamentą  į savo įkvėptą Šventraštį, švenčia sekmadienį,  jų sekta (Septintos dienos adventistai) nesutinka ir švenčia šeštadienį. Taigi, tarp Knygos Žmonių yra nesutarimų. Leiskime jiems ginčytis tarp savęs. Jų ginčai nenurims iki Teismo Dienos. Tuo tarpu musulmonai yra išvaduoti nuo tokių grietų apribojimų. Jiems yra konkreti Jungtinės Maldos Diena penktadieniais, bet jokiais būdais ji nėra kaip ydų ar škotų Šabas!

[2160] Taip pat ii. 113.

[2161] Šiame nuostabiame fragmente yra išdėstyti religinio pamokslavimo principai, kurie yra tinkami visiems laikams. Bet kur rasti Mokytojų su tokiomis savybėmis? Mes privalome kviesti visus į Alacho Kelią ir išdėstyti Jo Universalią Valią; mes tai privalome daryti išmintingai ir taktiškai, susitikdami su monėmis jų pačių lygyje ir įtikinti juos iliustracijomis iš jų pačių inių ir patirties, kuri gali būti ir labai siaura, ir labai plati. Mūsų pamokslavimas privalo būti ne dogmatiškas, ne savimeiliškas, ne puolantis, bet švelnus, malonus ir toks, kuris patrauktų jų dėmesį. Mūsų manieros ir argumentai neturėtų būti kandūs, bet paremti pagarbiausiu ir maloningiausiu pavyzdiu, kad klausytojas galėtų sau pasakyti: „Šis mogus nesinaudoja vien tik dialektika; jis nebando pasirodyti geresniu u mane; jis nuoširdiai dėsto tikėjimą, kuris yra jame, o jo motyvas yra meilė mogui ir meilė Alachui.“

[2162] Gali būti, kad kartais Pamokslininkas sako sau: „Kokia yra nauda iš tų monių mokymo? Jie yra apsisprendę arba usispyrę; arba jie tik bando mane prigauti.“ Jis neturėtų pasiduoti tokioms mintims. Kas ino, kaip Alacho Žodio sėkla gali sudygti monių protuose? Ne mogui yra rūpintis rezultatais. Žmogaus vidinės mintys geriausiai yra inomos Alachui.

[2163] Šio fragmento kontekstas siejasi su kontraversijomis ir diskusijomis, bet odiai yra pakankamai platūs apimti visus monių priešinimusis, ginčus ir kovas. Pagal griečiausią teisingumą jums nėra suteikiama teisė suduoti didesnį smūgį nei buvo suduota jums. Kad negalvotumėte, jog tokia kantrybė tiktai suteikia pranašumą priešininkams, jums yra pasakoma, jog yra priešingai, pranašumas yra su kantrybe, susitvardymu tiems, kurie nepraranda kantrybės ir nepamiršta savo pačių elgesio principų.

[2164] Ankstesnėje eilutėje yra išdėstyti elgesio principai ginčijantis visiems musulmonams; „jei jūs sučiupsite juos, jūs neturite teisės suduoti stipresnį smūgį negu patys sulaukėte, tačiau yra geriau susilaikyti ir būti kantriems.“ Ten kantrybė buvo rekomenduojama. Šioje eilutėje yra tiesioginis įsakymas Pranašui. „Būk kantrus.“ Tai yra įsakymas: jo standartas kaip Didiojo Mokytojo yra ymiai aukštesnis; ir jis įvykdė jį savo gyvenime. Jo kantrybė ir susivaldymas atlaikė netgi nepaprastas provokacijas. Pagal jo mogišką išmintį kartai galėjo pasirodyti ginčytina, ar susilaikymas ir susivaldymas nebus mogiškas silpnumas; jis turėjo savo mones ir save apginti nuo priešų persekiojimų. Čia jam yra pasakoma, kad jis neturėtų usiimti tokiomis baimėmis. Kantrybė (su pastovumu) tokiomis aplinkybėmis derėjo su paties Alacho įsakymu. Nei jis turėjo sielvartauti, jei jie atmesdavo Alacho Žinią; Pranašas atliko savo pareigą, kada jis raiškiai ir atvirai ją paskelbė. Jei turėjo jo širdį grauti, jei jie rezgė slaptus sąmokslus prieš jį ir jo mones. Alachas būtų apsaugojęs juos.

[2165] Sura baigiasi aukščiausiu nuraminimu, kokiu tik dorieji gali sulaukti; utikrinimas, kad Alachas yra su jais. Dviguba sąlyga yra nurodoma tokiai garbei, - (1) kad jie neturėtų pasiduoti mogiškai aistrai, pykčiui ar nekantrumui; (2) kad jie pastoviai turėtų daryti gera aplink save. Pasiekti Alacho Akivaizdos „Aš esu su tavimi“ prasme yra doro mogaus troškimo kulminacija.