Šis puslapis atspausdintas iš www.islamas.lt

[2166] Nuoroda yra į Isrá, dėl kurios iūrėti į šios suros įvadą.

[2167] Masjid yra maldos vieta: čia ji ymi Ka‘ba Mekoje. Ji dar nebuvo išvalyta nuo stabų ir paskirta išimtinai tik Vienam Tikram Dievui. Tai buvo naujos Žinios, duotos monijai, simbolizmas.

[2168] Tolimiausia Mečetė privalo reikšti į Saliamono Šventyklos vietą Jeruzalėje ant Moriah kalvos, ant kurios (arba netoli jos) stovi Uolos Kupolas, taip pat vadinamas Hadhrat ‘Umar mečete. Tai ir Mečetė, inoma kaip Tolimiausia Mečetė (Masjid-ul-Aqsá), buvo pabaigta Amír ‘Abd-ul-Malik 68 metais. Tolimiausia, nes tai buvo tolimiausia arabams inoma garbinimo vieta vakaruose šventojo Pranašo laiku: tai buvo šventa vieta tiek ydams, tiek ir krikščionims, tačiau tada krikščionys turėjo viršenybę, nes ji buvo įtraukta į Bizantijos (romėnų) Imperiją, kuri rėmė Jeruzalės Patriarchą. Svarbiausios datos, susijusios su Šventykla, yra: ji buvo pabaigta Saliamono apie 1004 metus pr. Kr.; sugriauta Nebuchadnezzar vadovaujamų babiloniečių apie 586 metais pr. Kr.; atstatyta valdant Ezra ir Nahemiah apie 515 metais pr. Kr.; paversta į pagonišką stabų šventyklą vieno iš Aleksandro įpėdinių, Antiochus Epiphanes, 167 metais pr. Kr.; rekonstruota Erodo nuo 17 metų pr. Kr. iki 29 po Kr.; ir galutinai sulyginta su eme imperatoriaus Tito 70 metais po Kr. Šie pakilimai ir nuosmukiai yra vieni ryškiausių religinės istorijos Ženklų.

[2169] Alacho inios apima visus dalykus be jokios Laiko skraistės ar Erdvės atskyrimo. Jis gali matyti ir girdėti visus dalykus. Mi‘ráj buvo šių inių atspindys.

Šioje ir vėlesnėse eilutėse Alachas yra nurodomas pirmu asmeniu ir daugiskaita. Bet pirmame ir paskutiniame šios eilutės sakinyje yra vartojamas trečias asmuo ir vienaskaita: „Šlovė Alachui, Kuris paėmė Savo Tarną...“; „Jis yra Tas...“. Kiekvienu iš šių dviejų atvejų, sakinys išreiškia Alacho kūrinių poiūrio tašką – jie šlovina Jį, ir jų girdėjimas ir matymas yra paprastai tokie riboti, kad jie negali nieko kito daryti, kaip tik šlovinti Jį, kada vienas iš Jo kūrinių yra pakeliamas išgirsti ir pamatyti Ženklus. Tai jie yra tie, kurie šlovina Jį.

[2170] Knyga: Mozei duotas atskleidimas. Ten buvo aiškiai išdėstyta, kad tie, kurie seka Moze, privalo laikyti Alachą Vieninteliu Dievu. „???“ Tokie yra angliškos Biblijos odiai. Tiesą sakant, Mosaic mokymo dvasia apima daugiau. Ji visus dalykus priskiria Alacho Apvaizdai: Alachas yra visų reikalų Tvarkytojas, todėl mes į nieką kitą neturime kreiptis. Toks yra islamas, o Mi‘ráj  parodė, kad toks buvo Alacho mokymas nuo pat senų laikų, tačiau jis buvo paniekintas tų monių, kurie skelbėsi esą jo saugotojai.

[2171] Atkreipkite dėmesį į perėjimą nuo „Mes“ pirmame sakinyje į „Aš“ antrajame. Pirmasis sakinys kalba apie Alacho didingumą kaip Dangiškojo Karaliaus; antrasis sakinys kalba apie Jo asmeninį suinteresuotumą mūsų visais reikalais.

[2172] Po Nojaus laikų Tvano vieninteliai Nojaus palikuonys buvo tie, kurie buvo išgelbėti Arkoje kartu su juo. Jie turėjo ypatingą prieastį šlovinti Alachą. Tačiau jie vėl nugrimzdo į stabmeldystę, nuodėmę ir bjaurastis. Jie yra primenami kalbant apie tikrą ir nuoširdų paties Nojaus atsidavimą, vedant kontrastą su Nojaus palikuonių, ypatingai Izraelio Vaikų, nevertumu.

[2173] Knyga yra atskleidimas, duotas Izraelio Vaikams. Čia, atrodo, yra nurodomi svarbūs Pranašų, tokių kaip Izajaus, odiai. Pavyzdiui, iūrėti Izajaus xxiv skyrių arba Izajaus v. 20-30, arba Izajaus iii. 16-26.

[2174] Kokie du atvejai čia yra minimi? Gali būti, kad „dukart“ yra kalbinė figūra, reiškianti „daugiau nei kartą“, „danai“. Arba tai gali būti tokie du atvejai: (1) Šventyklos sugriovimas 586 metais pr. Kr. babiloniečio Nebuchadnezzar, kada ydai buvo paimti į nelaisvę, ir (2) Tito Jeruzalės sugriovimas 70 metais po Kr. , po kurio Šventykla niekada nebebuvo atstatyta. Abiem atvejais toks buvo Alacho nuosprendis u ydų nuodėmes, jų atsimetimą ir jų pasipūtimą.

[2175] Geras karingojo Nebuchadnezzar ir jo babiloniečių apibūdinimas. Jie buvo Alacho tarnai ta prasme, kad jie buvo priemonės, per kurias Alacho rūstybė buvo išlieta ant ydų. Jie įsiskverbė į jų emes, į jų Šventyklą, į jų namus ir paėmė ydus, vyrus ir moteris, į nelaisvę. Dėl „Siono dukterų“ iūrėti niekinamą pasmerkimą Izajaus iii. 16-26.

[2176] Žydų sugrąinimas iš Nelaisvės buvo apie 520 metus prieš Kr. Jie naujai pradėjo gyvenimą. Atstatė savo Šventyklą. Jie įvykdė įvairių reformų ir sukūrė naująjį Judaizmą ryšium su Ezra. Žiūrėti v. suros II Papildymą. Kurį laiką jie klestėjo. Tuo tarpu jų senieji engėjai babiloniečiai uimti Persijos. Vėliau Persija pateko į Aleksandro Imperiją. Visa vakarų Azija buvo helenizuota. Naujoji ydų mokykla taip pat buvo helenizuota ir turėjo stiprų centrą Aleksandrijoje. Tačiau jų pamatai Palestinoje liko ir, valdant Asmonaean dinastijai (167-63 metais prieš Kr.), įvyko jų tautinis atgimimas, ir Mekos pagalbininkų vardai yra prisimenami kaip didvyrių. Kita dinastija, Indumaeans (63-4 metais prieš Kr.), kuriai priklausė Erodas, taip pat turėjo pusiau nepriklausomos valdios. Sirijos valdia (įtraukiant Palestiną) tęsėsi iki romėnų 65 metais prieš Kr., ir ydų vasariški Karaliai turėjo valdią po jais. Tačiau ydai vėl parodė pasipūtusį pasipriešinimą Alacho Pasiuntiniui Jėzaus laikais, ir neišvengiamu jų likimu tapo visiškas ir galutinis Šventyklos sunaikinimas, valdant Titui 70 po Kr.

[2177] Tai yra įterptinis sakinys. Jei kas nors laikosi Alacho įstatymo, tam pačiam nauda ateina – jis nedaro paslaugos kam nors kitam. Lygiai taip pat  blogis yra atlygis bloga darančiam.

[2178] Antrasis pasmerkimas buvo dėl Jėzaus Žinios atmetimo. „Subjauroti jūsų veidus“ reiškia sunaikinti bet kokią garbę ar galią, kokią tik jūs galite turėti: veidas parodo mogaus asmenybę.

[2179] Tito Jeruzalės sugriovimas 70 metais po Kr. buvo visiškas. Jis buvo Romos imperatoriaus Vespasian sūnus, o Jeruzalės sunaikinimo datą gavo cezario titulą kaip sosto paveldėtojas. Jis valdė kaip Romos imperatorius nuo 79 iki 81 metų po Kr.

[2180] Marivale savo „Romėnai imperijoje“ pateikia grafinį apsiausties ir galutinio sunaikinimo įvertinimą (vii. 221-255, ed. 1860). Jeruzalės populiacija tada buvo 200 000. Pagal lotynų istoriką Tacitą ji siekė 600 000. Vyko badas ir udynės. Buvo daug fanatizmo. Merivale nuomonė yra tokia: „Jie (ydai) savo aistrų teisiškai nevarė, todėl bausmė natūraliai jų laukė.“ (vii. 221) 

[2181] Dabar mes priėjome prie mūsų šventojo Pranašo laikų. Nepaisant visos praeities, ydai vis dar galėjo pasiekti Alacho atleidimo, jei jie nebūtų usispyrusiai atmetę ir didiausiąjį Pranašą. Jei jie būtų tęsę savo nuodėmes, Alacho bausmė taip pat toliau juos lankytų.

[2182] Būna nemalonių ir šiame gyvenime, bet galutinė nemalonė yra Pomirtiniame Gyvenime. Ji bus neatitaisoma.

[2183] Žydų sielos nestabilumas ir nedarbingumas jau buvo paminėti, o dabar yra nurodomas gydantis balzamas, kuris galėtų tai išgydyti. Korano Žinia yra skirta visiems. Tie, kurie tiki ir parodo tą Tikėjimą savo elgesiu, privalo sulaukti savo dvasinio atlygio. Bet tie, kurie atmeta Tikėjimą, negali išvengti bausmės. Nepaisant to, kokia yra praeitis, nepaisant tautos ar rasės istorijos, Vilties ir Pavojaus yra kiekvienai sielai.

[2184] Žmogus per savo neinojimą ar skubėjimą supainioja blogį su gėriu ir trokšta to, ko jis neturėtų turėti. Išmintinga ir išmananti siela turi kantrybės ir nekelia savo troškimų aukščiau Alacho išminties. Jis su pasitenkinimu priima Alacho malones ir meldia būti teisingai vedamas savo troškimuose ir prašymuose.

[2185] Jei mes verktume, kuomet yra naktis, kvailai atrodytume, kada yra diena; nes naktis yra ne kas kita, kaip pasiruošimas dienai – galbūt, kaip paskutinė eilutė sako, mes meldiame dienos, kada norime poilsio nakčiai. Abu yra Alacho Ženklai. Tamsa ir šviesa atitinka neinojimą ir inias: „Kur neinojimas yra palaima, ten kvailybė yra išmintis.“ Tamsa ir šviesa taip pat gali atitikti šešėlį ir saulėkaitą, liūdesį ir diaugsmą – abi gali būti mūsų augimui.

[2186] Prie fizinės šviesos mes matome fizinius faktus. Ir ši fizinė Alacho dovana pasitarnauja mums dvejopai: (1) mes galime dirbti savo pragyvenimui arba įgyti fizinių mokslų inių ir taip išmokti šiek tiek kontroliuoti fizines gamtos jėgas; (2) kasdienis saulės tekėjimas ir leidimasis suteikia mums dienų ir metų skaičiavimo galimybę, nes fiziniai gamtiniai metai yra saulės metai.

[2187] Likimas: Táir, paodiui paukštis, vadinasi pranašingas enklas, blogas enklas, likimas. Taip pat xxxvi. 19. Arabai, kaip ir senovės romėnai, stengėsi išskaityti mogaus likimo paslaptis iš paukščių skrydio. Daugelis mūsų šiomis dienomis taip pat stengiamės išskaityti savo ateities sėkmę pagal panašius prietarus. Ankstesnėje eilutėje mes skaitėme, kad yra Alacho Ženklų, tačiau jie netarnauja vulgariam tikslui atskleisti mūsų ateities likimą pasaulietiška prasme. Kaip jau aiškinome, jų paskirtis yra ganėtinai kitokia. Mūsų tikroji lemtis nepriklauso nuo paukščių, enklų ar vaigdių. Ji priklauso nuo mūsų darbų - gerų ir blogų – jie kabo ant mūsų kaklų.

[2188] Šie darbai, geri ir blogi, bus surašyti ritinyje, kuris bus pakankamai atviras mums Teismo Dienos šviesoje, tačiau mes galime apsimesti neinantys jo dabar arba švaistyti savo energiją kišdami nosį į paslaptis, kurios mūsų neliečia.

[2189] Mūsų tikrieji kaltintojai yra mūsų pačių darbai. Kodėl nepavelgti į juos vietoje tuščio domėjimosi kakokiais prietarais, kuriuos mes vadiname sėkmės knyga ar enklų knyga?

[2190] Primygtinai reikalaujama asmeninės atsakomybės doktrinos. Yra parodoma, kad etikos pagrindas yra mūsų pačių gėris arba blogis, kaip paremiantis arba kliudantis mūsų aukščiausią vystymąsi.

[2191] Pasmerkiamas išpirkimas u kitą. Nedorųjų išgelbėjimas negali būti pasiektas per nekaltųjų bausmę. Vienas mogus negali nešti kito naštos – taip būtų neteisinga. Kiekvienas mogus turi nešti atsakomybę u save. Taip pat vi. 164. Bet Alachas niekada neišlieja Savo rūstybės ant kieno nors iki kol tinkamas perspėjimas jo nepasiekia per pripaintą pasiuntinį.

[2192] Alacho Malonė suteikia kiekvienam nusidėjėliui šansą atgailauti. Kada nedorumas tampa tokiu klestinčiu, kad bausmė tampa neišvengiama, netgi tada Alacho Malonė ir Teisingumas veikia kartu. Iš tų, kurie yra itin Alacho apdovanoti – tai gali būti turtai arba postai, talentai ar galimybės – yra tikimasi supratimo ir paklusimo. Jiems yra duodamas aiškus įsakymas ir įspėjimas. Jei jie vis viena nusideda, nėra jokios vietos pasiteisinimui. Jie negali teisintis neinojimu. Viešpaties įsakymas yra įvykdomas prieš juos, be jokių abejonių to buvo prisišaukta. Tada jų bausmė yra baigta. 

[2193] Qaul čia reiškia odį, įsakymą, įstatymą, pareigą, pritaikyta pagal kitą aiškų įstatymą. 

[2194] Nojaus Tvanas yra paimtas kaip naujas istorijos atskaitos taškas. Bet netgi po to šimtai imperijų, miestų ir kartų prauvo dėl savo nedorumo.

[2195] Te nusidėjėliai nemano, kad jų piktadarystės nebus pastebėtos dėl to, kad jiems yra suteikta gyvybės nuoma ir laiko prabanga. Alachas pastebi ir mato visus dalykus, tiek atvirus, tiek ir slaptus. Jis ino monių slaptus motyvus ir mintis ir Jam nereikia jokių kitų įrodymų. Jo inios ir matymas yra pilnai utenkamos.

[2196] Yra duodamas paaiškinimas, kodėl kartais atrodo, jog gerovė lydi nedorėlius. Paaiškinimas yra trejopas: (1) laikini šio gyvenimo dalykai yra maai vertingi aminų dalykų schemoje; (2) net jei jie yra suteikiami, taip yra ne dėlto, kad jų gavėjai to troško, bet pagal tikslų Alacho Planą; ir (3) galų gale nusidėjėliams yra amina Kančia ir malonės netekimas, - Pragaras, kas yra blogiau negu sunaikinimas šio pasaulio poiūriu.

[2197] Tada visas išdidumas ir įūlumas bus sumenkinti. Nemalonė ir pašalinimas iš „Alacho Akivaizdos“ jiems bus bausmė, kurios dydio neįmanoma nusakyti mūsų dabartinio materialaus pasaulio terminais.

[2198] Tai yra kontrastas paskutiniajai eilutei. Tie, kurie trokšta tik emiškų dalykų, kartai jų gauna ir netinkamai juos pavartoja. Tie, kurių akys velgia į Pomirtinį Gyvenimą, taip pat gauna savo Viešpaties dosnumo dalį, jei jie išpildo sąlygas, paaiškintas sekančioje inutėje; tačiau jų norai ir pastangos yra labiau priimtinos Alacho akivaizdoje.

[2199] Vien tik norėti moralinio ir dvasinio gėrio nepakanka. Tai turi būti paremiama atkakliomis pastangomis ir palaikoma gyvo Tikėjimo. Tokiomis sąlygomis troškimai yra Alacho priimami.

[2200] Alacho malonėmis apipilami visi, - teisingi ir neteisingi, nusipelnę ir nenusipelnę. Tačiau yra skirtumas, paaiškintas paskutinėse dviejose eilutėse.

[2201] Tegul mogus nemano, kad visos dovanos yra lygios savo verte. Dvasinės dovanos yra ymiai aukštesnės garbingumu ir tikra verte negu laikinosios. Todėl yra visiškai neteisinga lyginti nedorėlio emišką turtą, kai šis akivaizdiai jo trokšta, su dvasiškai vertingu mogumi. Nėra jokio palyginimo tarp jų, kuomet matuojama teisingais standartais.

[2202] Dovanų nelygumo įvelgimas trumparegį mogų gali priversti suabejoti Alacho objektyvumu. Bet kaltė priklauso nuo tokių monių inių ir Tikėjimo noro. Nėra jokio pateisinimo jiems siekti garbinti kitus objektus nei Alachas, kadangi nėra nieko, ką būtų verta garbinti, išskyrus Alachą.

[2203] Jei kvaili monės atsigręia į klaidingus garbinimo objektus, jie ne tik nusivils, bet ir praras savo bendraygių pagarbą ir dvasine prasme taps skurdiais. Visi jų talentai ir jų darbai neduos jokios naudos.

[2204] Čia yra sugretinamos dvasinės ir moralinės pareigos. Mes turime garbinti tik Alachą, nes tik Alachas yra vertas garbinimo, o ne todėl, kad „Viešpats, tavo Dievas yra pavydus Dievas, baudiantis u tėvų neteisingumą vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie nekenčia Manęs.“ (Egzodas, xx. 5).

Atkreipkite dėmesį, kad garbinimo aktas gali būti tiek ir bendras, tiek ir individualus; tam yra daugiskaita ta‘budú. Švelnumas tėvams yra individualus pamaldumo aktas; tam yra vienaskaita taqul, qul ir t.t.

[2205] Taip pat xv. 88 ir išn. 2011. Metafora yra apie aukštai skraidančią paukštę, kuri  iš švelnumo apglėbia sparnu savo palikuonis. Tai tinka dvigubai: (1) Kada tėvai buvo stiprūs, o vaikas bejėgis, jis buvo apipiltas tėviška meile; o kada vaikas uauga ir yra stiprus, o tėvai bejėgiai, ar gali jis padaryti maiau nei suteikti tokį pat švelnų rūpestį savo tėvams? Ir dar (2): jis privalo traktuoti tai su švelniu nuolankumu: nes negi tėviška meilė neprimena jam didiosios meilės, su kuria Alachas puoselėja Savo kūrinius? Čia yra kakas daugiau negu paprastas mogiškas dėkingumas; jis pakyla į aukščiausią dvasinį lygį.

[2206] Atkreipkite dėmesį, kad yra reikalaujama gerbti tėvą ir motiną, ne „kad tavo dienos gali būti ilgos emėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, davė tau“ (Egzodas, xx. 12), bet ymiai aukštesniu ir universalesniu pagrindu, tinkančiu tobulesniam atskleidimui. Pirmoje vietoje yra įsakyta ne vien tik pagarba, bet ir puoselėjantis švelnumas ir nuolankumas tėvams. Antroje vietoje šis įsakymas yra sulyginamas su įsakymu garbinti Vieną Tikrą Dievą. Tėviška meilė mums turėtų būti dieviškos meilės pavyzdiu: niekas, ką mes kada nors galime padaryti, iš tikro nekompensuos to, ką mes gavome. Trečioje vietoje (iūrėti sekančią eilutę) mūsų dvasinė paanga taip yra patikrinama: mes negalime tikėtis Alacho atleidimo, jei esame šiukštūs ir negeranoriški tiems, kurie nesavanaudiškai mus uaugino.

[2207] Yra sprendiama pagal širdį, jos slaptus ir nematomus motyvus – nes Alachas visus juos ino.

[2208] Žydų dekaloge, kuris buvo duotas primityviems ir kietaširdiams monėms, šiam Švelnumo patobulinimui, - tiems, kurie stokoja, ir keliautojams (t.y., visiškai nepaįstamiems, kuriuos tu sutinki) – nėra vietos. Nebuvo ir didelio pavojaus, kad jie energingai švaistys savo turtą. Netgi įsakymas „gerbk savo tėvą ir motiną“ eina po formalaus Šabo šventimo. Pas mus, Alacho garbinimas yra susietas su švelnumu – tėvams, giminaičiams, stokojantiems, tiems, kurie yra toli nuo savo namų, nors jie gali būti visiškai mums nepaįstami. Tai nėra vien tik odinis švelnumas. Jie turi tam tikrų teisių, kurios privalo būti išpildytos.

[2209] Visa labdara, švelnumas ir pagalba yra sąlygota mūsų resursų. Nėra jokio vertingumo, jei mes leidiame vien tik iš bravūros ar dėl tuščio pasirodymo. Kiek šeimų sulugo dėl miliniškų išlaidų vestuvėms, laidotuvėms ir pan., arba dėl to, ką jie vadina „paslauga draugams ar giminėms“, arba atiduodami tvirto kūno elgetoms? Niekam šis įsakymas nebuvo tiek reikalingas, kiek šiandienos musulmonams. 

[2210] Švaistūnai nėra paprasčiausi kvailiai. Jie yra iš tos pačios šeimos kaip ir Šėtonas. Ir pats Šėtonas nupuolė dėl savo nedėkingumo Alachui. Taigi, tie, kurie netinkamai naudoja arba švaisto Alacho dovanas, taip pat yra nedėkingi Alachui.

[2211] Jūs galite turėti „nusigręti“ nuo monių dėl dviejų prieasčių: (1) jūs galite neturėti lėšų juos pavaišinti ir suteikti jiems jų teisių; arba (2) jūs galite turėti duoti jiems platų gultą, nes jų mintys nėra kaip jūsų mintys. Abiem atvejais nėra jokio poreikio šiukščiai su jais kalbėti. Jūsų odiai turėtų būti „ramaus švelnumo“, t.y. tam tikros švelnumo rūšies (ne vien tik šalto mandagumo), kuris kyla iš pamaldumo, supratimo ir ramumo virš bereikalingų apsunkinimų monių santykiuose. 

[2212] Taip pat šykštumo frazė v. 64. Mes neturėtume būti tokie dosnūs, kad patys nuskurstume ir usitrauktume teisingą išmintingųjų pasmerkimą. Tačiau neturėtume ir sulaikyti savo resursus nuo teisingų poreikių tų, kurie turi teisę į mūsų pagalbą. Netgi nepaįstami turi tokią teisę, kaip mes matėme xvii. 26. Mes privalome laikytis teisingo kiekio tarp mūsų galimybių ir monių poreikių.

[2213] Jei kvailas švaistūnas įsivaizduoja, kad jo dosnumas, netgi kai tai lugdo jį patį, yra gerai kitiems monėms, jam yra primenama, kad Alachas visais pasirūpins. Jis ino kiekvieno tikrus poreikius ir pasirūpina jais. Kai kuriems jis gausiai duoda, bet visais atvejais Jis duoda teisingais kiekiais. Kas mes esame, kad pretenduotume į didesnį dosnumą?

[2214] Arabai buvo įpratę prie mergaičių vaikudystės. Nuolat kariaujančioje visuomenėje sūnus buvo jėgos šaltinis, tuo tarpu dukra buvo silpnumo šaltinis. Netgi šiais laikais pasitaiko vaikudystės kitose šalyse dėl ekonominių prieasčių. Šis nusikaltimas prieš vaikų gyvybes čia yra apibūdinamas kaip viena iš didiausių nuodėmių.

[2215] Svetimavimas yra ne tik savaime gėdingas ir nesuderinamas su savigarba ar pagarba kitiems, bet taip pat ir atveria kelią kitoms blogybėms. Tai griauna šeimos pamatus: veikia prieš vaikų gimdymą; tai gali būti mogudysčių, ilgalaikės nesantaikos, reputacijos ir turto praradimo prieastimi, o taip pat ir ilgam susilpninti visuomenės ryšius. To turėtų būti vengiama ne tik kaip nuodėmės, bet ir reiktų vengti bet kokios pagundos, priartėjimo prie to.

[2216] Apie Qisás iūrėti ii.178 ir išnašas ten. Pagal ten išdėstytus grietus apribojimus gyvybė gali būti atimama u gyvybę. Paveldėtojas turi teisę reikalauti gyvybės; bet jis privalo neperengti atitinkamų ribų, nes jam padeda įstatymas. Kai kurie Komentatoriai supranta „jį“ sakinyje „jam padeda (įstatymas)“ kaip ymintį paveldėtoją to asmens, prieš kurį Qisás yra siekiama. Jam taip pat bus įstatymas padės, jei pirmojo umuštojo paveldėtojas perengs įstatymo ribas.

[2217] Taip pat vi. 152 ir kitos vietos, kalbančios apie našlaičius, pvz., ii. 220. Jei našlaičio nuosavybė yra paliečiama, tai turi būti jos pagerinimui arba duoti jam ką nors geriau negu jis turėjo prieš tai, - niekada dėl asmeninės globėjo naudos. Sandėris, kuris būtų pakankamai sąiningas tarp dviejų nepriklausomų monių, yra nesąiningas globėjo ir jo globojamo našlaičio atveju, iki kol pastarasis sulaukia pilno supratimo amiaus. 

[2218] Ashuddahu reiškia amių, kuomet našlaitis pasiekia pilną jėgos ir supratimo brandą, tarkim tarp 18 ir 30 metų. Nustatytas brandos amius gali būti 18 metų (kaip dėl tam tikrų prieasčių yra Indijoje) ar 21 metai (kaip Anglijoje). Dėl tam tikrų prieasčių musulmonų teisėje jis gali būti maesnis nei 18 metų. Našlaičio labui šiuo atveju yra reikalaujama ymiai grietesnio standarto.

[2219] Žymimasis artikelis al čia turi bendrąją reikšmę ir geriausiai yra verčiamas „kiekvienas“.

[2220] Pagal kontekstą minimi įsipareigojimai būtų siejami su naudingomis sutartimis, susijusiomis su našlaičių turtu, ar paadais ar įsipareigojimais, duotais globėjo arba numanomais dėl jo paskyrimo. Tačiau odiai yra bendri ir gali būti interpretuojami bendrine prasme. Atkreipkite dėmesį į tai, kad šio sakinio nėra panašioje dalyje vi. 152, kur yra aptariami socialiniai įstatymai: jis tinka čia, kur yra aptariama globėjo asmeninė ir individuali atsakomybė.

[2221] Teisingų kiekių ir svorių yra ne tik savaime teisinga, bet galiausiai yra ir geriausias privalumas asmeniui, kuris tai duoda.

[2222] Tuščias smalsumas gali privesti mus iki nosies kišimo į blogį, nors mūsų neinojimas ir yra blogis. Mes privalome saugotis kiekvieno tokio pavojaus. Mes privalome klausytis tik tokių dalykų, kurie yra mums inomi kaip turintys palankių atsiliepimų ir iūrėti į dalykus, kurie yra geri ir pamokantys, praturtinantys mūsų širdis jausmais arba protą idėjomis, iš kurių mes turime prieastį tikėtis dvasinės naudos. Mes būsime pakviesti atsiskaityti u kiekvieno mums duoto usiėmimo atlikimą. Tai truputį daugiau nei įymi Japonijos šventyklos skulptūra, vaizduojanti tris bediones, laikančias savo rankas ant ausų, akių ir burnos, atitinkamai parodančias, kad jos nėra pasiruošusios girdėti kokį nors blogį, ar matyti kokį nors blogį, ar kalbėti kokį nors blogį. Čia tuščias smalsumas yra smerkiamas. Beprasmiškumo reikia vengti, net jei jis ir nepasiekia tikro blogio laipsnio.

[2223] įūlumas arba pasipūtimas, arba perdėtas savo galių ar galimybių iškėlimas yra pirmas ingsnis į daugybę blogybių. Be to, tai nepagrįsta. Visos mūsų dovanos yra iš Alacho.

[2224] Moralinė teisė, išdėstyta xvii. 23-39 yra ymiau tobulesnė u skurdų dekalogą, nes ji suranda motyvus, atkreipia dėmesį į silpnus ir bejėgius, jei pasiekiame kokį nors tikrą Alacho supratimą. Ji prasideda Alacho, Vieno Tikro Dievo, garbinimo paminėjimu ir panašiu paminėjimu baigiasi, taip pabrėiant faktą, kad  meilė Alachui apima meilę mogui ir praktinę pagalbą mūsų bendraygiams. 

[2225] „Pasmerktas“ sugrąina mus prie xvii. 29. Tarp jos ir šios eilutės yra iš gobšumo padaromų nusikaltimų ir savanaudiško kitų monių teisių nepaisymo paminėjimas. „Atstumtas“ sugrąina mus prie xvii., nuo kurios iki čia mes turime išvardintus nusikaltimus, kurie vedą į Alacho pasigailėjimo netekimą. Pastaroji atkarpa, inoma, yra platesnė nei pirmoji. Atkreipkite dėmesį, kaip subtiliai du minčių srautai yra čia sujungiami.

[2226] Taip pat xvi. 57-59. Primygtinis tikro garbinimo reikalavimas taip pat reiškia ir klaidingo garbinimo ar Alachą menkinančio garbinimo pašalinimą. Ten, kur dukterys buvo niekinamos ir netgi jų gyvybės turėjo būti saugomos specialiais įstatymais, kas gali būti baisiau nei dukterų priskyrimas Alachui?

[2227] Korane dalykai yra aiškinami iš visokių poiūrio taškų – individualaus ir tautinio, per istorijas, alegorijas, kalbines figūras bei per kategoriškus įsakymus. Tačiau tie, kurie yra blogi, vietoj to, kad pasimokytų iš tokių nurodymų, danai dar toliau nuklysta nuo Tiesos.

[2228] Yra vienintelis Vienas Tikras Dievas.  Bet jei, kaip politeistai sako, ir būtų buvę pagalbinių dievų, tačiau jie būtų turėję paklusti Visagalio Dievo Sostui ir garbinti Jį.

[2229] Visa Kūryba, gyvoji ir negyvoji, paymi Alacho garbę ir šlovina Jį, - gyvoji sąmoningai, o negyvoji per poymius, kurie rodo Alacho vienovę ir šlovę. Visa Gamta liudija Jo galią, išmintį ir gerumą. Tiktai „jūs“, t.y. tie, kurie atmetate visą savo prigimties srovę ir neigiate Tikėjimą vien dėl to, kad jums buvo suteiktas ribotas pasirinkimas ir laisva valia, - tai tik tokie kaip „jūs“ nesupranta to, ką kiekvienas kitas kūrinys supranta ir skelbia su diaugsmu ir pasididiavimu. Koks turi būti jūsų smukimas! Tačiau Alachas dar yra kantrus ir atleidia jums! Toks yra Jo gerumas!

[2230] Nematomą šydą: kai kurie Komentatoriai čia mástur supranta kaip ekvivalentą sátir: šydas, kuris padaro nematomu, storas ar tamsus šydas. Bet aš manau, kad mástur (neveikiamoji rūšis) reikšmė „paslėptas arba nematomas“ labiau derinasi su visu skyriumi. Jei visa gamta, išoriškai ir savyje, skelbia Alacho šlovę, tie nelaimingieji, kurie atsikerta nuo savo geresniosios prigimties, yra atskirti nuo Alacho tarnų ir Alacho atskleidimo, nes (1) jie netinka būti jų kompanijoje bei (2) todėl, kad Alacho tarnai ir Alacho Atskleidimas privalo būti apsaugotas nuo kančių, kurias šventvagiškos kalbos ar maištas gali sukelti jų nesuteptai prigimčiai. Šydas, nors ir yra nematomas, yra nemaiau realus.

[2231] Nematomo šydo, udėto ant nereligingųjų dėl jų sąmoningo Tiesos atmetimo, pasekmė yra tai, kad jų protai apgaubti rūku, ir jie negali suprasti, bei kad jų ausys yra ukimštos, ir jie negali girdėti. Kitais odiais tariant, Blogio rezultatai susikaupia, utemdydami Alacho malonę.

[2232] Žiūrėti paskutiniąją išnašą. Kadangi taip jau yra, tai vienintelis nusidėjėlių Alacho Tiesos klausimosi motyvas yra pasišaipymas iš jos vietoje vadovavimosi ja. Jie gali dėtis besiklausančiai, tačiau kuomet jie susitinka nuošaliai, jie parodo tikrąsias savo spalvas. Taip pat ii. 14. Jie negali susilaikyti matydami, kad Alacho Žodyje yra savotiško avesio ir patrauklumo bei kad tai paguodia, padeda ir pakylėja daugybę monių, kurie tai priima teisinga dvasia, todėl jie dedasi esą aukščiau tokių monių ir juokiasi iš jų dėl klausymosi kakieno, kas yra paprasčiausiai paveiktas kako, ką jie vadina magija!

[2233] Atkreipkite dėmesį, kad yra naudojamas odis „Sabilán“, t.y. „kelias“ bendrąja prasme. Nuklysdami jie pametė kelią; bet niekada jie negalės rasti jokių būdų sugrįti į tą kelią arba pateisinti save, arba padaryti gerais savo nedorus palyginimus.

[2234] Jie nesuvokia, kad Alachas, Kuris kartą juos sukūrė iš nieko, gali ir dar kartą juos sukurti su praeities prisiminimais tam, kad atsiskaitytų su Juo dėl to, kaip jie išnaudojo jiems suteiktus talentus ir galimybes. Jeigu tai bus naujas Sukūrimas, na ir kas? Kaulai ir dulkės bei pelenai gali vis dar išlaikyti kaką iš asmenybės, kas buvo joje saugoma. Bet netgi jei jie pavirstų akmenimis ar geleimi, ar dar kuom nors, ką jie suvokia kaip labiausiai nepanašų į juos, vis viena Alachui nėra nieko neįmanomo! Jis aiškiai atsiuntė Žinią, kad mes būsime prikelti atsiskaityti, ir Jo Žinia būtinai yra tikra.

[2235] Skeptikas pakeičia savo poziciją, kada argumentais yra priremiamas prie sienos. Toliau nebėra logiška sakyti, kad to negali įvykti arba kad nėra nė vieno, kas galėtų sugrąinti jam gyvybę ir atmintį. Dabar jis jau netvirtai jaučiasi ir sako: „Ką gi, kada tai įvyks?“ Tikslaus laiko pasakyti negali joks mogus. Iš tikrųjų tas įvykis bus tokioje plotmėje, kurioje nebus Laiko. Mūsų santykinės laiko ir erdvės idėjos bus visiškai apverstos. Tada mums atrodys, jog tai nebuvo per ilgai atidėliojama, o atėjo per greitai!  Žiūrėti sekančią eilutę ir išnašą.

[2236] Gali būti taip, kad ši eilutė neturėtų būti kabutėse dėl veiksmaodio „sakyk“, esančio paskutinės eilutės pabaigoje. Tokiu atveju atsakymas skeptikui usibaigtų paskutinėje eilutėje, o ši eilutė būtų bendras teiginys, tinkantis ir doriesiems, kurie prisikels šlovindami Alachą. Be visumoje, mano nuomone, yra geriau laikyti šią eilutę dalimi atsakymo skeptikui, minimam paskutinėje eilutėje.

[2237] Kad ir koks buvo jūsų dvasinis aklumas šiame gyvenime, „naujas sukūrimas“ atvers jūsų akis Tiesai. Niekas daugiau nebus klaidingai suprantantis Alacho Realybę, tačiau, naujų aplinkybių verčiamas, turės pripainti Tiesą ir šlovinti Alachą. Visi bus nustebę, regis, greitai praskriejusiu laiku, kuomet jie gyveno savo trumpalaikį gyvenimą emėje. Tada jie supras jo tikrąją vertę.

[2238] Šis įsakymas apima dvi situacijas: (1) Netgi savo priešams ir Alacho priešams reikia kalbėti nešališkai: kas jūs tokie, kad teistumėte kitus? Teisti priklauso tik Alachui vienam, nes Jis ino jus (t.y. visą moniją) geriausiai, o jūsų inios geriausiu atveju yra nepakankamos. Šėtonas visada stengiasi suskaldyti moniją. (2) Tarp savų jūs irgi neturėtume puoselėti įtarimų, bet kalbėti mandagiai pagal aukščiausius mogaus kalbos standartus. Netinkamas arba šiukštus odis gali sugriauti visas pastangas sukurti vienybę, nes ardančių veiksnių yra gausiau negu vienijančių. 

[2239] Žmogus nė akimirkai neturėtų puoselėti minties, kad jis yra išmintingesnis u Alachą. Alacho inios yra visa apimančios. Jei Jis suteikia malonės tiems, kuriuos jūs laikote nusidėjėliais, arba bausmę tiems, kuriuos jūs laikote dorais, tai problema yra jūsų klaidingos inios ir išvados, o ne Alacho teisingas Planas. Netgi Alacho Pasiuntiniai nėra atsiunčiami organizuoti ir tvarkyti monių reikalų, bet tiktai išmokyti Alacho Žinios. Tai kaip gali eilinis mogus leisti sau teisti kitus mones? Mashiyat – Alacho Valia ir Planas – yra aukščiau visų monių išminties.

[2240] Mes neturėtume teisti ne tik kitų eilinių monių ir kabinėtis prie jų. Mes neturėtume ir apie Alacho Pranašus spręsti pagal neteisingus standartus. Nors vienas gimė neraštingoje Arabų padermėje, tačiau jis yra malonė visam pasauliui. Jei vienas kalbėjo su Alachu kaip Kalimullah arba kito gyvybė prasidėjo stebuklingai, tai dar nerodo jokio viršumo. Tai tereiškia, kad Alacho išmintis yra gilesnė negu mes galime suvokti.

[2241] Dovanos, su kuriomis pasirodo pranašai, gali būti skirtingos pagal pasaulio, kuriame jie gyveno, ir laikmečio, poreikius. Tai yra nusprendiama Alacho išminties. Ryškus čia pateikiamas pavyzdys yra Dovydo dovana prieš kitus. Dovydui buvo duota Zabúr, Psalmynas arba Psalmės, skirtos Alacho garbinimui ir šlovinimui. Dėl Psalmių Knygos iūrėti iv. 163 ir išn. 669, kur yra tokie patys odiai apie Dovydą.

[2242] Žmonių įtarumas tarpusavyje ir pranašais buvo pasmerktas ankstesnėse eilutėse. Dabar mes priėjome visų stipriausią pasmerkimą – kokių nors būtybių, prilygstančių arba esančių viename lygyje su Vienu tikru Dievu, įsivaizdavimo. Alachas turi galios – jos neturi jokios galios. Jos negali išspręsti monių bėdų. Jos netgi negali sušvelninti ar pakeisti jų taip, kad bent suteiktų palengvėjimą. Kam įsitraukti į klaidingą garbinimą?

[2243] Ten, kur yra garbinami monės, didvyriai, pranašai arba angelai, garbinimas yra beprasmis; nes (1) netgi jei jie yra geri ir šventi bei taip arti Alacho, vis viena net artimiausieji iš jų turi ieškoti būdų priartėti prie Alacho. Jie siekia tokių būdų, konkrečiai, tikisi Alacho Malonės; (2) nors pagal jų tikrąją prigimtį mums atrodo neįmanoma, kad jie usitrauktų Alacho Rūstybę, vis viena jie yra tik kūriniai ir yra priklausomi nuo asmeninės atsakomybės įstatymo.

[2244] Šios eilutės yra paskutiniosios eilutės pabaigos komentaras. „Tavo Viešpaties Rūstybė yra tai, ko reikia paisyti“. Bedieviai neapgalvotai meta iššūkį Alacho Rūstybei, bet ar jie suvokia jos pobūdį? Netgi geriausia iš mūsų privalo drebėti iš siaubo, kai pagalvoja apie to pasekmes, jei nebūtų Jo beribės Malonės. Tie, kurie neigia Pomirtinį Gyvenimą, neįstengia suvokti jo baisių Ženklų. Jie dabar prašo Ženklų ir Stebuklų, bet ar jie suvokia, kad jų pasirodymas reiškia sunaikinimą ir vargą tiems, kurie atmeta tikėjimą? Jie pasirodys pakankamai greitai. Visas pasaulis bus sukrėstas prieš Teismo Dieną. Išmintingųjų reikalas yra tam pasiruošti.

[2245] Praeities kartos iūrėjo į Ženklus ir Stebuklus su panieka arba pasipiktinimu ir tai buvo jų praūtis. Tiktai Alacho Malonė suteikia jiems Pasigailėjimą kuriam laikui ir sulaiko nuo tų Ženklų ir Bausmių pasirodymo, kurios sunaikintų juos, jei jie būtų tuojau pat teisiami. 

[2246] Pavyzdys cituojamas iš Thamúd istorijos. Nuostabi Kupranugarė buvo jiems atsiųsta kaip Ženklas ir Simbolis. Per savo nedorumą jie papjovė ją. Taip vietoj jų pataisymo ji tapo jų sunaikinimo prieastimi, nes atsiskleidė jų nuodėmės ir maištas. Dėl Kupranugarės istorijos ir nuorodų į skyrius, kuriuose ji yra minima, iūrėti vii. 73 ir išn. 1044.

[2247] Ženklai ir Stebuklai yra Alacho siunčiami kaip perspėjimas, sukelti siaubą nusidėjėlių širdyse ir sugrąinti juos į teisingą kelią. Aš aptariau Baimę kaip kai kurių kietaširdių pasitaisymo motyvą 82-oje išnašoje. Bet kai kurios širdys yra tokios kietos, kad netgi šis motyvas jų neveikia. Kadangi jie turi Alacho jiems suteiktą ribotą laisvą valią, jie turi ir pasirinkimo galimybę. Tačiau kada jie iš tikro pasirenka blogį, Alachas iš Savo begalinės Malonės atideda jų bausmę ir pašalina staigaus jų susinaikinimo progą sulaikydamas Ženklus, kurie sudarytų sąlygas dar labiau jiems nusidėti ir pasiekti visišką susinaikinimą.

[2248] Nuoroda galėtų būti į lxxii. 28, greičiausiai ankstyvasis Mekos atskleidimas. Bet argumentui laikas neturi reikšmės. Ši eilutė natūraliai skyla į tris dalis. įspėjimai ir Ženklai yra siunčiami arba nesiunčiami pagal Alacho Išmintingiausią Malonės ir Teisingumo Planą. Tai jokiais būdais neprieštarauja tariamai nusidėjėliams suteiktai laisvei, nes (1) bet kokiu atveju Alachas yra aplink visus Savo kūrinius, ir Jo atidėjimas kaip Malonės Ženklas jokiu būdu nesumenkina Jo galios; (2) Tiesos Vizijos, suteiktos Alacho Pranašams, pačios savaime yra Ženklai, per kuriuos jie gali įspėti bedievius ir (3) kartais yra gailestingiau suteikti jiems laiko, nenuteisiant staigiai.

[2249] Kai kurie Komentatoriai priima tai kaip nuorodą į Mi‘raj (xvii.1), o kiti – kaip į kitas vizijas. Tokios vizijos yra stebuklai, tampantys kliūtimis netikintiesiems. Jie yra tikėjimo monių pastiprinimas. Tokiu būdu jie yra „išbandymas monėms“.

[2250] Zaqqúm medis, kartus ir dygus medis, apibūdinamas kaip augantis iš Pragaro dugno, viso, kas nemalonu, simbolis. Žiūrėti xxxvii. 62-65; xliv. 43-46 ir lvi. 52. Visos tos suros yra chronologiškai ankstesnės nei ši sura. Pavadinimo pritaikymas myrobalan rūšies mediui Jericho rajone, mano nuomone, įvyko postkoraniniu laikotarpiu.

[2251] Taip pat vii. 11-18, kuriame yra kalbama, kaip ir šiuo atveju, apie individualios mogaus sielos gundymą, tuo tarpu ii. 30-38 kalba apie bendrą monių priedermę per Adomą. Pasipūtimas, pavydas, pagiea ir neapykanta yra Iblís istorijos sudedamosios dalys.

[2252] Blogio (Šėtono) valdia mogui yra dėl mogaus ribotos laisvos valios. Kitais odiais sakant, mogus pats pasiduoda Blogiui. Tačiau Šėtonas neturi jokios galios tiems, kurie ištikimai garbina ir tarnauja Alachui. Tai aiškiai yra paminėta 65 eilutėje ir kitose vietose.

[2253] Šėtono galia yra iš karto atmetama, bet ne be aiškaus įspėjimo. „Daryk kaip išmanai; jei kuris nors iš jų netinkamai naudos savo laisvą valią ir sąmoningai seks tave, jie privalės su tavimi priimti ir pasekmes; visi jūs atsakysite pagal savo asmeninę atsakomybę.“

[2254] „Daryk kaip išmanai; bet jūs abu esate įspėti, kad tas kelias veda į sunaikinimą.“

[2255] Blogis turi daugybę abangų monijai. į pirmą vietą iškeliamas balsas – viliojanti asmeninis patrauklumas, kuris „parodo bloguosius esančius gerąja dalimi.“

[2256] Prievartinis Blogio puolimas yra apibūdinamas kavalerijos ir pėstininkų metafora. Kada meilikavimas ir gundymas tariamu gerumu nepadeda, tada griebiamasi atakos su prievartos ginklais, - visokių rūšių, kaip yra įvairi organizuotos armijos ginkluotė. 

[2257] Jei pirmosios atakos yra atlaikomos, Blogis turi ir kitokių ginklų savo arsenale. Materialūs vaisiai yra pakabinami prieš akis, nedorai įgyti turtai ir nuodėmės vaikai, kurie atsiranda per tam tikra mėgavimąsi aistromis. Arba tai gali būti vaikai, atsidavę nuodėmei ir emiškai naudai, ir t.t. O tada yra daugybė įvairių paadų ateičiai. 

[2258] Tai yra įterptinis sakinys, parodantis, ko verti yra Šėtono paadai.

[2259] Ši eilutė turėtų būti skaitoma kartu su dviem ankstesnėmis, kad ubaigtų jų prasmę. Blogis neturi jokios galios, išskyrus tuos, kurie pasiduoda jo kibimui.

[2260] Kadangi Blogis neturi jokios galios nuoširdiems Alacho tarnams, jie turėtų pasitikėti vien tik Juo. Nes Jis yra Pilnai Galintis atlikti jų reikalus ir, iš Savo gailestingumo, apsaugoti juos nuo bet kokios alos ir pavojaus.

[2261] Ši jūros iliustracija ir įgūdis, kuriuo naudodamasis mogus lengvai ja keliauja iš Alacho malonės tam, kad įgytų materialinės naudos per prekybą, socialinės naudos per mogišką bendravimą bei dvasinės naudos per inias, yra danai naudojamas pabrėti Alacho gerumą mogui. Taip pat ii. 164.

[2262] Su Alacho puikiomis dovanomis ir malonėmis yra kontrastuojamas mogaus nedėkingumas. Esant pavojui, jis atsimena Alachą, Vieną Tikrą Dievą, tačiau vėl grįta prie savo išsigalvojimų, kada pavojus praeina.

[2263] Žmogus nebūtų saugus nei sausumoje, nei jūroje, jei nebūtų Alacho gailesčio ir malonės. Kaip įtikinamai tai buvo mums parodyta per Quetta emės drebėjimą 1935 metų geguės 31 dieną, kada dešimtys tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų uvo per kelias akimirkas naktį, palaidoti griuvėsiuose! Istorijos apie smarkius, griaunančius tornadus šiaurinėse Jungtinių Valstijų vietovėse taip pat yra įspūdingos. Sunaikinimas yra toks staigus, kad aukos neturi nė trupučio laiko pasiruošti. Jos paprasčiausiai nušluojamos.

[2264] Jei mogus bėga nuo Alacho Rūstybės, jam niekur nėra saugu. Jis gali bėgti iš jūros į emę ir vėl grįti iš emės į jūrą. Tačiau jo gyvybė priklauso nuo visų reikalų Tvarkytojo. Jis gali grįti į jūrą vėl ir vėl ir galbūt galiausiai ten nuskęsti.

[2265] Išskirtinumas ir garbė, skirta Alacho mogui, yra perskaičiuojama tam, kad pabrėti atitinkamas mogaus pareigas ir atsakomybes. Jis yra pakylėtas į garbingą poziciją virš vėriškų kūrinių: jam buvo suteikti talentai, kurių dėka jis gali keliauti iš vienos vietos į kitą eme, vandeniu, o dabar ir oru: Alachas aprūpina visomis išlaikymo priemonėmis ir kiekvienos jo natūros dalies augimu; ir jo dvasiniai sugebėjimai (brangiausia Alacho dovana) pakylėja jį aukščiau didesnės dalies Alacho Kūrinių. Negi tada jis neturėtų suvokti savo kilnaus likimo ir pasiruošti tikram savo Gyvenimui Po Mirties?

[2266] Aš aptariau įvairias Imám reikšmes ii. 124, išn. 124. Kokia reikšmė yra čia? Komentatoriai neturi vieningos nuomonės. Kai kurie Komentatoriai supranta tokią reikšmę, kad visi Žmonės ar Grupės pasirodys su savo Vadovu, kuris paliudys jos dorybes arba nuodėmes: taip pat xvi. 84. Kitas poiūris yra toks, kad Imamas yra jų atskleidimas, jų Knyga. Trečias yra toks, kad Imamas yra kitame sakinyje minimas darbų įrašas. Aš teikiu pirmenybę pirmajam.

[2267] Paodiui, pagal fatíl, datulės kauliuko įtrūkimo plonos odelės, dydį: ji neturi jokio dydio.

[2268] Teismo Dieną šviesos vaikai gaus ir atidiai perskaitys savo įrašą, ir diaugsmingai atiduos padėka Alachui u Jo Malones. O kaip bus su tamsos vaikais? Jie jau buvo akli šiame gyvenime ir tuomet negaus Alacho Palaikymo šviesos. Priešingai, jie išsiaiškins, kad kuo ilgesnį laiką jie keliavo, tuo toliau jie buvo nuklydę nuo Kelio.  Atkreipkite dėmesį į idėjų sujungimą – aklumas, šviesos nematymas, klydimas nuo tikro Kelio vis tolyn ir tolyn.

[2269] Taip nutinka su Alacho vyrais ir taip nutiko šventajam Pranašui – jie būtų pasaulio sugundyti daugybe dalykų, kurie paprastai pasauliui patinka, jei nors truputį jiems nusileistų. „Maas nusileidimas“ gali tapti esminiu ir neutralizuoti visą Alacho atsiųstą mokymą. Jei tik Pranašas būtų priėmęs turtą ir postą tarp kuraišitų  ir „paprasčiausiai gerbęs“ jų stabus! Kuraišitai būtų įtraukę jį į savo vidinį ratą! Toks nesąiningas melagis kaip Musailama būtų pasinaudojęs proga ir būtų pripaintas draugu ir partneriu. Tačiau Alacho Pranašai yra nepalenkiami. Jiems yra suteikta ypatingos stiprybės atsilaikyti prieš visokias tikėtinas apgaules.

[2270] Žiūrint iš tyro mogaus taško, gali atrodyti tiesiog mandagu šiek tiek „nusileisti“ mogaus silpnybei tam, kad išpildyti dievišką misiją. Bet dieviškam Pasiuntiniui yra suteikiama ypatinga stiprybė atsispirti tokioms pagundoms.

[2271] Jei toks dalykas būtų įmanomas tikram Alacho Pasiuntiniui, konkrečiai – kompromisas su blogiu ir savo misijos apleidimas, jam nebūtų buvę padaryta jokios išimties dėl asmeninės atsakomybės įstatymo. Iš tikrųjų, kadangi galia ir atsakomybė buvo didesnė, ir bausmė būtų buvusi didesnė. Ji būtų buvusi dviguba, - ugriuvusi šiame gyvenime ir įprasta bausmė mirštant ar po mirties u Tiesos apleidimą.

[2272] Motyvas laikytis pasaulio dėl kompromiso su Tiesa pats savaime yra klaidingas. Motyvas yra toks, kad kompromisas gali suteikti įtakos, postą ir galimybių, jei ne turto ir kitų gerų gyvenimo dalykų. Bet patys savaime (jei įgyjami) jie neturėtų jokios naudos ar pagalbos, jei prieštarautų Alacho įsakymui.

[2273] Taip nutiko šventajam Pranašui. Priešai stengėsi nubaidyti Alacho Pranašą iš savo tarpo tam, kad jie galėtų išvyti jį ir nebeįsileisti. Bet jie neatsivelgė į Alacho Planą. Jei jie persekioja doruosius, jie patys sau kasasi kapus!

[2274] Tai nebuvo naujas dalykas istorijoje. Alachas saugo savus. Bedieviai negali ilgai mėgautis savo nedorumo vaisiais, nors jų bausmė ir yra atidėta kuriam laikui.

[2275] Komentatoriai taip supranta, kad čia yra įsakymas penkioms kasdienėms kanoninėms maldoms, konkrečiai: keturios nuo saulės leidimosi iš zenito iki pilnutinės nakties tamsos ir ankstyva ryto malda, Fajr, kuri danai yra lydima šventojo Korano skaitymo. Keturios popietės maldos yra: Zuhr, iš karto po to, kada saulė popiet pradeda leistis; ‘Asr, vėlyvoje popietėje; Magrib, iškart po saulėlydio; ir Ishá, po to, kai saulėlydio ara išnyksta ir stoja pilnutinė nakties tamsa. Nuomonės skiriasi dėl tam tikrų odių ir frazių reikšmės, tačiau dėl bendros skyriaus esmės sutampa. 

[2276] Ryto malda yra ypatingai išskiriama paminint ją atskirai, nes rytas yra „rami valanda“ ir ypatingi veiksniai veikia sielai pabundant iš nakties poilsio. Meldiantis tą valandą vyksta ypatingas angeliškas liudijimas. 

[2277] Yra laikoma, kad š dalis yra skirta konkrečiai šventajam Pranašui, kuris paprastai meldėsi daugiau nei penkios kanoninės maldos. Tahajjud buvo malda po vidurnakčio, rytinėmis nemigo valandėlėmis.

[2278] Pranašas Pomirtiniame Gyvenime turėjo būti paskirtas į aukščiausią Garbės ir Šlovės Postą – Maqám Mahmúd, turint omeny jo pranašumą prieš kitus pranašus. Tiesioginė nuoroda galėtų būti tai, kad greitai pasibaigs mekiečių persekiojimas ir prasidės šlovingas darbas Medinoje.

[2279] Čia minimi įėjimas ir išėjimas gali būti interpretuojami keturiomis prasmėmis: (1) įėjimas į mirtį ir išėjimas prisikeliant: doriesiems, kurie apvalo savo sielą malda (paskutinė eilutė) ir dvasiniu Korano mokymu (sekanti eilutė), kiekvieną kartą ateina vis pilnesnis ir pilnesnis tiesos ir garbės supratimas ir turėjimas: tiems, kurie atitolsta nuo Alacho, efektas yra priešingas – tiesa tampa kartesnė, o vietoj garbės būna gėda ir atidengimas. (2) Pranašo įėjimas į naują gyvenimą Medinoje, kuris vis dar buvo ateities įsčiose, ir išėjimas iš persekiojimo ir melagysčių aplinkos, kuri supo jį jo gimtajame Mekos mieste, vis dar usiimančiame stabmeldyste. (3) Dar vienas artėjančio Hijrat paminėjimas. Malda galėtų reikšti: „Tebūnie tai iš tyrų tiesos ir dvasinio garbingumo motyvų, o ne iš pykčio motyvų prieš Mekos miestą ir jo persekiotojus, arba ambicijų ar pasaulietiškos galios iš Medinos miesto, kuris buvo pasiruošęs viską pakloti po Pranašo kojomis.“ (4) Bendrai, įėjimas ir išėjimas kiekviename gyvenimo etape.

[2280] Visos maldos privalo būti dėl Alacho pagalbos ir valdios. Kad ir kiek mes planuotume, mūsų sėkmė priklauso nuo Jo pagalbos. Kad ir kokie kilnūs būtų mūsų motyvai, mes neturime teisės statyti į pavojų bet kokios gyvybės, nebent tam suteiktų teisę Alacho Žodis. Pranašas veikia tiktai pagal Alacho pavedimus ir įkvėpimą.

[2281] Pagal savo prigimtį melagystė privalo praūti, kadangi ji yra tiesos priešingybė. Tiesa privalo visada nugalėti.

[2282] Alacho atskleidime yra gydymo mūsų sueistoms sieloms, vilties mūsų dvasinei ateičiai ir diaugsmo dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Visi, kas veikia tikėdami, dalinasi šiomis privilegijomis. Vien tik maištautojai prieš Alacho įstatymą patirs praradimų. Kuo daugiau jie priešinsis Tiesai, tuo giliau jie klimps į purvą – nuodėmės ir Rūstybės būseną, kuri yra blogiau u sunaikinimą.

[2283] Tiesa apsaugo mus nuo dviejų kraštutinumų: kada mes esame laimingi, esame apsaugoti nuo pasipūtimo, nes suvokiame, kad viskas ateina iš Alacho; kada mes kenčiame vargus, mes nepuolame į neviltį, nes inome, jog Alachas yra mūsų patikimas prieglobstis ir pagalba.

[2284] Jei nedorėliai eina savo keliais, tai neturėtų mūsų varyti. Tokia jų prigimtis. Mes privalome siekti ir tvirtai laikytis tikrojo vedimo.

[2285] Kokia yra įkvėpimo prigimtis? Kas jį suteikia? Ar galima uduoti Suteikėjui klausimus? Ar galime prašyti visko, ko trokštame? Tokių klausimų yra klausiama, kada kalbama apie įkvėpimą. Atsakymas yra pateikiamas čia – įkvėpimas yra vienas iš aukštųjų patyrimų, kurie negali būti paaiškinami kasdienio gyvenimo patirtimi. Jis yra dvasinis. Dvasia (Gabrielius) neateina savo paties valia. Jis ateina pagal Viešpaties įsakymą ir atskleidia tai, ką Alachas įsakė jam atskleisti. Palyginus su visomis tikromis dieviškomis iniomis, kiek nedaug eiliniai mirtingieji gali suprasti! Jiems gali būti duota tik tai, ką jie gali suprasti. Mes neturi teisės reikalauti visko, ko tik trokštame. Jei taip darytume, tik pasirodytume kvailiais, nes vadovavimas ateina iš Alacho Išminties, o ne iš mūsų pasaulietiškų inių.

[2286] Netgi dvasinės inios, kurios pasiekia mus, ateina tik dėl Alacho malonės. Jei jis būtų panorėjęs sulaikyti jas, kas būtų galėjęs su Juo pasiginčyti?

[2287] Tokiu atveju vienintelis dalykas, kuris galėtų ustoti mus, yra Alacho Malonė. Mes galime interpretuoti frazę plačiausia prasme lygiai kaip ir konkrečia prasme pagal titulą, kuris tinka Pranašui Muchamedui, Alacho Malonė. Taip mes nuo abstraktaus klausimo prieiname prie konkretaus Korano klausimo, kuris yra minimas tolimesnėse eilutėse.

[2288] Dėl „Jinns“ reikšmės iūrėti vi. 100, išn. 929.

[2289] Korano įrodymas slypi jo paties groyje ir prigimtyje bei aplinkybėse, kuriomis jis buvo paskelbtas. Pasauliui buvo mestas iššūkis parašyti panašią Knygą ir šis neparašė. Tai vienintelė atskleista Knyga, kurios tekstas iki šiandienos yra išlikęs tyras ir neiškraipytas. Taip pat, dėl panašaus iššūkio, ii. 23, x. 38 ir xi. 13.

[2290] Korane viskas yra detaliai paaiškinama iš įvairių poiūrio taškų per įsakymus, palyginimus, pavyzdius, istorijas, alegorijas ir t.t. Jis ne vien tik papasakoja istorijas ar išsako neaiškius abstrakčius teiginius. Jis suteikia detalią pagalbą vidiniame ir išoriniame gyvenimuose.

[2291] Viena iš nedėkingumo formų gali būti tokia, kai yra atiduodama odinė pagarba, tačiau nėra studijuoja kaip priklausytų (ii. 121, haqqa tiláwatihi), arba yra nepaklūstama jo nurodymams ir standartams.

[2292] Taip pat ii.60.

[2293] Šis nederantis ir negrabus stebuklų kratinys, kurio norėjo Netikintieji, yra labai tinkamas kontrastas nuosekliam ir pagrįstam argumentui, kuris prasidėjo paskutiniu 93 eilutės sakiniu ir tęsiasi iki 11 ir 12 skyrių, kurie pabaigia šią surą. Tai labai primena materialistinį ydų skeptikų įsivaizdavimą, kuris iš esmės buvo kaltas dėl ydų tautos nuopuolio (iūrėti 104 eilutę). Ištroškusiems monėms, laikinai apsistojusiems dykumoje, vandens šaltinio radimas, kaip Mozės ar Zamzamo šulinio istorijoje, yra tinkamas stebuklas. Tačiau stebuklai nėra skirti netikinčių minių spoksojimui. Graus, gerai drėkinamas Sodas yra Palaimos simbolis; tačiau skeptikas negali įsakyti Alachui sukurti tokį jo malonumui. Tą patį galima pasakyti apie namus, išpuoštus auksu, jei neatsivelgsime į tai, kad šis simbolizmas yra dar labiau materialistiškesnis. Dangaus nukritimas, susitikimas su Alachu akis į akį, ukopimas į dangų kopėčiomis ar atsiuntimas popierinės knygos, kurią mogus galėtų pačiupinėti, - visi jie yra nepagarbūs pasiūlymai, kurie nedaro jokio skirtumo tarp dvasinių ir materialių dalykų.

[2294] Kontrastuojami didingi skyriai, pradedant lxxxii. 1 arba xxv. 25, kur, kaip inome, yra minimas galutinis dangaus skliauto sugriovimas pasaulinėje katastrofoje, su absurdišku reikalavimu, kad tai būtų padaryta skeptikų pramogai!

[2295] Taip pat ii. 55 ir iv. 153 apie izraelitų troškimą pamatyti Alachą akis į akį; ir vi. 8-9 apie angelų pasirodymą mogaus įtikinimui.

[2296] Taip pat vi. 35 apie kopėčias į dangų.

[2297] Taip pat vi. 7 dėl materialistiškų skeptikų kvailos idėjos, kad dvasinis atskleidimas galėtų nusileisti iš dangaus ant popieriaus gabalėlio, kurį jie galėtų paliesti.

[2298] Alacho pranašas ar pasiuntinys yra mogus, įsakytas Alacho. Jo uduotis nėra patenkinti nesąiningų Netikinčiųjų ugaidas ir išsigalvojimus. Stebuklai, didingesni u bet kokius kvailus išsigalvojimus, kokius tik jie galėtų sugalvoti, jau buvo įvykdyti prieš juos.  Koranas buvo toks stebuklas. Jis yra per amius išliekantis stebuklas. Kodėl jie netiki? Tikroji prieastis, kaip ir Iblio, buvo pagiea ir pavydas. Žiūrėkite sekančią eilutę.

[2299] Kada mogus yra pakylėjamas garbėje ir kilnume, jo nuoširdūs broliai diūgauja, nes tai yra garbė, kuri atspindi garbę jiems. Bet tie, kurie savo širdyse laiko pyktį, pavydi kaip ir jų prototipas Iblis (xvii. 61, išn. 2251). Tokiems monėms vien tik faktas, kad jų pačių brolis gavo Alacho malonę, yra pakankamai prieastis atsisukti prieš tą brolį. Bet kokios kitos prieastys, kurias jie gali išsigalvoti, yra tik apsimestinės.

[2300] Argumentas yra toks, kad jei angelai gyventų šioje emėje, angelas iš dangaus galėtų būti atsiųstas kaip pasiuntinys jiems, kad jie abipusiai galėtų suprasti vieni kitus, ir Alacho Žinia galėtų būti išaiškinama be jokių sunkumų. Bet emė yra apgyvendinta monių, ir patys monės yra suskirstyti į rases, grupes ar tautas. Kiekvienai Grupei yra atsiunčiamas pranašas iš jų tarpo: į ‘Ad – jų brolis Húd (xi. 50); į Thamúd – jų brolis Sálih (xi. 61) ir t.t. Iš esmės, jei nedorėliams esant tokiems, kokie jie yra, pasirodytų angelas, jis juos sutrikdytų ir sukeltų nematytas riaušes, kaip tokiu atveju, kuomet angelai atvyko pas Lotą (xi. 77-80). Bet kuriuo atveju jie negalėtų efektyviai įvykdyti misijos tarp monių (vi. 8-9).  

[2301] „Jei jūs norite tikro paliudijimo, tai ne tie išsigalvoti stebuklai, bet tikro aminai esančio Dievo paliudijimas. Išgryninkite savo širdis ir prašykite Jo tikrai atgailaudami ir gailėdamiesi, - Jis ves jus ir parodys jums kelią.“

[2302] „Visos jūsų nenuoširdios subtilybės yra niekam tikusios. Vienintelis teisingas vedimas yra Alacho vedimas. Jei jūs nesieksite Jo gailestingumo, jūs praūsite. Be Jo, daugiau nėra jokio tikro draugo ar globėjo.“

[2303] „Jei ir toliau usispyrę laikysitės savo blogų kelių, kokia bus jūsų bloga pabaiga? Jūs tapsite vis labiau ir labiau susitapatinę su Blogio Kompanija. Jūs sulauksite gėdos ir negarbės, kaip monės, parklupdyti kniūbsti. Jūs nebegalėsite naudotis jokiais sprendimo sugebėjimais, kuriuos Alachas buvo jums suteikęs. Vietoje matymo, jūs būsite akli Alacho Ženklams. Vietoj turėjimo galios siekti Jo maldoje ir diūgauti dėl Jo malonės, jūs būsite nebylūs. Vietoj harmonijos ir muzikos girdėjimo, kas yra tipiška tyro ir harmoningo gyvenimo monėms, jūs nieko negirdėsite arba girdėsite tik duslius ar susipainiojusius garsus, kaip girdi kurti monės. Deginanti jūsų bausmės ugnis niekada nesumaės, o tik vis didės jums keliaujant gilyn į Pragarą.“

[2304] Ši frazė yra pakartota iš xvii. 49. Prisiminimas ubaigia argumentą. Po tam tikrų moralinių priesakų, siejamų su Tikėjimu, mes turėjome Netikėjimo aptarimą. Buvo išanalizuoti įvairūs jo motyvai, o taip pat ir alegoriškai parodytos bausmės. Po šito, Faraono pavyzdys sekančiame skyriuje yra laikomas kaip Netikėjimo pavyzdys. Sura pabaigiama kvietimu į tikėjimą ir Alacho šlovės paskelbimu.

[2305] Alachas, Kuris sukūrė viską, kas yra danguje ir emėje, neabejotinai turi galios atgaivinti individualias sielas po to, kai jų kūnai praūna, - ir atgaivinti jas su praeito gyvenimo prisiminimais ir jų dvasinės istorijos tęsimusi. Tiktai Jis nustatė kiekvienos mūsų egzistencijos stadijos trukmę, kurios mes negalime nei prailginti, nei sutrumpinti.

[2306] Ši frazė sugrąina mus prie xvii. 89, po kurios mes pradėjome argumentą apie tikruosius Koraną atmetančių skeptikų motyvus. Dabar argumentas yra ubaigiamas kaip maasis ratas didiajame, aprašytame 2304 išnašoje.

[2307] Naujas argumentas dabar yra skiriamas tiems, kurie apsiribotų Alacho atskleidimą ribotam monių ratui, kuriam jie patys priklauso. Tiesioginė nuoroda būtų į ydus, kurie negalėjo suprasti, kaip kokie nors neydai galėtų gauti atskleidimų ir vedimą, netgi aukštesnį u tai, ką jie laikė savo prigimtine teise. Tokia tendencija yra paplitusi tarp monių. Tam tikra rasė ar kasta, ar tam tikra kultūra tvirtina esanti Alacho Žinios sergėtoja, tuo tarpu ji yra universali. Alacho Malonė yra universali, ir Jis plačiai paskleidia neįkainojamų Savo Malonės Turtų tarp Savo kūrinių. Jie neišsenka leidiant. Tiktai šykštuoliai slepia savo turtą iš baimės, kad jis bus sunaudotas išleidiant. „Argi jūs esate dvasiniai šykštuoliai, ketinantys nuslėpti Alacho šventąją Žinią nuo daugumos? Ar tai yra prieastis, dėl kurios jūs neigiate naujojo Mokytojo atvykimą, kuris ateina kaip Malonė visiems monėms – visai Kūrybai?“

[2308] Devyni Aiškūs Ženklai: iūrėti vii. 133, išn. 1091. Faraono istorija (ar jos dalis) čia yra pasakojama parodant sielos nuosmukį per išdidumą dėl išorinės galios ir orumo.

[2309] Pas juos: t.y., pas Faraoną, kaip sėdintį savo Taryboje su savo monių Vyriausiaisiais. Taip pat vii. 103. Visa scena yra apibūdinama keliomis detalėmis iūrint iš tautų ar Ummat poiūrio taško.

[2310] Kitoje, vėlesnėje scenos stadijoje Faraono Vyriausieji pakviečia Mozę, „nusimanantį burtininką.“ (vii. 109). Čia Mozei, kuris atėjo su Devyniais Ženklais, tačiau dar nebuvo jų parodęs, yra papriekaištaujama dėl burtų: praktiškai jam sakoma, kad jis yra pamišęs!

[2311] Mes galime lengvai nuspėti, kad Mozė paprašė Faraoną prisiminti visą Mozės praeities istoriją, nes Mozė buvo uaugintas Faraono rūmuose ir  išmokytas visko, ką inojo egiptiečiai. Dėl šios prieasties jis negalėjo būti pamišęs ar neišmanėlis, usiimantis egiptiečių magija. Tai, ką jis ketino parodyti, buvo kakas ymiai aukščiau; tai buvo ne apgaulinga Faraono burtininkų magija, o tikri Ženklai, atėję iš Alacho, visagalio Viešpaties. Jie turėjo atverti monių akis, net jei Faraonas priešintųsi tikėjimui. Mozė įspėja, kad tokiu atveju jis būtų pasmerktas sunaikinimui. Toks yra kelias sielos, kuri skęsta Išdidume!

[2312] Faraonas taip bando įvairias gudrybes ir planus pašalinti ne tik Mozę, bet ir visus jo mones, umušdamas juos. Čia detali istorija nėra pasakojama, bet ją galima pasiskaityti vii suroje. Bet Alacho Rūstybė ugriuvo Faraoną ir tuos, kurie buvo su juo kūnų ir protu. Egiptiečiai, kurie atgailavo, patyrė Faraono rūstybę, tačiau buvo išgelbėti nuo Alacho Rūstybės (vii. 121-126).

[2313] Izraelitai atkeliavo į Paadėtąją Žemę Palestinoje ir įkūrė ten savo pačių karalystę, tačiau neteko Alacho malonės dėl savo nuodėmių ir atsimetimo. Jie turės atsakyti Teismo Dieną kaip ir kitos sielos pagal asmeninės atsakomybės įstatymą.

[2314] Antrasis įspėjimas: pirmasis greičiausiai yra paminėtas xvii. 5, o antrasis – vii. 7. Kada šis antrasis įspėjimas dėl Jėzaus atmetimo įvyko, ydai buvo surinkti į vieną minią. Kai kurie Komentatoriai supranta antrąjį įspėjimą esant Teismo Diena, Pomirtinio Gyvenimo Paadu. 

[2315] Koranas tikrai buvo atsiųstas Alacho: jis nebuvo sukurtas kokio nors mirtingojo. Jis tikrai buvo perduotas: jis nėra ir nebuvo suklastotas ar iškreiptas per komunikacijos su monija procesą.

[2316] Pranašo dalia buvo Pasiuntinio: jis nebuvo atsakingas u tai, jei bedieviai tai atmetė. Jis išpildė savo misiją tai paskelbdamas ir paaiškindamas bei palikdamas tai kaip palikimą pasauliui.

[2317] Stebuklas yra tai, kad šios dalys, atskleistos skirtingais laikais ir skirtingomis aplinkybėmis, taip artimai ir nuosekliai tinka viena su kita. Visas atskleidimas yra progresyvus. Ankstesnieji atskleidimai taip pat buvo progresyvūs. Kiekvienas jų ymi atskirą pasaulio dvasinės istorijos stadiją. Žmogaus protas nepriima daugiau negu jo dvasinė būsena yra paruošusį jį, nes Alacho atskleidimas ateina kaip šviesa, nušviečianti mūsų sunkumus ir parodanti mums kelią kylančiose aktualiose situacijose.

[2318] Niekieno tikėjimas ar netikėjimas nepaveikia Alacho atskleidimo groio ar didingumo. Bet tie, kurie yra apdovanoti dvasininkėmis iniomis ar įvalga, iš karto ino, kad jie girdi Alacho šventą Žodį, tad puola ant kelių ir garbina Alachą. Tie apdovanotieji iniomis apima tuos, kurie priėmė ankstesnius atskleidimus ir išsaugojo save nuo klaidingų idėjų.

[2319] Tie, kurie priėmė ankstesnius atskleidimus, randa Korane ir Pranaše, kuris jį atnešė, Alacho paado išpildymą. Tie, kurie buvo dvasiškai jam pasirengę, tuo pačiu randa ir savo dvasinių troškimų patenkinimą: jiems, taip pat, Alacho paadas buvo atsiųstas išsipildymui.

[2320] Nuoširdiausio nuolankumo jausmai uplūsta mogų, kuris suvokia, kaip, nepaisant jo paties nevertumo, jam yra leidiama iš Alacho Malonės prisiliesti prie tauriausių Tiesų. Toks mogus yra paliečiamas giliausių emocijų, išliejančių ašaromis.

[2321] Taip pat vii. 180. Rahmád apibūdina vieną iš Alacho savybių, - Jo gailestingumą ir Malonę, kuri pasiekia nusidėjėlį anksčiau negu jis sąmoningai pajaučia tam poreikį, - apsaugantis Gailestingumas, kuris apsaugo Alacho tarnus nuo nuodėmės. Žiūrėti i. 1, išn. 19. į Alachą gali būti kreipiamasi tiek Jo paprastu vardu, kuris apima visas savybes, arba vienu iš vardų, nurodančių savybes, per kurias mes bandome paaiškinti Jo prigimtį savo ribotu supratimu. Malonės savybė buvo ypač nekenčiama pagonių arabų (iūrėti xxv. 60 ir xxi. 36): štai todėl ji yra Korane ypatingai pabrėiama.

[2322] Šių Graiausių Alacho Vardų yra daug. Hadith, papasakotas Tirmizí, daugelio priimtas kaip patikiamas, mini 99 Alacho vardus. Qádhi Muhammad Sulaimán parašė Urdu monografiją šia tema, kurią 1930 metais išleido Daftar Rahmatun-lil-‚Á‘lamín Patalia. Tie, kurie norėtų paskaityti poetiškus Komentarus apie vardus istorijų forma angliškai, gali pasidomėti sero Edwin Arnold „Tikėjimo perlai“. Sero Edwin istorijos yra nelygaus vertingumo, tačiau puikus pavyzdys yra pateiktas al-Malik „Karaliuje“, nr. 4.

[2323] Taip pat. vii. 205. Visos maldos turėtų būti kalbamos su nuoširdumu ir nuolankumu, nesvarbu, ar tai būtų kongregacinė malda ar privatus kieno nors sielos išsiliejimas. Toks poiūris nesiderina su per garsiu odių tarimu, nors  viešoms maldoms leidiamo garsumo standartas yra natūraliai aukštesnis nei privačių maldų atveju. Viešose maldose, inoma, Azán arba kvietimas melstis bus tariamas garsiu balsu, girdimu ir arti, ir toli, bet giesmės iš Šventosios Knygos nebus tokios garsios, kad nepritraukti priešiško dėmesio tų, kurie netiki, tačiau ir ne taip tylios, kad girdėtų visa kongregacija.

[2324] Pirmas ingsnis į Alacho savybių supratimą yra mūsų minčių išvalymas nuo tokių prietarų kaip esą Alachas davė pradiai sūnui arba kad jis turi partnerių, arba kad Jis priklauso nuo kitų būtybių, kurios saugo Jį nuo sueidimo ir paeminimo. Mes privalome suvokti, kad Jis yra Vienas ir Neprilygstamas. Jo didumas ir šlovė yra aukščiau bet ko, ką mes galime suvokti: bet naudodami savo aukščiausias dvasines idėjas, mes privalome skelbti Jo didumą ir šlovę.

Sura prasidėjo Alacho pagarbinimu ir pašlovinimu: tokia pačia gaida ir baigiasi, ubaigdama argumentą. Sekanti sura nagrinėja tą pačią iš kito poiūrio taško. Ji prasideda ta pačia gaida: „Šlovė Alachui“.