KUR YRA ALLAH?
Moksliniai įrodymai Alacho Visagalio tikėjimui pagrįsti.
NEEGZISTUOJANTIS NEGALI KURTI
Jei mes stebėtume būtybes – mones, gyvūnus ar augalus, - kurie gimsta kiekvieną dieną ir pagalvotume, apie tai, kas vyksta visatoje – lietus, vėjas, diena, ar naktis, - arba stebėtume, kas atsitinka tvarkingai judant saulei, mėnuliui, vaigdėms ar planetoms, mūsų protas tikrai pripaintų, kad visi šie dalykai nėra sukurti atsitiktinai, o sukurti Kūrėjo, Aminojo (tebūnie Jis pašlovintas). Alachas Visagalis yra pasakęs,
“Argi jie buvo sukurti iš nieko, ar jie patys buvo kūrėjai? Ar jie sukūrė dangų ir emę? Ne, jie patys tuo tvirtai netiki.” (At-Tur: 35-36)
KŪRINIŲ APMĄSTYMAS TOBULINA KŪRĖJO SUVOKIMĄ
Kūriniai parodo jų kūrėjo sugebėjimus ir savybes. Kitaip sakant, jei kūrėjas turi tam tikrų sugebėjimų ar savybių, kurios suteikia jam sugebėjimą kurti daiktus, tik tuomet sukurtas objektas taip pat bus išskirtinis, liudijantis apie kūrėjo išskirtinumą. Pavyzdiui, jei pamatysite duris, puikiai pagamintas iš medio, jūs suprasite, kad gamintojas turi medio, moka jį išpjaustyti, sulyginti paviršių, turi vinių, kuriomis sutvirtina durų dalis, turi durų gaminimo patirtį. Lygiai taip pat, jei pamatysime skylę duryse (vietą raktui), tai rodo, kad gamintojas sugeba tiksliai išgręti skylę raktui duryse. Taigi, mąstydami apie pagamintą daiktą, mes suinosime apie gamintojo sugebėjimus, lygiai taip, galvojant apie kūrinius, mūsų mintys nuves mus Kūrėjo pėdsakais. Alachas Visagalis yra pasakęs,
“Ir emėje ir danguje tiems, kurie tiki, yra Ženklai. Tvirtai tikintiesiems Ženklai yra ir jų pačių sukūrimas, ir gyvūnų paplitimas emėje. Taip pat yra ir dienos ir nakties keitimasis, faktas, kas Alachas siunčia iš dangaus maistą ir prikelia iš mirties emę, vėjo keitimasis – visa tai yra Ženklai protingiesiems. Tokie yra Alacho enklai, kuriuos mes jums teisingai pakartojame, kad tikėtumėte Alachu ir Jo Ženklais”. (Al-Jathiya: 3 – 6)
Jeigu pamąstytume apie kūrinius, Alacho enklai atvestų mus prie kai kurių Alacho bruoų. Alachas Visagalis yra pasakęs,
“Sakau – Stebėkite visa, kas yra danguje ir ant emės” (Yunus: 10).
Alachas Visagalis taip pat yra pasakęs:
“ Argi jie dangaus ir emės karalystėje nemato nieko, ką sukūrė Alachas? (Argi jie nemato) kad gali būti, jog jų laikas jau baigiasi? Kokia inia tada jie tikės?” (Al-A`raf: 185).
TAS, KURIS NIEKO NETURI, NEGALI NIEKO DUOTI
Negalime prašyti pinigų iš to, kuris jų neturi, iš neišmanančio negalima pasisemti inių, nes tas, kuris kako neturi, negali to duoti kitiems. Galvojant apie Alacho kūrinius, enklai veda mus prie Kūrėjo bruoų; tebūnie jis išgarbintas ir pašlovintas, ir jei mes inosime Jo bruous, mes painsime Jį Patį. Tie, kurie tvirtina, kad juos sukūrė gamta, ginčijasi su tuo, ką protas ir mintis jau yra pripainę. Taip yra todėl, kad visata pilna įrodymų, kad jos Kūrėjas yra Protingasis, Visa Žinantis, Tas, kuris veda, Tas, Kuris Maitina, Globotojas, Gailestingasis ir kuris neturi sau lygių. Kurčia ir vientisa gamta neturi inojimo, išminties, gyvenimo, pasigailėjimo, valios; kaip tuomet jie galėjo pagalvoti, kad tas, kas kako neturi, gali tai suteikti kitiems.
NEGALIU ABEJOTI BUVIMO TO, KĄ JAUČIU
Tai yra racionalus spontaniškas sprendimas, kuris yra priimamas savaime, bet įrodyta yra ir tai, kad kai mogus eina vidurdienį dykuma ir tolumoje pamato vandens tvenkinį, bet kai jį pasiekia, supranta, kad tai ne kas kita, kaip dulkės, miraas. Lygiai taip pat, jei įkišime tiesų pagaliuką į puodelį vandens, atrodys, kad jis sulūęs, nors tai netiesa. Jeigu kas nors dalyvavo vakarėlyje, kur monės kalbėjosi apie dinus ar vaiduoklius, tai jam grįtant namo tamsiu ir tuščiu keliu, ypaÄ jei mogus įsibauginęs arba turi lakią vaizduotę, jam galėjo pasirodyti, jog matė diną ar vaiduoklį, bet iš tiesų tai buvo tik jo vaizduotė. Kerėtojai ir pokštininkai rodo mums keistus dalykus, kurie neegzistuoja realybėje. Taigi, jausmai gali klysti ir apgauti, bet ar tai yra pakankama prieastis abejoti buvimo to, ką suprantame protu?
Ne, nes jei aš pradėsiu abejoti tuo, ką girdiu, matau ar suprantu, mano realybė susipainios su mano vaizduote ir aš atrodysiu lyg pamišėlis.
Štai dar viena būtina sąlyga, kad įsitikinti faktu, kad ką aš suprantu, egzistuoja, t.y., protas neturėtų apie tai spręsti iš patirties, o reikėtų tai laikyti įsitikinimo pagrindu. Ką aš jaučiau (supratau) iš pradių, tai buvo tik vaizduotė ar jausmų iliuzija. Pirmuoju atveju, protas buvo suklaidintas, jam atrodė, kad miraas tai vanduo, tiesus pagaliukas atrodė sulauytas. Dalykai, dėl kurių jausmai suklydo ar buvo apgauti, buvo aiškūs ir gerai inomi. Tai neveikia ir nepanaikina taisyklės. Tarp šių dalykų yra ir stebuklai, rodomi faraono burtininkų, ir šių laikų cirko stebukladarių.
Yra daug dalykų, kurių nematome ir nesuprantame, bet esame įsitikinę, jog jie egzistuoja taip, lyg galėtume juos matyti ar suprasti. Mes tikime, kad yra šalys, vadinamos Indija ir Brazilija, nors niekada ten nebuvome ir jų nematėme, tikime, kad Aleksandras Didysis ukariavo Persiją, ir kad Walid Ibn Abd Al-Malik pastatė Umayyad meÄetę, nors mes ir nedalyvavome Aleksandro Didiojo karuose ir nebuvome Umayyad meÄetės statybos liudininkai. Jeigu kiekvienas iš mūsų pamąstytų, suprastų, kad yra daugiau tokių dalykų, kuriais jis tiki, bet kurių nėra matęs, negu tokių karalysčių, šalių, istorinių įvykių, kuriuos jis matė. Kodėl tuomet jis tiki visų šių daiktų buvimu, jei jis negali to suprasti savo jausmais? Žmogus tiki šių dalykų buvimu, nes jie jam buvo bendravimu perduodami per amius, karta kartai ir tai jau tapo pripratimu. Taigi, jis tiki visais tais atpasakotais dalykais, nes yra neįmanoma atmesti to, ką monės jau sutarė laikyti tiesa.
Taigi, antroji taisyklė yra tokia, kad įsitikinimas gali ateiti per supratimą ir stebėjimą, taip pat jis gali ateiti per pasakojimus monių, kuriuos laikome teisingais. Teisingais monėmis kiti tiki.
Koks yra jausmais perduodamų inių lygis? Ar jausmais galime suvokti bet kokių dalykų egzistavimą? Iš tiesų, asmenybę ir kūrinių jutimą galima sulyginti su įkalintu pilies bokšte mogumi, kuriam visi keliai yra udaryti, išskyrus kelis įtrūkimus bokšto sienoje. Pro tuos įtrūkimus mogus gali matyti upę rytuose, kalną vakaruose, rūmus šiaurėje ar aidimų aikštelę pietuose.
įkalintas mogus ir yra toji asmenybė, bokštas yra “kūnas”, o įtrūkiai sienoje yra tie riboti pojūčiai. Regėjimo galia mogus gali matyti spalvų ir formų karalystę, klausos dėka jis girdi garsų karalystę, skonio dėka jis patiria valgių ir gėrimų skonius, uoslės galia suteikia jam galimybę patektti į kvapų karalystę, lytėjimas padeda jam suvokti kūnų ir dydių įvairovę.
Iškyla klausimas, ar gali mogus visais šiais jutimais suvokti, ką talpina šis didiulis pasaulis?
Kai įkalintas mogus iūri pro plyšį upės pusėn, jis nemato visos upės, o tik jos dalį. Lygiai taip pat, jei akis iūri į spalvų karalystę, ji nemato visų spalvų, o tik jų dalį.
Vienoje savo knygų mokslininkas iš Al-Azhar pasakė: “Šiandien tarp mūsų jaunimo yra paplitusi ateizmo, ar egzistencializmo, ar kaip jūs tai bepavadinsite, dėmė.” Kituose savo knygos puslapiuose jis tęsia: “Ši dėmė neturi ryšio su religijomis ar geromis manieromis. Savo pasekėjus ji paverčia netikinčiais ir ištvirkusiais. Jie neino nei savo šalies, nei Alacho įstatymų. Ši dėmė yra plačiai paplitusi usienyje prekė, kurią mūsų priešai atveė ir į mūsų šalį. Bet jei šie monės šauksis pagalbos, viskas bus veltui, jeigu jie mirs, pavirs pelenais. Tikintieji demaskuos šių monių apgavystes ir Alachas niekuomet nelaimins apgavikų abangų.”
Tikėjimas Alachu yra racionali, emocinė, psichologinė, socialinė, politinė ir lingvistinė būtinybė. Galite stebėtis, kodėl tai yra lingvistinė būtinybė, ir turite tam visišką teisę.
Čia mes prieiname kalbą ir klausiame, kas atsirado pirmiau – reikšmės ar odiai? O gal odiai atsirado anksčiau, nei odiai?
Savaime suprantama, kad yra neįmanoma sukurti odį, jeigu mintyse nesuformuota aiški to odio reikšmė. Kitaip sakant, jeigu reikšmė mums nelabai aiški, mes nerasime kalboje atitinkamo odio. Taigi, jeigu reikšmė eina pirmiau odio, tai ką galėtume pasakyti apie modernias reikšmes, kurios neegzistavo prieš, pvz., naujų išradimų terminologiją.
Lingvistinės draugijos teigia, kad turėtume šiai naujajai sąvokai sukurti naują odį, todėl, kad tai yra modernus dalykas, toks kaip radijas, televizija, raketa, šaldytuvas, erdvėlaivis, sraigtasparnis ir t.t. Šie pavadinimai išaugo iš anksčiau buvusių atitikmenų ir iš mintyse suformuotų konkrečių reikšmių.
Atsivelgiant į tai, kas buvo paminėta anksčiau, negali būti, kad sąvoka “dievybė” yra neegzistuojanti ir neturinti odinių atitikmenų. Jeigu yra tikima, kad neegzistuojantys dalykai negali pakilti iki odio pavidalo lygio ir jei odis negali atsirasti pirmiau, negu reikšmė, tuomet tokie odiai monių kultūroje ir civilizacijoje turi turėti aiškiai apibrėtus jų buvimo įrodymus. Šių sąvokų priekyje eina sąvoka “dievybė”
Taip mes galime spręsti, kad tikėjimo Alacho buvimu reikšmė eina priekyje kalbos ir priekyje odių. Šios reikšmės buvimas monijos kalbose, antropologijos studijose ir istorijos bėgyje liudija, kad ši reikšmė egzistuoja mogaus mintyse, nesvarbu kokiu vardu, forma ar modeliu.
Jeigu mogus apmąstys šį klausimą, jis supras, kad odių esmę sieja tokia stipri harmonija ir sąveika, kad jie negali prieštarauti vieni kitiems. Pavyzdiui, odis “netikėjimas” (Kufr) gali turėti papildomą reikšmę “tikėjimas” (Iman), o odis Kufr, iš esmės reiškia “apvalkalas”. Taigi, odis rodo, kad buvo kakoks daiktas, kuris buvo apklotas. Kitaip sakant, apvalkalas yra laikinas dalykas, palyginus su tuo egzistuojančiu daiktu. Dėl šios prieasties, frazę “jie nepatikėjo” (Kafaru) mokslininkai interpretavo kaip sąlygą kakam egzistuojančiam. Atsivelgiant į aukščiau minėtus dalykus, galime sakyti, kad netikėjimas, palyginus su tikėjimu, yra laikinas dalykas.
NETIKINČIŲJŲ PADĖTIS NELAIMĖJE
Kai nelaimė ugriūna mones, nesvarbu ar tai tikintys, netikintys, šventikai ar ištvirkėliai, jie nesugeba to pakelti, tačiau jie nesikreipia pagalbos į emiškas būtybes. Jie ieško pagalbos iš Nematomos Jėgos, kuri yra virš visų emiškų būtybių. Jie tos jėgos nemato, tačiau jaučia ją savo sielomis ir širdimis. Kiekvienas jų nervas jaučia šios Jėgos, Galybės ir Didybės buvimą, net jei jie to atvirai nepripaįsta. Tai ypaÄ danai atsitinka su ligoniais, kai jiems sustiprėja skausmai ir medicina negelbėja. Jie atsigręia į savo Viešpatį ir skuba Jį pagarbinti. Ar jūs paklausėte savęs, kodėl taip atsitinka. Kodėl dauguma bėdos ukluptų monių atsigręia į Alachą? Galime prisiminti Antro ir Pirmo Pasaulinių Karų dienas, kodėl monės grįo prie religijos ir atsigręė į Alachą, netgi vadovai ir prezidentai vedė maldai į šventyklas ir šaukė karius maldai.
Perskaičiau straipsnį (Al-Mukhtar, Reader’s Digest) apie kareivį, kuris Antrojo Pasaulinio Karo metu buvo parašiutininkų desanto narys. Tuo metu parašiutai buvo naujas ir keistas dalykas. Šis kareivis pasakojo savo istoriją: “Jis augo namuose, kur niekas nesimeldė ir neminėjo Alacho. Mokėsi pasaulietinėse mokyklose ir gyveno kaip gyvulys, t.y., gyveno tam, kad tenkintų savo geismus. Bet kai pirmą sykį nusileido parašiutu, pamatė save kabantį erdvėje ir, prieš išsiskleidiant parašiutui, jis nevalinagai ištarė, o Alachai, o Viešpatie, ir jis karštai šaukėsi savo Viešpaties ir stebėjosi, iš kur atsirado šitoks tikėjimas”. Be to, laikraščiai paskelbė, kad Josifo Stalino duktė neseniai išleido savo memuarus ir ten papasakojo, kaip ji grįo prie religijos, nors buvo auginta ateizmo aplinkoje. Ji pati stebėjosi, kodėl taip atsitiko. Tiesą pasakius, tai nieko nuostabaus, tikėjimas glūdi kiekvieno mogaus sieloje. Tai yra instinktyvus troškimas, giliai slypintis kiekvienoje tyroje sieloje, toks pats kaip troškulio, alkio ir sekso instinktai. Žmogus yra religingas gyvulys, kuris negali išvengti polinkio instinktus ir kuris nuolat ieško kuo tikėti ir pasitikėti.
Šis tyras instinktas gali būti utemdytas geidulių, įgeidių, poreikių ir materialinių reikalavimų rūko. Bet kai sielą sudrebina baimės, nelaimės ir pavojai, šis instinktas pasirodo, kad ir kaip būtų slepiamas, pasirodo savo pirmykšte forma. Dėl šios prieasties “netikintis” buvo pavadintas ”dangalu”, kaip minėjome anksčiau. Lisan Al-Arab odyne odis “netikintis” aiškinamas taip: “dalykas, udengiantis kaką su kakuo kitu”. Sunku surasti pagrindą prasmei šiuose dviejuose teiginiuose, kurie skiriasi laiku, vieta, aplinkybėmis ir tikslu, bet yra labai artimi reikšmėmis. Pirmoji priklauso gerai inomam dorybingajam garbintojui Rabi`ah Al-Adawiyyah, o antroji – inomam ateistui, prancūzų rašytojui Anatoul France. Rodydamas savo ateizmą ir netikėjimą, jis teigia: “Žmogus tiki tuomet, kai jis tai atranda, kai dėl cheminio šlapimo tyrimo suino, kad kenčia nuo diabeto tais laikais, kai antulinas dar nebuvo inomas.” Kartą Rabi`ah Al-Adawiyyah pasakė: “Tokie monės pateikia daugybę Alacho egzistencijos įrodymų”. Ji nusijuokė ir pasakė: “Utenka ir vieno įrodymo”. Jos paklausė, kas tai. Ji atsakė: “Jei vienas eitum dykuma, tavo koja kryptelėtų ir įkristum į šulinį, iš kurio negalėtum išlipti. Ką tuomet darytum?” Jis atsakė: “Šaukčiausi Alacho”. Ji pasakė: “Tai ir yra tas įrodymas”. Stalinas buvo pasakęs: “Dievo nėra, gyvenimas yra materialus, o religija yra vabzdys, čiulpintis monių kraują.” Tačiau kada jį išgąsdino Antrojo Pasaukinio Karo baisybės, jis įsakė išleisti iš kalėjimų šventikus ir liepė jiems maldauti Alacho, kad padėtų jam laimėti. Taip pat jis elgėsi, kai dėl ligos paūmėjo skausmai ir kai mirtis jau stovėjo ant slenksčio.
TIESOS IR MELO SUSIDŪRIMAS
Kartą pas Imam Shafi`i (telaimina jį Alachas) atėjo ateistas ir paklausė, koks yra tavo rodymas, kad Alachas egzistuoja. Imam Shafi`i atsakė, “Šilkmedio lapai yra to pačio skonio, spalvos, kvapo ir formos, bet kai jais minta šilkverpiai, jie duoda šilką, kai jais minta bitės, jie duoda medų, kai jais minta avys, jie virsta riebalais ir tešmenyje kaupiasi pieno pavidalu, kai jais minta gazelė, jie duoda muskusą. Taigi, Tas, Kuris sukūrė šiuos skirtingus produktus iš vieno ir to pačio maisto, tikrai yra Alachas.
“Tebūnie pagarbintas Alachas, Geriausiai kuriantis” (Al-Mu`minun: 14)
Laisvamanis toliau ginčijosi su Imam Al-Sadiq (telaimina jį Alachas) dėl Visagalio Alacho egzistencijos. Imam jam pasakė: “Ar tau anksčiau teko plaukti jūra?” Jis atsakė: “Taip”. Imam paklausė: “Ar matei jos baisumus?” Jis atsakė: “Kartą, vėjui pučiant, ji buvo labai baisi ir stipri. Duo laivai ir skendo jūreiviai. Aš usikabinau u kakokių lentų, bet po to jos kakur pasimetė. Taigi bangos nunešė mane į krantą.” Imam Ja`far pasakė: “Prieš tai tavo išsigelbėjimas priklausė nuo laivų, jūreivių ir lentų. Kai visa tai praradai, tu pasidavei naikinančiai jėgai, nors po to ir buvai išgelbėtas.” Laisvamanis atsakė: “Aš to ir tikėjausi.” Ja`far pasakė: “Alachas yra Vienintelis, kurio tu maldavai ir pasitikėjai visu tuo laiku. Tavo širdis nelaimėje pripaino Jo egzistavimą, nors tavo lieuvis išsigelbėjus Jį neigė. Tai Jis tave skęstantį išgelbėjo. Jis byloja teisybę, kaip kartą yra pasakęs:
“Kai jūroje tave uklumpa nelaimė, tie kurių šaukeisi, palieka tave bėdoje. Bet kai Jis grąina tave į sausumą, tu (nuo Jo) nusisuki. Koks nedėkingas yra mogus!” (Al-Isra: 67)
Taip pat pasakojama apie Imam Abu Hanifa, kuris buvo lyg kardas prieš Al-Dahriyyah sektą, kuri garbino laiką ir mirtį suprato kaip senėjimą ir kūno ląstelių dėvėjimąsi. Vieną dieną jie upuolė jį, sėdintį meÄetėje ir ketino nuudyti. Jis išliko tvirtas ir su nesvyruojančiu tikėjimu jiems pasakė, atsakykite man į vieną klausimą, o po to darykite ką norite. “Klausk”, jie pasakė. Jis paklausė: ”Ką jūs pasakytumėte apie mogų, kuris jums papasakotų matęs jūroje krovinių pilnai prikrautą laivą, trankomą bangų ir mėtomą stipraus vėjo, bet, nepaisant to, plaukiantį tiesiai ir utikrintai, be jūreivių ir variklių pagalbos. Ar tai gali būti suvokiama protu?” Jie atsakė: “Tai yra nesuprantama.” Abu Hanifa atsakė, “Didis Alache, jei yra neįmanoma įsivaizduoti laivą, be variklių ir jūreivių, tiesiai plaukiantį jūra, tai kaip tuomet galima įsivaizduoti šį pasaulį su besikeičiančiomis aplinkybėmis, kintančia veikla, didiulėmis ribomis ir skirtingomis pusėmis egzistuojantį be Kūrėjo ar Priiūrėtojo.” Jie labai nustebo, negalėjo pratarti nė odio ir jam atsakė: “Tu esi teisus.” Tuomet jie atgailavo ir atsivertė į Islamą.
Imam Ahmad (telaimina jį Alachas) pasakė, kad kūrimo procesas primena sutvirtintą, lygią ir nesutrūkinėjusią pilį, jos išvaizda primena besilydantį sidabrą, o vidus primena gryną auksą. Tuomet sienos griūna ir iš vidaus išeina girdintis ir matantis gyvūnas, ar tai gali įvykti be jokio kūrėjo? Pilį Imam Ahmad palygino su kiaušiniu, gyvūną su mau paukščiuku, sidabrą su balta spalva, o auksą – su geltona.
SKRUZDĖLIŲ KALBA
An-Naml skyriuje, Šlovingasis Qur`an mini skruzdėlių kalbą: "Viena iš skruzdėlių pasakė: “Skruzdėlės, lįskite į savo būstus…” (An-Naml: 18)
Ar skruzdės kalba? Kas mums pasakė, kad skruzdės kalba? Ar yra suvokiama, kad skruzdės gali kalbėti? Kai Qur`an buvo atskleistas, faktas, kad skruzdės kalba, buvo u vaizduotės ribų. Tuo laiku nebuvo nieko inoma apie skruzdių bendruomenę, nebuvo inoma ir tai, kad skruzdės turi kalbą, kuria susikalba viena su kita. Iki 20 amiaus entomologija nebuvo inoma kaip modernus eksperimentinis mokslas, kuris įamino dėsnius, mokslininkus, laboratorijas ir eksperimentinius tyrimus.
Skruzdės, pagal Qur`an, turi kalbą bendravimui tarpusavyje. Sakoma, kad šia kalba naudojamasi, garsai tariami tam tikrais šifrais. Skruzdėlės yra vienintelė gyvūnų bendruomenė, kuri, kaip mogus, po mūšių laidoja savo aukas. Kartais jos rengia susirinkimus ir tariasi. Skruzdė yra pajėgi sustingdyti u save stambesnį gyvūną, nervų atšakomis išskirdama tam tikrą mediagą, kuri paraliuoja gyvūną ir neleidia jam judėti. Tuomet jos susmulkina jį į maus gabalėlius. Ateinant iemai, skruzdės ruošia maisto atsargas. Toks kruopštus darbas būtų neįmanomas, jei bendruomenė neturėtų kalbos. Bendravimas leidia perduoti visus gyvenimo aspektus. Šlovingasis Qur`an pasakoja, kad skruzdės turėjo kalbą bendravimui dar šimtus metų prieš mokslui tai atrandant. Skruzdės turi kalbą tarpusavyje bendrauti ir suprasti, bei sisteminę, bendradarbiaujančią ir nuolat judančią bendruomenę.
Kaip maa skruzdėlė mato kelią, kai ji išlenda iš savo urvo (skylės)? Kaip ji juda? Ar ji turi arnas maisto virškinimui? Pasekite ją vilgsniu, kai ji parodo savo jėgą ir neša savo dydio ar didesnį grobį. Kai ji nebegali jo panešti, pamatysite ją gritant atgal prie savo urvo ir pranešant kitiems bendruomenės nariams apie sunkų grobį. Tada ji sugrįš į tą pačią vietą, vedina ilga skruzdėlių eile, jos visos jį neš paeiliui, lyg laidotuvėse, kol pasieks maisto saugojimo vietą. Po to, pagalvokite, kaip skruzdės saugo maistą ir kaip apsaugo jį nuo gedimo. Prieš padedant maistą į saugyklą, skruzdės perskelia grūdą į dvi dalis, nes jei jos paliks jį taip kaip yra, grūda sudygs. Skruzdės dėl tos pačios prieasties perskelia kalendros sėklą į keturias dalis. Taigi, mano mielas skaitytojau, pamąstyk apie tai, kas išmokė jas šių nuostabių sugebėjimų ir instinktų.
An-Naml skyriuje Visagalis Alachas kreipėsi į skruzdes:
“Lįskite į savo būstus, nes Saliamonas ir jo minia jus sumindys, patys to neinodami.” (An-Naml: 18)
Skruzdėlynai yra labai apsaugoti. Taip yra dėl to, kad jos lenda į emės gilumą ir nestato savo būstų emės paviršiuje. Dar daugiau, statydamos savo būstus jos nekreipia dėmesio į dirvoemį. Skruzdės sukramto giliausias medių dalis (branduolius, šerdis) ir iš to pasigamina drėgną masę, panašią į įvairių geometrinių formų kartoną. Ta mase jos iškloja vidines skruzdėlyno ertmes. Nėra lengva pasiekti skruzdėlyno vidų, jis turi daugybę įėjimų ir išėjimų.
Dabar mes pakalbėsime apie jūros karalystę, kur gyvena nedidelė uvis, vadinama lašiša. Jos daugybę metų laikosi jūroje, o po to grita į tą pačią upę, kur ir buvo gimę. Kas jas paskatina grįti į tikslią gimimo vietą? Tai Alachas, todėl “tebūnie Jis pagarbintas, geriausiai kuriantis.”
Jūroje taip pat gyvena unguriai. Kai šie nuostabūs gyvūnai subręsta, jie migruoja upėmis. Jei jie yra Europoje, tuomet jie plaukia tūkstančius mylių per vandenyną, kol pasiekia atokias Bermudų salas. Ten jie deda kiaušinius ir miršta. Kai iš kiaušinių išsirita mai unguriukai, jie nelieka toje pačioje vietoje, o grįta ten, iš kur atplaukė jų tėvai. Kas gi veda juos šiuo keliu ir įdiegia jiems tokius tikslius instinktus? Tai yra Alachas, todėl “tebūnie Jis pagarbintas, geriausiai kuriantis.”
American Jumper trina savo kojas ar sparnus vieną į kitą ir taip išgauna garsą, kuriuo prisišaukia savo patiną. Ar jūs įsivaizduojate atstumą, kurį nueina patinas, kad atsilieptų į kvietimą, jis išgirsta jį per pusę mylios ir sujudina šešis tūkstančius tonų oro. Taigi, kas suteikė jam tokias nuostabias savybes? Tai Alachas, todėl “tebūnie Jis pagarbintas, geriausiai kuriantis.”
JEI ŽVILGSNIS YRA AKLAS, ATVIRA VISATA NEPADĖS
Kartą lėtai einančią pagyvenusią moterį pralenkė beduinas, vedantis kupranugarį. Ji jo paklausė, “Kam ši dovana?” Jis atsakė: “Tai ne dovana, o vedlys.” Ji tuomet paklausė, “Kas yra tavo vedlys?” Jis atsakė, “Knyga apie Alacho egzistavimą”. Ji ėmė juoktis ir jis nustebęs jos paklausė, “argi aš tau pasakiau netiesą, kodėl iš manęs juokiesi, mano motina?” Ji atsakė, “o, mano sūnau, aš nesijuokiu iš šios knygos, bet juokiuosi iš tų, kurie nepripaįsta savo Viešpaties egzistavimo po to, ką liudija ši visata ir kokius enklus ji rodo, bet yra įsitikinę tuo, ką neša šis kupranugaris (knyga).” Jis jai atsakė: “Argi neinojai, kad jei vilgsnis aklas, reikia skaityti (mąstyti) iš atviros Visatos.” Jis pasakė, “Tu esi teisus.”
TRYS ŽMONĖS GINČIJOSI SU IŠMINČIUMI
Vienas iš išminčių buvo savo sode ir nebendravo su monėmis. Trys monės, kurie šaipydavosi iš jo ir kitų, kurie panašiai elgėsi, išgirdo apie jį. Vienas iš jų tarė, eikime ir pasiginÄykime su išminčiumi. Taigi jis pirmasis stojo prieš jį ir tarė, jūs (išminčiai) sakote, kad Alachas yra ir aš noriu jį pamatyti. Priėjo antrasis ir tarė, jūs sakote, kad Teismo Dieną bus baudiama ugnimi, bet juk ir dinas buvo sukurtas iš ugnies, tai kaip bausite ugnį ugnimi. Priėjo trečiasis ir tarė, jūs sakote, kad viskas yra nulemta iš anksto ir tai rodo, kad mogus nėra atsakingas u savo veiksmus, o aš matau, kad mogus savo veiksmus kuria pats. Išminčius pasėmė į rankas dulkių, metė jiems į veidus ir tarė, štai jums mano atsakymas. Todėl jie nutarė paduoti jį į teismą ir nuvedė jį pas valdovą. Valdovas paklausė: “Ar tai yra tiesa, ką jie sako, kad tu metei jiems dulkes į akis?” Jis atsakė: “Taip.” Valdovas jo paklausė, kodėl. Išminčius atsakė: “Todėl, kad pirmasis norėjo pamatyti savo Viešpatį, taigi liepkite jam parodyti man skausmą, sukeltą dulkių ir aš jam tada parodysiu, ką jis nori pamatyti.” Valdovas paklausė besiskundiančiojo: “Ar gali parodyti jam savo skausmą?” Jis atsakė, kad ne. Tuomet išminčius tarė: “Pasakykite šiam neišmanėliui, kad ne viską, kas egzistuoja, galima pamatyti. Antrasis manęs klausė dėl dino kankinimo ugnimi ir manė, kad yra neįmanoma kankinti padarą mediaga, iš kurios jis yra padarytas. Kodėl gi šis mogus tada jaučia skausmą sukeltą dulkių, juk jis yra iš jų padarytas? Trečiasis manęs klausė dėl lemties reikšmės ir teigė, kad mogus yra verčiamas elgtis vienaip ar kitaip ir negali rinktis (tarp gero ir blogo). Jeigu aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik mesti į šį mogų dulkes, tai kodėl tada jis padavė mane į teismą?” Čia valdovas tarė: “Nemanykite, kad jūs galite tobulai atpainti Dievą. Jis yra u būtybių jutimo ribų nes Jis yra Šlovingas per savo kūrinius ir enklus.
ABU HANIFA GINČAS SU ATEISTAIS
Šio susitikimo vieta buvo Bagdadas, tuo metu buvęs Islamo sklaidos centras. To susirinkimo prieastis buvo šalies atstovo atvykimas diskutuoti su musulmonų išminčiais dėl “Alacho” (Tebūnie Jis Išaukštintas ir Pagarbintas). Išminčiai tarp savęs išsirinko didįjį to laiko išminčių Sheikh Hamad, Abu Hanifa Sheikh (tebūnie jie abu pamaloninti Alacho). Kol monės laukė išminčiaus, netikėtai pasirodė Abu Hanifa, pasveikino klausytojus ir pasakė, mūsų išminčius (Hamad) yra pernelyg gerbiamas, kad atvyktų į tokį susirinkimą aptarinėti tokių klausimų. Jis pasirinko vieną iš jauniausių savo mokinių, Al-Nu`man Ibn Thabit (Abu Hanifa) atsakyti į jūsų klausimus. Tuomet jis atsisėdo į savo vietą šalia atstovo ir išsyk buvo uverstas klausimais:
Atstovas: Kuriais metais gimė jūsų Viešpats?
Abu Hanifa: Alacho egzistavimui datos, laikas ir amiai neturi reikšmės. (Jo egzistencija yra neribota).
Atstovas: Norime, kad pateiktumėte mums pavyzdius iš apčiuopiamos tikrovės.
Abu Hanifa: Koks skaičius eina prieš (skaičių) keturis?
Atstovas: Trys.
Abu Hanifa: Koks skaičius eina prieš tris?
Atstovas: Du.
Abu Hanifa: Kas eina prieš du?
Atstovas: Vienas.
Abu Hanifa: Kas eina prieš vienetą?
Atstovas: Niekas.
Abu Hanifa: Jeigu prieš statistinį vienetą nieko nėra, tai kaip tada kas nors gali būti prieš Vienintelį Teisingąjį Alachą . Jis yra Aminas ir Jo egzistencijai nėra ribų.
Atstovas: Kuria kryptimi yra jūsų Viešpats?
Abu Hanifa: Jeigu tamsoje udegsite lempą, kokia kryptimi sklis šviesa?
Atstovas: Visomis kryptimis.
Abu Hanifa: Jeigu jau dirbtina šviesa sklinda visomis kryptimis, tai kaip tuomet dėl dangaus ir emės Šviesulio?
Atstovas: Paminėkite ką nors apie savo Viešpaties asmenį? Ar jis tvirtas kaip plienas, ar skystas kaip vanduo ar bekūnis kaip dūmai ir garai?
Abu Hanifa: Ar esate kada nors sėdėjęs prie mogaus mirties patalo?
Atstovas: Taip.
Abu Hanifa: Ar po to, kai mirė, jis su jumis kalbėjosi?
Atstovas: Žinoma, ne.
Abu Hanifa: Prieš mirtį jis kalbėjo ir judėjo, bet po mirties tapo nejudrus ir sustingęs. Kas taip pakeitė jo būseną?
Atstovas: Taip atsitiko todėl, kad jo siela pasišalino iš jo kūno.
Abu Hanifa: Ar jo siela buvo paimta?
Atstovas: Taip.
Abu Hanifa: Apibūdinkite man šią sielą. Ar ji tvirta kaip plienas, ar skysta kaip vanduo ar bekūnė kaip dūmai ir garai?
Atstovas: Mes apie tai nieko neinome.
Abu Hanifa: Jei negalime apibūdinti sielos, kuri yra kūrinys, tai kaip tuomet galėčiau jums apibūdinti Dieviškąją Asmenybę?
Atstovas: Kur egzistuoja jūsų Viešpats?
Abu Hanifa: Jeigu paimtumėte indą pilną švieio pieno, ar tame piene būtų riebalų?
Atstovas: Taip.
Abu Hanifa: Kurioje vietoje piene būtų riebalai?
Atstovas: Jie neturi konkrečios vietos, yra pasklidę visame piene.
Abu Hanifa: Jeigu sukurtas dalykas, riebalai, neturi konkrečios vietos, tai kaip jūs norite, kad Dieviškoji Asmenybė būtų vienoje vietoje? Tai mane stebina.
Atstovas: Jeigu viskas buvo nulemta dar prieš visatos sukūrimą, tai kokia yra jūsų Viešpaties vieta?
Abu Hanifa: Jis sprendia tam tikrus dalykus. Vienus mones Jis iškelia, o kitus paemina.
Atstovas: Jeigu patekimui į Rojų nėra pradios, tai kaip gali nebūti ir pabaigos, turiu omeny, kad monės yra pasmerkti amiams.
Abu Hanifa: Statistiniai skaičiai neturi nei pradios, nei pabaigos.
Atstovas: Kaip mes Rojuje valgysime ir nesituštinsime?
Abu Hanifa: Jūs, aš ir kiekviena būtybė motinos gimdoje išbuvome devynis mėnesius. Mes maitinomės iš savo motuinos kraujo, tačiau nesituštinome.
Atstovas: Kaip tai yra kad Rojaus dosnumas yra neišenkantis ir neturi ribų, kuo labiau naudojiesi tomis gėrybėmis, tuo jų daugiau?
Abu Hanifa: Kuo daugiau mokysimės, tuo daugiau turėsime inių.
Kartą beduinas paklausė Abi Ja`far Muhammad Ibn Ali Ibn Al-Hasain (telaimina jį Alachas), “Ar tu matei savo Viešpatį, kai Jį garbinai?” Abi Ja`far atsakė: “Nelogiška garbinti tai, ko nematai.” Beduinui paklausus, kaip Jį pamatei, Abi Ja`far atsakė: “Pačiomis akimis Jo nepamatysi, tai gali tik tikinti širdis. Jausmais Jo nepajusi, Jis nepanašus į mones. Jis yra inomas per savo enklus ir Jis tiesiog yra. Toks yra Viešpats, nėra kito dievo.” Beduinas tarė: “Alachas geriausiai ino, kur reikia jo pagalbos.”
AR MUMS REIKIA ALLAH EGZISTAVIMO įRODYMŲ?
Kartą šventų dalykų išminčiaus paklausė, koks yra Alacho egzistavimo įrodymas? “Alachas”, atsakė išminčius. Tada jo vėl paklausė, o kaipgi protas? “Jis yra nepakankamas ir veda tik prie panašių dalykų”, jis atsakė.
Ibn Ata`As-Sakandari sakė, “O, Alache! Kaip jie gali remtis kuo nors, kas gelėtų būti Tavo buvimo įrodymas? Ar yra geresnis Tavo buvimo įrodymas u patį Tave? Kada Tu buvai nustojęs sergėti pasaulį, kad mums prireikė Tavo buvimo įrodymų? Ir kaip toli Tu nuėjai, kad dabar ieškome Tavo pėdsakų, kad Tave rasti? Kaip Jis gali būti nepastebimas, kai viską iškelia aikštėn? Kaip Jis gali būti nepastebimas, kai Jo buvimas akivaizdus visur? Kaip Jis gali būti nepastebimas, kai Jis yra Aminai Akivaizdus ir Neturintis Sau Lygaus? Kaip Jis gali būti nepastebimas, kai Jis yra arčiau mūsų, negu bet kas kitas? Kaip Jis gali būti nepastebimas, kai mes Jam turime būti dėkingi u savo egzistavimą?
Taigi, tiems, kurie paįsta Alachą kaip įrodymų šaltinį ir jų pabaigą, nėra lygių. Pirmieji teisėtai grįta pas savo šeimininką. tuo tarpu, kai pastarieji yra klaidinami. Kuomet Jis buvo nustojęs sergėti pasaulį, kad mums reikia Jo buvimo įrodymų? Ir kaip toli Tu nuėjai, kad dabar ieškome Tavo pėdsakų, kad Tave rasti?
TARP TIKĖJIMO IR ATEIZMO
Kartą mokytojas ateistas savo mokiniams pareiškė: “Tikrai egzistuoja tik tas, ką galite matyti.” Jie atsakė, “Taip.” “Ar pastebite lentą, pieštuką, sąsiuvinį ir kėdę? Visi šie daiktai yra matomi ir juos galima paliesti, ar ne?” “Taip”, jie atsakė. Tada jis paklausė, ar matote Dievą? Ne, jie atsakė, taigi Dievo nėra, tarė jis. Mokiniai apstulbo, todėl kad nuoširdiai tikėjo Alacho buvimu. Tuo tarpu Alachas per vieną iš savo mokinių atskleidė mokytojo melą. Paprašęs leidimo, vienas mokinys paklausė likusiųjų, “ar supratote savo mokytojo odius?” Visi atsakė, kad taip. “Ar jūs dabar matote savo mokytoją?” jis paklausė. “Taip”, jie atsakė. “Ar mokytojas turi protą?” “Taip”, jie vėl atsakė. “Ar jūs matote jo protą?” Jie atsakė, kad ne, o jis tuomet, sekdamas savo mokytojo metodu, tarė, “Tikrai egzistuoja tik tas, ką galite matyti. Mūsų mokytojas neturi proto, nes jūs jo nematote.” Tuomet visi mokiniai ėmė juoktis, mokytojas nustebo ir niekada daugiau to neminėjo. Sekantis pavyzdys taip pat yra naudinga pamoka: manykime, kad Alachas priklauso nuo paprasto emiško dėsnio, kuris teigia, kad kiekvienas sukurtas ar padarytas daiktas turi turėti savo kūrėją. Taip tekstilės darbai atveda prie audėjo, paveikslas prie tapytojo, o statula prie skulptoriaus. Pagal tą patį dėsnį, visata atveda prie Visagalio Dievo. Mes tikime šiuo Kūrėju, bet, toliau sekant tuo pačiu dėsniu, galime klausti, kas sukūrė patį Kūrėją? Kas sukūrė Alachą apie kurį kalbame? Argi šis paprastas dėsnis neatveda prie tokio klausimo? Tam, kad paneigti tokią klaidingą prielaidą, sakome, kad toks palyginimas yra neteisingas, nes jūs pirmiausia pripaįstate, kad Alachas yra Kūrėjas, o po to klausiate, kas sukūrė Alachą. Kaip galite Jį laikyti vienu metu ir Kūrėju, ir kūriniu.
Ši prielaida gali būti paneigta ir sekančiu būdu: Kaip galite įsivaizduoti, kad Kūrėjas yra pavaldus monių įstatymams ir dėsniams? Jie yra taikomi tik patiems monėms. Taip pat emės laikas ir vieta skiriasi nuo išorinio laiko ir vietos. Todėl Kūrėjas negali būti apibūdinamas nei emės laiku, nei vieta, nei monių įstatymais. Dar daugiau, Alachas sukūrė šiuos įstatymus, taigi nėra įmanoma apibūdinti Alachą Jo Paties sukurtais įstatymais.
Aristotelis minėjo prieasčių seką, sakydamas, kad kėdė yra padaryta iš medienos, mediena iš medio, medis iš sėklos, o sėkla pasėta sėjėjo. Tuomet jis buvo priverstas pasakyti, kad šios sekos pabaigoje turi būti visko Kūrėjas, tai yra, Alachas.
Ibn Arabi, atsakydamas į klausimą “kas sukūrė Alachą?”, pasakė, “tai yra neįtikėtinas klausimas, kadangi Pats Alachas yra įrodymų šaltinis. Alachas yra aukščiausia Būtybė u visus emės kūrinius, lygiai taip pat, kaip šviesa yra dienos įrodymas ir ne kitaip.
KODĖL ALLAH YRA NEMATOMAS?
Tam, kad atsakyti į šį klausimą, leiskite mums sulyginti mokslo teoriją ir gyvenimo praktiką. Jeigu egzistuoja tik tai, ką mes matome, tai yra daugybė nematomų dalykų, kurie yra u mūsų pojūčių ribų. Pavyzdiui, jeigu prie geleies pridėsite magnetą, pajusite, kad magnetas traukia geleį. Kur yra toji traukos jėga? Ar ji yra apčiuopiama arba matoma? Mes ją jaučiame tik dėl magneto sąveikos su geleimi. Ši traukos jėga yra sukuriama panašiai kaip spalvos. Spalvos nėra matomos, jos išryškėja daiktui sugėrus visą spalvų spektrą, išskyrus vieną tam tikrą spalvą. Pavyzdiui, jeigu turime alią šluostę, tai turime turėti omenyje, kad šluostės mediaga sugeria visas spalvas, išskyrus alią, todėl mes ją matome, kaip alią. Elektra taip pat yra nematoma. Tiktai udegus lempą mes matome, kaip elektra yra perduodama laidais. Bet kur ji yra? Ji yra nematoma, lygiai taip pat, kaip ultravioletiniai spinduliai, traukos jėga ir kiti dalykai, kuriuos mes galime pastebėti tik dėl jų poveikio. Ir šie paminėti nematomi dalykai yra tik maas pavyzdys, turint omenyje visą pasaulį, tai kodėl Alachas, Kuris sukūrė tokius dalykus, negali būti nematomus.
KAIP ATRODO ALLAH?
Mes neinome, kokia yra Alacho forma. Jis yra u bet kokios intelektualios veiklos. Painę aukščiau paminėtų daiktų prigimtį, mes prieiname išvados, kad turi būti ir Kūrėjas, Alachas. Kalbant apie Alacho matomumą, tai yra u mūsų proto ir pojūčių ribų. Šis klausimas prieštarauja šventiems įstatymams ir inioms. Pavyzdiui, mes tikime, kad rašiklis, kuriuo rašome, yra kakieno sukurtas ir pagamintas kakokiu aparatu. Nors mes ir suprantame, kad yra kakokia mašina, kuri pagamino tą rašiklį, bet nekvaršiname galvos dėl tos mašinos formos. Taigi, mes tikime, kad rašiklis buvo pagamintas tam tikros mašinos, jos nematydami, tai ir yra visa esmė.
AR TIKĖJIMAS PRIEŠTARAUJA MOKSLUI?
Kaip jau yra inoma, mokslas veda į tikėjimą. Savo knygoje, įvadas į Islamą, Ali Tantawi, yra pasakęs: “Abu, ir mokslininkas, ir bemokslis yra tikintis. Ateizmas ir netikėjimas sėkmingai priimamas tų, kurie neturi aukšto išsimokslinimo. Tačiau jei kas nors įgyja šiek tiek inių ir kuriame nors taške sustoja, jis gali nustoti savo tikinčios prigimties, nes galbūt pasirinko mokslą, kuris neveda į tikėjimą.
Albertas Einšteinas sakė: “Tikėjimas be mokslo eina lyg luošys, o mokslas be tikėjimo šliauia lyg aklasis.”
Albertas McCub Dinshtiz, buvęs Floridos Mokslo Akademijos dekanas ir biologijos profesoriaus, sakė: “Darbas mokslo srityje taip sustiprino mano tikėjimą Dievu, kad tikėjimas tapo stipresnis ir gilesnis, negu kada nors buvo. Be abejonės, mokslas padidina Žmogaus sugebėjimą suprasti Alacho galias. Kuo naujesnius dalykus atranda Žmogus, tuo nuoširdiau jis tiki Alachą.” Daktaras Bastor taip pat sakė, “Tikras mokslas negali būti materializuotas, bet jis veda į Alacho painimą.”
Chemikas Wetsis, Mokslo Akademijos kolegijos narys ir Medicinos Fakulteto dekanas, pasakė: “Kai jaučiu, kad mano tikėjimas Alachu susvyruoja, aš einu tiesiai į Mokslo Akademiją tam, kad jį sustiprinčiau.”
Vokiečių mokslininkas Denirt atliko statistinį tyrimą, jis tyrė ymių paskutiniųjų keturių amių mokslininkų filosofinius poiūrius. Tų mokslininkų buvo 290. Denirt išsiaiškino sekančius dalykus:
“38 buvo ateistai, 242 viešai priėmė tikėjimą ir 20 nesidomėjo religijos klausimu.” Tai reiškia, kad 92,5% priėmė Islamą viešai. Šis aukštas lygis rodo, kad materialistų primetamas mokslo ir tikėjimo prieštaravimas vienas kitam yra nepagrįstas. Pasirodo, kad mokslas ir tikėjimas papildo vienas kitą.
Mokslinė teorija negali prieštarauti Qur’an eilėms ar autentiškam Pranašo hadith. Jeigu taip atsitiktų, mes manytume, kad ta teorija nėra visiškai pagrįsta. Daugybė dabartinių mokslinių teorijų yra laikomos tikromis, bet vėliau jos pasirodo esančios neteisingomis.
21 amiuje medicinos, astrologijos, geografijos ir kitų eksperimentinių sričių mokslininkai sudėjo savo ginklus ir nustojo kovoti prieš religiją ir Nematomąjį. Jie pradeda pripainti Alacho egzistenciją kaip mokslinį faktą ir erdvės tyrimų rezultatą. Šie monės neturi kito pasirinkimo, kaip tik patikėti Alachu, kuris parodo visatą ir visa, kas joje yra. Taigi, mokslas veda prie Alacho egzistavimo ir yra suderinamas su Nematomuoju. Nei vienas mogus neturi kito pasirinkimo, kaip tik paklusti Alacho Visagalybei. Alachas skyrė mogui kurti tik labai paprastus dalykus, mokslas vis dar yra nepakankamai išsivystęs.
RIBOTAS ŽMOGUS IR VISAGALIS DIEVAS
Kalbant apie mokslo galią, kurią kai kurie monės priima kaip dievą, mes pamirštame, kad mokslas nėra pajėgus kurti daiktus, kuo Alachas įrodo Žmogaus ribotumą. Šiuo atvilgiu, mes nekalbėsime apie dvasią ir jos sferą. Taip yra todėl, kad mokslas nesigilina į tokius dalykus. Verčiau mes panagrinėsime materialius dalykus tam, kad įrodyti mogaus, nusileidusio į Mėnulį, ribotumą.
Pirmas dalykas apie kurį galėtume pakalbėti, yra vanduo. Vanduo turi dvi sudėtines dalis – vandenilį ir deguonį. Visagalis Alachas yra pasakęs:
“Ar matote vandenį, kurį geriate?” Ar jūs nuleidiate jį (lietų) iš debesų, ar Aš?” (Al-Waq’iah: 69)
Kas sukūrė vandenį ir nuleido jį iš dangaus? Alachas. Ar mokslas gali sukurti vandenį, ar priversti lietų lyti? Jeigu mes paprašytume šio netikro dievo (mokslo) puodelio vandens, jis negalės to duoti!
Kartą, prieš penkis metus, aš buvau Niujorke. Tuomet ten buvo kilusi panika dėl poeminio vandens ir lietaus trūkumo. Žmonės buvo prašomi normuoti ir mainti savo vandens naudojimą. Mokslas pabandė išspręsti šią problemą. Jie ėmėsi kakokių priemonių, manydami, kad tai suformuos dirbtinius debesis. Jie stengėsi iš paskutiniųjų ir išleido milijonus dolerių, bandydami priversti juos lyti. Tačiau, jų pastangos buvo bevaisės. Taip atsitiko todėl, kad debesys yra sukurti tik Alacho. Galite pastebėti debesį, praslenkantį pro nederlingą dykvietę be lietaus, bet kai jis plaukia pro vietovę, pilną vandens, alumos, upių, pradeda lyti. Kodėl mokslininkai nėra pajėgūs padaryti atvirkščiai arba priversti debesį lyti, kur tik jie nori? Atsakymas yra tas, kad mokslas vis dar tebėra eksperimentinis. Bet mes dar kartą pabrėiame, kad viskas, kas pratęsia gyvybę, t.y., vanduo, debesys, šiluma, vėjas ir taip toliau, yra sukurti Visagalio Alacho, kuris dovanoja gyvenimą iki nustatyto laiko. Pagaliau paaiškėjo, kad mokslas neprilygsta Alacho visagalybei.
Leiskite aptarti sekančias eiles:
“Iš to, kas yra jų kūnuose, tarp išmatų ir kraujo, kurį mes gaminame, jums skirtas yra jų tyras pienas.” (An-Nahl:66)
Pienas yra dar vienas Dieviškas Stebuklas. Karvės ir buivolai nesimaitina kakokiu specialiu pašaru tam, kad gamintų pieną. Jie maitinasi bet kuo, bet vis tiek duoda mums pieną, iš kurio mes galime gyventi. Ar mokslas gali gaminti pieną? Jie sugebėjo išskaidyti jį į sudėtines dalis ir jas apibūdinti. Taip pat po kai kurių eksperimentų mokslininkai sugebėjo padidinti duodamo pieno kiekį. Bet ar jie galėjo jį sukurti? Mokslininkai sumaišė visas sudėtines pieno dalis tokiu būdu, kaip visa tai yra natūraliame piene. Tuomet jie paėmė dvidešimt pelių, dešimt iš jų buvo maitinamos natūraliu pienu, kitos dešimt – dirbtiniu. Po to buvo ištirta, kad pelės, kurios buvo maitinamos dirbtiniu pienu, susilpnėjo ir mirė. O pelės, kurios buvo maitinamos natūraliu pienu, sustiprėjo ir išaugo sveikos. Nors pieno mums ir reikia, bet mokslas kol kas nėra pajėgus suteikti mūsų vaikams puodelį sveiko pieno. Konservuotas pienas yra pagamintas iš natūralaus.
Visai neseniai Oksfordo universiteto studentai atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad dirbtinis pienas veikia kūdikių sveikatą ir fiziškai, ir psichologiškai.
Taigi, mes norėtume padaryti išvadą, kad Alachas, tebūnie Jis paaukštintas, palengvino Žmogui mokslą, nes Jis yra Visagalis ir bet kam gali ištarti “Būk”, ir gali būti, kad Visagalis Alachas ino, kad mogų tas pats mokslas apavės ir jis garbins tuos dalykus, kuriuos sukūrė, naudodamasis Alacho jam suteiktu mokslu. Todėl Alacjhas rodo mums daugybę Jo sukurtų stebuklų tam, kad išblaškytų paeidiamo Žmogaus iliuzijas. Ir jis dėl to negali nieko padaryti. Tuomet mogus supranta, kad nesvarbu, kokią paangą jis padarytų ar ko pasiektų (net po to kai jis nusileido Marse ar Mėnulyje), jis vis tiek yra silpnas prieš Alacho visagalybę ir toks liks iki pat Prisikėlimo Dienos. Tai rodo Šlovingojo Qur’an eilės:
“O monės! Paklausykite alegorinio pasakojimo! Tie, į kuriuos kreipiuosi (išskyrus Alachą), negali sukurti (netgi) musės, nors ir visi susirinktų dėl šio tikslo! Ir jeigu ta musė ką nors nugvelbtų iš jo panosės, jis negalėtų iš jos to atsiimti. Silpni yra tie, kurie maldauja ir tie, kurių maldauja! Jie nėra verti Alacho."(Al-Hajj: 73 – 64)
Aukščiausiasis Pagarbintas Alachas paneigė, kad visas pasaulis su tuo, kas jame yra, negali sukurti netgi musės. Mokslas suteikė Žmogui galimybę tapti viršesniu u gamtą, nusileisti Mėnulyje, suteikė jam televiziją ir radiją, kad jis galėtų klausytis ir matyti mones keliose vietose vienu metu. Bet jis negali sukurti nei musės, nei netgi jos sparnelio. Alachas pabrėia, kad nors jis ir palengvino Žmogui mokslą, jis vis tiek liko mogumi ir negali nieko padaryti prieš Alacho visagalybę.
Ką mokslininkai atrado per tūkstančius metų, yra niekas, palyginus su Alacho sukurtos visatos įstatymais ir dėsniais. Taip yra todėl, kad mokslas nesukūrė traukos jėgos ir ne jis palaiko dangų ir emę. Jis nesukūrė geleies magneto ir nesukūrė atmosferos, kurioje mes dabar egzistuojame. Jis nesukūrė elektros ir vandens, virstančio garais, naftos ir jos produktų, deguonies, reikalingo mūsų gyvybei palaikyti, nepaskirstė emėje vandenilio, azoto ir deguonies ir taip toliau. Jis tik atrado kai kurių dėsnių, Alacho sukurtų Žmogaus gerovei, vardus.
Ar mes galime naudotis Alacho malonėmis ir neigti Jo egzistenciją? Nepaisant to, kad visata yra pilna paslaptingų reiškinių. Sheikh Mutwali Ash Sh’rawi sakė: “Intelektualai, ateisiantys po daugelio šimtmečių, bus liudininkai Alacho paslėptų reiškinių atradimų, kaip parašyta Qur’an. Visagalis Alachas yra pasakęs:
“Greitai Aš parodysiu savo enklus atokiausiuose emės kampeliuose ir jų sielose, tol, kol jiems paaiškės, kad tai yra tiesa. Ar nėra gana to, kad tavo Viešpats liudija visus dalykus.” (Fussilat: 53)
Šios eilės atrodo taip, kaip Pranašas (tegu jį lydi taika ir tebūnie jis palaimintas) išpranašavo jas ateities kartoms. Netgi po trisdešimties šimtmečių jos atrodys taip pat. Tai reiškia, kad visatos paslaptys yra begalinės ir bus nuolat atrandamos iki pat Teismo Dienos. Taigi, jei kaką suinome, bet nepajėgiame to suprasti, neturėtume manyti, kad tai neegzistuoja. Toks išsiadėjimas yra kvailumo poymis ir jis prieštarauja prigimčiai ir sveikam protui.
PENKI NEMATOMI DALYKAI
Dabar aptarsime unikalų stebuklą, t.y, penkis nematomus inojimo aspektus, kurie priklauso tik Alachui ir yra nurodyti sekančiose eilėse:
“ Visos inios priklauso tik nuo vieno Alacho. Tai jis siunčia Žemei lietų, ir jis ino, kas gims, niekas daugiau neino, kiek ada rytojus, niekas neino kokioje emėje jis numirs. Iš tikrųjų tik su Alachu painsite tikrąją tiesą, kurią tik jis ino." (Luqman: 34)
Penki nematomi dalykai priklauso tik Alacho iniai ir Šlovei. Mokslas gali apskaičiuoti emės sukūrimo metus, bet niekada nenuspės pabaigos. Netgi Valandos priklauso nuo Alacho. Lietus taip pat paminėtas poezijoje kaip vienas nematomų dalykų aspektas. Anksčiau mes minėjome, kad mokslas negali kontroliuoti debesų judėjimo. Jeigu jie galėtų, tai skurdias dykumas paverstų aliais sodais, išspręstų bado problemas, kurios vargina du treÄdalius visų Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos gyventojus. Nors pasaulis yra liudininkas progresuojančio mokslo ir medicinos srities, tačiau jie vis dar negali atskleisti gimimo paslapčių.
Vienoje Amerikos ligoninėje, Bostone, buvo išsiaiškinta, kad galima nuspėti embriono lytį, tik pastojus, kada yra tiriama motinos gimda, naudojant ultra garso technologiją. Poezijoje kalbama apie tai, kad Alachas ino kas gims (tik pastojus).
Vos tik šis atradimas buvo padarytas jis prarado savo avesį. Taip atsitiko todėl, kad ši nėštumo stadija yra vis dar neinoma, nepaisant permainingų mokslinių pasiūlymų ir spėliojimų.Jie smulkiai apibūdina apytikslį laiką tarp minimalaus ir maksimalaus nėštumo, tai skiriasi nuo motinų, nuo natūralus gimdymo ir cezario pjūvio, taip pat šalių. Jie vis dar atlikinėja eksperimentus norėdami tiksliai apibrėti nėštumo sąvoką. Visi spėjimai, nepaisant kompiuterio ir ultra garso , lieka tik prielaidomis ir spėliojimais. Kas liečia udarbį ateityje, pats mogus negali nuspėti ko jis pasieks, nepaisant didelės paangos matematikos ir statistikos srityje, iš kurios tikimasi nuspėti pramonės ir technologijos ateitį. Nei vienas, netgi protingas mokslininkas negali nuspėti, ko jis pasieks.
Niekas neino kada ir kur mirs. Nors mes ir padarėme didelį progresą higienos srityje ir galime nuspėti vidutinę gyvenimo trukmę. Sudėtinga nuspėti ar per visą gyvenimą mogų uklups sunki liga, net jeigu jis ir pasiskiepys nuo jos.
