اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

POMIRTINĖ SIELOS KELIONĖ

Prof. Malcolm Clark ,"Islam for Dummies" N.Y. 2003 (psl. 68-72)

Vertė: Jurgita Azhar

Mirties, prisikėlimo bei Paskutiniojo Teismo įvykių apibūdinimas randamas jau pačiuose ankstyvuosiuose islamiškuose rašytiniuose šaltiniuose. Šiame straipsnyje pateikiame santrauką to, kas atsitinka žmogaus sielai, numirus jo kūnui. Svarbu paminėti, jog esama įvairių toliau pateikiamų įvykių variacijų, bei pasitaiko, jog įvykių eilės tvarka įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai.

Islamiškoji tradicija visą žmogaus mirties procesą dalija į dvi dalis: pirmoji - mirtis ir laikas, praleidžiamas kape; antroji - trimito skambesys, žmonių prisikėlimas iš kapų, Paskutinysis Teismas ir paskirstymas į Dangų arba į Pragarą.

                                  MIRTIS BEI LAIKAS, PRALEIDŽIAMAS KAPE

Visos trys monoteistinės religijos teigia žmogaus gyvenimo pabaigą, prisikėlimą, Paskutinįjį Teismą. Tačiau, žmonės miršta daug laiko prieš Paskutiniojo Teismo dieną. Kas gi vyksta su jais visą tą laiką? Ar jie paprasčiausiai būna numirę? O gal visą tą laiką, praleistą kape, jie yra kokioje tarpinėje būsenoje? Ar mirusieji turi kontaktą su gyvaisiais? Visą tai būtų galima suskirstyti į 9 etapus:

1. 40 dienų prieš žmogaus mirtį nuo medžio, esančio prie Dievo sosto, nukrinta lapas, su ant jo užrašytu žmogaus, kuris turi numirti, vardu.

Gavęs šį ženklą, mirties angelas Izra'il supranta, jog to žmogaus gyvenimo laikas baigiasi. Tiek žmogaus gyvenimo ilgumą, tiek Visatos egzistavimą ir jos pabaigą nulemia Dievas. (Sura 6:2). Žmogui mirštant prie jo atsiranda mirtis bei mirties angelas Izra'il, ir tuomet žmogus klausia: "Kas Jūs esate?" Žmogus gali bandyti išvengti mirties, tačiau mirtis (arba angelas Izra'il) vis tiek pastoja žmogui kelią. Tuomet du angelai, kurie užrašinėjo žmogaus gerus bei blogus darbus, parodo žmogui knygą, kuriame surašyti visi jo gyvenimo poelgiai.

 

2. Izra'il ištraukia žmogaus sielą iš jo kūno.

Mirštantysis bando priešintis, tačiau jo priešinimasis yra bevertis.

3. Šėtonas gundo mirštantįjį, jog šis atsisakytų savo tikėjimo, siūlydamas jam vandens stiklinę, jog palengvintų kančias.

4. Žmogų pasitinka jo kapas, parodydamas jam šiek tiek to, kas jo laukia Rojuje, arba Pragare, atitinkamai nuo žmogaus poelgių jam dar būnant gyvam.

Kapas - tai tamsi ir nuošali vieta, kuriame pilna vabalų bei roplių.

 

5. Žmogus bando keliauti per 7 dangus, kad pasižiūrėtų, kas jo laukia.

Pasmerktiesiems tokia kelionė yra neįmanoma, nes jiems dangaus vartai yra uždaryti.

6. Siela vėl susijungia su kūnu, esančiu kape.

7. Pati svarbiausia šio etapo dalis - kuomet angelai Munkar ir Nakir klausinėja numirusįjį.

Šiuo metu yra laikoma, jog žmogus yra numiręs ir palaidotas savo artimųjų. Minėtieji angelai liepia žmogui atsisėsti. Jie klausia žmogų, kas buvo jo Dievas. Svarbu paminėti, jog mirusieji kankinio mirtimi bei pranašai šios apklausos išvengia.

 

8. Žmogus yra baudžiamas kape. Ši bausmė nėra bausmės, kurią žmogus turės atkentėti Pragare, dalis.

Yra laikoma, jog visi, esantieji kape patirs stipresnius ar silpnesnius nepatogumus: juos spaus kapas, nes visi yra padarę bent keletą nuodėmių, vertų bausmės.

 

9. Praėjus ne daugiau kaip 40 dienų po palaidojimo, kapo bausmė baigiasi. Žmogus pasilieka kape be sąmonės iki Paskutinės Teismo Dienos.

Šis laikotarpis yra vadinamas barzakh (Sura 23:100) - pertvara, padalijimas, barjeras ir primena miego būseną. Teologai kėlė klausimus, kurgi yra žmogus visą šį laikotarpį: ar siela ir kūnas yra drauge? Ar mirusysis turi kontaktų su gyvaisiais ir ar apskritai ką nors suvokia? Tačiau, į šiuos klausimus nėra vienpusiško, konkretaus atsakymo.

 

 

                          PRISIKĖLIMAS IR PASKUTINIOJO TEISMO DIENA

 

Anksčiau pateikti įvykiai yra visko pradžia. Žmogaus gyvenimas, mirtis ir laikas, praleistas kape yra tik trumpa atkarpa palyginti su ta amžinybe, kuri laukia žmonių Pragare arba Rojuje. Yra laikoma, jog Paskutiniojo Teismo dieną Dievas kiekvienam žmogui įvykdys nuosprendį, remdamasis jo darbais, atliktais būnant gyvam. Čia vėlgi, galima išskirti šiuos etapus:

 

1. Ženklai, rodantys artėjančią pabaigą.

Artėjant pasaulio pabaigai vis labiau daugės ženklų, kurie apie tai liudys. Keletui iš tokių ženklų priskirtina natūralių gamtos dėsnių pasikeitimas (Sura 81:1-14): Saulė kils iš Vakarų, o ne iš Rytų. Taipogi minėtina, jog žmonių moralinės vertybės neteks prasmės. Pasaulyje kils daug sumaišties tarp blogio bei gėrio jėgų, kol galiausiai laimės gėris ir tuomet bus pasaulio pabaiga.

Reiktų paminėti, jog Šv.Koranas mini antikristo atėjimą (arabiškai al-Dajjal, "gyvulys", Sura 27:82). Jis atitrauks žmones nuo Islamo, tačiau su antikristu susidoros grįžęs Jėzus. Po šios pergalės praėjus neilgam laiko tarpui ir įsiviešpatavus gyvenimui pagal Islamą bus Pasaulio pabaiga.

 

2. Prisikėlimas (qiyama, reiškia "stovėjimą").

Angelas Israfil'as pūs trimitą, pranešdamas apie Prisikėlimo dieną. (Sura 69:13-18). Ant kartą papūtus trimitą pasaulis sunyks. Kaip sakoma Suroje 55:26-27, viskas, kas yra šioje žemėje išnyks, pasiliks vien tik Dievo veidas. Praėjus tam tikram laiko tarpui, pasaulis yra atkuriamas ir kūnai, esantys kapuose, taipogi yra atkuriami. Vienas iš pirmųjų pasirodysiančių angelų bus Israfil'as, ir pirmasis prikeltas žmogus (kuomet kūnas bus sujungtas su siela) bus Pranašas Muhamedas (saws) arba vienas iš pirmųjų žydų pranašų. Tuomet seka visų musulmonų prikėlimas, o galiausiai - visų kitų religijų atstovų prikėlimas. Tik vienam Dievui yra žinoma, kiek truks laikotarpis iki Didžiojo Teismo dienos, kurio metu prikeltieji baiminsis, koks gi likimas jiems yra paskirtas.

 

3. Paskutinysis Teismas.

Mirties metu knyga, kurioje surašyti žmogaus geri ir blogi darbai, yra pritvirtinama prie žmogaus kaklo. Šiuo metu tiems, kuriems lemta eiti į Rojų, ši knyga yra paduodama į dešinę ranką, o tiems, kuriems lemta eiti į Pragarą  - į kairę ranką. Nuosprendis, kur žmogui eiti (Rojun ar Pragaran) yra vykdomas taip: knyga, arba visi žmogaus darbai yra padedami ant teisingumo svarstyklių ir jų rodomas rezultatas ir apsprendžia tolesnį žmogaus likimą. Geri darbai dažniausiai sveria daugiau negu blogi, ir, norint patekti į Rojų, reikia surinkti minimalų gerų darbų skaičių, kuris yra žinomas tik pačiam Dievui.

 

4. Visi eina tiltu, esančiu virš Pragaro ugnies, kuris veda į Rojų.

Tikintiesiems šis tiltas yra platus ir tiesus. Nusidėjėliams jis yra aštrus, tarsi kardo ašmenys; siauras, sulig plauko storumu, ir aplinkui jį yra vien tik tamsa, jog būtų sunkiau keliauti. Dėl šios priežasties netikintieji krenta į Pragarą. Tikinčiuosius prie kitame tilto gale esančio tvenkinio pasitinka pats Pranašas Muhamedas (saws). Šio tvenkinio vandens saldumas rodo tai, kokios gėrybės laukia tikinčiųjų, kai šie įžengs į Rojų. Taipogi išlieka galimybė, jog dalį tų, kurie nukrito į Pragaro ugnį, Dievas pasigailės ir vėliau priims į Rojų.

 

 

 

 

Visi čia paminėti įvykiai neduoda pilno ir aiškaus atsakymo, kas gi bus, tarkime, su vaikais arba kūdikiais, kurie mirė dar neturėdami pilnai suformuluoto tikėjimo.

 

Malda, prašant Dievo užtarimo.

Šitokia malda gali būti atliekama žmogaus, kuris turi didelę vertę Dievo akyse. Toks žmogus gali melstis, ir prašyti Dievo, jog nusidėjėlių nuodėmės būtų atleistos. Vienas iš griežtesnių požiūrių sako, jog nusidėjėliui neišvengiamai teks atsakyti už savo nuodėmes. Taigi, šiuo aspektu žiūrint, tokia malda, prašanti Dievo malonės, yra bevertė. Kai kurie ankstyvieji musulmonai tokia maldą neigė ir laikė ją nepriimtina. Tačiau, ilgainiui suvokiant, jog Dievas yra Gailestingas, tokia malda vis tik įsivyravo Islame, o Pranašas Muhamedas (saws) yra laikomas tuo žmogumi, kuris gali tokio pobūdžio maldą atlikti. Remiantis tradicija yra manoma, jog Pranašas Muhamedas (saws) pasitiks žmones prie Rojaus vartų ir žmonės prašys Jo melsti Dievą, jog būtų atleistos jų nuodėmės. Taipogi tikima, jog ir kiti pranašai gali atlikti tokio pobūdžio maldą.

 

Vaikai.

Kas gi atsitiks su tikinčiųjų vaikais, kurie miršta nepasiekę to amžiaus, nuo kada tampa atsakingi už savo tikėjimą? Remiantis populiariąja nuomone galima teigti, jog tokie tikinčiųjų vaikai papuls tiesiai į Rojų. Yra laikoma, jog visi gimsta su teisingu tikėjimu (į vieną Dievą) širdyje, ir jis nebūna spėjęs išblėsti, jeigu vaikas miršta būdamas visai mažas, todėl priimta laikyti, jog šio tikėjimo yra visiškai pakankama, jog toks vaikas papultų tiesiai į Rojų. Kita nuomonė teigia, jog tėvų tikėjimas nutiesia kelią vaikui į Rojų.

 

Amžinybė Pragare.

Remiantis logika bei teisingumu būtų natūralu manyti, jog jeigu žmogus Paskutinio Teismo Dieną buvo nuteistas kentėti Pragare, tai ten ir turėtų praleisti visą likusią amžinybę. Tačiau Islamas teigia, jog gailestis nugali teisingumą. Yra priimti manyti, jog visi nuoširdūs musulmonai galiausiai papuls į Rojų (Jannah), nepaisant net ir pačių sunkiausių nuodėmių, kurias jie yra padarę (išskyrus, žinoma, pačią didžiausią nuodėmę - vienintelio Dievo egzistencijos paneigimą). Taipogi yra nuomonių, jog Dievo gailestis bus toks didis, jog ir kai kurie ne musulmonai papuls į Rojų.

 

Pabaigai, svarbu paminėti, jog kai kurie sufijai bei modernistiškų pažiūrų musulmonai metaforiškai interpretuoja visus šiuos anksčiau paminėtus įvykius. O tradicinių pažiūrų musulmonai į Pragaro bei Rojaus aprašymus, randamus Šv.Korane, reaguoja tiesiogiai, sakydami, jog visa tai yra tiesa, ir mums, paprastiems mirtingiesiems, nėra iki galo suprantama Visagalio Dievo  - viso ko Kūrėjo Išmintis.

 
Atgal