اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

BŪSIMASIS GYVENIMAS

 
Straipsnis paimtas iš knygos: Mahometas – Islamo įkūrėjas“

Autorius: Vladimir Solovjov

                 Šv.Koranas aiškina, kad Dievas per savo pranašus ir pasiuntinius davė monijai tikrąjį tikėjimą, ir ši įtikėjo. Taip buvo sudaryta sandora tarp Dievo ir monių. Jie įsipareigojo tikėti tik vienatinį Dievą ir vykdyti visus Jo įsakymus, o Dievas paadėjo ištikimam mogui aminąją palaimą. Tiesos ir teisybės Dievas negali nutraukti šios sandoros, o mogus, pamindamas ją, kenkia tik sau. Mokymą apie sandorą tarp Dievo ir mogaus papildo mokymas apie paskutinį teismą, kuris yra šios sandoros išpildymas. „Didiojo susirinkimo diena“ – tai viena iš pagrindinių dogmų. Po „didiojo susirinkimo dienos“ tarp išrinktųjų ir pasmerktųjų iškils pertvara.

Šv.Korane išrinktieji danai vadinami „musulmonais“, o pasmerktieji – „neištikimaisiais“, „klaidatikiais“, „netikėliais“. Nepaisant to, būtų neteisinga kaltinti Mahometą fanatizmu ir religiniu nepakantumu. Nors Mahometas skelbia, jog tik išpaįstantieji Islamą bus išganyti, nepamirškime Šv.Korane esančio aiškaus teiginio, kad Islamas gyvavęs ir anksčiau, nes tai – Abraomo ir visų ištikimų jo sekėjų religija. Šie sekėjai taip pat yra musulmonai. Vadinasi, ydai ir krikščionys, nepaeidią savo religinių įsakymų, taip pat pelnys aminąjį gyvenimą. Tuo tarpu monės, kurie tik dėl akių pritaria Šv.Koranui, o širdyje yra jam priešiški ar abejingi, nėra tikri musulmonai ir nepateks tarp išrinktųjų (tokius veidmainius Mahometas vadina „bailiais“ – elmunafikun). Taigi Mahometas skelbia, kad galutinis mogaus likimas priklauso ne tik nuo jo religijos, bet ir nuo dorovingumo, jo poiūrio į blogį ir gėrį...
„Darąs gerus darbus – sau daro, ir darąs blogus taip pat sau daro: tavo Viešpats nieko neskriaudia“. (Šv.Koranas, 41, 46). “O tuos, kurie tiki ir daro gerus darbus, Mes (t.y. Alachas) įvesime į sodus, kur teka upės, ir ten jie gyvens aminai; ten jie gaus skaisčių monų...“ (Šv.Koranas, 4, 60).
„Bet jie ne visi vienodi: tarp gavusių Raštą (t.y. ydų ir krikščionių) yra ištikimų Dievui; jie mąsto apie Dievo darbus naktimis ir garbina Jį. Jie tiki Dievą ir į paskutiniąją dieną; jie skelbia tai, kas gera, ir smerkia blogį; jie uoliai atlieka tikėjimo darbus. Jie – tarp dorųjų. Kad ir kokį gerą darbą jie atliktų, jie neliks neapdovanoti. Dievas ino, kas yra dievobaimingas“ (Šv.Koranas, 3, 109-111). „O tie, kurie nepaiso Dievo įsakymų, nors sudarė su Juo sąjungą (...), - tie – prakeikti, jų laukia kančios buveinė“. (Šv.Koranas, 13, 25).
Šv.Korano mokymas apie būsimąjį gyvenimą paprastai kritikuojamas dėl dviejų dalykų: dėl utilitariškumo (skatina tikėti ir būti doram vaizduodamas ryškius umokesčio u deramą elgesį paveikslus) ir dėl sensualizmo: tikintiesiems adami jusliniai (kūniški) malonumai. Tačiau šie priekaištai neteisingi. Tarp visų religijų išpainėjų esama taurių monių, kurie yra dori iš meilės gėriui ir iš pasibjaurėjimo blogiu. Ir visur esama menkesnio dvasinio lygio monių, kurie paiso moralės normų dėl kokių nors kitų sumetimų. Musulmono idealas – toks mogus, kuris, kaip ir Mahometas, gali apie save pasakyti: „Aš atidaviau savo širdį Dievui“. Toks mogus vienintelę tikrą palaimą patiria bendraudamas su Dievu. Šv.Korane ir sakoma, kad teisuoliai yra dori vien iš meilės Dievui, o ne dėl savanaudiškumo.
Kai dėl Mahometo piešiamo rojaus sensualizmo, tai jis būdingas būsimojo gyvenimo vaizdavimo būdui, o ne pačiai jo sampratai. Mahometas šį gyvenimą vis dėl to grindia bendravimu su Dievu. Tačiau, skelbdamas ne abstraktų sielos nemirtingumą, o viso mogaus prisikėlimą (čia esama sutapimo su ortodoksiškuoju judaizmu ir krikščionybe), Islamas, aišku, ir gyvenimą prisikėlus turėjo vaizduoti ne tik kaip dvasinės, bet ir kaip kūniškos būties pilnatvę. O konkrečios šios būties detalės, be abejo, neturi principinės dogminės reikšmės. Jeigu Judaizmo išpainėjui ar ydų kilmės krikščioniui, trokštančiam sugriautos Jeruzalės atstatymo, Dievo karalystė – tai idealus miestas (iš dangaus nusileidusi Jeruzalė), arabui, gyvenančiam dykumoje, aminosios palaimos vieta – sodas, kuriame teka upės. Nepamirškime, kad ir Biblija rojų vaizduoja kaip sodą, kur teka keturios upės. Šv.Korane nieko konkretaus nesakoma ir apie didiaakes „tyras monas“, tad nėra jokių uuominų, kad jos būtų skirtos fiziologiniam bendravimui.
Mahometui, taip pat kaip ir krikščionims mistikams, kurie gilinosi į šią temą, pavyzdiui, Svedenborgui (Swedenborg), aminasis gyvenimas – tai bendravimas su Dievu, ir šis bendravimas sukelia mogui įvairių konkrečių jutiminių vaizdinių. Prieš smerkdami šią idėją, palaukime, kol kas nors pasiūlys kitą, geresnę.
Štai tokie pagrindiniai Mahometo mokymo apie Dievą bruoai. Jis kalba apie Dievo apreiškimą, apie Jo įsakymus, kalba, koks yra pats Dievas (kas Jam būdinga), aiškina, kokia gerų ir blogų monių ateitis, skelbia būsiant prisikėlimą ir aminąjį gyvenimą. Šis mokymas buvo gana lakoniškas, neišsamus, bet jame nebuvo nieko, kas melaginga, o lyginant su nacionaline arabų religija, tai buvo miliniškas ingsnis į priekį.
Skelbdamas šį mokymą savo gimtajame mieste, Mahometas išsyk atliko dvi pareigas: pakluso Dievui, liepusiam pamokslauti, ir buvo gailestingas, nes apreiškimo odiais stengėsi išgelbėti paklydusius, skendinčius blogų darbų tamsoje.
 
Atgal
Reklama