اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

SURĄ, At-Tauba

 

At-Tauba (atgaila) arba Baráat (atleidimas)

 

Ši Sura logiškai pratęsia paskutiniosios Suros (viii) argumentą ir iš tikrųjų gali būti laikoma jos dalimi, nors chronologiškai jas skiria septynerių metų tarpas.

Mes matėme, jog viii Sura nagrinėjo svarbius klausimus, kilusius naujos Ummat arba organizuotos tautos gyvenimo pradžioje: gynybos esant atakuojamiems, karo grobio dalinimosi po pergalės, dorybių, reikalingų suderintiems veiksmams, bei atlaidumo ir atidumo saviems ir priešams pergalės valandą klausimus. Šioje Suroje mes pereiname prie klausimo: kas turi būti daroma, jei priešas sulaužo pasižadėjimą ir išduoda? Jokia tauta negali toliau tęsti sutarties, jei kita pusė kada tik panorėjus ją pažeidžia; bet yra nustatyta, kad turėtų būti duodamas keturių mėnesių įspėjimo periodas po sutarties paskelbimo negaliojančia; kad tinkama apsauga būtų suderinta per tarpinį periodą; kad visada būtų atviros durys atgailai ir pakartotiniam susijungimui su Alacho žmonėmis; o jei viskas žlunga ir yra būtina pradėti karą, jis turi būti kariaujamas su didžiausiu smarkumu.

Tokie pagrindiniai principai yra išvedami iš Suros. Nedelsiamas jų paskelbimas gali būti siejamas su Suros chronologine vieta.

Pagal chronologiją 1-29 eilutės buvo garsi Valstybės politikos deklaracija, paskelbta apie 9 metų A.H. Šavalo mėnesį, ir perskaityta Hadrat Ali per Piligriminę kelionę dviem mėnesiais vėliau, kad politika būtų kiek įmanoma plačiau paviešinta. Likusi Suros dalis, 30-129 eilutės, buvo atskleista kiek anksčiau, tarkime, apie 9 metų A.H. Ramadano mėnesį; ji apibendrino Pranašo ekspedicijos į Tabuką vėlyvą 9 metų A.H. vasarą pamokas.

Tabukas yra vieta netoli Arabijos pasienio, gan arti prie to, kas tuomet buvo Bizantijos teritorija Sirijos Srityje (kuri apima Palestiną). Tai yra vieta prie Hidžazo geležinkelio, apie 350 mylių į šiaurės vakarus nuo Medinos ir apie 150 mylių į pietus nuo Maano. Ten buvo fortas ir gėlo vandens šaltinis. Dėl gajų ir pastovių paskalų, esą bizantiečiai (romėnai) ruošiasi įsiveržti į Arabiją ir kad pats Bizantijos imperatorius atvyko netoli pasienio tam tikslui, Pranašas surinko kiek buvo įmanoma didesnes pajėgas ir išžygiavo į Tabuką. Bizantijos invazija neįvyko, tačiau Pranašas pasinaudojo proga sutvirtinti musulmonų poziciją ta kryptimi ir sudaryti susivienijimo sutartis su tam tikromis krikščionių ir žydų gentimis, gyvenusiomis prie Akabos įlankos. Grįždamas į Mediną, jis apsvarstė situaciją. Kol jo nebuvo, Veidmainiai kaip visada žaidė dvigubą žaidimą, tad politika, iki tol leidusi laisvai lankytis šventame Islamo centre musulmonams ir pagonims vienodai, dabar buvo pakeista, kadangi ja piktnaudžiavo Islamo priešai.

Tai yra vienintelė Sura, kuriai nėra pridedama įprasta Bismilláh formulė. Ji buvo viena iš paskutiniųjų atskleistų Surų, ir nors Pranašas nurodė, jog ji turėtų eiti po 8 Suros, nebuvo aišku, ar ji turėjo sudaryti atskirą Surą, ar tik būti 8 Suros dalimi. Dabar ji yra laikoma atskira Sura, tačiau jai nėra pridedamas Bismilláh, kadangi nėra jokio pagrindo manyti, jog Pranašas vartojo Bismilláh prieš ją deklamuodamas Koraną. Ši Sura yra įvairiai vadinama: dažniausiai vartojami pavadinimai yra (1) At-Tauba (Atgaila), siejant su ix. 104, ir (2) Baráat (Neliečiamumas), kas yra įžanginis Suros žodis.

Santrauka.- Sutartys su tais pagonimis, kurie klastingai pažeidė savo sąlygas, yra skelbiamos nebegaliojančiomis, tačiau yra duodami keturi mėnesiai koregavimui arba atgailai. Pagonys turi būti pašalinti iš šventųjų Mečečių. Su netikėjimu turi būti kovojama (ix. 1-29).  

Knygos Žmonės aptemdė Alacho šviesą, bet Alacho Tiesa privalo viską įveikti. Mes privalome būti pasiruošę kovoti už Tikėjimą, kuris yra mumyse: priešingu atveju mes būsime neverti nešti Alacho vėliavą, ir Jis iškels kitus žmones į mūsų vietą (ix. 30-42).

Veidmainiai ir jų dvigubas elgesys: nurodomi jų blogi keliai. Jų bausmė bus tikra kaip ir dorųjų palaima (ix. 43-72).

Visas blogis turėtų būti pasipriešinta, nebent yra atgailaujama: netiesa nėra patenkinta išdavyste, bet išjuokia visą gėrį: jos turėtų būti ne pavydima, o vengiama (ix. 73-99). 

Alachą patenkina tie, kurie yra nuoširdūs ir aukojasi Jo vardan: Jis atleis tiems, kurie nusideda ir atgailauja, bet ne tiems, kurie tyčia daro blogybes ir kursto netikėjimą bei nesutarimą tarp tikinčiųjų. Tikintieji per savo paklusimą pasiekia amžiną Palaimą. Alachas bus maloningas netgi tiems, kurie, nors ir dvejoję ar neįvykdę prievolių, galiausiai atsigręžia į Jį (ix. 100-118).

Tie, kurie tiki, turėtų bendrauti su doraisiais ir teisiaisiais, aktyviai atliekančiais savo pareigas. Tačiau jei Bendruomenė išžygiuoja, dalis jos turi pasilikti, kad stropiai studijuotų religiją ir mokytų savo broliją, kada jie sugrįš. Kiekviena Sura padidina tikėjimą tiems, kurie tiki, o tiems, kurie širdyje yra ligoti, gali pridėti abejonių. Pasitikėkite Alachu, Šlovės Sosto Viešpačiu (ix. 119-129).

 

At-Tauba (Atgaila) arba Baráat (Neliečiamumas)

 

  1. Neliečiamumo[1246] (paskelbimas) nuo Alacho ir Jo Pasiuntinio tiems pagonims, su kuriais jūs sudarėte abipuses sąjungas:-
  2. Tad keliaukite keturiems mėnesiams[1247] (kaip pageidaujate) po visą žemę, bet vis dėlto žinokite, kad jūs negalite sužlugdyti Alacho (savo netiesa), o Alachas apsups gėda tuos, kurie atmeta Jį.
  3.  Ir paskelbimas nuo Alacho ir Jo Pasiuntinio žmonėms, (susirinkusiems) Didžiosios Piligriminės Kelionės dieną, -[1248] kad Alachas ir Jo Pasiuntinys panaikina (sutarties) įsipareigojimus su pagonimis. Tuomet, jei jūs gailitės, tai būtų geriausia jums; bet jei jūs nusigręžiate, žinokite, kad jūs negalite sužlugdyti Alacho, ir skelbkite sunkų baudimą tiems, kurie atmeta Tikėjimą.
  4. (Tačiau sutartys) nėra panaikinamos[1249] su tais pagonimis, su kuriais jūs sudarėte sąjungą ir kurie vėliau nė kiek neapvylė jūsų, nei padėjo kam nors, esančiam prieš jus. Taigi, vykdykite savo pasižadėjimus iki jų termino pabaigos: nes Alachas myli doruosius.
  5. Tačiau kada uždrausti mėnesiai[1250] praeis, tada kovokite ir žudykite[1251] pagonis visur, kur tik juos rasite, ir grobkite juos, persekiokite juos, ir glūdėkite laukdami jų kiekvienoje (karo) gudrybėje; bet jei jie gailisi[1252] ir reguliariai meldžiasi, ir moka Zakat, tuomet atverkite kelią jiems: nes Alachas yra Dažnai atleidžiantis, Maloningiausias.
  6. Jei kuris iš Pagonių[1253] prašo tavęs prieglobsčio, suteik jį jam, kad jis galėtų išgirsti Alacho Žodį; o tada palydėk jį į ten, kur jis gali būti saugus,[1254] štai todėl jie yra žmonės be žinių.

 

2 DALIS

 

  1. Kaip gali būti susitarimas prieš Alachą ir Jo Pasiuntinį su Pagonimis, išskyrus tuos[1255], su kuriais jūs sudarėte sutartį prie Šventosios Mečetės? Tol, kol šie yra teisingi su jumis, būkite teisingi su jais: nes Alachas myli doruosius.
  2. Kaip (gali būti toks susitarimas)[1256], matant, jog kai jie įgyja pranašumą prieš jumis, jie nebepaiso nei giminystės[1257], nei susitarimo ryšių su jumis? (Gražiais žodžiais) iš savo lūpų jie įsiteikia jums, bet savo širdyse jūsų nemėgsta; ir dauguma jų yra maištingi ir nedori.
  3. Alacho Žodžius jie pardavė už apgailėtiną kainą, ir (daugelį) jie sulaikė nuo Jo Kelio: iš tikrųjų blogi yra tavo padaryti darbai.
  4. Jie negerbia nei giminystės, nei sutarties ryšių su Tikinčiuoju! Tai jie yra tie, kurie peržengė visas ribas.[1258]
  5. Bet (netgi esant taip), jei jie gailisi,[1259] reguliariai meldžiasi ir moka Zakat, jie yra jūsų brolija Tikėjime: (taip) Mes detaliai paaiškiname Ženklus tiems, kurie supranta.
  6. Bet jei jie pažeidžia savo priesaikas po susitarimo ir puola jūsų Tikėjimą,-[1260] kaukitės su Netikėjimo vyriausiasiais: nes jų priesaikos yra niekas jiems: kad tai jie galėtų būti prislopinti.
  7. Ar jūs nekovosite su žmonėmis, kurie sualužė savo priesaikas, rezgė sąmokslus išvyti Pasiuntinį[1261] ir puolė jus pirmi? Ar bijote jų? Ne, tai Alachas, yra tas, Kurio jūs turėtumėte pagrįsčiau bijoti, jei tikite!
  8. Kovokite su jais, ir Alachas nubaus juos jūsų rankomis, ir užtrauks jiems gėdą, padės jums (nugalėti) juos, pagydys Tikinčiųjų[1262] krūtines.
  9. Ir nuramins jų širdžių pasipiktinimą.[1263] Nes Alachas atsigręš (su malone)[1264] į tuos, į kuriuos Jis norės: ir Alachas yra Visa žinantis, Visa išmanantis.
  10. Negi manote, kad būtumėte palikti vieni, kol Alachas dar nežino[1265] tų iš jūsų, kurie kovoja su energija ir jėga bei nieko nepriima kaip draugų ir gynėjų išskyrus Alachą, Jo Pasiuntinį ir Tikinčiųjų (bendruomenę)? O Alachas yra gerai žinantis (viską), ką jūs darote.

 

3 DALIS

 

  1. Ne tokiems, kurie sieja dievus su Alachu, išlaikyti[1266] Alacho mečetes, kol jie liudija prieš savo pačių sielas netikėjimą. Tokių darbai neduoda jokių vaisių: Ugnyje jie gyvens.
  2. Alacho mečetės turi būti lankomos ir išlaikomos tokių, kurie tiki Alachu ir Paskutiniąja Diena, reguliarai meldžiasi ir moka Zakat, ir (iš viso) nieko nebijo išskyrus Alachą[1267]. Tai jie yra tie, iš kurių tikimasi, jog jie bus teisingai vedami[1268]???.
  3. Ar manote, jog gėrimo davimas[1269] piligrimams ar Šventosios Mečetės išlaikymas yra lygūs (dievobaimingai tarnystei) tų, kurie tiki Alachu ir Paskutiniąja Diena ir iš visų jėgų kovoja Alacho vardan? Jie nėra lygūs Alacho akyse: ir Alachas neveda tų, kurie daro bloga.
  4. Tie, kurie tiki ir emigruoja, ir kovoja iš visų jėgų Alacho vardan[1270] savo manta ir savo asmenimis, Alacho akyse turi aukščiausią rangą: jie yra žmonės, kurie pasieks (išgelbėjimą).
  5. Jų Viešpats perduoda jiems gerų žinių apie Malonę nuo Savęs Paties, apie Savo gerą pasitenkinimą. Ir apie Sodus jiems, kuriuose yra išliekančių malonumų:
  6. Jie gyvens ten amžinai. Iš tiesų pas Alachą yra atlygis, puikiausias (iš visų).[1271]
  7. Jūs, kurie tikite! Nelaikykite saugotojais savo tėvų ir savo brolių, jei jie myli netikėjimą labiau už Tikėjimą: jei kurie iš jūsų taip daro, tai jie klysta.
  8. Sakyk: jei bus taip, kad jūsų tėvai, jūsų sūnūs, jūsų broliai, jūsų antros pusės ar jūsų giminaičiai: turtas, kurį jūs įgijote; prekyba, kurioje jūs baiminatės nuosmūkio: ar būstai, kuriuose jūs gėritės–[1272] bus brangesni jums už Alachą ar Jo Pasiuntinį, ar stengimąsi Jo labui; - tuomet laukite, kol Alachas sukels[1273] Savo Sprendimą: ir Alachas neveda maištingųjų. 

 

4 DALIS

 

  1. Tikrai Alachas padėjo jums daugybėje mūšio laukų ir Hunaino dieną:[1274] štai! Jūsų didžiulis skaičius džiugino jus, bet jis nedavė jums jokios naudos; žemė, kuri visiems yra plati, suvaržė jus ir jūs atsitraukėte.[1275]
  2. Bet Alachas liejo Savo ramumą[1276] ant Pasiuntinio ir ant Tikinčiųjų, ir atsiuntė pajėgų, kurių jūs nematėte: Jis nubaudė Netikinčiuosius: taip Jis atlygina tiems be Tikėjimo.
  3. Po to[1277] vėl Alachas atsigręžia (malonėje) į tuos, į kuriuos Jis nori: nes Alachas yra Dažnai atleidžiantis, Maloningiausias.
  4. Jūs, kurie tikite! Iš tiesų pagonys yra nešvarūs;[1278] tad neleiskite jiems, po šių jų metų,[1279] priartėti prie Šventosios Mečetės. Ir jei jūs bijote skurdo,[1280] greitai Alachas praturtins jus, jei Jis panorės, iš Savo dosnumo, nes Alachas yra Visa žinantis, Visa išmanantis.
  5. Kovokite su tais iš Knygos Žmonių, kurie netiki Alachu, nei Paskutiniąja Diena, nei laikosi uždrausto, kas buvo uždrausta Alacho ir Jo Pasiuntinio, nei pripažįsta Tiesos Religiją, kol jie sumokės Jizya[1281] su noriu nuolankumu[1282] ir pasijus numalšinti.

 

5 DALIS

 

  1. Žydai vadina ‘Uzair Alacho sūnumi[1283] ir krikščionys vadina Kristų Alacho sūnumi. Tai yra pasakymas iš jų lūpų; (tame) jie tik imituoja[1284] tai, ką senieji Netikintieji sakydavo. Alacho prakeikimas jiems: kaip toli jie yra nuklaidinti nuo Tiesos![1285]
  2. Jie laiko savo kunigus[1286] ir savo atsiskyrėlius esant jų viešpačiais šalia Alacho.[1287] Ir (jie priima kaip savo Viešpatį) Kristų, Marijos sūnų; tačiau jiems buvo įsakyta garbinti tik Vieną Dievą: nėra jokio dievo, tik Jis. Šlovė ir garbė Jam:[1288] (toli yra Jis) nuo partnerių turėjimo, kuriuos jie priskiria (Jam).
  3. Mielai jie užgesintų Alacho Šviesą savo burnomis,[1289] bet Alachas to neleis, kad Jo Šviesa būtų ištobulinta, nors Netikintieji ir gali (jos) neapkęsti.
  4. Tai Jis, Kuris atsiuntė Savo Pasiuntinį su Vedimu ir Tiesos Religiją, kad padarytų ją dominuojančia[1290] virš visų religijų, nors pagonys ir gali (jos) neapkęsti.
  5. Jūs, kurie tikite! Iš tikrųjų yra daug tarp kunigų ir atsiskyrėlių, kurie netiesoje[1291] ryja žmonių turtą ir atkerta (juos) nuo Alacho Kelio. Ir yra tokių, kurie kaupia auksą ir sidabrą[1292] ir leidžia jį ne Alacho Kelyje: paskelbkite jiems sunkiausią bausmę-
  6. Tą Dieną, kada jis bus įkaitintas[1293] Pragaro ugnyje, ir juo bus paženklintos įdagais jų kaktos, jų šonai ir jų nugaros, - „Tai yra (turtas), kurį jūs sukaupėte sau:[1294] tad ragaukite savo sukauptų (turtų)“
  7. Mėnesių skaičius[1295] Alacho akyse yra dvylika (per metus) – taip yra Jo įsakyta dieną, kada Jis sukūrė dangų ir žemę; iš jų keturi yra šventi: tai yra dora religija, tad nesuklyskite[1296] joje ir kovokite su pagonimis visi kartu, kaip jie kovoja su jumis visi kartu. Bet žinokite, kad Alachas yra su tais, kurie susilaiko.
  8. Iš tiesų (uždraustojo mėnesio) perkėlimas[1297] yra priedas prie Netikėjimo: Netikintieji yra skatinami taip nusidėti: nes jie padaro jį leistinu vienais metais ir uždraudžia kitais metais tam, kad atitiktų su Alacho uždraustų mėnesių skaičiumi ir oadarytų tokius uždraustuosius leistinais. Jų kelio blogis atrodo patrauklus jiems.[1298] Bet Alachas neveda tų, kurie atmeta Tikėjimą.

 

6 DALIS

 

  1. Jūs, kurie tikite! Kas jums pasidarė,[1299] kad, kuomet jūs esate paprašomi keliauti pirmyn Alacho Vardan, jūs tvirtai laikotės įsikabinę į žemę?[1300] Ar jūs teikiate pirmenybę šio pasaulio gyvenimui prieš Pomirtinį Gyvenimą? Bet menkas yra šio gyvenimo komfortas palyginus su Pomirtiniu Gyvenimu.
  2. Jei jūs nekeliausite pirmyn,[1301] Jis nubaus jus skausminga bausme ir pastatys kitus į jūsų vietą; bet Jam jūs nepadarysite nė menkiausios žalos, nes Alachas turi galios visiems dalykams.
  3. Jei jūs nepadėsite (Pranašui), (tai nesvarbu): nes Alachas iš tikrųjų padėjo jam,[1302] kada Netikintieji jį išvarė: būdamas antras iš dviejų,[1303] jie dviese buvo Oloje, ir jis tarė savo kompanionui: „nebijok, nes Alachas yra su mumis“: tada Alachas atsiuntė Savo ramybę jam[1304] ir sustiprino jį jėgomis, kurių jie nematė, ir nužemino[1305] į gelmes Netikinčiųjų žodį. Bet Alacho žodis yra iškeltas į aukščius: nes Alachas yra Aukštas galioje, Išmintingas.
  4. Keliaukite pirmyn, lengvau ar sunkiai (apsiginklavę)[1306], bei stenkitės ir grumkitės savo daiktais ir savo asmenimis Alcho Vardan. Tai yra geriausia jums, jei (tik) jūs (žinotumėte).
  5. Jei būtų buvę greitos naudos (akiratyje) ir kelionė lengva, jie būtų (visi) be abejonės sekę tave, bet atstumas buvo ilgas ir (slėgė) juos. Jie būtų iš tikrųjų prisiekę Alachu: „jei tik mes galėtume, mes tikrai išeitume su tavimi:“ jie būtų sunaikinę savo pačių sielas;[1307] nes Alachas žino, kad jie tikrai meluoja.

 

7 DALIS

 

  1. Dievas yra tau gailestingas![1308] Kodėl tu suteikei jiems lengvatų, kol tie, kurie sakė tiesą, buvo matomi tavęs aiškioje šviesoje, ir tu atskleidei melagius?
  2. Tie, kurie tiki Alachu ir Paskutiniąja Diena, neprašo tavęs jokios lengvatų dėl kovojimo savo daiktais ir asmenimis. Ir Alachas puikiai žino tuos, kurie atlieka savo pareigą.
  3. Tik tie prašo tavęs lengvatų, kurie netiki Alachu ir Paskutinąja Diena ir kurių širdys abejoja, todėl jie yra blaškomi[1309] savo abejonėse ten ir šen.
  4. Jei jie būtų ketinę išeiti, jie tikrai būtų prieš tai ruošęsi: bet Alachas buvo nelinkęs juos išleisti; tad Jis privertė juos atsilikti, ir jiems buvo pasakyta: „sėdėkite tarp tų, kurie sėdo (neaktyvūs).“
  5. Jei jie būtų išėję su jumis, jie nebūtų pridėję jums (stiprumo), bet tik (prisidėję prie) netvarkos, skubėdami ten ir šen tarp jūsų[1310] ir kurstydami maištauti jus, ir būtų buvę tarp jūsų tokių, kurie būtų paklausę jų. Bet Alachas puikiai žino tuos, kurie nusideda.
  6. Iš tikrųjų jie rezgė planus kurstymui prieš tai ir gadino tau reikalus, - kol Tiesa atėjo ir Alacho Įsakas buvo paskelbtas, keliantis jiems didelį pasibjaurėjimą.[1311]
  7. Tarp jų yra (daug) žmonių, kurie sako: „Suteik man išimtį ir neįtrauk[1312] manęs į išbandymą.“ Argi jie jau papuolę į išbandymą? Ir iš tikrųjų Pragaras supa Netikinčiuosius (iš visų pusių).
  8. Jei kas gero nutinka tau, tai liūdina juos; bet jei nesėkmė ištinka tave, jie sako: „Mes iš tikrųjų iš anksto ėmėmės atsargumo priemonių,“ ir jie nusigręžia džiūgaudami.
  9. Sakyk: „Nieko nenutiks mums išskyrus tai, ką Alachas įsakė mums: Jis yra mūsų Gynėjas“: ir Alachu tegul Tikintieji pasitiki.
  10. Sakyk: „Ar jūs galite tikėtis mums (kokio nors) kito (likimo) nei vieno iš dviejų garbingų dalykų – (kankinystės arba pergalės)? Bet mes galime tikėtis jums tiek, kad Alachas atsiųs Savo bausmę nuo Savęs, tiek ir mūsų rankomis. Tad laukite (numatomo); mes taip pat lauksime jūsų.“[1313]
  11. Sakyk: „Leiskite (Tikslui) noriai ar nenoriai:[1314] ne iš jūsų tai bus priimta: nes jūs iš tikrųjų esate maištingi ir nedori žmonės.“
  12. Vienintelės priežastys, dėl kurių jų aukos nėra priimamos, yra; kad jie atmeta Alachą ir Jo Pasiuntinį; kad jie tik tingiai eina melstis ir kada jie aukoja savo aukas nenoriai.
  13. Te nei jų turtai, nei jų vaikai[1315] tavęs neapakina: realiai Alacho Noras yra nubausti juos šiais dalykais šiame gyvenime,[1316] ir kad jų sielos galėtų pražūti (tikrai) neigdamos Alachą.
  14. Jie prisiekia Alachu, kad jie iš tikrųjų yra jūsų: bet jie nėra jūsų: tačiau jie bijo (jūsų).
  15. Jei jie galėtų rasti vietą pabėgti, arba olų, arba slaptavietę, jie pasuktų tiesiai ten aklai skubėdami.[1317]
  16. Ir tarp jų yra žmonių, kurie šmeižia tave dėl išmaldų (išdalijimo).[1318] Jei jiems būna duodama jų dalis, jie būna patenkinti, bet jei ne, štai! jie būna pasipiktinę!
  17. Jei tik jie būtų patenkinti tuo, ką Alachas ir Jo Pasiuntinys davė jiems, ir sakę: „Pakankamas mums yra Alachas! Alachas ir Jo pasiuntinys greitai duos mums iš Jo dosnumo: į Alachą mes kreipiame savo viltis!“ (tai būtų buvusi teisinga Kryptis).[1319]

 

8 DALIS

 

  1. Išmaldos yra vargstantiems ir nepasiturintiems, ir įdarbintiems tvarkyti (lėšas): tiems, kurių širdys buvo (neseniai) sutaikytos (su Tiesa); tiems, kurie yra nelaisvėje ir skoloje; (kovoja) Alacho vardan; ir pakeleivingam žmogui:[1320] (taip yra) įsakyta Alacho. O Alachas yra pilnas žinių ir išminties.  
  2. Tarp jų yra žmonių, kurie kabinėjasi prie Pranašo ir sako: „Jis yra (visų) klausantis.“[1321] Sakykite: „Jis klausosi to, kas yra geriausia jums: jis tiki Alachu, tiki Tikinčiaisiais, ir yra Malonė tiems iš jūsų, kurie tiki.“ Bet tie, kurie kabinėjasi prie Pranašo, gaus skausmingą bausmę
  3. Jums jie prisiekia Alachu. Tam, kad patenkintų jus: bet labiau tinkama būtų, kad jie patenkintų Alachą ir Jo Pasiuntinį, jei jie yra Tikintieji.
  4. Negi jie nežino, kad tiems, kurie prieštarauja Alachui ir Jo Pasiuntiniui, yra Pragaro Ugnis?- Ten jie gyvens. Tai yra didžiausia nemalonė.
  5. Veidmainiai bijo[1322], kad nebūtų atsiųsta Sura apie juos, parodanti, kas yra (iš tikro) jų širdyse. Sakyk: „Šaipykitės! Bet iš tiesų Alachas atskleis viską, ko jūs bijote, (kad bus atskleista).
  6. Jei tu paklausi jų, jie (reikšmingai) pareiškia: „Mes tik tuščiai ir juokais kalbame.“ Sakyk: „Ar iš Alacho ir Jo Ženklų, ir iš Jo Pasiuntinio jūs šaipėtės?“
  7. Nesiteisinkite: jūs atmetėte Tikėjimą po to, kai buvote jį priėmę. Jei Mes atleisime kai kuriems jūsų, Mes nubausime kitus iš jūsų už tai, kad jie yra nusidėjėliai[1323]

9 DALIS

 

  1. Veidmainiai, vyrai ir moterys, yra panašūs:[1324] jie reikalauja bloga ir draudžia tai, kas yra teisinga, ir užveržia[1325] savo piniginių virveles. Jie pamiršo Alachą: tad Jis[1326] pamiršo juos. Iš tiesų Veidmainiai yra maištingi ir priešgynūs.
  2. Alachas pažadėjo Veidmainiams, vyrams ir moterims, ir Tikėjimo atmetėjams Pragaro ugnį: ten jie gyvens: pakankama tai yra jiems: jiems yra Alacho prakeikimas.[1327] Ir ilgalaikė bausmė,-
  3. Kaip ir atveju tų, kurie buvo prieš jus: jie buvo stipresni už jus galioje ir labiau klestintys turtu ir vaikais. Jie mėgavosi savo dalimi: ir jūs mėgaujatės savo, kaip darė tie, kurie buvo prieš jus; ir jūs įsitraukiate į tuščias kalbas, kaip ir jie įsitraukdavo. Jie!- jų darbai yra bevaisiai šiame pasaulyje ir Pomirtiniame Gyvenime, ir jie yra nelaimėliai.
  4. Argi istorija apie tuos, kurie buvo prieš juos, nepasiekė jų?- Nojaus tautos, ir ‘Ád,[1328] ir Thamúd; Abraomo tautos, Midiano žmonių[1329] ir sunaikintų Miestų.[1330] Pas juos atvyko jų pasiuntiniai su Aiškiais Ženklais. Tai ne Alachas suklaidino juos, bet jie suklaidino savo pačių sielas.
  5. Tikintieji, vyrai ir moterys, yra vienas kito gynėjai: jie mėgaujasi tuo, kas yra teisinga, ir draudžia tai, kas yra bloga: jie reguliariai meldžiasi, moka Zakat ir paklūsta Alachui ir Jo Pasiuntiniui. Ant jų Alachas lieja Savo malonę: nes Alachas yra Aukštas galioje, Išmintingas.
  6. Alachas pažadėjo Tikintiesiems, vyrams ir moterims, Sodus, po kuriais teka upės, apsigyventi ten ir gražius rūmus nuolatinio apsistojimo Soduose, bet puikiausia palaima yra Geras Alacho Patenkinimas: tai yra aukščiausiasis triumfas

 

10 DALIS

 

  1. Pranaše! Kovok prieš Netikinčiuosius ir Veidmainius ir būk tvirtas prieš juos. Jų būveinė yra Pragaras,- iš tikrųjų blogas prieglobstis.
  2. Jie prisiekia Alachu, kad jie nesakė nieko (blogo), bet iš tikrųjų jie šventvagiškai kalbėjo ir jie taip kalbėjo priėmę Islamą: ir jie planavo[1331] sąmokslą, kurio jie negalėjo įvykdyti: šis jų kerštas buvo vienintelis (jų) atsilyginimas už dosnumą, kuriuo Alachas ir Jo Pasiuntinys juo praturtino! Jei jie gailėsis, tai bus geriausia jiems: bet jei jie grįš (prie savo blogų kelių), Alachas nubaus juos skausminga bausme šiame gyvenime ir Pomirtiniame gyvenime: jie nieko neturės žemėje, kas apsaugotų ar padėtų jiems.
  3. Tarp jų yra žmonių, kurie sudarė su Alcahu Susitarimą, kad jei Jis suteiktų jiems iš Savo dosnumo; jie duotų (gausiai) labdaroje ir tikrai būtų tarp tų, kurie yra dori.
  4. Bet kuomet Jis suteikė jiems iš Savo dosnumo, jie tapo šykštuoliai ir nusigręžė (nuo savo Susitarimo), nelinkę (jo išpildyti).
  5. Tad Jis kaip pasekmę[1332] įdėjo į jų širdis veidmainiškumą, (kad šis tęstųsi) iki Dienos, po kurios jie susitiks su Juo: nes jie sulaužė savo Susitarimą su Alachu bei (vėl ir vėl) melavo.
  6. Argi jie nežino, kad Alachas žino jų slaptas (mintis) ir jų slaptus ketinimus, ir kada Alachas gerai žino visus nematomus dalykus?
  7. Tuos, kurie šmeižia tokius Tikinčiuosius, noromis atsiduodančius labdaros (darbams), kaip ir tokius, kurie duoda pagal savo išteklius,- ir pajuokia juos,-[1333] Alachas apgręš jų pajuoką prieš juos: ir jie turės skausmingą bausmę
  8. Ar tu prašysi atleidimo jiems, ar ne, (jų nuodėmė yra neatleidžiama): jei tu prašysi septyniasdešimt kartų[1334] atleidimo jiems, Alachas neatleis jiems: nes jie atmetė Alachą ir Jo Pasiuntinį: ir Alachas neveda tų, kurie yra užsispyrusiai nepaklusnūs.

 

11 DALIS

 

  1. Tie, kurie palikti (Tabuko ekspedicijoje), džiūgavo ilsėdamiesi už Alacho Pasiuntinio: jie nekentė stengtis ir kovoti savo daiktais ir savo asmenimis Alacho Vardan: jie sakė: „Nekeliaukite į karštį.“[1335] Sakyk: „Pragaro ugnis yra smarkesnė karštyje,“ Jei tik jie galėtų suprasti!
  2. Tegul jie pasijuokia truputį: daug jie raudos:[1336] atlygis už (bloga), ką jie daro.
  3. Jei, tuomet, Alachas sugrąžins tave pas kurį nors iš jų, ir jie prašys tavęs leidimo išeiti (su tavimi), sakyk: „Niekada jūs neišeisite su manimi, nei kovosite su priešu su manimi: nes jūs teikėt pirmenybę sėdėti neveikliems per pirmąją progą: tada sėdėkite (dabar) su tais, kurie pasilieka užnugaryje.“
  4. Nei kada melstis už kurį nors iš jų, kuris miršta, nei stovėk prie jo kapo;[1337] nes jie atmetė Alachą ir Jo Pasiuntinį ir mirė būdami užsispyrusiai nepaklusnūs.
  5. Ir te nei jų turtas, nei jų vaikai tavęs neapakina: Alacho Noras yra nubausti juos šiais dalykais šiame pasaulyje ir kad jų sielos galėtų išeiti, kol jie yra netikintieji[1338]
  6. Kada Sura ateina, įsakanti jiems tikėti Alachu ir stengtis bei kovoti kartu su Savo Pasiuntiniu, tie, kurie iš jų turi turto ir įtakos, prašo tavęs atleidimo, ir sako: „Palikit mus (užnugary): mes būtume su tais, kurie sėdi (namie).“
  7. Jie teikia pirmenybę būti su (moterimis), kurios pasilieka (namie):[1339] jų širdys yra užvertos ir todėl jie nesupranta.
  8. Bet Pasiuntinys ir tie, kurie juo tiki, stengiasi ir kovoja savo turtu ir savo asmenimis: jiems yra (visi) geri dalykai:[1340] ir tai jie bus tie, kurie klestės.
  9. Alachas paruošė jiems ten gyventi sodus, po kuriais teka upės: toks yra aukščiausiasis triumfas.[1341]

 

12 DALIS

 

  1. Ir tarp dykumo arabų (taip pat) buvo vyrų, kurie teisinosi ir atėjo reikalauti atleidimo: o tie, kurie buvo neištikimi Alachui ir Jo Pasiuntiniui, (tiktai) sėdėjo užnugary:[1342] greitai skausminga bausmė prislėgs Netikinčiuosius tarp jų.
  2. Nėra jokių priekaištų[1343] tiems, kurie yra netvirti, sergantys ar kurie neranda jokių resursų išleisti (Tikslui), jei jie yra nuoširdūs (atlikdami pareigas) Alachui ir Jo Pasiuntiniui: negali būti jokio pagrindo (nepasitenkinimui) tais, kurie dorai elgiasi: ir Alachas yra Dažnai Atleidžiantis, Maloningiausias.
  3. Nei (yra priekaištų) tiems, kurie ateina pas tave, kad būtų aprūpinti jojamais gyvuliais.[1344] Ir kada tu sakai: „Aš negaliu rasti jokių jojamų gyvulių jums“, jie nusigręžia, iš jų akių liejantis sielvarto ašaroms, jog jie neturi jokių resursų išlaidoms.
  4. Pagrindas (nepasitenkinimui) yra tik tais, kurie reikalauja atleidimo būdami turtingi. Jie teikia pirmenybė būti su (moterimis), kurios pasilieka užnugary: Alachas užvėrė jų širdis: tad jie nežino.[1345]
  5. Jie teisinsis jums, kada jūs grįšite pas juos. Sakyk: „Nesiteisinkite: mes nepatikėsime jumis: Alachas jau mus informavo apie tai, kokie iš tikro yra jūsų reikalai: jūsų veiksmus Alachas ir Jo Pasiuntinys stebės: galiausiai jūs būsite sugrąžinti pas Jį, Kuris žino, kas yra paslėpta ir kas yra atvira: tada Jis parodys jums tiesą apie viską, ką jūs darėte.“
  6. Jie prisieks jums Alachu, kuomet jūs grįšite pas juos, kad paliktumėte juos ramybėje. Tad palikite juos ramybėje: nes jie yra bjaurastis, ir Pragaras yra jų gyvenamoji vieta, - tinkamas atlygis už (blogį), kurį jie darė.
  7. Jie prisieks jums, kad jūs būtumėte patenkinti jais. Bet jei būsite patenkinti jais. Alachas nėra patenkintas tais, kurie nepaklūsta.
  8. Arabai beduinai yra blogiausi netikėjimo ir veidmainystės atžvilgiu, ir labiausiai galintys neišmanyti įsakymo, kurį Alachas atsiuntė Savo Pasiuntiniui: bet Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingiausias.
  9. Kai kurie arabai beduinai žiūri į savo mokėjimus[1346] kaip į baudą ir lūkuriuoja jūsų nelaimių: jiems bus Blogio nelaimė: nes Alachas yra Tas, Kuris girdi ir žino (visus dalykus).
  10. Bet kai kurie arabai beduinai tiki Alachu ir Paskutiniąja Diena ir žiūri į savo mokėjimus kaip į religingas dovanas, artinančias jas prie Alacho ir užtarnaujančias Pasiuntinio maldas. Taip, iš tikrųjų jos priartina juos prie (Jo): greitai Alachas prileis juos prie Savo Malonės:[1347] nes Alachas yra Dažnai Atleidžiantis, Maloningiausias.

 

13 DALIS

 

  1. (Islamo) avangardas –[1348] pirmasis iš tų, kurie paliko (savo namus) ir iš tų, kurie suteikė jiems pagalbą, ir (taip pat) iš tų, kurie sekė jais (visuose) geruose darbuose, - labai patenkintas yra Alachas jais, kadangi jie yra su Juo: jiems Jis paruošė Sodus, po kuriais teka upės,[1349] gyventi ten per amžius: toks yra aukščiausiasis Triumfas.
  2. Kai kurie iš apie jus esančių dykumos arabų yra Veidmainiai, kaip [yra] ir tarp Medinos žmonių:[1350] jie yra atkaklūs veidmainystėje: tu jų nežinai: Mes žinome juos: dukart Mes nubausime juos:[1351] ir dar bus jie pasiųsti į skausmingą Baudimą.
  3. Kiti (yra tie, kurie) pripažino savo nuodėmes: jie sumaišė veiksmą, kuris buvo geras, su kitu,[1352] kuris buvo blogas. Galbūt Alachas atsigręš į juos (malonėje): nes Alachas yra Dažnai Atleidžiantis, Maloningiausias.
  4. Iš jų turto imk išmaldas, kad taip galėtum apvalyti ir pašventinti juos; ir melskis už juos. Iš tiesų tavo maldos yra saugumo šaltinis jiems: ir Alachas yra Vienas, Kuris girdi ir žino.
  5. Negi jie nežino, kad Alachas priima atgailą iš Savo garbintojų ir gauna jų labdaros dovanas bei kad Alachas iš tiesų yra Tas, Dažnai Atsilyginantis, Maloningiausias?
  6. Ir sakyk: „Užsiimkite (dorumu)[1353]: greitai Alachas pastebės jūsų darbą, ir Jo Pasiuntinys, ir Tikintieji: greitai jūs būsite sugrąžinti atgal pas Žinantį, kas yra paslėpta ir kas yra atvira: tada Jis parodys jums tiesą visko, ką jūs darėte.“
  7. Yra (dar) kitų, esančių nežinioje dėl Alacho įsakymo, ar Jis nubaus juos, ar atsigręš į juos malonėje[1354]: o Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas.
  8. Ir yra tokių[1355], kurie pastato mečetę siekdami apgaulės ir netikėjimo – suskaldyti Tikinčiuosius – ruošdamiesi tam[1356], kuris kadaise kovojo prieš Alacho ir Jo Pasiuntinį. Jie iš tikrųjų prisieks, kad jų ketinimai yra tik geri; bet Alachas skelbia, kad jie tikrai yra melagiai.
  9. Niekada tu nestovėk ten. Yra mečetė, kurios pamatas[1357] nuo pirmos dienos buvo paklotas ant pamaldumo; verčiau tau stovėti (meldžiantis) ten. Joje yra žmonės, kurie labai nori būti apvalyti; ir Alachas myli tuos, kurie apsivalo.[1358]
  10. Kas tuomet yra geriausia? – tas, kuris kloja savo pamatą ant pamaldumo Alachui ir Jo Gero Patenkinimo? – ar tas, kuris kloja savo pamatą ant plaunamo smėlio uolos[1359], tuoj subyrėsiančios į gabalus su juo į Pragaro ugnį. Ir Alachas neveda žmonių, kurie blogai elgiasi.
  11. Pamatas tų, kurie taip stato, niekada nėra laisvas nuo įtarimo ir drebėjimo[1360] jų širdyse, kol jų širdys nesuplėšomos į gabalus. Ir Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas.

 

14 DALIS

 

  1. Alachas įsigijo Tikinčiųjų asmenis ir jų daiktus; jiems (mainais) yra (Rojaus) Sodas:[1361] jie kovojo Jo Vardan ir žudo, ir yra žudomi: pažadas, saistantis Jį Tiesoje, per Torą, Evangeliją ir Koraną:[1362] ir kas yra labiau ištikimas savo Susitarimui nei Alachas? Tad džiaukitės sandėriu, kurį jūs sudarėte: tai yra aukščiausiasis pasiekimas.
  2. Tie, kurie atsigręžia (į Alachą)[1363] atgailaudami; kurie tarnauja Jam ir šlovina Jį; kurie keliauja atsidavę į Alacho Tikslą; kurie lenkiasi ir nusižemina melsdamiesi; kurie reikalauja gero ir draudžia bloga; ir laikosi ribų, nustatytų Alacho, - (tie džiaugiasi). Tad skelbk džiugias naujienas Tikintiesiems.
  3. Nėra tinkama Pranašui ir tiems, kurie tiki, kad jie melstų atleidimo už pagonis, net jei jie yra giminaičiai, po to, kai jiems yra aišku, jog anie yra Ugnies kompanionai.[1364]
  4. Ir Abraomas meldė atleidimo savo tėvui tik dėl pažado, kurį jis buvo jam davęs.[1365] Tačiau kuomet jam tapo aišku, jog jis yra Alacho priešas, jis atsiribojo nuo jo: nes Abraomas buvo švelniausios širdies, pakančiausias.[1366]
  5. Ir Alachas neklaidins[1367] žmonių po to, kai Jis vedė juos, kol Jis nepaaiškins jiems, ko jie turėtų vengti, nes Alachas turi žinių apie visus dalykus.
  6. Alachui priklauso viešpatavimas danguje ir žemėje. Jis duoda gyvybę ir Jis paima ją. Be Jo, jūs neturite nei jokio saugotojo, nei padėjėjo.
  7. Alachas atsigręžė su palankumu į Pranašą, muhadžirus.[1368] Ir ansarus, - kurie sekė Juo vargo metu, po to dalies[1369] jų širdys beveik nukrypo (nuo pareigų); bet Jis (taip pat) atsigręžė į juos: nes Jis yra jiems Švelniausias, Maloningiausias. 
  8. (Jis atsigręžė malonėje taip pat) į tris, kurie buvo palikti užnugaryje; (jie tiek jautėsi kalti)[1370], jog žemė jiems atrodė sukaustyta visame jos platume, o jų (pačios) Sielos jiems atrodė suvaržytos, - ir jie suvokė, jog nėra jokio pabėgimo nuo Alacho (ir jokio prieglobsčio), išskyrus Jį patį. Tada Jis atsigręžė į juos, kad jie galėtų atgailauti: nes Alachas yra Dažnai Atsilyginantis, Maloningiausias.

 

15 DALIS

 

  1. Jūs, kurie tikite! Bijokite Alacho ir būkite su tais, kurie yra teisingi.
  2. Nebuvo tinkama Medinos žmonėms ir kaimynystės arabams beduinams stovėti už Alacho Pasiuntinio, nei teikti pirmenybę savo pačių gyvybėms prieš jo: nes nieko jie negalėjo iškentėti ar padaryti, kas nebūtų priskirta jiems kaip dorumo darbas, - nesvarbu, ar jie kentė troškulį, ar nuovargį, ar alkį Alacho Vardan, ar mynė takus pakelti Netikinčiųjų įtūžiui ar gauti kokios nors naudos[1371] iš priešo: nes Alachas nepakęstų, kad dingtų atlygis tų, kurie daro gera;-
  3. Nei jie gali išleisti ką nors (Tikslui) – mažai ar daug – nei perkirsti slėnį,[1372] kad darbas nebūtų priskirtas jiems; kad Alachas galėtų atsilyginti jiems geriausiu (įmanomu atlygiu).
  4. Ne Tikintiesiems keliauti pirmyn kartu: jei kontingentas iš kiekvienos ekspedicijos keliauja pirmyn atsiduoti religijos studijoms ir pataria žmonėms, kada jie grįžta pas juos, - kad tai jie (galėtų išmokti)[1373] apsisaugoti (nuo blogio).

 

16 DALIS

 

  1. Jūs, kurie tikite! Kovokite su Netikinčiaisiais, kurie yra arti jūsų[1374], ir neleiskite jiems rasti jumyse šiurkštumo: ir žinokite, jog Alachas yra su tais, kurie bijo Jo.
  2. Kada tik beateitų[1375] Sura, kai kurie iš jų sako: „Kuriam iš jūsų ji padidino tikėjimą?“ Taip, tie, kurie tiki, - jų tikėjimas yra padidėjęs, ir jie džiaugiasi.
  3. Bet tie, kurių širdyse[1376] yra liga, - ji pridės abejonių prie jų abejonių, ir jie mirs Netikėjimo būsenoje
  4. Negi jie nesupranta, jog jie yra bandomi kiekvienais metai[1377] kartą ar du? Tačiau jie neatsigręžia atgailaudami ir jie nekreipia jokio dėmesio.
  5. Kada tik beateitų Sura, jie žvelgia vienas į kitą (sakydami): „Ar kas nors mato tave?“ Tada jie nusigręžia: Alachas nugręžė jų širdis[1378] (nuo šviesos); nes jie yra žmonės, kurie nesupranta.
  6. Dabar atėjo pas jus Pasiuntinys iš jūsų pačių tarpo: tai, kad jūs turit kentėti, kelia jam sielvartą, labai sunerimęs jis yra dėl jūsų: Tikintiesiems jis yra švelniausias ir maloningiausias.[1379]
  7. Bet jei jie nusigręžia, sakyk: „Alacho pakanka man: nėra jokio kito dievo, tik Jis, į Jį dedu savo viltis, - Jis Aukščiausiojo Sosto Viešpats!“[1380]

 

  



[1246] Baráat: paprastai verčiamas kaip „neliečiamumas“. Aš nemanau, jog tas žodis teisingai atspindi arabų kalbos žodžio reikšmę šiame kontekste. Aš palikau jį, nes negalėjau sugalvoti nė vieno ekvivalentaus anglų kalbos žodžio (versta iš anglų kalbos – vert.). Bendroji prasmė yra paaiškinta įvade į šią Surą. 3 eilutėje aš vartoju perifrazę „panaikina sutarties įsipareigojimus“, kuri kažkiek paaiškina reikšmę. Pagonys ir Islamo priešai dažnai sudarydavo abipuses sąjungas su musulmonais. Musulmonai skrupulingai laikydavosi savo dalies, bet pagonys savo dalį vis pažeisdavo, kai tik jiems tai būdavo patogu. Einant metams tapo būtina visas tokias sutartis paskelbti negaliojančiomis.  Tai buvo atlikta priderama forma, duodant keturių mėnesių įspėjimo laikotarpį. Taip buvo suteikta proga tiems, kurie ištikimai laikėsi savo įsipareigojimų, pratęsti savo sąjungas.

[1247] Keturi mėnesiai: kai kurie Komentatoriai supranta tai kaip keturis uždraustus mėnesius, per kuriuos kariavimas pagal senovės arabų paprotį buvo neleistinas, - Radžabas, Zulkada, Zulhidža ir Muharamas: žiūrėkite ii. 194 išnašą. Tačiau geriau tai yra suprasti kaip keturis mėnesius, einančius iš karto po Paskelbimo. Turint omeny tai, kad ši Sura buvo paskelbta Šavalo pradžioje (žiūrėkite Įvadą), keturi mėnesiai būtų Šavalas, Zulkada, Zulhidža ir Muharamas, iš kurių paskutinieji trys taipogi būtų paprotiniai Uždraustieji Mėnesiai.

[1248] Didžioji Hadž diena yra arba Zulhidžos 9-oji diena (‘Arafa), arba 10-oji (Aukojimo Diena).

[1249] Šventa pareiga vykdyti visus bet kokios rūšies įsipareigojimus tiek musulmonams, tiek nemusulmonams, tiek viešajame, tiek ir privačiame gyvenime yra svarbiausia musulmonų etikos ypatybė. Klausimas, kas turi būti daroma su tais, kurie piktnaudžiauja šiuo principu nevykdydami savo pareigų, bet tikisi, jog musulmonai savo dalį įvykdys, neturi būti sprendžiamas (sutarčių atveju) pagal bendrą sutarčių paskelbimo negaliojančiomis principą, bet atidžiai apsvarstant atvejus, kur buvo ištikimybė, o ne išdavystė. Čia mes esame įpareigojami laikytis griežčiausios ištikimybės, kadangi tai yra dalis dorumo ir mūsų pareigos Alachui.

[1250] Pabrėžiamas pirmasis sakinys: tik tada, kada keturi gailestingumo mėnesiai praeis, ir kita pusė neparodys jokių išdavikiškų planų atsisakymo ženklų per dorą elgesį, iškyla karo tarp Tikėjimo ir Netikėjimo padėtis.

[1251] Kada karas tampa neišvengiamas, jis tur būti kariaujamas su smarkumu. Anglų kalboje yra toks išsireiškimas kaip „kovoti su vaiko pirštinėmis“ (švelniai, mandagiai). Kovojimas gali įgauti tokias formas kaip žudymas, grobimas, apsiaustis, pasalos ir kitokios karo gudrybės. Tačiau netgi tada kaltiesiems yra paliekama galimybė atgailai ir pasitaisymui. Jei taip įvyksta, mūsų pareiga yra atleisti ir įtvirtinti taiką. 

[1252] Atgaila turi būti nuoširdi, o tai parodoma elgesiu – tikros maldos religine dvasia ir labdara. Tokiu atveju mes neturime užsklęsti vartų atgailaujantiesiems. Priešingai, mes turime daryti viską, kad palengvintume jiems kelią, atsimindami, kad Alachas yra Dažnai atleidžiantis, Maloningiausias.

[1253] Netgi tarp Islamo priešų, aktyviai kovojančių prieš Islamą, gali būti individų, kuriems gali reikėti apsaugos. Jiems reikia suteikti pilną prieglobstį ir sudaryti galimybes išgirsti Alacho Žodį. Jei jie Žodį priims, jie taps musulmonais ir broliais, ir daugiau joks klausimas nekyla. Jei jie nepriima Islamo, jiems reikės dvigubos apsaugos: (1) nuo islamiškų pajėgų, atvirai kovojančių prieš jų žmones, (2) nuo jų pačių žmonių, kadangi jie atsiskyrė nuo jų. Jiems turėtų būti užtikrinama abiejų rūšių apsauga, jie turėtų būti palydėti į vietą, kur jie galės būti saugūs. Tokie asmenys nusideda tik per neišmanymą, tad juose gali būti daug gero.

[1254] Maaman: vieta ar galimybė būti saugiam nuo bet kokios grėsmės.

[1255] Šioje dalyje mums pateikiamos priežastys, kodėl sutartys su klastingais priešais pagonimis buvo paskelbtos negaliojančiomis. Sakinys, pristatantis išimtį, yra įterptinis. Žodis „pagonys“ turi būti susietas su 8 eilute, Toje eilutėje žodis kaifa reziumuoja sakinį, pradėtą žodžiu kaifa 7 eilutės pradžioje. Išimtinės Pagonių gentys, kurios išliko ištikimos savo žodžiui, buvo Banu Hamza ir Banu Kinana, kurios prisiekė savo sutartis prie Šventosios Mečetės ir ištikimai laikėsi jų. Joms turėjo būti suteikta pilno jų ištikimybės nauda, nors jų giminingos gentys ir buvo išdavikiškos.

[1256] 7 eilutėje įterptinai buvo išdėstytos išimtys, o dabar yra trumpai, bet pilnai ir įtikinamai išsakomas bendros pagonių genčių daugumos kaltinimas. Kaip gali būti įmanomos sutartys su jais po tokio jų elgesio? Yra atsižvelgiama  į tai: (1) jog kai tik jie įgydavo menką pranašumą, jie nebepaisydavo nei giminystės, nei susitarimo ryšių su musulmonais dėl šių Tikėjimo, taip pasirodydami esantys dvigubai išdavikiški; (2) jog jie kalbėdavo gražius žodžius, bet širdyse slėpdavo pagiežą; (3) jog jų požiūris į duotą žodį būdavo maištingas; (4) jog jie nebepaisydavo iškilmingų Alacho žodžių dėl kokio nors apgailėtinos žemiškos naudos; (5) jog jie bandydavo sulaikyti kitus žmones nuo atėjimo į Alacho Kelią. Pirmas sakinys vėl yra pakartojamas kaip paskutinis sakinys, kad pabrėžtų jų dvigubą išdavystę ir užbaigtų argumentą.

[1257] Giminystės ryšiai tarp arabų buvo tokie stiprūs jog beveik nenutraukiami. Pagonys arabai stengdavosi nutraukti juos su musulmonais, kurie būdavo jiems giminės ir pažįstami. Be šių giminystės ryšių dar buvo jų Sutarties priesaikos saitai. Jie sulaužydavo tą priesaiką, nes kita pusė būdavo musulmonai!

[1258] Išdėstomas jų nuodėmių katalogas. Aišku, kad jie buvo agresoriai blogiausiais įmanomais būdais; karas tapo neišvengiamu.

[1259] Atgailos šansas ir malonė blogiausiems priešams ir dar kartą pabrėžiama tam, kad bent kiek suprantantys žmonės nepradėtų klaidingai manyti, kad karas buvo nevaržomas ar lengvas dalykas. Šis pabrėžimas yra suderintas su priežasčių, dėl kurių karas buvo neišvengiamas bent kiek save gerbiantiems žmonėms, pabrėžimu sekančioje eilutėje.

[1260] Priešai ne tik begėdiškai sulaužė savo priesaikas, bet jie netgi tyčiojosi iš musulmonų dėl jų Tikėjimo ir „kvailo“ sutarties iš jų pusės laikymosi, esą jie bijo kovoti!

[1261] Argumentas dabar pasisuka naujai. Į musulmonus yra apeliuojama, remiantis įvairiais pagrindais: (1) priešo begėdiškas sutarčių negerbimas; (2) slapti sąmokslai sukompromituoti Šventąjį Pranašą ir išvyti jį iš Medinos, kaip anksčiau jis buvo išvytas iš Mekos; (3) kuraišitų ir jų bendrininkų agresija Medinoje po Hudaibijos sutarties (A.H. 6, Zul-kada. 628 m. vasaris); (4) drąsus požiūris, kad bijoti Alacho reikia labiau nei žmonių; (5) poreikis įrodyti savo nuoširdų tikėjimą per išbandymą, kovą ir pasiaukojimą (ix. 16).

[1262] Pagydys tikinčiųjų krūines, t.y. žaizdas, kurias jie galėjo patirti nuo priešo išpuolių, patyčių ir žiaurumo.

[1263] Kada ateina pergalė ir yra gydomos žaizdos, didi ramybė užplūsta širdis tų, kurie kentėjo, stengėsi ir kovojo. Kovojimas buvo būtinybė, sukelta neteisingumo ir priespaudos. Kada Alacho Įstatymas įsigali, pasipiktinimo ugnis yra numalšinama, ir pasiekiama tikra Islamo Ramybė. 

[1264] Alacho malonė yra beribė. Kada blogis sunaikinamas, daugelis tų, kurie buvo sugundyti blogio, prisijungs prie tiesos ir dorumo draugijos, o karo ir nesutarimų nutraukimas neabejotinai atneš ramybę tiems, kurie kovojo, tačiau, galimas daiktas, ir tiems, kurių akys buvo atviros Alacho Įstatymo veikimui, ir kurie per gydantį susitaikymą tampa Ramybės Brolijos nariais Islame.

[1265] Mes visi privalome būti išmėginti, bet Alachas žino mūsų slapčiausias širdies kerteles. Jis palaikys tuos, kurie kovoja Jo kelyje iš nuoširdžios meilės Jam, Jo Pranašui ir tikriems tikėjimo žmonėms.

[1266]Amara, kuomet taikoma mečetėms, turi tokias reikšmes: (1) statyti ar remontuoti; (2) išlaikyti deramą garbingumą; (3) lankyti pamaldumo tikslais; (4) pripildyti šviesa, gyvybe ir aktyvumu. Glaustumui versdamas aš panaudojau tik žodį „išlaikyti“ (vertėjo į anglų kalbą pastaba).

Prieš Islamo skelbimą pagonys pastatė, remontavo ir išlaikė Mečetę, ir joje švęsdavo pagoniškas apeigas. Taip jie užsidirbdavo. Islamas prieštaravo, tad pagonys išvijo musulmonus ir jų Vadą iš Mekos ir atskyrė juos nuo pačios Kaabos. Kada musulmonai buvo pakankamai stiprūs atsiimti Meką (A.H. 8), jie apvalė Mečetę ir vėl įtvirtino tikro Dievo garbinimą. Jei jie būtų tapę musulmonais, tai būtų kitas dalykas. Toliau iškilo klausimas: ar jiems turėtų būti leista lakyti ją ir atlikinėti savo netinkamus pagoniškus ritualus? Akivaizdu, jog tai būtų žeminę Mečetės orumą ir garbę, todėl tai buvo uždrausta. Tai buvo konkretus atvejis, kuris turimas omeny šioje eilutėje. Bendra išvada taip pat yra aiški. Alacho namai yra nuoširdaus pamaldumo vieta, o ne vulgarių ritualų teatras ar žemiškų pajamų šaltinis. Tik nuoširdūs Tikintieji turi įėjimo teisę. Kas yra nuoširdūs Tikintieji, paaiškinama sekančioje eilutėje.

[1267] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Nuoširdū Tikintieji yra tie, kurie tiki Alachu ir ateitimi bei turi pamaldumo ir labdaros dvasią – tikrą ir tvirtą, o ne vien tik retkarčiais pasitaikančius pavienius veiksmus. Be to, jie neturi nusilenkti žemiškam godumui ar ambicijai, kurie sukelia žemiškos galios baimę.  

[1268] Kiti gali save vadinti kaip nori. Tikras vedimas yra parodomas čia nurodytais matais.

[1269] Gėrimo ar šalto vandens davimas piligrimams arba materialaus pasitarnavimas mečetei yra pagirtini veiksmai, tačiau jie yra tik išoriniai. Jei jie nepaliečia sielos, jų vertė yra menka. Žymiai didingesni Alacho akyse yra Tikėjimas, Stengimasis ir nusileidimas Alachui. Žmonės, kurie tai praktikuoja, įgis garbės Alacho akyse. Alacho šviesa ir vedimas ateina pas juos, o ne pas tas savimi pasitenkinančias būtybes, kurios galvoja, jog pakanka mažyčio pademonstavimo to, ką pasaulis laiko dievobaimingumu.

[1270] Čia yra geras Jihád apibūdinimas. Jis gali reikalauti kovojimo Alacho vardan pasiaukojant. Tačiau jo esmė susideda iš (1) tikro ir nuoširdaus Tikėjimo, kuris taip įbeda žvilgsnį į Alachą, jog visi savanaudiški ar žemiški motyvai atrodo nereikšmingi ir išnyksta, bei (2) uolaus ir nepaliaujamo aktyvumo tarnaujant Alachui, įtraukiant (jei reiktų) gyvybės, asmens ar nuosavybės paaukojimą. Paprasčiausias brutalus kovimasis yra priešingas visai Jihád dvasiai, tuo tarpu kai nuoširdi tyrinėtojo plunksna, pamokslininko balsas ar tuortuolio piniginis aukojimas gali būti vertingiausios Jihád formos.

[1271] Tiems, kurie kovoja ir kenčia Alacho vardan, yra pažadama (1) ypatinga malonė iš Jo Paties, (2) Jo geras pasitenkinimas, (3) amžino malonumo sodai, (4) aukščiausiasis atlygis – Alacho artumas. Tai turi tam tikrą laipsniškumą: (1) ypatinga malonė, aukštesnė nei ta, kuri plūsta visiems kūriniams; (2) Alacho gero pasitenkinimo suvokimas, kuris iškelia sielą aukščiau jos; (3) nuolatinio užtikrintumo būsena ir (4) galutinė palaima, kuri yra Paties Alacho akivaizdoje.

[1272] Žmogaus širdis įsitvėrusi laikosi  (1) savo pačios giminių ir pažįstamų – tėvų, vaikų, brolių ir seserų, vyrų ar žmonų, kitų giminaičių; (2) turto ir klestėjimo; (3) prekybos ar pelno ir naudos gavimo būdų; (4) didingų statinių garbingumui ar komfortui. Jei tai kliudo veikimui Alacho labui, mes turime pasirinkti, ką mes mylime labiausiai. Mes privalome mylėti Alachą netgi jei tai reikalauja viso ko kito paaukojimo.

[1273] Jei mes mylime savo žemiškus ryšius ir patogumus, naudas ir malonumus labiau nei mylime Alachą, ir todėl neatsiduodame Alacho tikslui, Alacho tikslas dėlto nenukentės. Alacho ketinimai bus atlikti su mumis ar be mūsų. Bet per savo nesugebėjimą atliepti Jo valią mes neteksime gailestingumo ir vedimo: „nes Alachas neveda maištingųjų“. Šios eilutės pritaikymas yra universalus, bet jis buvo įspūdingai pademonstruotas tų atsidavusiųjų atveju, kurie pakluso Pranašo kvietimui, paliko savo namų patogumą Mekoje ir kentėjo tremtyje Medinoje, paliko savo prekybą ir turtą, stengėsi ir kovojo Alacho vardan, kartais ir prieš savo pačių giminaičius ir pažįstamus ar gentainius, kurie buvo Islamo priešai. Jie pasiekė savo. Kiti nebuvo pasiruošę tokiam pasiaukojimui, bet nų susikirtimas nesustabdė Alacho plano ir tikslo išpildymo.

[1274] Hunainas yra prie kelio į Taifą iš Mekos, apie 14 mylių į rytus nuo Mekos. Tai slėnis kalnuotoje vietovėje tarp Mekos ir Taifo. Tuoj po Mekos užkariavimo (A.H. 8), pagonys stabmeldžiai. Kurie buvo nustebinti ir nusivylę nuostabiu Islamo priėmimu, suorganizavo didžiulį susirinkimą prie Taifo suderinti planus Pranašo puolimui. Havazinų ir takifų gentys ėmėsi vadovauti ir suruošė didžiulę ekspediciją į Meką, girdamiesi savo stiprumu ir kariniais sugebėjimais. Kita vertus, pas musulmonus Mekoje taipogi kilo pasitikinčio entuziazmo banga, kadangi joje prisijungė naujų musulmonų. Priešo pajėgas sudarė apie 4000 karių, tačiau musulmonų pajėgos siekė dešimt ar dvylika tūkstančių, kadangi kiekvienas norėjo prisijungti. Mūšis prasidėjo Hunaine, kaip yra aprašyta sekančioje išnašoje.

[1275] Pirmą kartą musulmonai Hunaine turėjo didžiulį skaičaus pranašumą. Bet tai pats savaime buvo pavojus. Daugelis jų gretose turėjo daugiau entuziazmo nei išminties, daugiau pakilios nuotaikos nei tikėjimo dvasios ir pasikliovimo savo tikslo teisingumu. Priešo pranašumas buvo tai, kad jie iš pagrindų žinojo žemės paviršiaus ypatumus. Jie surengė pasalą, kurioje buvo užklupta priešakinė musulmonų pajėgų gvardija. Kraštas yra kalnuotas, ir priešai užsimaskavo.  Kai tik musulmonų avangardas įžengė į Hunaino slėnį, priešas užpuolė juos su įtūžiu ir apšaudydami strėlėmis iš savo slaptaviečių sukėlė jų gretose sumaištį. Ant tokio paviršiaus musulmonų pajėgų skaičius pats savaime buvo nepalankus. Daug musulmonų buvo nukauta, daug sąmyšyje apsigręžė ir atsitraukė. Tačiau Pranašas, tikintis ir išmintingas, kaip visada buvo ramus. Jis sutelkė savo pajėgas ir priešui sudavė triuškinantį atsaką. 

[1276] Sakina: ramumas, ramybė, saugumas, tylumas. Taip pat ii. 248. Pranašas niekada neatrodė pernelyg pasitikintis savimi ar pasikliaujantis tik žmogiška jėga, žmogiškais resursais ar žmonių skaičiumi. Pavojaus ir tariamos katastrofos valandą jis išlikdavo ramus, su ramia drąsa pasikliaudavo Alacho pagalba, kurio vėliavą jis nešė. Jo ramumas įkvėpdavo visus aplink jį ir sustabdydavo traukimąsi tų, kurie būdavo jau apsigręžę. Su Alacho pagalba jie laimėjo, ir jų pergalė buvo visiška. Jie pratęsė ją energingai persekiodami priešus, užimdami jų stovyklas, jų bandas ir kaimenes bei jų šeimas, kurias jie pagyrūniškai atsivesdavo su savimi, tikėdamiesi lengvos pergalės.

[1277] Alacho malonės ir gailestingumo pavyzdžiai sunkiomis aplinkybėmis vienu atveju iliustruoja Jo gailestingumą ir malonę visais laikais tiems, kurie turi tikėjimą.

[1278] Nešvarūs: nes musulmonams yra įsakyta griežtai laikytis švarumo bei proto ir širdies tyrumo, kad jų žodžiu būtų galima pasikliauti.

[1279] Šių jų metų: dvejopa reikšmė: (1) dabar tai, kad jūs turite visišką Mekos kontrolę ir kad jūs esate įpareigoti tyram garbinimui joje, užkerta kelią bet kokiam netyrumui nuo šių metų; (2) jūs matėte, kaip pagonys elgėsi šiais metais; jų galios ir netinkamo jos panaudojimo metai gali būti pavadinti jų metais; jie pasibaigė, ir dabar jūs, musulmonai, esate atsakingi.

[1280] Žmonių suplaukimas į Meką atnešė pelno prekybai ir komercijai. „Bet nebijokite“, mums yra sakoma, „pagonys yra silpstanti jėga, nykstanti, ir jūs turėtumėte sustiprinti savo pačių bendruomenę, kad ji galėtų būti daugiau nei atsvara akivaizdžiam klientūros praradimui; o Alachas turi kitų priemonių sustiprinti jūsų ekonominėms pozicijoms.“ Tai iš tikro ir įvyko. Pagonys buvo išstumti iš Arabijos, o piligrimų suplaukimas iš visų pasaulio kraštų padidino žmonių skaičių daugiau nei šimteriopai. Čia yra protingumas, išmintis ir valstybės valdymo menas, net jei mes pažiūrėtume į tai grynai iš žmogiško požiūrio taško.

[1281] Jizya: pagrindinė reikšmė yra kompensacija. Išvestinė prasmė, kuri tapo technine reikšme, buvo asmens mokestis, renkamas iš tų, kurie nepriėmė Islamo, bet norėjo gyventi saugomi Islamo ir taip buvo nebyliai norintys nusileisti jo idealams, verčiant Musulmonų Valstybei. Šis mokestis neturėjo pastovaus nustatyto dydžio. Tai buvo pripažinimas, jog tie, kurių religija buvo toleruojama, savo ruožtu nekliudys Islamo skelbimui ir progresui. Imamas Šafii siūlė, kad mokestis būtų vienas arabiškas Musulmonų Valstijos auksinis dinaras per metus. Mokestis varijavo dydžiu, buvo išimčių varšams, moterims ir vaikams (pagal Abu Hanifą), vergams bei vienuoliams ir atsiskyrėliams. Būdamas darbingų karui tinkamų vyrų mokesčiu, jis buvo tarsi karinės tarnybos pakaitalas. Tačiau žiūrėkite sekančią išnašą.

[1282] ‘An Yadin (pažodžiui, iš rankos) buvo įvairiai interpretuojamas. Ranka yra galios ir valdžios simbolis. Aš priimu interpretaciją „kaip noraus nuolankumo ženklą“. Taip Jizya buvo iš dalies simbolis, iš dalies pakaitalas karinei tarnybai, bet kadangi dydis buvo nereikšmingas bei buvo daugybė išimčių, labiau dominavo jo simbolinis pobūdis.

[1283] 718 išnašoje v. 18 eilutei aš citavau fragmentus iš Senojo Testamento, parodydamas, kaip gausiai žydai vartojo išsireiškimą „Alacho sūnūs“. Pagal Baidavi, jų sekta vadino ‘Uzair Alacho sūnumi. II Priede (v. Sura) aš parodžiau, kad judaizmo struktūra prasidėjo nuo ‘Uzair (Ezra). Krikščionys Kristų vis dar vadina Alacho Sūnumi. 

[1284] Žmonių laikymas dievais ar Alacho sūnumis nebuvo naujas dalykas. Visos senovinės mitologijos turi tokio pobūdžio mitų. Po to, kai Alacho Pranašai išaiškino tikrą santykį su Alachu, tokios šventvagystės yra mažiau pateisinamos nei primityvaus neišmanymo ir prietarų laikais.

[1285] Taip pat v. 75.

[1286] Ahbár: teisės daktarai; kunigai; mokyti žmonės. Taip pat v. 44, kur jie yra siejami su rabinais. Ruhbán: vienuoliai, asketai, atsiskyrėliai, žmonės, kurie išsižadėjo pasaulio; šis terminas taip pat tinka ir vienuolių ordinų nariams, celibato dvasininkijai. Taip pat leistina taikyti šį terminą „šventiesiems“, kuomet jie yra sudievinami, kada jiems yra priskiriamos dieviškos galios arba kada jiems yra meldžiamasi, kaip daroma Romos katalikų Bažnyčioje.

[1287] Kunigų bei šventųjų ir asketų garbinimas yra prietaringumo forma, į kurią žmonės buvo linkę visais laikais. Žydų prietaringumo augimas yra parodytas Talmude, o krikščionių – popiežių neklystamumo doktrina ir šventųjų garbinimu. Paprasčiausia idėja, jog atskira kunigų grupė yra tarpininkai tarp Alacho ir žmonių bei išskirtiniai Alacho paslapčių patikėtiniai, yra menkinanti dieviškumą ir visur pasklindančią Alacho malonę. „Daugybės viešpačių ir daugybės dievų“ garbinimas nebuvo būdingas tik pagonims. Marijos sūnaus sudievinimas čia yra pažymimas atskiru sakiniu, kadangi tai buvo (ir vis dar) pavergę didelę dalį civilizuotos žmonijos.

[1288] Taip pat vi. 100.

[1289] Savo lūpomis: dvejopa reikšmė: (1) senamadiškos atviros žibalinės lempos būdavo užpučiamos burna; Netikintieji norėtų užpūsti Alacho Šviesą, kadangi ji juos žeidžia; (2) netikę mokytojai ir pamokslininkai iškraipo Alacho Žinią netinkamai žodžiais iš savo lūpų. Jų noras yra užgesinti Tiesos šviesą, nes jie yra tamsos žmonės; bet Alachas ištobulins savo Šviesą, t.y. padarys ją dar skaisčiau šviečiančią žmonių akyse. Jo Šviesa savaime yra tobula, bet ji vis giliau ir giliau skverbsis į žmonių širdis ir taip taps vis tobulesne jiems.

[1290] Kiekviena religija, kuri plačiai patiki save žmonėms ir kurį laiką gyvuoja, turi savy Tiesos blykstelėjimą. Tačiau Islamas, būdamas tobula Tiesos šviesa, būtinai paims viršų. Kaip stipresnė Šviesa nustelbia menkesnes šviesas, taip ir Islamas nustelbs visa kita, nepaisant tų nepasitenkinimo, kuriuos šviesa žeidžia. Taip pat žiūrėkite xlviii. 28, išn. 4912 bei lxi. 9, išn. 5442.

[1291] Bil-batili = netiesoje, t.y. neteisingais būdais, pretekstais arba klaidingai ar tuščiai. Ryškių pavyzdžių yra Viduramžių Europos istorijoje, nors ši liga yra linkusi apkrėsti žmones ir organizacijas visais laikais. Kunigai pralobdavo pardavinėdami indulgencijas ir išimtinius leidimus; jie padarė savo pareigas priemone žemiškai galiai ir turtui pasiekti. Netgi vienuolių ordinuose, kurių nariai duodavo neturto įžadus, gausėdavo bendros nuosavybės, kol jų turtas tapdavo skandalu, netgi jų pačių tautose.   

[1292] Netinkamas turto, nuosavybės ir resursų naudojimas yra dažnai pasmerkiamas. Nurodomi trys dalykai: (1) nieko neįgykite neteisėtai ar remiantis neteisingais pretekstais; (2) nekaupkite ar neužkasinėkite turto vien dėl jo paties, bet laisvai jį naudokite savo ar kaimynų gerui; (3) būkite ypač atsargūs, kad nešvaistytumėte jo tuštiems tikslams, bet leistumėte tik taip, kad tai atneštų vaisių žmonių gerovei.

[1293] Auksas ir sidabras, simbolizuojantis turtą, kuriuo tie žmonės rūpinosi labiau nei savo Viešpaties geru patenkinimu, bus ne tik priežastis, bet ir instrumentas, kuriuo jie bus skausmingai nubausti.

[1294] Balsas paskelbia moralą: „ar jūs tikėjotės pasitenkinimo arba išsigelbėjimo iš turtų, kuriuos netinkamai naudojote? Štai! Jie prideda jums kančios!“

[1295] Ši ir sekanti eilutė turi būti skaitomos kartu. Jos smerkia savavališką ir savanaudišką pagonių arabų elgesį, kurie, kadangi buvo seniai nusistovėję laikytis papročio, pagal kurį per nustatytus keturis mėnesius kovoti buvo draudžiama, pakeisdavo mėnesius, pridėdavo ar sumažindavo jų, kada tai jiems tikdavo, kad įgytų nesąžiningą pranašumą prieš priešą. Keturi Uždraustieji Mėnesiai buvo Zulkada, Zulhidža, Muharamas ir Radžabas. Jei jiems tikdavo, jie nukeldavo vieną iš šių mėnesių. Taip uždraustasis mėnuo tapdavo eiliniu mėnesiu: kol jų priešininkai nesiryždavo kautis, jie turdavo neteisingą pranašumą. Tai taip pat sugadindavo Piligriminės Kelionės Mėnesį. Šis itin senas paprotys padėdavo rengti dorus sandėrius aplinkui, tad pagonių jo nesilaikymas yra smerktinas.

Čia nekyla klausimas dėl astronominių saulės metų ir islamiškų mėnulio metų. Tačiau gali būti pažymima, kad arabiški metai buvo apytikriai kaip indų metai. Mėnesiai būdavo pagal mėnulį, o vieno mėnesio prisidėjimas kas trys metai priartindavo, nors ir ne visiškai tiksliai, metus prie skaičiuotų pagal saulę. Nuo Atsisveikinimo Piligriminės kelionės (A.H. 10) islamiški metai būdavo pastoviai apibrėžti kaip grynai menulio metai, kuriuos sudarydavo apytikriai 354 dienos, o mėnesiai skaičiuojami nuo realaus mėnulio pasirodymo. Po šito, kiekvienas islamiškų metų mėnuo prasidėdavo apie 11 dienų anksčiau saulės metuose, ir taip islamiški mėnesiai judėdavo per metų laikus ir saulės metus.

[1296] Musulmonai turėdavo nepatogumų dėl savo skrupulų Uždraustųjų Mėnesių atžvilgiu. Jiems yra liepiama nesuklysti tame. Jei pagonys kovodavo su jais visais mėnesiais dėl vienokio ar kitokio preteksto, jiems būdavo leidžiama gintis visais mėnesiais, tačiau susilaikymas buvo (kaip visada) rekomenduotinas, jei tik būdavo įmanoma.

[1297] Kišimasis į seniai nusistovėjusį paprotį dėl kariavimo per Uždraustuosius arba Šventus Mėnesius buvo ne tik netikinčiųjų pasirodymas prieš musulmonus dėl jų tikėjimo, bet buvo neteisingas ir nedoras pats savaime, kadangi jis panaikindavo naudingą susilaikymą nuo nereguliaraus kariavimo ir apsunkindavo įstatymus gerbiančią pusę savavliškais sprendimais.

[1298] Taip pat vi. 122. Nepaisantis įstatymų žmogus galvoja, jog puikiai elgiasi įgydamas pranašumą prieš tuos, kurie kruopščiai laikosi įstatymų, kuriais jie tiki. Tačiau įstatymų nepaisantis žmogus netenka Tikėjimo vedimo, todėl galiausiai pralaimi.

[1299] Čia yra tiesioginė nuoroda į Tabuko ekspediciją (A.H. 9), dėl kurios žiūrėkite įvadą į šią Surą, tačiau pamoka yra tobulai bendra. Kada yra kviečiama dėl svarbaus tikslo, laimingieji yra tie, kurie turi malonumą atsiliepti į kvietimą. Nelaimingieji yra tie, kurie yra tiek įnikę į savo vietinius reikalus, kad į prašymą nekreipia dėmesio. Jie serga dvasine liga.

[1300] Pasirinkimas yra tarp dviejų kelių: ar jūs pasirinksite kilnų nuotykį ir šlovingą privilegiją seki savo dvasiniu vadovu, ar šliaužiosit žeme dėl menkos žemiškos naudos ar iš baimės dėl žemiško praradimo? Žmonės, kurie nesiryžo atsiliepti į Tabuko kvietimą, buvo atbaidyti (1) vasaros karščio, kuriame ekspedicija buvo pradėta dėl grėsmės nedidelės bendruomenės egzistencijai, bei (2) baimės prarasti vaisių derlių, kuris jau buvo pribrendęs nuėmimui.

[1301] Tanfirú = keliauti pirmyn, žygiuoti į priekį, būti pasiruošiusiam stengtis ir iškęsti. Tai yra bet kokio progreso sąlyga dvasiniame, moraliniame ir fiziniame pasaulyje. Pagal paprastą anglų patarlę, Dievas padeda tiems, kurie padeda sau. Apatiškumas ir apsnūdimas yra fatalūs. Niekas negali ilsėtis ant savo irklų. Žmogus yra nereikalingas Alachui, bet Alachas yra reikalingas žmogui. Jei tauta sulaukia malonių, bet nesugeba nusipelnyti jų, ji bus pakeista kita: kaip dažnai jau yra nutikę istorijoje. Nes galime priimti tai kaip ypatingą įspėjimą islamiškoms tautoms.

[1302] Tabuko ekspedicija nebuvo nesėkminga. Nors kai kurie dvejojo, tačiau žymiai daugiau prisijungė. Tačiau dar įspūdingesnis pavyzdys buvo tada, kuomet Pranašas buvo išguitas iš Mekos ir atliko savo žymiąją Hidžrat. Priešai rezgė planus dėl jo gyvybės. Jisjau buvo pasiuntęs savo pasekėjus į Mediną. Ali norėjo sutikti savo priešus savo namuose. Jo vienintelis kompanionas buvo Abu Bakras. Jie abu pasislėpė trims naktims Tauro oloje, esančioje už trijų mylių nuo Mekos, kai gausus skaičius priešo šmirinėjo aplink bergždžiai jų ieškodami. „Mes esame tik dviese“, tarė Abu Bakras. „Ne“, atsakė Muchamedas, „nes Alachas yra su mumis“. Tikėjimas juos nuramino, o Alachas juos apsaugojo. Jie pasiekė Mediną, ir atsivertė šlovingasis Islamo skyrius. Jiems pagelbėjusios jėgos nebuvo matomos, tačiau jų galia buvo neatremiama.

[1303] „Antras iš dviejų“, kas vėliau tapo Abu Bakro iškilnus titulas.

[1304] Taip pat ix. 26.

[1305] Aukščiausią laipsnį arabų kalbje aš perteikiau parafrazėmis „nužemino į gelmes“ ir „iškėlė į aukščius“, nes jos labiau atitinka anglų kalbos savitumą. Islamo priešai gyrėsi, kad jie išraus jį su šaknimis, bet rezultatai vertė juos raudonuoti kaip kvailus ir niekingus.

[1306] Lengvai ar sunkiai apsiginklavę: tiek pažodine, tiek ir metaforiška prasme. Visi buvo pakviesti, ir jie turėjo gabentis tokius resursus, kokius turėjo, - su lengva ginkluote ar sunkia ginkluote, pėsčiomis ar raiti, patyrę vyrai pavojingoms pareigoms, neprityrę vyrai tokioms pareigoms, kokioms jie buvo tinkami. Visi galėjo ir turėjo padėti. Netgi tie, kurie buvo per seni ar per silpni keliuati, galėjo prisidėti turimais pinigais ar resursais.

[1307] Čia yra parodomos veidmainių suktybės ir pasiteisinimai. Jei būtų akiratyje grobio arba jei tai būtų buvęs lengvas pasivaikščiojimas, jie būtų keliavę. Visos jų priesaikos yra melagingos, o prisiekdami melagingas priesaikas jie griauna savo dvasinį gyvenimą. Iš tikrųjų atsimetėliai stato į pavojų savo pačių fizinius gyvenimus dvejodami. Jei priešui pasisektų, jie visi kentėtų.

[1308] Pažodžiui, „Alachas tau atleidžia!“ Tačiau čia nėra jokio kaltės klausimo, o imamas Razis supranta išsireiškimą kaip reiškiantį sušukimą, - kaip kad sakoma „Telaimina tave Dievas!“ Šekspyro „Dievas saugo tave!“ yra paprastas draugiškas pasisveikinimas, be jokio pavojaus klausimo: konkrečiai, „Daug triukšmo dėl nieko“, iii. 2, 82. Atkreipkite dėmesį, kad Korano iii. 152 eilutės paskutiniajame sakinyje „atleidimas“ yra sugretinamas su „gailestingumu“ kaip turintis itin artimas reikšmes. Šventasis Pranašas Tabuko ekspedicijoje suteikė ilengvatų, kurios iš karinio požiūrio taško gali atrodyti pernelyg liberalios. Jis buvo vedamas švelnumo ar politikos motyvų: švelnumo, nes skubos akimirką jis nenorėjo, kad kam nors, kas turėjo tikrą pasiteisinimą, būtų nesuteikta lengvata, ir politikos, nes jei kuris nors nekeliautų su nuoširdžiu geranoriškumu, jis būtų labiau našta nei pagalba armijai. Politika pasiteisino, nes iš tikro 30000 ar daugiau vyrų sekė juo. Tačiau tai jokiu būdų nepateisino vengusiųjų, kurie kartu su veidmainiais yra pagrįstai smerkiami.

[1309] Abejonės atima visą elgesio stabilumą, tuo tarpu Tikėjimas padaro žmogų tvirtą, ramų ir susikaupusį.

[1310] Khilál turi daugiau nei vieną reikšmę, bet laikausi Ragibo ir daugumos priimtų Komentatorių interpretacijos, kurie supranta jį kaip reiškiantį „tarp jūsų“.

[1311] Pikti sąmokslininkai prieš Tiesą yra tik tada tikrai patenkinti, kai gauna progą įsikišti dalyvaudami reikaluose, kuriuos jie nori sugadinti ar sužlugdyti. Jie rezga planus iš išorės, bet mėgsta patekti į vidinį ratą, kad dar labiau išaugtų jų intrigų šansai. Tačiau jie nenori patirti kokio nors pavojaus ar pasiaaukojimo. Jų visas aktyvumas yra nukreiptas į piktadarystes. Vadovui reikia didelės išminties susitvarkyti su tokia situacija, o geriausiems iš tokių būtinai reikia dieviško vedimo, kaip buvo šiuo atveju.

[1312] Fitnat, kaip paaiškinta  viii. 25 eilutės 1198 išnašoje, gali reikšti tiek išbandymą ar pagundą, tiek ir sumišimą, maišatį ar kurstymą. Komentatoriai čia priima pirmąją reikšmę ir aiškina, kad kai kurie Veidmainiai reikalavo atleidimo nuo tarnybos Tabuko ekspedicijoje Sirijos kryptimi argumentuodami, kad jie negalėtų atsispirti sirų moterų žavesiui, tad geriausia būtų jiems pasilikti namie. Atsakymas yra: „Bet jūs jau papuolėte į išbandymą atsisakydami tarnybos ir nepaklusdami kvietimui.“ Tačiau galbūt kita „sąmyšio“ reikšmė taip pat gali būti leistina kaip antras aidas; tokiu arveju jie nesutinka įsilieti į karo sumaištį, bet jiems yra pasakoma, kad jie jau yra moralinėje sumaištyje pateikdami nenuoširdų pasiteisinimą. Vertime naudodamas anglišką žodį „trial“, aš taip pat turėjau omeny du prasmės atspalvius, siejamus su šiuo žodžiu anglų kalboje.

[1313] Netikinčiųjų laukimas ir Tikinčiųjų laukimas yra skirtingi. Netikintieji Tikintiesiems trokšta nesėkmės, bet Tikintieji arba nugalės, arba žus kaip kankiniai dėl Tikslo, tačiau bet kuriuo atveju laimingi. Tikintieji Netikintiesiems tikisi bausmės už jų netikėjimą arba per savo pačių rankas, arba kokiu nors kitokiu būdu, tačiau bet kuriuo atveju Netikintiesiems ji nepatiks.

[1314] Veidmainiai, kurie slapta rezgė planus prieš Islamą, kartais pasirodydavo kažkiek prisidedantys prie Tikslo tam, kad apsimestų. Jų aukos nebuvo priimamos nepaisant to, ar jie atrodė duodantys noriai ar nenoriai, nes maištas ir nepaklusnumas buvo jų širdyse. Sekančoje eilutėje yra pateikiamos trys jų atmetimo priežastys: (1) jie netikėjo; (2) jų maldos nebuvo nuoširdžios, o tik paprasčiausias pasirodymas; (3) realiai už aukų, kurias jie siūlė, nebuvo jų širdžių. Niekas nėra priimtina Alachui, kas nekyla iš tyros ir nuoširdžios širdies.

[1315] Jei jie atrodo klestintys, pilnomis piniginėmis ir strėlinėmis (metaforiškai), jiems neturėtų būti pavydima. Realiai jų turtas ir jų sūnūs gali patys savaime tapti žabangomis: taip pat viii. 28. Šia konkrečia proga tai buvo iki galo įrodyta. Pagonių turtas sukėlė jiems pasididžiavimą, aptemdė jų supratimą ir nuvedė juos į jų pražūtį. Jų sūnūs ir pasekėjai priėmė Tikėjimą, prieš kurį kovojo jų tėvai, kas labai šiuos nuvylė, nes jų dvasinė mirtis buvo netgi dar blogiau nei sumišimas šiame pasaulyje.

[1316] Taip pat iii. 176-178.

[1317] Jamaha = būti nevaldomu, lėkti kaip laukiniui žirgui, beprotiškai ir aklai skubėti.

[1318] Sadaqa = tos išmaldos, kurios yra duodamos Alacho vardu, daugiausia vargstantiems ir nepasiturintiems, dėl giminingų tikslų, kurie yra tiksliai nusakytos sekančioje eilutėje. Zakát yra reguliari ir privaloma labdara organizuotoje musulmonų bendruomenėje, kuri paprastai sudaro 2,5% nuo prekiavimo ir 10% nuo žemės vaisių. Šia tema yra labai daug literatūros. Pagrindiniai dalykai gali būti išstudijuoti šeicho Burhanud-din Ali „Hidáya til furú“. Terminas sadaqah palyginus su zakat turi žymiai platesnę konotaciją ir yra apimantis zakat, kaip matome 60 šios Suros eilutėje.

[1319] Savanaudžiai žmonės galvoja, jog labadaringos lėšos yra leidžiami medžioti gyvūnai, bet islamiški standartai šiuo klausimu yra labai aukšti. Privesrtinis tokių standartų laikymasis visada yra nepopuliarus, ir netgi Šventasis Pranašas buvo šmeižiamas už savo griežtus principus. Abejotinais atvejais nusivylę reikalautojai neturėtų kaltinti principų ar tų, kurie verčia paklusti juos, bet pasitikėti Alachu, kurio dovanos yra neribotos ir duodamos visiems pagal jų poreikius ir nuopelnus, tiek turtingiems, tiek vargšams. Kiekvienam yra puikus patarimas: nusipelnyk prieš reikalaudamas. 

[1320] Išmaldos ir labdaringos dovanos turi būti duodamos varstantiems, nepasiturintiems ir tiems, kurių darbas yra juos aptarnauti; t.y. labdaringos lėšos neturi būti nukreipiamos į kitokius panaudojimus, bet labdaros tvarkymo išlaidos yra teisingai apmokėtinos iš tokių lėšų. Kas yra vargstantieji? Be įprastų neturtingųjų dar yra tam tikrų žmonių klasių, kurių bėda yra didelė ir turėtų būti palengvinama. Čia yra minimi: (1) žmonės, kurie buvo atpratintinti priešiškumo Tiesai, kuriuos greičiausiai bus persekiojami savo buvusiųjų bendrininkų ir kuriems reikalinga pagalba, kol jie įtvirtins naujus ryšius savo naujojoje aplinkoje; (2) tiems, kurie tiesiogine ir perkeltine prasmėmis yra nelaisvėje: karo belaisviai privalo būti išpirkti: vergams turėtų būti padedama įgyti laisvę; tiems, kurie yra neišmanymo, prietarų ar neigiamos aplinkos nelaisvėje, turėtų būti padedama įgyti laisvę lavinti savo pačių dovanas; (3) tiems, kurie yra skolos gniaužtuose, turėtų būti padedama susigrąžinti ekonominę laisvę; (4) tiems, kurie kovoja Alacho vardan mokydami, kaudamiesi ar atlikdami islamiškos Valstybės jiems paskirtas pareigas ir todėl yra negalintys įprastai užsidirbti pragyvenimui; (5) atvykėliai, kurie kelyje atsidūrė bėdoje. Visi šitie turi teisę į labdarą. Jiems turi būti padedama individualiomis ar organizuotomis pastangomis, bet atsakingai. Šioje eilutėje žodis sadaqat reiškia privalomąją labdarą (zakat). Žiūrėkite 1318 išnašą.

[1321] Arabiškų žodžių „ý-zúna“ ir „uzunun“ sąskambis verčiant yra prarandamas, tačiau prasmė išlieka. Pranašo peikėjai sakė: „O! Jis klausosi visų!“ „Taip,“ yra atsakymas, „jis klausosi jų labui: jis yra malonė ir palaima visiems Tikėjimo žmonėms, bet ypač jums (į kuriuos yra kreipiamasi).“ Bendras teiginys yra pabrėžiamas konkretiems žmonėms, į kuriuos yra kreipiamasi.

[1322] Veidmainių motyvų nagrinėjimas kelia jiems nerimą, nes tai reiškia, kad jų politika turėti geriausia abiejuose pasauliuose ir pakirsti silpnų musulmonų bendruomenės narių lojalumą sužlugs, todėl jie nuleidžia tai juokais. Tačiau jiems yra arštriai papeikiami: „Ar jūs galite tokius svarbius dalykus paversti juokais? Gėda! Jūs esate išaiškinti, ir jūsų apgaulė neturi jokio poveikio.“

[1323] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Veidmainystė yra tarpinė stotelė, neryžtingumo būsena pasirenkant gera ar bloga. Tie, kurie aiškiai stoja į gėrio pusę, gauna atleidimą – tie, kurie aiškiai priima blogį, kenčia blogio bausmes.

[1324] Pažodžiui, „Veidmainiai... yra vienas kito.“ Veidmainystės formos gali skirtis, bet jie visi yra panašūs ir supranta vieni kitų veidmainystę. Jie laikosi kartu.

[1325] Žodis „šykštus“ atspindėtų tik dalį reikšmės. Ranka yra galios ir pagalbos simbolis. Ši gali būti finansinė ar kitokia. Veidmainiai dedasi didžiais, bet iš tikro niekam nepadeda ir yra nenaudingi.

[1326] Taip pat vii. 51 ir 1029 išnaša. Jie nepaiso Alacho – ir Alachas nepaisys jų.

[1327] „Prakeikimas“, čia ir kitur, yra gailestingumo ir malonės netekimas dėl Alacho atmetimo.

[1328] Nojaus istorija yra papasakota vii. 59-64: ‘Ád – vii. 65-72; Thamúd – vii. 73-79; Abraomo daugelyje vietų, bet ypač žiūrėti vi. 74-82; midianitų – vii. 85-93; Loto ir Lygumos Miestų, sunaikintų už savo nedorumą, vii. 80-84.

[1329] Nojaus ir Abraomo atveju žodis, kurį aš išverčiau kaip „... tautos“, yra qaum: šie pranašai buvo pasiuntiniai, kiekvienas savo paties žmonėms arba tautai, kaip buvo Hudas ‘Ád tautai ir Salijas Thamúd tautai. Žodis, pavartotas midianitams, yra As-háb-i-Madyan, kurį aš išverčiau „Midiano žmonės“, stokojant geresnio žodžio. Midiniatai didžiąją savo istorijos dalį buvo klajokliai, turėję ganyklų, bet jokios apgyvendintos teritorijos ar miesto. Midiano miestas Akabos Įlankoje siejasi su žymiai vėlesniais laikais, kada midianitų kaip tautos jau nebuvo. Žiūrėkite vii. 85, išn. 1053.

[1330] Lygumos Miestai, Sodoma ir Gomora, kuriems Lotas bergždžiai pamokslavo liautis darius šlykštybes: vii. 80-84.

[1331] Užuomina yra apie sąmokslą, kuris buvo rezgamas Pranašo priešų nužudyti jį, kada jis grįžo iš Tabuko. Sąmokslas nepavyko. Dar niekšiškesniu jį darė tai, kad kai kurie sąmokslininkai buvo iš tų Medinos žmonių, kurie buvo praturtinti  bendros gerovės, kuri kilo iš ramybės ir gero valdymo, įtvirtinto Medinoje per Islamą. Prekyba klestėjo: teisingumas buvo tvirtai vykdomas visiems vienodai. Ir vienintelis atsilyginimas, kurį tie žmonės sugebėjo duoti, buvo atsilyginimas už gėrį blogiu. Toks buvo jų kerštas, nes Islamas siekė užgniaužti savanaudiškumą, gynė vargingiausių ir nuolankiausių teises ir sprendė labiau pagal dorumą nei pagal kilmę ar padėtį.

[1332] Jei žmonės nesilaikys savo susitarimų ar žodžių, natūrali jų melagystes apgaubianti pasekmė bus vaidmainiškumas. Tokios pasekmės tęsis iki Teismo Dienos, kada jie turės atsiskaityti už savo darbus. Jie gali galvoti, jog jie apgaudinėja žmones savo veidmainiškumu, bet jie negali apgauti Alacho, Kuriam yra žinomos slapčiausios jų mintys, planai ir veiksmai.

[1333] Kuomet finansinė pagalba yra reikalinga Tikslui, kiekvienas musulmonas aukoja tai, ką gali. Tie, kurie gali duoti dideles sumas, didžiuojasi atnešdami jas savanoriškai, o tie, kurie yra labai neturtingi, prisideda savo grašiais ir darbu. Abiejų rūšių dovanos yra vienodai vertingos dėl už jų slypinčio tikėjimo ir geros valios, ir tik cinikai pasijuoks iš vienų stokojimo ir kitų dosnumo. Kartais jie ne tik juokiasi, bet ir priskiria davėjams neteisingus motyvus. Čia toks elgesys yra papeikiamas.

[1334] Baisus įspėjimas tiems, kurie aktyviai priešinasi Alach Tikslui. Šventasis Pranašas iš prigimties buvo labai maloningas ir gailestingas. Jis meldėsi už savo priešus, bet tokiu atveju netgi jo maldas paverčia niekais jų nuostata atmesti Alachą.

[1335] Tabuko ekspedicija turėjo skubiai įvykti vasaros karštyje, nes grėsė Bizantijos invazija. Jie išžygiavo iš Medinos apie rugsėjo ar spalio mėnesį pagal saulės kalendorių.

[1336] Jie gali šaipytis ar džiūgauti dabar - tai truks neilgai – daug jiems reiks raudoti vėliau. 

[1337] Mirus musulmonui, kiekvienam kaimyniniam musulmonui, kuris tik gali, religinė pareiga yra dalyvauti paprastose laidotuvių ceremonijose, - melsti malonės prieš kūną nuleidžiant į kapą, o kūno nuleidimas į kapą yra iškilmingas, orus ritualas. Tiems, kurie parodė priešiškumą Islamui, tai būtų nepriderama ir yra uždrausta.

[1338] Išskyrus vieną žodį („gyvenimas“), ši eilutė pakartoja 55 eilutę. Pakartojimas žymi harmoningą to paties argumento užbaigimą dviem aspektais. 55 eilutėje tai buvo siejama su priežastimis, dėl kurių buvo atsisakoma priimti tokių asmenų aukas dėl sumanymo išlaidų, kuriam, nors ir buvo gyvybiškai svarbus Islamo gynybai, tokie asmenys slapta priešindavosi. Čia (ix. 85) yra svarstomas klausimas dėl atsisakymo dalyvauti tokių asmenų laidotuvėse po mirties: natūralu šiuo atveju praleisti žodį „gyvenimas“.

[1339] Khawálif, daugiskaita žodžio Khálifa, tos moterys, kurios pasilieka namie, kada vyrai išeina į karą. Čia yra kandi pašaipa, užuomina, jog tokie vyrai yra bailiai, teikiantys pirmenybę pasilikti užnugary kaip moterys, kuomet reikia atlikti nelengvą darbą ginant savo namus. Jie ne tik bailiai, bet ir kvailiai, kadangi nesupranta, kas jiems būtų geriausia. Jei priešai surinktų geresnę broliją, jie patys būtų sutriuškinti. „Jų širdys yra užvertos“: jų įsisavinti bailumo ir veidmainystės įpročiai tapo jų antrąja prigimtimi.

[1340] „Gerus dalykus“ ir „klestėjimą“ geriausia suprasti tiek fizine, tiek ir aukščiausia dvasine prasmėmis, kaip paaiškina sekanti eilutė.

[1341] Šioje eilutėje yra 72 eilutės priminimas, bet ne tikslus pakartojimas. Tai atsveria paralelų pakartojimą ar priminimą 85 eilutėje. Žiūrėkite 1338 išnašą. Taip yra užbaigiama argumento apie Medinos Veidmainius simetrija prieš 12 dalyje pradedant svarstyti veidmainių tarp dykumos beduinų atvejį.

[1342] Veidmainiai ne tik turėjo lizdą Medinoje, bet jų taktika paveikė kai kuriuos kaimų ir dykumos beduinus, kurie mėgo karą ir būtų sekę karo vėliava, net jei nebūtų buvę jokio Tikėjimo ar švento Tikslo motyvo. Bet kai kurie jų, nors ir išpažįstantys Islamą, išsigando Tabuko  ekspedicijos sunkumų ir galimo didžiosios Romos (Bizantijos) imperijos ištreniruotos armijos sutikimo. Jie visaip melagingai teisinosi, tačiau iš tikro jų tikėjimo stoka padarė juos netinkamus būti priimtais į šventą Tikslą, kaip byloja ix. 46-47 ir ix. 53-54 eilutės. Kai kurie atėjo pasiteisinti: kai kurie netgi neatėjo, o tik sėdėjo namie, ignoruodami kvietimą.

[1343] Nors kritiškais atvejai iš kiekvieno, kuris tiki Tikslu, yra tikimasi asmeninės tarnystės ar prisidėjimo resursais, tačiau yra tokių, kurie būtinai turi būti atleisti be mažiausio priekaišto jiems. Tokie būtų tie, kurie yra silpno kūno dėl amžiaus, lyties, netvirtumo ar ligos. Apie asmeninę jų tarnyste negali būti nė kalbos, tačiau jei jie yra pajėgūs, gali prisidėti prie išlaidų. Tačiau jei jie yra per skurdūs išgalėti net ir tokią pagalbą, jie yra atleidžiami. Bet visais atvejais motyvas turi būti nuoširdus, turi būti troškimas tarnauti ir atlikti tokias pareigas, kuomet jie tai gali. Taip motyvuoti žmonės daro gera ar dora, kad ir kokia forma jie išreiškia savo tarnystę: kartais, kaip Miltonas yra pasakęs, „taip pat tarnauja ir tie, kurie tik stovi ir laukia“. Bet kuriuo atveju jų motyvo tyrumas sulauks Alacho malonės ir atleidimo, o mes privalome nekritikuoti, net jei manome, kad jie galėjo padaryti daugiau.

[1344] Hamala, yahmilu čia reiškia: aprūpinti transporto priemonėmis, konkrečiai jojamais gyvuliais (arkliais, kupranugariais ir t.t.) ir galbūt nešuliniais gyvuliais ginkluotės ir bagažo nešimui, tinkamais pagal rangą. Taipogi tai gali reikšti kitas iškeliavimo sąlygas, tokias kaip batai ar maisto atsargos, nes armijos žygis priklauso nuo visų šių dalykų. Kur žmonės kariauja kaip savanoriai ir nėra didelio karo fondo, tie, kurie išgali, apsirūpina tokiais dalykais, tačiau tie, kurie neturi turto, yra priversti likti užnugary, nors ir nekantrauja tarnauti. Jų nusivylimas yra proporcingas jų troškimui tarnauti.

[1345] Taip pat ix. 87, kur panašios frazės yra vartojamos panašiam miestiečių išsisukinėjimui nuo pareigos, tuo tarpu čia yra kalbama apie dykumos gyventojus. Tarnauti didžiam Tikslui pasiaukojant yra ne tik pareiga, bet ir vertinga privilegija. Tie, kurie vengia tokios progos, nežino, ką praranda.

[1346] Mokėjimai reiškia reguliarią Islamo nustatytą Labdarą – privalomas išmaldas. Jei į jas žiūrima kaip į baudą ar naštą, prarandamas jų privalumas. Jei jūs džiaugiatės turėdami galimybę padėti Bendruomenei išlakyti jos viešos pagalbos standartus bei sustabdyti neprideramą skurdą ir atstumiantį kibimą, kurio motyvai yra tik pašalinti iš kelio nepatogias kliūtis, tuomet jūsų požiūris yra visiškai skirtingas. Jūs trokštate organizuotų ir efektyvių pastangų žmonijos skurdo ir vargo problemoms spręsti. Taip elgdamiesi jūs artėjate prie Alacho ir užsitarnaujate pamaldžių žmonių, vedamų mūsų šventojo Vado Al-Mustafos,  gerų linkėjimų bei maldų.

[1347] Alacho Malonė yra visada esanti, tarsi visad šviečianti saulė. Tačiau kuomet mes pasiruošiame ją priimti, mes patiriame pilną jos teikiamą malonumą, tarsi kuomet šešėlyje buvęs žmogus savo pastangomis išeina į atvirą vietą ir mėgaujasi saulėkaita.

[1348] Islamo avangardas – esantieji pirmose gretose – yra tie, kurie turėjo drąsos ir kentėjo dėl Tikslo ir niekada to nevengė. Pirmieji istoriniai pavyzdžiai yra muhadžirai ir ansarai. Pirmieji yra minimi muhadžirai – tie, kurie paliko savo namus Mekoje ir emigravo į Mediną, iš kurių vienas paskutiniųjų palikusių pavojaus vietą buvo Šventasis Pranašas. Tada minimi ansarai, Padėjėjai, Medinos piliečiai, kurie pakvietė juos, sutiko juos, suteikė jiems pagalbos ir kurie sudarė naujos Bendruomenės šerdį. Tada yra paminimi visi, kurie sekė jais geruose darbuose: ne tik ankstyvieji didvyriai bei eiliniai vyrai ir moterys, kurie buvo Pranašo Kompanionai ar kurie jį matė, bet ir visų laikų dorai savo gyvenimus nugyvenę vyrai ir moterys. Nepaisant visų jų aukų ir kentėjimo, jie džiaugiasi didžiai vertinga Alacho Gero Patenkinimo dovana, o jų Išgelbėjimas yra Aukščiausia Palaima, kurią toks Geras Patenkinimas suteikia.

[1349] Atkreipkite dėmesį į galutinio žmogaus likimo apibūdinimą. Matematikos moksluose tai būtų tarsi raidė ar formulė, kuri susumuoja ilgą argumentų eilę. Šioje Suroje jis pasirodo prieš ix. 72 ir ix. 89, kur žiūrėkite 1341 išnašą.

[1350] Ne visi dykumos arabai buvo nuoširdūs žmonės, tarp jų buvo ir suktų veidmainių: tiek tarp tam tikrų genčių, įsikūrusių apie Mediną, tiek tarp pačios Medinos žmonių. 

[1351] Jų bausmė šiame pasaulyje buvo dviguba, t.y., ne tik dėl savo sumišimo, bet ir dėl savo sunkiai pakeičiamo neišmanymo jie nesugebėjo suprasti įvykusių faktų, tuo tarpu protingesni žmonės suvokė, kad jų priešiškumas Islamui yra beviltiškas. Be savo pasimetimo šiame gyvenime,, jie dar turės patirti ateisiančias bausmes.

[1352] Buvo ir tokių, kurių valia buvo silpna ir pasiduodavo blogiui, nors juose buvo ir daug gero. Jiems yra duodamas atleidimo pažadas, jei gailėsis ir imsis visų musulmoniškos labdaros veiksmų, kurie apvalys jų sielas, prisidedant Alacho Pasiuntinio maldoms. Tuomet jie pasieks Ramybę, kuri kyla iš tyrumo ir doro elgesio.

[1353] Atgailaujantieji po atgailos turėtų būti padrąsinti pataisyti savo elgesį. Švelnus jų brolijos rūpestis jais sustiprins jų dorybes ir ištrins jų praeitį. Kada jie sugrįš į Amžinybę, jie supras gydančią malonę, kuri juos išgelbėjo, lygiai kaip ir blogiesiems bus atvertos akys į tikrąją jų dvasinės degradacijos tiesą (ix. 94). Panašūs žodžiai 84 eilutėje ir čia sustiprina kontrastą.

[1354] Yra paminėtos trys žmonių kategorijos, kurių tikėjimas buvo Tabuko reikaluose bandomas ir, kaip paaiškėjo, kurio trūko, tačiau jų charakteristikos yra tobulai bendros. Apžvelkime juos, remdamiesi bendrais aspektais: (1) nepataisomi veidmainiai, kurie, kuomet yra išaiškinami, teisinasi tuo, kad kitu atveju jie būtų patyrę gėdą; jie yra užkietėję ir užsispyrę, jiems nėra jokios vilties (ix. 101); (2) yra tokių, kurie įpuolė į blogį, bet nėra visiškai blogi; jie gailisi, taisosi ir yra priimami (ix. 102-105); (3) yra abejotinų atvejų, bet Alachas nuspręs dėl jų (ix. 106). Ketvirtoji kategorija yra paminėta ix. 107 eilutėje, kuri bus aptarta vėliau.

[1355] Kai jau paminimos trys Veidmainių kategorijos (išn. 1354), ateina eilė ketvirtajai klastingų piktadarių klasei, kurių tipas yra iliustruojamas istorijoje apie „Apgaulės (dhirár) mečetę“, esančią Kubaa. Kubaa yra Medinos priemiestis, esantis apie trys mylios į pietryčius. Kuomet Šventasis Pranašas atvyko į Mediną dėl Hidžrat, jis keturias dienas ilsėjosi Kubaa prieš įžengdamas į Medinos miestą. Čia buvo pastatyta pirmoji mečetė, „Pamaldumo mečetė“, į kurią jis dažnai ateidavo tolimesnio apsistojimo Medinoje metu. Pasinaudodami šiais šventais ryšiais, kai kurie Bani Ganam genties Veidmainiai pastatė priešingą mečetę Kubaa, apsimesdami remiantys Islamą. Iš tikro jie ėjo išvien su pagarsėjusiu Islamo priešu Abu Amiru, kuris kovojo prieš Islamą Uhudo mūšyje ir kuris tuomet po Hunaino mūšio (A.H. 9) buvo Sirijoje. Jo bendrai norėjo mečetės, į kurią jis atvyktų, bet ši būtų buvusi tik apgaulės ir susiskaldymo šaltinis, tad tokiems planams nebuvo pritarta.

[1356] Abu Amiras, pramintas Ráhib (Vienuoliu), kadangi jis palaikė ryšį su krikščionių vienuoliais. Žiūrėkite paskutiniąją išnašą.

[1357] Originali „Pamaldumo mečetė“, pastatyta paties Šventojo Pranašo.

[1358] Tikras musulmonas privalo būti švarus ir kūnu, ir protu, ir širdimi. Jo motyvai visada turėtų būti nuoširdūs, o jo religija be jokių žemiškos naudos priemaišų.

[1359] Žmogus, kuris stato savo gyvenimą ant Pamaldumo (kuris apima nuoširdumą ir visų motyvų tyrumą) ir tikisi Alacho Gero Patenkinimo, statosi ant tvirtos uolos pamato, kuris niekada nebus pajudintas. Priešingas jam yra žmogus, kuris statosi ant nepastovios smėlio uolos, ant bedugnės krašto, jau pragraužto jam nematomų jėgų. Visa uola su pamatais subyra kartu su juo į gabalus, ir jis nukrenta į vargo Ugnį, iš kurios nėra jokio išsigelbėjimo.

[1360]Jų širdys suplėšomos į gabalus“, t.y. jie patiria savo mirtį. Alegorija yra toliau tęsiama. Žmogaus širdis yra jo vilčių ir baimių vieta, jo moralinio ir dvasinio gyvenimo pamatas. Jei tas pamatas yra ant nepastovios smėlio uolos, byrančios į gabalus, koks saugumas ir stabilumas gali būti? Jis yra drebinamas nerimo, įtarimų ir prietarų, kol tarsi smėlio skardžio kraštas jis yra švariai nurėžiamas ir įkrenta į griuvėsių krūvą, o jo dvasinis gyvenimas ir visi jo ženklai yra sunaikinami.

[1361] Žmonių sandėriuose abi pusės ką nors duoda ir gauna. Dieviškame Alacho ir žmogaus sandėryje Alachas ima žmogaus valią, sielą, jo turtą ir daiktus, o mainais jam duoda amžina Palaimą. Žmogus kovoja Alacho vardan ir vykdo Jo valią. Viskas, ko jis atsisakė, yra laikini šio pasaulio dalykai, tuo tarpu jis įgyja amžiną išsigelbėjimą, aukščiausių savo dvasinių vilčių išsipildymą, - tai iš tikrųjų aukščiausiasis pasiekimas.

[1362] Mes siūlome save ir savo nuosavybę Alachui, o Alachas suteikia mums Išgelbėjimą. Tai yra tikroji atpirkimo doktrina: ir mes esame mokomi, jog tai yra ne tik Korano doktrina, bet ir ankstesniųjų Atskleidimų, - originalios Mozės Teisės bei Jėzaus Evangelijos. Bet kokia kitokia atpirkimo sampratą Islamas atmeta, ypač iškraipytąją krikščionių, kuri teigia, jog kažkoks kitas žmogus atkentėjo už mūsų nuodėmes ir mes esame išpirkti jo krauju. Svarbus yra mūsų pačių atsidavimas, o ne kitų žmonių nuopelnai. Mūsų visiškas atsidavimas gali apimti kovojimą dėl tiek dėl dvasinio, tiek dėl fizinio tikslo. Kalbant apie tikrą kovojimą kardais, skirtingais laikais buvo tam tikrų skirtumų tarp teologinių teorijų, tačiau labai menkai skyrėsi praktika tų, kurie tas teorijas taikė. Žydų karai buvo negailestingi išnaikinimo karai. Senasis Testamentas kalba apie tai be užuolankų. Naujajame Testamente šv. Paulius, girdamas vertingus Tikėjimo vaisius, mini Gideoną, Baraką ir kitus Senojo Testamento karius kaip savo idealus, „kurie per tikėjimą pajungė karalystes... įniršę narsuoliai kovoje, privertę bėgti svetimšalių armijas...“ (Hebrajų, xi. 32-34). Dabartinio pavidalo Evangelijų vienuoliška morale niekada nesivadovavo jokie save gerbiantys krikščionys ar kita tauta istorijoje. Nei yra protinga ignoruoti užkietėjusių žmonių kraujo troškimą kaip blogio formą, su kuria turi būti kovojama „Alacho nustatytose ribose“ (Koranas, ix. 112).

[1363] Mes turime džiaugtis tuo, kad atsisakydami tokių menkų dalykų kaip savęs ir savo nuosavybės, mes būsime apdovanoti tokiais didžiais dalykais kaip amžinas palaimos gyvenimas. Tikrai dori žmonės, kurių gyvenimai įvairiais aspektais yra apibūdinami šioje eilutėje, taip džiaugiasi. Gerosios žinios turi būti paskelbtos visiems Tikintiesiems, įskaitant silpniausius iš mūsų, kad jie galėtų iš tokio pavyzdžio pasimokyti.

[1364] Paprastai suprantama, jog čia kalbama apie maldas už mirusiuosius, (1) jei jie mirė neatgailaudami po to, kai Islamas buvo paskelbtas jiems; (2) jei jie iki paskutiniosios aktyviai priešinosi Tikėjimui.

[1365] Abraomas ir jo netikintis tėvas yra minimi vi. 74 eilutėje. Matyt, kuomet Abraomas įsitikino, kad sąlygos, minimos paskutiniojoje išnašoje, tinka jo tėvui, jis liovėsi melstis už jį, nes fiziniai saitai buvo nutraukti dvasinio priešiškumo. Dėl pažado melstis už savo tėvą žiūrėkite xix. 47.

[1366] Abraomas buvo lojalus, švelnios širdies ir pakęsdavo daug ką, kam nepritarė, šiuo atžvilgiu būdamas Al-Mustafos prototipu, ir jam tikrai buvo ne prie širdies taip nutraukti santykius. Tačiau akivaizdžiai netinkama būtų žmogui maldauti Alachą malonės žmonėms, kurie galutinai Jį atmetė.

[1367] Alachas duoda aiškius įsakymus, kad Tikintieji nebūtų nuklaidinti savo žmogiško silpnumo į nederamą elgesį.

[1368] Taip pat ix. 100. Muhadžirai buvo žmonės, kurie iš pat pradžių paliko savo namus Mekoje ir sekė Al-Mustafa į tremtį Medinoje. Ansarai buvo Medinos žmonės, kurie pagarbiai ir svetingai priėmė juos savajame mieste. Abi šios grupės buvo tvirtos Islamo rėmėjos, įrodžiusios save Tikėjimą didžiu pasiaukojimu. Tačiau sunkiomis Tabuko ekspedicijos dienomis kai kurie jų nebesugebėjo laikytis standarto, bet ne dėl kaprizų, o dėl apsnūdimo ir žmogiško silpnumo. Jiems buvo atleista ir po to jie vėl tapo uolūs.

[1369] Atkreipkite dėmesį, jog „nukrypimas nuo pareigų“ buvo tik palinkimas dėl žmogaus prigimties silpnumo susidūrus su naujais sunkumais; kad tai palietė tik dalį žmonių kurį laiką; ir jog tai buvo įveikta jų atveju per Alacho gailestingumą, tad jie visi atliko savo pareigas. Jiems buvo atleistas jų prasidedantis silpnumas, kurį jie įveikė. Sekančioje eilutėje yra minimos trys išimtys.

[1370] Palikti užnugary: t.y. jų atgailos priėmimas buvo atidėtas. Iš Tikinčiųjų daugiausia buvo tokių, kurie buvo tobulai ištikimi ir visada pasiruošę atlikti savo pareigas. Jie pasiekė Alacho meilės ir gero Jo patenkinimo. Toliau buvo keletas, kurie buvo neryžtingi, nes jų valia buvo silpna, ir juos baugino sutikti pavojai bei sunkumai; Alacho išganingas gailestingumas apsaugojo juos, jie įveikė savo silpnumą ir nesusikirto atlikdami savo pareigas. Alachas atleido jiems ir priėmė jų atgailą. Galiausiai iliustracijoje, paimtoje iš Tabuko ekspedicijos, buvo tokių, kurie iš tikro neatliko savo pareigų, tačiau ne dėl užsispyrimo ar blogos valios, bet dėl netvirtumo, tingumo ir žmogiško silpnumo: jie iš tikro nesugebėjo paklusti Pranašo kvietimui, tad iš jų buvo pareikalauta pasiaiškinti ir jie buvo pašalinti iš Bendruomenės gyvenimo. Jų psichinė būsena čia yra vaizdžiai apibūdinta. Nors žemė yra erdvi, jiems ji buvo sukaustyta. Jie savo pačių sielose jautė suvaržymą. Žemiškoje prabangoje jie jautėsi dvasiniais skurdžiais. Jie suvokė, jog jie negali pabėgti nuo Alacho, o nusiraminimą ir prieglobstį gali rasti tik sugrįžę pas Jį. Jie noriai atgailavo ir parodė tai savo darbais, o Alachas noriai jiems atleido ir suteikė jiems Savo malonės. Nors ši pamoka buvo iliustruota konkrečiais Kabo, Mararos ir Hilalo pavyzdžiais, ji yra tobulai bendra ir tinkama visiems laikams.

[1371] Tai vėl yra iliustracija iš Tabuko, tačiau pamoka yra bendra. Mes negalime laikyti savo pačių komforto ar gyvybių brangesnėmis už mūsų vado, nei apleisti jį pavojaus valandą. Jei mes tikrai esame atsidavę, mes turėtume savo gyvybes laikyti bevertėmis palyginus su jo. Tačiau kad ir kaip mes tarnaujama Alacho Vardan, kad ir kokius kentėjimus, vargus ir sužeidimus patiriame, kad ir kokius resursus išleidžiame Tikslui, - visa tai pakelia mūsų laipsnį dvasiniame pasaulyje. Niekas neprarandama. Mūsų atlygis yra žymiai vertingesnis už bet kokią menką mūsų tarnystę, kokią tik galime atlikti, už bet kokius menkus vargus, kuriuos tik galime patirti ar bet kokius menkus įnašus, kuriais tik galime prisidėti prie Tikslo. Mes „skausmingai pasiekiame džiaugsmą“.

[1372] Perkirsti slėnį: tai yra specialiai paminima, pažymint individualų didvyriškumo, puolimo ar drąsos veiksmą. Žygiuoti su kariais per slėnius, minti pavojaus takus kartu su savo Draugais yra gera ir pagirtina. Atkreipkite dėmesį, jog abu dalykai, minimi šioje eilutėje, - resursų leidimas ir veržimasis per slėnį – yra individualūs veiksmai, tuo tarpu paskutiniojoje eilutėje paminėti veiksmai yra kolektyviniai, kurie tam tikra prasme yra lengvesni. Paminėjus individualius veiksmus, sekanti eilutė natūraliai išplaukia.

[1373] Kovojimas gali būti neišvengiamas, ir kai islamiškos valstybės vadovas kviečia, reikia paklusti. Tačiau kovojimas neturėtų būti šlovinamas labiau už viską. Netgi iš tų, kurie gali keliauti pirmyn, dalis turėtų pasilikti studijuoti, kad kariams grįžus namo, jų protai galėtų vėl priprasti prie normalesnių religinio gyvenimo interesų, padedant deramai išsilavinusiems mokytojams. Studentai ir mokytojai yra Jihád kariai savo paklusimo ir disciplinos dvasia.

[1374] Kada konfliktas tampa neišvengiamu, pirmiausia reikia išvalyti aplinką nuo viso blogio, nes tik prieš blogį mes galime teisėtai kovoti. Blogiui mes turime priešintis atkakliai ir nepalenkiamai. Saldžiakalbiai kompromisai netinka tiesos ir dorumo kariams. Jie dažnai būna sudėtine bailumo, nuovargio, gobšumo ir parsidavėliškumo dalimi.

[1375] Šiame segmente Netikėjimo ir Tikėjimo nesuderinamumas yra pabrėžiamas atskleidimo ir dieviškojo mokytojo atžvilgiu. Netikintieji juokiasi iš atskleidimo ir vienas kitam pašaipiai sako: „Ar tai padidina tavo tikėjimą?“ Tikinčiajam kiekvienas atskleistas naujas Alacho tiesos aspektas padidina tikėjimą, nuostabą ir dėkingumą. Jis džiaugiasi, nes jis gavo dar daugiau stiprybės gyvenimui ir pasiekimams.

[1376] Taip pat ii. 10 ir keletas panašių fragmentų. Taip kaip šviesa, kuri sveikai akiai suteikia apšvietimo, sukelia skausmą sergančiai akiai, kuri išskiria nešvarias medžiagas, taip yra ir su dvasiškai sergančiaisiais. Alacho malonė yra nepageidaujama, ir jie paskleidžia dar daugiau abejonių tam, kad pridengtų savo ligą. Jie miršta savo ligoje ir nuo ligos. Atkreipkite dėmesį į metaforos tinkamumą.

[1377] Vis dėlto, nepaisant jų netikėjimo, kiekvienais metais jiems yra suteikiami vienas ar du šansai. Durys nėra užveriamos jiems. Tačiau jie sąmoningai nusigręžia ir nekreipia jokio dėmesio į visus perspėjimus, kuriuos jiems duoda jų pačių prigimtis bei gerų žmonių mokymai ir pavyzdžiai.

[1378] Netgi Netikintieji savo širdyse ir sąmonėje jaučiasi nemaloniai, kada jie nusigręžia nuo Tikėjimo ir Tiesos, todėl jų nusigręžimas yra vaizduojamas slaptais žvilgsniais, kokius, kaip mes galime manyti, mėtė Veidmainiai Šventojo Pranašo susirinkimuose. Tada jie nusėlina, jausdamiesi pranašesniais. Tačiau, jei tik jie žinotų, jų nepaklusnumas atskiria juos nuo Alacho malonės ir šviesos. Jie atsisako Malonės, ir kuomet Alachas taip pat ją atsiima, jie visiškai pražūva.

[1379] Švelni Mokytojo širdis sielvartauja, kai bet kuris iš jo grupės strimgalviais lekia į pražūtį. Jis aistringai jais rūpinasi, ir kai tik kuris nors iš jų parodo Tikėjimo ženklų, jis apsupa jį švelnumu bei malone ir džiaugiasi dėl jo.

[1380] Tačiau jei Žinia yra atmetame, jis vis viena skelbia liepsnojantį savo širdies Tikėjimą, kuris yra nenuslopinamas. Alachas yra pakankamas visiems. Pasitikėti Juo reiškia surasti visų dvasinių troškimų išsipildymą. Jo didingumas yra pavaizduotas aukščiausiu, pačiu šlovingiausiu Sostu!

Taip per žymų Al-Mustafos ankstyvosios karjeros įvykį mes buvome privesti prie aukščiausios dvasinės svarbos tiesų.

 
Atgal