اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

SURĄ, Húud

 

Dėl chronologinės šios Suros vietos ir pagrindinio Surų x. – xv. argumento žiūrėti įvadą į x. Surą.

Turinio prasme ši Sura papildo ankstesniąją. Paskutiniojoje Suroje akcentas buvo skiriamas Alacho elgimosi su žmogumi tai pusei, kuri siejosi su Malone: čia akcentas yra skiriamas tai pusei, kuri siejasi su teisingumu ir bausme už Nuodėmę, kada bet kokia Malonė yra sulaikoma.

Santrauka. – Alacho atskleidimas iš malonės, Jo elgimasis su žmogumi ir Jo kantrybė yra kontrastuojama su žmogaus nedėkingumu, jo meile melagystei ir tuštybei bei jo negarbingumu (xi. 1-24).

Nojaus nesavanaudiškumas ir nuolankumas mokant savo žmones Alacho Tiesos nedievobaimingųjų buvo apjuodinti, o jo Žinia išjuokta ir atmesta. Bet jis pasistatė Arką pagal Alacho nurodymus ir buvo išgelbėtas su ramybe ir palaima, tuo tarpu jo atmetėjai pražuvo (xi. 25-49).

Pranašas Hudas pamokslavo savo žmonėms ‘Ăd prieš netikrus dievus, o pranašas Sálih savo žmonėms Thamúd prieš Alacho dosnumo simbolio negerbimą. Abiem atvejais Alacho Ženklai buvo atmesti, o atmetėjai buvo sunaikinti (xi. 50-68).

Luto žmonės buvo pasinėrę į bjaurastis: Abraomas užtarė juos, ir Lutas buvo jiems pasiųstas, bet jie skendo vis giliau ir giliau nuodėmėje bei sulaukė Bausmės. Shu‘aib žmonės, midianitai, buvo įspėti dėl apgaulių ir piktadarysčių, bet jie nesuvaldomai prikaišiojo jam ir patys buvo sunaikinti (xi. 69-95).

Tai pasipūtę lyderiai, tokie kaip Faraonas, kurie klaidina žmones, ir žmonės pražudo save. Bet Alachas yra teisingas. Bausmė už nuodėmę yra tikra ir tvirta; todėl venkite bet kokių nuodėmių ir tarnaukite Alachui iš visos širdies (xi. 96-123).

 

Húd (Pranašas Hudas).

Alacho vardu, Gailestingiausiojo, Maloningiausiojo.

 

  1. A. L. R.[1492] (Tai yra) Knyga su eilutėmis, fundamentaliomis[1493] (nustatyta reikšme), toliau detaliai paaiškintomis, - nuo To, Kuris yra Išmintingas ir Gerai Susipažinęs (su visais dalykais):
  2. (Ji moko), kad jūs turėtumėte garbinti tik Alachą. (Sakyk:) „Iš tiesų aš esu[1494] (atsiųstas) jums nuo Jo įspėti ir atnešti džiugių žinių:“
  3. (Ir pamokslauk taip): „Siekite savo Viešpaties atleidimo ir atsigręžkite į Jį gailėdamiesi; kad Jis galėtų duoti jums malonumą, gerą ir (tikrą), paskirtam laikui ir suteikti Savo neribotą gailestingumą visiems, kurie labai nusipelno![1495] Bet jei jūs nusigręšite, tada aš bijosiu dėl jūsų dėl Didžiosios Dienos Bausmės:“
  4. „Pas Alachą yra jūsų sugrįžimas, ir Jis turi galios visiems dalykams.“
  5. Štai! Jie apgaubė[1496] savo širdis, kad galėtų meluoti pasislėpę nuo Alacho! Ak! netgi kai jie apsigaubia drabužiais, Jis žino, ką jie slepia ir ką jie atskleidžia: nes Jis gerai žino (giliausias) širdžių (paslaptis).[1497]
  6. Nėra jokios judančios būtybės žemėje, kurios pragyvenimas[1498] nepriklausytų nuo Alacho: Jis žino jo poilsio vietą ir jo laikiną telkinį:[1499] viskas yra aiškiame Įraše.[1500]
  7. Tai Jis, Kuris sukūrė dangų ir žemę per šešias Dienas[1501] – ir Jo Sostas buvo virš Vandenų –[1502] kad Jis galėtų išmėginti jus,[1503] kuris iš jūsų yra geriausias elgesiu. Bet jei tu būtum pasakęs jiems: „Jūs iš tikrųjų būsite prikelti po mirties“, Netikintieji tikrai būtų sakę:[1504] „Tai nieko daugiau kaip tik akivaizdi raganystė!“
  8. Jei Mes atidėtume bausmę jiems tam tikram laikui, jie tikrai sakytų: „Kas ją sulaikė?“[1505] Ak! Tą dieną, kada ji (iš tikro) juos pasieks, niekas jos nuo jų nenugręš, ir jie bus visiškai apsupti to, iš ko jie šaipydavosi!

 

2 SKYRIUS

 

  1. Jei Mes žmogui leidžiame paragauti Savo Malonės ir tada atsiimame ją iš jo, štai! jis netenka vilties ir (puola į) nedėkingumą,[1506]
  2. Bei jei Mes leidžiame jam paragauti (Mūsų) malonių po jį užklupusios bėdos, jis neabejotinai sako: „Visas blogis nukeliavo nuo manęs;“[1507] Štai! Jis puola į džiūgavimą ir išdidumą.
  3. Taip nedaro tie, kurie rodo kantrybę ir pastovumą bei užsiima[1508] dora veikla; nes jiems yra (nuodėmių) atleidimas ir didis atlygis.     
  4. Galbūt tu gali (jausti polinkį) praleisti dalį to, kas yra tau atskleista,[1509] ir tavo širdis jaučiasi suvaržyta, nes jie sako: „Kodėl nėra jam atsiųstų turtų arba kodėl su juo neatvyko angelas?“ Bet tu turi tiktai įspėti! Tai Alachas tvarko visus reikalus!     
  5. Arba jie gali sakyti: „Jis tai suklastojo.“ Sakyk: „Tuomet atneškite dešimt suklastotų Surų, kaip ši, ir šaukitės (savo pagalbai) bet ko, ką galite, kito nei Alachas! – jei kalbate tiesą![1510]
  6. „Jei tada jie (jūsų netikri dievai) neatsakys į jūsų (šauksmą), žinosite, kad šis Atskleidimas yra atsiųstas (pripildytas) Alacho žiniomis, ir kad nėra kito dievo nei Jis! Ar tada jau priimsite (Islamą)?“
  7. Tiems, kurie trokšta Dabarties gyvenimo ir jo blizgesio, - tiems mes sumokėsime ten jų darbų (kainą), - be sumažinimo.[1511]
  8. Jie yra tie, kuriems Pomirtiniame Gyvenime nėra nieko kito kaip Ugnies: beverčiai yra sumanymai, kuriuos jie ten rengia, ir jokio efekto neturi darbai, kuriuos jie daro!
  9. Ar gali jie būti (kaip) tie, kurie priima Aiškų (Ženklą) iš savo Viešpaties ir sekė liudijimu iš Jo[1512], ir prieš jį yra Mozės Knyga – vedlys[1513] ir malonė? Jie tiki ten; bet tie iš Sektų, kurios tai atmeta, - Ugnis bus jų pažadėta susitikimo vieta. Tad neabejokite: nes tai yra Tiesa iš tavo Viešpaties: tačiau daugelis žmonių netiki!
  10. Kas nusideda labiau nei tie, kurie klastoja melą prieš Alachą? Jie bus atgabenti prieš savo Viešpatį ir liudininkai sakys: „Šie yra tie, kurie melavo prieš savo Viešpatį! Štai! Alacho Prakeikimas yra tiems, kurie nusideda! -“
  11. „Tie, kurie klaidina (žmones) iš Alacho kelio ir nori jį išlenkti: šie buvo tie, kurie neigė Pomirtinį Gyvenimą!“[1514]
  12. Jie neišsigelbės žemėje, nei turės gynėjų be Alacho! Jų bausmė[1515] bus dviguba! Jie negalėjo girdėti, nei jie galėjo matyti!
  13. Jie yra tie, kurie prarado savo pačių sielas: ir (prasimanymai), kuriuos jie suklastojo, paliko juos bėdoje!
  14. Be abejonės, šie yra kaip tik tie, kurie neteks daugiausia Pomirtiniame Gyvenime!
  15. Bet tie, kurie tiki ir dorai elgiasi, ir nusižemina prieš savo Viešpatį –[1516] jie bus Sodo Kompanionai gyventi ten per amžius!
  16. Šios dvi (žmonių) rūšys gali būti palygintos su aklaisiais ir kurčiaisiais bei tais, kurie gali matyti ir girdėti gerai. Argi jie yra lygūs, kuomet palyginama? Negi tada jūs nekreipsite dėmesio?

 

3 SKYRIUS

 

  1. Mes pasiuntėme Nojų jo Žmonėms (su misija); „Aš atėjau pas jus kaip aiškus įspėjėjas.
  2. Kad jūs tarnautumėte tik Alachui: iš tiesų aš bijau dėl jūsų bausmės Sielvartingą Dieną.“[1517]
  3. Bet Netikinčiųjų Vadai tarp jo Žmonių sakė: „Mes tavyje nematome nieko daugiau kaip tik žmogų kaip mes patys: nei mes matome, kad kas nors sektų tavimi, tik menkiausi iš mūsų, akivaizdžiai mes nematome jumyse (visuose) ir kokios nors malonės mums: iš tikro, mes manome, kad jūs esate melagiai!“[1518]
  4. Jis tarė: „O, mano Žmonės! Ar matytumėte, jei būtų taip, kad aš turiu Aiškų Ženklą ir kad Jis atsiuntė Malonę man iš Savęs, bet kad ta Malonė buvo paslėpta iš jūsų regėjimo? Ar mes turėtume priversti jus priimti tai, kada jūs nesate linkę taip padaryti?“[1519]
  5. „Ir, o, mano Žmonės! Aš neprašau iš jūsų jokio turto kaip atlygio: mano atlygis yra tik iš Alacho:[1520] bet aš neišvarysiu (su panieka) tų, kurie tiki: nes iš tiesų jie susitiks su savo Viešpačiu, o jūs, kaip matau, esate neišmanantieji!“
  6. „Ir, o, mano Žmonės! Kas padės man prieš Alachą, jei aš juos išvarysiu? Ar tada jie atkeips dėmesį?“[1521]
  7. „Aš nesakau jums,[1522] kad su manimi yra Alacho Turtai,[1523] nei aš žinau, kas yra paslėpta, nei aš tvirtinu esantis angelu. Nei aš sakau, kad tiems, kurių jūsų akys nekenčia,[1524] Alachas nesuteiks (viso), kas yra gera: Alachas žino geriausia, kas yra jų sielose: jei taip padaryčiau, iš tikrųjų būčiau nusidėjėlis.“
  8. Jie sako: „O, Nojau! Tu ginčijaisi su mumis ir tu (labai) ištęsei ginčą su mumis: dabar pateik mums tai, kuo tu mums grasini, jei kalbi tiesą!?“[1525]
  9. Jis tarė: „Iš tiesų, Alachas suteiks jums, ką Jis pageidaus, - ir tada jūs negalėsite to sužlugdyti!“[1526]
  10. „Jokios naudos jums nebus iš mano patarimo, kad ir kaip aš trokštu duoti jums (gerą) patarimą, jei atsitiks taip, kad Alachas norės jus palikti jus paklydusius:[1527] Jis yra jūsų Viešpats! Ir pas Jį jūs sugrįšite!“
  11. Arba ar jie sako: „Jis tai suklastojo“? Sakyk: „Jei aš būčiau tai suklastojęs, ant manęs kristų mano nuodėmė! Bet aš esu neturiu nuodėmių, dėl kurių jūs esate kalti!“[1528]

 

4 SKYRIUS

 

  1. Nojui buvo atskleista: „Niekas iš tavo Žmonių nepatikės[1529] išskyrus tuos, kurie jau tikėjo! Taigi, nesigraužk daugiau dėl jų (blogų) darbų.“
  2. „Bet sukonstruok Arką Mums stebint ir Mums[1530] įkvėpus, ir nesikreipk į Mane (daugiau) dėl tų, kurie yra nuodėmėje: nes jie bus užlieti (Tvano).“
  3. Jis nedelsiant (pardėjo) konstruoti Arką: kiekvieną kartą, kada jo Žmonių Vadai pro jį praeidavo, jie pajuokdavo jį.[1531] Jis sakė: „Jei jūs dabar šaipotės iš mūsų, mes (savo ruožtu) taip pat galime pašaipiai į jus žiūrėti iš aukšto!“[1532]
  4. „Bet greitai jūs sužinosite, kas yra tie, kuriuos užklups Bausmė, kuri apgaubs juos gėda, - kuriems bus paleista ilgai trunkanti Bausmė.:“
  5. Pagaliau, štai! Atvyko Mūsų Įsakymas ir ištryško žemės fontanai![1533] Mes sakėme: „Įlaipink po du iš kiekvienos rūšies, patiną ir patelę,[1534] ir savo šeimą – išskyrus tuos, prieš kuriuos Žodis jau buvo paskelbtas, -[1535] ir Tikinčiuosius.“ Bet tik keli tikėjo su juo.
  6. Taigi, jis tarė: „Lipkite į Arką Alacho vardu, ar ji judėtų, ar stovėtų vietoje! Nes mano Viešpats yra, būkite tikri, Dažnai Atleidžiantis, Maloningiausias!“
  7. Taigi, Arka plaukė su jais ant bangų, (iškylančių kaip kalnai),[1536] ir Nojus sušuko savo sūnui, kuris atsiskyrė (nuo likusių): „O, mano sūnau! Įlipk su mumis ir nebūk su netikinčiaisiais!“
  8. Sūnus atsakė: „Aš nuvyksiu ant kokio kalno:[1537] tai išgelbės mane nuo vandens.“ Nojus tarė: „Šią dieną niekas negali išsigelbėti nuo Alacho Įsakymo, tik tie, kuriems Jis skyrė malonę!“ – ir bangos pakilo tarp jų, ir sūnus buvo tarp tų, kurie buvo nuskandinti.
  9. Tada žodis buvo paskelbtas:[1538] „O, žeme! Praryk savo vandenį, ir, o, dangau! Sulaikyk (savo lietų)!“ Ir vanduo nuslūgo, ir reikalas pasibaigė. Arka atsirėmė į Júdi Kalną[1539], ir žodis buvo paskelbtas: „Išmeskite tuos, kurie nusideda!“
  10. Ir Nojus šaukėsi savo Viešpaties ir tarė: „O, mano Viešpatie! Iš tikro mano sūnus yra iš mano šeimos, ir Tavo pažadas yra teisingas, ir Tu esi Teisingiausias Teisėjas!“
  11. Jis tarė: „O, Nojau! Jis nėra iš tavo šeimos:[1540] nes jo elgesys yra nedoras. Todėl neprašyk Manęs to, apie ką neturi jokių žinių! Aš duodu tau patarimą, kad netaptum vienu iš neišmanančiųjų!“
  12. Nojus tarė: „O, mano Viešpatie! Aš siekiu prieglobsčio pas Tave nuo prašymo Tavęs to, apie ką aš neturiu jokių žinių ir kol Tu neatleisi man ir neskirsi man Malonės, aš iš tikrųjų būsiu tarp nelaimėlių!“[1541]
  13. Žodis atėjo: „O, Nojau! Išlipk (iš Arkos) su Ramybe iš Mūsų ir Palaiminimu tau ir kai kuriems Žmonėms, (kurie kils) iš tų su tavimi: bet (bus kitų) Žmonių, kuriems Mes suteiksime jų malonumus[1542] (kuriam laikui), bet galiausiai sunki Bausmė pasieks juos iš Mūsų.“[1543]
  14. Tokios yra kai kurios istorijos apie Nematoma, kurias Mes tau atskleidėme: prieš tai nei tu, nei tavo Žmonės nežinojo jų. Todėl kantriai siekite: nes Pabaiga yra tiems, kurie yra dori.[1544]

 

5 SKYRIUS

 

  1. ‘Ad Žmonėms (Mes pasiuntėme) Hudą, vieną iš jų pačių brolijos. Jis sakė: „O, mano žmonės! Garbinkite Alachą! Neturėkite kitų dievų, tik Jį.[1545] Jūs esate tiktai klastotojai.“
  2. „O, mano žmonės! Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio už šią (Žinią). Mano atlygis yra tik iš Jo, Kuris sukūrė mane: negi tada nesuprasite?“
  3. „Ir, o, mano žmonės! Prašykite savo Viešpaties atleidimo, ir atsigręžkite į Jį (atgailaudami): Jis atsiųs jums dangaus[1546], pilančio gausų lietų ir pridės jėgos jūsų jėgai:[1547] todėl nenusigręžkite nuodėmėje!“
  4. Jie sakė: „O, Hudai! Jokio Aiškaus (Ženklo) mums tu neatgabenai, ir mes nesame tie, kur palieka savo dievus dėl tavo žodžio! Nei mes patikėsime tavimi!“[1548]
  5. „Mes sakome tik tai, kad (galbūt) kai kurie mūsų dievai galėjo apimti[1549] tave blogiu.“ Jis tarė: „Aš šaukiuosi Alacho paliudyti ir jūs liudijate, kad aš neturiu priskyrimo Jam
  6. „Kitų dievų kaip partnerių nuodėmės! Todėl regzkite (savo blogybes) prieš mane, visi jūs, ir neduokite man atokvėpio.“[1550]
  7. „Aš pasitikiu Alachu, savo Viešpačiu ir jūsų Viešpačiu! Nėra jokios judančios būtybės, kurios Jis nebūtų sugriebęs už jos garbanos.[1551] Iš tiesų, tai mano Viešpats, kas yra tiesiame Kelyje.“[1552]
  8. „Jei jūs nusigręšite, - aš (bent jau) perdaviau Žinią, su kuria aš buvau jums pasiųstas. Mano Viešpats padarys kitus Žmones pakeisti jus, ir jūs nė kiek Jam[1553] nepakenksite. Nes mano Viešpats rūpinasi ir prižiūri visus dalykus.“
  9. Taigi, kada Mūsų įsakas buvo pareikštas, Mes išgelbėjome Hudą ir tuos, kurie tikėjo su juo, (ypatinga) Malone[1554] iš Mūsų: Mes išgelbėjome juos nuo sunkios Bausmės.
  10. Tokie buvo ‘Ad Žmonės: jie atmetė savo Viešpaties ir Puoselėtojo Ženklus; nepakluso Jo Pasiuntiniams; ir sekė kiekvieno galingo, užsispyrusio nusižengėlio[1555] įsakymu.
  11.  Ir jie buvo persekiojami Prakeikimo šiame Gyvenime, - ir Teismo Dieną. Ak! Štai! Nes ‘Ad atmetė savo Viešpatį ir Puoselėtoją! Lauk Hudo ‘Ad Žmones!

 

6 SKYRIUS

 

  1. Thamúd Žmonėms (Mes pasiuntėme) Salih, vieną iš jų pačių brolijos.[1556] Jis sakė: „O, mano Žmonės! Garbinkite Alachą: neturėkite jokio kito Dievo, tik Jį. Tai Jis, Kuris sukūrė jus[1557] iš žemės ir apgyvendino joje: tad prašykite Jo atleidimo ir atsigręžkite į Jį (atgailaudami): nes mano Viešpats yra (visada) šalia, pasiruošęs atsiliepti.“
  2. Jie sakė: „O, Salih! Tu buvai iš mūsų! – ligi šiol mūsų vilčių centras![1558] Ar tu (dabar) draudi mums garbinti tai, ką mūsų protėviai garbino? Bet mes tikrai esame (nerimaudami) įtarioje abejonėje dėl to, į ką mus kvieti.“
  3. Jis tarė: „O, mano žmonės! Ar suprantate? – Jei aš turėčiau Aiškų (Ženklą) iš savo Viešpaties ir Jis būtų atsiuntęs man Malonės iš Savęs, - kas[1559] man tada padėtų prieš Alachą, jei aš nepaklusčiau Jam? Ką tuomet pridėtumėte mano (daliai), jei ne pražūtį?“
  4. „Ir, o, mano žmonės! Ši Alacho kupranugarė yra ženklas jums:[1560] leiskite jai maitintis (laisvai) Alacho žemėje, ir nedarykite jai jokios žalos arba ūmi Bausmė jus užklups!“
  5. Bet jie perpjovė jai paminklinę sausgyslę. Todėl jis tarė: „Mėgaukitės savo namuose tris dienas:[1561] (tada bus jūsų pragaištis): (štai) pažadas, kuris nebus nepateisintas!“
  6. Kada Mūsų Įsakas buvo pareikštas, Mes išgelbėjome Salih ir tuos, kurie tikėjo su juo (ypatinga) Malone iš Mūsų –[1562] ir nuo tos Dienos Negarbės. Nes tavo Viešpats – Jis yra Stiprusis, Galingasis.
  7. (Galingas) Sprogimas[1563] užklupo nusidėjėlius, ir jie gulėjo kniūbsti savo namuose prieš rytą, -
  8. Tartum jie niekada nebūtų ten gyvenę ir klestėję. Ak! Štai! Nes Thamúd atmetė savo Viešpatį ir Puoselėtoją! Taigi, lauk Thamúd[1564]

 

7 SKYRIUS

 

  1. Mūsų Pasiuntiniai atvyko pas Abraomą su džiugiomis žiniomis. Jie tarė: „Ramybės!“ Jis atsakė: „Ramybės!“ ir suskubo vaišinti juos keptu veršiuku.[1565]
  2. Bet kada jis pamatė, kad jų rankos nesitiesia į (patiekalą), jis pajuto kažkokį nepasitikėjimą jais, ir pajuto baimę jiemsa. Jie tarė: „Nebijok: mes buvome pasiųsti prieš Luto žmones.“[1566]
  3. Ir jo žmona (ten) stovėjo, ir ji nusijuokė:[1567] bet Mes perdavėme jai džiugias žinias apie Izaoką, o po jo – apie Jokūbą.
  4. Ji tarė: „Deja![1568] Ar aš pagimdysiu vaiką, turint omeny, kad aš esu sena moteris ir mano vyras čia yra senas vyras? Tai iš tikrųjų būtų nuostabus dalykas!“
  5. Jie tarė: „Ar tu stebiesi Alacho įsaku? Alacho malonė ir Jo palaiminimai jums, namų žmonės![1569] Nes Jis iš tikrųjų yra vertas visų šlovinimų, pilnateisi į visą garbę!“[1570]
  6. Tada baimė dingo iš Abraomo (proto) ir džiugios žinios[1571] jį pasiekė, jis pradėjo maldauti Mus dėl Luto žmonių.
  7. Nes Abraomas be abejonės buvo pakantus (kaltėms), užjaučiantis ir linkęs atgailauti.[1572]
  8. O, Abraomai! Nesiek to. Tavo Viešpaties įsakas yra paskelbtas: jiems atėjo Bausmė, kuri negali būti sugrąžinta![1573]
  9. Kada Mūsų Pasiuntiniai atvyko pas Lutą, jis sielojosi dėl jų ir jautėsi bejėgis juos (apsaugoti). Jis tarė: „Šiandien yra sielvartinga diena.“[1574]
  10. Ir jo žmonės skubėdami plūdo pas jį, ir jie seniai užsiiminėjo bjaurastimis. Jis tarė: „O, mano žmonės! Čia yra mano dukterys: jos yra tyresnės už jus (jei jūs vesite)![1575] Dabar bijokite Alacho, ir neapgaubkite mane gėda dėl mano svečių! Negi tarp jūsų nėra nė vieno sveikai galvojančio vyro?“
  11. Jie tarė: „Tu gerai žinai, kad mums nereikia tavo dukterų: iš tikrųjų tu gan gerai žinai, ko mes norime!“
  12. Jis tarė: „O kad aš turėčiau galios jus numalšinti arba kad aš galėčiau kreiptis kokios nors galingos paramos.“[1576]
  13. (Pasiuntiniai) tarė: „O, Lutai! Mes esame Pasiuntiniai iš tavo Viešpaties! Jokiais būdais jie nepasieks tavęs! Dabar keliauk su savo šeima, kol dar liko dalis nakties, ir te nė vienas jūsų neatsigręžia: bet tavo žmona[1577] (liks užpakalyje): jai nutiks tai, kas nutiks žmonėms. Rytas yra jiems paskirtas laikas: argi rytas ne arti?“
  14. Kada Mūsų įsakas buvo paskelbtas, Mes apvertėme (miestus) aukštyn kojom ir apipylėme juos siera,[1578] kieta kaip degtas molis,[1579] plačiai, sluoksnis ant sluoksnio, -
  15. Pažymėtu tavo Viešpaties;[1580] Nei jie[1581] kada yra toli nuo tų, kurie nusideda!

 

8 SKYRIUS

 

  1. Medianos žmonėms[1582] (Mes atsiuntėme) Shu‘aib, vieną iš jų brolijos: jis tarė: „O, mano žmonės! Garbinkite Alachą: neturėkite jokio kito dievo tik Jį. Ir nesukčiaukite matuodami ars verdami: aš matau jūsų klestėjimą,[1583] bet aš bijau dėl jūsų Bausmės tą Dieną, kuri apglėbs (jus) aplink.“
  2. „Ir, o, mano žmonės! Duokite teisingus kiekį ir svorį, ir nesulaikykite nuo žmonių dalykų, kurie jiems priklauso:[1584] nedarykite blogo šalyje su ketinimu pridaryti nemalonumų.“
  3. „Tai, kas paliko jus su Alachu, būtų geriausia jums,[1585] jei (tik) jūs tikėtumėte! Bet aš nesu paskirtas jus prižiūrėti!“
  4. Jie sakė: „O, Shu‘aib! Ar tavo meldimasis liepia tau, kad mes nustotume garbinti tai, ką mūsų protėviai garbino, arba kad mes nustotume daryti tai, kas mums patinka su savo nuosavybe?[1586] Iš tiesų, tu esi tas, kuris susilaiko dėl kalčių ir yra sveikai galvojantis!“[1587]
  5. Jis tarė: „O, mano žmonės! Argi nematote, ar aš turiu Aiškų (Ženklą) iš savo Viešpaties ir ar Jis suteikė mano (tyrą ir) gerą[1588] išlaikymą kaip nuo Savęs? Aš nenorėčiau, prieštaraudamas jums, daryti tai, ką aš draudžiu jums daryti. Aš tik trokštu (jūsų) pasitaisymo iki geriausios mano galios; ir mano (užduoties) sėkmė gali ateiti tik iš Alacho. Juo aš pasitikiu ir į Jį aš atsigręžiu.“
  6. „Ir, o, mano žmonės! Te mano nesutikimas (su jumis)[1589] nepriverčia jūsų nusidėti, nes kitaip jūs kentėsite panašų likimą kaip Nojaus, Hudo ar Salih žmonės, nei Luto žmonės yra toli nuo jūsų!“[1590]
  7. „Bet prašykite savo Viešpaties atleidimo ir atsigręžkite į Jį (atgailaudami): nes mano Viešpats yra iš tikrųjų kupinas malonės ir mielaširdystės.“
  8. Jie tarė: „O, Shu‘aib! Daugumos to, ką tu sakai, mes nesuprantame![1591] Iš tikro tarp savęs mes matome, kad tu neturi jokios jėgos! Jei ne tavo šeima, mes tikrai tave užmėtytume akmenimis! Nes tu tarp mūsų neturi aukštos vietos!“[1592]
  9. Jis tarė: „O, mano žmonės! Tad ar mano šeima yra reikšmingesnė jums negu Alachas? Nes jūs atgręžiate Jam savo nugaras (su panieka). Bet iš tiesų mano Viešpats apima viską, ką jūs darote!“[1593]
  10. „Ir, o, mano žmonės, darykite, ką galite: aš darysiu tai, (kas yra iš mano pusės):[1594] greitai jūs sužinosite, kas yra tie, kuriems nusileis negarbės Bausmė, ir kas yra melagis! Ir stebėkite! Nes aš taip pat stebėsiu su jumis!“[1595]
  11. Kada Mūsų įsakas buvo paskelbtas, Mes išgelbėjome Shu‘aib ir tie, kurie tikėjo su juo (ypatinga) Malone iš Mūsų:[1596] bet (galingas) Sprogimas užklupo nusidėjėlius, ir jie gulėjo kniūbsti savo namuose, rytui išaušus, -
  12. Tarsi jie niekada nebūtų ten gyvenę ir klestėję![1597] Taip išnyko Mediana, kaip ir Thamúd išnyko.

 

9 SKYRIUS

 

  1.  Ir Mes atsiuntėme Mozę[1598] su mūsų Aiškiais (ženklais) ir skelbtinu šaltiniu,
  2. Pas Faraoną ir jo Vadus: bet jie klausė Faraono Įsakymo,[1599] o Faraono įsakymui nebuvo teisingai vadovauta.
  3. Jis keliaus prieš savo žmones teismo Dieną ir nuves jos į Ugnį,[1600] bet apgailėtina iš tikrųjų bus vieta, į kurią jie bus vedami!
  4. Ir juos persekioja prakeikimas šiame (gyvenime) ir Teismo Dieną: ir apgailėtina yra dovana, kuri bus (jiems) padovanota!
  5. Tokios yra keleto bendruomenių istorijų, kurias Mes atskleidėme tau: kai kurios jų yra stovinčios,[1601] o kai kurios buvo nupjautos (laiko pjautuvu).[1602]
  6. Tai ne Mes juos suklaidinome: jie suklaidino savo pačių sielas: dievybės, kitos nei Alachas, kurių jie šaukėsi, neatnešė jiems nė trupučio naudos, kada buvo paskelbtas tavo Viešpaties įsakas:[1603] nei jie pridūrė kiek nors (jų daliai), tik pražūčiai!
  7. Tokia yra tavo Viešpaties bausmė, kada Jis baudžia bendruomenes jų nusidėjimo viduryje: skausminga, iš tikrųjų, ir sunki yra Jo bausmė.
  8. Tame yra Ženklas tiems, kurie bijo Pomirtinio Gyvenimo Bausmės; tai Diena, kada žmonija bus surinkta kartu: tai bus Paliudijimo Diena.[1604]
  9. Nei Mes ją atidėsime ilgiau negu nustatytas terminas.
  10. Tą dieną, kada tai įvyks, jokia siela nekalbės,[1605] išskyrus Jam leidus: iš tų (surinktų) kai kurie bus pasmerkti, o kai kurie bus palaiminti.[1606]
  11. Tie, kurie bus pasmerkti, bus Ugnyje: ten jiems (nieko) nebus, (tik) dūsavimai ir raudojimai:[1607]
  12. Jie gyvens ten[1608] tol, kol tik dangus ir žemė išliks, išskyrus kai tavo Viešpats panorės: nes tavo Viešpats yra (tvirtas) Vykdytojas to, ką Jis suplanuoja.
  13. O tie, kurie bus palaiminti, bus Sode: jie gyvens ten[1609] tol, kol dangus ir žemė išliks, išskyrus kai tavo Viešpats panorės: nepertraukiama dovana.[1610]
  14. Tad neabejokite tuo, ką šie žmonės garbina. Jie garbina nieką kitą[1611] kaip tik tai, ką jų tėvai garbino prieš (juos): bet iš tiesų Mes (pilnai) atmokėsime jiems jų dalį[1612] be (mažiausio) sumažinimo.

 

10 SKYRIUS

 

  1. Mes tikrai davėme Mozei Knygą, bet skirtumai iškilo ten: ???ar nebūtų buvę taip, kad Žodis būtų buvęs paskelbtas prieš tavo Viešpačiui nusprendžiant[1613] tarp jų???: bet jie įtariai tuo abejoja.[1614]
  2. Ir be abejo visiems jūsų Viešpats atmokės (pilnai atsilygindamas) už jūsų darbus: nes jis gerai žino viską, ką jūs darote.[1615]
  3. Todėl būkite tvirti (tiesiame Kelyje) kaip yra tau įsakyta, - tu ir tie, kurie su tavimi atsigręžia (į Alachą); ir neišklyskite (iš Kelio): nes Jis gerai mato viską, ką jūs darote.
  4. Ir nenusileiskite tiems, kurie nusideda, arba Ugnis jus palies; ir jūs neturite kitų gynėjų nei Alachas, nei jums bus pagelbėta.
  5. Ir melskitės dviejose dienos pusėse[1616] ir nakties priartėjimuose:[1617] nes tai yra dalykai, kurie yra geri. Pašalinkite tuos, kurie yra blogi:[1618] tai yra priminimas atidiesiems.
  6. Ir būkite nepalaužiamai kantrūs; nes iš tiesų Alachas neleis dorųjų atlygiui sunykti.
  7. Jei tik būtų buvę kartose prieš jus dorų žmonių,[1619] kurie būtų uždraudę žmonėms piktadarystes žemėje, (bet tokių nebuvo), išskyrus keletą iš jų, kuriuos Mes išgelbėjome (nuo žalos)?[1620] Bet nusidėjėliai užsiėmė mėgavimusi gerais gyvenimo dalykais, kurie buvo jiems suteikti, ir atkakliai darė nuodėmes.
  8. Nei tavo Viešpats būtų Tas, Kuris neteisingai[1621] naikintų miestus, kai jų žmonės būtų dori.
  9. Jei tavo Viešpats būtų taip norėjęs, Jis būtų galėjęs padaryti žmoniją[1622] viena Tauta: bet jie nenustos nesutarti,
  10. Išskyrus tuos, kuriems tavo Viešpats suteikė Savo Malonę: ir tam Jis juos sukūrė: ir tavo Viešpaties Žodis bus išpilstytas: „Aš pripildysiu Pragarą džinais ir žmonėmis visais kartu.“[1623]
  11. Viskuo, ką mes papasakojome tau apie pasiuntinių istorijas, - tuo Mes sutvirtinome tavo širdį: iš jų atėjo pas tave Tiesa, kaip ir kvietimas bei priminimo žinia tiems, kurie tiki.[1624]
  12. Sakyk tiems, kurie netiki: „Darykite, ką galite: mes darysime iš savo pusės;a
  13. „Ir laukite! Mes taip pat lauksime.“[1625]
  14. Alachui priklauso nematomos dangaus ir žemės (paslaptys) ir pas Jį sugrįžta (sprendimui) visi reikalai:[1626] todėl garbink Jį ir pasitikėk Juo: ir tavo Viešpats nėra nedėmesingas ta, ką jūs darote.


[1492] Dėl šių raidžių reikšmės žiūrėti App. I.

[1493] Žiūrėti iii. 7, išn. 347. Kiekvienas pagrindinis principas yra įtrauktas į Alacho Atskleidimą, o vėliau iliustruojamas ir detaliai paaiškinamas.

[1494] Al-Mustafos Žinia – kaip buvo ir visų apaštalų Žinia – buvo įspėti dėl blogio ir atnešti džiugių žinių apie Alacho Malonę ir Gailestingumą visiems, kurie priims ją tikėdami ir pasitikėdami Alachu. Ši dviguba Žinia vaizdžiai yra skelbiama šioje Suroje.

[1495] Mėgavimasis visais gerais ir tikrais gyvenimo dalykais, mano nuomone, siejasi su dabartiniu gyvenimu su jo ribotu laiku, o neribotas Gailestingumas siejasi su aukštesniu atlygiu, kuris prasideda čia, tačiau yra užbaigiamas ateinančiame gyvenime.

[1496] Širdis (pažodžiui arabų kalboje krūtinė) yra jau gerai saugoma kūno; tad paslaptys širdyje ar krūtinėje yra laikomos paslėptomis. Kvailiai gali ir toliau gaubti savo širdis apsiaustais, tačiau netgi tokiu atveju niekas negali būti paslėpta nuo Alacho.

[1497] Taip pat iii. 119.

[1498] Taip pat vi. 59. Niekas nenutinka Kūryboje be Alacho Žodžio ar Jam nežinant. Net lapelis nesujuda be Jo Valios. Pragyvenimas visomis prasmėmis priklauso nuo Jo Valios.

[1499] Mustaqarr = tiksli buveinė; kur daiktas sustoja ar pasilieka kuriam laikui, kur jis įsikuria. Mustauda = kur daiktas kuriam laikui yra padedamas ar paliekamas. Kalbant apie gyvūnus, pirmasis žymi jų gyvenimą šioje žemėje; antrasis – jo laikiną prenatalinę egzistenciją kiaušinyje arba gimdoje bei jo pomirtinę egzistenciją kape ar kokioje kitoje būsenoje iki jo prikėlimo.

[1500] Taip pat vi. 59 ir išn. 880 bei x. 61 ir išn. 1450.

[1501] Žiūrėti vii. 54, išn. 1031.

[1502] Moksliškai teisinga yra sakyti, kad gyvybė išsivystė iš vandens – toks teiginys taip pat pasirodo ir Korane, xxi. 30. Tokios prasmės, mano nuomone, taip pat priskiriama Pradžios i. 2. Būsimasis laikas „buvo“ nurodo laiką, prieš gyvybės išsivystymą į  tvirtas formas žemėje ir ore.

[1503] Kūryba, kurią matome aplink save, nėra vien tik tuščia pramoga, žaidimas (Hindi kalba Lila) ar užgaida iš Alacho pusės. Tai yra terpė, per kurią vystosi mūsų dvasinis gyvenimas su mūsų turima laisva valia. Šis gyvenimas yra mūsų išmėginimo laikas.

[1504] Netikintieji, kurie netiki Ateities gyvenimu, apie visą kalbą galvoja kaip apie raganiaus kalbą, neturinčią nieko bendrą su realybe. Bet taip jie parodo savo neišmanymą ir kelia abejones.

[1505] Tai tarsi sakyti: „Ak! Visos tos kalbos apie bausmę yra nesąmonė. Nėra tokių dalykų!“

[1506] Jis nesuvokia, kad kai kurios bausmės yra naudingos disciplinai ir mūsų dvasinių sugebėjimų treniravimui.

[1507] Jis priima tai savaime aiškų dalyką arba kaip savo paties nuopelną ar protingumą! Jis nesuvokia, kad tiek gera, tiek ir prasta sėkmė turi geraširdišką priežastį Alacho Plane.

[1508]  Jų požiūris yra teisingas: priimti prastą sėkmę su tvirtybe, o gerą sėkmę su nuolankumu, ir abiem atvejais toliau daryti gerus darbus savo bendražygiams.

[1509] Kiekvienas Alacho Pranašas, kada jis ne tik susiduria su pasipriešinimu, bet ir yra kaltinamas melagyste ir tomis blogybėmis, prieš kurias jis protestuoja, jis gali būti linkęs iš savo žmogiško silpnumo suabejoti savimi. „Tarkim aš praleisiu šią mažytę smulkmeną, gal tada Alacho Tiesa bus mieliau priimama?“ Arba jis gali sau galvoti: „Jei tik aš turėčiau daugiau pinigų savo kampanijai arba ko nors, kas patrauktų žmonių dėmesį, pavyzdžiui, angelo kompaniją, kaip žymiai geriau įbrukčiau savo Žinią!“ Jam yra pasakoma, kad tiesa privalo būti paskelbta tokia, kokia ji yra atskleista, nors kai kurios jos dalys ir būtų nemalonios, o bet kokios priemonės patraukti žmones pas save yra ne į temą. Jis privalo naudoti tokius resursus ir galimybes, kokias turi, o viską likusį patikėti Alachui.

[1510] Taip pat ii. 23 ir x. 38.

[1511] Jei sumaterialėjęs žmogus trokšta šio pasaulio blizgesio, jie gaus jo kiek tinkami, bet tai yra netikras blizgesys. Jis nepripažįsta to dvasinio gyvenimo, kuris kyla iš vidinės šviesos ir Alacho atskleidimo vedimo, kaip yra apibūdinta 17 eilutėje.

[1512]Liudininkas iš Jo Paties“: t.y. Knyga, kuri buvo duota Al-Mustafai, Šventasis Koranas, kuris yra palyginamas su originaliu Mozei duotu Atskleidimu. Mes nedarome jokio skirtumo tarp vienos tikros tiesos, tarp vienos autentiškos Žinios ir kitos, nei tarp vieno ir kito pranašo, - nes jie visi atėjo iš Vieno Tikro Dievo.

[1513] „Vedlys“: arabiškas žodis čia yra Imám, vadas, vedlys, tas, kuris nukreipia į tiesos Kelią. Tokie nurodymai yra Alacho Malonės ir Gerumo žmogui pavyzdys. Koranas ir Pranašas Muchamedas taip pat yra kiekvienas vadinami Vedliu ir Malone, todėl šie epitetai yra tinkamai ir ankstesnėms Knygoms, ir Pranašams.

[1514] Taip pat vii. 45.

[1515] Taip pat vii. 38. Šiame kontekste turima omenyje, kad jie nusidėjo dvigubai: (1) išgalvodami melagystes prieš Alachą, kurios atbukino jų pačių sielą; (2) klaidindami kitus iš Alacho kelio. Taip jie prarado sugebėjimą girdėti, kuriuo jie galėjo pasinaudoti išgirsti Alacho Žodį, ir jie užtemdė regėjimo sugebėjimą nepraleisdami Alacho šviesos.

[1516] Atkreipkite dėmesį, kad nuolankumas turi būti „prieš savo Viešpatį“, t.y. Alacho akivaizdoje. Jokia dorybė, o netgi priešingai, yra trinti savo nosis į žemę prieš žmones. Tikras nuolankumas taip pat nepraranda pasitikėjimo savimi; nes tas pasitikėjimas savimi kylą iš pasitikėjimo Alacho palaikymu ir pagalba.

[1517] Nojaus misija buvo skirta nedoram pasauliui, pasinėrusiam į nuodėmę. Misija turėjo dvigubą charakterį, kaip ir visų Alacho Pranašų misijos: ji turėjo įspėti žmones dėl blogio ir kviesti juos atgailauti bei ji turėjo pranešti jiems džiugias žinias apie Alacho Gailestingumą, jei jie atsigręžtų į Alachą; tai buvo Vedimas ir Malonė.

[1518] Netikintieji buvo paskatinti priešintis Gailestingumui trijų galingų žmogiškų blogio motyvų: (1) pavydo kitiems žmonėms; jie sakė: „Kodėl, jūs nesate geresni nei mes,“ pusiau suvokdami Pranašo pranašumą, pusiau jį ignoruodami; (2) paniekos silpniesiems ir žemesniesiems, kurie dažnai būna intelektualiai, morališkai ir dvasiškai geresni; jie sakė: „Mes negalime tikėti ar daryti tai, ką šie, mūsų pavaldiniai, tiki ir daro!“; (3) išdidumo ir savęs pervertinimo, kas yra gimininga yda antrajai daliai (2), pažiūrėjus iš skirtingo kampo; jie sakė: „Mes iš tikrųjų esame geresni už dauguma jūsų!“ Dabar tvirtinimas, pateiktas iš Alacho Žinios pusės, puolamas šių trijų požiūrių. Ir viskas, ką jie galėjo pasakyti prieš, buvo nepakančiai ją iškoneveikti ir išvadinti melu.

[1519] Nojaus atsakymas (kaip ir Alacho Pranašo, kuris kalbėjo vėlesniais laikais Mekoje ir Medinoje) yra nuolankumo, švelnumo, tvirtumo, įtikinamumo, tiesos ir meilės savo žmonėms pavyzdys. Pirmiausia, jis romiai (o ne džiūgaudamas) informuoja juos, kad jis gavo iš Alacho Žinią. Antra, jis papasakoja jiems, kad tai yra Malonės Žinia, nors ji ir yra įspėjanti, tačiau dėl jų išdidumo Malonė gali būti paslėpta nuo jų. Trečia, jis tiesiai jiems pasako, kad Religijoje negali būti jokios prievartos: bet negi jie nepriims geranoriškai to, kas yra jų pačių naudai? Jis prašo jų kaip vienas iš jų pačių.

[1520] Ketvirtas Nojaus kalbos taškas yra susidorojimas su jų kaltinimu, kad šis esąs melagis, turint omeny, kad jis siekia savanaudiško tikslo: priešingai, jis sako, kad jis nesiekia jokio atlygio iš jų, bet pakels bet kokius jų įžeidimus, kuriais jie jį apiberia, nes jis tikisi labiau iš Alacho nei iš žmonių. Bet, penkta, jei jie įžeidinėja vargšus ir prasčiokus, kurie ateina pas jį tikėdami, ir galvoja, kad jis išvarys juos tam, kad pritrauktų šalies didžiųjų, jis tiesiai pasako jiems, kad jie klysta. Iš tikro (šešta), jis nė kiek nedvejoja tiesmukiškai sakydamas tiesą, kad jie yra neišmanantys, o ne vargšai, kurie atėjo siekti Alacho Tiesos!

[1521] Bet (septinta) jis vėl su tokiu pat kaip ir anksčiau uolumu ginasi, kad jis yra vienas iš jų, tiesiog atliekantis savo tikriausią pareigą. Ar jie norėtų, kad jis darytų mažiau? Iš tikrųjų, negi jie patys nepamatys Tiesos ir neprisijungs prie didelės Tikinčiųjų kompanijos?

[1522] Aštuntas dalykas, kurį Nojus primygtinai siūlo, yra tai, kad jis nėra paprasčiausias vulgarus pranašautojas, apsimetantis atkleisiantis nevertas žinojimo paslaptis, nei angelas, gyvenantis kitame pasaulyje ir neturintis jokių ryšių su jais. Jis yra jų tikras gero linkėtojas, skelbiantis tikrą Žinią iš Alacho.

[1523] Taip pat ii. 50, išn. 867.

[1524] Bet Nojus neužbaigs savo argumento neapgynęs Tikėjimo žmonių, kurių Vadai nekenčia, nes jiems trūksta žemiškų gėrybių. Jis tiesiai jiems pasako, kad galbūt Alachas mato juose kažką, ko jiems, išdidiems Vadams, trūksta. Jų dvasiniai gabumai iš tiesų būti įvertinti tik To, Kuriam visos dvasios paslaptys yra atviros. Bet jis, Nojus, privalo drąsiai skelbi savo paties Tikėjimą – tai yra devintasis jo argumento punktas.

[1525] Nojaus adresu žemiškieji Vadai pasiunčią tipišką atsakymą. Savo agresyvia dvasia jis yra tikra antitezė švelniam Nojaus prieštaravimui. Dėl to, kad jis švelniai ir kantriai su jais ginčijosi, jie nekantriai apkaltina jį „ginčijimusi su jais“ ir „ginčo ištęsimu“. Jie negali atremti jo argumentų, todėl jie išdidžiai meta savo iššūkį, kuris sudarytas iš stačiokiško įžūlumo, nepagrįsto skepticizmo ir kandžios ironijos. „Tu pranašauji mums pragaištį, jei mes nepasitaisysime! Tai pateik mums tai! Dabar, jei pageidauji! Ar mes turėsime vadinti tave melagiu?“

[1526] Į Nojui adresuotą šventvagišką iššūkį vienintelis galimas atsakymas yra: „Aš niekada netvirtinau, kad aš galėčiau jus nubausti. Visos bausmės yra Alacho rankose, ir Jis geriausiai žino, kada Jo bausmė nusileis. Bet tai aš galiu jums pasakyti! Jo bausmė neabejotinai bus, jei jūs neatgailausite, o kada ji ateis, jūs negalėsite nuo jos apsisaugoti!“

[1527] Bet Nojaus širdis kraujuoja dėl jo žmonių. Jie ruošia savo pačių pražūtį! Visos jo pastangos bus bergždžios! Kadangi jie yra užsispyrę, Alacho gailestingumas tikrai bus atsiimtas, o tuomet kas gali jiems padėti, ir kokia nauda yra iš bet kokio patarimo? Bet vėl jis mėgins priminti jiems jų Viešpatį ir atgręžti jų veidus į Jį. Nes jų paskutinis sugrįžimas į Jo teismą atsakyti už savo elgesį yra neabejotinas.

[1528] Gražus dramatiškos galios pasakojimas čia yra pertraukiamas eilute, kuri parodo, kad Nojaus istorija yra taip pat alegorija Pranašo Muchamedo laikui ir  vadovavimui. Nuostabi istorijos jėga ir tinkamumas negali būti paneigti. Todėl priešas atsigręžia ir sako: „O! bet tu išgalvojai tai!“ Atsakymas yra: „Ne! Tai paties Alacho tiesa! Jūs galite būti įpratę užsiimti melagystėmis, bet aš tvirtinu, kad aš neturiu tokių nuodėmių.“ Šios eilutės vieta čia atitinka 49 eilutės vietą sekančio Skyriaus pabaigoje.

Jei suprastume šią eilutę kaip nuorodą į Al-Mustafą, kaip dauguma priimtų Komentatorių supranta, taip pat yra įmanoma, mano nuomone, interpretuoti ją kartu su Nojaus istorija, nes visi Pranašai turėjo panašią patirtį.

[1529] Nojaus istorija atnaujinama. Buvo pasiektas toks taškas, kada tapo aišku, kad nebėra jokios vilties išgelbėti nusidėjėlius, kurie siekė savo paties sunaikinimo. Tai turėjo būti didysis Tvanas. Taigi, Nojui buvo įsakyta sukonstruoti didžiulę Arką arba Laivą, kad išlikti ant vandens Tvano metu, kad dorieji galėtų būti joje išgelbėti.

[1530] Ji turėjo būti pastatyta pagal specialius Alacho nurodymus, kad tarnautų ypatingam tikslui, kuriam ji buvo numatyta pasiekti.

[1531] Nusidėjėlių pašaipos, žiūrint iš jų pusės, buvo natūralus dalykas. Čia Pranašas tapo dailide! Čia buvo lyguma Mesopotamijos baseino aukštupyje, nusausinta didingojo Tigro, virš 800-900 mylių nuo Persijos įlankos tiesia linija! Tačiau jis kalba apie potvynį kaip Jūrą! Visas materialius civilizuotas pasaulis didžiavosi savo Visuomeniniu Darbu ir savo drenažo schemomis. O čia buvo vyrukas, pasikliaujantis Alachu! Bet argi jų siauras išdidumas taip pat neatrodė kvailas Alacho Pranašui! Čia buvo žmonės, paskendę nuodėmėje ir akiplėšiškume! Ir jie varžosi su Alacho galia ir pažadu! Iš tiesų, paniekos verta yra žmonijos rasė!

[1532] Arabų kalboje aoristas gali būti verčiamas tiek esamuoju laiku, tiek ir būsimuoju laiku, - abu čia gerai tinka. Sekdamas Zamakhsharí, aš verčiu esamuoju laiku, nes ateitis nusidėjėliams yra tokia tragiška. Kurį laiką atsidavusieji žemiškiems dalykams žiūrėjo iš aukšto į Tikinčiuosius, kaip jie visada daro: bet Tikintieji pasikliovė Alachu, ir apgailestavo dėl kritikos nežinodami ko nors geriau! – nes jų išdidumas buvo tikrai kvailas.

[1533] Fár-at-tannúru. Pateiktos dvi interpretacijos: (1) fontanai arba šaltiniai ant žemės paviršiaus sukunkuliavo arba ištryško; arba (2) krosnis pervirė. Pirmasis turi geriausio patikimumo svorį ir aš teikiu pirmenybę jam. Be to, tokia pati frazė pasikartoja ir xxiii. 27, kur tai yra sakinys, suderintas (kaip čia) su Alacho įsakymo atvykimu. Šie su fragmentai gali būti palyginami su liv. 11-12, kur yra sakoma, kad vanduo pylė iš dangaus ir tryško iš šaltinių. Šis dvigubas veiksmas yra pažįstamas kiekvienam, kuris yra matęs didelio laipsnio potvynius. Lietus iš viršaus pripildytų didžiąją Ararato Lygumą ir suteikti didelės jėgos šaltiniams ir fontanams žemesniems Tigro slėniams.

[1534] Zaujani: dviskaita, reiškianti du vienos poros priešingos lyties individus. Kai kurie iš patikimiausių Komentatorių (pvz. Imamas Rází) interpretuoja šia prasme, nors kiti aiškina tai kaip reiškiantį dvi poras kiekvienos rūšies.

[1535] Nojaus nepaklusnus ir užsispyręs sūnus (ar posūnis, ar anūkas) yra minimas vėliau (xi. 42-43, 45-46). Šeimos narys, kuris sulaužo šeimos tradicijas šiuo atžvilgiu, nustoja teisės dalintis šeimos privilegijomis.

[1536] Palyginimas su kalnai tinka bangoms, kurios buvo kalnų aukščio, - pažodžiui, nes viršūnės buvo panirusios.

[1537] Netikintieji atsisako tikėti Alachu, bet turi didelį tikėjimą materialiais dalykais! Šis jaunuolis ketino išsigelbėti ant kalnų viršūnių, nežinodamas, kad ir pačios viršūnės panirs.

[1538] Nuostabus fragmentas.  Visas paveikslas yra nutapomas keliais žodžiais. Materialių faktų grandinė yra susiejama ne tik santykiais vieni kitų atžvilgiu, bet taip pat santykiais su dvasinėmis jėgomis, kurios jas kontroliuoja, bei dvasinėmis Nuodėmės ir nusidėjimo pasekmėmis. Nuskendimas materialiąja prasme buvo mažiausia Bausmės dalis. Ištisas naujas pasaulis pradėjo egzistuoti po Tvano.

[1539] Supraskime nedidukę tos vietos geografijos mintį. Raidės J, B ir K yra filologiškai sukeičiamos, ir Júdí, Gúdí, Kúdí yra garsai, kurie gali pereiti vienas į kitą. Nėra jokios abejonės, kad pavadinimas yra susijęs su pavadinimu „Kurdas“, kuriame raidė r yra vėlesnės interpoliacijos, nes seniausi šumerų įrašai mini žmones, vadinamus Kútí ar Gúdú, kaip valdančius vidurinįjį Tigro regioną ne vėliau kaip 2000 metų per. Kr. (žiūrėti E.B., Kurdistanas). Tas regionas apima dabartinės Turkijos Bohtano rajoną, kuriame stūkso Jabal Júdí (netoli dabartinės Turkijos, dabartinio Irako ir dabartinės Sirijos pasienio) ir Jázirat  ibn ‘Umar miestą (dabartiniame Turkijos – Sirijos pasienyje) bei tęsiasi iki Irako ir Persijos. Didžiulė Ararato lygumos kalnų masė yra iškilusi virš šio rajono. Kalnų sistema „yra neprilygstamas dalykas Senajame Pasaulyje, talpinantis didžiulius vandens kiekius, kurie yra nuožmiuosiuose ežeruose be nutekėjimų – Vano ir Urumijos ežerai yra didžiausi.“ (E.B., Azija). Toks regionas būtų tinkamas stulbinančiam Tvanui, jei įprastas nedidelis lietus pasikeistų į pliaupiančią liūtį. Ledynas, užtvenkęs Vano ežerą ledynmečio laikotarpiu, būtų sukėlęs tokį pat rezultatą. Religija turi daug vietinių tradicijų, susijusių su Nojumi ir Potvyniu. Biblijinė legenda apie Ararato kalną kaip apie Nojaus Arkos sustojimo vietą yra sunkiai tikėtina, suprantant, kad aukščiausia Ararato viršūnė yra aukštesnė kaip 16000 pėdų. Jei tai reikštų vieną iš žemesniųjų viršūnių Ararato sistemoje., tada tai sutiktų su musulmonų tradicija apie Kalną Júdí (ar Gúdi), ir tai derėtų su seniausioms ir geriausiomis vietinėmis tradicijomis. Šios tradicijos yra priimtos Juozapo, nestorianų krikščionių, ir iš tikrųjų, visų ankstyvųjų krikščionių ir žydų, ir jie turi geriausią ryšį su vietinėmis tradicijomis. Žiūrėti (Vikontas) J. Bryce „Užkaukazė ir Araratas , 4 leidimas, 1896, p. 216 “.

[1540] Žiūrėti išn. 1535. kaip visi Alacho Pranašai, Nojus buvo geraširdis, bet jam yra pasakoma, kad negali būti jokio kompromiso su blogiu. Ir Nojus pripažįsta priekaištą. Nojaus žmona taip pat buvo netikinti moteris (lxvi. 10), jai taip pat teko Netikinčiųjų likimas.

[1541] Nojus, dėl savo natūralaus švelnumo ir pagarbos šeimos santykiams, buvo pergalėtas žmogaus silpnumo, norėdamas pakeisti Alacho Įsaką. Tai buvo ne nuodėmė, o nežinojimas. Jo neišmanymas buvo pataisytas dievišku įkvėpimu, ir jis tuojau pat pamatė visą Tiesą, pripažino savo klaidą ir paprašė Alacho atleidimo ir malonės. Tai visiems mums nustatytas standartas.

[1542] Taip pat ii. 126.

[1543] Tie, kurie iš tikro siekia Alacho šviesos ir vedimo bei nuoširdžiai nukreipia savo valią Jo Valiai, yra laisvai prileidžiami prie Alacho malonės. Nepaisant bet kokio žmogiško jų silpnumo, jie yra pažengę į priekį dėl savo Likimo, Pasitikėjimo ir Doros Siekimo. Jiems yra suteikiama Alacho Ramybė, kuri suteikia sielai tikro ramumo ir stiprybės bei visų palaimų, kurios liejasi iš dvasinio gyvenimo. Tai buvo suteikta ne tik Nojui ir jo šeimai, bet ir visiems doriems žmonėms, kurie buvo išgelbėti su juo. Ir jų palikuonims taip pat buvo pažadėtos tos palaimos su dorumo sąlyga. Bet kai kurie iš jų nupuolė nuo malonės, kaip mes žinome iš istorijos. Alacho malonė nėra socialinė ar šeimos privilegija. Kiekviena tauta ir kiekvienas individas privalo uoliai siekti jos ir ją užsitarnauti.

[1544] Taip pat xi. 35, išn. 1528. Viso reikalo rezultatas yra toks, kad dorieji, kurie dirba Alachui ir savo bendražygiams, gali būti šmeižiami, užgauliojami ir persekiojami. Bet jie bus palaikomi Alacho Malonės: jie privalo kantriai tęsti darbus toliau, nes visa Pabaiga bus jiems ir jų Labui.

[1545] Taip pat ‘Ad Žmonių Pasiuntinio Hudo istorija vii. 65-72 eilutėse. Ten argumentas buvo kaip kiti žmonės elgėsi su savo pranašais, kaip mekiečiai elgėsi su Al-Mustafa. Čia yra pabrėžiamas kitas taškas: ‘Ad įžūlumas atkakliai laikantis netikrų dievų po to, kai tikras Dievas pamokslavo jiems, Alacho  gailestis jiems ir galiausiai Alacho teisingumas patraukiant juos atsakomybėn, kai tuo tarpu dorieji buvo išgelbėti.

Vieta, kur gyveno ‘Ad, yra nurodyta vii. 65, išn. 1040.

[1546] Graži metafora apie dangų, nusileidžiantį su lietumi, buvo bereikalingai nustelbta daugelyje vertimų. ‘Ad šalis buvo sausringa šalis ir lietus buvo didžiausia palaima, kokią jie galėjo gauti. Mes galime įsivaizduoti tai buvus sakoma badmečiu, kada žmonės atlikinėjo visokius prietaringus ritualus ir šaukimusis vietoje atsigręžimo į tikrą Dievą tikėjime ir atgailoje. Toliau, kada mums yra primenama, kad tais senais laikais buvo užtvarų lietaus vandeniui laikyti, tokių kaip Maaribe, Alacho rūpesčio ir malonės efektas elgiantis su žmonėmis dar labiau išryškėja.

[1547] Jėgos pridėjimas prie jėgos gali reikšti populiacijos padidėjimą, kaip mano kai kurie Komentatoriai. Kai kitos Arabijos dalys buvo negausiai apgyvendintos, drėkinamos ‘Ad žemės išlaikė palyginti tankią populiaciją ir pridėjo natūralios jėgos tiek taikos, tiek karo metu. Bet vartojamas terminas yra visiškai bendras. Jie buvo galingi žmonės savo laiku. Jei jie paklustų Alachui ir laikytųsi dorumo įstatymo, jie būtų dar labiau galingesni, nes „dorumas iškelia tautą.“

[1548] Netikinčiųjų argumentas praktiškai yra toks: „Tu mūsų neįtikinai: mes nenorime būti įtikinti: mes galvojame, kad tu esi melagis, - arba galbūt kvailys!“ (Žiūrėti sekančią eilutę).

[1549] Žiūrėti išn. 1548. Tęsdami argumentą, Netikintieji daro šou darydami visas labdaringas nuolaidas Hudui, tačiau iš tikrųjų paliečia jautrią jo vietą įtraukdami savo netikrus dievus. „Būdami pakankamai mandagūs,“ sakė jie, „mes nesakysime, kad tu esi būtent melagis! Galbūt tu buvai paliestas kvailumo! O, taip! Tu koneveiki tai, ką vadini mūsų netikrais dievaiss! Kai kurie iš jų tau atsilygino ir pavertė tave kvailiu! Cha cha!“ Šis šaipymasis yra netgi blogesnis negu jų kiti klaidingi kaltinimai. Nes jis iškelia netikrus dievus aukščiau Vieno Tikro Dievo, netgi užsiimdami su Hudu. Todėl Hudas atsako su dvasios pakilimu ir pasipiktinimu: „Mažų mažiausia neminėkite Alacho vardo savo tuščiose kalbose! Jūs, kaip ir aš, kad aš garbinu Vieną Tikrą Dievą! Jūs įsivaizduojate, kad jūsų netikri dievai gali apimti tikrą Alacho Pranašą! Aš priimu iššūkį. Regzkite kiek noite pinklių prieų mane, visi jūs – jūs ir jūsų dievai! Pažiūrėsim, ar jūs turite kokios nors galios! Aš neprašau jokio pasigailėjimo iš jūsų! Aš pasitikiu Alachu! “

[1550] Taip pat vii. 195, išn. 1168.

[1551] Sugriebti už garbanos: arabiška idioma, kalbanti apie arklio karčius. Žmogus, kuris juos nutveria, turi arkliui visišką valdžią, o arkliui karčiai yra tarsi jo grožio karūna, jo galios ir savigynos išraiška. Taigi, Alacho valdžia visoms būtybėms yra neribota ir niekas negali pasipriešinti Jo įsakui. Taip pat xcvi. 15-16.

[1552] T.y., Visų vertybių ir dorybės standartas yra Alacho Valioje, Visuotinėje Valioje, kuri kontroliuoja gerai ir teisingai kontroliuoja visus dalykus. Jūs esate kreivame Kelyje. Alacho Kelias yra tiesus Kelias.

[1553] Hudas bendravo su išdidžiais ir užsispyrusiai maištingais žmonėmis. Jis pasakė jiems, kad jų elgesys tiktai atsisuks prieš juos pačius. Jis negali padaryti jokios žalos Alachui, ar kokiu nors būdu sukliudyti geraširdiškam Alacho Planui. Jis tiesiog paskirs kitų žmonių į jų vietą vykdyti Jo Plano. Tas Planas yra minimas sekančiame sakinyje kaip „rūpinimasis ir prižiūrėjimas“ visa Kūryba.

[1554] Keletas teisingų žmonių būtų kentėję dėl daugelio neteisingumo. Bet Alacho Planasyra tobulas ir galiausiai išgelbėja Jo paties žmones ypatinga Malone, jei jie turi Tikėjimą ir pasitiki Juo.

[1555] Vietoje klausymo geraširdiško Viešpaties, kuris puoselėja juos, jie klausė kiekvieno maištininko prieš Alacho Įstatymą, jei tik šis turėjo šiek tiek galios apakinti juos.

[1556] Thamúd žmonių ir Salih istorija buvo papasakota iš kito požiūrio taško vi.. 73-79 eilutėse. Požiūrio taškų skirtumas ten ir čia yra toks pat kaip ir Hudo istorijos atveju: žiūrėti xi. 50, išn. 1545. Atkreipkite dėmesį, kaip dabar istorija yra tokia pati, tačiau nauji taškai ir detalės yra įvedamos pailiustruoti kiekvienam naujam argumentui. Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip ‘Ad nuolatinė nuodėmė ir užsispyrimas skiriasi nuo Thamúd nuolatinės nuodėmės – vargšų priespaudos, kaip yra pavaizduota Kupranugarės parodomuoju atveju ir simboliu: žiūrėti vii. 73, išn. 1044. Visos nudėmės tam tikra prasme yra išdidumas ir maištas.; tačiau nuodėmės įgauna tam tikrus atspalvius skirtingomis aplinkybėmis, ir šio spalvos yra atskleidžiamos kaip meniškiausiai nutaptas paveikslas – su nuostabiausiu žodžių taupumu ir skvarbiausia motyvų analize. Dėl Thamúd gyvenamosios vietovės ir istorijos žiūrėti vii. 73, išn. 1043.

[1557] Dėl Anshaa kaip kūrybos proceso žiūrėti vi. 98, išn. 923 ir tolimesnes ten pateiktas nuorodas. Jei kalbėtume apie žmogaus kūną, jis buvo sukurtas iš žemės arba molio, o jo apgyvendinimas žemėje yra jo materialios egzistencijos faktas. Todėl mes privalome paklusti visiems savo fizinio buvimo dėsniams tam, kad per savo gyvenimą šioje žemėje galėtume įgyti aukštesnį Gyvenimą, kuris priklauso kitai mūsų buvimo daliai, mūsų dvasiniam paveldui. Per savo sveikatą, savo žemės dirbimą, savo ganymą ir bet kokius materialius daiktus, mes vystome savo moralinę ir dvasinę prigimtį.

[1558] Salih gyvenimas su savo žmonėmis buvo toks doras (kaip al-Amino vėlesniais laikais), kad jis būtų buvęs išrinktas vadu arba karaliumi, jei jis būtų paklusęs jų prietarams ir palaikęs jų nuodėmes. Bet jis gimė aukštesnei misijai – tiesos ir dorumo skelbėjo ir aršaus savanaudiškos privilegijos priešininko bei žmogiškų teisių laisvoje Alacho žemėje šalininkas per kupranugarės simbolį: žiūrėti vii. 73, išn. 1044.

[1559] „Alachas buvo geras man ir suteikė man Savo šviesą ir neįkainojamą privilegiją įvykdyti Jo misiją jums. Negi nesuprantate, kad jeigu aš susikirsiu vykdydamas Jo misiją, turėsiu atsakyti prieš Jį? Kas man padės tokiu atveju? Vienintelis dalykas, kurį jūs galėtumėte pridėti prie mano nelaimių, būtų visiška pražūtis Pomirtiniame Gyvenime.“ Taip pat xi. 28.

[1560] Salih nepriima negatyvaus požiūrio paprasčiausiai. Jis pasiūlo kupranugarę kaip ženklą, žiūrėti vii. 73, išn. 1044.  „Atsisakykite savo savanaudišką monopolį. Padarykite Alacho dovanas šioje laisvoje žemėje prieinamas visiems. Suteikite vargšams jų teises, įskaitant ganymo teisę bendrose žemėse. Parodykite savo atgailą ir savo naują požiūrė palikdami šią kupranugarę laisvai ganytis. Ji yra Simbolis, todėl ji jums yra šventa.“ Bet jų vienintelis atsakymas buvo  prašymo ignoravimas ir kumelės paminklinės sausgyslės perpjovimas. Taip jie nuėjo visų nusidėjėlių keliu – į visišką pražūtį.

[1561] Tik trys dienos laiko geresniam apgalvojimui ir atgailai! Bet jie nekreipė jokio dėmesio. Baisus žemės drebėjimas kilo naktį, po kurio sekė galingas dundantis sprogimas (tikriausiai vulkaninis), kas yra gerai pažįstama žemės drebėjimų srityse. Jis prasidėjo naktį ir palaidojo juos jų pačių tvirtuose namuose, kurie jų nuomone buvo tokios saugios vietos! Rytas juos rado gulinčius veidais į žemę, paslėptus nuo saulės šviesos. Kaip galingieji buvo nužeminti!

[1562] Taip pat xi. 58, išn. 1554. Dėl ‘Aziz, žiūrėti xxi. 40, išn. 2818.

[1563] Taip pat xi. 78, išn. 1047, -taip pat išn. 1561.

[1564] Taip pat xi. 60.

[1565] Pagal vii Suros nuoseklumą, sekanti nuoroda turėtų būti į Luto istoriją ir tos istorijos prasidėjimą xi. 77, bet ji yra pristatoma trumpa nuoroda į jo dėdės Abraomo gyvenimo epizodą, iš kurio sėklos kilo žmonės, kuriems buvo pasiųsti Mozė, Jėzus ir Muchamedas Al-Mustafa su didžiaisiais Atskleidimais. Abraomas tuo metu praėjo per persekiojimų ugnį mesopotamiečių slėniuose: jis paliko už savęs Čaldeso Uro paveldėtą stabmeldystę; jis buvo bandomas ir įveikė Nimrudo persekiojimą: dabar jis užėmė savo gyvenamąją vietą Kankane, iš kurio jo sūnėnas Lutas (Lút) buvo pašauktas pamokslauti nuodėmingiems Lygumos, esančios Negyvosios jūros (kuri pati vadinasi Bahr Lút) rytuose, Miestams. Taip paruoštas ir pašventintas, dabar jis jau buvo pasiruošęs priimti Žinią, kad jis buvo išrinktas būti didžios Pranašų linijos pradininku. Ši Žinia dabar ir yra nurodoma.

Ar mes galime nustatyti Nimrudo gyvenimo vietą? Jei galima pasikliauti  vietine vietovardžių tradicija, tai šis karalius valdė kelią, kuris apima dabartinį Nimrudą ant Tigro, apie 20 mylių į šiaurę nuo Mosulo. Tai yra asirų didžių interesų žlugimo vieta, bet sirų kaip Imperijos iškilimas, žinoma, buvo žymiai vėliau negu Abraomo laikai. Asirų miestas buvo vadinamas Kalaku (arba Calah), o atlikti archeologiniai kasinėjimai davė vertingų rezultatų, bet jie yra nereikšmingi mūsų Komentarui.  

a Abraomas sutiko nepažįstamuosius su Ramybės pasveikinimu, ir staigiai patiekė jiems prabangų kepto veršiuko patiekalą. Nepažįstamieji sutriko. Jie buvo angelai ir nevalgė. Jei svetingumo yra atsisakoma, tai reiškia, kad tie, kurie atsisako jo, nieko gera neplanuoja šeimininko atžvilgiu. Todėl Abraomą aplankė nepasitikėjimo ir baimės jausmas, kurį nepažįstamieji iš karto nuramino, kad jų misija pirmiausia buvo padėti Lutui kaip Lygumos Miestų perspėjėjui. Bet antroje vietoje jie turėjo gerų žinių Abraomui: jis turėjo būti didžių žmonių tėvu! 

[1566] Luto žmonės reiškia žmones, pas kuriuos Lutas buvo pasiųstas su savo įspėjimo misija, nuodėmingųjų Lygumos Miestų, Sodomos ir Gomoros, žmonės.

[1567] Pasakojimas yra labai glaustas ir daugelis detalių yra laikomos savaime suprantamu dalyku. Mes galime manyti, kad angelai pirmiausia perdavė žinias Abraomui, kuris jau buvo, pagal Pradžios xxi. 5, šimto metų, o jo žmonai buvo netoli devyniasdešimties (Pradžios xvii. 7). Ji tikriausiai buvo pridengta. Ji sunkiai galėjo patikėti žiniomis. Iš savo skepticizmo (kai kurie sako, kad iš savo džiaugsmo) ji nusijuokė. Bet žinios buvo oficialiai jai perduotos, kad ji bus Izaoko motina, o per Izaoką – Jokūbo močiutė. Jokūbas turėjo būti vaisingas medis, turėsiantis 12 sūnų. Bet ligi tol Abraomas nebuvo su ja sulaukęs nė vieno sūnaus, o Sara jau nebebuvo gimdymo amžiaus. „Kaip tai gali būti?“ ji pagalvojo.     

[1568] Tai yra tiek atsidusimas dėl praeities apgailestavimo, kiek ir dėl ateities ilgesingumo!

[1569] Ahl-ul-bat = namų žmonės, mandagi kreipimosi į žmoną ir šeimos narius forma. Laiminimų čia yra prašoma visai šeimai.

[1570] Šis nedidelis Abraomo gyvenimo epizodas tampa tinkamas kaip viena iš Alacho nuostabios įžvalgos elgimesi su žmogumi iliustracijų. Abraomas buvo susigrūmęs su savo tėvu dėl Tiesos ir Vienovės (vi. 74); jis buvo perėjęs nenukentėjęs ugnį (xxi. 68-69); jis buvo nukeliavęs į tolimas šalis, o dabar buvo pasiruošęs priimti savo didžią misiją kaip pranašų šaltinio savo sename amžiuje. Žmogiškai kalbant, tai atrodo neįmanoma, kad jis susilauktų sūnaus tokiame amžiuje, tačiau taip įvyko ir jis tapo šventos istorijos kertiniu akmeniu.

[1571] Džiugios žinios: ne tik kad jis turės sūnų, bet ir kad jis taps pranašų šaltiniu. Todėl jis iš karto pradeda maldauti dėl nuodėmingų žmonių, pas kuriuos Lutas buvo pasiųstas kaip įspėjėjas.

[1572] Kaip Al-Mustafa, Abraomas turėjo tris išsiskiriančio laipsnio savybes, kurios yra čia paminimos: (1) jis buvo ilgai kentėjęs kitų žmonių nusižengimus; (2) jo simpatijos ir užuojauta buvo labai plačios; (3) dėl kiekvieno sunkumo ar bėdos ji gręždavosi į Alachą ir prašė Jo melsdamasis.

[1573] Tai yra tam tikra pranašiška apostrofa. „O, Abraomai! Visų tavo įspėjimų, Lutai, bus nepaisyta! Deja! Jie yra taip giliai nuodėmėje, kad niekas jų nepataisys!“ Tai yra paaiškinta 79 eilutėje. Ir dabar mes toliau kalbame apie Lutą ir kaip su juo elgėsi nedorieji.

[1574] Luto istorija, kaip yra kalbama vii. 80-84, pabrėžia Luto misijos atmetimą žmonių, kurie užsiiminėjo nežmogiškomis bjaurastimis. Žiūrėti vii. 80, išn. 1049. Čia akcentas yra dedamas Alacho elgimuisi su žmogumi – malonė už tikrą dvasinę tarnystę ir teisinga rūstybė ir bausmė tiems, kurie nepaiso Jo nustatytų gamtos įstatymų; - taip žmonių tarpusavio sąveikai ir kontrastui tarp dorųjų ir nuodėmingųjų, kurie negerbia jokių žmogiškų ar dieviškų įstatymų.

[1575] Biblijinis pasakojimas užsimena, kad dukterys buvo ištekėjusios ir jų vyrai buvo netoliese (Pradžios xix. 14) ir kad tos pačios dukterys vėliau užsiėmė incestu su savo tėvu ir sulaukė nuo jo vaikų (Pradžios xix. 31). Šventasis Koranas nieku  neužsimena apie tokias šlykštybes. Kai kurie Komentatoriai siūlo, kad „mano dukterys“ tokio gerbtino žmogaus kaip Luto, savo žmonių tėvo, lūpose galėjo reikšti bet kokias jaunas tų miestų merginas. „Mano sūnus“ (waladí) yra vis dar naudojama kreipimosi forma arabiškai kalbančiose šalyse, kada vyresnis žmogus kreipiasi į jaunuolį.

[1576] Lutas atrodė bejėgis situacijoje, kurioje atsidūrė, - vienas prieš minią degančių nedora aistra žmonių. Jis troško, kad būtų turėjęs galios pats juos numalšinti arba kad būtų turėjęs kokios nors galingos paramos! Galingos paramos buvo, tik jis iki tol jos nesuvokė. Tai buvo Alacho parama. Jo svečiai nebuvo įprasti žmonės, o Angelai, kurie atvyko išmėginti žmones prieš įvykdant bausmę. Jie dabar prisipažino ir nurodė jam pasišalinti iki ryto, kada bausmė užgrius pasmerktus Lygumos Miestus.

[1577] Netgi tarp Luto šeimynykščių buvo viena, kuri mažino šeimos harmoniją. Ji buvo nepaklusni savo vyrui, o šis buvo paklusnus Alacho Įsakymui. Ji atsigręžė ir patyrė nedorųjų Lygumo Mietų gyventojų likimą: taip pat žiūrėti lxvi. 10. Biblijinis pasakojimas užsimena, kad ji buvo paversta druskos stulpu (Pradžios xix. 26).

[1578] Taip pat vii. 84, išn. 1052.

[1579] Sijjíl, suarabintas persų kalbos žodis iš Sang-o-gil arba Sang-i-gil, akmuo ir molis, arba kietas kaip degtas molis, pagal Qámús. Sodoma ir Gomora buvo ant kieto, molingo, sieringo dirvožemio, kuriam šis apibūdinimas puikiai tinka. Taip pat li. 33, kur žodžiai „molio akmenys“ (hijárat min tín) siejami su tokiu pačiu įvykiu. Kita vertus, cv. 4 eilutėje žodis sijjíl yra naudojamas degto molio gniužuliukams, kalbant apie Abraha ir Dramblio Kompanionus.    

[1580] Jei žodžius priimsi paraidžiui, jie reikštų, kad sieros liūtys buvo pažymėtos nedorųjų likimu, kaip paskelbta Alacho.

[1581] Jie: arabiškai hiya: kai kurie Komentatoriai supranta šį įvardį kaip žymintį taip sunaikintus nuodėminguosius miestus: reikšmė tuomet būtų: tie nedori miestai ne taip jau skyrėsi nuo kitų miestų, kurie nusideda, nes jie visi kentėtų panašią bausmę! Galbūt būtų geriau priskirti „juos“ bausmės akmenims per metonimiją „bausmei“: „bausmė nebuvo toli nuo bet kokių žmonių, kurie nusidėjo.“

[1582] Taip pat vii. 85-93. Medianos buvimo vieta yra paaiškinta vii. 85, išn. 1053, o chronologinė Shu‘aib vieta vii. 93, išn. 1064. Čia minimas taškas skiriasi nuo vii Suros esmės. Čia akcentas yra skiriamas Alacho elgimuisi su žmonėmis, žmogaus kreiviems ir užsispyrusiems keliams: ten akcentuojama labiau buvo jų elgimasis su savo pranašu, taip nušviečiant kai kurias vėlesnių laikų mekiečių nuodėmes. 

[1583] Midianitai buvo verslo žmonės, o jų vyraujanti nuodėmė buvo komercinis savanaudiškumas ir apgavikiškas elgimasis sveriant ir matuojant. Jų Pranašas pasako jiems, kad patikimiausias kelias yra nutrukti savo „klestėjimą“ tiek materialia, tiek ir dvasine prasme. Kada Teismo Diena ateis, ji kiaurai permatys jų elgimąsi: „ji apglėbs juos aplink“, ir jie negalės tada išsigelbėti, tačiau daug savo suktybių jie gali užmaskuoti šiame pasaulyje.

[1584] Tiek Platonas, tiek Aristotelis apibrėžė teisingumą kaip vertybę, kuri kiekvienam duoda, kiek priklauso. Iš šio požiūrio taško teisingumas tampa pagrindine vertybe ir apima daugelį kitų vertybių. Tai jo trūkumas pražudė medianitus. Jų savanaudiškumas buvo „ketinimas pridaryti nemalonumų“, t.y. gadinti kitų žmonių verslą, neduodant jiems tiek, kiek jiems priklauso.

[1585] Alacho Įstatymas nereikalauja, kad žmogus atsiribotų nuo dalykų, kurie yra būtini jo gerovei ir vystymuisi. Jei jis klauso Alacho įstatymo, to, kas jam lieka po to, kai jis atiduoda kitiems priklausančias dalis, ne tik pakaks, bet tai bus ir geriausias pasirūpinimasis savo paties fiziniu ir dvasiniu augimu. Netgi švelnumas ir atidumas, kurį Alacho Įstatymas įdiegia, yra geriausio intereso pačio žmogaus sielai. Bet, žinoma,  švelnumas ir atidumas privalo būti spontaniški. Jie privalo tekėti iš žmogaus laisvos valios, ir negali būti išspausti Pranašo, kuris atvyko iš Alacho parodyti jam kelio.

[1586] Toks yra savanaudžių ir sumaterialėjusių žmonių būdas: (1) šaipytis iš dvasinių dalykų, tokių kaip meldimasis ir garbinimas; (2) stipriai laikytis teisių į savo nuosavybę, tarsi nebūtų kitų, netgi svarbesnių teisinei nuosavybės!

[1587] Jų sarkazmas prieš Shu‘aib auga. Iš tikro jie sako: „Tu puikus žmogus! Tu mokai mus, kad mes privalome būti malonūs ir susilaikantys dėl kitų žmonių kalčių, o dabar įkyriai kimbi prie to, ką vadini mūsų nuodėmėmis! Tu galvoji, kad esi vienintelis sveikai galvojantis žmogus!“

[1588] Shu‘aib atsakymas yra švelnus ir įtikinantis. Pirmiausia, jis paprašo jų nesimesti į aistrą, bet įsitikinti, kad jis turi misiją iš Alacho, ir veikė vykdydamas savo misiją:  jis nebuvo paprasčiausiai ieškantis jų kalčių. Antra, nors jis buvo neturtingas žmogus, jis prašė juos atkreipti dėmesį, kad jis jautėsi patogiai ir buvo laimingas: Alachas suteikė jam gerą išlaikymą, materialų ir dvasinį, kaip nuo Savęs, nors jis nesigriebė triukų, kuriuos jie laikė reikalingus gerovei. Trečia, jei jis ką nors jiems uždraustų, norėtų taikyti tokį patį standartą ir sau. Ketvirta, visi patarimai, kuriuos jis jiems dalina, yra jų pačių gerumui, kurį jis nori pagerinti iki didžiausios savo galių. Penkta, jis pats yra nuolankus; jis pats nebūtų pasiskyręs jų mokytoju ar vedliu ir nebūtų tikėjęsis, kad jie paklus; bet kokių jo pastangų sėkmė iš jų pusės privalo kilti iš Alacho malonės; taigi, negi jie neatsigręš į Alachą, kad Alacho malonė pagydytų juos?    

[1589] Galiausiai Shu‘aib kreipiasi į juos kaip žmogus į žmogų. „Dėl to, kad aš skiriuosi nuo jūsų, nemanykite, kad nemyliu jūsų ar jums neprijaučiu. Mano vizija apima ankstesnių kartų likimą, kurios nusidėjo ir pražuvo dėl savo nuodėmių. Todėl atsigręžkite į Alachą gailėdamiesi.“

[1590] Luto karta nebuvo nutolusi nuo Shu‘aib kartos chronologiškai, jei Shu‘aib buvo tik ketvirtos kartos nuo Abraomo (žiūrėti vii. 93, išn. 1064). Nei jo geografinė gyvenimo vieta buvo toli nuo Shu‘aib gyvenamosios vietos, kadangi medianitai klajojo apytiksliai nuo Sinajaus pusiasalio iki Jordano slėnio (žiūrėti vii. 85, išn. 1053).

[1591] Dvasiniai dalykai yra lengvai suprantami, jei mes sveiku protu į juos pažvelgiame. Bet tie, kurie nepaiso jų, sąmoningai užmerkia akis Alacho Ženklams, o tada pasipūtėliškai apsimeta, kad jie yra „gan už jų“!   

[1592] Jie supranta tik brutalią jėgą. Jie praktiškai sako: „Negi tu nesupranti, kad mes turime visą galią ir įtaką, o tu, Shu‘aib, esi tik vargšas Mokytojas? Mes galėtume užmėtyti tave akmenimis arba įkalinti tave, ar padaryti su tavimi bet ką, ko tik panorėtume! Padėkok mums už mūsų švelnumą, kad mes tavęs pasigailime, - tavo šeimos labui. Tai yra daugiau nei tu nusipelnei!“

[1593] Taip pat viii. 47.

[1594] Taip pat vi. 135, išn. 957.

[1595] Jei nedorieji tęstų šventvagiškas kalbas ir šaipymąsi, ką galėtų dievobaimingas apie tai pasakyti? – „Stebėkite ir laukite! Alacho Planas vyksta be nesėkmių! Aš turiu tikėjimą ir aš taip pat stebėsiu su jumis jo išsipildymą.“ Taip pat x. 102, išn.1484.

[1596] Taip pat xi. 66 ir xi. 58, išn. 1554.

[1597] Taip pat xi. 67-68. Sprogimas greičiausiai buvo kurtinantis triukšmas, kurį lydėjo vulkaniniai išsiveržimai.

[1598] Mozės ir Faraono istorija yra minima daugelyje vietų Korane, kiekvieną kartą išryškinant tam tikrą norimą iliustruoti tašką. Čia esmė yra skiriama tam, kad Alacho elgimasis su žmogumi yra visais atžvilgiai ir visais laikai teisingas. Bet žmogus patenka į netinkamą vadovavimą per sąmoningą pasirinkimą ir atitinkamai pražūna su savo netinkamais vadovais. Naudodamasis jam suteiktu intelektu ir pasirinkimo galimybe, žmogus turėtų ypatingai rūpintis suprasti savo paties atsakomybes ir pasimokyti iš Alacho Ženklų, kad pasiektų Alacho Malonės ir palaimų.

[1599] Faraonas yra pasipūtusio, savanaudiško ir netinkamo vadovo pavyzdys, kuris turi tarsi konkuruojančią valdžią su Alacho valdžia. Toks požiūris atrodo patrauklus užkietėjusiam žmogiškumui, kuris pagriebia savanorišką auką, nepaisant Alacho žmonių mokymų ir įspėjimų bei daugybės moralinių ir dvasinių jėgų, kurios kviečia žmogų į Alacho Malonę.

[1600] Awrada = vesti kaip galvijus į girdyklą. Metafora yra gerai parinkta. Tikru kerdžiumi jo normali banda pasitiki, ir jis veda ją dienos karštyje prie malonių ir vėsių vandeningų vietų tam, kad jie numalšintų troškulį ir būtų laimingi. Šis netinkamas vadovas daro priešingai: jis nuveda juos į amžino vargo ugnį! Ir vėl žmonės nusideda prieš savo protą ir seka netinkamu vadovu kaip galvijai be proto!

[1601] Kai kurios yra stovinčios: kaip javai, kurie yra pribrendę būti nupjauti. Iš bendruomenių išlikusi yra Egipto, nors Faraonas ir jo nedori žmonės buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Stovinčių javų palyginimas taip pat duoda mintį, kad jokiu laiku miestas ar bendruomenė negali tikėtis pastovumo, išskyrus Viešpaties Įstatyme.

[1602] Tautos auga, bręsta ir yra nupjaunamos. Jei jos nepaklūsta Alachui, jų pabaiga yra bloga; jei jos buvo teisingos ir dievobaimingos, jų derlius buvo geras.

[1603] Visi klaidingi ir trumpalaikiai šešėliai privalo išnykti prieš Alacho įsako realybę ir pastovumą. Jei mes garbiname netikrą, mes neužsidirbame nieko daugiau kaip tik pražūtį.

[1604] Yaumun mashhúd: kad perteikčiau visapusę reikšmę arabų kalboje, aš išverčiau „Paliudijimo Diena“. Toliau aš paaiškinsiu įvairius turimus omeny prasmių atspalvius: (1) Diena, kurią nurodo visi paliudijimai iš visų pusių; (2) Diena, kada paliudijimai bus duodami prieš Alacho Teismo Suolą – liudys visi, kas yra tinkami liudininkai, pvz., Pranašai, kurie pamokslavo, vyrai ar moterys, kuriems mes padėjome arba nuskriaudėme, angelai, kurie užfiksavo mūsų mintis ir darbus, arba suasmenintos mūsų mintys ir darbai; (3) Diena, kuri bus paliudyta, t.y. matoma visų, nepaisant to, kaip ir kur jie mirė.

[1605] Kalbėti, t.y. tiek ginantis, tiek kaltinant kitus ar užstojant kitus, tiek įsiterpiant į pokalbį ar klausinėjant vienas kito. Tai bus didinga Diena prieš iš visų Didžiausią Teisėją, Kuriam viskas bus žinoma ir Kurio valdžia nebus abejojama. Nebus vietos priekabiavimui, išsisukinėjimui ar kokiam nors gudravimui, nei kas nors galės suversti kaltę kitam, nei prisiimti kito atsakomybės. Asmeninė atsakomybė bus griežtai priverčiama prisiimti. 

[1606] Shaqí (pasmerkti) ir Sa‘id (palaiminti) tapo beveik techniniais teologiniai terminais. Jie yra paaiškinti sekančiose keturiose eilutėse.

[1607] Pirmasis žodis, Zafír, verčiamas kaip „dūsavimai“, žymi vieną asilo bliovimo dalį, kada jis išleidžia gilų įkvėpimą. Antrasis, Shahíq, verčiamas kaip „raudojimai“, yra kita asilo bliovimo dalis, kada jis išleidžia ilgą įkvėpimą. Ši užuomina apie plačiai savo kvailumu pagarsėjusį gyvulį reiškia, kad nedorieji, nepaisant jų išdidumo ir įžūlumo šiame pasaulyje, galiausiai suvoks, kad šiaip ar taip jie buvo kvailiai, išmesdami savo šansus, kada tik jų gaudavo. Lxvii. 7 eilutėje žodis Shahq žymi kurtinantį Pragaro ugnies įsiurbimo ar naikinimo riaumojimą.

[1608] Khálidín: tai yra žodis, kuris paprastai verčiamas „gyventi amžinai“ ar „gyventi per amžius“. Čia jis aiškiai susijęs su dviejomis sąlygomis, būtent: (1) tol, kol išliks dangus ir žemė; (2) išskyrus kai Alachas panorės. Kai kurie musulmonų teologai daro iš to išvadą, kad minimos bausmės nėra amžinos, nes dangus ir žemė, tokie, kaip mes matome, nėra amžini, ir bausmės už gyvenimo, kuris baigsis, darbus neturėtų būti niekada nesibaigiančiomis. Dauguma musulmonų teologų šį požiūrį atmeta. Jie mano, kad čia minimi dangus ir žemė yra ne tie, kuriuos matome dabar, bet kiti, kurie bus amžini. Jie sutinka, kad Alacho Valia yra neribotų galimybių ir galios, bet Ji pageidavo, kad Teismo Dienos atlygiai ir bausmės būtų amžini.

[1609] Tinka lygiai toks pat argumentas kaip ir ankstesnėje išnašoje.

[1610] Palaima bus nepertraukiama, ne taip kaip džiaugsmas ar laimė, kurią mes galime įsivaizduoti šiame gyvenime ir kuri yra priklausoma nuo pasikeitimų, kaip rodo mūsų kasdienė patirtis.

[1611] Jų garbinimas nėra grindžiamas kokiu nors dvasiniu proto požiūriu. Jie paprasčiausiai seka savo tėvų keliais.

[1612] Alachas pilnai atsiskaitys už visu jų motyvus per tokią „ceremoniją“ kaip jie garbina, ir ateityje jie turės pilnas dvasines pasekmes.

[1613] Taip pat x. 19. Ankstesni atskleidimai neturėtų būti neigiami ar negerbiami dėl to, kad tie, kurie tik formaliai sekė jais, juos iškraipė ir atėmė jų dvasinę vertę per savo tuščius nesutarimus ir ginčus. Buvo įmanoma išspręsti tokius ginčus pagal senuosius Atskleidimus, bet Alacho Planas buvo atnaujinti ir pagyvinti Savo Žinią per Islamą tarp naujesnių ir jaunesnių žmonių, nevaržomų išankstinių nusistatymų naštos.

[1614] Taip pat xi. 62. Žmonių reikaluose visada yra konfliktas tarp seno ir naujo, - tarp išsisėmusios mūsų protėvių sistemos ir gaivaus gyvo Alacho įkvėpimo šaltinio, atitinkančio naujus laikus ir naują aplinką. Ankstesniosios gynėjai žiūri iš aukšto į pastarąją ne tik intelektualiai abejodami, bet ir su moraliniu įtarimo, kaip elgėsi Knygos Žmonės Islamo su jo nauju ir energingu realistišku požiūriu į dalykus atžvilgiu.

[1615] Taip pat xi. 109 eilutė, su kuria dabar argumentas yra susiejamas primenant charakteringą žodį („atmokės“) ir vedant prie kvietimo (sekančiose eilutėse) būti tvirtiems naujai atskleistame teisingame kelyje.

[1616] Dvi dienos pusės: Rytas ir popietė. Ryto malda yra Fajr, nutviskus šviesai prieš patekant saulei: taip mes laiku atsikeliame ir pradedame dieną prisimindami Alachą ir savo pareigą Jam. Ankstyvos popietė, Zuhr, yra iš karto po vidurdienio; mes esame savo kasdienės rutinos viduryje ir dar kartą prisimename Alachą. Nėra jokio nesutarimo tarp scholastų, kuri malda turima omenyje pirmoje dienos pusėje. Jie sutaria, kad Fajr malda gali būti kalbama tarp aušros ir šiek tiek prieš patekant saulei. Tačiau yra nesutarimas dėl to, kokia malda turėtų būti kalbama kitoje dienos pusėje. Skirtingai yra sakoma, kad nuoroda yra į Asr arba Maghrib maldas.  

[1617] Artinantis nakčiai: Zalafun, Zulfatun daugiskaita, priartėjimas, kažkas esantis čia pat. Kadangi arabų kalboje, kaip ir graikų, daugiskaita skiriasi nuo vienaskaitos, ir kadangi čia yra panaudojama daugiskaita, o ne vienaskaita, yra pagrįsta teigti, kad mažiausiai trys „nakties priartėjimai“ yra turimi omenyje. Vėlyvoji popietės malda, ‘Asr,  gali būti pirmoji iš trijų, o vakaro malda, Magrib, iš karto po saulėlydžio, gali būti antra. Ankstyvoji nakties malda, ‘Ishá, vakarieniaujant, kada saulėlydžio žara išnyksta, būtų trečiasis „nakties priartėjimas“, kada mes patikime save Alachui prieš miegą. Tai yra penkios kanoninės Islamo maldos.

[1618]Tie dalykai, kurie yra geri“: šiame kontekste žodžiai visų pirmiausia nurodo maldas, tačiau jie apima ir visas geras mintis, gerus žodžius ir gerus darbus. Jų pagalba mes saugomės nuo visko, kas yra bloga, ar tai sietųsi su praeitimi, ar su dabartimi, ar su ateitimi.

[1619] Baqíyat: dorybė ar gabumas, kuris yra ilgalaikis; subalansuotas geras pojūtis, kuris tvirtai laikosi dorybės, nėra apakinamas šio pasaulio geidulių ir malonumų ir nėra atgrasinamas įžūlaus pasmerkimo skriaudos baimės, jei jis nebuvo populiarus ar įprastas. Tokią savybę turi vadovai, kurie gali išgelbėti tautą nuo nelaimės ar pražūties. Tokių vadovų stoka – ir atmetimas tų kelių, kurie išryškėjo – sunaikino tautas, kurių pavyzdys jau mums yra pateikiamas kaip įspėjimas.

xi. 86 eilutėje žodis turi labiau tiesioginę reikšmę.  

[1620] Išskirtiniai tvirtos dorybės vyrai būtų sunaikinti nedorųjų, kuriems jie buvo užgaulė, jei jie nebūtų išgelbėti Alacho gailestingumo ir malonės. Arba galbūt be tokio malonės jie patys būtų pasidavę blogiui aplink juos arba būtų sunaikinti bendros katastrofos.

[1621] Yra skirtingų interpretacijų atspalvių šiai eilutei. Pagal Baidháwi, zulmun čia reiškia „pavienę neteisybę“. Jis mano, kad čia minima neteisybė yra shirk.

[1622] Taip pat x. 19. Visa žmonija galėjo būti viena. Bet Alacho Plane žmogus turėjo turėti tam tikrą laisvos valios mastą, o dėl to skirtumai yra neišvengiami. Tai neturėtų jokios reikšmės, jei visi nuoširdžiai siektų Alacho. Bet atėjo savanaudiškumas ir moralinis nuopuolis, ir žmonių ginčai susimaišė su neapykanta, pavydu ir nuodėme, išskyrus atvejais tų kurie priėmė Alacho malonę, kuri juos išgelbėjo. Jų sukūrimo tikslas buvo užauginti juos Alacho malone dvasiškai. Bet jei jie pasirinktų blogio kelią ir nupultų į nuodėmę, Alacho įsakas turėtų būti išpildytas, ir Jo teisingumas natūraliai įvyktų. To teisingumo eigoje Pragaras būtų pripildytas žmonėmis ir džinais, toks yra paklydusių skaičius.

[1623] Taip pat. vii. 18 ir vii. 179. Jei Šėtonas ir jo blogio kariai nuviliotų žmones iš dorumo kelio, sugundytų atsakomybė, kurie pasirinko blogio kelią, nebūtų nė kiek mažesnė už gundytojų, ir jie kartu būtų baudžiami.

[1624] Pranašų istorijos Korane nėra paprasčiausi pasakojimai: jie apima tris dalykus: (1) jie moko aukščiausios dvasinės Tiesos; (2) jos suteikia patarimų, kryptį ir įspėjimą, kaip mes turėtume vadovautis savo gyvenimuose; (3) jos pažadina mūsų sąmonę ir primena mums Alacho Įstatymo veikimą žmogiškuose reikaluose. Juozapo istorija sekančioje Suroje yra šios minties iliustracija.

a Taip pat xi. 93 ir vi. 135, išn. 957. Blogiausia, ką jie gali, nesutrukdys Alacho Plano; o tiems, kurie tiki, - mūsų akivaizdi pareiga yra veikti iš savo pusės, kaip mes esame mokomi Alacho atskleidimu.

[1625] Taip pat xi. 93, išn. 1595 ir x. 102, išn. 1484. Jei tik nedorieji lauktų, jie pamatytų, kaip Alacho Planas savaime rutuliojasi. O kalbant apie tuos, kurie tiki, tai jie yra patenkinti laukti tobulame pasitikėjime, nes jie žino, kad Alachas yra geras ir maloningas, kaip ir teisingas ir tikras.

[1626] Taip pat ii. 210. nėra nieko, slapto ar atviro, mūsų pasaulyje ar Kūryboje, kas visiškai nepriklausytų nuo Alacho Plano ir Valios. Kiekvienas reikalas pas Jį sugrįžta sprendimui. Todėl mes privalome garbinti Jį ir pasitikėti Juo. Garbinimas apima daugybę dalykų, pvz.: (1) bandymą suprasti Jo natūrą ir Jo Valią; (2) Jo gerumo ir šlovės bei Jo veikimo mumyse; kaip priemonė šiam tikslui pasiekti, (3) pastoviai Jį atsiminti ir šlovinti Jį, Kuriam priklauso visa šlovė; (4) visiškais mūsų valios identifikavimas su Jo valia, kas reiškia paklusimą Jo Įstatymui ir kuo nuoširdžiausią tarnystę Jam ir Jo kūriniams.

 
Atgal