اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

SURĄ Baní Isráíl, 17

 

Pažvelgę į religinių pamokymų perėjimą (žiūrėti įvadą į 8 surą), matome, kad pirmosios septynios suros apžvelgė ankstyvą žmogaus religinę istoriją ir privedė prie naujo Islamo Ummat susiformavimo. 8-16 suros sudarė kitą seriją, kurioje yra nagrinėjamas naujo Ummat formavimasis ir jo sutvirtėjimas, Alacho ir žmogaus Ummat atžvilgiu santykis, apsvarstomi jo socialiniai santykiai organizuotose bendruomenėse (žiūrėti įvadus į 8, 10 ir 16 suras). Dabar mes priėjome naują seriją (17-29 suros), kuri galėtų būti skirstoma į tris dalis. 17-21 suros prasideda aliuzija į Isrá (apie tai daugiau vėliau) ir toliau pereina prie religinės istorijos, labiau liečiančios atskirus individus nei tautas. Dabar į senuosius pranašus ir praeities istorijas yra pažiūrima iš tokio požiūrio taško. 21 -25 suros kalba apie Hajj (piligriminę kelionę), garbinimą ir maldą, skaistumą, asmeninį gyvenimą ir t.t., kas yra susiję su žmogaus individualiu religiniu augimu. 26-29 suros grįžta prie senųjų pranašų ir praeities istorijų, iliustruojant individualių sielų augimą per jų reakcijas, nukreiptas prieš bendruomenės gyvenimą, ir bendruomenės reakcijas į didžių individualių sielų gyvenimus.

Aptarkime pačią 17 surą. Ji prasideda Šventojo Pranašo nakties kelione: jis buvo naktį perkeltas iš Šventosios  Mečetės (Mekos) į Tolimiausią Mečetę (Jeruzalės), parodant keletą Alacho Ženklų. Dauguma Komentatorių priima šią Nakties Kelionę pažodžiui. Hadith literatūra pateikia šios Kelionės detales, tad jos studijavimas padeda išsiaiškinti Kelionės prasmę. Šventasis Pranašas pirmiausia buvo perkeltas į ankstyvųjų atskleidimų Jeruzalėje vietą, o tada perneštas per septynis dangus netgi iki Didingojo Sosto. Ispanas Miguel Asin, arabų kalbos profesorius Madrido universitete, parodė, kad ši Mi‘ráj literatūra turėjo didelės įtakos viduramžių Europos literatūrai, ypatingai didžiajai italų poemai, Dantės „Dieviškajai komedijai“, kuri stūkso kaip gairė viduramžių europinėje literatūroje.

Nuoroda į šią didingą Mi‘ráj istoriją yra žmogaus dvasios kelionės, jai gyvenime augant religine prasme, motyvo pritaikymas. Pirmieji žingsniai tokiame augime yra padaromi per moralų elgesį – per abipuses tėvų-vaikų teises, švelnumą bendražygiams, drąsą ir tvirtumą pavojaus valandą, asmeninės atsakomybės pojūtį bei Alacho Apvaizdos pajautą per maldą ir garbinimą.

 Mi‘ráj data paprastai yra laikoma 27-a Rajab mėnesio naktis (nors kitos datos, pvz., Rabí I 17-a taip pat yra pateikiamos), metais prieš Hijra. Tai fiksuoja įžanginės eilutės datą, nors kai kurios kitos suros dalys gali būti truputį ankstesnės.

Santrauka. Dvasinė Alacho Pranašų patirtis yra pateikiama tam, kad Alacho Ženklai taptų aiškūs žmonėms: žmogus yra nuklaidintas į blogį ir privalo vadovautis asmeninės atsakomybės pojūčiu (xvii. 1-22).

Mūsų tarnystė Alachui taip pat yra parodoma mūsų žmogiškais santykiais, gerumu savo tėvams, giminaičiams ir vargstantiems nepažįstamiems, švelnumu vaikams, tyrumu seksualiniuose santykiuose, teisingumu ir pagarba žmogaus gyvybei, našlaičių globojimu, sąžiningumu visuose reikaluose ir pasipūtimo vengimu (xvii. 23-40).

Alacho šlovė yra virš bet kokių palyginimų. Jo atskleidimų priėmimas atskiria tikėjimo žmogų nuo tų, kurie netiki. Bet Tikintieji turėtų kalbėti aiškiai ir vengti nesantaikos, nes Alachas apima visus žmones (xvii. 41-60).

Iblís nuopuolio priežastis buvo išdidumas; bet Adomo vaikai buvo paaukštinti virš visų kitų Kūrinių. Jie bus teisiami pagal savo darbus. Meldimasis yra geras nustatytais laikais ir naktį. Koranas yra pasiūlytas kaip gydymas ir malonė (xvii. 61-84).    

(Korano) Įkvėpimas yra Alacho gailestingumo Ženklas, ir žmogus turėtų priimti jį be jokių priekabių ieškojimo. Būkite nusižeminę maldoje ir garbinime (xvii. 85-111).

 

Bani Isrá-íl, arba Izraelio vaikai, arba Al-Isrá.

Alacho vardu, Gailestingiausiojo, Maloningiausiojo.

 

1.      Šlovė (Alachui), Kuris paėmė Savo Tarną kelionei naktį[2166] iš Šventosios Mečetės[2167] į Tolimiausią Mečetę[2168], kurios apylinkes Mes palaiminome, - tam, kad Mes galėtume parodyti jam keletą Mūsų Ženklų: nes Jis yra Tas, Kuris girdi ir mato (visus dalykus)[2169].

2.      Mes davėme Mozei Knygą[2170] ir padarėme jį Izraelio vaikų Vedliu (įsakydami): „Nepriimk ko nors kito nei Aš[2171] kaip (savo) reikalų Tvarkytojo.“

3.      O, jūs, kurie esate kilę iš tų, kuriuos mes plukdėme (Arkoje) kartu su Nojumi[2172]! Iš tiesų jis buvo dėkingiausias pamaldus žmogus.

4.      Ir Mes paskelbėme Izraelio Vaikams[2173] Knygoje, kad dukart[2174] jie darys blogybes žemėje ir bus pasipūtę su pakilia nuotaika (ir dukart bus jie nubausti)!

5.      Kada pirmasis įspėjimas turėjo įvykti, Mes pasiuntėme prieš jus Mūsų tarnus baisiam karui[2175]: jie įžengė į slapčiausias jūsų namų dalis; ir tai buvo įspėjimas, (pilnai) išpildytas.

6.      Tada Mes suteikėme jums pergalę prieš juos[2176]: Mes padidinome jūsų resursus ir sūnų skaičių, ir suteikėme jums daugiau darbo jėgos.  

7.      Jei jūs darytumėte gerą, jūs darytumėte gerą sau; jei jūs darytumėte blogą, (jūs darytumėte jį) prieš save[2177]. Taigi, kuomet antrasis iš įspėjimų turėjo įvykti, (Mes leidome jūsų priešams) subjauroti jums veidus[2178] ir įžengti į jūsų Šventyklą[2179], kaip jie jau buvo įžengę į ją anksčiau, ir sunaikinti viską, kas pateko į jų valdžią[2180].

8.      Gali taip būti, kad jūsų Viešpats (dar) parodys Malonę[2181] jums; bet jei jūs grįšite atgal (prie savo nuodėmių), Mes grįšime (prie Savo bausmių): ir Mes padarėme Pragarą kalėjimu tiems, kurie atmeta (visą Tikėjimą)[2182].

9.      Iš tiesų šis Koranas veda į tai, kas yra teisingiausia (arba stabiliausia)[2183] ir praneša džiugių žinių Tikintiesiems, kurie dirba dorumo darbus, kad jie gaus puikų atlygį;

10.  Ir tiems, kurie netiki Pomirtiniu Gyvenimu, (jis praneša), kad Mes paruošėme jiems (iš tikrųjų) skausmingą Bausmę.

 

ANTRAS SKYRIUS

 

11.  Žmogus meldžia blogio taip pat karštai kaip ir gėrio[2184], nes žmogui yra duota skubėti.

12.  Mes padarėme Naktį ir Dieną kaip du[2185] (Savo) Ženklus: Nakties Ženklą Mes padarėme tamsų, tuo tarpu Dienos Ženklą Mes padarėme šviesų, kad jūs galėtume siekti dosnumo iš savo Viešpaties[2186] ir kad jūs galėtumėte žinoti metų skaičių ir kiekį: visus dalykus Mes detaliai paaiškinome.

13.  Kiekvieno žmogaus likimą[2187] Mes pririšome prie jo paties kaklo: Teismo Dieną Mes ištrauksime jam ritinį, kurį jis matys atvirai išskleistą[2188].

14.  (Jam bus pasakyta): „Perskaityk savo (paties) įrašą: pakankama yra tavo siela šią dieną suvesti sąskaitą prieš tave.[2189]

15.  Kas priima vedimą, priima jį savo paties labui: kas paklysta, padaro taip savo paties prapulčiai[2190]: joks naštos nešėjas negali nešti kito naštos[2191] – nei Mes iki tol baustume. Mes atsiuntėme pasiuntinį (perspėti).

16.  Kada Mes nusprendžiame sunaikinti miestą, Mes įsakome tiems, kuriems yra duota gerų šio gyvenimo dalykų[2192], (būti paklusniems), bet jie ir toliau nusideda; todėl žodis yra įrodomas esant tiesa[2193] prieš juos – tada Mes juos visiškai sunaikiname.

17.  Kiek daug kartų Mes sunaikinome po Nojaus?[2194] Ir tavo Viešpats yra pakankamas pastebėti ir matyti Savo tarnų nuodėmes[2195].

18.  Jei kas nors trokšta laikinų (šio gyvenimo) dalykų, Mes lengvai[2196] suteiksime juos – tą, ką Mes norėsime, tiems asmenims, kuriems Mes norėsime: galų gale Mes parūpinsime Pragarą jiems – jie ten degs, sugėdinti ir atstumti[2197].

19.  Tie, kurie trokšta Pomirtinio Gyvenimo (dalykų)[2198] ir tam deda visas atitinkamas pastangas, ir turi Tikėjimą[2199], - jie yra tie, už kurių stengimąsi bus (Alacho) atsidėkota.

20.  Iš tavo Viešpaties dosnumo Mes duodame laisvai visiems – tiems lygiai taip pat kaip ir aniems – tavo Viešpaties dosnumas nėra (niekam) uždaras[2200].

21.  Pažiūrėkite, kaip Mes davėme vieniems daugiau negu kitiems; bet iš tiesų Pomirtinis Gyvenimas yra aukštesnis rangu ir laipsniu bei tobulesnis[2201]. 

22.  Nepriimk prie Alacho kito dievo[2202]; arba tu (o, žmogau!) sėdėsi nemalonėje ir skurde[2203].

 

3 SKYRIUS

 

23.  Tavo Viešpats įsakė, kad garbintumėte tik Jį, ir kad būtumėte švelnūs savo tėvams. Jei vienas iš jų ar abu sulaukia senatvės tau gyvam esant[2204], netark jiems paniekinančio žodžio, nei atstumk juos, bet kreipkis į juos pagarbiai.

24.  Ir, iš švelnumo, apglėbkite juos nuolankumo sparnu[2205] ir sakykite: „Mano Viešpatie! Suteik jiems Savo Malonės, nes jie puoselėjo mane vaikystėje[2206].“

25.  Jūsų Viešpats žino geriausiai, kas yra jūsų širdyse: jei jūs darote dorus darbus, iš tiesų Jis yra Labiausiai Atleidžiantis tiems, kurie atsigręžia į Jį dar ir dar kartą (tikrai atgailaudami)[2207].

26.  Ir suteikite giminaičiams jiems priklausančias teises, kaip (ir) tiems, kurie stokoja, bei keliautojams[2208]: bet nešvaistykite (savo turto) išlaidautojo maniera[2209].

27.  Iš tiesų švaistūnai yra Šėtono broliai. Ir Šėtonas yra (Pačiam) savo Viešpačiui nedėkingas[2210].

28.  Ir netgi jei turi nuo jų nusigręžti siekdamas Malonės iš savo Viešpaties, kurios tu tikiesi, vis viena kalbėk su jais ramaus švelnumo žodžiais[2211].

29.  Nelaikyk savo rankų (kaip šykštuolis) prispaudęs prie kaklo[2212], nei tiesk jas kiek išeina, kad netaptum smerktinu ir skurstančiu.

30.  Iš tiesų, tavo Viešpats suteikia gausų išlaikymą tiems, kam Jis pageidauja, ir Jis apriboja jį[2213], nes Jis žino ir atsižvelgia į visus Savo tarnus.

 

4 SKYRIUS

 

31.  Nežudykite savo vaikų[2214] dėl nepritekliaus baimės: Mes suteiksime išlaikymą jiems lygiai kaip ir jums. Iš tiesų, jų žudymas yra didžiulė nuodėmė.

32.  Nei artinkitės prie svetimavimo: nes tai yra nepadorus (darbas) ir blogio kelias[2215].

33.  Nei atimkite gyvybę – kurią Alachas padarė šventa – išskyrus dėl teisingos priežasties. Ir jeigu kas nors yra užmušamas neteisingai, mes suteikėme jo paveldėtojui įgaliojimą (reikalauti Qisás[2216] arba atleisti): bet neleiskite jam peržengti ribų gyvybės atėmimo reikale; nes jam padeda (Įstatymas).

34.  Nesiartinkite prie našlaičių nuosavybės, nebent norėtumėte ją pagerinti[2217], iki kol jis sulaukia pilno pajėgumo amžiaus[2218]; ir išpildykite (kiekvieną)[2219] įsipareigojimą, nes kiekvienas įsipareigojimas bus ištirtas (Atsiskaitymo Dieną)[2220].

35.  Duokite visą kiekį, kuomet matuojate, ir svorį su sąžiningu balansu: taip yra geriau ir doriau galutiniame sprendime[2221].

36.  Ir neužsiimkite tuo, apie ką neturite[2222] jokių žinių; nes tikrai visų tokių girdėjimu, matymu ir širdimi bus suabejota.

37.  Nei įžūliai vaikščiokite žeme[2223]: nes jūs negalite suskaldyti žemės į gabalus, nei pasiekti kalnus aukštume.

38.  Visų tokių dalykų blogis yra nekenčiamas Dievo akivaizdoje.

39.  Šie dalykai yra tarp išminties (priesakų), kuriuos tavo Viešpats atskleidė tau[2224]. Nepriimk prie Alacho kito garbinimo objekto, nes kitaip būsi įmestas į Pragarą, pasmerktas ir atstumtas[2225].  

40.  Ar tada jūsų Viešpats (o, pagonys!) suteikė jums pirmenybę sūnums, o Sau pasiėmė dukteris tarp angelų?[2226] Iš tikrųjų jūs tariate baisiausius žodžius!

 

5 SKYRIUS

 

41.  Mes paaiškinome (dalykus) įvairiais (būdais) šiame Korane tam, kad jie galėtų suvokti[2227] perspėjimą, bet tai tik patolino jų skrydį (nuo Tiesos)!

42.  Sakyk: jei būtų buvę (kitų) dievų su Juo, - kaip jie sako, - štai, jie tikrai būtų suradę būdą paklusti Sosto Viešpačiui![2228]

43.  Šlovė Jam! Jis yra aukščiau visko, ką jie sako! – (beribiai) aukštas ir didis!

44.  Septyni dangūs ir žemė, ir viskas, kas ten prasideda, skelbia Jo šlovę: nėra tokio dalyko, kas nešlovintų Jo; o jūs vis dar nesuprantate, kaip jie skelbia Jo šlovę![2229] Iš tiesų, Jis yra Dažnai susilaikantis, Atlaidžiausias!

45.  Kada tu dėstai Koraną, Mes įterpiame tarp tavęs ir tų, kurie netiki Pomirtiniu Gyvenimu, nematomą šydą:[2230] 

46.  Ir Mes apdengiame jų širdis (ir protus), kad jie nesuprastų Korano, ir apkurtiname[2231] jų ausis: kada tu pamini savo Viešpatį – ir tik Jį vieną – Korane, jie atsuka savo nugaras, bėgdami nuo (Tiesos).

47.  Mes geriausiai žinome, ką jie girdi, kuomet tavęs klausosi[2232]; ir kada jie susitinka nuošaliai, štai, nusidėjėliai sako: „Jūs sekate ne kuo kitu kaip tik apkerėtu žmogumi!“

48.  Pažiūrėk, kokių palyginimų jie tau sugalvoja: bet jie paklydo ir niekada negalės rasti kelio[2233].

49.  Jie sako: „Ką! Kada mes pavirstame kaulais ir dulkėmis, negi tikrai mes būsime prikelti (būti) naujais kūriniais?[2234]

50.  Sakyk: (Dar daugiau!) jei jūs taptumėte akmenimis ar geležimi,

51.  „Ar bet kokia kita sukurta medžiaga, kuri, jūsų galva, yra sunkiausiai (prikeliama), - (vis viena jūs būsite prikelti!)“ Tada jie sakys: „Kas privers mus sugrįžti?“ Sakyk: „Jis, Kuris sukūrė jus pirma!“ Tada jie linktelės savo galvas į tave[2235] ir sakys: „Kada tai bus?“ Sakyk: „Galbūt tai bus gan greitai!“

52.  „Tai įvyks Dieną, kada Jis pakvies jus, ir jūs atsiliepsite (į Jo kvietimą) Jį šlovinančiais (žodžiais), ir galvosite[2236], kad jūs per greitai to sulaukėte![2237]

 

6 SKYRIUS

 

53.  Sakyk Mano tarnams, kad jie turėtų sakyti (tik) geriausius dalykus[2238]: nes Šėtonas sėja nesantaiką tarp jų: nes Šėtonas žmogui yra pripažintas priešas.

54.  Jūsų Viešpats žino jus geriausiai: jei Jis pageidauja, Jis suteikia[2239] jums malonę, arba, jei Jis pageidauja, bausmę: Mes neatsiuntėme tavęs būti jų reikalų tvarkytoju jiems.

55.  Ir jūsų Viešpats geriausiai žino viską, kas yra danguje[2240] ir žemėje: ir Mes padarėme kai kuriuos Pranašus pranokstančius kitus ir Mes davėme Dovydui Psalmes[2241].

56.  Sakyk: „Šaukitės tų, kuriuos įsivaizduojate šalia Jo: jie neturi galios nei išspręsti jums jūsų problemas, nei pakeisti jų.“[2242]

57.  Tie, kurių jie šaukiasi, (patys) ieško būdų priartėti prie savo Viešpaties, - kaip ir tie, kurie yra arčiausiai[2243], - jie tikisi Jo Malonės ir bijo Jo Rūstybės: nes tavo Viešpaties Rūstybė yra tai, ko reikia paisyti.

58.  Nėra tokių gyventojų, kurių Mes nesunaikinsime prieš Teismo Dieną ar nenubausime siaubinga Bausme[2244]. Tai yra parašyta (amžinajame) Įraše.

59.  Ir Mes susilaikome nuo Ženklų siuntimo tik todėl, kad ankstesnių kartų žmonės su jais elgėsi netinkamai[2245]: Mes atsiuntėme Kupranugarę[2246] į Thamúd – matomą Ženklą – tačiau jie netinkamai su ja elgėsi: Mes tiktai siunčiame Ženklus gąsdindami (ir perspėdami dėl blogio)[2247].

60.  Štai! Mes sakėme tau, kad tavo Viešpats apglėbia žmoniją[2248]: Mes suteikėme Viziją, kurią Mes tau parodėme[2249], bet kaip išmėginimą žmonėms, - kaip ir Korane (minėtą) Prakeiktąjį Medį[2250]: Mes į juos patalpinome baimę ir (įspėjimą), tačiau tai tik padidino jų didžiulį nusidėjimą!

 

7 SKYRIUS

 

61.  Štai! Mes pasakėme angelams[2251]: „Nusižeminkite prieš Adomą“: jie nusižemino, išskyrus Iblís: jis tarė: „Ar aš turėčiau nusižemintį prieš tą, kurį Tu sukūrei iš molio?“

62.  Jis tarė: „Matai? Čia tas, kurį Tu pagerbei labiau už mane! Jei Tu tik leisi atsikvėpti man iki Teismo Dienos, aš tikrai užvaldysiu jo palikuonis – visus, išskyrus keletą![2252]

63.  (Alachas) tarė: „Eik savo keliu[2253]; jei kuris nors iš jų seks tave, iš tiesų Pragaras bus atlygis jums (visiems) – pakankamas atlygis.

64.  Ir pakelk tuos iš jų[2254], kuriuos gali, savo (viliojančiu) balsu[2255], pulk juos[2256] su savo kavalerija ir pėstininkais; abipusiškai dalinkis su jais turtu ir vaikais[2257]; ir žadėk jiems.“ Bet Šėtonas žada jiems tik apgaulę[2258].

65.  „Tačiau Mano tarnams[2259] tu neturėsi jokios galios:“ Pakankamas yra tavo Viešpats reikalų Tvarkytojas[2260].

66.  Tavo Viešpats yra Tas, Kuris leidžia Laivui sklandžiai plaukti per jūrą tam, kad jūs galėtumėte pasiekti Jo Dosnumo[2261]. Nes Jis yra jums Maloningiausias.

67.  Kada jus jūroje užklumpa nelaimė, tie, kurių šaukiatės – be Jo – palieka jus bėdoje! Bet kada Jis saugiai sugrąžina jus į krantą, jūs nusigręžiate (nuo Jo). Nedėkingiausias[2262] yra žmogus!

68.  Ar tada jaučiatės saugūs, kad Jis nepadarys taip, kad jūs būtumėte praryti žemės[2263], kada esate sausumoje, arba kad Jis neatsiųs prieš jus smarkaus tornado (su akmenų liūtimi), kad nerastumėte jokio saugotojo

69.  Arba ar jaučiatės saugūs, jog Jis nesugrąžins antrąkart jus į jūrą ir nepasiųs prieš jus smarkios audros nuskandinti jus dėl jūsų nedėkingumo[2264], kad jūs nerastumėte jokio pagalbininko ten prieš Mus?

70.  Mes pagerbėme Adomo sūnus; aprūpinome juos žemės ir jūros transportu; davėme jų išlaikymui gerų ir tyrų dalykų; ir suteikėme jiems ypatingų malonių, virš didesnės dalies Mūsų Kūrinių[2265].

 

8 SKYRIUS

 

71.  Dieną Mes pakviesime kartu visus žmones su jų (gerbiamais) Imamais[2266]: tie, kuriems bus paduodamas jų įrašas į jų dešinę ranką, perskaitys jį (su malonumu), ir su jais nebus elgiamasi nė trupučio[2267] neteisingai. 

72.  Bet tie, kurie buvo akli šiame pasaulyje, bus akli Pomirtiniame Gyvenime[2268], ir toliausiai nuklydę nuo Kelio.

73.  Ir jų tikslas buvo nuvilioti tave nuo to, ką Mes tau atskleidėme, pakeisti Mūsų vardą kažkuo visiškai kitokiu[2269]: (tokiu atveju), štai! Jie tikrai būtų padarę tave (savo) draugu!

74.  Ir jei Mes nebūtume suteikę tau stiprybės, tu būtum beveik linkęs truputį į juos[2270].

75.  Tokiu atveju Mes būtume privertę tave paragauti (bausmės) dvigubai šiame gyvenime bei lygią dalį[2271] mirštant: ir dar daugiau – tu nebūtum radęs nieko, kas tau padėtų prieš Mus![2272]

76.  Jų tikslas buvo nubaidyti tave nuo šalies[2273] tam, kad išvyti tave; bet tokiu atveju jie būtų (ten) pasilikę po tavęs tik trumpam.

77.  (Tokie Mes buvome) su pasiuntiniais, kuriuos Mes siuntėme anksčiau tavęs: tu nerasi jokių pasikeitimų Mumyse[2274].

 

9 SKYRIUS

 

78.  Nustatyk reguliarias maldas[2275] – nuo saulės laidos iki nakties tamsos, ir Korano kartojimą rytinėje maldoje, nes aušros kartojimas yra paliudijamas.[2276]

79.  Ir dalį nakties[2277] skirk papildomai maldai: greitai tavo Viešpats prikels tave į Garbingą ir Šlovingą Vietą![2278]

80.  Sakyk: „O, mano Viešpatie! Leisk man įeiti[2279] pro Tiesos ir Garbės Vartus ir taip pat išeiti pro Tiesos ir Garbės Vartus; ir suteik man nuo Savęs valdžią pagelbėti (man)[2280]

81.  Ir sakyk: „Tiesa (dabar) atvyko, ir Melagystė pražuvo: nes Melagystė yra (pagal savo prigimtį) turinti pražūti.“[2281]

82.  Mes atsiuntėme (etapas po etapo) Koraną, kuris yra gydymas ir malonė tiems, kurie tiki: neteisingiems jis sukelia tik praradimą po praradimo[2282].

83.  Tačiau kada Mes skiriame Savo malonių žmogui, jis nusigręžia ir nutolęs iš savo pusės (vietoje atėjimo pas Mus), o kada blogis užgula jį, jis pasiduoda nevilčiai![2283]

84.  Sakyk: „Kiekvienas veikia pagal savo paties būdą: bet jūsų Viešpats geriausiai žino, kas yra tas, kuris geriausiai vedamas Keliu.“[2284]

 

10 SKYRIUS

 

85.  Jie klausia tavęs apie Dvasią[2285], sakyk: „Dvasia yra tik mažytė žinių dalelė, mano Viešpaties Įsakymu perduodama jums, (o, žmonės!)“

86.  Jei tokia būtų Mūsų Valia, Mes galėtume atimti tai, ką atsiuntėme tau per įkvėpimą[2286]: tada nerastum nieko, kas užtartų tave prieš Mus, -

87.  Išskyrus Malonę iš tavo Viešpaties[2287]; nes Jo Dosnumas tau yra (iš tikrųjų) didžiulis.

88.  Sakyk: „Jei visa žmonija ir Jinns[2288] būtų susrinkę kartu sukurti kažką tokio kaip šis Koranas, jie negalėtų to sukurti, netgi jeigu parlaikytų vienas kitą pagalba ir parama[2289].

89.  Ir Mes paaiškinome žmogui šiame Korane kiekvieną palyginimą[2290]: tačiau dauguma žmonių atsisako (priimti jį), išskyrus su nedėkingumu![2291]

90.  Jie sako: „Mes netikėsime tavimi, kol tu nepriversi ištrykšti mums iš žemės šaltinio[2292],

91.  „Arba kol tu neturėsi datulių sodo ir vynmedžių, ir nepriversi tarp jų tekėti upių, gausiai plukdančių vandenį;[2293]

92.  „Arba kol nepriversi dangaus nukristi gabalais, kaip tu sakei (, kad nutiks), prieš mus;[2294] arba kol neatvesi Alacho ir angelų prieš (mus) akis į akį;[2295]

93.  „Arba kol tu neturėsi auksu išpuošto namo, arba kol tu neužkopsi kopėčiomis tiesiai į dangų[2296]. Ne, mes netgi nepatikėsime tavo užkopimu iki kol tu atsiųsi mums knygos, kurią mes galėtume skaityti.“[2297] Sakyk: „Šlovė mano Viešpačiui! Argi aš esu kažkas daugiau nei tik žmogus, - pasiuntinys?“[2298]

 

11 SKYRIUS

 

94.  Kas sulaikė žmones nuo Tikėjimo, kada Vedimas juos pasiekė, buvo ne kas kita, kaip tai: jie sakė, „Negi Alachas atsiuntė žmogų[2299] (kaip mes) būti (Jo) Pasiuntiniu?“

95.  Sakyk: „Jei angelai, vaikščiojantys tyliai ir ramiai[2300], būtų apgyvendinti žemėje, Mes tikrai būtume atsiuntę jiems iš dangaus angelą kaip pasiuntinį.“

96.  Sakyk: „Alachas yra pakankamas liudininkas tarp manęs[2301] ir jūsų: nes Jis gerai pažįsta Savo tarnus ir mato (visus dalykus).

97.  Tas, kurį Alachas veda, yra teisingai vedamas; bet tam, kurį Jis palieka klaidžioti, - tokiam tu nerasi jokio globėjo be Jo[2302]. Tesimo Dieną Mes surinksime juos visus kartu, kniūbsčius, aklus, nebylius ir kurčius: jų būveinė bus Pragaras: kiekvieną kartą pasirodžius nuslūgimui, Mes padidinsime Ugnies smarkumą[2303].  

98.  Toks yra jų atpildas, nes jie atmetė Mūsų Ženklus ir sakė: „Kada mes suyrama iki kaulų ir dulkių, negi mes tikrai būsime prikelti (būti) nauju Sukūrimu?“[2304]

99.  Negi jie nesupranta, kad Alachas, kuris sukūrė dangų ir žemę, turi galios sukurti tokius kaip jie[2305] (iš naujo)? Tiktai Jis paskelbė nustatytą terminą, dėl kurio nėra jokių abejonių. Bet neteisingieji atsisako (priimti jį), išskyrus su nedėkingumu[2306].

100.  Sakyk: „Jei jūs galėtume kontroliuoti Turtus iš mano Viešpaties Malonės, štai, jūs paslėptumėte juos, bijodami juos išleisti: nes žmogus yra (visada) šykštus!“[2307]

 

12 SKYRIUS

 

101.  Mozei Mes davėme devynis Aiškius Ženklus[2308]: paklausk Izraelio Vaikų, kuomet jis atėjo pas juos[2309], Faraonas tarė jam: „O, Moze! Aš iš tikrųjų laikau tave užsiiminėjusiu kerais![2310]

102.  Mozė tarė: „Tu gerai žinai, kad tie dalykai buvo atsiųsti ne kieno kito kaip tik dangaus ir žemės Viešpaties kaip akis atveriantis[2311] įrodymas: ir aš iš tikrųjų laikau tave, o, Faraone, esančiu vienu tų, pasmerktų sunaikinimui!“

103.  Taigi, jis pasiryžo pašalinti juos[2312] nuo žemės paviršiaus: bet Mes paskandinome jį ir visus, kurie buvo su juo.

104.  Ir Mes sakėme po to Izraelio Vaikams: „Gyvenkite saugiai (pažadėtoje) žemėje[2313]: tačiau kada antrasis įspėjimas įvyko, Mes surinkome jus į vieną minią[2314]

105.  Mes tikrai atsiuntėme (Koraną), ir tikrai[2315] jį perdavėme: ir Mes atsiuntėme tave tik pranešti Džiugių Žinių ir įspėti (nusidėjėlius)[2316].

106.  (Tai yra) Koranas, kurį Mes padalinome (į dalis kartkartėmis) tam, kad tu galėtum jį dėstyti žmonėms su protarpiais: Mes atskleidėme jį etapais[2317].

107.  Sakyk: „Tikite jūs tuo, ar ne, tai tiesa, kad tie, kuriems buvo duotos[2318] žinios anksčiau, kada jos buvo dėstomos jiems, puolė nusižemindami kniūbsti,

108.  „Ir jie sako: „Šlovė mūsų Viešpačiui! Iš tiesų mūsų Viešpaties pažadas buvo išpildytas![2319]““

109.  Jie puola ant kelių su ašaromis, ir tai padidina jų (nuoširdžiausią) nuolankumą[2320].

110.  Sakyk: „Šaukitės Alacho, arba šaukitės Rahmán[2321]: kad ir kokiu vardu Jo šauktumėtės, (tai yra gerai): nes Jam priklauso Gražiausi Vardai[2322]. Nei kalbėk savo Maldą garsiai, nei kalbėk ją tyliai[2323], tačiau siek vidurio tarp to.“

111.  Sakyk: „Šlovė Alachui, kuris nedavė pradžios jokiam sūnui ir neturi jokio partnerio (Savo) viešpatavime: nei (reikia) Jam ko nors, kas apsaugotų Jį nuo pažeminimo[2324]: taip, garbinkite Jį už Jo didumą ir šlovę!“



[2166] Nuoroda yra į Isrá, dėl kurios žiūrėti į šios suros įvadą.

[2167] Masjid yra maldos vieta: čia ji žymi Ka‘ba Mekoje. Ji dar nebuvo išvalyta nuo stabų ir paskirta išimtinai tik Vienam Tikram Dievui. Tai buvo naujos Žinios, duotos žmonijai, simbolizmas.

[2168] Tolimiausia Mečetė privalo reikšti į Saliamono Šventyklos vietą Jeruzalėje ant Moriah kalvos, ant kurios (arba netoli jos) stovi Uolos Kupolas, taip pat vadinamas Hadhrat ‘Umar mečete. Tai ir Mečetė, žinoma kaip Tolimiausia Mečetė (Masjid-ul-Aqsá), buvo pabaigta Amír ‘Abd-ul-Malik 68 metais. Tolimiausia, nes tai buvo tolimiausia arabams žinoma garbinimo vieta vakaruose šventojo Pranašo laiku: tai buvo šventa vieta tiek žydams, tiek ir krikščionims, tačiau tada krikščionys turėjo viršenybę, nes ji buvo įtraukta į Bizantijos (romėnų) Imperiją, kuri rėmė Jeruzalės Patriarchą. Svarbiausios datos, susijusios su Šventykla, yra: ji buvo pabaigta Saliamono apie 1004 metus pr. Kr.; sugriauta Nebuchadnezzar vadovaujamų babiloniečių apie 586 metais pr. Kr.; atstatyta valdant Ezra ir Nahemiah apie 515 metais pr. Kr.; paversta į pagonišką stabų šventyklą vieno iš Aleksandro įpėdinių, Antiochus Epiphanes, 167 metais pr. Kr.; rekonstruota Erodo nuo 17 metų pr. Kr. iki 29 po Kr.; ir galutinai sulyginta su žeme imperatoriaus Tito 70 metais po Kr. Šie pakilimai ir nuosmukiai yra vieni ryškiausių religinės istorijos Ženklų.

[2169] Alacho žinios apima visus dalykus be jokios Laiko skraistės ar Erdvės atskyrimo. Jis gali matyti ir girdėti visus dalykus. Mi‘ráj buvo šių žinių atspindys.

Šioje ir vėlesnėse eilutėse Alachas yra nurodomas pirmu asmeniu ir daugiskaita. Bet pirmame ir paskutiniame šios eilutės sakinyje yra vartojamas trečias asmuo ir vienaskaita: „Šlovė Alachui, Kuris paėmė Savo Tarną...“; „Jis yra Tas...“. Kiekvienu iš šių dviejų atvejų, sakinys išreiškia Alacho kūrinių požiūrio tašką – jie šlovina Jį, ir jų girdėjimas ir matymas yra paprastai tokie riboti, kad jie negali nieko kito daryti, kaip tik šlovinti Jį, kada vienas iš Jo kūrinių yra pakeliamas išgirsti ir pamatyti Ženklus. Tai jie yra tie, kurie šlovina Jį.

[2170] Knyga: Mozei duotas atskleidimas. Ten buvo aiškiai išdėstyta, kad tie, kurie seka Moze, privalo laikyti Alachą Vieninteliu Dievu. „???“ Tokie yra angliškos Biblijos žodžiai. Tiesą sakant, Mosaic mokymo dvasia apima daugiau. Ji visus dalykus priskiria Alacho Apvaizdai: Alachas yra visų reikalų Tvarkytojas, todėl mes į nieką kitą neturime kreiptis. Toks yra islamas, o Mi‘ráj  parodė, kad toks buvo Alacho mokymas nuo pat senų laikų, tačiau jis buvo paniekintas tų žmonių, kurie skelbėsi esą jo saugotojai.

[2171] Atkreipkite dėmesį į perėjimą nuo „Mes“ pirmame sakinyje į „Aš“ antrajame. Pirmasis sakinys kalba apie Alacho didingumą kaip Dangiškojo Karaliaus; antrasis sakinys kalba apie Jo asmeninį suinteresuotumą mūsų visais reikalais.

[2172] Po Nojaus laikų Tvano vieninteliai Nojaus palikuonys buvo tie, kurie buvo išgelbėti Arkoje kartu su juo. Jie turėjo ypatingą priežastį šlovinti Alachą. Tačiau jie vėl nugrimzdo į stabmeldystę, nuodėmę ir bjaurastis. Jie yra primenami kalbant apie tikrą ir nuoširdų paties Nojaus atsidavimą, vedant kontrastą su Nojaus palikuonių, ypatingai Izraelio Vaikų, nevertumu.

[2173] Knyga yra atskleidimas, duotas Izraelio Vaikams. Čia, atrodo, yra nurodomi svarbūs Pranašų, tokių kaip Izajaus, žodžiai. Pavyzdžiui, žiūrėti Izajaus xxiv skyrių arba Izajaus v. 20-30, arba Izajaus iii. 16-26.

[2174] Kokie du atvejai čia yra minimi? Gali būti, kad „dukart“ yra kalbinė figūra, reiškianti „daugiau nei kartą“, „dažnai“. Arba tai gali būti tokie du atvejai: (1) Šventyklos sugriovimas 586 metais pr. Kr. babiloniečio Nebuchadnezzar, kada žydai buvo paimti į nelaisvę, ir (2) Tito Jeruzalės sugriovimas 70 metais po Kr. , po kurio Šventykla niekada nebebuvo atstatyta. Abiem atvejais toks buvo Alacho nuosprendis už žydų nuodėmes, jų atsimetimą ir jų pasipūtimą.

[2175] Geras karingojo Nebuchadnezzar ir jo babiloniečių apibūdinimas. Jie buvo Alacho tarnai ta prasme, kad jie buvo priemonės, per kurias Alacho rūstybė buvo išlieta ant žydų. Jie įsiskverbė į jų žemes, į jų Šventyklą, į jų namus ir paėmė žydus, vyrus ir moteris, į nelaisvę. Dėl „Siono dukterų“ žiūrėti niekinamą pasmerkimą Izajaus iii. 16-26.

[2176] Žydų sugrąžinimas iš Nelaisvės buvo apie 520 metus prieš Kr. Jie naujai pradėjo gyvenimą. Atstatė savo Šventyklą. Jie įvykdė įvairių reformų ir sukūrė naująjį Judaizmą ryšium su Ezra. Žiūrėti v. suros II Papildymą. Kurį laiką jie klestėjo. Tuo tarpu jų senieji engėjai babiloniečiai užimti Persijos. Vėliau Persija pateko į Aleksandro Imperiją. Visa vakarų Azija buvo helenizuota. Naujoji žydų mokykla taip pat buvo helenizuota ir turėjo stiprų centrą Aleksandrijoje. Tačiau jų pamatai Palestinoje liko ir, valdant Asmonaean dinastijai (167-63 metais prieš Kr.), įvyko jų tautinis atgimimas, ir Mekos pagalbininkų vardai yra prisimenami kaip didvyrių. Kita dinastija, Indumaeans (63-4 metais prieš Kr.), kuriai priklausė Erodas, taip pat turėjo pusiau nepriklausomos valdžios. Sirijos valdžia (įtraukiant Palestiną) tęsėsi iki romėnų 65 metais prieš Kr., ir žydų vasariški Karaliai turėjo valdžią po jais. Tačiau žydai vėl parodė pasipūtusį pasipriešinimą Alacho Pasiuntiniui Jėzaus laikais, ir neišvengiamu jų likimu tapo visiškas ir galutinis Šventyklos sunaikinimas, valdant Titui 70 po Kr.

[2177] Tai yra įterptinis sakinys. Jei kas nors laikosi Alacho Įstatymo, tam pačiam nauda ateina – jis nedaro paslaugos kam nors kitam. Lygiai taip pat  blogis yra atlygis bloga darančiam.

[2178] Antrasis pasmerkimas buvo dėl Jėzaus Žinios atmetimo. „Subjauroti jūsų veidus“ reiškia sunaikinti bet kokią garbę ar galią, kokią tik jūs galite turėti: veidas parodo žmogaus asmenybę.

[2179] Tito Jeruzalės sugriovimas 70 metais po Kr. buvo visiškas. Jis buvo Romos imperatoriaus Vespasian sūnus, o Jeruzalės sunaikinimo datą gavo cezario titulą kaip sosto paveldėtojas. Jis valdė kaip Romos imperatorius nuo 79 iki 81 metų po Kr.

[2180] Marivale savo „Romėnai imperijoje“ pateikia grafinį apsiausties ir galutinio sunaikinimo įvertinimą (vii. 221-255, ed. 1860). Jeruzalės populiacija tada buvo 200 000. Pagal lotynų istoriką Tacitą ji siekė 600 000. Vyko badas ir žudynės. Buvo daug fanatizmo. Merivale nuomonė yra tokia: „Jie (žydai) savo aistrų teisiškai nevaržė, todėl bausmė natūraliai jų laukė.“ (vii. 221) 

[2181] Dabar mes priėjome prie mūsų šventojo Pranašo laikų. Nepaisant visos praeities, žydai vis dar galėjo pasiekti Alacho atleidimo, jei jie nebūtų užsispyrusiai atmetę ir didžiausiąjį Pranašą. Jei jie būtų tęsę savo nuodėmes, Alacho bausmė taip pat toliau juos lankytų.

[2182] Būna nemalonių ir šiame gyvenime, bet galutinė nemalonė yra Pomirtiniame Gyvenime. Ji bus neatitaisoma.

[2183] Žydų sielos nestabilumas ir nedarbingumas jau buvo paminėti, o dabar yra nurodomas gydantis balzamas, kuris galėtų tai išgydyti. Korano Žinia yra skirta visiems. Tie, kurie tiki ir parodo tą Tikėjimą savo elgesiu, privalo sulaukti savo dvasinio atlygio. Bet tie, kurie atmeta Tikėjimą, negali išvengti bausmės. Nepaisant to, kokia yra praeitis, nepaisant tautos ar rasės istorijos, Vilties ir Pavojaus yra kiekvienai sielai.

[2184] Žmogus per savo nežinojimą ar skubėjimą supainioja blogį su gėriu ir trokšta to, ko jis neturėtų turėti. Išmintinga ir išmananti siela turi kantrybės ir nekelia savo troškimų aukščiau Alacho išminties. Jis su pasitenkinimu priima Alacho malones ir meldžia būti teisingai vedamas savo troškimuose ir prašymuose.

[2185] Jei mes verktume, kuomet yra naktis, kvailai atrodytume, kada yra diena; nes naktis yra ne kas kita, kaip pasiruošimas dienai – galbūt, kaip paskutinė eilutė sako, mes meldžiame dienos, kada norime poilsio nakčiai. Abu yra Alacho Ženklai. Tamsa ir šviesa atitinka nežinojimą ir žinias: „Kur nežinojimas yra palaima, ten kvailybė yra išmintis.“ Tamsa ir šviesa taip pat gali atitikti šešėlį ir saulėkaitą, liūdesį ir džiaugsmą – abi gali būti mūsų augimui.

[2186] Prie fizinės šviesos mes matome fizinius faktus. Ir ši fizinė Alacho dovana pasitarnauja mums dvejopai: (1) mes galime dirbti savo pragyvenimui arba įgyti fizinių mokslų žinių ir taip išmokti šiek tiek kontroliuoti fizines gamtos jėgas; (2) kasdienis saulės tekėjimas ir leidimasis suteikia mums dienų ir metų skaičiavimo galimybę, nes fiziniai gamtiniai metai yra saulės metai.

[2187] Likimas: Táir, pažodžiui paukštis, vadinasi pranašingas ženklas, blogas ženklas, likimas. Taip pat xxxvi. 19. Arabai, kaip ir senovės romėnai, stengėsi išskaityti žmogaus likimo paslaptis iš paukščių skrydžio. Daugelis mūsų šiomis dienomis taip pat stengiamės išskaityti savo ateities sėkmę pagal panašius prietarus. Ankstesnėje eilutėje mes skaitėme, kad yra Alacho Ženklų, tačiau jie netarnauja vulgariam tikslui atskleisti mūsų ateities likimą pasaulietiška prasme. Kaip jau aiškinome, jų paskirtis yra ganėtinai kitokia. Mūsų tikroji lemtis nepriklauso nuo paukščių, ženklų ar žvaigždžių. Ji priklauso nuo mūsų darbų - gerų ir blogų – jie kabo ant mūsų kaklų.

[2188] Šie darbai, geri ir blogi, bus surašyti ritinyje, kuris bus pakankamai atviras mums Teismo Dienos šviesoje, tačiau mes galime apsimesti nežinantys jo dabar arba švaistyti savo energiją kišdami nosį į paslaptis, kurios mūsų neliečia.

[2189] Mūsų tikrieji kaltintojai yra mūsų pačių darbai. Kodėl nepažvelgti į juos vietoje tuščio domėjimosi kažkokiais prietarais, kuriuos mes vadiname sėkmės knyga ar ženklų knyga?

[2190] Primygtinai reikalaujama asmeninės atsakomybės doktrinos. Yra parodoma, kad etikos pagrindas yra mūsų pačių gėris arba blogis, kaip paremiantis arba kliudantis mūsų aukščiausią vystymąsi.

[2191] Pasmerkiamas išpirkimas už kitą. Nedorųjų išgelbėjimas negali būti pasiektas per nekaltųjų bausmę. Vienas žmogus negali nešti kito naštos – taip būtų neteisinga. Kiekvienas žmogus turi nešti atsakomybę už save. Taip pat vi. 164. Bet Alachas niekada neišlieja Savo rūstybės ant kieno nors iki kol tinkamas perspėjimas jo nepasiekia per pripažintą pasiuntinį.

[2192] Alacho Malonė suteikia kiekvienam nusidėjėliui šansą atgailauti. Kada nedorumas tampa tokiu klestinčiu, kad bausmė tampa neišvengiama, netgi tada Alacho Malonė ir Teisingumas veikia kartu. Iš tų, kurie yra itin Alacho apdovanoti – tai gali būti turtai arba postai, talentai ar galimybės – yra tikimasi supratimo ir paklusimo. Jiems yra duodamas aiškus įsakymas ir įspėjimas. Jei jie vis viena nusideda, nėra jokios vietos pasiteisinimui. Jie negali teisintis nežinojimu. Viešpaties įsakymas yra įvykdomas prieš juos, be jokių abejonių to buvo prisišaukta. Tada jų bausmė yra baigta. 

[2193] Qaul čia reiškia žodį, įsakymą, įstatymą, pareigą, pritaikyta pagal kitą aiškų įstatymą. 

[2194] Nojaus Tvanas yra paimtas kaip naujas istorijos atskaitos taškas. Bet netgi po to šimtai imperijų, miestų ir kartų pražuvo dėl savo nedorumo.

[2195] Te nusidėjėliai nemano, kad jų piktadarystės nebus pastebėtos dėl to, kad jiems yra suteikta gyvybės nuoma ir laiko prabanga. Alachas pastebi ir mato visus dalykus, tiek atvirus, tiek ir slaptus. Jis žino žmonių slaptus motyvus ir mintis ir Jam nereikia jokių kitų įrodymų. Jo žinios ir matymas yra pilnai užtenkamos.

[2196] Yra duodamas paaiškinimas, kodėl kartais atrodo, jog gerovė lydi nedorėlius. Paaiškinimas yra trejopas: (1) laikini šio gyvenimo dalykai yra mažai vertingi amžinų dalykų schemoje; (2) net jei jie yra suteikiami, taip yra ne dėlto, kad jų gavėjai to troško, bet pagal tikslų Alacho Planą; ir (3) galų gale nusidėjėliams yra amžina Kančia ir malonės netekimas, - Pragaras, kas yra blogiau negu sunaikinimas šio pasaulio požiūriu.

[2197] Tada visas išdidumas ir įžūlumas bus sumenkinti. Nemalonė ir pašalinimas iš „Alacho Akivaizdos“ jiems bus bausmė, kurios dydžio neįmanoma nusakyti mūsų dabartinio materialaus pasaulio terminais.

[2198] Tai yra kontrastas paskutiniajai eilutei. Tie, kurie trokšta tik žemiškų dalykų, kartai jų gauna ir netinkamai juos pavartoja. Tie, kurių akys žvelgia į Pomirtinį Gyvenimą, taip pat gauna savo Viešpaties dosnumo dalį, jei jie išpildo sąlygas, paaiškintas sekančioje žinutėje; tačiau jų norai ir pastangos yra labiau priimtinos Alacho akivaizdoje.

[2199] Vien tik norėti moralinio ir dvasinio gėrio nepakanka. Tai turi būti paremiama atkakliomis pastangomis ir palaikoma gyvo Tikėjimo. Tokiomis sąlygomis troškimai yra Alacho priimami.

[2200] Alacho malonėmis apipilami visi, - teisingi ir neteisingi, nusipelnę ir nenusipelnę. Tačiau yra skirtumas, paaiškintas paskutinėse dviejose eilutėse.

[2201] Tegul žmogus nemano, kad visos dovanos yra lygios savo verte. Dvasinės dovanos yra žymiai aukštesnės garbingumu ir tikra verte negu laikinosios. Todėl yra visiškai neteisinga lyginti nedorėlio žemišką turtą, kai šis akivaizdžiai jo trokšta, su dvasiškai vertingu žmogumi. Nėra jokio palyginimo tarp jų, kuomet matuojama teisingais standartais.

[2202] Dovanų nelygumo įžvelgimas trumparegį žmogų gali priversti suabejoti Alacho objektyvumu. Bet kaltė priklauso nuo tokių žmonių žinių ir Tikėjimo noro. Nėra jokio pateisinimo jiems siekti garbinti kitus objektus nei Alachas, kadangi nėra nieko, ką būtų verta garbinti, išskyrus Alachą.

[2203] Jei kvaili žmonės atsigręžia į klaidingus garbinimo objektus, jie ne tik nusivils, bet ir praras savo bendražygių pagarbą ir dvasine prasme taps skurdžiais. Visi jų talentai ir jų darbai neduos jokios naudos.

[2204] Čia yra sugretinamos dvasinės ir moralinės pareigos. Mes turime garbinti tik Alachą, nes tik Alachas yra vertas garbinimo, o ne todėl, kad „Viešpats, tavo Dievas yra pavydus Dievas, baudžiantis už tėvų neteisingumą vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie nekenčia Manęs.“ (Egzodas, xx. 5).

Atkreipkite dėmesį, kad garbinimo aktas gali būti tiek ir bendras, tiek ir individualus; tam yra daugiskaita ta‘budú. Švelnumas tėvams yra individualus pamaldumo aktas; tam yra vienaskaita taqul, qul ir t.t.

[2205] Taip pat xv. 88 ir išn. 2011. Metafora yra apie aukštai skraidančią paukštę, kuri  iš švelnumo apglėbia sparnu savo palikuonis. Tai tinka dvigubai: (1) Kada tėvai buvo stiprūs, o vaikas bejėgis, jis buvo apipiltas tėviška meile; o kada vaikas užauga ir yra stiprus, o tėvai bejėgiai, ar gali jis padaryti mažiau nei suteikti tokį pat švelnų rūpestį savo tėvams? Ir dar (2): jis privalo traktuoti tai su švelniu nuolankumu: nes negi tėviška meilė neprimena jam didžiosios meilės, su kuria Alachas puoselėja Savo kūrinius? Čia yra kažkas daugiau negu paprastas žmogiškas dėkingumas; jis pakyla į aukščiausią dvasinį lygį.

[2206] Atkreipkite dėmesį, kad yra reikalaujama gerbti tėvą ir motiną, ne „kad tavo dienos gali būti ilgos žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, davė tau“ (Egzodas, xx. 12), bet žymiai aukštesniu ir universalesniu pagrindu, tinkančiu tobulesniam atskleidimui. Pirmoje vietoje yra įsakyta ne vien tik pagarba, bet ir puoselėjantis švelnumas ir nuolankumas tėvams. Antroje vietoje šis įsakymas yra sulyginamas su įsakymu garbinti Vieną Tikrą Dievą. Tėviška meilė mums turėtų būti dieviškos meilės pavyzdžiu: niekas, ką mes kada nors galime padaryti, iš tikro nekompensuos to, ką mes gavome. Trečioje vietoje (žiūrėti sekančią eilutę) mūsų dvasinė pažanga taip yra patikrinama: mes negalime tikėtis Alacho atleidimo, jei esame šiukštūs ir negeranoriški tiems, kurie nesavanaudiškai mus užaugino.

[2207] Yra sprendžiama pagal širdį, jos slaptus ir nematomus motyvus – nes Alachas visus juos žino.

[2208] Žydų dekaloge, kuris buvo duotas primityviems ir kietaširdžiams žmonėms, šiam Švelnumo patobulinimui, - tiems, kurie stokoja, ir keliautojams (t.y., visiškai nepažįstamiems, kuriuos tu sutinki) – nėra vietos. Nebuvo ir didelio pavojaus, kad jie energingai švaistys savo turtą. Netgi įsakymas „gerbk savo tėvą ir motiną“ eina po formalaus Šabo šventimo. Pas mus, Alacho garbinimas yra susietas su švelnumu – tėvams, giminaičiams, stokojantiems, tiems, kurie yra toli nuo savo namų, nors jie gali būti visiškai mums nepažįstami. Tai nėra vien tik žodinis švelnumas. Jie turi tam tikrų teisių, kurios privalo būti išpildytos.

[2209] Visa labdara, švelnumas ir pagalba yra sąlygota mūsų resursų. Nėra jokio vertingumo, jei mes leidžiame vien tik iš bravūros ar dėl tuščio pasirodymo. Kiek šeimų sužlugo dėl milžiniškų išlaidų vestuvėms, laidotuvėms ir pan., arba dėl to, ką jie vadina „paslauga draugams ar giminėms“, arba atiduodami tvirto kūno elgetoms? Niekam šis įsakymas nebuvo tiek reikalingas, kiek šiandienos musulmonams. 

[2210] Švaistūnai nėra paprasčiausi kvailiai. Jie yra iš tos pačios šeimos kaip ir Šėtonas. Ir pats Šėtonas nupuolė dėl savo nedėkingumo Alachui. Taigi, tie, kurie netinkamai naudoja arba švaisto Alacho dovanas, taip pat yra nedėkingi Alachui.

[2211] Jūs galite turėti „nusigręžti“ nuo žmonių dėl dviejų priežasčių: (1) jūs galite neturėti lėšų juos pavaišinti ir suteikti jiems jų teisių; arba (2) jūs galite turėti duoti jiems platų gultą, nes jų mintys nėra kaip jūsų mintys. Abiem atvejais nėra jokio poreikio šiukščiai su jais kalbėti. Jūsų žodžiai turėtų būti „ramaus švelnumo“, t.y. tam tikros švelnumo rūšies (ne vien tik šalto mandagumo), kuris kyla iš pamaldumo, supratimo ir ramumo virš bereikalingų apsunkinimų žmonių santykiuose. 

[2212] Taip pat šykštumo frazė v. 64. Mes neturėtume būti tokie dosnūs, kad patys nuskurstume ir užsitrauktume teisingą išmintingųjų pasmerkimą. Tačiau neturėtume ir sulaikyti savo resursus nuo teisingų poreikių tų, kurie turi teisę į mūsų pagalbą. Netgi nepažįstami turi tokią teisę, kaip mes matėme xvii. 26. Mes privalome laikytis teisingo kiekio tarp mūsų galimybių ir žmonių poreikių.

[2213] Jei kvailas švaistūnas įsivaizduoja, kad jo dosnumas, netgi kai tai žlugdo jį patį, yra gerai kitiems žmonėms, jam yra primenama, kad Alachas visais pasirūpins. Jis žino kiekvieno tikrus poreikius ir pasirūpina jais. Kai kuriems jis gausiai duoda, bet visais atvejais Jis duoda teisingais kiekiais. Kas mes esame, kad pretenduotume į didesnį dosnumą?

[2214] Arabai buvo įpratę prie mergaičių vaikžudystės. Nuolat kariaujančioje visuomenėje sūnus buvo jėgos šaltinis, tuo tarpu dukra buvo silpnumo šaltinis. Netgi šiais laikais pasitaiko vaikžudystės kitose šalyse dėl ekonominių priežasčių. Šis nusikaltimas prieš vaikų gyvybes čia yra apibūdinamas kaip viena iš didžiausių nuodėmių.

[2215] Svetimavimas yra ne tik savaime gėdingas ir nesuderinamas su savigarba ar pagarba kitiems, bet taip pat ir atveria kelią kitoms blogybėms. Tai griauna šeimos pamatus: veikia prieš vaikų gimdymą; tai gali būti žmogžudysčių, ilgalaikės nesantaikos, reputacijos ir turto praradimo priežastimi, o taip pat ir ilgam susilpninti visuomenės ryšius. To turėtų būti vengiama ne tik kaip nuodėmės, bet ir reiktų vengti bet kokios pagundos, priartėjimo prie to.

[2216] Apie Qisás žiūrėti ii.178 ir išnašas ten. Pagal ten išdėstytus griežtus apribojimus gyvybė gali būti atimama už gyvybę. Paveldėtojas turi teisę reikalauti gyvybės; bet jis privalo neperžengti atitinkamų ribų, nes jam padeda Įstatymas. Kai kurie Komentatoriai supranta „jį“ sakinyje „jam padeda (Įstatymas)“ kaip žymintį paveldėtoją to asmens, prieš kurį Qisás yra siekiama. Jam taip pat bus Įstatymas padės, jei pirmojo užmuštojo paveldėtojas peržengs Įstatymo ribas.

[2217] Taip pat vi. 152 ir kitos vietos, kalbančios apie našlaičius, pvz., ii. 220. Jei našlaičio nuosavybė yra paliečiama, tai turi būti jos pagerinimui arba duoti jam ką nors geriau negu jis turėjo prieš tai, - niekada dėl asmeninės globėjo naudos. Sandėris, kuris būtų pakankamai sąžiningas tarp dviejų nepriklausomų žmonių, yra nesąžiningas globėjo ir jo globojamo našlaičio atveju, iki kol pastarasis sulaukia pilno supratimo amžiaus. 

[2218] Ashuddahu reiškia amžių, kuomet našlaitis pasiekia pilną jėgos ir supratimo brandą, tarkim tarp 18 ir 30 metų. Nustatytas brandos amžius gali būti 18 metų (kaip dėl tam tikrų priežasčių yra Indijoje) ar 21 metai (kaip Anglijoje). Dėl tam tikrų priežasčių musulmonų teisėje jis gali būti mažesnis nei 18 metų. Našlaičio labui šiuo atveju yra reikalaujama žymiai griežtesnio standarto.

[2219] Žymimasis artikelis al čia turi bendrąją reikšmę ir geriausiai yra verčiamas „kiekvienas“.

[2220] Pagal kontekstą minimi įsipareigojimai būtų siejami su naudingomis sutartimis, susijusiomis su našlaičių turtu, ar pažadais ar įsipareigojimais, duotais globėjo arba numanomais dėl jo paskyrimo. Tačiau žodžiai yra bendri ir gali būti interpretuojami bendrine prasme. Atkreipkite dėmesį į tai, kad šio sakinio nėra panašioje dalyje vi. 152, kur yra aptariami socialiniai įstatymai: jis tinka čia, kur yra aptariama globėjo asmeninė ir individuali atsakomybė.

[2221] Teisingų kiekių ir svorių yra ne tik savaime teisinga, bet galiausiai yra ir geriausias privalumas asmeniui, kuris tai duoda.

[2222] Tuščias smalsumas gali privesti mus iki nosies kišimo į blogį, nors mūsų nežinojimas ir yra blogis. Mes privalome saugotis kiekvieno tokio pavojaus. Mes privalome klausytis tik tokių dalykų, kurie yra mums žinomi kaip turintys palankių atsiliepimų ir žiūrėti į dalykus, kurie yra geri ir pamokantys, praturtinantys mūsų širdis jausmais arba protą idėjomis, iš kurių mes turime priežastį tikėtis dvasinės naudos. Mes būsime pakviesti atsiskaityti už kiekvieno mums duoto užsiėmimo atlikimą. Tai truputį daugiau nei įžymi Japonijos šventyklos skulptūra, vaizduojanti tris beždžiones, laikančias savo rankas ant ausų, akių ir burnos, atitinkamai parodančias, kad jos nėra pasiruošusios girdėti kokį nors blogį, ar matyti kokį nors blogį, ar kalbėti kokį nors blogį. Čia tuščias smalsumas yra smerkiamas. Beprasmiškumo reikia vengti, net jei jis ir nepasiekia tikro blogio laipsnio.

[2223] Įžūlumas arba pasipūtimas, arba perdėtas savo galių ar galimybių iškėlimas yra pirmas žingsnis į daugybę blogybių. Be to, tai nepagrįsta. Visos mūsų dovanos yra iš Alacho.

[2224] Moralinė teisė, išdėstyta xvii. 23-39 yra žymiau tobulesnė už skurdų dekalogą, nes ji suranda motyvus, atkreipia dėmesį į silpnus ir bejėgius, jei pasiekiame kokį nors tikrą Alacho supratimą. Ji prasideda Alacho, Vieno Tikro Dievo, garbinimo paminėjimu ir panašiu paminėjimu baigiasi, taip pabrėžiant faktą, kad  meilė Alachui apima meilę žmogui ir praktinę pagalbą mūsų bendražygiams. 

[2225] „Pasmerktas“ sugrąžina mus prie xvii. 29. Tarp jos ir šios eilutės yra iš gobšumo padaromų nusikaltimų ir savanaudiško kitų žmonių teisių nepaisymo paminėjimas. „Atstumtas“ sugrąžina mus prie xvii., nuo kurios iki čia mes turime išvardintus nusikaltimus, kurie vedą į Alacho pasigailėjimo netekimą. Pastaroji atkarpa, žinoma, yra platesnė nei pirmoji. Atkreipkite dėmesį, kaip subtiliai du minčių srautai yra čia sujungiami.

[2226] Taip pat xvi. 57-59. Primygtinis tikro garbinimo reikalavimas taip pat reiškia ir klaidingo garbinimo ar Alachą menkinančio garbinimo pašalinimą. Ten, kur dukterys buvo niekinamos ir netgi jų gyvybės turėjo būti saugomos specialiais įstatymais, kas gali būti baisiau nei dukterų priskyrimas Alachui?

[2227] Korane dalykai yra aiškinami iš visokių požiūrio taškų – individualaus ir tautinio, per istorijas, alegorijas, kalbines figūras bei per kategoriškus įsakymus. Tačiau tie, kurie yra blogi, vietoj to, kad pasimokytų iš tokių nurodymų, dažnai dar toliau nuklysta nuo Tiesos.

[2228] Yra vienintelis Vienas Tikras Dievas.  Bet jei, kaip politeistai sako, ir būtų buvę pagalbinių dievų, tačiau jie būtų turėję paklusti Visagalio Dievo Sostui ir garbinti Jį.

[2229] Visa Kūryba, gyvoji ir negyvoji, pažymi Alacho garbę ir šlovina Jį, - gyvoji sąmoningai, o negyvoji per požymius, kurie rodo Alacho vienovę ir šlovę. Visa Gamta liudija Jo galią, išmintį ir gerumą. Tiktai „jūs“, t.y. tie, kurie atmetate visą savo prigimties srovę ir neigiate Tikėjimą vien dėl to, kad jums buvo suteiktas ribotas pasirinkimas ir laisva valia, - tai tik tokie kaip „jūs“ nesupranta to, ką kiekvienas kitas kūrinys supranta ir skelbia su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Koks turi būti jūsų smukimas! Tačiau Alachas dar yra kantrus ir atleidžia jums! Toks yra Jo gerumas!

[2230] Nematomą šydą: kai kurie Komentatoriai čia mástur supranta kaip ekvivalentą sátir: šydas, kuris padaro nematomu, storas ar tamsus šydas. Bet aš manau, kad mástur (neveikiamoji rūšis) reikšmė „paslėptas arba nematomas“ labiau derinasi su visu skyriumi. Jei visa gamta, išoriškai ir savyje, skelbia Alacho šlovę, tie nelaimingieji, kurie atsikerta nuo savo geresniosios prigimties, yra atskirti nuo Alacho tarnų ir Alacho atskleidimo, nes (1) jie netinka būti jų kompanijoje bei (2) todėl, kad Alacho tarnai ir Alacho Atskleidimas privalo būti apsaugotas nuo kančių, kurias šventvagiškos kalbos ar maištas gali sukelti jų nesuteptai prigimčiai. Šydas, nors ir yra nematomas, yra nemažiau realus.

[2231] Nematomo šydo, uždėto ant nereligingųjų dėl jų sąmoningo Tiesos atmetimo, pasekmė yra tai, kad jų protai apgaubti rūku, ir jie negali suprasti, bei kad jų ausys yra užkimštos, ir jie negali girdėti. Kitais žodžiais tariant, Blogio rezultatai susikaupia, užtemdydami Alacho malonę.

[2232] Žiūrėti paskutiniąją išnašą. Kadangi taip jau yra, tai vienintelis nusidėjėlių Alacho Tiesos klausimosi motyvas yra pasišaipymas iš jos vietoje vadovavimosi ja. Jie gali dėtis besiklausančiai, tačiau kuomet jie susitinka nuošaliai, jie parodo tikrąsias savo spalvas. Taip pat ii. 14. Jie negali susilaikyti matydami, kad Alacho Žodyje yra savotiško žavesio ir patrauklumo bei kad tai paguodžia, padeda ir pakylėja daugybę žmonių, kurie tai priima teisinga dvasia, todėl jie dedasi esą aukščiau tokių žmonių ir juokiasi iš jų dėl klausymosi kažkieno, kas yra paprasčiausiai paveiktas kažko, ką jie vadina magija!

[2233] Atkreipkite dėmesį, kad yra naudojamas žodis „Sabilán“, t.y. „kelias“ bendrąja prasme. Nuklysdami jie pametė kelią; bet niekada jie negalės rasti jokių būdų sugrįžti į tą kelią arba pateisinti save, arba padaryti gerais savo nedorus palyginimus.

[2234] Jie nesuvokia, kad Alachas, Kuris kartą juos sukūrė iš nieko, gali ir dar kartą juos sukurti su praeities prisiminimais tam, kad atsiskaitytų su Juo dėl to, kaip jie išnaudojo jiems suteiktus talentus ir galimybes. Jeigu tai bus naujas Sukūrimas, na ir kas? Kaulai ir dulkės bei pelenai gali vis dar išlaikyti kažką iš asmenybės, kas buvo joje saugoma. Bet netgi jei jie pavirstų akmenimis ar geležimi, ar dar kuom nors, ką jie suvokia kaip labiausiai nepanašų į juos, vis viena Alachui nėra nieko neįmanomo! Jis aiškiai atsiuntė Žinią, kad mes būsime prikelti atsiskaityti, ir Jo Žinia būtinai yra tikra.

[2235] Skeptikas pakeičia savo poziciją, kada argumentais yra priremiamas prie sienos. Toliau nebėra logiška sakyti, kad to negali įvykti arba kad nėra nė vieno, kas galėtų sugrąžinti jam gyvybę ir atmintį. Dabar jis jau netvirtai jaučiasi ir sako: „Ką gi, kada tai įvyks?“ Tikslaus laiko pasakyti negali joks žmogus. Iš tikrųjų tas įvykis bus tokioje plotmėje, kurioje nebus Laiko. Mūsų santykinės laiko ir erdvės idėjos bus visiškai apverstos. Tada mums atrodys, jog tai nebuvo per ilgai atidėliojama, o atėjo per greitai!  Žiūrėti sekančią eilutę ir išnašą.

[2236] Gali būti taip, kad ši eilutė neturėtų būti kabutėse dėl veiksmažodžio „sakyk“, esančio paskutinės eilutės pabaigoje. Tokiu atveju atsakymas skeptikui užsibaigtų paskutinėje eilutėje, o ši eilutė būtų bendras teiginys, tinkantis ir doriesiems, kurie prisikels šlovindami Alachą. Be visumoje, mano nuomone, yra geriau laikyti šią eilutę dalimi atsakymo skeptikui, minimam paskutinėje eilutėje.

[2237] Kad ir koks buvo jūsų dvasinis aklumas šiame gyvenime, „naujas sukūrimas“ atvers jūsų akis Tiesai. Niekas daugiau nebus klaidingai suprantantis Alacho Realybę, tačiau, naujų aplinkybių verčiamas, turės pripažinti Tiesą ir šlovinti Alachą. Visi bus nustebę, regis, greitai praskriejusiu laiku, kuomet jie gyveno savo trumpalaikį gyvenimą žemėje. Tada jie supras jo tikrąją vertę.

[2238] Šis įsakymas apima dvi situacijas: (1) Netgi savo priešams ir Alacho priešams reikia kalbėti nešališkai: kas jūs tokie, kad teistumėte kitus? Teisti priklauso tik Alachui vienam, nes Jis žino jus (t.y. visą žmoniją) geriausiai, o jūsų žinios geriausiu atveju yra nepakankamos. Šėtonas visada stengiasi suskaldyti žmoniją. (2) Tarp savų jūs irgi neturėtume puoselėti įtarimų, bet kalbėti mandagiai pagal aukščiausius žmogaus kalbos standartus. Netinkamas arba šiukštus žodis gali sugriauti visas pastangas sukurti vienybę, nes ardančių veiksnių yra gausiau negu vienijančių. 

[2239] Žmogus nė akimirkai neturėtų puoselėti minties, kad jis yra išmintingesnis už Alachą. Alacho žinios yra visa apimančios. Jei Jis suteikia malonės tiems, kuriuos jūs laikote nusidėjėliais, arba bausmę tiems, kuriuos jūs laikote dorais, tai problema yra jūsų klaidingos žinios ir išvados, o ne Alacho teisingas Planas. Netgi Alacho Pasiuntiniai nėra atsiunčiami organizuoti ir tvarkyti žmonių reikalų, bet tiktai išmokyti Alacho Žinios. Tai kaip gali eilinis žmogus leisti sau teisti kitus žmones? Mashiyat – Alacho Valia ir Planas – yra aukščiau visų žmonių išminties.

[2240] Mes neturėtume teisti ne tik kitų eilinių žmonių ir kabinėtis prie jų. Mes neturėtume ir apie Alacho Pranašus spręsti pagal neteisingus standartus. Nors vienas gimė neraštingoje Arabų padermėje, tačiau jis yra malonė visam pasauliui. Jei vienas kalbėjo su Alachu kaip Kalimullah arba kito gyvybė prasidėjo stebuklingai, tai dar nerodo jokio viršumo. Tai tereiškia, kad Alacho išmintis yra gilesnė negu mes galime suvokti.

[2241] Dovanos, su kuriomis pasirodo pranašai, gali būti skirtingos pagal pasaulio, kuriame jie gyveno, ir laikmečio, poreikius. Tai yra nusprendžiama Alacho išminties. Ryškus čia pateikiamas pavyzdys yra Dovydo dovana prieš kitus. Dovydui buvo duota Zabúr, Psalmynas arba Psalmės, skirtos Alacho garbinimui ir šlovinimui. Dėl Psalmių Knygos žiūrėti iv. 163 ir išn. 669, kur yra tokie patys žodžiai apie Dovydą.

[2242] Žmonių įtarumas tarpusavyje ir pranašais buvo pasmerktas ankstesnėse eilutėse. Dabar mes priėjome visų stipriausią pasmerkimą – kokių nors būtybių, prilygstančių arba esančių viename lygyje su Vienu tikru Dievu, įsivaizdavimo. Alachas turi galios – jos neturi jokios galios. Jos negali išspręsti žmonių bėdų. Jos netgi negali sušvelninti ar pakeisti jų taip, kad bent suteiktų palengvėjimą. Kam įsitraukti į klaidingą garbinimą?

[2243] Ten, kur yra garbinami žmonės, didvyriai, pranašai arba angelai, garbinimas yra beprasmis; nes (1) netgi jei jie yra geri ir šventi bei taip arti Alacho, vis viena net artimiausieji iš jų turi ieškoti būdų priartėti prie Alacho. Jie siekia tokių būdų, konkrečiai, tikisi Alacho Malonės; (2) nors pagal jų tikrąją prigimtį mums atrodo neįmanoma, kad jie užsitrauktų Alacho Rūstybę, vis viena jie yra tik kūriniai ir yra priklausomi nuo asmeninės atsakomybės įstatymo.

[2244] Šios eilutės yra paskutiniosios eilutės pabaigos komentaras. „Tavo Viešpaties Rūstybė yra tai, ko reikia paisyti“. Bedieviai neapgalvotai meta iššūkį Alacho Rūstybei, bet ar jie suvokia jos pobūdį? Netgi geriausia iš mūsų privalo drebėti iš siaubo, kai pagalvoja apie to pasekmes, jei nebūtų Jo beribės Malonės. Tie, kurie neigia Pomirtinį Gyvenimą, neįstengia suvokti jo baisių Ženklų. Jie dabar prašo Ženklų ir Stebuklų, bet ar jie suvokia, kad jų pasirodymas reiškia sunaikinimą ir vargą tiems, kurie atmeta tikėjimą? Jie pasirodys pakankamai greitai. Visas pasaulis bus sukrėstas prieš Teismo Dieną. Išmintingųjų reikalas yra tam pasiruošti.

[2245] Praeities kartos žiūrėjo į Ženklus ir Stebuklus su panieka arba pasipiktinimu ir tai buvo jų pražūtis. Tiktai Alacho Malonė suteikia jiems Pasigailėjimą kuriam laikui ir sulaiko nuo tų Ženklų ir Bausmių pasirodymo, kurios sunaikintų juos, jei jie būtų tuojau pat teisiami. 

[2246] Pavyzdys cituojamas iš Thamúd istorijos. Nuostabi Kupranugarė buvo jiems atsiųsta kaip Ženklas ir Simbolis. Per savo nedorumą jie papjovė ją. Taip vietoj jų pataisymo ji tapo jų sunaikinimo priežastimi, nes atsiskleidė jų nuodėmės ir maištas. Dėl Kupranugarės istorijos ir nuorodų į skyrius, kuriuose ji yra minima, žiūrėti vii. 73 ir išn. 1044.

[2247] Ženklai ir Stebuklai yra Alacho siunčiami kaip perspėjimas, sukelti siaubą nusidėjėlių širdyse ir sugrąžinti juos į teisingą kelią. Aš aptariau Baimę kaip kai kurių kietaširdžių pasitaisymo motyvą 82-oje išnašoje. Bet kai kurios širdys yra tokios kietos, kad netgi šis motyvas jų neveikia. Kadangi jie turi Alacho jiems suteiktą ribotą laisvą valią, jie turi ir pasirinkimo galimybę. Tačiau kada jie iš tikro pasirenka blogį, Alachas iš Savo begalinės Malonės atideda jų bausmę ir pašalina staigaus jų susinaikinimo progą sulaikydamas Ženklus, kurie sudarytų sąlygas dar labiau jiems nusidėti ir pasiekti visišką susinaikinimą.

[2248] Nuoroda galėtų būti į lxxii. 28, greičiausiai ankstyvasis Mekos atskleidimas. Bet argumentui laikas neturi reikšmės. Ši eilutė natūraliai skyla į tris dalis. Įspėjimai ir Ženklai yra siunčiami arba nesiunčiami pagal Alacho Išmintingiausią Malonės ir Teisingumo Planą. Tai jokiais būdais neprieštarauja tariamai nusidėjėliams suteiktai laisvei, nes (1) bet kokiu atveju Alachas yra aplink visus Savo kūrinius, ir Jo atidėjimas kaip Malonės Ženklas jokiu būdu nesumenkina Jo galios; (2) Tiesos Vizijos, suteiktos Alacho Pranašams, pačios savaime yra Ženklai, per kuriuos jie gali įspėti bedievius ir (3) kartais yra gailestingiau suteikti jiems laiko, nenuteisiant staigiai.

[2249] Kai kurie Komentatoriai priima tai kaip nuorodą į Mi‘raj (xvii.1), o kiti – kaip į kitas vizijas. Tokios vizijos yra stebuklai, tampantys kliūtimis netikintiesiems. Jie yra tikėjimo žmonių pastiprinimas. Tokiu būdu jie yra „išbandymas žmonėms“.

[2250] Zaqqúm medis, kartus ir dygus medis, apibūdinamas kaip augantis iš Pragaro dugno, viso, kas nemalonu, simbolis. Žiūrėti xxxvii. 62-65; xliv. 43-46 ir lvi. 52. Visos tos suros yra chronologiškai ankstesnės nei ši sura. Pavadinimo pritaikymas myrobalan rūšies medžiui Jericho rajone, mano nuomone, įvyko postkoraniniu laikotarpiu.

[2251] Taip pat vii. 11-18, kuriame yra kalbama, kaip ir šiuo atveju, apie individualios žmogaus sielos gundymą, tuo tarpu ii. 30-38 kalba apie bendrą žmonių priedermę per Adomą. Pasipūtimas, pavydas, pagieža ir neapykanta yra Iblís istorijos sudedamosios dalys.

[2252] Blogio (Šėtono) valdžia žmogui yra dėl žmogaus ribotos laisvos valios. Kitais žodžiais sakant, žmogus pats pasiduoda Blogiui. Tačiau Šėtonas neturi jokios galios tiems, kurie ištikimai garbina ir tarnauja Alachui. Tai aiškiai yra paminėta 65 eilutėje ir kitose vietose.

[2253] Šėtono galia yra iš karto atmetama, bet ne be aiškaus įspėjimo. „Daryk kaip išmanai; jei kuris nors iš jų netinkamai naudos savo laisvą valią ir sąmoningai seks tave, jie privalės su tavimi priimti ir pasekmes; visi jūs atsakysite pagal savo asmeninę atsakomybę.“

[2254] „Daryk kaip išmanai; bet jūs abu esate įspėti, kad tas kelias veda į sunaikinimą.“

[2255] Blogis turi daugybę žabangų žmonijai. Į pirmą vietą iškeliamas balsas – viliojanti asmeninis patrauklumas, kuris „parodo bloguosius esančius gerąja dalimi.“

[2256] Prievartinis Blogio puolimas yra apibūdinamas kavalerijos ir pėstininkų metafora. Kada meilikavimas ir gundymas tariamu gerumu nepadeda, tada griebiamasi atakos su prievartos ginklais, - visokių rūšių, kaip yra įvairi organizuotos armijos ginkluotė. 

[2257] Jei pirmosios atakos yra atlaikomos, Blogis turi ir kitokių ginklų savo arsenale. Materialūs vaisiai yra pakabinami prieš akis, nedorai įgyti turtai ir nuodėmės vaikai, kurie atsiranda per tam tikra mėgavimąsi aistromis. Arba tai gali būti vaikai, atsidavę nuodėmei ir žemiškai naudai, ir t.t. O tada yra daugybė įvairių pažadų ateičiai. 

[2258] Tai yra įterptinis sakinys, parodantis, ko verti yra Šėtono pažadai.

[2259] Ši eilutė turėtų būti skaitoma kartu su dviem ankstesnėmis, kad užbaigtų jų prasmę. Blogis neturi jokios galios, išskyrus tuos, kurie pasiduoda jo kibimui.

[2260] Kadangi Blogis neturi jokios galios nuoširdiems Alacho tarnams, jie turėtų pasitikėti vien tik Juo. Nes Jis yra Pilnai Galintis atlikti jų reikalus ir, iš Savo gailestingumo, apsaugoti juos nuo bet kokios žalos ir pavojaus.

[2261] Ši jūros iliustracija ir įgūdis, kuriuo naudodamasis žmogus lengvai ja keliauja iš Alacho malonės tam, kad įgytų materialinės naudos per prekybą, socialinės naudos per žmogišką bendravimą bei dvasinės naudos per žinias, yra dažnai naudojamas pabrėžti Alacho gerumą žmogui. Taip pat ii. 164.

[2262] Su Alacho puikiomis dovanomis ir malonėmis yra kontrastuojamas žmogaus nedėkingumas. Esant pavojui, jis atsimena Alachą, Vieną Tikrą Dievą, tačiau vėl grįžta prie savo išsigalvojimų, kada pavojus praeina.

[2263] Žmogus nebūtų saugus nei sausumoje, nei jūroje, jei nebūtų Alacho gailesčio ir malonės. Kaip įtikinamai tai buvo mums parodyta per Quetta žemės drebėjimą 1935 metų gegužės 31 dieną, kada dešimtys tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo per kelias akimirkas naktį, palaidoti griuvėsiuose! Istorijos apie smarkius, griaunančius tornadus šiaurinėse Jungtinių Valstijų vietovėse taip pat yra įspūdingos. Sunaikinimas yra toks staigus, kad aukos neturi nė trupučio laiko pasiruošti. Jos paprasčiausiai nušluojamos.

[2264] Jei žmogus bėga nuo Alacho Rūstybės, jam niekur nėra saugu. Jis gali bėgti iš jūros į žemę ir vėl grįžti iš žemės į jūrą. Tačiau jo gyvybė priklauso nuo visų reikalų Tvarkytojo. Jis gali grįžti į jūrą vėl ir vėl ir galbūt galiausiai ten nuskęsti.

[2265] Išskirtinumas ir garbė, skirta Alacho žmogui, yra perskaičiuojama tam, kad pabrėžti atitinkamas žmogaus pareigas ir atsakomybes. Jis yra pakylėtas į garbingą poziciją virš žvėriškų kūrinių: jam buvo suteikti talentai, kurių dėka jis gali keliauti iš vienos vietos į kitą žeme, vandeniu, o dabar ir oru: Alachas aprūpina visomis išlaikymo priemonėmis ir kiekvienos jo natūros dalies augimu; ir jo dvasiniai sugebėjimai (brangiausia Alacho dovana) pakylėja jį aukščiau didesnės dalies Alacho Kūrinių. Negi tada jis neturėtų suvokti savo kilnaus likimo ir pasiruošti tikram savo Gyvenimui Po Mirties?

[2266] Aš aptariau įvairias Imám reikšmes ii. 124, išn. 124. Kokia reikšmė yra čia? Komentatoriai neturi vieningos nuomonės. Kai kurie Komentatoriai supranta tokią reikšmę, kad visi Žmonės ar Grupės pasirodys su savo Vadovu, kuris paliudys jos dorybes arba nuodėmes: taip pat xvi. 84. Kitas požiūris yra toks, kad Imamas yra jų atskleidimas, jų Knyga. Trečias yra toks, kad Imamas yra kitame sakinyje minimas darbų įrašas. Aš teikiu pirmenybę pirmajam.

[2267] Pažodžiui, pagal fatíl, datulės kauliuko įtrūkimo plonos odelės, dydį: ji neturi jokio dydžio.

[2268] Teismo Dieną šviesos vaikai gaus ir atidžiai perskaitys savo įrašą, ir džiaugsmingai atiduos padėka Alachui už Jo Malones. O kaip bus su tamsos vaikais? Jie jau buvo akli šiame gyvenime ir tuomet negaus Alacho Palaikymo šviesos. Priešingai, jie išsiaiškins, kad kuo ilgesnį laiką jie keliavo, tuo toliau jie buvo nuklydę nuo Kelio.  Atkreipkite dėmesį į idėjų sujungimą – aklumas, šviesos nematymas, klydimas nuo tikro Kelio vis tolyn ir tolyn.

[2269] Taip nutinka su Alacho vyrais ir taip nutiko šventajam Pranašui – jie būtų pasaulio sugundyti daugybe dalykų, kurie paprastai pasauliui patinka, jei nors truputį jiems nusileistų. „Mažas nusileidimas“ gali tapti esminiu ir neutralizuoti visą Alacho atsiųstą mokymą. Jei tik Pranašas būtų priėmęs turtą ir postą tarp kuraišitų  ir „paprasčiausiai gerbęs“ jų stabus! Kuraišitai būtų įtraukę jį į savo vidinį ratą! Toks nesąžiningas melagis kaip Musailama būtų pasinaudojęs proga ir būtų pripažintas draugu ir partneriu. Tačiau Alacho Pranašai yra nepalenkiami. Jiems yra suteikta ypatingos stiprybės atsilaikyti prieš visokias tikėtinas apgaules.

[2270] Žiūrint iš tyro žmogaus taško, gali atrodyti tiesiog mandagu šiek tiek „nusileisti“ žmogaus silpnybei tam, kad išpildyti dievišką misiją. Bet dieviškam Pasiuntiniui yra suteikiama ypatinga stiprybė atsispirti tokioms pagundoms.

[2271] Jei toks dalykas būtų įmanomas tikram Alacho Pasiuntiniui, konkrečiai – kompromisas su blogiu ir savo misijos apleidimas, jam nebūtų buvę padaryta jokios išimties dėl asmeninės atsakomybės įstatymo. Iš tikrųjų, kadangi galia ir atsakomybė buvo didesnė, ir bausmė būtų buvusi didesnė. Ji būtų buvusi dviguba, - užgriuvusi šiame gyvenime ir įprasta bausmė mirštant ar po mirties už Tiesos apleidimą.

[2272] Motyvas laikytis pasaulio dėl kompromiso su Tiesa pats savaime yra klaidingas. Motyvas yra toks, kad kompromisas gali suteikti įtakos, postą ir galimybių, jei ne turto ir kitų gerų gyvenimo dalykų. Bet patys savaime (jei įgyjami) jie neturėtų jokios naudos ar pagalbos, jei prieštarautų Alacho įsakymui.

[2273] Taip nutiko šventajam Pranašui. Priešai stengėsi nubaidyti Alacho Pranašą iš savo tarpo tam, kad jie galėtų išvyti jį ir nebeįsileisti. Bet jie neatsižvelgė į Alacho Planą. Jei jie persekioja doruosius, jie patys sau kasasi kapus!

[2274] Tai nebuvo naujas dalykas istorijoje. Alachas saugo savus. Bedieviai negali ilgai mėgautis savo nedorumo vaisiais, nors jų bausmė ir yra atidėta kuriam laikui.

[2275] Komentatoriai taip supranta, kad čia yra įsakymas penkioms kasdienėms kanoninėms maldoms, konkrečiai: keturios nuo saulės leidimosi iš zenito iki pilnutinės nakties tamsos ir ankstyva ryto malda, Fajr, kuri dažnai yra lydima šventojo Korano skaitymo. Keturios popietės maldos yra: Zuhr, iš karto po to, kada saulė popiet pradeda leistis; ‘Asr, vėlyvoje popietėje; Magrib, iškart po saulėlydžio; ir Ishá, po to, kai saulėlydžio žara išnyksta ir stoja pilnutinė nakties tamsa. Nuomonės skiriasi dėl tam tikrų žodžių ir frazių reikšmės, tačiau dėl bendros skyriaus esmės sutampa. 

[2276] Ryto malda yra ypatingai išskiriama paminint ją atskirai, nes rytas yra „rami valanda“ ir ypatingi veiksniai veikia sielai pabundant iš nakties poilsio. Meldžiantis tą valandą vyksta ypatingas angeliškas liudijimas. 

[2277] Yra laikoma, kad š dalis yra skirta konkrečiai šventajam Pranašui, kuris paprastai meldėsi daugiau nei penkios kanoninės maldos. Tahajjud buvo malda po vidurnakčio, rytinėmis nemigo valandėlėmis.

[2278] Pranašas Pomirtiniame Gyvenime turėjo būti paskirtas į aukščiausią Garbės ir Šlovės Postą – Maqám Mahmúd, turint omeny jo pranašumą prieš kitus pranašus. Tiesioginė nuoroda galėtų būti tai, kad greitai pasibaigs mekiečių persekiojimas ir prasidės šlovingas darbas Medinoje.

[2279] Čia minimi įėjimas ir išėjimas gali būti interpretuojami keturiomis prasmėmis: (1) įėjimas į mirtį ir išėjimas prisikeliant: doriesiems, kurie apvalo savo sielą malda (paskutinė eilutė) ir dvasiniu Korano mokymu (sekanti eilutė), kiekvieną kartą ateina vis pilnesnis ir pilnesnis tiesos ir garbės supratimas ir turėjimas: tiems, kurie atitolsta nuo Alacho, efektas yra priešingas – tiesa tampa kartesnė, o vietoj garbės būna gėda ir atidengimas. (2) Pranašo įėjimas į naują gyvenimą Medinoje, kuris vis dar buvo ateities įsčiose, ir išėjimas iš persekiojimo ir melagysčių aplinkos, kuri supo jį jo gimtajame Mekos mieste, vis dar užsiimančiame stabmeldyste. (3) Dar vienas artėjančio Hijrat paminėjimas. Malda galėtų reikšti: „Tebūnie tai iš tyrų tiesos ir dvasinio garbingumo motyvų, o ne iš pykčio motyvų prieš Mekos miestą ir jo persekiotojus, arba ambicijų ar pasaulietiškos galios iš Medinos miesto, kuris buvo pasiruošęs viską pakloti po Pranašo kojomis.“ (4) Bendrai, įėjimas ir išėjimas kiekviename gyvenimo etape.

[2280] Visos maldos privalo būti dėl Alacho pagalbos ir valdžios. Kad ir kiek mes planuotume, mūsų sėkmė priklauso nuo Jo pagalbos. Kad ir kokie kilnūs būtų mūsų motyvai, mes neturime teisės statyti į pavojų bet kokios gyvybės, nebent tam suteiktų teisę Alacho Žodis. Pranašas veikia tiktai pagal Alacho pavedimus ir įkvėpimą.

[2281] Pagal savo prigimtį melagystė privalo pražūti, kadangi ji yra tiesos priešingybė. Tiesa privalo visada nugalėti.

[2282] Alacho atskleidime yra gydymo mūsų sužeistoms sieloms, vilties mūsų dvasinei ateičiai ir džiaugsmo dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Visi, kas veikia tikėdami, dalinasi šiomis privilegijomis. Vien tik maištautojai prieš Alacho Įstatymą patirs praradimų. Kuo daugiau jie priešinsis Tiesai, tuo giliau jie klimps į purvą – nuodėmės ir Rūstybės būseną, kuri yra blogiau už sunaikinimą.

[2283] Tiesa apsaugo mus nuo dviejų kraštutinumų: kada mes esame laimingi, esame apsaugoti nuo pasipūtimo, nes suvokiame, kad viskas ateina iš Alacho; kada mes kenčiame vargus, mes nepuolame į neviltį, nes žinome, jog Alachas yra mūsų patikimas prieglobstis ir pagalba.

[2284] Jei nedorėliai eina savo keliais, tai neturėtų mūsų varžyti. Tokia jų prigimtis. Mes privalome siekti ir tvirtai laikytis tikrojo vedimo.

[2285] Kokia yra įkvėpimo prigimtis? Kas jį suteikia? Ar galima užduoti Suteikėjui klausimus? Ar galime prašyti visko, ko trokštame? Tokių klausimų yra klausiama, kada kalbama apie įkvėpimą. Atsakymas yra pateikiamas čia – Įkvėpimas yra vienas iš aukštųjų patyrimų, kurie negali būti paaiškinami kasdienio gyvenimo patirtimi. Jis yra dvasinis. Dvasia (Gabrielius) neateina savo paties valia. Jis ateina pagal Viešpaties Įsakymą ir atskleidžia tai, ką Alachas įsakė jam atskleisti. Palyginus su visomis tikromis dieviškomis žiniomis, kiek nedaug eiliniai mirtingieji gali suprasti! Jiems gali būti duota tik tai, ką jie gali suprasti. Mes neturi teisės reikalauti visko, ko tik trokštame. Jei taip darytume, tik pasirodytume kvailiais, nes vadovavimas ateina iš Alacho Išminties, o ne iš mūsų pasaulietiškų žinių.

[2286] Netgi dvasinės žinios, kurios pasiekia mus, ateina tik dėl Alacho malonės. Jei jis būtų panorėjęs sulaikyti jas, kas būtų galėjęs su Juo pasiginčyti?

[2287] Tokiu atveju vienintelis dalykas, kuris galėtų užstoti mus, yra Alacho Malonė. Mes galime interpretuoti frazę plačiausia prasme lygiai kaip ir konkrečia prasme pagal titulą, kuris tinka Pranašui Muchamedui, Alacho Malonė. Taip mes nuo abstraktaus klausimo prieiname prie konkretaus Korano klausimo, kuris yra minimas tolimesnėse eilutėse.

[2288] Dėl „Jinns“ reikšmės žiūrėti vi. 100, išn. 929.

[2289] Korano įrodymas slypi jo paties grožyje ir prigimtyje bei aplinkybėse, kuriomis jis buvo paskelbtas. Pasauliui buvo mestas iššūkis parašyti panašią Knygą ir šis neparašė. Tai vienintelė atskleista Knyga, kurios tekstas iki šiandienos yra išlikęs tyras ir neiškraipytas. Taip pat, dėl panašaus iššūkio, ii. 23, x. 38 ir xi. 13.

[2290] Korane viskas yra detaliai paaiškinama iš įvairių požiūrio taškų per įsakymus, palyginimus, pavyzdžius, istorijas, alegorijas ir t.t. Jis ne vien tik papasakoja istorijas ar išsako neaiškius abstrakčius teiginius. Jis suteikia detalią pagalbą vidiniame ir išoriniame gyvenimuose.

[2291] Viena iš nedėkingumo formų gali būti tokia, kai yra atiduodama žodinė pagarba, tačiau nėra studijuoja kaip priklausytų (ii. 121, haqqa tiláwatihi), arba yra nepaklūstama jo nurodymams ir standartams.

[2292] Taip pat ii.60.

[2293] Šis nederantis ir negrabus stebuklų kratinys, kurio norėjo Netikintieji, yra labai tinkamas kontrastas nuosekliam ir pagrįstam argumentui, kuris prasidėjo paskutiniu 93 eilutės sakiniu ir tęsiasi iki 11 ir 12 skyrių, kurie pabaigia šią surą. Tai labai primena materialistinį žydų skeptikų įsivaizdavimą, kuris iš esmės buvo kaltas dėl žydų tautos nuopuolio (žiūrėti 104 eilutę). Ištroškusiems žmonėms, laikinai apsistojusiems dykumoje, vandens šaltinio radimas, kaip Mozės ar Zamzamo šulinio istorijoje, yra tinkamas stebuklas. Tačiau stebuklai nėra skirti netikinčių minių spoksojimui. Gražus, gerai drėkinamas Sodas yra Palaimos simbolis; tačiau skeptikas negali įsakyti Alachui sukurti tokį jo malonumui. Tą patį galima pasakyti apie namus, išpuoštus auksu, jei neatsižvelgsime į tai, kad šis simbolizmas yra dar labiau materialistiškesnis. Dangaus nukritimas, susitikimas su Alachu akis į akį, užkopimas į dangų kopėčiomis ar atsiuntimas popierinės knygos, kurią žmogus galėtų pačiupinėti, - visi jie yra nepagarbūs pasiūlymai, kurie nedaro jokio skirtumo tarp dvasinių ir materialių dalykų.

[2294] Kontrastuojami didingi skyriai, pradedant lxxxii. 1 arba xxv. 25, kur, kaip žinome, yra minimas galutinis dangaus skliauto sugriovimas pasaulinėje katastrofoje, su absurdišku reikalavimu, kad tai būtų padaryta skeptikų pramogai!

[2295] Taip pat ii. 55 ir iv. 153 apie izraelitų troškimą pamatyti Alachą akis į akį; ir vi. 8-9 apie angelų pasirodymą žmogaus įtikinimui.

[2296] Taip pat vi. 35 apie kopėčias į dangų.

[2297] Taip pat vi. 7 dėl materialistiškų skeptikų kvailos idėjos, kad dvasinis atskleidimas galėtų nusileisti iš dangaus ant popieriaus gabalėlio, kurį jie galėtų paliesti.

[2298] Alacho pranašas ar pasiuntinys yra žmogus, įsakytas Alacho. Jo užduotis nėra patenkinti nesąžiningų Netikinčiųjų užgaidas ir išsigalvojimus. Stebuklai, didingesni už bet kokius kvailus išsigalvojimus, kokius tik jie galėtų sugalvoti, jau buvo įvykdyti prieš juos.  Koranas buvo toks stebuklas. Jis yra per amžius išliekantis stebuklas. Kodėl jie netiki? Tikroji priežastis, kaip ir Iblio, buvo pagieža ir pavydas. Žiūrėkite sekančią eilutę.

[2299] Kada žmogus yra pakylėjamas garbėje ir kilnume, jo nuoširdūs broliai džiūgauja, nes tai yra garbė, kuri atspindi garbę jiems. Bet tie, kurie savo širdyse laiko pyktį, pavydi kaip ir jų prototipas Iblis (xvii. 61, išn. 2251). Tokiems žmonėms vien tik faktas, kad jų pačių brolis gavo Alacho malonę, yra pakankamai priežastis atsisukti prieš tą brolį. Bet kokios kitos priežastys, kurias jie gali išsigalvoti, yra tik apsimestinės.

[2300] Argumentas yra toks, kad jei angelai gyventų šioje žemėje, angelas iš dangaus galėtų būti atsiųstas kaip pasiuntinys jiems, kad jie abipusiai galėtų suprasti vieni kitus, ir Alacho Žinia galėtų būti išaiškinama be jokių sunkumų. Bet žemė yra apgyvendinta žmonių, ir patys žmonės yra suskirstyti į rases, grupes ar tautas. Kiekvienai Grupei yra atsiunčiamas pranašas iš jų tarpo: į ‘Ad – jų brolis Húd (xi. 50); į Thamúd – jų brolis Sálih (xi. 61) ir t.t. Iš esmės, jei nedorėliams esant tokiems, kokie jie yra, pasirodytų angelas, jis juos sutrikdytų ir sukeltų nematytas riaušes, kaip tokiu atveju, kuomet angelai atvyko pas Lotą (xi. 77-80). Bet kuriuo atveju jie negalėtų efektyviai įvykdyti misijos tarp žmonių (vi. 8-9).  

[2301] „Jei jūs norite tikro paliudijimo, tai ne tie išsigalvoti stebuklai, bet tikro amžinai esančio Dievo paliudijimas. Išgryninkite savo širdis ir prašykite Jo tikrai atgailaudami ir gailėdamiesi, - Jis ves jus ir parodys jums kelią.“

[2302] „Visos jūsų nenuoširdžios subtilybės yra niekam tikusios. Vienintelis teisingas vedimas yra Alacho vedimas. Jei jūs nesieksite Jo gailestingumo, jūs pražūsite. Be Jo, daugiau nėra jokio tikro draugo ar globėjo.“

[2303] „Jei ir toliau užsispyrę laikysitės savo blogų kelių, kokia bus jūsų bloga pabaiga? Jūs tapsite vis labiau ir labiau susitapatinę su Blogio Kompanija. Jūs sulauksite gėdos ir negarbės, kaip žmonės, parklupdyti kniūbsti. Jūs nebegalėsite naudotis jokiais sprendimo sugebėjimais, kuriuos Alachas buvo jums suteikęs. Vietoje matymo, jūs būsite akli Alacho Ženklams. Vietoj turėjimo galios siekti Jo maldoje ir džiūgauti dėl Jo malonės, jūs būsite nebylūs. Vietoj harmonijos ir muzikos girdėjimo, kas yra tipiška tyro ir harmoningo gyvenimo žmonėms, jūs nieko negirdėsite arba girdėsite tik duslius ar susipainiojusius garsus, kaip girdi kurti žmonės. Deginanti jūsų bausmės ugnis niekada nesumažės, o tik vis didės jums keliaujant gilyn į Pragarą.“

[2304] Ši frazė yra pakartota iš xvii. 49. Prisiminimas užbaigia argumentą. Po tam tikrų moralinių priesakų, siejamų su Tikėjimu, mes turėjome Netikėjimo aptarimą. Buvo išanalizuoti įvairūs jo motyvai, o taip pat ir alegoriškai parodytos bausmės. Po šito, Faraono pavyzdys sekančiame skyriuje yra laikomas kaip Netikėjimo pavyzdys. Sura pabaigiama kvietimu į tikėjimą ir Alacho šlovės paskelbimu.

[2305] Alachas, Kuris sukūrė viską, kas yra danguje ir žemėje, neabejotinai turi galios atgaivinti individualias sielas po to, kai jų kūnai pražūna, - ir atgaivinti jas su praeito gyvenimo prisiminimais ir jų dvasinės istorijos tęsimusi. Tiktai Jis nustatė kiekvienos mūsų egzistencijos stadijos trukmę, kurios mes negalime nei prailginti, nei sutrumpinti.

[2306] Ši frazė sugrąžina mus prie xvii. 89, po kurios mes pradėjome argumentą apie tikruosius Koraną atmetančių skeptikų motyvus. Dabar argumentas yra užbaigiamas kaip mažasis ratas didžiajame, aprašytame 2304 išnašoje.

[2307] Naujas argumentas dabar yra skiriamas tiems, kurie apsiribotų Alacho atskleidimą ribotam žmonių ratui, kuriam jie patys priklauso. Tiesioginė nuoroda būtų į žydus, kurie negalėjo suprasti, kaip kokie nors nežydai galėtų gauti atskleidimų ir vedimą, netgi aukštesnį už tai, ką jie laikė savo prigimtine teise. Tokia tendencija yra paplitusi tarp žmonių. Tam tikra rasė ar kasta, ar tam tikra kultūra tvirtina esanti Alacho Žinios sergėtoja, tuo tarpu ji yra universali. Alacho Malonė yra universali, ir Jis plačiai paskleidžia neįkainojamų Savo Malonės Turtų tarp Savo kūrinių. Jie neišsenka leidžiant. Tiktai šykštuoliai slepia savo turtą iš baimės, kad jis bus sunaudotas išleidžiant. „Argi jūs esate dvasiniai šykštuoliai, ketinantys nuslėpti Alacho šventąją Žinią nuo daugumos? Ar tai yra priežastis, dėl kurios jūs neigiate naujojo Mokytojo atvykimą, kuris ateina kaip Malonė visiems žmonėms – visai Kūrybai?“

[2308] Devyni Aiškūs Ženklai: žiūrėti vii. 133, išn. 1091. Faraono istorija (ar jos dalis) čia yra pasakojama parodant sielos nuosmukį per išdidumą dėl išorinės galios ir orumo.

[2309] Pas juos: t.y., pas Faraoną, kaip sėdintį savo Taryboje su savo žmonių Vyriausiaisiais. Taip pat vii. 103. Visa scena yra apibūdinama keliomis detalėmis žiūrint iš tautų ar Ummat požiūrio taško.

[2310] Kitoje, vėlesnėje scenos stadijoje Faraono Vyriausieji pakviečia Mozę, „nusimanantį burtininką.“ (vii. 109). Čia Mozei, kuris atėjo su Devyniais Ženklais, tačiau dar nebuvo jų parodęs, yra papriekaištaujama dėl burtų: praktiškai jam sakoma, kad jis yra pamišęs!

[2311] Mes galime lengvai nuspėti, kad Mozė paprašė Faraoną prisiminti visą Mozės praeities istoriją, nes Mozė buvo užaugintas Faraono rūmuose ir  išmokytas visko, ką žinojo egiptiečiai. Dėl šios priežasties jis negalėjo būti pamišęs ar neišmanėlis, užsiimantis egiptiečių magija. Tai, ką jis ketino parodyti, buvo kažkas žymiai aukščiau; tai buvo ne apgaulinga Faraono burtininkų magija, o tikri Ženklai, atėję iš Alacho, visagalio Viešpaties. Jie turėjo atverti žmonių akis, net jei Faraonas priešintųsi tikėjimui. Mozė įspėja, kad tokiu atveju jis būtų pasmerktas sunaikinimui. Toks yra kelias sielos, kuri skęsta Išdidume!

[2312] Faraonas taip bando įvairias gudrybes ir planus pašalinti ne tik Mozę, bet ir visus jo žmones, užmušdamas juos. Čia detali istorija nėra pasakojama, bet ją galima pasiskaityti vii suroje. Bet Alacho Rūstybė užgriuvo Faraoną ir tuos, kurie buvo su juo kūnų ir protu. Egiptiečiai, kurie atgailavo, patyrė Faraono rūstybę, tačiau buvo išgelbėti nuo Alacho Rūstybės (vii. 121-126).

[2313] Izraelitai atkeliavo į Pažadėtąją Žemę Palestinoje ir įkūrė ten savo pačių karalystę, tačiau neteko Alacho malonės dėl savo nuodėmių ir atsimetimo. Jie turės atsakyti Teismo Dieną kaip ir kitos sielos pagal asmeninės atsakomybės įstatymą.

[2314] Antrasis įspėjimas: pirmasis greičiausiai yra paminėtas xvii. 5, o antrasis – vii. 7. Kada šis antrasis įspėjimas dėl Jėzaus atmetimo įvyko, žydai buvo surinkti į vieną minią. Kai kurie Komentatoriai supranta antrąjį įspėjimą esant Teismo Diena, Pomirtinio Gyvenimo Pažadu. 

[2315] Koranas tikrai buvo atsiųstas Alacho: jis nebuvo sukurtas kokio nors mirtingojo. Jis tikrai buvo perduotas: jis nėra ir nebuvo suklastotas ar iškreiptas per komunikacijos su žmonija procesą.

[2316] Pranašo dalia buvo Pasiuntinio: jis nebuvo atsakingas už tai, jei bedieviai tai atmetė. Jis išpildė savo misiją tai paskelbdamas ir paaiškindamas bei palikdamas tai kaip palikimą pasauliui.

[2317] Stebuklas yra tai, kad šios dalys, atskleistos skirtingais laikais ir skirtingomis aplinkybėmis, taip artimai ir nuosekliai tinka viena su kita. Visas atskleidimas yra progresyvus. Ankstesnieji atskleidimai taip pat buvo progresyvūs. Kiekvienas jų žymi atskirą pasaulio dvasinės istorijos stadiją. Žmogaus protas nepriima daugiau negu jo dvasinė būsena yra paruošusį jį, nes Alacho atskleidimas ateina kaip šviesa, nušviečianti mūsų sunkumus ir parodanti mums kelią kylančiose aktualiose situacijose.

[2318] Niekieno tikėjimas ar netikėjimas nepaveikia Alacho atskleidimo grožio ar didingumo. Bet tie, kurie yra apdovanoti dvasininkėmis žiniomis ar įžvalga, iš karto žino, kad jie girdi Alacho šventą Žodį, tad puola ant kelių ir garbina Alachą. Tie apdovanotieji žiniomis apima tuos, kurie priėmė ankstesnius atskleidimus ir išsaugojo save nuo klaidingų idėjų.

[2319] Tie, kurie priėmė ankstesnius atskleidimus, randa Korane ir Pranaše, kuris jį atnešė, Alacho pažado išpildymą. Tie, kurie buvo dvasiškai jam pasirengę, tuo pačiu randa ir savo dvasinių troškimų patenkinimą: jiems, taip pat, Alacho pažadas buvo atsiųstas išsipildymui.

[2320] Nuoširdžiausio nuolankumo jausmai užplūsta žmogų, kuris suvokia, kaip, nepaisant jo paties nevertumo, jam yra leidžiama iš Alacho Malonės prisiliesti prie tauriausių Tiesų. Toks žmogus yra paliečiamas giliausių emocijų, išliejančių ašaromis.

[2321] Taip pat vii. 180. Rahmád apibūdina vieną iš Alacho savybių, - Jo gailestingumą ir Malonę, kuri pasiekia nusidėjėlį anksčiau negu jis sąmoningai pajaučia tam poreikį, - apsaugantis Gailestingumas, kuris apsaugo Alacho tarnus nuo nuodėmės. Žiūrėti i. 1, išn. 19. Į Alachą gali būti kreipiamasi tiek Jo paprastu vardu, kuris apima visas savybes, arba vienu iš vardų, nurodančių savybes, per kurias mes bandome paaiškinti Jo prigimtį savo ribotu supratimu. Malonės savybė buvo ypač nekenčiama pagonių arabų (žiūrėti xxv. 60 ir xxi. 36): štai todėl ji yra Korane ypatingai pabrėžiama.

[2322] Šių Gražiausių Alacho Vardų yra daug. Hadith, papasakotas Tirmizí, daugelio priimtas kaip patikiamas, mini 99 Alacho vardus. Qádhi Muhammad Sulaimán parašė Urdu monografiją šia tema, kurią 1930 metais išleido Daftar Rahmatun-lil-‚Á‘lamín Patalia. Tie, kurie norėtų paskaityti poetiškus Komentarus apie vardus istorijų forma angliškai, gali pasidomėti sero Edwin Arnold „Tikėjimo perlai“. Sero Edwin istorijos yra nelygaus vertingumo, tačiau puikus pavyzdys yra pateiktas al-Malik „Karaliuje“, nr. 4.

[2323] Taip pat. vii. 205. Visos maldos turėtų būti kalbamos su nuoširdumu ir nuolankumu, nesvarbu, ar tai būtų kongregacinė malda ar privatus kieno nors sielos išsiliejimas. Toks požiūris nesiderina su per garsiu žodžių tarimu, nors  viešoms maldoms leidžiamo garsumo standartas yra natūraliai aukštesnis nei privačių maldų atveju. Viešose maldose, žinoma, Azán arba kvietimas melstis bus tariamas garsiu balsu, girdimu ir arti, ir toli, bet giesmės iš Šventosios Knygos nebus tokios garsios, kad nepritraukti priešiško dėmesio tų, kurie netiki, tačiau ir ne taip tylios, kad girdėtų visa kongregacija.

[2324] Pirmas žingsnis į Alacho savybių supratimą yra mūsų minčių išvalymas nuo tokių prietarų kaip esą Alachas davė pradžiai sūnui arba kad jis turi partnerių, arba kad Jis priklauso nuo kitų būtybių, kurios saugo Jį nuo sužeidimo ir pažeminimo. Mes privalome suvokti, kad Jis yra Vienas ir Neprilygstamas. Jo didumas ir šlovė yra aukščiau bet ko, ką mes galime suvokti: bet naudodami savo aukščiausias dvasines idėjas, mes privalome skelbti Jo didumą ir šlovę.

Sura prasidėjo Alacho pagarbinimu ir pašlovinimu: tokia pačia gaida ir baigiasi, užbaigdama argumentą. Sekanti sura nagrinėja tą pačią iš kito požiūrio taško. Ji prasideda ta pačia gaida: „Šlovė Alachui“.

 
Atgal