اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

SURA Al-Kahaf,

 

Kaip penkios Suros nuo xvii iki xviii vysto individo sielos religingumo istoriją ir kaip jos įsipina į bendrą išdėstymo schemą buvo paaiškinta įvade į 17 Surą.

Ši konkreti Mekiečių Sura gali būti pavadinta pamoka apie Gyvenimo trumpumą ir paslaptingumą. Pirmiausia čia pateikiama Olos kompanionų istorija, kurie ten pramiegojo ilgą laiko tarpą, tačiau jie galvojo, kad praleido tik vieną dieną ar trumpiau.  Tada ten yra istorija apie paslaptingą Mokytoją, kuris parodo Mozei, kaip Gyvenimas pats savaime yra alegorija. Toliau seka istorija apie Zul-qarnain, dviragį, galingą rytų ir vakarų valdovą, kuris pastatė geležies sieną apsaugoti silpnuosius nuo stipriųjų. Alegorija nurodo į šio gyvenimo trumpumą, neužtikrintumą ir tuštybę; į daugybę jo paradoksų, kurie gali būti suprasti tik per kantrybę ir žinių gausą; bei į poreikį saugoti mūsų dvasinius pasiekimus nuo blogio antpuolių.

Santrauka. – Koranas yra kryptis ir įspėjimas. Šis gyvenimas yra trumpas ir linkęs į kaitaliojimusis. Mūsų laiko supratimas yra neišsivystęs kas yra parodoma Olos kompanionų istorijoje, kurie turėjo tikėjimo, tiesos, kantrybės ir kitokių dorybių, tačiau jų gyvenimas buvo paslaptis, kuri gali būti tik kelių suprasta. (xviii 1-22)

Žinios yra dėl Alacho: saugokitės nepagrįstų spėjimų ir pernelyg didelių vilčių. Mokykitės iš Korano, iš Alegorijos apie žmogų, kuris buvo pasipūtęs dėl šio pasaulio gėrių ir pavirto į nieką. (xviii 23-44)

Šis gyvenimas yra neaiškus ir nepastovus: gerumas ir dorybė yra geresnės ir patvaresnės. Nes ateis Atpildo Diena su savo malone ir su savo Rūstybe. (xviii. 45-59)

Mozė, trokšdamas žinių, pamiršo savo ribotumą. Jam buvo įsakyta kantrybė ir tikėjimas, ir jis suprato, kada Gyvenimo paradoksas buvo paaiškintas. (xviii. 60-82)

Zul-qarnain turėjo plačias valdas: jis baudė kaltuosius ir apdovanodavo geruosius: jis saugojo silpnuosius nuo nesilaikančiųjų įstatymų: bet jis turėjo tikėjimą ir vertino Alacho vedimą. Alachas yra Vienas, o Jo tarnystė yra dorumas. (xviii. 83-110)

 

 

Al-Kahf, arba Ola.

 

Alacho vardu, Gailestingiausiojo, Maloningiausiojo.

 

  1. Šlovė Alachui,[2325] Kuris atsiuntė Savo Tarnui Knygą, ir neleido joje jokio Kreivumo:[2326]
  2. (Jis padarė ją) Tiesia[2327] ir (Aiškia) tam, kad Jis įspėtų (bedievius) dėl baisios Bausmės iš Jo, ir kad Jis perduotų Džiugių Žinių Tikintiesiems, kurie daro gerus darbus, kad jie gaus didelį Atlygį,
  3. Kur jie pasiliks amžiams[2328]
  4. Ir dar, kad įspėtų tuos, kurie sako: „Alachas davė pradžią sūnui“:[2329]
  5. Jie apie tai neturi jokių žinių, nei jų tėvai turėjo. Tai liūdnas dalykas, kuris iš jų lūpų skamba kaip pasakymas.[2330] Tai, ką jie sako, yra ne kas kita kaip melas!
  6. Tu tik galbūt nerimausi iki mirties, sekdamas paskui juos sielvarte,[2331] jei jie netikės šia Žinia.
  7. Tai, kas yra ant žemės, Mes padarėme tik blizgančiu reginiu[2332] tam, kad Mes galėtume išmėginti juos – kurie iš jų yra geriausi pagal elgesį.
  8. Iš tiesų tai, kas yra ant žemės, Mes paversime tik dulkėmis ir sausa žeme (be augmenijos ar žolių).[2333]
  9. Arba ar tu manai,[2334] kad Olos Kompanionai[2335] ir Įrašo (Kompanionai)[2336] buvo stebuklai tarp Mūsų Ženklų?
  10. Štai, jaunuoliai[2337] nuvyko į Olą: jie tarė: „Mūsų Viešpatie! Suteik mums Malonės iš Savęs ir sutvarkyk mums mūsų reikalus tinkamu būdu!“[2338]
  11. Tada Mes užmetėme (šydą)[2339] ant jų ausų eilei metų Oloje, (kad jie negirdėtų):
  12. Tada Mes pažadinome juos[2340] tam, kad patikrintume, kuri iš dviejų pusių buvo geriausia skaičiuojant metus, kuriuos jie praleido![2341]

 

2 SKYRIUS

 

  1. Mes pasakojame tau tikrą jų istorija: jie buvo jaunuoliai, kurie tikėjo savo Viešpačiu, ir Mes padidinome juos vedime:[2342]
  2. Mes davėme stiprybės jų širdims:[2343] štai, jie atsistojo[2344] ir tarė: „Mūsų Viešpats yra dangaus ir žemės Viešpats: niekada mes nesišauksime kokio nors kito dievo nei Jis: jei mes šauktumės, mes iš tikrųjų ištartume baisumą!“
  3. „Šie mūsų žmonės priėmė[2345] garbinti kitus dievus nei Jis: kodėl jie nepateikia aiškaus ir (įtikinamo) įrodymo tam, ką jie daro? Kas labiau klysta nei išgalvojantis melus prieš Alachą?“
  4. „Tada jūs nusigręžkite nuo jų ir dalykų, kuriuos jie garbina kitus nei Alachas, nuvykite į Olą: jūsų Viešpats apipils jus Savo malonėmis ir sutvarkys jūsų reikalus į nusiraminimą ir lengvumą.“[2346]
  5. Tu būtum matęs saulę, kada ji kildavo, leisdamasi į dešinę[2347] nuo jų Olos, ir kada ji leisdavosi, nusigręždama nuo jų į kairę, kol jie gulėjo atviroje vietoje Olos viduryje. Tokių yra Alacho Ženklų: tas, kurį Alachas veda,[2348] yra teisingai vedamas; bet tas, kurį Alachas palieka paklysti, - jam tu nerasi jokio gynėjo atvesti jį į Teisingą Kelią.

 

3 SKYRIUS

 

  1. Tu būtum galvojęs, kad jie[2349] atsibudo, kol jie buvo užmigę, ir Mes apversdavome juos ant jų dešinio ir ant jų kairio šono: jų šuniui[2350] ištiesus savo dvi priekines kojas išvakarėse: jei tu būtum pažvelgęs į juos, tu tikrai būtum parbėgęs nuo jų ir tikrai būtum labai jų išsigandęs.[2351]
  2. Jiems (esant tokios būsenos), Mes prikėlėme juos (iš miego), kad jie galėtų paklausti[2352] vienas kito. Vienas jų paklausė: „Kiek laiko mes (čia) praleidome?“ Jie atsakė: „Mes praleidome (galbūt) dieną ar dalį dienos.“ (Galiausiai) jie (visi) tarė: „Alachas (vienas) žino geriausiai, kiek laiko jūs čia praleidote... Dabar pasiųskite vieną iš jūsų su šiais jūsų pinigais[2353] į miestą: tegul išsiaiškina, kas yra geriausias[2354] (esantis) maistas ir atneša jo jums, (kad jūs juo galėtumėte numalšinti savo alkį) ir tegul jis elgiasi atsargiai ir mandagiai, ir tegul jis niekam nesako apie jus.“
  3. „Nes jei jie aptiktų jus, jie užmėtytų jus akmenimis arba priverstų jus[2355] sugrįžti į jų religiją, o tokiu atveju jūs niekada nepasiektumėte klestėjimo.“[2356]
  4. Taip[2357] Mes padarėme jų atvejį žinomą žmonėms, kad jie žinotų, jog Alacho pažadas yra tikras ir kad nebūtų jokių abejonių dėl Teismo Valandos. Štai, jie ginčijasi tarp savęs[2358] dėl jų reikalo.
  5. (Kai kurie) jų sako, kad jie buvo trise, šuniui būnant ketvirtam tarp jų; (kiti) sako, kad jie buvo penkiese, šuniui būnant šeštu, - abejotinai spėliodami apie nežinoma;[2359] (dar kiti) sako, kad jie buvo septyniese, šuniui būnant aštuntam. Tu sakyk: „Mano Viešpats geriausiai žino jų skaičių; tik keli žino[2360] jų (tikrą atvejį).“ Todėl nepradėkite ginčytis apie juos, išskyrus aiškius dalykus,[2361] nei konsultuokite kurį nors jų apie Miegančiųjų (reikalą).[2362]

 

4 SKYRIUS

 

  1. Nei apie ką nors sakykite: „Aš tikrai tą ir tą padarysiu rytoj, -“
  2. Išskyrus „Jei Alachas taip norės“[2363] ir atsiminkite savo Viešpatį, kada esate užmiršę, ir sakykite: „Aš tikiuosi, kad mano Viešpats visada ves mane (netgi) dar arčiau į teisingą kelią negu esu dabar.“[2364]
  3. Taigi, jie praleido savo Oloje tris šimtus metų ir (dar) devynis.[2365]
  4. Sakyk: „Alachas žino geriausiai, kiek ilgai jie prabuvo: pas Jį yra (žinios apie) dangaus ir žemės paslaptis: kaip aiškiai jis (viską) mato, kaip puikiai Jis (viską) girdi! Jie neturi jokio sergėtojo,[2366] kito nei Jis; nei Jis dalinasi Savo Įsakymu su kokiu nors asmeniu.“[2367]
  5. Ir deklamuok (ir mokyk), kas buvo tau atskleista iš tavo Viešpaties Knygos: niekas negali pakeisti Jo žodžių,[2368] ir tu nerasi kito prieglobsčio nei Jis.
  6. Ir būk patenkintas tais, kurie šaukiasi savo Viešpaties ryte ir vakare, siekdami[2369] Jo Veido; ir tegul tavo akys nepraslenka virš jų, siekdamos šio gyvenimo pompastikos ir blizgesio; nei paklusk kam nors, kieno širdžiai Mes leidome nesirūpinti Mūsų prisiminimu, tam, kuris seka savo paties troškimais ir kurio visi reikalai tapo besaikiai.[2370]  
  7. Sakyk: „Tiesa yra iš jūsų Viešpaties – leiskite tam, kuris nori, tikėti ir leiskite tam, kuris nori, atmesti (ją):[2371] nusidėjėliams Mes paruošėme Ugnį, kurios (dūmai ir liepsnos) kaip palapinės sienos ir stogas apsups juos: jei jie maldaus palengvinimo, jiems bus duota vandens kaip išsilydžiusio žalvario, kuris nuplikys jų veidus, koks siaubingas gėrimas! Kokia nepatogi sofa atsilošti!“
  8. Kalbant apie tuos, kurie tiki ir dorai elgiasi, Mes iš tiesų neleisime pražūti atlygiui nė vieno, kas padaro (vieną) dorą darbą.[2372]
  9. Jiems bus Amžinybės Sodai; po jais tekės upės; jie ten bus papuošti aukso apyrankėmis, ir jie dėvės žalius plono šilko ir storo brokato drabužius;[2373] jie sėdės atsilošę ten iškeltuose sostuose. Koks geras atlygis! Kokia puiki sofa atsilošti![2374]

 

5 SKYRIUS

 

  1. Pateik jiems alegoriją apie du vyrus: vienam jų Mes suteikėme du vynuogynus ir apsupome juos datulėmis; tarp jų patalpinome dirbamos žemės.[2375]
  2. Kiekvienas tų sodų davė derliaus ir ten nieko netrūko: tarp jų Mes privertėme tekėti upę.
  3. (Gausus) buvo šio vyro derlius: jis tarė savo kompanionui abipusiai sutariant: „Aš turiu daugiau turto nei tu ir daugiau garbės ir galios tarp (savo pasekėjų).“[2376]
  4. Jis nuėjo į savo sodą, kol jis klydo:[2377] jis tarė: „Aš nemanau, kad tai kada nors pražus,“
  5. „Nei aš manau, kad (Teismo) Valanda (kada nors) ateis: netgi jei aš turėsiu grįžti pas savo Viešpatį. Aš tikrai rasiu (ten) mainais ką nors geriau.“[2378]
  6. Jo kompanionas tarė jam, nesutikdamas su juo: „Ar tu neigi Tą, Kuris sukūrė tave iš dulkių, tada iš spermos lašelio, tada davė tau žmogaus išvaizdą?“[2379]
  7. „Bet iš mano pusės, Alachas yra mano Viešpats, ir nieko aš nesiesiu su savo Viešpačiu.
  8. „Kodėl, kai tu nueini į savo sodą, nesakai: „Alacho Valią (buvo įvykdyta)! Nėra kitos galios nei Alacho!“ Jei tu[2380] matai, kad aš turiu mažiau turto ir sūnų,
  9. „Gali būti, kad mano Viešpats duos man kažką geriau nei tavo sodas ir kad Jis atsiųs iš dangaus į tavo sodą (atsiskaitant) griaustinį su žaibais, paversiantį jį (tik) slidžiu smėliu!-
  10. „Arba sodo vanduo taip nutekės į podirvį, kad tu niekada negalėsi jo rasti.“[2381]
  11. Taigi, jo vaisiai buvo apimti (pražūties) ir jis liko sukiodamas ir gręžiodamas savo rankas virš to, ką jis panaudojo[2382] savo turtui, kuris (dabar) sugriuvo į gabalus iki pačių savo pagrindų, ir jis galėjo tik sakyti: „Vargas man! Kad būčiau niekada priskyręs partnerių savo Viešpačiui ir Puoselėtojui!“[2383]
  12. Nei jis turėjo dideles pajėgas padėti jam prieš Alachą, nei jis galėjo pats išsigelbėti.[2384]
  13. Štai, (vienintelis) gynimas ateina iš Alacho, Teisingojo. Jis yra Geriausias atlyginti ir Geriausias duoti sėkmę.[2385]

 

6 SKYRIUS

 

  1. Pateik jiems palyginimą apie šio pasaulio gyvenimą: jis yra kaip lietus, kurį Mes siunčiame iš dangaus: žemės augmenija sugeria jį, bet greitai ji tampa sausa ražiena, kurią nešioja vėjai:[2386] (tik) Alachas viešpatauja visiems dalykams.
  2. Turtas ir sūnūs yra šio pasaulio gyvenimo žavesys: bet dalykai, kurie išlieka, Geri Darbai, yra geriausia tavo Viešpaties akyse, kaip atlygiai ir kaip geriausi (pagrindai) viltims.[2387]
  3. Tą Dieną Mes nuversime kalnus ir tu pamatysi žemę kaip lygų ruožą,[2388] ir Mes surinksime juos visus kartu, nepraleisime nė vieno jų.
  4. Ir jie bus išrikiuoti prieš tavo Viešpatį eilėmis (pranešant): „Dabar jūs atvykote pas Mus (nuogi) kaip Mes jūs pirma sukūrėme:[2389] taip, jūs galvojote, kad Mes neišpildysime su jumis sutarto pasimatymo (su Mumis)!“:[2390]
  5. Ir (Darbų) Knyga bus padėta (prieš jus); ir tu pamatysi nusidėjėlius didžiuliame siaube dėl to, kas bus ten (įrašyta); jie sakys: „Ak! Vargas mums! Kokia tai knyga! Ji nepraleidžia nieko, nei mažo, nei didelio, bet į viską atsižvelgia!“ Jie ras viską, ką yra apdarę, prieš save: ir nė su vienu tavo Viešpats nepasielgs neteisingai.[2391]

 

7 SKYRIUS

 

  1. Štai! Mes tarėme angelams: „Nusilenkite[2392] Adomui“: jie nusilenkė, išskyrus Iblį. Jis buvo vienas iš Jinn[2393], ir jis sulaužė savi Viešpaties Įsakymą. Ar tuomet jūs priimsite jį ir jo atžalas[2394] kaip gynėjus labiau nei Mane? Ir jie yra priešai jums! Blogis bus mainai[2395] nusidėjėliams!
  2. Aš jų nekviečiau liudyti dangaus ir žemės sukūrimą, (netgi) nei  jų pačių sukūrimo: nei Man priimti kaip pagalbininkus tokius klaidinančius (žmones)![2396]
  3. Tą Dieną Jis sakys: „Šaukitės tų, kuriuos manėte esant Mano partneriais.“ Ir jie šauksis jų, bet jie nesiklausys jų; ir Mes padarysime jiems bendros pražūties vietą.[2397]
  4. Ir Nuodėmingieji pamatys Ugnį ir supras, kad jie turės kristi ten: jie neras jokių būdų nusigręžti nuo jos.

 

8 SKYRIUS

 

  1. Mes detaliai paaiškinome šiame Korane žmonijos labui visokius palyginimus: bet žmogus daugumoje dalykų[2398] yra mėgstantis ginčytis.
  2. Ir kas sulaiko žmogų nuo tikėjimo dabar, kai vedimas pas juos atėjo, arba nuo atleidimo meldimo savo Viešpaties, jog (jie tik laukia), kad juos užkluptų tai, kas užklupo jų protėvius,[2399] arba kad Rūstybė būtų parodyta jiems akis į akį?
  3. Mes siunčiame Pasiuntinius tik perduoti džiugių žinių ir įspėti:[2400] bet Netikintieji užsiima tuščiais ginčais tam, kad taip susilpnintų tiesą, ir jie laiko Mano ženklus ir įspėjimus pajuokos objektu.
  4. Ir kas labiau klysta nei tas, kuriam yra primenami jo Viešpaties Ženklai, bet jis nusigręžia nuo jų, pamiršdamas (darbus), kurios jo rankos[2401] padarė? Iš tiesų Mes užklojome šydus ant jų širdžių, kad jie nesuprastų, ir ant jų ausų kurtumą.  Jei tu kviesi juos į vedimą, netgi tada jie niekada nepriims vedimo.
  5. Bet jūsų Viešpats yra Atlaidžiausias, kupinas Malonės. Jei Jis (iš karto) būtų pakvietęs juos atsiskaityti už tai, ką jie užsitarnavo, tada Jis tikrai būtų pagreitinęs jų Bausmę: bet jie turi savo paskirtą laiką, po kurio[2402] jie neras jokio prieglobsčio.
  6. Tokie buvo miestai, kuriuos Mes sunaikinome, kada jie vykdė neteisybes; bet Mes nustatėme paskirtą laiką jų sunaikinimui.[2403]

 

9 SKYRIUS

 

  1. Štai, Mozė tarė[2404] savo palydovui: „Aš nepasiduosiu, kol nepasieksiu dviejų[2405] jūrų sandūros arba (kol) praleisiu kelionėje metų metus.“[2406]
  2. Bet kada jie pasiekė Sandūrą,[2407] jie pamiršo (apie) savo Žuvį,[2408] kuri plaukė savo keliu per jūrą (tiesiai) kaip tunelyje.
  3. Kada jie (kažkiek) paėjo, Mozė tarė savo palydovui: „Atnešk mums mūsų ankstyvą valgį; iš tiesų mes labai nusikamavome[2409] šiame mūsų kelionės (etape).“
  4. Jis atsakė: „Ar matei, (kas nutiko), kada mes nukeliavome prie uolos? Aš iš tikrųjų pamiršau (apie) žuvį: ne kas kitas kaip Šėtonas privertė mane pamiršti pasakyti (tau) apie ją:[2410] ji plaukė savo keliu per jūrą nuostabiu būdu!“
  5. Mozė tarė: „Tai buvo tai, ko mes ieškojome:“ Taigi, jie grįžo savo pėdomis, sekdami (savo nueitą kelią).
  6. Taigi, jie rado vieną[2411] Mūsų tarnų, kuriam Mes suteikėme Malonę iš Savęs ir kurį Mes išmokėme žinių iš Mūsų pačių[2412] akivaizdos.
  7. Mozė tarė jam: „Ar galėčiau sekti tavo pėdomis, kad išmokytum mane (Aukštesnės) Tiesos, kurios tu buvai išmokytas?“[2413]
  8. (Kitas) tarė: „Iš tiesų tu negalėsi turėti kantrybės su manimi!“[2414]
  9. „Nes kaip tu gali turėti kantrybės su dalykais, kurie yra už tavo žinių ribos?“[2415]
  10. Mozė tarė: „Tu pamatysi, jei Alachas taip norės, kad aš būsiu (tikrai) kantrus: nei aš tau dėl ko nors nepaklusiu.“[2416]
  11. Kitas tarė: „Tuomet jei seksi manimi, neklausk manęs apie nieką, kol pats apie tai nekalbėsiu tau.“

 

10 SKYRIUS

 

  1. Taigi, jie abu keliavo toliau: kol, kada jie buvo valtyje, jis pramušo skyles joje.[2417] Mozė tarė: „Ar tu pramušei skyles joje tam, kad paskandintum tuos, kas joje yra? Iš tikro keistą dalyką tu padarei!“
  2. Jis atsakė: „Ar aš nesakiau tau, kad tu negali turėti kantrybės su manimi?“
  3. Mozė tarė: „Nepeik manęs už užmiršimą ir neliūdink manęs apsunkindamas mano padėtį.“
  4. Tada jie keliavo toliau: kol, kada jie sutiko jaunuolį, jis šį užmušė.[2418] Mozė tarė: „Ar tu užmušei nekaltą asmenį, kuris nieko nebuvo užmušęs? Tikrai (negirdėtai) kvailą dalyką tu padarei!“
  5. Jis atsakė: „Ar aš nesakiau tau, kad tu negali turėti kantrybės su manimi?“
  6. (Mozė) tarė: „Jei dar kada aš paklausiu tavęs ko nors po šito, nebelaikyk manęs savo kompanijoje: tada tu gausi (pilnateisę) dingstį iš mano pusės.“
  7. Tada jie keliavo toliau: kol, kada jie atėjo prie miesto gyventojų, jie paprašė jų maisto, bet jie neparodė[2419] jiems svetingumo. Jie rado ten begriūnančią sieną, bet jis ją ištiesino. (Mozė) tarė: „Jei tu būtum norėjęs, tu tikrai būtum galėjęs pareikalauti kokio nors atlygio už tai!“[2420]
  8. Jis atsakė: „Čia yra mūsų išsiskyrimas: dabar aš tau paaiškinsiu (tuos dalykus), dėl kurių tu negalėjai likti kantrus.[2421]
  9. „Kalbant apie valtį, ji priklausė tam tikriems labai stokojantiems žmonėms: jie laukė ant vandens: bet aš norėjau padaryti ją nenaudojama, nes po jų buvo tam tikras karalius, kuris užgrobdavo kiekvieną valtį jėga.“[2422]
  10. „Kalbant apie jaunuolį, jo tėvai buvo Tikėjimo žmonės, ir mes bijojome, kad jis būtų nuliūdinęs juos dėl atkaklaus maišto ir nedėkingumo (Alachui)“[2423]
  11. „Todėl mes troškome, kad Viešpats duotų jiems mainais tyresnį (pagal elgesį) ir labiau mylintį (sūnų).[2424]
  12. „Kalbant apie sieną, ji priklausė dviems Miesto jaunuoliams, našlaičiams; po ja buvo užkastas lobis, į kurį jie turėjo teisę; jų tėvas buvo doras žmogus:[2425] taigi, tavo Viešpats troško, kad jie pasiektų pilnos jėgos amžių[2426] ir išsikastų savo lobį – gailestingumas ir (malonė) iš tavo Viešpaties. Aš to nedariau savo noru.[2427] Toks yra paaiškinimas (tų dalykų), dėl kurių tu negalėjai likti kantrus.“

 

11 SKYRIUS

 

  1. Jie klausia tavęs apie Zul-qarnain.[2428] Sakyk: „Aš atpasakosiu jums kai ką iš jo istorijos.“  
  2. Iš tiesų Mes įtvirtinome jo galią žemėje ir Mes davėme jam būdų ir priemonių visiems tikslams.[2429]
  3. Vienu (tokiu) keliu jis keliavo,
  4. Kol, kada jis pasiekė saulėlydį,[2430] jis rado ją drumzlino vandens šaltinyje: netoliese jis rado Tautą: Mes tarėme: „O, Zul-qarnain! (Tu turi valdžią) tiek nubausti juos, tiek elgtis su jais maloniai.“[2431]
  5. Jis tarė: „Kas blogai elgiasi, nubausime; tada jis bus pasiųstas atgal[2432] pas jo Viešpatį; ir Jis nubaus jį (dar) negirdėta bausme.“
  6. „Bet kas tiki ir dorai elgiasi, - tas gaus didelį atlygį, ir lengva bus jo užduotis, kada mes ją įsakysime.“[2433]
  7. Tada jis keliavo (kitu) keliu,
  8. Kol, kada jis priėjo saulėtekį,[2434] jis rado ją kylančią pas žmones, kuriems Mes nesuteikėme jokio nuo saulės apsaugančio uždengimo.[2435]
  9. (Jis paliko juos) tokius, kokie jie buvo: Mes visiškai supratome, kas buvo prieš jį.[2436]
  10. Tada jis keliavo (kitu) keliu,
  11. Kol, kada jis pasiekė (tarpeklį) tarp dviejų kalnų,[2437] jis rado tarp jų žmones, kurie vargiai suprato kalbą.[2438]
  12. Jie tarė: „O, Zul-qarnain! Gogo ir Magogo (žmonės)[2439] daro didžiules blogybes žemėje: tad ar mums sumokėti tau duoklę tam, kad tu pastatytum užtvarą tarp mūsų ir jų?“
  13. Jis tarė: „(Galia), kurią mano Viešpats man suteikė, yra geriau (nei duoklė):[2440] todėl padėkite man jėga (ir darbu): aš pastatysiu stiprią užtvarą tarp jūsų ir jų:
  14. „Atgabenkite man geležies blokų.“[2441] Galiausiai, kada jis užpildė erdvę tarp dviejų stačių kalnų šlaitų, jis tarė: „Pūskite (su savo dumplėmis).“ Tada, kada jis padarė[2442] ją (raudona) kaip ugnimi, jis tarė: „Atgabenkite man išsilydyto švino, kad aš galėčiau jį užpilti.“
  15. Taip jie buvo padaryti bejėgiais ją perlipti ar prasikasti pro ją.[2443]
  16. Jis tarė: „Tai yra malonė iš mano Viešpaties:[2444] bet kada mano Viešpaties pažadas išsipildys, Jis pavers ją į dulkes; o mano Viešpaties pažadas yra tikras.“
  17. Tą dieną Mes leisime jiems plūsti kaip bangoms vienai ant kitos:[2445] trimitas bus papūstas, ir Mes surinksime juos visus kartu.  
  18. Ir Mes tą dieną supažindinsime Netikinčiuosius su Pragaru, visu atvertu, -[2446]
  19. (Netikinčiuosius), kurių akys buvo po šydu nuo Manęs Prisiminimo, ir kurie netgi negalėjo girdėti.[2447]

 

12 SKYRIUS

 

  1. Ar Netikintieji mano, kad jie gali priimti Mano tarnus kaip gynėjus be Manęs? Iš tiesų Mes paruošėme Pragarą Netikintiesiems (jų) pramogai.
  2. Sakyk: „Ar mums papasakoti jums apie tuos, kurie neteko daugiausia savo darbų atžvilgiu? -[2448]
  3. Tie, kurių pastangos buvo iššvaistytos šiame gyvenime, kol jie galvojo, kad jie gaudavo gėrio savo darbais?[2449]
  4. Jie yra tie, kurie neigia savo Viešpaties Ženklus ir faktą, kad jie turės susitikti su Juo (Pomirtiniame Gyvenime): tušti bus jų darbai, nei Mes Teismo Dieną suteiksime jiems kokio nors Svorio.[2450]
  5. Tai yra jų atlygis, Pragaras; nes jie atmetė Tikėjimą ir laikė Mano Ženklus ir Mano Pasiuntinius pajuokos objektais.[2451]
  6. Tie, kurie tiki ir daro dorus darbus, jie turės savo pramogai Rojaus Sodus,[2452]
  7. Kur jie gyvens (per amžius): jokių pasikeitimų jie nepageidaus.
  8. Sakyk: „Jei vardynas būtų rašalas (surašyti) mano Viešpaties žodžiams,[2453] greičiau išsektų vandenynas negu mano Viešpaties žodžiai, netgi jei mes papildomai pridėtume dar vieną tokį vandenyną.“
  9. Sakyk: „Aš tik žmogus kaip jūs, (tik) įkvėpimas atėjo man, kad jūsų Dievas yra Vienas Dievas: kiekvienas, kuris tikisi susitikti su savo Viešpačiu, tegul elgiasi dorai ir, garbindamas savo Viešpatį, nieko nepripažįsta kaip partnerio.[2454]

 

 



[2325] Žiūrėkite išn. 2324, xvii. 111. Čia yra tęsiama paskutinės Suros tema – Alachas yra geras ir vertas visų Savo kūrinių, kuriems Jis suteikė aiškų atskleidimą, šlovinimų. Per Alacho malonę ir gailestingumą žmogaus dvasia palaipsniui progresuoja.

[2326] Kai kurie žmonės mano, kad Šventoji Knyga turėtų būti pilna paslapčių – tamsių kerčių, dviprasmiškų išsireiškimų,  taip nutolusių nuo žmonių kalbos žodžių, kad jie gali reikšti bet ką arba nieko. Pagonių žyniai kalbėdavo žodžiais, kurie viena reikšdavo klausytojui, o pasirodydavo reiškiantys visai ką kitą vėlesnių įvykių šviesoje. Jie buvo aiškiai kreivi, o ne tiesūs. Sekančioje eilutėje Koranui charakterizuoti yra naudojamas žodis „Tiesus“ (qaiyim), kuris yra kontrastas šiam žodžiui „kreivas“ (‘iwaj). Taip pat žiūrėkite xix. 36, išn. 2488.

[2327] Qayyim: tiesus, neturintis jokių užuolankų ir kerčių, kurios klaidina žmones, kalbantis aiškiai ir nedviprasmiškai, vedantis į teisingą kelią. Taip pat. ix. 36, kur būdvardis yra panaudojamas tiesiam vartojimui, priešingai vartojimui, kuris turi tendenciją klaidinti ar mistifikuoti. Koranas yra tiesiausias, aiškiausias ir suprantamiausias. Jo kryptis supranta kiekvienas. Bet kokia knyga, kuri nagrinėja aukščiausias dvasinio gyvenimo paslaptis, būtinai privalo turėti dalių, kurių pilna reikšmė yra aiškesnė vieniems nei kitiems, kurie nėra taip gerai pasiruošę. Tačiau čia niekur nėra jokios mistifikacijos, jokio noro susukti dalykus neaiškiais posakiais, nesuderinamais su žmogaus mąstymu. Alacho tikslas yra duoti aiškų įspėjimą dėl dvasinių pavojų ir vesti į aukščiausią palaimą.

[2328] Taip pat iv. 122, xliii. 71, lxv. 11, xcviii. 8.

[2329] Įspėjimas reikalingas ne tik tiems, kurie neigia Alachą arba neigia Jo Žinią, bet taip pat ir tiems, kurių klaidingos idėjos apie Alachą, kad Jis davė pradžią sūnui, žemina religiją, nes Alachas yra Vienas ir Aukščiau bet kokių fizinės reprodukcijos idėjų.

[2330] Sūnaus priskyrimas Alachui neturi jokio pagrindo nei realybėje, nei mąstyme. Tai tik „žodis“ arba „pasakymas“, kuris suskamba iš jų lūpų. Tai nėra dogma, kuri yra išmąstyta arba kuri gali būti paaiškinama kokiu nors būdu, kuris derintųsi su aukščiausiomis Alacho savybėmis.

[2331] Supratingame pasaulyje pagrįsto Tikėjimo, tokio kaip Islamas, skelbimas sulauktų visuotinio priėmimo. Tačiau pasaulis iš esmės nėra supratingas. Nesavanaudiškam Islamo Skelbėjui kėlė didelį sielvartą tai, kad jo Žinia sulaukė tiek daug priešinimosi. Jis norėjo nurodyti kelią į išsigelbėjimą. Mekiečių periodu jis sulaukė tik mekiečių vadų plūdimo – plūdimo ir persekiojimo ne tik jo, bet ir jo skelbiamos Tiesos. Širdis, esanti mažiau ryžtinga nei jo, galbūt būtų išsigandusi to, kas atrodė beviltiška užduotimi atpratinti pasaulį nuo melo, prietarų, savanaudiškumo, nuodėmių ir priespaudos. Čia jis yra paguodžiamas; jam yra pasakoma, kad jis neturi nerimauti iki mirties: jis didžiadvasiškai atliko savo pareigą ir, kaip parodė vėlesni įvykiai, Tiesos sėkla jau dygo, nors tai ir buvo nematoma tuo laiku. Be to, tie „vadai“ ir „vadovai“ buvo papūtę netikras plunksnas – jų šlovė turėjo greitai išgaruoti amžiams.

[2332] Šio pasaulio gėriai, - žemiška galia, šlovė, turtas, postai ir viskas, dėl ko žmonės pešasi, - yra tik trumpalaikis reginys. Jų turėjimas ar trūkumas nerodo žmogaus tikros vertės ar vietos ateisiančiame pasaulyje; pasaulyje, kuris išliks. Tačiau jie turi savo panaudojimą. Jie išmėgina žmogaus tikrąją kokybę. Tas, kuris tampa jų vergu, praranda aukštą padėtį sekančiame pasaulyje. Tas, kuris naudoja juos, jei jų gauna, ir nepuola į neviltį, jei negauna jų, parodo savo tikrą charakterį ir teigiamybę. Jo elgesys byloja apie jį.

[2333] Gražiausi žemės vaizdai taps dulkėmis ir dykvietėmis, kada ši žemė išnyks, o tikros dvasinės vertybės bus sugrąžintos.

[2334] Dabar yra nurodoma į nuostabią istoriją arba alegoriją. Jos pamokos yra: (1) Laiko reliatyvumas, (2) engėjo ir engiamojo, persekioto ir persekiojamojo pozicijų netikrumas šioje žemėje; (3) galutinio Prisikėlimo tiesa, kada tikros vertybės bus sugrąžintos; (4) Tikėjimo ir Maldos jėga vesti į Teisingumą.

[2335] Netikintys kuraišitai uždavinėdavo keblių klausimų šventajam Pranašui – klausimų, kuriuos gaudavo iš krikščionių ir žydų, ir apie kuriuos jie galvodavo, kad Pranašas nesugebės atsakyti. Taip jie tikėjosi jį sukompromituoti. Vienas tų klausimų buvo apie sklandančią krikščionių istoriją apie Septynis Efeso Miegalius. Pranašas jiems papasakojo ne tik pagrindinę istoriją, bet ir nurodė tuometinius nukrypimus bei papeikė žmones už ginčus dėl tokių detalių (xviii. 22). Svarbiausia, jis (įkvėptas) šią istoriją traktavo kaip alegoriją, pateikdamas aukščiausios vertės pamokas. Tai yra Atskleidimas aukščiausia šio žodžio prasme. Istorija yra reziumuota 2337 išnašoje.

[2336] Raqím = Įrašas. Taip interpretavo Jalálain, ir dauguma Komentatorių sutinka. Žiūrėkite išn. 2337. Kiti galvoja, kad tai buvo šuns vardas: žiūrėkite xviii.18 ir išn. 2350.

[2337] Paprasta krikščionių istorija (be dvasinių pamokų, mokomų Korane) yra papasakota Gibono knygoje „Romos imperijos smukimas ir griūtis“ (33 skyriaus pabaiga). Valdant romėnų imperatoriui, kuris persekiojo krikščionis, septyni krikščionių jaunuoliai paliko Efeso miestą ir pasislėpė netoliese esančio kalno oloje. Jie užmigo ir pramiegojo keletą kartų ar amžių. Kada siena, užvėrusi olą, buvo sugriauta, jaunuoliai prabudo. Jie vis dar galvojo apie pasaulį, kuriame jie prieš tai gyveno. Jie neturėjo jokio supratimo apie prabėgusį laiką. Bet kada vienas jų nukeliavo į miestą įsigyti maisto atsargų, jis pamatė, kad visas pasaulis pasikeitė. Krikščionių religija jau nebebuvo persekiojama, o tapo madinga; iš tikro ji tada buvo Valstybės religija. Jo apranga ir kalba, jo atsinešti pinigai atrodė priklausantys kitam pasauliui. Tai patraukė dėmesį. Šalies didieji aplankė olą ir patvirtino pasakojimą apklausę žmogaus Kompanionus.

Kada istorija tapo labai populiari ir pasklido po Romos imperiją, mes galime manyti, kad Olos angoje buvo padarytas Įrašas. Žiūrėkite 9 eilutę ir išn. 2336. Šis įrašas tikriausiai buvo matomas daugelį metų po to, kadangi Efesas buvo žymus miestas Mažosios Azijos vakarų pakrantėje, apie 40-50 mylių į pietus nuo Smirnos. Vėliau, Khalífa Wáthiq (842-846 m. po Kr.) pasiuntė ekspediciją nustatyti ir ištirti vietovei, kaip jis padarė Zul-Qarnain užtvaros Centrinėje Azijoje atveju.

Populiari istorija, sklindanti iš lūpų į lūpas, turėtų būti miglota datų atžvilgių ir labai varijuoti detalėmis. Kažkada apie 6 a. po. Kr. Sirijos rašytojas ją užrašė. Jis rašė, kad jaunuolių buvo septyni; kad jie užmigo valdant imperatoriui Decius??? (kuris valdė 249-251 m. po Kr. ir kuris buvo nuožmus krikščionių persekiotojas); ir kad jie pabudo valdant Teodozijui II, kuris valdė 408-450 m. po Kr. Mūsų literatūroje Decius yra žinomas kaip Daqyánus (pagal lotynišką būdvardį iš Decianus). Šis vardas yra neteisingumo ir priespaudos, o taip pat ir senamadiškų ar pasenusių daiktų simbolis, kadangi  res Decianae turi būti du ar trys amžiai po Decius. 

[2338] Jaunuoliai pasislėpė oloje, tačiau jie pasitikėjo Alachu ir melsdamiesi perdavė visą savo reikalą Jam. Tada, matyt, jie pabudo ir nežinojo nieko, kas dedasi pasaulyje už olos ribų.

[2339] Užmetė (šydą) ant jų ausų: t.y. užvėrė jų ausis, kad jie nieko negirdėtų. Kadangi jie buvo oloje, jie nieko nematė. Taigi, jie buvo visiškai atriboti nuo išorinio pasaulio. Jie buvo tarsi mirę, jų žinioms ir supratimui pasilikus tame laike, kada jie įžengė į olą. Tai tarsi kada laikrodis sustoja tiksliu kokios nors nelaimės metu, ir kiekvienas jį vėliau paėmęs gali tiksliai nustatyti nelaimės laiką.

[2340] Pažadinome juos: arba prikėlėme juos iš jų miego ar kokios kitokios būsenos, į kurią jie buvo patekę (xviii. 18), kad jie galėtų pradėti suvokti dalykus, esančius aplink juos, bet tik su atsiminimais iš to laiko, kada jie nustojo pasiekiami pasauliui.

[2341] Kada jie atgavo sąmonę, jie prarado laiko nuovoką. Nors jie įžengė visi kartu, ir kartu pragulėjo vienodą tam tikrą laiko tarpą, jų įspūdžiai apie praleistą laiką buvo gan skirtingi. Taip laikas yra susiejamas su mūsų vidiniu patyrimu. Mes turime išmokti pamoką, kad žmonės gali skirtis savo reakcijomis į tam tikrus faktus ir kad nereikėtų ginčytis dėl tokių dalykų. Geriausia yra sakyti: „Alachas žino geriausiai“ (xviii. 19).

[2342] Jų Tikėjimas juos kėlė vis aukštyn Tiesos kelyje. Tikėjimas yra didėjantis. Kiekvienas laiptelis veda į vis aukštesnį, per Alacho gailestingumą ir  malonę.

[2343] Taigi, jie nebijojo kalbėti atvirai ir tvirtinti Vienovės tiesą, kurią jie aiškiai suprato savo protais ir širdimis.

[2344] Mes galime manyti, kad jie atsistojo ir viešai tai pareiškė prieš išvykdami į Olą (xviii. 16). Istorija iš tikro prasideda xviii. 13, o xviii. 9-12 eilutės gali būti laikomos įvadinėmis. Kadangi esmė yra dvasinės pamokos, įvade išdėstyti faktai istorijoje yra praleidžiami.

[2345] Be pagoniškų dievų, imperatorių kultas taip pat tapo madingas Romos imperijoje pirmais trimis krikščionių eros metais. Dianos (Artemidės) statula Efese buvo vienas iš senojo pasaulio stebuklų. Miestas buvo didžiulis jūros uostas ir romėnų Azijos sostinė, todėl mes galime įsivaizduoti, kaip ten klestėjo pagoniški kultai. Šv. Paulius ten pamokslavo trejus metus, bet buvo apsuptas, užpultas ir priverstas išvykti (Darbai, xix. 1-4).

[2346] T.y., „nieko nebijokite: perleiskite visą reikalą į Alacho rankas: dabar jūs esate persekiojami; jis išspręs jūsų sunkumus ir suteiks jums nusiraminimą ir lengvumą.“ Viešas pareiškimas baigiasi 15 eilute. 16 eilutėje jie tariasi tarp savęs. Po to, kai jie įžengia į Olą, 17 eilutė pristato mums sceną, kur jie guli Olos viduryje ramiai pasitikėdami Alachu.

[2347] Efeso vietoje, 380 šiaurės platumos, t.y. gerokai aukščiau saulės šiaurinės deklinacijos, į olą, atsiveriančią į šiaurę, niekada nepatektų saulės šilumos, kadangi saulėta pusė būtų pietinė. Jei jaunuoliai gulėtų ant nugarų veidus atgręžę į šiaurę, t.y. į Olos įėjimą, saulė kiltų iš jų dešinės pusės, leisdamasi į pietus, o leistųsi iš jų kairės, palikdama juos vėsiai ir patogiai įsitaisiusius.

[2348] Jaunuoliai, tikėdami ir pasitikėdami Alachu, Oloje rado saugumą ir prieglobstį. Jie buvo apsaugoti nuo pagonių persekiojimo ir smurto. Jų malda (xviii. 16) buvo išgirsta.

[2349] Galbūt jų akys buvo atmerktos, net ir jų pojūčiams nuslopus miege. Jie vartėsi ant šonų kaip daro miegantys žmonės.

[2350] Jų šuns vardas tradiciškai yra žinomas kaip Qitmír, bet žiūrėkite išn. 2336.

[2351] Šis grafinis miegančiųjų vaizdas paaiškina žmogišką mechanizmą, kuriuo jų saugumą nuo jų pagonių priešų užtikrino Alachas.

[2352] Tai yra istorijos esmė. Jų žmogiški įspūdžiai turėjo būti palyginti vieni su kitais. Jie turėjo suprasti, kad ir su geriausiais norais ir sąžiningiausiu apklausinėjimu jie gali prieiti prie skirtingų išvadų; kad jie neturi švaistyti savo laiko tuštiems ginčams, bet imtis pagrindinių gyvenimo reikalų; ir kad Alachas vienas turi pilnas žinias apie dalykus, kurie mums atrodo labai keisti, prieštaringi, nepaaiškinami ar skirtingiems žmonėms keliantis skirtingus įspūdžius. Jei jie įžengė į Olą ryte ir prabudo popietėje, vienas jų tikrai galėjo manyti, jog jie ten praleido tik kelias valandas – tik dienos dalį. Šis reliatyvus ar klaidingas Laiko įspūdis taip pat mums užsimena apie būseną, kada nebus jokio laiko, Prisikėlimą, kada visi mūsų menki supratimai apie šį gyvenimą bus pakoreguoti galutinės Realybės. Ši laiko paslaptis suglumino daug mąslių protų. Taip pat „Tamsus laikas, kuris aplanko mus su mūsų dienų trumpumu“ (Tomas Volfas „Apie laiką ir upę“).

[2353] Dabar jie nutraukia bergždžius ginčus ir imasi praktinių gyvenimo reikalų. Tačiau jų mintys yra sąlygojamos tos daiktų būklės, kuri egzistavo, kada jie įžengė į Olą. Pinigai, kuriuos jie nešėsi, buvo monetos, nukaltos valdant monarchui, kuris persekiojo Vienovės Religiją ir pritarė neteisingiems pagonių kultams.

[2354] Geriausią maistą: t.y. tyriausią, sveikiausią, galbūt tinkamiausią tiems, kurie atsisakė stabmeldystės, t.y. neskirtą stabams, nes jie vis dar įsivaizdavo, kad pasaulis yra toks, koks jis buvo prieš jiems į žengiant į Olą.

[2355] Jie galvojo, kad pasaulis nepasikeitė, kad nuožmus persekiojimas, kokį jie žinojo, vis dar šėlsta, kada žmogus turėjo už savo religinį tikėjimą sumokėti savo gyvybe, jei jis negalėjo prisiderinti prie pagonių garbinimo.

[2356] T. y., niekada nepavyktų išlaikyti savo religijos. Tapti išdaviku, atsisakyti Tiesos, kurią tu sunkiai pasiekei, paprasčiausiai dėl žmonių baimės yra niekingiausia bailumo forma, kuri pelnytai uždarytų išsigelbėjimo duris, jei griežtas teisingumas būtų padarytas. Tačiau iki kol Alacho Malonė padeda bailiui, tol atgailos durys yra atviros.

[2357] Taip: tokiu būdu, tokiomis priemonėmis, t.y. išsiunčiant vieną iš Miegančiųjų su senai pinigais nupirkti maisto atsargų. Jo senamadiška apranga, išvaizda, kalba ir pinigai, kuriuos jis atsinešė, iš karto patraukė žmonių dėmesį. Kada jie sužinojo jo istoriją, jie suprato, kad Alachas, kuris taip gali apsaugoti savo tarnus ir prikelti juos iš miego po tokio ilgo laiko, turi galios prikelti žmones ir Prisikėlimui. Tokiu įspūdingu būdu buvo pailiustruota, kad Jo gerumo ir malonės pažadas tiems, kurie Jam tarnauja, yra tikras. Kita vertus, patiems Olos vyrams tapo aišku, kad Alachas gali pakeisti situaciją anksčiau nei mes tai suprantame ir kad mūsų į Jį dedamos viltys nėra beprasmiškos, kad netgi tada, kai mes esame ant nevilties ribos, revoliucija tikrai veikia šiame pasaulyje anksčiau nei pats pasaulis ją suvokia.

[2358] Žmogaus užsispyrimas yra toks, jog kai tik tiesos blykstelėjimas pasirodo, žmonės puola dėl jo ginčytis. Miegantieji negalėjo nuspręsti, kiek laiko jie praleido Oloje, net jie išmintingai paliko šį reikalą ir rūpinosi skubiais savo gyvenimo reikalais. Miestiečiai negalėjo sutarti dėl įvykio reikšmingumo; jie pradėjo aptarinėti neesmines detales. Kokį atminimo ženklą jie turėtų  pastatyti? Garbinimo namus ar vietą, o gal paminklinę lentą? Buvo pastatyta garbinimo vieta. Tačiau tikroji reikšmė liko nepastebėta, kol ji nebuvo paaiškinta Korane.

[2359] Vėlesniais amžiais netilo ginčai apie Miegančiųjų skaičių: trys jie buvo, penki ar septyni? Žmonės atsakydavo ne iš turimų žinių, bet spėliodami. Pagal Gibono versiją, kuri dabar tapo žinomiausia, Miegančiųjų buvo septyni. Tai nebuvo esmė: tikroji prasmė buvo dvasinė pamoka.

[2360] Tikrą istorijos reikšmę žino tik keli. Daugybė žmonių ginčijasi tik apie tuščias detales, apie kurias jie nežino.

[2361] Nenaudinga yra leistis į tokius ir kitus neesminius ginčus, kurie nuo neatmenamų laikų buvo keliami paviršutiniškų žmonių. Tačiau jei tai yra aiškių žinių iš patirties reikalas, mes privalome jį atvirai paskelbti, kad pasaulis būtų įtikintas klausytis Alacho Tiesos. 

[2362] Tokie vulgarūs liežuvautojai mažai žino tikros istorijų ir alegorijų reikšmės. Mes turime aiškų išdėstymą Korane. Kokia prasmė gilintis į tai, kiek vyrų Oloje buvo ar kiek laiko jie joje praleido?

[2363] 23 ir 24 eilutės yra įterptinės. Mes niekada neturėtumėme tiek savimi pasikliauti, kad pamirštume Alachą. Jei mes kartais vis dėlto pamirštame, mes privalome grįžti prie Jo ir atsiminti Jį, kaip darė Olos Kompanionai.

[2364] Geometrijoje idealas yra tobulas apskritimas. Bet koks mūsų nupieštas apskritimas nėra toks tobulas, kad mes negalėtume nupiešti dar vieno, artimesnio idealiam. Taip ir mūsų gyvenime visada yra viltis artėti prie Alacho vis arčiau ir arčiau.

[2365] Ši eilutė turėtų būti skaitoma kartu su sekančia eilute. Perduodant iš lūpų į lūpas skirtingose versijose būdavo pateikiamas skirtinga Oloje praleisto laiko trukmė. Kada pasakojimas buvo užrašytas, kai kurie krikščionių rašytojai (pvz. Simeonas Metaphrastes) įvardijo 372 metus, kai kurie mažiau. Apvaliais skaičiais 300 metų pagal Saulės kalendorių būtų 309 metai pagal Mėnulio kalendorių. Tačiau sekanti eilutė paaiškina, kad tai yra tik spėjimai: skaičių žino tik Alachas vienas.

Šaltinis, kuriuo Gibonas remiasi, mini du tikslius valdymo laikotarpius: Decius (249-251 m. po Kr.) ir Teodozijaus II (408-450 m. po Kr.) Tarp 250 m. ir 450 m. mes turime 200 metų intervalą. Tačiau istorijos esmė neglūdi kokiame nors sutartame imperatoriaus varde, bet iš tikro to periodo pradžia sutapo su imperatoriumi, kuris persekiojo: imperatoriaus vardas periodo pabaigoje gali būti laikomas apytiksliai teisingu, nes istorija po to buvo užrašyta dviejų kartų ribose. Vienas blogiausių imperatorių, persekiojusių krikščionis, buvo Neronas, kuris valdė nuo 54 iki 68 metų. Jei mes jo valdymo laikotarpio pabaigą (68 m. po Kr.) priimtume kaip pradinį tašką ir (tarkim) 440 m. po Kr., kaip galutinį tašką, mes gautume 372 Simeono Metaphrastes metus. Tačiau nė vienas tų rašytojų nežinojo daugiau nei mes žinome. Bet geriausia yra sekti Korano nurodymu: „Sakyk, Alachas žino geriausiai, kiek ilgai jie prabuvo“ (xviii. 26). Yra ir papeikimas: „Nemėgdžiokite tų žmonių, kurie myli piktus ginčus!“ Nepaisant visko, mums pateiktas pasakojimas yra labiau kaip alegorija, o ne kaip istorija.  

[2366] Kas yra „jie“ šiame sakinyje? Jie gali būti Olos Kompanionai, nes jie pasikliovė Alacho apsauga ir išsižadėjo bet kokių partnerių priskyrimo Jam. Arba „jie“ galėtų bendrai reikšti žmones, kurie nusideda ir tampa „mušrikais“, t.y. priskiria įsivaizduojamus partnerius Alachui.

[2367] Savo Įsakymu: t.y., Alacho aukščiausioji valdžia pasaulyje arba Jo Sprendime Teismo Dieną.

[2368] Jo Žodžių: Jo Įstatymų, Įsakymų.

[2369] Taip pat vi. 52 ir išn. 870. Tikri Alacho tarnai yra tie, kurie atgręžia savo širdis į Jį ryte, dieną ir naktį, ir kurie siekia ne žemiškų gėrių, o Alacho Malonės, Paties Alacho, Jo Akivaizdos ir artumo. Netgi jei jie yra vargšai šio pasaulio gėrių atžvilgiu, jų visuomenė suteikia žymiai daugiau vidinio ir dvasinio pasitenkinimo negu žemiška prabanga ir žemiški apžavai.

[2370] Tiems, kurie nuklysta iš Alacho kelio, Alacho Malonė visada yra ???: ji siekia pataisyti juos ir sugrąžinti juos į kelią. Jei žmogus priešinasi ir seka savo paties geiduliais, jis pasiekia tokį tašką, kada jo padėtis tampa beviltiška. Tada Alacho Malonė jo nebepasiekia, ir jis pasineria į savo išdidumą ir įžūlumą. Saugokitės sekti tokio žmogaus pavyzdžiu ar patarimu, siekti jo visuomenės ar trokšti jo niekam tikusių stabų.

[2371] Mūsų pasirinkimas per ribotą laisvą valią apima atitinkamą asmeninę atsakomybę. Mums yra pasiūlyta Tiesa: dar ir dar kartą į ją yra atkreipiamas mūsų dėmesys. Jei mes ją atmetame, mes privalome priimti visas baisias pasekmes, kurios yra įsivaizduojamos Pragaro Ugnyje. Jos liepsnos ir stogas visiškai mums apsuos kaip palapinė. Paprastai vanduo numalšina karščio troškulį: čia vienintelis gėrimas bus kaip išsilydęs, tirštas, degantis, labai karštas žalvaris. Kol jis pasieks nelaimėlių burnas, jo lašai nuplikys jų veidus, kai jis bus liejamas.

[2372] Dorieji bus apdovanoti, kaip jau ne kartą sakyta, dosniau nei pagal savo nuopelnus: xxviii.84; xxx. 39. Nė vienas geras jų darbas nepraras savo atlygio, o Alacho Malonė panaikins jų nuodėmes.

[2373] Dangus yra vaizduojamas visais lengvumo ir patogumo paveikslais, kuriuos mes galime įsivaizduoti savo dabartinėje būsenoje: Sodai – nesibaigiantys krištolinio vandens šaltiniai, kuriuos mes galime matyti gamtovaizdyje iš viršaus; puikiausi ir prabangiausi papuošalai; gražiausi drabužiai; yra paminėta žalia spalva, nes ji yra labiausiai atgaivina akį ir dera su Sodu; dėvintysis pasirenka ploną šilką ar storą brokatą; o poilsiui ir komfortui yra aukšti garbingi sostai, kuriuose atsilošę sėdi palaimintieji.

[2374] Šis vaizdas yra paraleliai kontrastingas Kančios vaizdui paskutinėje eilutėje.

[2375] Čia yra paprasta kontrasto alegorija tarp dviejų vyrų. Vienas išpuiko dėl turto ir pamiršo, kad tai, ką jis turėjo, buvo duota Alacho pasitikint ir norint išbandyti šiame gyvenime. Kitas niekuo nesididžiavo: jis pasitikėjo Alachu. Pirmojo žemiškas turtas buvo sunaikintas ir jie nieko nebeturėjo. Antrasis galiausiai buvo laimingesnis.

[2376] Du vyrai pradėjo lygintis tarpusavyje. Pasipūtėlis puikavosi savo turtu, pajamomis, gausia šeima, pasekėjais ir pasitenkinęs savimi galvojo, kad taip tęsis amžinai. Jis taip pat negražiai žiūrėjo iš aukšto į savo Kompanioną, kuris nors ir mažiau turtingas, bet geresnis vyras iš jųdviejų.

[2377] Ne turtas jį pražudė, bet jo požiūris. Jis buvo neteisingas ne tiek savo kaimynui, kiek savo paties sielai. Mylėdamas materialius dalykus, jis pamiršo arba atvirai ignoravo dvasinius. Kaip rodo 37 eilutė, jis pasikvietė savo kompanioną su  savimi, kad padarytų jam savo svarbos įspūdį, tačiau kompanionas liko abejingas.

[2378] Čia pasirodo godi materialisto dvasia. Pagal jį „geriau“ reiškia daugiau tokio turto ir galios, kuria jis mėgavosi šiame gyvenime, nors iš tikro netgi tai, ką jis turėjo, buvo pastatyta ant silpnų pagrindų, lemta pražūti ir kartu prapuldyti ir jį patį.

[2379] Trys žmogaus sukūrimo stadijos: pirmiausia dulkės arba molis, pats sukurtas iš nieko ir sudarantis fizinį jo kūno pagrindą; tada iš žemės produkcijos, susiliejus tėvų kūnams, spermos lašelis (su atitinkamu imliu elementu), o tada, kada skirtingi elementai buvo sumaišyti reikiamomis proporcijomis ir jam buvo įkvėpta siela, žmogaus išvaizda.

[2380] Kompaniono argumentas skyla į penkias dalis. (1) Jis prieštarauja išdidžiam vyrui, neigiančiam Alachą. (2) Jis, remdamasis savo paties dvasine patirtimi, skelbia, kad Alachas yra Vienas ir kad Jis yra geras. (3) Jis nurodo jam geresnį būdą džiaugtis Alacho dovanomis, t.y. su dėkingumu Jam. (4) Jis išreiškia pasitenkinimą tuo, kaip Alachas elgiasi su juo. (5) Jis įspėja apie šio pasaulio gėrių trumpalaikę prigimtį ir Alacho bausmės už besaikę savimeilę amžinumą.

[2381] Paminėta bausmė buvo griaustinis su žaibais (husbánan), bet bendra prasmė apima bet kokią bausme atsiskaitant (hisáb), ir aš manau, kad žemės drebėjimas taip pat turimas omenyje, nes jis pakeičia vandens sroves, nukreipia kanalus į podirvį, išmeta dumblą ir smėlį bei sunaikina plačius plotus. 

[2382] „Vaisiai“, „panaudojo“, „sukiodamas rankas“ – viskas turėtų būti suprantama ir plačia metaforine prasme, ir pažodine reikšme. Jis turėjo dideles pajamas ir pasitenkinimą, kurie visi prapuolė. Kokius resursus jis išeikvojo savo turtui! Jo mintys buvo įnikusios į jį; jo viltys rėmėsi juo; jis tapo įtraukiančia jo gyvenimo aistra. O kad jis būtų rūpinęsis Alachu, o ne laikinais šio pasaulio gėriais!

[2383] Šiuo atveju jo mintyse kaip varžovai Alachui buvo jis Pats ir jo Mamonas!

[2384] Jis sukaupė ryšių ir įsipareigojusių pavaldinių bei puikavosi turėdamas „didelę šeimą“. Bet kur visa tai paliko, kada atsiskaitymas išmušė? Jis negalėjo padėti pats sau; kaip gali būti tikimasi, kad kiti jam padės!

[2385] Visa kita yra tuštybė, netikrumas, Laiko žaismas. Vienintelė viltis arba tiesa yra iš Alacho. Kiti atlygiai ir kitokios sėkmės yra iliuzija: geriausias Atlygis ir geriausia Sėkmė ateina iš Alacho.

[2386] Lietaus vanduo pats savaime yra geras dalykas, bet jis nesitęsia, todėl ant jo negali pastatyti jokių tvirtų pamatų. Jis yra greitai sugeriamas į žemę ir kuriam laikui sukelia vešinčios žolės ir augmenijos pasirodymą. Greitai ji nuvysta ir tampa sausa it ražiena, kurią menkiausias vėjo dvelksmas iš kokios nors pašalio nupūs kaip bereikšmį dalyką. Vanduo dingo – kartu dingo ir augmenija, kuriai jis suteikė didingą, bet laikiną prabangos pasirodymą. Toks yra šio pasaulio gyvenimas, priešingas vidiniam ir tikram Gyvenimui, kuris žvelgia į Pomirtinį Gyvenimą. Alachas yra vienintelė visų aukščiausia, ilgalaikė Galia, į kurią mes galime kreiptis.

[2387] Kiti dalykai yra trumpalaikiai: tačiau Geri Darbai turi ilgalaikę vertę Alacho akyse. Jie yra geriausi kaip atlygiai (arba atlygiams) dvejopai: (1) jie plaukia iš mūsų per Alacho Gailestingumą ir patys yra atlygiai už mūsų Tikėjimą; (2) jie tampa mūsų vilčių dėl aukščiausių atlygių Pomirtiniame Gyvenime pagrindais.

[2388] Teismo Dieną joks mūsų dabartinis kraštovaizdis neišliks.

[2389] Mes stovėsime tokie, kokie buvome sukurti, neturėdami jokio papildomo turto, kurį sukaupėme šiame gyvenime. Jis visas bus dingęs.

[2390] Skeptikai pagaliau bus įtikinti Realybe, kurioje jie bus.

[2391] Tada bus priversta atsiskaityti už pagal asmeninę atsakomybę už visus darbus šiame gyvenime. Tai bus atlikta su tobulu teisingumu. Kalbant šio pasaulio terminais, tai prilygs aiškiam išdėstymui visko, ką mes padarėme šiame gyvenime; mus įtikinti prieš mus bus padėtas įrašas. Kadangi tai bus tobulas įrašas be jokių praleidimų ir be jokių klaidingų įrašymų, jis bus tobulai įtikinantis. Bausmė bus užsitraukta paties nusidėjėlio darbais, o ne paskirta jam neteisingai.

[2392] Taip pat ii. 34, kur yra papasakota istorija apie žmonijos nuopuolį per Adomą. Čia tai yra paminima tam, kad paaiškinti asmeninę nusidėjusios sielos atsakomybę. Iblis yra jūsų priešas; jums papasakota jo istorija; ar teiksite pirmenybe eiti pas jį negu pas maloningą Alachą, jūsų Kūrėją ir Puoselėtoją? Kokius netinkamus mainus jūs padarytumėte!

[2393] Taip pat vi. 100, išn. 929.

[2394] Šėtono atžalos: mums nereikia suprasti epiteto vien tik tiesiogine prasme. Visi jo pasekėjai taip pat yra jo atžalos.

[2395] Dėl jo turimos ribotos laisvos valios, jei jis pasirinktų Blogį vietoje Gėrio, Šėtoną vietoje Alacho, koks siaubingas tai būtų pasirinkimas! Tai tikrai būtų blogio mainai; nes žmogus yra Alacho kūrinys, Jis juo rūpinasi ir puoselėja. O šis palieka savo Puoselėtoją ir tampa savo priešo vergu!

[2396] Alachas nori žmogui gero: kaip Jis gali priimti Blogį kaip Savo partnerį?

[2397] Kai kurie Komentatoriai interpretuoja: „Ir Mes padalinsime juos“: t.y. Blogieji netgi nebus matomi jų suklaidintų pasekėjų, nors šie ir šauksis jų.

[2398] Jei žmonės neturėtų įpročio ginčytis ir būti užsispyrę, jie pamatytų, kad Šventraščio alegorijos ir palyginimai pilnai išsprendė jų sunkumus, ir mielai paklustų Alacho kvietimui.

[2399] Tačiau žmogaus užsispyrimas klausia ar kviečia pasikartoti tai, kas nutiko nedoriesiems ir tiems, kurie atmetė Tikėjimą senais laikais. Iš smalsumo ar kaip iššūkio jie, atrodo, siekia Bausmės ir prašo, kad ji iš karto būtų įvykdyta. Tačiau ji pakankamai greitai ateis, o tada jie galvos, kad ji atėjo per anksti! Taip pat xiii. 6 ir išn. 1810.

[2400] Alacho Pranašai nėra siunčiami pralinksminti mus dialektika ar patenkinti prasčiokišką smalsumą stebuklams ar tamsiems neįprastiems dalykams. Jų pamokslavime nėra jokio „kreivumo“ (xviii. 1). Jie atėjo skelbti Tiesą, - ne abstrakčiai, bet tu konkrečiomis nuorodomis į mūsų elgesį. Jie perduoda mums džiugių žinių apie išsigelbėjimą, jei tik mes išlaikysime viltį Nuodėmės akivaizdoje, ir aiškiai įspėja mus apie Blogio pavojus. Tušti ginčai dėl žodžių tik silpnina jų misiją ar paverčia ją juokais. Bedieviai taip pat turi gudrybę laikyti ankstesnius pamokslavimus jiems savaime kaip pokštą ir šaipytis iš jų.

[2401] Turint omeny nuodėmės galią ir kaip ji pasiglemžia žmonių širdis, ir visas nuodėmes, kurias žmonės padarė, kvailumo ir neteisingumo iš jų pusės viršūne yra nusigręžti nuo įspėjimų, kurie aiškiai yra duoti jų labui. Tačiau beširdiškumo stadija yra pasiekiama, kada savo pačių pasirinkimu jie padaro save nepasiduodantys Alacho Gailestingumui. Toje stadijoje ant jų širdžių yra užmetamas šydas ir jie paliekami vieni kuriam laikui, kad jie galėtų pabendrauti su savimi ir galbūt atgailauti bei vėl siekti Alacho Malonės. Jei jie taip nedaro, tai jų pačių prapultis. Žiūrėkite sekančią eilutę.

[2402] Min dúni-hi: ar mes turėtume laikyti įvardį reiškiant „paskirtą laiką“, ar „jūsų Viešpatį“, paminėtą eilutės pradžioje? Dauguma Komentatorių laikosi pirmojo požiūrio; aš išverčiau atitinkamai. Tačiau aš sutinku su tais, kurie priima antrąją požiūrį. Tada geresnis vertimas būtų: „bet jie turi savo paskirtą laiką, ir be Alacho, jie neras jokio prieglobsčio.“ Tai reiškia, kad netgi tuo periodu, kada jie yra palikti klajoti, kadangi jie atmetė Alacho Gailestingumą, Alacho Malonė yra jiems atvira, jei jie gailėsis ir sugrįš; tačiau tik Alacho Malonė gali juos išgelbėti.

[2403] Pamokomos Bausmės ankstesniais laikais taip pat pakluso šiai taisyklei, jog Alachas duoda daug laisvės nedoriesiems, kad jie galėtų sugrįžti, gailėtis ir pasiekti Jo Malonės.

[2404] Šis epizodas iš Mozės istorijos iliustruoja keturis dalykus. (1) Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties. Nors ta išmintis neapėmė visko, kaip ir šiandieninių žinių visuma iš mokslo, meno ir literatūros (jei jos būtų surinktos į vieną žmogų) neapimtų visų žinių. Dieviškos žinios žmogaus atžvilgiu yra neribotos. Netgi po to, kai Mozė gavo savo dievišką misiją, jo žinios nebuvo tokios tobulos, kad negalėtų būti papildytos. (2) Išlaikyti savo žinias neatsiliekančiomis nuo laiko tėkmės reikalingos pastovios pastangos. Yra parodoma, kad tokias pastangas Mozė dėjo. (3) Paslaptingas žmogus, kurį jis sutinka (xviii. 65 ir išn. 2411), kuriam Tradicija priskiria Khidhr vardą (pažodžiui, „žalias“), yra toks žinių tipas, kokios visada yra sąlytyje su gyvenimu, kada jis yra faktiškai gyvenamas. (4) Gyvenime yra paradoksų: tariamas praradimas gali būti tikru įgijimu; tariamas žiaurumas gali būti tikra malonė; atsilyginimas geru už bloga gali tikrai būti teisingumas, o ne dosnumas (xviii. 79-82). Alacho išmintis viršija visą žmogišką skaičiavimą.

[2405] Labiausiai tikėtina geografinė vieta (jei kokia yra reikalinga istorijoje, kuri yra alegorija) yra ten, kur susijungia dvi Raudonosios jūros atšakos; konkrečiai Akabos ir Suezo įlankos. Jos atitveria Sinajaus pusiasalį, kuriame klaidžiodami Mozė ir izraelitai praleido daug metų.

[2406] Huqub reiškia ilgą, bet neapibrėžtą laiko tarpą. Kartais jis yra apribojamas iki 80 metų.

[2407] Pažodžiui, „(erdvės) tarp dviejų Sandūrą“, t.y. tašką, kuriame dvi jūros buvo susijungusios.

[2408] Mozė turėjo nueiti ir surasti Alacho tarną, kuris suteiktų jam tokių žinių, kokių jis dar neturėjo. Jis turėjo pasiimti žuvį su savimi. Vieta, kur jis turėjo sutikti savo paslaptingąjį Mokytoją, būtų nustatyta iš to, kad žuvis dingtų, kada jis pasiektų tą vietą.

[2409] Kada jie pasiekė Jūsų Sandūrą, Mozė pamiršo apie žuvį, o jo palydovas pamiršo pasakyti jam, kad matė žuvį, nuostabiai ištrūkstančią į jūrą. Jie keliavo toliau, bet stadijos dabar tapo vis sunkesnėmis ir labiau varginančiomis Mozę.

[2410] Palydovas iš tikro matė žuvį, plaukiančią tolyn jūroje, bet „pamiršo“ pasakyti tai savo šeimininkui. Šiuo atveju „užmiršimas“ buvo daugiau nei užmiršimas. Inertiškumas privertė jį susilaikyti nuo svarbių žinių pasakymo. Tokiuose reikaluose inertiškumas yra beveik taip pat blogai kaip ir energinga pagieža, Šėtono įtaiga.

[2411] Vieną Mūsų tarnų: jo vardas Korane nėra minimas, bet Tradicija pateikia jį kaip Khidhr. Apie jį mes surinkome keletą vaizdingų liaudies pasakojimų, kurios čia mūsų nedomina. „Khidhr“ reiškia „Žalias“: jo žinios yra naujos ir žalios, ištrauktos iš gyvenimo šaltinių, nes jos yra paties Alacho Žinių. Jis yra paslaptinga būtybė, kuri turėjo būti surasta. Jis turi paslaptis apie kai kuriuos Gyvenimo paradoksus, kurių eiliniai žmonės nesupranta arba supranta klaidingai, kaip mes pamatysime vėliau. Artimiausia ekvivalentiška figūra Knygos Žmonių literatūroje yra Melčizedekas arba Melčisedekas (graikiška forma Naujajame Testamente). Pradžios xiv. 18-20, jis pasirodo kaip Salimo karalius, Aukščiausiojo Dievo kunigas: jis palaimina Abraomą, o Abraomas duoda jam dešimtinę.

[2412] Khidhr turėjo dvi ypatingas dovanas iš Alacho: (1) Malonę iš Jo; (2) ir Žinias iš Jo. Pirmoji išlaisvino jį nuo įprastų kasdienių žmonių gyvenimo incidentų; o antroji leido jam interpretuoti įvykių vidinę reikšmę ir paslaptį, kaip mes matysime vėliau.

[2413] Mozė, nesuprasdamas visos svarbos to, ko jis prašė, paprasčiausiai paprašo. Jis nori išmokti ypatingų Žinių, kurių Alachas suteikė Khidhr.

[2414] Khidhr nusišypso ir pasako, kad bus daugybė dalykų, kuriuos Mozė pamatys su juo, kurių Mozė visiškai nesupras ir kurie padarys Mozę nekantriu. Aukščiausios žinios dažnai atrodo paradoksalios tiems, kurie neturi rakto į jas.

[2415] Khidhr nekaltina Mozės. Kiekvienas mūsų galime sekti savo netobulomis žiniomis iki geriausio savo sprendimo, bet jei mes turime Tikėjimą, esame apsaugoti nuo daugybės klaidingų žingsnių.

[2416] Mozė turėjo Tikėjimą. Jis priima teisingą mokinio požiūrį į Mokytoją ir su Alacho pagalba pažada paklusti visame kame. Mokytojas abejoja, bet leidžia jam sekti juo su sąlyga, kad jis apie nieką neklausinės, kol pats Mokytojas pirmas to nepaminės.   

[2417] Paaiškinimas išplaukia xviii. 79.

[2418] Paaiškinimas išplaukia xviii. 80-81.

[2419] Gyventojai buvo šiukštūs. Jie sulaužė bendrą Rytų svetingumo taisyklę ir tuo parodė, kad yra už įprasto žmogiško mandagumo rėmų. Atkreipkite dėmesį, kad iš jų buvo tikimasi, kad jie patys pasiūlys svetingumą, neprašyti. Čia Mozė ir jo kompanionas, tiesą sakant, turėjo prašyti svetingumo ir buvo kategoriškai nepriimti.

[2420] Kadangi jiems nebuvo parodytas svetingumas, jie, kaip save gerbiantys vyrai, turėjo nusikratyti miesto dulkes nuo savo kojų arba kokiu nors būdu parodyti savo pasipiktinimą. Vietoje to Khidhr nueina ir atlieka geranorišką darbą. Jis perstato jiems griūvančią sieną ir nepaprašo už tai jokio atlygio. Galbūt jis pasamdė vietinių darbininkų ir sumokėjo jiems algą, taip iš tikro padėdamas miestui, kuris su juo ir su jo kompanionu elgėsi šitaip apgailėtinai! Mozė natūraliai nustebo ir paklausė: „Ar tu negalėjai bent paprašyti užmokesčio?“

[2421] Istorija ir interpretacija yra pateikiamos su didžiausiu žodžių taupumu. Mums būtų verta ieškoti prasmės savo vidinės ir išorinės patirties požiūriu.

[2422] Jie įlipo į valtį, kuri laukė keleivių. Jos savininkai nebuvo įprasti žmonės, kurie užsiėmė verslu. Jie buvo nusmukę į didžiulį nepriteklių, galbūt iš turtingos materialinės padėties, ir nusipelnė didžiulės užuojautos, daugiau nei jei jie būtų pasinaudoję teisėtu labdaros prašymu. Jie nežinojo (bet Khidhr žinojo), kad ta valtis, galbūt nauja, buvo pasižymėtas pasisavinti neteisingo karaliaus, kuris užgrobdavo kiekvieną valtį, kokią tik galėdavo gauti, - galbūt dėl karinių tikslų. Jei ta valtis būtų buvusi atimta iš tų save gerbiančių žmonių, jie būtų nusiritę į skurdą; jiems nebebūtų likę jokių resursų. Savininkai galėjo jį susiremontuoti, kai tik pavojus buvo praėjęs. Khidhr galbūt dosniai sumokėjo už plaukimą, ir tai, kas atrodė nesuvokiamai žiaurus darbas, iš tikro buvo puikiausias gerumo aktas, kokį tik jis galėjo padaryti tokiose aplinkybėse.

[2423] Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė netgi dar žiauresnis aktas nei valties pramušimas, tačiau pavojus taip pat buvo didesnis. Khidhr žinojo, kad jaunuolis buvo potencialus tėvažudys. Jo tėvai buvo nusipelnę, pamaldūs žmonės, kurie užaugino jį su meile. Jis akivaizdžiai pagedo. Galbūt jis jau buvo žmogžudysčių ir plėšimų kaltininkas, išsisukęs nuo įstatymo subtilybėmis ir apgaule. Žiūrėkite sekančią išnašą.

[2424] Sūnus praktiškai buvo nusikaltėlis, - pavojingas visuomenei ir sielvarto šaltinis savo doriems tėvams. Tačiau jo neatidėliotina mirties bausmė būtų buvusi neteisinga, jei Khidhr būtų pasielgęs savo nuožiūra. Tačiau Khidhr nesielgė savo nuožiūra: žiūrėkite paskutiniąją sekančios eilutės pabaigą. Daugiskaita „mes“ taip pat rodo, kad jis nesielgė savo nuožiūra. Jis elgėsi pagal aukštesnę valdžia ir pašalino visuomenės rykštę, kuris taip pat buvo didžiulio liūdesio ir pažeminimo jo tėvams šaltiniu. Jo tėvams yra pažadamas geriau besielgsiantis sūnus, kuris mylės juos ir pateisins jų gerą vardą.

[2425] Siena buvo begriūnanti. Jei ji būtų nuvirtusi, po ja užkastas lobis būtų atvertas ir tikrai būtų išgrobstytas tokių šiukščių ir savanaudžių žmonių. Žiūrėkite išn. 2419. Lobis buvo sukauptas ir užkastas doro žmogaus. Tai nebuvo, tikrąją ta žodžio prasme, neteisėtas įgytas turtas; jis buvo prieš tėvo mirtį aiškiai buvo užkastas našlaičių labui. Buvo turima omenyje, kad našlaičiai užaugs ir saugiai pasiims savo paveldėjimą. Taip pat buvo tikimasi, kad jie bus dori žmonės kaip ir jų tėvas ir panaudos lobį geriems darbams, keliant dorumą nedoroje bendruomenėje. Visuose trijuose įvykiuose buvo įtrauktas ir viešas, ir privatus interesai. Antrajame įvykyje Khidhr naudoja žodį „mes“, parodydamas, kad prijungia prie savo poelgio tos vietos valdžią, nuo kurios nusikaltėlis išsisuko.

[2426] Pilnos jėgos amžius: taip pat. xvii. 34 ir išn. 2218.

[2427] Tie, kurie elgiasi ne dėl pačių užgaidos ir asmeninio akstino, bet dėl aukštesnės valdžios, turi pakelti priekaištus dėl aukščiausios išminties ir naudos poelgių.

[2428] Pažodžiui, „Dviragis“, Karalius su Dviem Ragais ar Dviejų Epochų Viešpats. Kas jis buvo? Kokiame amžiuje ir kur jis gyveno? Koranas mums nepateikia jokios medžiagos, kuria mes galėtume pagrįsti teigiamą atsakymą. Atsakymą rasti netgi nėra reikalinga, kadangi istorija yra traktuojama kaip Alegorija. Populiarioji nuomonė sutapatina Zul-qarnain su Aleksandru Didžiuoju. Alternatyvus siūlymas yra senovės persų Karalius arba priešistorinis himjaritų Karalius.

Zul-qarnain buvo galingiausias karalius, bet tai Alachas Savo universaliame Plane suteikė jam galios ir aprūpino jį būdais ir priemonėmis jo didiems darbams. Jo valdžia buvo nusidriekusi Rytuose ir Vakaruose, apėmė įvairių civilizacijų žmones. Jis buvo teisingas ir doras, ne savanaudis ar godus. Jis saugojo silpnuosius, baudė nesilaikančius įstatymų ir maištingus. Tekste yra apibūdintos trys jo ekspedicijos. Kiekviena įkūnija didžią etinę idėją, susijusią su karaliavimu ir galios turėjimu.

[2429] Didi buvo jo galia ir puikios buvo jo galimybės („būdai ir priemonės“), kurias jis naudojo teisingumui ir dorai. Tačiau jis pripažino, kad jo galia ir galimybės buvo jam patikėtos Alacho. Jis turėjo tikėjimą ir nepamiršo Alacho.

[2430] Tai yra pirmas iš trijų čia minimų epizodų, jo ekspedicija į vakarus. „Saulėlydžio pasiekimas“ nereiškia tolimiausių vakarų, nes tokio dalyko nėra. Vakarai ir Rytai yra reliatyvūs terminai. Tai reiškia, kad vakarų ekspedicija užsibaigė „drumzlino vandens šaltiniu“. Tai supainiojo Komentatorius. Jie tai suprato reiškiant tamsią, audringą jūrą. Jei Zul-qarnain yra Aleksandras Didysis, nuoroda lengvai yra suprantama kaip Laičnitis (dabar Eurida), Makedonijos vakarai. Jie kalkakmenio regione yra visiškai maitinami požeminių šaltinių, kur vanduo niekada nebūna labai švarus. 

[2431] Jis turėjo didžią galią ir didžias galimybes. Jis gavo valdžią maištingiems ir nepaklusniems žmonėms. Ar jis ketino būti griežtas su jais ir nubausti juos, ar siekti taikos bet kokia kaina, t.y. toleruoti prievartą ir neteisingumą tol, kol tai neveikia jo galios? Jis pasirinko geresnį kelią, kaip aprašyta sekančioje eilutėje. Tam, kad apsaugotų silpnuosius ir nekaltuosius, jis nubaudė kaltuosius ir kietakakčius, tačiau jis visada atsiminė, kad tikroji Bausmė ateis Pomirtiniame Gyvenime – tikras ir galutinis teisingumas prieš Alacho sostą.

[2432] Nors galingiausias iš karalių, jis atsiminė, kad jo galia buvo tik žemiška ir duota Alacho. Jo bausmės buvo tik parengtinės, skirtos išlaikyti šio gyvenimo pusiausvyrą, kadangi jis galėjo ją įvertinti. Nors jo bausmės buvo mirties („nusidėjėlis pasiunčiamas atgal pas jo Viešpatį“), tai buvo niekis, palyginus su baisiomis nuodėmės pasekmėmis galutiniame Alacho Teisingume. 

[2433] Jis niekada nesako kaip Faraonas: „Aš esu jūsų Aukščiausiasis Viešpats!“ (lxxix. 24). Priešingai, jo bausmės buvo kukliai laikomos negalutinėmis, ir jis labiau akcentavo gėrį kurį jis galėjo padaryti tiems, kurie normaliai gyveno tikėdami ir dorai elgdamiesi. Jo valdymas jiems buvo nesunkus: jis neskyrė jokių sunkių užduočių, bet turtingiesiems ir vargšams suteikė kiekvieną galimybę vykdyti dorą ir gerumą. Tokia dvasinė pamoka turi būti išmokta iš pirmojo epizodo.

[2434] Dabar mes prieiname antrąjį epizodą. Tai yra ekspedicija į rytus. „Saulėtekis“ turi atitinkamą reikšmę „saulėlydžiui“ xviii. 86 eilutėje, kaip yra paaiškinta išn. 2430.

[2435] Žmonės čia gyveno labai paprastus gyvenimus. Galbūt klimatas buvo karštas, o jie nereikėjo nei stogų virš jų galvų, nei daug darbužių apsisaugoti nuo saulės. Kaip jis pasielgė su jais? Žiūrėkite sekančią išnašą.

[2436] Jie buvo primityvūs žmonės. Jis nesijaudino dėl jų primityvumo, bet paliko juos savaip besimėgaujančius taika ir ramybe. Tame jis buvo išmintingas. Galia yra linkusi būti netolerantiška ir pasipūtusia bei kištis į viską, kas nedera su jos pačios šlovinimu. Bet ne Zul-qarnain. Jis pripažino savo paties trūkumus Alacho akyse: žmogus niekada pilnai nesupras savo paties padėties, bet jei jis ištikimai sieks Alacho, jis gyvens ir leis gyventi. Tai yra dvasinė pamoka iš antrojo epizodo.

[2437] Taip pat xxi. 96.

[2438] Tai nereiškia, kad jie nekalbėjo jokia kalba. Tai reiškia, kad jie nekalbėjo Užkariautojo kalba. Tačiau jie pravedė su juo derybas (per vertėjus), kas yra aišku iš sekančių eilučių (xviii. 94-98).

[2439] Mums labiausiai rūpi interpretacija. Užkariautojas dabar atvyko pas žmones, kurie nuo jo skyrėsi kalba ir rase, tačiau nebuvo primityvūs, kadangi jie nagingai apdorodavo metalus ir galėjo daryti geležies blokus (arba plytas), lydyti metalus su dumplėmis ar pūtimo vamzdžiais ir paruošti išlydytą šviną (xviii. 96). Akivaizdu, kad jie buvo taiki ir darbšti rasė, labai priklausanti nuo laukinių genčių, vadinamų Gogo ir Magogo gentimis, antpuolių. Jie norėjo įgyti prieš šias gentis imunitetą, sumokėdami Užkariautojui duoklę mainais už apsaugą. Jų norima pastovi apsauga buvo kalno perėjos, per kurią būdavo puldinėjama, uždarymas.

[2440] Zul-qarnain nebuvo godus ir nenorėjo primesti duoklės darbštiems gyventojams. Jis suprato, kad galia, kurią Alachas jam suteikė, iš jo pusės apima pareigas ir atsakomybę – pareigą apsaugoti savo pavaldinius, neužkraunant jiems per sunkių mokesčių. Jis pasirūpintų varančia jėga ir organizaciniais įgūdžiais. Ar jie paklustų jam ir pasirūpintų medžiaga ir darbu, kad jie galėtų užverti tarpą stipria užtvara, galbūt su gerai saugomais vartais? Žodis radm, išverstas kaip „Užtvara“, nebūtinai reiškia sieną, bet labiau užtvertas duris ar įėjimą.

[2441] Aš suprantu, kad besiginantieji pastatė stiprią geležies užtvarą su geležiniais Vartais. Vartų staktos buvo sukonstruotos iš geležies blokų ar plytų, o tarpai pripildyti lydyto švino, kad sudarytų neįveikiamą metalo masę. Gali būti, kad ten buvo ir akmeninė siena, bet tai nėra paminėta. Geležies Vartuose netoli Bukhárá jos nebuvo.

[2442] Padarė ją (raudona) kaip ugnimi: ką žymi „ją“? Greičiausiai geležį, tiek lakštuose, tiek blokuose, turimą būti suvirinta lydytu švinu.

[2443] Geležies siena, vartai ir bokštai buvo pakankamai aukšti apsisaugoti nuo perlipimo ir pakankamai tvirti su suvirintu metalu, kad atlaikytų bet kokius bandymus prasikasti per juos.

[2444] Po visų pastangų, kurias Zul-qarnain skyrė jų apsaugai, jis nepriskiria sau jokių nuopelnų, išskyrus savo kaip valdovo pareigos atlikimą. Jis nukreipia jų dėmesį į Alachą, Kuris suteikė būdus ir priemones, su kuriomis jiems buvo galima padėti ir juos apsaugoti. Tačiau visos tokios žmogiškos apsaugos priemonės gali greitai tapti bergždžiomis. Neišvengiamai ateis laikas, kada jos subyrės į dulkes. Alachas taip pasakė Savo Atskleidime; o Jo žodis yra teisingas.

Trečiojo epizodo pamoka yra: imkitės atsargumo priemonių ir darykite viską, kas yra jūsų galioje, kad apsisaugotumėte nuo blogio. Tačiau jokia apsauga nėra visiška, kol jūs nesiekiate Alacho pagalbos ir malonės. Geriausios mūsų atsargumo priemonės subyrės į dulkes, kada ateis paskirta Diena.  

[2445] Ir taip mes pereiname prie Paskutiniųjų Dienų prieš Didįjį Alacho Šaukimą. Visos žmonių užtvaros bus nušluotos. Visur bus neramus skubėjimas. Trimitas bus papūstas, ir Teismas bus pradėtas.

[2446] Jei žmonės tyčiojosi iš Tikėjimo ir Pomirtinio Gyvenimo, jų akys dabar bus atmerktos ir jie pamatys baisią Realybę.

[2447] Tie žmonės, kurie atsisakė pamatyti daugybę Alacho Ženklų, apie kuriuos šiam pasauliui pranešė Jo Žinia, ir išgirsti Viešpaties Žodį, kada šis pas juos atėjo, tada be jokių apsirikimų pamatys pilnai prieš juos pateiktas pasekmes.  

[2448] T.y., tie, kurie didžiavosi savo darbais šiame gyvenime ir dabar pamatė, kad tie darbai yra beverčiai. Jų praradimas yra iš visų didžiausias, nes ne ten nukreipė pasitikėjimą  savo darbuose ir klaidingų „gynėjų“ pagalboje. Alachas yra vienintelis Gynėjas: visų kitų apsauga yra nieko verta.

[2449] Daugybė žmonių turi tokį manieringą teisuoliškumo jausmą. Tuo tarpu, kai jie klysta, jie galvoja, kad įgyja nuopelnų. Taigi, labdaroje visi elementai, padaryti dėl išorinio pasirodymo ar savanaudiškumo (įgyti kokio nors žemiško pranašumo), anuliuoja labdaros darbą. Taip pat kai kuriu veidmainiai apsimeta nustebę, kad jų apskelbtos pastangos kieno nors labui nėra vertinamos, kada jie iš tikro siekia kokios nors slaptos naudos ar netikros šlovės sau. Nuoširdūs yra tik tie, kurie tiki savo dvasine atsakomybe ir elgiasi tarsi Alacho akivaizdoje.

[2450] Koks svoris gali būti skirtas darbams, kurių motyvai nėra tyri arba akivaizdžiai blogi? Jie yra ir iššvaistyti, ir esantys prieš tuos, kurie siekia pavaizduoti juos kaip pagirtinus!

[2451] Apgaulingi motyvai, apsimetimas, apgavystė ir veidmainiškumas klesti, nes žmonės į aukštesnį gyvenimą nežiūri rimtai. Tiesą sakant, jie priima tai kaip juoką. Ženklai ir Pasiuntiniai yra pasiunčiami kaip ypatinga ir asmeninė Alacho Malonė, ir tokiems dalykams yra vartojamas pirmasis asmuo vienaskaitoje (kaip šioje eilutėje), netgi kada tai apima staigų perėjimą iš pirmojo asmens daugiskaitoje (kaip prieš tai esančioje eilutėje).

[2452] Firdaus: persų kalboje reiškia atitvertą vietą, parką. Techninėje teologinėje kalboje šis žodis yra vartojamas vidiniam Dangaus ratui arba aukščiausiam Dangui, paskyrimo vietai tiems, kurie tobulai vykdo abu reikalavimus, t.y. stiprus tikėjimas ir tobulai doras elgesys. Menki nusižengimai abiem atžvilgiais yra atleidžiami; įsiterpia Alacho Malonė.

[2453] Alacho Žodžiai, Ženklai ir Malonės yra visoje Kūryboje ir niekada negali būti pilnai išdėstyti žmonių kalba, kad ir kokias išplėstas savo priemones įsivaizduotume.

[2454] Dorumas ir  tikra pagarba Alachui – kuri neįtraukia į garbinimą nieko kito, nei stabų, nei sudievintų žmonių, nei gamtos jėgų, nei žmogaus sugebėjimų, nei paties garbintojo, - yra teisingo garbinimo kriterijus.

 
Atgal