اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

SURA Tá Há,

 

Šios suros chronologija turi reikšmės: ji siejasi religinėmis šioje suroje mokomomis pamokomis.

Ji buvo labai efektingai panaudota toje nepaprastoje scenoje, kuri baigiasi Hadhrat ‘Umaro pokalbiu ir kuri vyko apie septintus metus prieš Hijrat.

Ibn Hishám pateikia sceną su dramatiškomis detalėmis. ‘Umar anksčiau buvo vienas didžiausių Islamo priešų ir persekiotojų. Kaip ir jo kraugeriški gentainiai kuraišitai, jis planavo užmušti Pranašą, kada jam buvo užsiminta, kad Islamą yra priėmę keletas jo artimų giminaičių. Jo sesuo Fatima ir jos vyras Saadas buvo musulmonai, tačiau tomis persekiojimo dienomis jie slėpė savo tikėjimą. Kada Umaras atėjo į jų namus, jis išgirdo juos deklamuojant šią Surą iš turėtos kopijos. Jie valandėlei kopiją paslėpė. Umaras puolė savo seserį ir jos vyrą, bet jie atlaikė puolimą su pavyzdine kantrybe ir išpažino savo tikėjimą. Umaras buvo taip priblokštas jų nuoširdumo ir tvirtybės, kad paprašė pažiūrėti tą lapelį, iš kurio jie skaitė. Jis buvo jam paduotas: jo siela buvo paliesta, ir jis ne tik priėmė Tikėjimą, bet ir tapo vienu iš stipriausių jo rėmėjų ir kovotojų.

Lape buvo tam tikra šios Suros dalis, galbūt įvadinė dalis. Šiai Surai yra pridėtos raidės Tá Há. Ką juos reiškia? Anksčiausia tradicija yra ta, kad jos žymi dialektinį jaustuką, reiškiantį „O, žmogau!“. Ši Sura tęsia paskutiniosios Suros istorija apie žmogų kaip religingą būtybę ir iliustruoja tai papildomomis detalėmis. Ji pasakoja apie Mozę jo gyvenimo krizės metu, kada jis gavo Alacho Pavedimą, apie jo asmeninius santykius su motina, apie tai, kaip jis buvo užaugintas Faraono namuose, išmokytas visos egiptiečių išminties tarnystės Alachui labui, apie jo asmeninius santykius su Faraonu, kurį mes laikome jo įtėviu (xxviii. 9). Ji toliau pasakoja istoriją apie puolusią sielą, kuri nuklaidino izraelitus į stabmeldystę, ir primena, kaip nupuolė žmogaus didžiausias priešas Šėtonas. Malda ir šlovinimas reikalingi gydyti žmogaus dvasinį aklumą ir įgalinti jį vertinti Alacho atskleidimą.

 

Santrauka:

Alacho atskleidimas (Koranas) nėra priežastis sielvartui, bet malonės dovana iš Gailestingiausiojo Alacho (xx. 1-8).

Kaip Mozė buvo pirmas pasirinktas ir kaip jis su broliu Aaronu vykdė savo misiją Faraonui (xx. 9-36).

Kaip Mozės motina buvo nurodyta įmesti kūdikį Mozę į upę, kad jis būtų užaugintas Faraono namuose prižiūrint Alachui tam, kad pamokslautų Faraonui ir skelbtų Alacho šlovę (xx. 37-76).

Kaip Mozei buvo nurodyta vesti savo žmones ir malšinti jų maištingą dvasią, ir kaip ta dvasia buvo Samirio sukurstyta (xx. 77-104).

Teismo Dieną bus įvykdyta asmeninė atsakomybė ir pripažinta Alacho Tiesa: žmogus turėtų saugotis Adomo priešo – Šėtono – ir išsižadėti tuštybių, apvalyti save maldomis ir šlovinimu bei laukti Alacho kvietimo (xx. 105-135).

 

Tá-Há

 

Alacho vardu, Gailestingiausiojo, Maloningiausiojo

 

  1. Tá-Há.[2534]
  2. Mes neatsiuntėme tau Korano būti tavo sielvarto (priežastimi),[2535]
  3. O tik kaip perspėjimą tiems, kurie bijo (Alacho), -
  4. Atskleidimą iš To, Kuris sukūrė žemę ir dangų aukštybėse.
  5. Gailestingiausiasis[2536] yra tvirtai įsitaisęs soste.
  6. Jam priklauso tai, kas yra danguje ir ant žemės, ir visa, kas yra tarp jų, ir visa, kas yra po žeme.[2537]
  7. Ar tu ištarsi žodį garsiai, (yra nesvarbu): nes iš tiesų Jis žino tai, kas yra slapta, ir tai, kas yra dar labiau paslėpta.[2538]  
  8. Alachas! Nėra kito dievo, tik Jis! Jam priklauso Gražiausi Vardai.[2539]
  9. Ar Mozės[2540] istorija tave pasiekė?
  10. Štai, jis pamatė laužą:[2541] taip jis tarė savo šeimai: „Palaukite; aš pastebėjau laužą; galbūt aš galiu parnešti jums kokį degantį nuodėgulį iš jo arba prie laužo gauti kokį patarimą.“[2542]
  11. Tačiau kada jis priėjo prie ugnies, jis buvo pašauktas: „Moze!“
  12. „Iš tiesų aš esu tavo Viešpats! Todėl[2543] nusiauk batus: tu esi šventame Tuvos[2544] slėnyje.“
  13. „Aš pasirinkau tave: tad klausyk (tau duoto) įkvėpimo.“
  14. „Iš tiesų, Aš esu Alachas: nėra kito dievo, tik aš: tad tarnauk (tik) Man ir įtvirtink reguliarų meldimąsi mano atminimui.“
  15. „Iš tiesų Valanda artėja[2545] - Aš beveik laikiau ją nuslėptą[2546] - kiekvienai sielai gauti savo atlygį pagal jos Pastangų mastą.“
  16. „Todėl neleisk tokiems kaip netikintiems tuo tik sekti jų pačių geiduliais, atsitrauk nuo to,[2547] kad nepražūtum!...“
  17. „Ir ką ten turi savo dešinėje rankoje, Moze?“
  18. Jis tarė: „Tai[2548] mano lazda - ja aš pasiremiu; su ja aš numušu pašaro savo bandoms; ir kitaip ją panaudoju.“
  19. (Alachas) tarė: „Mesk ją, Moze!“
  20. Jis numetė ją, ir štai! Tai buvo gyvatė, gyvai judanti.[2549]
  21. (Alachas) tarė: „Čiupk ją ir nebijok: Mes iš karto sugrąžinsime ją į jos pradinę būseną...“
  22. „Dabar pridėk savo plaštaką[2550] prie savęs: ji taps balta (ir šviečianti), be sužeidimų (ar dėmių), - kaip kitas Ženklas, -
  23. „Tam, kad Mes parodytume tau Didžiųjų Ženklų.“
  24. „Keliauk pas Faraoną,[2551] nes jis iš tikrųjų peržengė visas ribas.“

 

2 DALIS

 

  1. (Mozė) tarė: „Mano Viešpatie! Išplėsk mano krūtinę;[2552]
  2. „Palengvink man mano užduotį;“
  3. „Ir pašalink defektus[2553] iš mano kalbos,“
  4. „Kad jie galėtų suprasti, ką aš sakau:“
  5. „Ir duok man Padėjėją iš mano šeimos,“
  6. „Aaroną, mano brolį;“
  7. „Pridėk man stiprybės[2554] per jį.“
  8. „Ir padalink mums mano užduotį:“
  9. „Kad mes galėtume šlovinti[2555] Tave apribojimų,“
  10. „Ir prisiminti Tave be apribojimų:“
  11. „Nes Tu esi visada matantis[2556]
  12. (Alachas) tarė: „Priimta yra tavo malda, Moze!“
  13. „Ir iš tikrųjų Mes suteikėme malonę tau kitu laiku (anksčiau).“
  14. „Štai! Mes atsiuntėme[2557] tavo motinai per įkvėpimą žinią:“
  15. ““Įmesk (vaiką) į dėžę ir įmesk (dėžę) į upę: upė išmes jį ant kranto ir jis bus užaugintas to, kuris yra priešas Man ir priešas jam[2558]“: Bet Aš suteikiau tau meilės iš Savęs:[2559] ir (tai) tam, kad tu galėtum pakilti Man stebint.[2560]
  16. „Štai! tavo sesuo pasirodė ir tarė: „Ar parodyti jums tą, kuri prižiūrės ir išaugins (vaiką)?[2561]“ Taip Mes grąžinome tave pas tavo motiną, kad jos akys[2562] galėtų atvėsti ir ji nesielvartautų. Tada tu užmušei[2563] žmogų, bet Mes išgelbėjome tave nuo bėdos, ir Mes bandėme tave įvairiais būdais. Tada tu pralaukei daug metų su Midiano žmonėmis[2564]. Tada tu atvykai čionai kaip įsakyta, Moze!“
  17. „Ir aš paruošiau tave Sau (tarnystei)...“
  18. Keliaukite, tu ir tavo brolis[2565], su Mano ženklais ir nė vienas jūsų te nenusilpsta Mano prisiminime.
  19. „Eikite abu pas Faraoną[2566], nes jis iš tikrųjų peržengė visas ribas;[2567]
  20. „Bet kalbėkite su juo švelniai; galbūt jis priims įspėjimą ar bijos (Alacho).[2568]
  21. Jie (Mozė ir Aaronas) tarė: „Mūsų Viešpatie! Mes bijome, kad jis nepasiskubintų su įžūlumu[2569] prieš mus ar kad jis neperžengtų visų ribų.“
  22. Jis tarė: „Nebijokite – nes Aš esu su jumis: Aš girdžiu ir matau (viską).“
  23. „Tad keliauk su juo ir sakyk: „Iš tiesų mes esame Pasiuntiniai, pasiųsti tavo Viešpaties: todėl išleisk Izraelio Vaikus su mumis ir nekamuok jų:[2570] iš tikrųjų su Ženklu mes atėjome iš tavo Viešpaties! Ir Ramybė visiems, kurie seka vedimu![2571]““
  24. „Iš tiesų buvo atskleista mums, kad Bausmė (laukia) tų, kurie atmeta ir nusigręžia.“
  25. (Kada ši žinia buvo perduota), Faraonas tarė: „Kas tada, Moze, yra jųdviejų Viešpats?[2572]
  26. Jis tarė: „Mūsų Viešpats Tas, Kuris davė kiekvienam (sukurtam) daiktui jo formą, tada davė vedimą.[2573]
  27. Faraonas tarė: „Kokia tuomet yra ankstesnių kartų padėtis?[2574]
  28. Jis atsakė: „To žinios yra pas mano Viešpatį,[2575] tinkamai įrašytos: mano Viešpats niekada neklysta nei užmiršta, -
  29. „Tas, Kuris padarė jums žemę kaip patiestą kilimą; įgalino jus vaikštinėti joje keliais[2576] (ir kanalais); ir atsiuntė vandens iš dangaus.“ Su juo Mes išauginome[2577] įvairias augalų poras[2578], kiekvieną atskirą nuo kitų.
  30. Valgykite (patys) ir ganykite savo galvijus: iš tiesų, tame yra Ženklai žmonėms, apdovanotiems supratimu.

 

3 DALIS

 

  1. Iš (žemės) Mes jus sukūrėme, ir į ją Mes jus sugrąžinsime, ir iš jos Mes sukursime jus dar kartą.[2579]
  2. Ir Mes parodėme Faraonui visus Savo Ženklus, bet jis atmetė ir atsisakė[2580]
  3. Jis tarė: „Ar tu su savo magija atėjai išvaryti mūsų iš mūsų žemės,[2581] Moze?“
  4. „Bet mes tikrai galime pateikti magijos, prilygstančios tavajai! Taigi, priimkime susitarimą susitikti, kurio mes nesulaužysime – nei mes, nei tu – tokioje vietoje, kur abu turėsime lygias galimybes.“[2582]
  5. Mozė tarė: “Tavo susitikimas yra Šventės Dieną,[2583] ir te žmonės susirenka, kada saulė bus aukštai pakilusi.“
  6. Taigi, Faraonas pasišalino: jis suderino savo planą[2584] ir tada grįžo (atgal).
  7. Mozė tarė jiems: „Vargas jums! Neregzkite apgavystės prieš Alachą, kad Jis bausme jūsų visiškai nesunaikintų (iš karto): apgaviką tikrai ištiks[2585] nesėkmė.“
  8. Taigi, jie ginčijosi vienas su kitu dėl savo reikalo, bet savo pokalbį slėpė.[2586]
  9. Jie sakė: „Tiedu tikrai yra (prityrę) magai: jų tikslas yra savo magija išvyti jus iš jūsų žemės ir panaikinti jūsų mylimiausią kelią.[2587]
  10. „Todėl suderinkite savo planus ir tada susirinkite (glaudžiomis) gretomis: tas laimės (visą laiką) šiandien, kas paims viršų.[2588]
  11. Jie tarė: „Moze! Ar tu norėtum mesti (pirmas) ar norėtum, kad mes mestume pirmi?“
  12. Jis tarė: „Ne, jūs meskite pirmi!“ Tada štai jų virvės ir jų lazdos[2589] – taip atrodė jam dėl jų magijos – pradėjo gyvai judėti!
  13. Taigi, Mozė pajuto (tam tikrą) baimę.[2590]
  14. Mes tarėme: „Nebijok! Nes tu iš tikrųjų paimsi viršų:“
  15. „Mesk tai, kas yra tavo dešinėje rankoje: greitai ji praris tai, ką jie suklastojo – tai, ką jie padarė, tėra tik mago triukas – o magams nepasiseka.[2591]
  16. Taip magai buvo parklupdyti: jie tarė: „Mes tikime Aarono ir Mozės Viešpačiu.“[2592]
  17. (Faraonas) tarė: „Tikite Juo man nedavus leidimo? Tikrai šis turėjo būti jūsų vadas, kuris išmokė jus magijos![2593] Būkite tikri, aš nupjausiu jūsų plaštakas ir pėdas priešingose pusės ir aš nukryžiuosiu jus ant palmių medžių kamienų: taip jūs iš tikro sužinosite, kuris iš mūsų gali duoti griežtesnę ir ilgiau trunkančią Bausmę!“
  18. Jie tarė: „Niekada mes neteiksime pirmenybės tau prieš tą, kas pasiekė mus per Aiškius Ženklus[2594], Jį, Kuris sukūrė mus!“ Todėl įsakyk, ką tik nori įsakyti: nes tu gali įsakyti tik (kas susiję su) šio pasaulio gyvenimu.[2595]
  19. „O dėl mūsų, mes įtikėjome mūsų Viešpačiu: teatleidžia Jis mūsų kaltes ir magiją, kuria tu mus vertei užsiimti:[2596] nes Alachas yra Geriausias ir Tvirčiausias.“
  20. Iš tiesų tam, kuris ateina[2597] pas savo Viešpatį kaip nusidėjėlis (į Teismą), - jam yra Pragaras ten jis nei mirs, nei gyvens.
  21. Bet tie, kurie ateina pas Jį kaip Tikintieji, kurie darė dorus darbus, - jiems yra aukštos vietos,-
  22. Amžinybės Sodai, po kuriais teka upės: jie gyvens ten per amžius: toks yra atlygis tų, kurie apsivalo (nuo blogio).[2598]

 

4 DALIS

 

  1. Mes atsiuntėme įkvėpimą[2599] Mozei: „Keliauk naktį su Mano tarnais ir surask sausą kelią jiems per jūrą, be baimės būti pasivytiems (Faraono) ir be (jokios kitos) baimės.“
  2. Tada Faraonas persekiojo juos su savo pajėgomis, bet vandenys visiškai juos užliejo ir paslėpė.
  3. Faraonas paklaidino savo žmones užuot vedęs juos teisingai.[2600]
  4. O, jūs, Izraelio Vaikai! Mes išgelbėjome jus nuo jūsų priešo ir Mes padarėme Sutartį su jumis dešinėje (Sinajaus) Kalno pusėje,[2601] ir Mes atsiuntėme jums Manos ir putpelių:
  5. „Valgykite gerų dalykų,[2602] kuriuos Mes suteikėme jūsų išlaikymui, bet laikykitės saiko, kad Mano Rūstybė jūsų neužgriūtų: ir tie, kuriuos užgriūna Mano Rūstybė, iš tikrųjų pražūna![2603]
  6. „Bet, be abejonės, Aš esu (taip pat) Tas, Kuris atleidžia vėl ir vėl tiems, kurie gailisi, tiki ir elgiasi dorai, - tiems, kurie apskritai yra teisingame kelyje.“
  7. (Kada Mozė buvo ant Kalno,[2604] Alachas tarė): „Kas tave vertė skubėti priekyje savo žmonių, Moze?“
  8. Jis atsakė: „Štai, jie yra arti mano žingsnių: aš skubėjau pas Tave, mano Viešpatie, Tave patenkinti.“
  9. Alachas tarė: „Mes išbandėme tavo žmones tau nesant: Samiris juos[2605] paklaidino.“
  10. Taigi, Mozė grįžo pas savo žmones supykęs ir nuliūdęs. Jis tarė: „Mano žmonės! Ar jūsų Viešpats nedavė jums dosnaus[2606] pažado? Tad gal jums atrodo, kad pažadas ilgai (neišpildomas)? O gal jūs trokštate, kad Rūstybė iš jūsų Viešpaties užgriūtų jus, ir todėl laužote savo pažadą man?“
  11. Jie tarė: „Mes nesulaužėme pažado tau, kiek tai buvo mūsų galioje: bet mes turėjome nešti (visų) žmonių papuošalų[2607] svorį, ir mes įmetėme juos (į ugnį), ir tai buvo, ką Samiris pasiūlė.[2608]
  12. „Tada jis ištraukė (iš ugnies) priešais (žmones) veršio statulą[2609] - jis atrodė baubiantis[2610] - todėl jie sakė: „Tai yra jūsų dievas ir Mozės dievas, bet (Mozė) pamiršo!““[2611]
  13. Negi jie negalėjo matyti, kad jis negali jiems atsakyti, ir kad jis neturi jokios galios nei nuskriausti juos, nei padaryti jiems gero?[2612]

 

5 DALIS

 

  1. Aaronas prieš tai jau buvo sakęs jiems: „Mano žmonės! Jūs esate tuo bandomi nesekite :[2613] nes iš tiesų jūsų Viešpats yra Gailestingiausiasis (Alachas): tad sekite manimi ir pakluskite mano įsakymui.“[2614]
  2. Jie sakė:[2615] „Mes nesiliausime jį garbinti, atsiduoti jam, kol Mozė nesugrįš pas mus.“[2616]
  3. (Mozė) tarė: „Aaronai! Kas tave sulaikė, kada tu matei juos klystančius“
  4. „Nuo sekimo manimi? Ar tada nepaklusai mano paliepimui?“[2617]
  5. (Aaronas) atsakė: „Mano motinos sūnau! Negriebk manęs už mano barzdos, nei už mano galvos (plaukų)![2618] Aš tikrai bijojau, kad tu nepasakytum: „Tu sukėlei skilimą tarp Izraelio Vaikų ir tu nepaklusai mano žodžiui!““[2619]
  6. (Mozė) tarė: „Kokie tuomet yra tavo argumentai, Samiri?“[2620]
  7. Jis atsakė: „Aš mačiau, ko jie nematė: todėl aš pasėmiau saują (dulkių) iš Pasiuntinio pėdų ir mečiau jas (į veršį): taip mano siela man pasiūlė.“[2621]
  8. (Mozė) tarė: „Nešdinkis! Bet tavo (bausmė) šiame gyvenime bus tai, kad tu sakysi:[2622] „Nelieskite manęs“; ir dar (ateities bausmei) tu turėsi pažadą, kuris nebus sulaužytas:[2623] dabar pažvelk į savo dievą, kurio tu tapai atsidavusiu garbintoju: mes tikrai sudeginsime jį karštoje ugnyje ir plačiai jį išbarstysime jūroje!“[2624]
  9. Bet jūsų visų Dievas yra Alachas: nėra kito dievo, tik Jis: visus dalykus Jis apima Savo žiniose.
  10. Taip Mes pasakojame tau istorijų apie tai, kas vyko anksčiau: nes Mes atsiuntėme tave kaip Priminimą nuo Mūsų.[2625]
  11. Jei kas nusigręžia nuo to, iš tiesų jie neš naštą Teismo Dieną;
  12. Jie gyvens šioje (būsenoje): ir sunki našta[2626] bus jiems tą Dieną, -
  13. Dieną, kada pasigirs Trimitas: tą Dieną Mes surinksime nusidėjėlius, apsiblaususiomis (nuo siaubo) akimis.[2627]
  14. Šnabždėdamiesi jie tarsis vieni su kitais: „Jūs nepralaukėte ilgiau nei dešimt (Dienų)“;[2628]
  15. Mes žinome geriausiai, ką jie sakys, kada geriausi jų teisme[2629] sakys: „Jūs nepralaukėte ilgiau nei dieną!“

 

6 DALIS

 

  1. Jie klausia tavęs apie[2630] Kalnus: sakyk: „Mano Viešpats išraus juos ir išsklaidys juos kaip dulkes;“[2631]
  2. „Jis paliks juos kaip plynas ir vienodas lygumas;“
  3. „Nieko išlenkto ar kreivo tu nepamatysi jų vietoje.“
  4. Tą Dieną jie seks šauklį[2632] (tiesiai): jokio kreivumo jame: ir balsai bus pritildyti Gailestingiausiam: todėl tu girdėsi tik murmėjimą.[2633]
  5. Tą Dieną joks užtarimas nebus naudingas, išskyrus tiems, kuriems[2634] leidimas bus Gailestingiausio suteiktas ir kurių žodis bus priimtinas Jam.
  6. Jis žino, kas yra prieš ar po, ar už jų:[2635] bet jie nesuvoks Jo.
  7. (Visi) veidai bus nusižeminę prieš Gyvą, Savaime Egzistuojantį Išlaikytoją. Iš tikrųjų beviltiškas bus žmogus, kuris neš neteisybę (ant savo nugaros).[2636]
  8. Bet tas, kuris dorai elgiasi ir turi tikėjimą, neturės jokios skriaudos baimės, nei kokio nors sumažinimo[2637] (to, kas jam priklauso) baimės.
  9. Taigi, Mes atsiuntėme šitai – arabišką Koraną – ir paaiškinome jame detaliai kai kuriuos įspėjimus tam, kad jie bijotų Alacho arba kad jis priverstų juos (Jį) prisiminti.[2638]
  10. Žymiai aukščiau visko yra Alachas, Karalius, Tiesa! Neskubėk su Koranu, kol jo atskleidimas tau[2639] nėra pabaigtas, bet sakyk: „Mano Viešpatie! Augink mane žiniose.“
  11. Mes jau anksčiau[2640] priėmėme Adomo susitarimą, bet jis užmiršo: ir Mes nejutome iš jo pusės jokio tvirto apsisprendimo.

 

7 DALIS

 

  1. Kada Mes tarėme angelams: „Nusižeminkite prieš Adomą,“ jie nusižemino, bet ne Iblis – jis atsisakė.
  2. Tada Mes tarėme: „Adomai! Iš tiesų, tai yra tavo ir tavo žmonos priešas: todėl neleisk jam, kad jis abu išvytų iš Sodo, kad tu neatsidurtum varge.[2641]  
  3. „Čia yra (pakankamai aprūpinimo) tau nebūti alkanam[2642] ir nebūti nuogam,“
  4. „Nekentėti troškulio ir saulės karščio.“
  5. Bet Šėtonas pašnibždėjo blogo jam: jis tarė: „Adomai! Ar palydėti man tave prie Amžinybės Medžio[2643] ir į karalystę, kuri niekada nesužlugs?“
  6. Baigėsi tuo, kad jie abu valgė nuo medžio, ir taip jų nuogumas pasirodė[2644] jiems: jie pradėjo abu kartu siūti savo prisidengimui lapus iš Sodo: taip Adomas nepakluso Savo Viešpačiui ir puolė į nuodėmę.[2645]
  7. Bet jo Viešpats pasirinko jį (Savo Gailestingumui): Jis atsigręžė į jį ir suteikė jam vedimą.
  8. Jis tarė: „Nusileiskite abu, - kartu[2646] – iš Sodo su priešiškumu vienas kitam: bei jei, kas yra neabejotina, pas jus ateis vedimas iš Manęs, kad ir kas seks Mano vedimu, tas nepames savo kelio, nei pateks[2647] į vargą.“
  9. „Bet kad ir kas nusigręš nuo Mano Žinios, iš tiesų tam bus gyvenimas apribotas, ir Mes prikelsime jį aklą Teismo Dieną.[2648]
  10. Jis sakys: „Mano Viešpatie! Kodėl prikėlei mane aklą, nors aš turėjau regą (anksčiau)?“[2649]
  11. (Alachas) sakys: „Taip padarei tu, kada Mūsų Ženklai pasiekė tave, užmiršai juos: taip būsi tu šią dieną užmirštas.“[2650]
  12. Ir taip Mes atlyginame tam, kuris peržengia ribas ir netiki savo Viešpaties Ženklais: ir Pomirtinio Gyvenimo Bausmė yra žymiai sunkesnė ir ilgiau trunkanti.[2651]
  13. Ar nėra vedimas tokiems žmonėms (prisiminti), kiek kartų prieš juos Mes sunaikinome, į kurių vietas jie (dabar) keliasi? Iš tiesų, tame yra Ženklai žmonėms, apdovanotiems supratimu.[2652]

 

8 DALIS

 

  1. Jei ne Žodis, kuris buvo paskelbtas anksčiau iš tavo Viešpaties,[2653] (jų bausmė) būtinai būtų atėjusi; bet yra paskirtas terminas (atokvėpiui).
  2. Todėl būk kantrus tam, ką jie sako, ir (pastoviai)[2654] garbink savo Viešpatį prieš patekant saulei ir prieš jos nusileidimą; taip, šlovink dalį nakties valandų ir dienos šonuose[2655]: kad tu galėtum būti patenkintas.
  3. Nei įtempk akis trokšdamas dalykų, kuriuos Mes davėme kai kurių jų malonumui, šio pasaulio gyvenimo grožybių, per kurias Mes išbandome juos: bet tavo Viešpaties[2656] aprūpinimas yra geresnis ir patvaresnis.
  4. Įsakyk maldą savo žmonėms, ir būkite pastovūs joje. Mes neprašome tavęs tiekti[2657] išlaikymą: Mes teikiame jį tau. Bet Pomirtinio Gyvenimo (vaisiai) yra už Dorumą.
  5. Jie sako: „Kodėl jis neparodo[2658] mums Ženklo iš savo Viešpaties?“ Negi Aiškus Ženklas neatėjo pas juos iš visko, kas buvo ankstesnėse atskleidimo Knygose?
  6. Jei Mes būtume sunaikinę juos su bausme prieš tai,[2659] jie būtų sakę: „Mūsų Viešpatie! Jei tik būtum atsiuntęs mums pasiuntinį, mes tikrai būtume sekę Tavo Ženklais prieš tapdami pažeminti ir sugėdinti.“
  7. Sakyk: „Kiekvienas (mūsų) laukia: taigi,[2660] laukite ir netrukus jūs sužinosite, kas yra tiesiame ir lygiame[2661] kelyje bei kas priėmė vedimą.“


[2534] Paaiškinimą žiūrėkite įvade į šią Surą.

[2535] Alacho atskleidimas gali sukelti šiokių tokių problemų dėl dviejų priežasčių: (1) jis patikrina žmogaus savanaudiškumą ir požiūrio siaurumą; (2) jis erzina nedoruosius ir verčia juos tyčiotis bei persekioti. Tai yra paprasčiausi neesminiai dalykai, kylantys iš paties žmogaus trūkumų. Atskleidimas yra skirtas įspėti, kad persekiotojai galėtų būti pataisyti (ir, žinoma, tikėjimo žmonėms jis yra nusiraminimas ir paguoda, nors ši ypatybė šiame kontekste neiškyla).

[2536] Taip pat x. 3, išn. 1386. Jei mūsų netobulam regėjimui ši žemė atrodo neteisinga, mes turime prisiminti Alachą, Kuris apglėbia visą Kūrybą, sėdi Gailestingumo soste ir vadovauja, ir mūsų Tikėjimas pasakys mums, kad viskas privalo būti gerai. Alacho valdžia nėra tokia kaip valdžia žemėje, kuria gali būti abejojama arba kuri gali pasibaigti. Jo valdžia yra „tvirtai įsitaisiusi“.

[2537] Išsamus apibūdinimas visko, ką mes galime suvokti - kas yra danguje, ant žemės, tarp jų ar žemės gelmėse.

[2538] Čia yra dvi ar trys reikšmės: (1) Viskas, ką tu išpažįsti ar garsiai pasakai, nesuteikia Alachui jokios informacijos – Jis žino ne tik tai, kas yra slapta ir galbūt nežinoma kitiems, bet ir  tai, ką žmonės rūpinasi nuslėpti. (2) Nenuoširdūs išpažinimai neduoda jums nieko gero: jūsų slapti motyvai yra žinomi Jam, Kuris vienintelis yra svarbus. (3) Jei jūs skaitote Alacho Žodį arba jei jūs meldžiatės Alachui, nebūtina kelti balso: abiem atvejais Alachas nuspręs pagal jūsų vidines mintis, kurios Jam yra lyg atversta knyga.

[2539] Taip pat xviii. 110, išn. 2322. Alachas yra Vienintelis ir gražiausi dalykai, kuriuos mes tik galime sugalvoti, yra priskirti Jam. Jo vardai žymi Jo savybes, kurios yra kaip Garbės ir Šlovės titulai.

[2540] Skirtingi Mozės istorijos įvykiai yra pasakojami daugelyje Korano vietų. Kiekvienu atveju yra nurodomas ar pabrėžiamas tinkamiausias kontekstui aspektas. Ii. 49-61 eilutėse tai buvo tarpsnis iš religinės žmogaus istorijos; vii. 103-162 eilutėse tai buvo tarpsnis iš Izraelio Ummat (tautos) istorijos, istorija buvo pratęsta iki laikų po Mozės; xvii. 101-103 eilutėse kalbama apie sielos nuosmukį per išdidaus Faraono paveikslą; čia, xx. 9-24, mes turime sielos pakilimą per Mozei iš Alacho duotus nurodymus; xx. 25-36 eilutėse mes turime jo dvasinius santykius su jo broliu Aaronu; xx. 37-40 mes turime jo dvasinius santykius su jo motina ir seserimi bei jo išauklėjimą; xx. 41-76 mes turime jo dvasinę kovą su Faraonu; ir xx. 77-98 mes turime jo dvasinę kovą su jo paties žmonėmis, izraelitais. Dėl kitų įvykių žiūrėkite Rodyklę. 

[2541] Laužas: Jis atrodė kaip įprastas laužas, kuris visada dykumoje ar nuošalioje vietoje reiškia žmonių buvimo vietą. Mozė pasuko prie jo vienas, parnešti ugnies savo šeimai, o galbūt ir rasti kokią nuorodą keliavimui iš ten turimų sutikti žmonių. Tačiau tai nebuvo įprastas laužas. Tai buvo Degantis Krūmas Alacho Šlovės Ženklas.

[2542] Čia prasideda dvasinė Mozės istorija. Tai buvo jo misijos pradžia. Jo vėliau minimais fiziniu gyvenimu, kūdikyste ir auklėjimu siekiama pailiustruoti kitą dalyką. Mozė, kada jis užaugo, paliko Faraono rūmus ir nukeliavo pas midianitų žmones į Sinajaus pusiasalį. Jis vedė vieną jų ir keliavo su savo šeima, kada buvo pašauktas Alacho misijai. Jis nuėjo paieškoti ugnies jaukumui ir patarimui. Jis rado aukštesnį ir šventesnį jaukumą ir vedimą. Visas fragmentas yra kupinas pranašingos reikšmės, kuri yra išreikšta trumpomis rimuotomis originalo eilutėmis.

[2543] Batai turi būti nusiaunami kaip pagarbos ženklas. Mozė dabar turėjo atsisakyti savo paprasčiausių žemiškų interesų, - jis buvo parinktas Alacho, Aukščiausiojo.

[2544] Tai buvo slėnis prie Sinajaus kalno, kur vėliau jis turėjo gauti Torą.

[2545] Pirmas poreikis yra pasitaisyti, garbinti Alachą ir Jam tarnauti, kaip yra pasakyta paskutiniojoje eilutėje. Kitas žingsnis yra suvokti Pomirtinio Gyvenimo reikšmę, kada kiekviena siela gaus atpildą už savo elgesį šiame gyvenime.

[2546] Ukhgali reikšti tiek „laikyti nuslėptą“, tiek ir „atskleisti“. Vieni Komentatoriai priėmė vieną reikšmę, kiti – kitą. Jei priimama pirmoji reikšmė, tai reiškia, kad tiksli valanda ar diena, kada Teismas įvyks, yra paslėpta nuo žmogaus; jei priimama antroji, tai reiškia, kad yra pranešama apie Teismo faktą, kad žmogus galėtų atsiminti ir būtų įspėtas. Aš manau, kad abi reikšmės yra tinkamos.

[2547] Mozė dar turėjo susidurti su grėsmingu išdidaus Faraono ir jo pasipūtusių egiptiečių pasipriešinimu, o vėliau ir su savo paties žmonių maištu. Priimant pavedimą, jis buvo įspėtas dėl abiejų pavojų. Tai siejasi su paties žmogaus siela: kada kartą šviesa jį pasiekia, jis tegul ištikimai jos laikosi, kad nepražūtų. Jis bus apsuptas visokiais pavojais – didžiausias bus netikinčių žmonių pavojus, kurie atrodo besimėgaujantys savo savanaudiškumu ir tuščių troškimų vaikymusi!

[2548] Dabar ateina metas lazdos stebuklui. Pirmiausia paties Mozės dėmesys yra į ją atkreipiamas ir jis prisimena įprastinius kasdienius jos panaudojimus.

[2549] Taip pat vii. 107, kur kitas žodis (thu‘bán) yra pavartotas gyvatei, o apibrėžiamasis būdvardis yra „akivaizdi (visiems matyti)“. Ten scena vyksta prieš Faraoną, jo magus ir žmones: tikslas yra parodyti jų magijos netikrumą stebuklu: lazda pasirodo prieš juos kaip ilga šliaužanti, besiranganti gyvatė. Šioje scenoje tai yra ženklas, pristatantis Alacho galią Mozės protui ir supratimui: lazda tampa Haiy (gyva gyvate) ir jos gyvas judėjimas yra tai, kas turėjo padaryti didžiausią įspūdį Mozės protui, kadangi daugiau stebėtojų nebuvo.

[2550] Kitas iš didžiųjų Stebuklų, parodytų Mozei, buvo „Baltoji (šviečianti) Plaštaka“. Paprastai kada oda pabalsta, tai yra ligos, raupsų ar kažko bjauraus ženklas. Čia apie ligą nebuvo jokios kalbos – priešingai, ranka buvo pašlovinta ir tarsi švietė dieviška šviesa. Toks stebuklas buvo už egiptiečių ir apskritai žmonių magijos ribų.

[2551] Mozė, dvasiškai paruoštas, dabar gauna konkretų nurodymą vykti pas Faraoną ir parodyti jo klaidas. Faraono savimeilė buvo tokia besaikė, kad sakydavo: „Aš esu jūsų Aukščiausiasis Viešpats!“ (lxxix. 24).

[2552] Krūtinė yra laikoma esanti žinių ir meilės jausmų centru. Jis pirmiausia meldžia aukščiausio dvasinio supratimo dovanos. Taip pat xciv. 1. Tai buvo skubiausia laiko atžvilgiu. Jis taip pat prašo dar trijų dalykų: (1) Alacho pagalbos vykdant užduotį, kuri iš pradžių jam atrodė kebli; (2) iškalbos dovanos ir kalbos defektų pašalinimo; (3) patarėjo ir pastovaus buvimo su savo broliu Aaronu, kurį jis mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, nes kitu atveju jis būtų vienas tarp egiptiečių. 

[2553] Pažodžiui, „atrišk mazgą nuo mano liežuvio“.

[2554] Pažodžiui, „sustiprink mano nugarą juo“. Žmogaus jėga slypi jo nugaroje ir stubure, todėl jis gali tiesiai stovėti ir drąsiai sutikti savo užduotis.

[2555] Mozės prašymai yra įkvėpti ne žemiškų, bet dvasinių motyvų. Motyvas, išreikštas bendriausiais žodžiais, yra šlovinti Alachą ne retkarčiais, bet sistemingai ir ištisai, „be ribų“. Šios ir kitos eilutės sakiniai, paimti kartu, lemia visus jo prašymus, nuo 25 iki 32 eilutės.

[2556] Alacho šlovinimas ir prisiminimas yra viena dėkingumo formų iš Mozės pusės už Malonę, kurią Alachas jam suteikė.

[2557] Pati istorija nėra pasakojama, tik trumpai pakartojami tie ryškiausi momentai, kurie yra susiję su Mozės užauginimu ir darbu. Praėjus daug laiko nuo Juozapo, kuris buvo vieno iš Faraonų viziris, į Egipto sostą įžengė Faraonas, kuris nekentė izraelitų ir norėjo juos išnaikinti. Jis įsakė, kad izraelitų vyriškos lyties kūdikiai būtų nužudomi vos gimę. Mozės motina kurį laiką jį slėpė, bet kada ilgesnis slėpimas tapo nebeįmanomu, jai į galvą atėjo mintis, kad ji turėtų įdėti vaiką į dėžę ir paleisti ją žemyn Nilo upe. Tai nebuvo paprasčiausias kvailas jos išsigalvojimas. Tai Alacho Planas buvo užauginti Mozę išmokant visos egiptiečių išminties tam, kad tas išmokimas būtų panaudotas parodyti, kas jame buvo negerai, ir padidintų Alacho šlovę. Dėžė buvo nuplukdyta Nilo upe. Ji įplaukė į srovę, kuri tekėjo pro Faraono Sodą. Ji buvo ištraukta Faraono žmonių, o kūdikį įsivaikino Faraono žmona. Žiūrėkite xxviii. 4-13.

[2558] Faraonas buvo priešas Alachui, nes jis buvo išpuikęs ir piktžodžiavo, tvirtindamas pats esąs Dievu. Jis buvo priešas kūdikiui Mozei, nes jis nekentė izraelitų ir norėjo, kad jų berniukai būtų išžudyti; be to, Mozė turėjo gauti Alacho atskleidimą. 

[2559] Alachas padarė vaiką mielu ir gražiu. Jis patraukdavo kiekvieno žmogaus meilę, kuris paprastai būtų jį užmušęs.

[2560] Žiūrėkite išn. 2558. Padarius kūdikį Mozę tokiu patraukliu, kad būtų priimtas į Faraono šeimyną, Mozė ne tik buvo užaugintas žemišku požiūriu geriausiose įmanomose sąlygose, bet ir Alacho ypatinga Apvaizda rūpinosi jo motinos atvedimu pas jį, kaip yra pasakyta sekančioje eilutėje, kad jis būtų maitinamas savo motinos pienu ir palaikytų ryšius su savo šeima.

[2561] Mes galime manyti, kad nerimaujanti motina po to, kai vaikas buvo nuplukdytas pasroviui, pasiuntė vaiko seserį sekti dėžę nuo kranto ir pažiūrėti, kur ir kas ją paims. Kada ji buvo paimta paties Faraono šeimos ir ši atrodė mylinti vaiką, ji pasirodė jiems kaip nepažįstamoji ir tarė: „Ar surasti gerą žindyvę kūdikiui, kad ji galėtų išauginti vaiką, kurį jūs ketinate įsivaikinti?“ tai buvo kaip tik tai ko jie norėjo. Ji parbėgo namo ir papasakojo tai savo motinai. Motina apsidžiaugė, kad galės ateiti ir vėl laikyti kūdikį savo rankose, maitinti jį iš savo pačios krūtinės ir visa tai daryti atvirai ir be jokio slėpimosi.

[2562] Mes galime įsivaizduoti, kad, išsiskyrus su kūdikiu, motinos akys skaudėjo nuo karčių ašarų. Dabar jos buvo atvėsintos: žodžiai, reiškiantys kad jos širdis buvo paguosta.

[2563] Bėgo metai. Vaikas užaugo. Pagal išorinį mokymąsi buvo vienas iš Faraono namų. Jo vidinė siela ir simpatija buvo Izraeliui. Vieną dieną jis nuvyko į izraelitų koloniją ir pamatė visą egiptiečių priespaudą, kuriai esant dirbo Izraelis. Jis pamatė egiptietį, daužantį izraelitą, greičiausiai nebaudžiamai. Mozė pajuto brolišką simpatiją ir smogė egiptiečiui. Jis nenorėjo jo užmušti, bet iš tikro egiptietis nuo smūgio mirė. Kada tai tapo žinoma, jo vieta Faraono šeimoje tapo neįmanoma, todėl jis pabėgo iš Egipto ir buvo išgelbėtas per Alacho pasigailėjimą. Jis nuvyko į Sinajaus pusiasalį, į midianitų žemę ir patyrė visokių nuotykių. Jis vedė vieną iš midianitų vado dukterų ir gyveno su medianitais daugelį metų kaip atvykėlis iš Egipto. Jis patyrė daug išbandymų ir pagundų, tačiau išlaikė savo charakterio principingumą.

[2564] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Daug metų ramiai pragyvenęs, ganydamas savo uošvio bandas, jis vieną dieną atėjo į Tuvos slėnį prie didžiulio Sinajaus kalno, arabiškai vadinamo Túr. Viršūnė arabų pusėjo (kurioje buvo Mozė) žydų buvo vadinama Horeb. Tada buvo išpildytas Alacho planas: jis iš toli pamatė ugnį, o kada ją priėjo, į jį kreipėsi Alachas ir jis buvo pasirinktas būti Alacho Pasiuntiniu.

[2565] Mes galime laikyti, kad Mozė vienas pabėgo į Midiano žemę ir kad dabar jis vienas (su savo šeima, bet ne su savo broliu) atėjo į Tuvą, kaip yra aprašyta 2542 išnašoje. Kada jis buvo pagerbtas savo misija ir buvo patenkintas jo prašymas, kad jį lydėtų jo brolis Aaronas, mes galime manyti, kad jis ėmėsi priemonių Aarono atvykimui pas jį. Jų susitikimas įvyko Tuvoje. Tikriausiai prabėgo kažkiek laiko prieš jiems atkeliaujant į Egiptą, kur jie meldėsi ir gavo šiuos nurodymus savo egiptietiškuose namuose.

Mums nėra pasakyta, ar Aaronas buvo jaunesnis, ar vyresnis brolis. Bet kuriuo atveju jis buvo gimęs, kada izraelitų naujagimių draudimas negaliojo. Mozė nepalaikė su juo ryšių, todėl tai, kad jis prisiminė jį ir meldė jo draugystės rimčiausiame savo gyvenimo dvasiniame darbe, rodo, kokie stipri buvo jo šeimos meilė.

[2566] Jų misija pirmiausia buvo pas faraoną ir egiptiečius, o tada išlaisvinti Izraelį iš Egipto.

[2567] Palyginkite tą pačią frazę xx. 24 eilutėje. Žvilgtelėję į ankstesnį Mozės gyvenimą, mes dabar sugrįžtame prie laiko, kada prasideda tikroji Mozės kunigystė. Ankstesnė asmeninė Mozės istorija yra užbaigiama.

[2568] Faraonas savo besaikėje tuštybėje pamiršo save ir pamiršo, kokia menka būtybė jis yra prieš Alachą. Tai turėjo jam sugrąžinti prisiminą, kad galbūt jis galėtų atgailauti ir tikėti ar bent jau susilaikyti nuo „visų ribų peržengimo“ iš baimės. Kai kurie žmonės vengia blogio iš nuoširdžios meilės Alachui ir savo artimųjų supratimo, o kai kurie (lėkštesnio proto) iš pasekmių baimės. Netgi pastarasis elgesys gali būti žingsnis į pirmesnįjį. 

[2569] Dabar jie yra Egipte (žiūrėkite išn. 2565), todėl Faraono galioje. Vietinė atmosfera reikalavo didžiausios drąsos ir tvirtumo iš jų pusės tam, kad jiems patikėta misija būtų įvykdyta.

[2570] Izraelio Vaikai buvo visaip engiami ir žeminami. Jiems būdavo duodamos sunkios užduotys; jų vadovai būdavo nepelnytai mušami; jie buvo verčiami gaminti plytas neprisidengę nuo saulės; ir jie „dejavo vergijoje“ (Išėjimo v. 6-19, vi. 5).  

[2571] Alachas iš Savo begalinės Malonės visada siūlo Ramybę labiausiai užkietėjusiems nusidėjėliams, netgi tokiems, kurie kariauja prieš Jį. Tačiau, kaip teigiama sekančioje eilutėje, jų atviras nepaklusimas negali likti nenubaustas neribotą laiką. Bausmė neišvengiamai ateina už nuodėmę, nepaisant to, ar nusidėjėlis yra didelis ar menkas.

[2572] Atkreipkite dėmesį, kaip subtiliai Faraonas atmeta Mozės kalbos potekstę, kurioje Mozė minėjo „tavo Viešpatį“ (47 eilutė). Faraonas netiesiogiai atmeta prielaidą, kad Dievas, kuris pasiuntė Mozę ir Aaroną, gali būti ir Faraono Viešpats. Jis įžūliai klausia: „Kas yra tas jūsų Viešpats, apie kurį jūs sakote, kad jis jus siuntęs?“

[2573] Mozės atsakymas yra tiesmukas, orus ir nušviečiantis. Jis nesiginčys apie „mano Viešpatį“ ar „jūsų Viešpatį“, Izraelio Dievą ar Egipto Dievą. Jis ir jo brolis didžiavosi tarnaudami „mūsų Viešpačiui“. Jis yra visuotinis Viešpats ir Puoselėtojas, Vienintelis ir Vienas Dievas, kuris sukūrė visas būtybes ir visus daiktus. Tai iš jo kiekvienas daiktas įgijo savo formą ir natūrą, įskaitant ir tokius dalykus kaip žmogaus laisva valia ir galia. Jis, Faraonas, buvo priklausomas nuo tos pačios sąlygos. Tam, kad laisva valia būtų teisingai naudojamasi, Alachas davė vedimą per Savo Pasiuntinius ir Savo Ženklus. Mozė ir Aaronas buvo tokie Pasiuntiniai su tokiais Ženklais. Ar dabar Faraonas supras ir elgsis deramai?

[2574] Tačiau Faraonas nebuvo toks žmogus, kuris priimtų mokymą iš neapkenčiamo izraelito – ypač to, kuris jo akyse buvo persimetėlis nuo aukštesnės egiptiečių civilizacijos. „Jei“, jis sako, „yra tik vienas Dievas, Kuriam priklauso visi dalykai, tai yra nauja religija. O kaip yra su mūsų protėvių religija? Ar jie klydo garbindami egiptietiškus dievus? Ir jei jie klydo, ar jie dabar dėlto kenčia?“ Jis norėjo įvilioti Mozę į kandų jo protėvių pasmerkimą, kas iš karto būtų atėmę iš šio egiptiečių minios simpatiją ir klausymąsi.

[2575] Mozė nepapuolė į spąstus. Jis prisiminė jam duotą įsakymą kalbėti švelniai (xx. 44). Jis kalba švelniai, tačiau jokiais būdais nesumenkina tiesos. Jis sako: „Alacho žinios yra tobulos – žmonių požiūriu tai būtų tarsi įrašas. Nes žmonės gali padaryti klaidų ar neprisiminti, bet Alachas niekada neklysta ir niekada neužmiršta. Tačiau Alachas yra ne tik Visa Žinantis – Jis taip yra Vien Geras. Apsidairykite - visa žemė yra patiesta kaip kilimas. Žmonės keliauja ten ir šen joje laisvai. Jis atsiunčia gausių vandenų iš dangaus, kurie krenta į Nilo potvynius ir tręšia visą Egipto dirvožemį, ir maitina žmones ir gyvūnus.“

[2576] Sabíl reiškia ne tik kelią sausumoje, bet taip pat apima ir vandens kelius arba kanalus, o dabartinėje situacijoje ir oro kelius – iš esmės visus susisiekimo būdus.

[2577] Tai, atrodo, jau nėra Mozės kalbos dalis. Ji siejasi su sekančiomis eilutėmis (54-56) kaip dalis Alacho Žodžio, praplečianti Mozės kalbą ir paaiškinanti Alacho Apvaizdos veikimą gamtoje.

[2578] Azwáj: mes galėtume čia vietoje „poras“ versti „klases“ (kaip xv. 88); bet kadangi apie lytį augaluose yra užsimenama ir kitur (žiūrėkite xiii. 3, išn. 1804), aš verčiau „poras“.

[2579] Eilutė iš tikrųjų turėtų būti paskutiniame Skyriuje.

[2580] Tai tam tikras bendras įvadas į konfrontaciją tarp Mozės ir Faraono. Ženklai yra ne tik apgavikiškos Egipto magijos atrėmimas tikrais stebuklais, bet ir vėlesni Marai (čia neminimi) ir Raudonosios Jūros Perėjimas ties Izraeliu.

[2581] Egiptiečiai apkaltino Mozę ketinimu išvyti juos iš jų žemės ir užsiėmimu juodąja magija. Abu kaltinimai buvo akivaizdžiai neteisingi. Viskas, ką norėjo padaryti Mozė, tai išvaduoti savo žmones iš vergijos. Egiptiečių rankose buvo visa valdžia. Kalbant apie magiją, egiptiečiai nusprendė apie Mozę pagal save. Jie apkaltino Alacho Pranašą darant tą patį, nors tiek jo požiūris, tiek ir jo stiprybės šaltinis skyrėsi.

[2582] Suwan: pažodžiui, vienodas, lygus. Jis reiškia: (1) vietą, esančią vienodu atstumu abiem pusėms, centrinę vietą; arba (2) vienodai patogią abiem pusėms; arba (3) atvirą lygią vietovę, kur žmonės gali lengvai susirinkti. Visos šios reikšmės yra įmanomos, bet mano priimtoji yra įvairiapusiškesnė, apimanti kitas: (4) vieta, kur abi pusės turės lygias galimybes. „Sąžininga vieta“, kaip lakoniškai verčia Palmeris.

[2583] Puikioji Šventyklos Šventė, kada šventyklos ir gatvės būdavo išpuošiamos ir žmonės būdavo laisvi nuo darbo. Mozė taip susitaria tam, kad surinktų kiek įmanoma daugiau žmonių, nes pirmoji jo pareiga yra skelbti Tiesą. Jis akivaizdžiai tai padarė paveikdamas kai kuriuos egiptiečius (xx. 70, 72-76), nors Faraonas ir jo aukšti, galingi pareigūnai atmetė Tiesą ir vėliau buvo nubausti.

[2584] Faraonas akivaizdžiai apstulbintas Mozės paskirta didinga viešos Šventės diena, kada bus didelis žmonių suėjimas ir tikrai bus žmonių ne iš dvariškių klikos, kurie gali būti kritiški patiems Faraono burtininkams. Tačiau tikriausiai jų tamsiuose planuose buvo dar kažkas daugiau, kažkas nesąžiningo ir blogo, apie ką Mozė kalba sekančioje eilutėje.

[2585] Mozė nutuokė apie jų apgavystę ir suktybę. Jie įpirš savo apgaulingą magiją kaip atėjusią iš Alacho ar iš jų dievų! Jis įspėja juos, kad jų triukai bus atskleisti ir jų viltys bus sužlugdytos.

[2586] Jie žinojo, kad susidūrė ne su eiliniu žmogumi, bet su žmogumi, kuris turėjo didesnių galių nei jie galėjo suprasti. Bet blogis visada mąsto nedorai. Spręsdami apie Mozę ir Aaroną pagal savo pačių standartus, jie galvojo, kad šie taip pat yra apgavikai, turintys aukštesnių triukų negu jų. Viskas, ką jiems reikia daryti, yra laikytis kartu ir jie privalo laimėti. Aš manau, kad xx. 63-64 yra privatus jų pokalbis, po kurio seka jų atviras iššūkis Mozei xx. 65 eilutėje.

[2587] Taip pat xx. 104. „Jūsų mylimiausias institucijas“, t.y. „jūsų paveldėtą ir nuo seno gerbiamą religiją ir magiją“. Muthlá, moteriškoji Amthal giminė, - garbingiausia, gerbiamiausia, mylimiausia. Taríqat - gyvenimo būdas, institucijos, elgesys.

[2588] Galimas daiktas, kad Faraonas dalyvavo šiame slaptame pokalbyje ir pažadėjo magams dosniausius apdovanojimus, jei jie įveiks Mozę. Žiūrėkite vii. 114. Tai – bet aš manau, daugiau nei tai – yra numanoma. Tą dieną turėjo įvykti persilaužimas: jei jie laimės, jie laimės visą laiką, o Mozė ir jo žmonės bus sutriuškinti.  

[2589] Jų triukai buvo tokie gudrūs, kad apgavo visus stebėtojus. Jie metė savo virves ir lazdas, ir jos atrodė judančios kaip gyvatės. Įspūdis buvo toks realistiškas, kad netgi Mozė truputį suabejojo. Jis, žinoma, neturėjo jokių triukų, - jis visiškai pasikliovė Alachu.

[2590] Suderinta blogio ataka kartais būna taip gerai apgalvota iš visų pusių, kad apgavystė atrodo ir yra pripažįstama kaip tiesa. Tikintysis tiesa tampa atskirtu, ir tam tikras moralinis svaigulys atslenka į jo protą. Tačiau per Alacho gailestį Tikėjimas savaime pasireiškia, suteikia jam pasitikėjimo ir nurodo konkrečias tiesas, kurios išsklaidys ir sunaikins knibždančią apgavysčių šeimyną.

[2591] Reikšmė gali būti dvejopa: (1) kad melas ar apgavystė gali turėti savo dieną, bet jos negali laimėti visur, ypatingai Tiesos akivaizdoje; (2) kad apgavystės ar magija būtinai sulaukia blogos pabaigos.

[2592] Taip pat šis fragmentas su vii. 120-126 ir jų išnašomis.

[2593] Faraonas apkaltina savo burtininkus, kurie atsivertė, kad jie buvo susimokę su Mozę visą laiką ir kad jie buvo jo vadovaujami ir mokomi! Toks išdidumas ir blogis negali suvokti Alacho pasaulių, grožio ir tiesos pasaulių toliau nei jų siauras matymas! Jie yra tikrai akli ir jų sumanumas nuklaidina juos klaidžioti toli nuo tiesos.

[2594] Aiškūs ženklai: stebuklai, Alacho Pasiuntinių asmenybės, įvykių logika, kai jie atsiskleidė, ir vidinio įsitikinimo šviesa jų pačių sąmonėje. Be šito, dar yra Alacho Ženklai ir Įrodymai gamtoje, kurie yra minimi daugelyje vietų, pvz. xx. 53-54.

[2595] Taip buvo išpildyta pirmoji Mozės misijos dalis - egiptiečiams. Žiūrėkite vii. 126, išn. 1083.

[2596] Magiškas vaidinimas ir apgaulės, kurios siejosi su egiptiečių pagonių religija, tapo įsitikinimu, Valstybės tikėjimo įstatu, kuriam visi piliečiai buvo verčiami paklusti ir kurio kunigai buvo verčiami aktyviai praktikuoti. Faraonas buvo visos sistemos galva – vyriausiasis kunigas arba aukščiausiasis dievas. Todėl atsivertę magai teisingai apkaltina Faraoną, iš esmės sugriaudami Faraono nenuoširdų kaltinimą, esą jie buvo susimokę su Moze.

Tokie melai ir apgaulės - daugeliu  atveju sujungtos su baisiu atviru ar slaptu žiaurumu, - buvo paplitusios daugelyje pagonių sistemų. Kai kurios jų buvo detaliai išnagrinėtos sero Džono G. Frazerio knygoje „Auksinė šaka“.

[2597] Xx. 74-76 eilutes geriausia yra interpretuoti kaip komentarus atsivertusių egiptiečių istorijai, kurie „apsivalė (nuo blogio)“. Tačiau kai kas vertina jas kaip jų kalbos tęsinį.

[2598] Kaip padarė egiptiečių magai, kada išpažino Vieną Tikrą Dievą.

[2599] Laikas bėgo ir pagaliau Mozei yra įsakoma palikti Egiptą su savo žmonėmis naktį. Jie turėjo pereiti per Raudonąją jūrą į Sinajaus pusiasalį. Jiems buvo pasakyta nebijoti Faraono, jūros ar nežinomos Sinajaus dykumos šalies, į kurią jie keliavo. Jie perėjo nesušlapę kojų, tuo tarpu Faraonas, kuris atkeliavo juos persekiodamas, su savo kariuomene buvo užlietas jūros. Jis ir visi jo vyrai žuvo. Čia šis epizodas nėra akcentuojamas, tačiau pabrėžiama sunki užduotis, kurią Mozė turėjo atlikti su savo žmonėmis po to, kai jie išsivadavo iš egiptiečių vergijos.

[2600] Karalių ir vadovų pareiga yra teisingai vadovauti savo žmonėms. Vietoje to, blogieji paklaidina juos ir tampa visų žmonių pražuvimo priežastimi.

[2601] Dešinėje pusėje: taip pat xix. 52, išn. 2504 pabaiga. Sinajaus (Jabal Músá) arabų pusė buvo vieta, kur Mozė pirma gavo savo nurodymus prieš iškeliaujant į Egiptą, o taip pat ir kur gavo Torą po Išėjimo iš Egipto.

[2602] Taip pat ii. 57 ir išn. 71; ir vii. 160. Aš norėčiau interpretuoti tai ne tik pažodžiui, bet taip pat ir metaforiškai: „Alachas pasirūpino jumis ir išgelbėjo jus. Jis davė jums etinį ir dvasinį vedimą. Mėgaukitės viso to vaisiais, bet netapkite išpuikę ir maištingi (kita šaknies Tagá reikšmė); kitaip Alacho Rūstybė tikrai jus užgrius.“

[2603] Tai suteikia pagrindinį akcentą Mozės pastoviam grūmimuisi su savo paties žmonėmis ir tuoj pat po to pristato auksinio veršio incidentą.

[2604] Tai buvo, kuomet Mozė buvo ant Kalno keturiasdešimt dienų ir naktų: ii. 51, išn. 66. Mozė paliko Izraelio vyresniuosius su Aaronu už savęs: Išėjimo xxiv. 14. Kuomet jis buvo ekstaziškos pagarbos būsenoje ant Kalno, jo žmonės apačioje vaidino keistas scenas. Jie buvo išbandomi ir išmėginimo neišlaikė. Jie pasidarė garbinimui auksinį veršį, kaip yra pasakojama vėliau. Taip pat žiūrėkite vii. 148-150 ir išnašas.

[2605] Kas buvo tas Samiris? Jei tai buvo jo asmeninis vardas, jis buvo pakankamai arti originalaus šakninio žodžio, turinčio žymimąjį artikelį, reikšmės: taip pat Khalifa Mu‘tasim vardas (Al-Mu‘tasim). Kokia buvo „Sámirí“ šaknis? Jei pažvelgsime į senąją egiptiečių kalbą, mes rasime Shemer = nepažįstamasis, svetimšalis (sero E.A. Valio Badžio „Egiptiečių hieroglifų žodynas“, 1920, p. 815 b). Kai tik izraelitai paliko Egiptą, tarp jų visai galėjo būti suegiptietintas žydas, turintis tokią pravardę. Kad vardas Shemer nebuvo vėliau nežinomas tarp žydų, yra aišku iš Senojo Testamento. I Karalių knygoje, xvi. 21, mes skaitome, kad Omris, Izraelio, šiaurinės suskaldytos karalystės dalies, karalius, kuris valdė apie 903-896 pr. Kr., įkūrė naują miestą Samariją ant kalvos, kurią jis nusipirko iš kalvos savininko Šemerio už du sidabro talentus. Taip pat žiūrėkite: Renatas „Izraelio istorija“, ii. 210. Dėl papildomo žodžio aptarimo žiūrėkite 2608 išn. 

[2606] Šioje eilutėje yra minimi du pažadai: Alacho pažadas ir Izraelio žmonių pažadas. Jie sudaro vieną Susitarimą, kuris buvo padarytas per jų vadą Mozę. Žiūrėkite xx.80 ir ii. 63, išn. 78. Alacho pažadas buvo apsaugoti juos ir nuvesti juos į Pažadėtąją Žemę, o jų pažadas buvo paklusti Alacho Įstatymui ir Jo įsakymams.

[2607] Taip pat Išėjimo xii. 35-36: Izraelitai, prieš palikdami Egiptą, pasiskolino iš egiptiečių „sidabro brangenybių ir aukso brangenybių, ir apdarų“; ir „jie apiplėšė egiptiečius“, t.y. atėmė iš jų visas jų vertingus papuošalus. Atkreipkite dėmesį, kad atsimetėlių atsakymas yra nenuoširdus keliais aspektais: (1) Samiris be abejonės buvo atsakingas už pasiūlymą pasidaryti auksinį veršį, bet dėl šito jie negalėjo išsižadėti savo atsakomybės – nuodėmės našta krenta ant to, kas ją padaro, jis negali apsimesti, kad buvo bejėgis jos išvengti. (2) Jų nešamo aukso svoris negalėjo būti sunkus, net jei vienas ar du žmonės jį nešė, ir būtų buvęs visai nereikšmingas, jei būtų išsidalintas. (3) Auksas yra vertingas, todėl neįtikėtina, kad norint palengvinti jo naštą, jiems reikėjo įkurti ugnį, išlydyti jį ir išlieti jį į veršio formą.

[2608] Žiūrėkite 2605 išnašą apie Samirį. Jei egiptietiška šaknies kilmė nėra priimama, mes turime hebrajišką kilmę – „Shomer“ – sargas, sargybinis, sergėtojas. Samiris galėjo realiai ar pagal pravardę būti sargybinis.

[2609] Žiūrėkite vii. 148, išn. 1113, kur tokie pat žodžiai yra vartojami ir paaiškinami.

[2610] Žiūrėkite vii. 148, išn. 1114.

[2611] Mozė užmiršo: t.y., „pamiršo ir mus, ir savo dievą. Jo nėra jau tiek daug dienų. Jis ieško dievo ant Kalno, kada jo dievas yra iš tikrųjų čia!“. Taip kalbėjo Samiris ir jo šalininkai, bet žmonės kaip visuma tai priėmė, todėl ši kalba tapo jų.

[2612] Tai yra įterptinis komentaras. Kokie akli buvo žmonės! Jie matė tikri gyvo Dievo Ženklus ir vis viena buvo pasiruošę garbinti tą negyvą statulą! Tikras gyvas Dievas kalbėjo konkrečiais įsakymo žodžiais, tuo tarpu šis veršis galėjo tik leisti kažkokius baubimo garsus, kurie iš tikro buvo išgalvoti kunigų. Ši statula negalėjo nei pakenkti, nei padaryti gero, tuo tarpu Alachas buvo Visatos Puoselėtojas ir Išlaikytojas, Kurio Malonė buvo neribota ir Kurio Rūstybė buvo siaubinga.

[2613] „Atsilaikykite šiai pagundai: jūs tuo esate mėginami. Nebūkite pusiau egiptiečio Samirio šalininkais, bet pakluskite man.“

[2614] Biblijos istorija padaro Aaroną nusižengėliu, kas yra nesuderinama su jo kaip aukšto Alacho kunigo tarnyste ir buvimu dešiniąja Mozės ranka. Žiūrėkite vii. 150, išn. 1116. Mūsų versija yra nuoseklesnė. Ji per Samirį paaiškina išlikusią egiptiečių Ozirio, buliaus dievo, kulto įtaką. 

[2615] Akivaizdu, kad Aarono kalba paskutiniojoje eilutėje ir maištininkų nepaklusimas šioje eilutėje, vyko prieš Mozės sugrįžimą nuo Kalno.

[2616] Maištininkai turėjo tiek mažai tikėjimo, kad laikė Mozę žuvusiu ir nebesitikėjo dar kada nors jį išvysti.

[2617] Grįžęs Mozė buvo kupinas pykčio ir sielvarto. Jo kalba Aaronui buvo priekaištinga. Jis taip pat buvo linkęs šiurkščiai su juo pasielgti – žiūrėkite sekančią eilutę. Jo minimas paliepimas yra išdėstytas vii. 142 eilutėje: „Atstovauk mane tarp mano žmonių: elkis dorai ir nesek keliu tų, kurie daro bloga.“

[2618] Taip pat vii. 150.

[2619] Šis Aarono atsakymas jokiu būdu nėra nesuderinamas su atsakymu vii. 150 eilutėje. Priešingai, kiekvienu atveju yra dramatiškai tinkamai pabrėžiami skirtingi dalykai. Vii Suroje mes aptarinėjome Izraelio Ummat, ir Aaronai teisingai sako: „Žmonės iš tikrųjų laikė mane nieku ir vos manęs neužmušo!“ Be to, „te priešai nesidžiaugia dėl mano nesėkmės“, - jis netiesiogiai kalba apie savo brolio norą išlaikyti žmonių vienovę. Čia vienovė yra svarbiausia: mes sprendžiame apie Samirį kaip apie nesantaikos kėlėją, o tinkamiausiai dėl jo galėjo nuspręsti Mozė, kuris to ir imasi. 

[2620] Mozė dabar kreipiasi į Samirį. Samirio atsakymas sekančioje eilutėje apibendrina jo charakterį keliais nuostabiais charakterio piešimo brūkštelėjimais. Viso šio epizodo pamoka yra nuopuolis žmogaus sielos, kuri formaliai pasiekia Alacho tiesą, būdama nuolanki, bet daro blogybes, kai tik pasitaiko proga. Ji ne mažiau pavojinga ir baustina nei pasipūtusi siela, simbolizuota Faraonu, kuri patenka į aukštus postus ir kurios vadovavimas nuveda į pražūtį visą tautą.

[2621] Šis Samirio atsakymas yra puikus begėdiško įžūlumo, atsargaus problemos apėjimo ir melų prisigalvojimo pavyzdys. Jis imasi apsimesti, kad jo įžvalga buvo gilesnė nei kieno nors kito: jis matė tai, ko nematė minia. Jis pamatė kažką antgamtiško. „Pasiuntinys“ daugelio Komentatorių yra interpretuojamas kaip reiškiantis angelą Gabrielių. Rásul (daugiskaita, rusul) keletoje vietų yra vartojamas „angelams“, pvz. xi. 69, 77; xix. 19; xxxv. 1. Bet jei mes manytume, kad jis reiškia Pasiuntinį Mozę, tai reikštų, kad Samiris pamatė kažką švento ar antgamtiško jo pėdose: galbūt jis mano, kad dėl šio meilikavimo Mozė jam atleis. Dulkės tapo šventos, o jų metimas į veršį privertė veršį baubti! Tarsi tai būtų problemos esmė! Jis neatsako į kaltinimą dėl statulos padarymo garbinimui. Tačiau galiausiai jis taria su išdidžiu įžūlumu: „Na, taip man pasiūlė mano siela, to turėtų pakakti!“

[2622] Jis ir jo giminė turėjo tapti socialiniais raupsuotaisiais, neliečiamaisiais; galbūt taip pat pakankamai išdidžiu laikyti kitus per rankos atstumą ir sakyti „Noli me tangere“ (nelieskite manęs).

[2623] Būtent pažadėta Alacho Rūstybė: žiūrėkite xx. 81, lxxxix. 25.

[2624] Išlietas atvaizdas buvo sunaikintas. Taip baigiasi Samirio istorija, kurios pamokos yra nurodytos 2620 išnašoje. Gali būti įdomu pasekti žodžio Samiris transformacijas vėlesniais laikais. Dėl jo kilmės žiūrėkite 2605 ir 2608 išnašas. Tai, ar Samirio šaknis kilo iš žydų ar iš egiptiečių kalbos, neturi įtakos tolimesnei istorijai. Gali būti atkreipiamas dėmesys į keturis faktus: (1) Mozės laikais gyveno žmogus, turintis tokį ar panašų vardą, ir jis vadovavo maištui prieš Mozę bei buvo Mozės prakeiktas; (2) Izraelio šiaurinės karalystės karaliaus Omrio (903-896 pr. Kr.) laikais gyveno žmogus, vadinamas Šemeru, iš kurio, pagal Bibliją, buvo nupirkta kalva, ant kurios buvo įkurta nauja karalystės sostinė, Samarijos miestas. (3) Kalvos pavadinimas buvo Shomer (= sargybinis, budrus sargas). Tokia forma taip pat pasirodo ir kaip žmogaus vardas (žiūrėkite II Karalių xii. 21); kai kurie autoriai mano, kad miestas buvo pavadintas pagal kalvą, o ne pagal žmogų (Hastingo „Religijos ir etikos enciklopedija“), tačiau tai mūsų dabartiniams tikslams yra neesminga. (4) Buvo ir tebėra atskilusi izraelitų bendruomenė, vadinama samariečiais, kurie turi savo pačių atskirą Penkiaknygę ir Targumą, kurie tvirtiną esą tikri Izraelio Vaikai ir kurie su panieka žiūri į žydus ortodoksus kaip ir pastarieji į juos; jie tvirtina esantys tikrais Įstatymo saugotojais (Shomerim), ir tai tikriausiai yra tikroji vardo Samarietis kilmė, kuri gali siekti Samarijos miesto įkūrimo laikus. Aš manau, jog įmanoma, kad atskilimas kilo iš Mozės laikų ir kad Mozės prakeiksmas Samiriui paaiškina padėtį.   

[2625] Taip pakeičiant ankstesnius atskleidimus; nes šis (Koranas) yra tiesiai iš Alacho. Tai nėra žinios iš netiesioginių šaltinių. 

[2626] Taip pat vi. 31. Jei žmonės yra taip įnikę į greitai praeinančias šio pasaulio netiesas, kad nusigręžia nuo Tiesos ir Amžinybės, jie bus šiukščiai pažadinti Teismui atėjus. Tie dalykai, apie kuriuos čia jie mąstė kaip apie labai malonius, - pasinaudojimas kitais, nuolaidžiavimas materialioms silpnybėms, užgniaužtų nuoskaudų laikymas vietoje darymo gero ir t.t., - bus sunki našta jiems tą dieną, nuo kurios jie negalės nei išsisukti, nei palengvinti.

[2627] Zurq = turėti neįprastos spalvos akis, kurios Rytuose yra juodos ir baltos; turėti mėlynas akis, arba blausias, aklas ar žvairas akis; metaforiškai – apsiblaususias (nuo siaubo).

[2628] Susidūrę su amžinybe, jie suvoks, kad jų gyvenimas šioje žemėje arba intervalas tarp jų nuodėmės ir bausmės, beveik nieko netruko. Jie išreiškia tai fraze „dešimt dienų“, tačiau išmintingesnės galvos mano, kad ir tiek yra pervertinta. Tai buvo tik trumputė diena!

[2629] Taip pat xx. 63, išn. 2587. Atkreipkite dėmesį, kad tai pasakys įžvalgiausi ir labiausiai patyrę Gyvenime, nes jie pirmieji supras tikrąją situaciją.

[2630] Paskutiniojoje eilutėje buvo nagrinėjamas Laiko apgaulingumas ir reliatyvumas. Čia mes prieiname prie erdvės, tvirtumo, tūrio klausimų. Klausimas faktiškai buvo užduotas šventajam Pranašui: kuo taps tvirti Kalnai arba, vartojant anglišką frazę, „amžinosios kalvos“? Jie nėra patvaresni nei kas nors kitas šiame laikiname pasaulyje. „Naujame pasaulyje“ (xiii. 5), kurio Netikintieji abejoja, kalnai nebeegzistuos. Mes galime įsivaizduoti teismo sceną kaip lygumą, kurioje nėra pakilimų ir nusileidimų bei jokių slaptaviečių. Viskas yra tiesu ir lygu, be kampų, paslapčių ar slypinčių abejonių.

[2631] Vienas žodis nasafa turi trejopą reikšmę: (1) ką nors rauti su šaknimis; (2) išblaškyti kaip atliekas ar dulkes; (3) vėtymą. Jo dvigubas pakartojimas čia suintensyvina jo reikšmę.

[2632] Šauklys: angelas, kurio balsas kvies ir nukreips visas sielas.

[2633] Nuostabi pritildyto Garso personifikacija. Pirmiausia pasigirsta garsus Trimito skambesys. Tada stoja ramuma ir tyluma iš didelės pagarbos ir baimės – bus girdimas tik žygiuojančių gretų trepsėjimas. 

[2634] Taip pat ii. 255 Sosto Eilėraštyje. Čia žmogus yra galininko formoje, valdomoje tanfa‘u, todėl geriau yra versti taip, kaip aš verčiau. T.y., užtarimas neturės jokios naudos nė vienam, išskyrus tuos, kuriems Alachas suteikė leidimą ir kurių (atgailos) žodis yra tikras ir nuoširdus, todėl priimtinas Alachui. Kiti interpretuoja: joks užtarimas nėra naudingas, išskyrus tų, kuriems Alachas suteikė leidimą ir kurių (užtarimo) žodis yra priimtinas Alachui. Tokiu atveju du atskiri sakiniai neturi atskirų reikšmių. 

[2635] Taip pat ii. 255, išn. 297. Nežymus frazeologijos skirtumas (kurį aš bandžiau Vertime išlaikyti) bus suprantamas kaip grožis, kada mes apgalvosime, kad čia mūsų dėmesys yra nukreipiamas į Teismo Dieną, o ii. 255 žodžiai yra bendrosios prasmės ir tinka taip pat ir dabartinei mūsų padėčiai.

[2636] Nuodėmės naštos, kurią neteisingieji neš ant savo nugarų, metafora yra minima ir xx. 100-101 (žiūrėkite išn. 2626), ir vi. 31, ir kituose fragmentuose. Atkreipkite dėmesį, kad visi veidai, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų bus nusižeminę prieš Alachą – net geriausi iš mūsų negali pretenduoti į tokį atlygi kaip Alacho Pasigailėjimas. Tačiau teisieji turės Viltį – tuo tarpu neteisieji, kada pakils Realybės užuolaida, bus absoliučioje Neviltyje!

[2637] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Priešingai nei neteisieji, dorieji, kurie bus atėję su Tikėjimu, ras savo Tikėjimą pagrįstą: jie ne tik nebijos jokio skriaudos, bet ir bus pilnai apdovanoti arba, kaip yra pasakyta kituose fragmentuose, kur yra labiau pabrėžiamas Jo dosnumas nei Jo teisingumas, jie gaus daugiau nei jiems priklauso (iii. 27; xxxix. 10).

[2638] Koranas yra aiškia arabų kalba, kad netgi nemokyti žmonės kaip arabai galėtų suprasti ir pasinaudoti jo įspėjimais, o likęs pasaulis galėtų sužinoti per juos, kaip jie darė pirmaisiais keliais Islamo šimtmečiai ir tai gali būti padaryti vėl, kada mes, musulmonai, įrodome esantys verti aiškinti ir iliustruoti jo reikšmę. Blogieji yra įspėjami, kad gailėtųsi; gerieji yra sustiprinimai Tikėjime ir Jo atsiminime.

[2639] Alachas yra aukščiau bet kurio žmogiško įvykio ar troškimo. Jo valia yra universali. Tačiau Jis yra Tiesa, absoliuti Tiesa; o Jo karalystė yra tikra karalystė, kuri gali įvykdyti jo valią. Ta Tiesa atsiskleidžia palaipsniui, kaip laipsniškame Korano atskleidime šventajam Pranašui. Tačiau netgi tada, kada ji buvo užbaigta tomu, jos tikra reikšmė ir tikslas tik palaipsniui atsiskleidė bet kokiam individui ar tautai. Niekas neturėtų būti nekantrus šiuo atžvilgiu. Priešingai, mes turėtume visada melsti savo žinių padidinimo, kurios niekada negali būti baigtinės. 

[2640] Buvo kalbėta apie dviejų individualių sielų, Faraono ir Samirio, nuopuolį – viena iš per didelio išpuikimo, kita per apgaulės dvasią ir sekimą praeitimi. Dabar mūsų dėmesys yra nukreipiamas į Blogio (šėtono), kuris sugundė Adomą, pirmąjį žmogų, prototipą ir į faktą, jog nors žmogus ir buvo aiškiai įspėtas, kad šėtonas yra jo priešas ir tik atneš jam pražūtį, jis parodė tiek maža tvirtumo, kad buvo įveiktas pasitaikius pirmai progai.

[2641] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Istorija yra pasakojama tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į žmogaus kvailą skubėjimą į šėtono rankas, nors jis ir buvo aiškiai perspėtas.

[2642] Buvo ne tik įspėta, jog šėtonas yra žmogaus priešas ir nuves jį į pražūtį, bet taip ir aiškiai nurodyta, kad visi jo poreikiai yra patenkinami Laimės Sode. Jis buvo gausiai aprūpintas maistu ir apranga, gėrimais ir pastoge.

[2643] Šėtono pasiūlymas kaip visada yra gudrus – jis yra apgaulingas, bet tuo pačiu ir įtikinamas. Jis yra apgaulingas, nes (1) jų laimė nebuvo laikina, kaip šio pasaulio gyvenimas, ir (2) jie buvo svarbiausi Sode, o „karalystė“, kuria jie buvo gundomi, tik atneštų jiems liūdesio. Jis buvo įtikėtinas, nes (1) jiems nieko nebuvo pasakyta apie Amžinybę, kadangi Amžinybės priešingybė dar nebuvo žinoma, ir (2) Galios saldumas kyla iš Savasties prieskonio, o Savastis yra masinanti (jei apgaulinga) trauka, kuri išveda iš kelio Valią.

[2644] Iki tol jie nežinojo jokio blogio. Dabar, kada nepaklusimas Alachui suteršė jų sielą ir nuplėšė apdarą, jų sutepta Savastis pasirodė jiems visu savo nuogumu ir bjaurumu. Jie turėjo griebtis išorinių dalykų (Sodo lapų) uždengti gėdai.

[2645] Adomui buvo suteikta valia rinktis, ir jis pasirinko netinkamai. Jis jau buvo beveik pražuvęs, kada Alacho Gailestingumas ištiesė jam pagalbos ranką. Jo atgaila buvo priimta, ir Alachas išsirinko jį Savo Malonei, kaip yra išdėstyta sekančioje eilutėje.

[2646] Nedidelės variacijos tarp šio fragmento ir ii. 38 yra pamokančios, parodančios, kaip aiškiai tam tikras argumentas yra logiškai išplaukiantis kiekvienu atveju. Čia ihbitá („nusileiskite“) yra dviskaitoje, nurodo dvi individualias sielas, mūsų bendrus protėvius.

[2647] Dėl tos pačios priežasties kaip ir paskutiniojoje išnašoje, mes turime čia Vedimo pasekmes individui, konkrečiai: išgelbėjimą nuo paklydimo ar patekimo į vargą bei neviltį. Ii. 38 eilutėje išreikštos pasekmės nors ir taikomos individui, tačiau taip pat yra tinkamos suprasti ir kolektyvia prasme: „jiems nebus jokios baimės, nei jie sielvartaus.“

[2648] Dar kartą, kaip ir ankstesnėse dviejose eilutėse, yra variacijų nuo ankstesnio fragmento (ii. 39). Alacho vedimo atmetimo pasekmės čia yra išreikštos individualiau: gyvenimas apribojamas, atsiranda aklumas, kuris tęsis ilgiau nei šis gyvenimas. „Apribotas gyvenimas“ turi daug prasmių: (1) tai gyvenimas, iš kurio visas naudingas Alacho plataus pasaulio poveikis yra pašalintas; (2) išimtinai žiūrint į „gerus šio gyvenimo dalykus“, jam trūksta tikros Realybės.

[2649] Kadangi Alachas davė jam fizinę regą šiame gyvenime išbandymui, jis galvoja, kad jis turėtų būti privilegijuotas ir tikrame pasaulyje, pasaulyje, kuris yra svarbus! Jis netinkamai naudojo savo fizinę regą ir pavertė save aklu kitam pasauliui.

[2650] „Tu buvai sąmoningai aklas Alacho Ženklams – dabar tu nematysi Alacho malonių ir būti atskirtas nuo Jo Gailestingumo.

[2651] Aklumas besitęsiančios Realybės pasaulyje yra žymiai blogesnis už aklumą išbandymo pasaulyje.

[2652] Taip pat. xx. 54. Ši frazė užbaigė Mozės diskusiją su Faraonu dėl Faraono aklumo Alachui ir Alacho Ženklams. Dabar ji užbaigia bendresnę diskusiją apie žmones, apie kuriuos yra pasakymas: „niekas nėra tie aklas, kiek tie, kurie nematys.

[2653] Taip pat x. 19, išn. 1407; taip pat xi. 110. Alacho šventame plane ir Valioje yra išmintingas visų interesų suderinimas, visiems duotas maloningas šansas ir atokvėpis – ir neteisingiems, ir teisingiems. Jo įsakas arba žodis tvirtai išlieka. Net ir nedoriausieji turi paskirtą terminą atsikvėpimui. Jei taip nebūtų, bausmė būtinai būtų juos užgriuvusi iš karto po jų blogų darbų.

[2654] Visi geri žmonės privalo būti kantrūs tam, kas atrodo blogis aplink juos. Tai nereiškia, kad jie turi ramiai sėdėti ir nieko nedaryti, kad blogis būtų sunaikintas; nes kova prieš blogį yra vienas iš svarbiausių Islamo tikslų. Jiems yra liepiama nebūti nekantriems: jie turi melstis Alachui ir bendrauti su Juo, kad jų kantrybė ir tikėjimas būtų sustiprinami, ir jie galėtų geriau grumtis su blogiu. Taip jie gauna ne tik stiprybės šiame pasaulyje, bet ir Alacho pasitenkinimo Pomirtiniame Gyvenime.

[2655] Taraf, daugiskaita atraáf, gali reikšti puses, pabaigas, galūnes. Jei diena būtų palyginta su vamzdine stačiai stovinčia figūra, viršus ir apačia būtų aiškiai pastebimi, bet šonai nebūtų tokie ryškūs – jie būtų atráf (daugiskaita), ne tarafain (dviskaita). Malda prieš saulėtekį aiškiai yra Fajr; prieš saulėlydį yra ‘Asr – „dalis nakties valandų“ galėtų reikšti Magrib (ankstyva naktis, iškart po saulėlydžio) ir ‘Ishá, malda prieš einant gulti. Dar liko Zuhr, kuri yra neapibrėžtas dienos šonas arba vidurys: jis gali būti netrukus po to, kai saulė peržengia vidurdienį, tačiau yra didelė laisvė pasirenkant tikslią valandą. Dauguma Komentatorių aiškina kaip penkias Kanonines maldas, kiti įtraukia neprivalomas maldas. Tačiau aš manau, kad žodžiai yra netgi dar visapusiškesni. Gero žmogaus gyvenimas yra viena maloni Šlovės Giesmė Alachui.

[2656] Šio gyvenimo geri dalykai yra puiki regimybė, bet jie yra tarsi niekas palyginus su Pomirtinio Gyvenimo gėriu. Abu yra suteikiami Alacho, tačiau pirmasis yra duodamas teisingiesiems ir neteisingiesiems kaip išbandymas ir bet kuriuo atveju pradings, tuo tarpu antrasis specialiai ateina iš Alacho Jo atsidavusiems tarnams ir yra nepalyginamai vertingesnis. Jis tęsis amžinybę.

[2657] Alacho žmogus neturi rūpintis išlaikymu, įprastinių gyvenimo poreikių prasme. Tai yra tiekiama Alacho visiems, ir teisingiems, ir neteisingiems. Tačiau ypatingas aprūpinimas, tikras Išlaikymas, dvasiniai vaisiai yra už dorą gyvenimą tarnaujant Alachui.

[2658] Netikinčiųjų klausimas ar prašymas yra nesąžiningas. Daugybė Ženklų atėjo su šiuo Atskleidimu. Bet tas, kuris  turėjo tikti tiems, kurie tikėjo ankstesniais atskleidimais, ir turėjo įtikinti juos, buvo jų pačių knygose.

[2659] Jei Ženklas, minėtas paskutiniojoje išnašoje, neįtikintų jų, tai reikštų, kad jie nebuvo atsidavę savo tikėjimui. Jie nebuvo atviri sau. Jei būtų įvykdytas teisingumas, jie būtų nubausti už savo neteisybes, tačiau jiems buvo suteiktas atokvėpis. Arba jie vėl būtų judėję uždaru ratu ir sakę: „Jei tik Alachas būtų atsiuntęs mums pasiuntinį, mes būtume įtikėję!“ Gyvo pasiuntinio jie nepaiso, nes jie nori Ženklo. Ženklą jie linkę ignoruoti, nes nori gyvo pasiuntinio!

[2660] Jei žmonės nesinaudos savo pačių sugebėjimais, kas belieka? Alacho Pasiuntinys gali tik pasakyti: „Palaukime – mano tikėjimas sako man, kad Alacho Tiesa privalo įsiviešpatauti.“ Taip pat ix. 52.

[2661] Tai xix. 43. Tiesus ir lygus Kelias turi išlikti ir rodo, kad juo sekantis žmogus priėmė tikrą vedimą. Visos neteisybės ir kreivumas galiausiai privalo išnykti.

 
Atgal