[2534] Paaiškinimą iūrėkite įvade į šią Surą.

[2535] Alacho atskleidimas gali sukelti šiokių tokių problemų dėl dviejų prieasčių: (1) jis patikrina mogaus savanaudiškumą ir poiūrio siaurumą; (2) jis erzina nedoruosius ir verčia juos tyčiotis bei persekioti. Tai yra paprasčiausi neesminiai dalykai, kylantys iš paties mogaus trūkumų. Atskleidimas yra skirtas įspėti, kad persekiotojai galėtų būti pataisyti (ir, inoma, tikėjimo monėms jis yra nusiraminimas ir paguoda, nors ši ypatybė šiame kontekste neiškyla).

[2536] Taip pat x. 3, išn. 1386. Jei mūsų netobulam regėjimui ši emė atrodo neteisinga, mes turime prisiminti Alachą, Kuris apglėbia visą Kūrybą, sėdi Gailestingumo soste ir vadovauja, ir mūsų Tikėjimas pasakys mums, kad viskas privalo būti gerai. Alacho valdia nėra tokia kaip valdia emėje, kuria gali būti abejojama arba kuri gali pasibaigti. Jo valdia yra „tvirtai įsitaisiusi“.

[2537] Išsamus apibūdinimas visko, ką mes galime suvokti - kas yra danguje, ant emės, tarp jų ar emės gelmėse.

[2538] Čia yra dvi ar trys reikšmės: (1) Viskas, ką tu išpaįsti ar garsiai pasakai, nesuteikia Alachui jokios informacijos – Jis ino ne tik tai, kas yra slapta ir galbūt neinoma kitiems, bet ir  tai, ką monės rūpinasi nuslėpti. (2) Nenuoširdūs išpainimai neduoda jums nieko gero: jūsų slapti motyvai yra inomi Jam, Kuris vienintelis yra svarbus. (3) Jei jūs skaitote Alacho Žodį arba jei jūs meldiatės Alachui, nebūtina kelti balso: abiem atvejais Alachas nuspręs pagal jūsų vidines mintis, kurios Jam yra lyg atversta knyga.

[2539] Taip pat xviii. 110, išn. 2322. Alachas yra Vienintelis ir graiausi dalykai, kuriuos mes tik galime sugalvoti, yra priskirti Jam. Jo vardai ymi Jo savybes, kurios yra kaip Garbės ir Šlovės titulai.

[2540] Skirtingi Mozės istorijos įvykiai yra pasakojami daugelyje Korano vietų. Kiekvienu atveju yra nurodomas ar pabrėiamas tinkamiausias kontekstui aspektas. Ii. 49-61 eilutėse tai buvo tarpsnis iš religinės mogaus istorijos; vii. 103-162 eilutėse tai buvo tarpsnis iš Izraelio Ummat (tautos) istorijos, istorija buvo pratęsta iki laikų po Mozės; xvii. 101-103 eilutėse kalbama apie sielos nuosmukį per išdidaus Faraono paveikslą; čia, xx. 9-24, mes turime sielos pakilimą per Mozei iš Alacho duotus nurodymus; xx. 25-36 eilutėse mes turime jo dvasinius santykius su jo broliu Aaronu; xx. 37-40 mes turime jo dvasinius santykius su jo motina ir seserimi bei jo išauklėjimą; xx. 41-76 mes turime jo dvasinę kovą su Faraonu; ir xx. 77-98 mes turime jo dvasinę kovą su jo paties monėmis, izraelitais. Dėl kitų įvykių iūrėkite Rodyklę. 

[2541] Lauas: Jis atrodė kaip įprastas lauas, kuris visada dykumoje ar nuošalioje vietoje reiškia monių buvimo vietą. Mozė pasuko prie jo vienas, parnešti ugnies savo šeimai, o galbūt ir rasti kokią nuorodą keliavimui iš ten turimų sutikti monių. Tačiau tai nebuvo įprastas lauas. Tai buvo Degantis Krūmas Alacho Šlovės Ženklas.

[2542] Čia prasideda dvasinė Mozės istorija. Tai buvo jo misijos pradia. Jo vėliau minimais fiziniu gyvenimu, kūdikyste ir auklėjimu siekiama pailiustruoti kitą dalyką. Mozė, kada jis uaugo, paliko Faraono rūmus ir nukeliavo pas midianitų mones į Sinajaus pusiasalį. Jis vedė vieną jų ir keliavo su savo šeima, kada buvo pašauktas Alacho misijai. Jis nuėjo paieškoti ugnies jaukumui ir patarimui. Jis rado aukštesnį ir šventesnį jaukumą ir vedimą. Visas fragmentas yra kupinas pranašingos reikšmės, kuri yra išreikšta trumpomis rimuotomis originalo eilutėmis.

[2543] Batai turi būti nusiaunami kaip pagarbos enklas. Mozė dabar turėjo atsisakyti savo paprasčiausių emiškų interesų, - jis buvo parinktas Alacho, Aukščiausiojo.

[2544] Tai buvo slėnis prie Sinajaus kalno, kur vėliau jis turėjo gauti Torą.

[2545] Pirmas poreikis yra pasitaisyti, garbinti Alachą ir Jam tarnauti, kaip yra pasakyta paskutiniojoje eilutėje. Kitas ingsnis yra suvokti Pomirtinio Gyvenimo reikšmę, kada kiekviena siela gaus atpildą u savo elgesį šiame gyvenime.

[2546] Ukhfí gali reikšti tiek „laikyti nuslėptą“, tiek ir „atskleisti“. Vieni Komentatoriai priėmė vieną reikšmę, kiti – kitą. Jei priimama pirmoji reikšmė, tai reiškia, kad tiksli valanda ar diena, kada Teismas įvyks, yra paslėpta nuo mogaus; jei priimama antroji, tai reiškia, kad yra pranešama apie Teismo faktą, kad mogus galėtų atsiminti ir būtų įspėtas. Aš manau, kad abi reikšmės yra tinkamos.

[2547] Mozė dar turėjo susidurti su grėsmingu išdidaus Faraono ir jo pasipūtusių egiptiečių pasipriešinimu, o vėliau ir su savo paties monių maištu. Priimant pavedimą, jis buvo įspėtas dėl abiejų pavojų. Tai siejasi su paties mogaus siela: kada kartą šviesa jį pasiekia, jis tegul ištikimai jos laikosi, kad nepraūtų. Jis bus apsuptas visokiais pavojais – didiausias bus netikinčių monių pavojus, kurie atrodo besimėgaujantys savo savanaudiškumu ir tuščių troškimų vaikymusi!

[2548] Dabar ateina metas lazdos stebuklui. Pirmiausia paties Mozės dėmesys yra į ją atkreipiamas ir jis prisimena įprastinius kasdienius jos panaudojimus.

[2549] Taip pat vii. 107, kur kitas odis (thu‘bán) yra pavartotas gyvatei, o apibrėiamasis būdvardis yra „akivaizdi (visiems matyti)“. Ten scena vyksta prieš Faraoną, jo magus ir mones: tikslas yra parodyti jų magijos netikrumą stebuklu: lazda pasirodo prieš juos kaip ilga šliauanti, besiranganti gyvatė. Šioje scenoje tai yra enklas, pristatantis Alacho galią Mozės protui ir supratimui: lazda tampa Haiy (gyva gyvate) ir jos gyvas judėjimas yra tai, kas turėjo padaryti didiausią įspūdį Mozės protui, kadangi daugiau stebėtojų nebuvo.

[2550] Kitas iš didiųjų Stebuklų, parodytų Mozei, buvo „Baltoji (šviečianti) Plaštaka“. Paprastai kada oda pabalsta, tai yra ligos, raupsų ar kako bjauraus enklas. Čia apie ligą nebuvo jokios kalbos – priešingai, ranka buvo pašlovinta ir tarsi švietė dieviška šviesa. Toks stebuklas buvo u egiptiečių ir apskritai monių magijos ribų.

[2551] Mozė, dvasiškai paruoštas, dabar gauna konkretų nurodymą vykti pas Faraoną ir parodyti jo klaidas. Faraono savimeilė buvo tokia besaikė, kad sakydavo: „Aš esu jūsų Aukščiausiasis Viešpats!“ (lxxix. 24).

[2552] Krūtinė yra laikoma esanti inių ir meilės jausmų centru. Jis pirmiausia meldia aukščiausio dvasinio supratimo dovanos. Taip pat xciv. 1. Tai buvo skubiausia laiko atvilgiu. Jis taip pat prašo dar trijų dalykų: (1) Alacho pagalbos vykdant uduotį, kuri iš pradių jam atrodė kebli; (2) iškalbos dovanos ir kalbos defektų pašalinimo; (3) patarėjo ir pastovaus buvimo su savo broliu Aaronu, kurį jis mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, nes kitu atveju jis būtų vienas tarp egiptiečių. 

[2553] Paodiui, „atrišk mazgą nuo mano lieuvio“.

[2554] Paodiui, „sustiprink mano nugarą juo“. Žmogaus jėga slypi jo nugaroje ir stubure, todėl jis gali tiesiai stovėti ir drąsiai sutikti savo uduotis.

[2555] Mozės prašymai yra įkvėpti ne emiškų, bet dvasinių motyvų. Motyvas, išreikštas bendriausiais odiais, yra šlovinti Alachą ne retkarčiais, bet sistemingai ir ištisai, „be ribų“. Šios ir kitos eilutės sakiniai, paimti kartu, lemia visus jo prašymus, nuo 25 iki 32 eilutės.

[2556] Alacho šlovinimas ir prisiminimas yra viena dėkingumo formų iš Mozės pusės u Malonę, kurią Alachas jam suteikė.

[2557] Pati istorija nėra pasakojama, tik trumpai pakartojami tie ryškiausi momentai, kurie yra susiję su Mozės uauginimu ir darbu. Praėjus daug laiko nuo Juozapo, kuris buvo vieno iš Faraonų viziris, į Egipto sostą įengė Faraonas, kuris nekentė izraelitų ir norėjo juos išnaikinti. Jis įsakė, kad izraelitų vyriškos lyties kūdikiai būtų nuudomi vos gimę. Mozės motina kurį laiką jį slėpė, bet kada ilgesnis slėpimas tapo nebeįmanomu, jai į galvą atėjo mintis, kad ji turėtų įdėti vaiką į dėę ir paleisti ją emyn Nilo upe. Tai nebuvo paprasčiausias kvailas jos išsigalvojimas. Tai Alacho Planas buvo uauginti Mozę išmokant visos egiptiečių išminties tam, kad tas išmokimas būtų panaudotas parodyti, kas jame buvo negerai, ir padidintų Alacho šlovę. Dėė buvo nuplukdyta Nilo upe. Ji įplaukė į srovę, kuri tekėjo pro Faraono Sodą. Ji buvo ištraukta Faraono monių, o kūdikį įsivaikino Faraono mona. Žiūrėkite xxviii. 4-13.

[2558] Faraonas buvo priešas Alachui, nes jis buvo išpuikęs ir piktodiavo, tvirtindamas pats esąs Dievu. Jis buvo priešas kūdikiui Mozei, nes jis nekentė izraelitų ir norėjo, kad jų berniukai būtų išudyti; be to, Mozė turėjo gauti Alacho atskleidimą. 

[2559] Alachas padarė vaiką mielu ir graiu. Jis patraukdavo kiekvieno mogaus meilę, kuris paprastai būtų jį umušęs.

[2560] Žiūrėkite išn. 2558. Padarius kūdikį Mozę tokiu patraukliu, kad būtų priimtas į Faraono šeimyną, Mozė ne tik buvo uaugintas emišku poiūriu geriausiose įmanomose sąlygose, bet ir Alacho ypatinga Apvaizda rūpinosi jo motinos atvedimu pas jį, kaip yra pasakyta sekančioje eilutėje, kad jis būtų maitinamas savo motinos pienu ir palaikytų ryšius su savo šeima.

[2561] Mes galime manyti, kad nerimaujanti motina po to, kai vaikas buvo nuplukdytas pasroviui, pasiuntė vaiko seserį sekti dėę nuo kranto ir paiūrėti, kur ir kas ją paims. Kada ji buvo paimta paties Faraono šeimos ir ši atrodė mylinti vaiką, ji pasirodė jiems kaip nepaįstamoji ir tarė: „Ar surasti gerą indyvę kūdikiui, kad ji galėtų išauginti vaiką, kurį jūs ketinate įsivaikinti?“ tai buvo kaip tik tai ko jie norėjo. Ji parbėgo namo ir papasakojo tai savo motinai. Motina apsidiaugė, kad galės ateiti ir vėl laikyti kūdikį savo rankose, maitinti jį iš savo pačios krūtinės ir visa tai daryti atvirai ir be jokio slėpimosi.

[2562] Mes galime įsivaizduoti, kad, išsiskyrus su kūdikiu, motinos akys skaudėjo nuo karčių ašarų. Dabar jos buvo atvėsintos: odiai, reiškiantys kad jos širdis buvo paguosta.

[2563] Bėgo metai. Vaikas uaugo. Pagal išorinį mokymąsi buvo vienas iš Faraono namų. Jo vidinė siela ir simpatija buvo Izraeliui. Vieną dieną jis nuvyko į izraelitų koloniją ir pamatė visą egiptiečių priespaudą, kuriai esant dirbo Izraelis. Jis pamatė egiptietį, dauantį izraelitą, greičiausiai nebaudiamai. Mozė pajuto brolišką simpatiją ir smogė egiptiečiui. Jis nenorėjo jo umušti, bet iš tikro egiptietis nuo smūgio mirė. Kada tai tapo inoma, jo vieta Faraono šeimoje tapo neįmanoma, todėl jis pabėgo iš Egipto ir buvo išgelbėtas per Alacho pasigailėjimą. Jis nuvyko į Sinajaus pusiasalį, į midianitų emę ir patyrė visokių nuotykių. Jis vedė vieną iš midianitų vado dukterų ir gyveno su medianitais daugelį metų kaip atvykėlis iš Egipto. Jis patyrė daug išbandymų ir pagundų, tačiau išlaikė savo charakterio principingumą.

[2564] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Daug metų ramiai pragyvenęs, ganydamas savo uošvio bandas, jis vieną dieną atėjo į Tuvos slėnį prie didiulio Sinajaus kalno, arabiškai vadinamo Túr. Viršūnė arabų pusėjo (kurioje buvo Mozė) ydų buvo vadinama Horeb. Tada buvo išpildytas Alacho planas: jis iš toli pamatė ugnį, o kada ją priėjo, į jį kreipėsi Alachas ir jis buvo pasirinktas būti Alacho Pasiuntiniu.

[2565] Mes galime laikyti, kad Mozė vienas pabėgo į Midiano emę ir kad dabar jis vienas (su savo šeima, bet ne su savo broliu) atėjo į Tuvą, kaip yra aprašyta 2542 išnašoje. Kada jis buvo pagerbtas savo misija ir buvo patenkintas jo prašymas, kad jį lydėtų jo brolis Aaronas, mes galime manyti, kad jis ėmėsi priemonių Aarono atvykimui pas jį. Jų susitikimas įvyko Tuvoje. Tikriausiai prabėgo kakiek laiko prieš jiems atkeliaujant į Egiptą, kur jie meldėsi ir gavo šiuos nurodymus savo egiptietiškuose namuose.

Mums nėra pasakyta, ar Aaronas buvo jaunesnis, ar vyresnis brolis. Bet kuriuo atveju jis buvo gimęs, kada izraelitų naujagimių draudimas negaliojo. Mozė nepalaikė su juo ryšių, todėl tai, kad jis prisiminė jį ir meldė jo draugystės rimčiausiame savo gyvenimo dvasiniame darbe, rodo, kokie stipri buvo jo šeimos meilė.

[2566] Jų misija pirmiausia buvo pas faraoną ir egiptiečius, o tada išlaisvinti Izraelį iš Egipto.

[2567] Palyginkite tą pačią frazę xx. 24 eilutėje. Žvilgtelėję į ankstesnį Mozės gyvenimą, mes dabar sugrįtame prie laiko, kada prasideda tikroji Mozės kunigystė. Ankstesnė asmeninė Mozės istorija yra ubaigiama.

[2568] Faraonas savo besaikėje tuštybėje pamiršo save ir pamiršo, kokia menka būtybė jis yra prieš Alachą. Tai turėjo jam sugrąinti prisiminą, kad galbūt jis galėtų atgailauti ir tikėti ar bent jau susilaikyti nuo „visų ribų perengimo“ iš baimės. Kai kurie monės vengia blogio iš nuoširdios meilės Alachui ir savo artimųjų supratimo, o kai kurie (lėkštesnio proto) iš pasekmių baimės. Netgi pastarasis elgesys gali būti ingsnis į pirmesnįjį. 

[2569] Dabar jie yra Egipte (iūrėkite išn. 2565), todėl Faraono galioje. Vietinė atmosfera reikalavo didiausios drąsos ir tvirtumo iš jų pusės tam, kad jiems patikėta misija būtų įvykdyta.

[2570] Izraelio Vaikai buvo visaip engiami ir eminami. Jiems būdavo duodamos sunkios uduotys; jų vadovai būdavo nepelnytai mušami; jie buvo verčiami gaminti plytas neprisidengę nuo saulės; ir jie „dejavo vergijoje“ (Išėjimo v. 6-19, vi. 5).  

[2571] Alachas iš Savo begalinės Malonės visada siūlo Ramybę labiausiai ukietėjusiems nusidėjėliams, netgi tokiems, kurie kariauja prieš Jį. Tačiau, kaip teigiama sekančioje eilutėje, jų atviras nepaklusimas negali likti nenubaustas neribotą laiką. Bausmė neišvengiamai ateina u nuodėmę, nepaisant to, ar nusidėjėlis yra didelis ar menkas.

[2572] Atkreipkite dėmesį, kaip subtiliai Faraonas atmeta Mozės kalbos potekstę, kurioje Mozė minėjo „tavo Viešpatį“ (47 eilutė). Faraonas netiesiogiai atmeta prielaidą, kad Dievas, kuris pasiuntė Mozę ir Aaroną, gali būti ir Faraono Viešpats. Jis įūliai klausia: „Kas yra tas jūsų Viešpats, apie kurį jūs sakote, kad jis jus siuntęs?“

[2573] Mozės atsakymas yra tiesmukas, orus ir nušviečiantis. Jis nesiginčys apie „mano Viešpatį“ ar „jūsų Viešpatį“, Izraelio Dievą ar Egipto Dievą. Jis ir jo brolis didiavosi tarnaudami „mūsų Viešpačiui“. Jis yra visuotinis Viešpats ir Puoselėtojas, Vienintelis ir Vienas Dievas, kuris sukūrė visas būtybes ir visus daiktus. Tai iš jo kiekvienas daiktas įgijo savo formą ir natūrą, įskaitant ir tokius dalykus kaip mogaus laisva valia ir galia. Jis, Faraonas, buvo priklausomas nuo tos pačios sąlygos. Tam, kad laisva valia būtų teisingai naudojamasi, Alachas davė vedimą per Savo Pasiuntinius ir Savo Ženklus. Mozė ir Aaronas buvo tokie Pasiuntiniai su tokiais Ženklais. Ar dabar Faraonas supras ir elgsis deramai?

[2574] Tačiau Faraonas nebuvo toks mogus, kuris priimtų mokymą iš neapkenčiamo izraelito – ypač to, kuris jo akyse buvo persimetėlis nuo aukštesnės egiptiečių civilizacijos. „Jei“, jis sako, „yra tik vienas Dievas, Kuriam priklauso visi dalykai, tai yra nauja religija. O kaip yra su mūsų protėvių religija? Ar jie klydo garbindami egiptietiškus dievus? Ir jei jie klydo, ar jie dabar dėlto kenčia?“ Jis norėjo įvilioti Mozę į kandų jo protėvių pasmerkimą, kas iš karto būtų atėmę iš šio egiptiečių minios simpatiją ir klausymąsi.

[2575] Mozė nepapuolė į spąstus. Jis prisiminė jam duotą įsakymą kalbėti švelniai (xx. 44). Jis kalba švelniai, tačiau jokiais būdais nesumenkina tiesos. Jis sako: „Alacho inios yra tobulos – monių poiūriu tai būtų tarsi įrašas. Nes monės gali padaryti klaidų ar neprisiminti, bet Alachas niekada neklysta ir niekada neumiršta. Tačiau Alachas yra ne tik Visa Žinantis – Jis taip yra Vien Geras. Apsidairykite - visa emė yra patiesta kaip kilimas. Žmonės keliauja ten ir šen joje laisvai. Jis atsiunčia gausių vandenų iš dangaus, kurie krenta į Nilo potvynius ir tręšia visą Egipto dirvoemį, ir maitina mones ir gyvūnus.“

[2576] Sabíl reiškia ne tik kelią sausumoje, bet taip pat apima ir vandens kelius arba kanalus, o dabartinėje situacijoje ir oro kelius – iš esmės visus susisiekimo būdus.

[2577] Tai, atrodo, jau nėra Mozės kalbos dalis. Ji siejasi su sekančiomis eilutėmis (54-56) kaip dalis Alacho Žodio, praplečianti Mozės kalbą ir paaiškinanti Alacho Apvaizdos veikimą gamtoje.

[2578] Azwáj: mes galėtume čia vietoje „poras“ versti „klases“ (kaip xv. 88); bet kadangi apie lytį augaluose yra usimenama ir kitur (iūrėkite xiii. 3, išn. 1804), aš verčiau „poras“.

[2579] Eilutė iš tikrųjų turėtų būti paskutiniame Skyriuje.

[2580] Tai tam tikras bendras įvadas į konfrontaciją tarp Mozės ir Faraono. Ženklai yra ne tik apgavikiškos Egipto magijos atrėmimas tikrais stebuklais, bet ir vėlesni Marai (čia neminimi) ir Raudonosios Jūros Perėjimas ties Izraeliu.

[2581] Egiptiečiai apkaltino Mozę ketinimu išvyti juos iš jų emės ir usiėmimu juodąja magija. Abu kaltinimai buvo akivaizdiai neteisingi. Viskas, ką norėjo padaryti Mozė, tai išvaduoti savo mones iš vergijos. Egiptiečių rankose buvo visa valdia. Kalbant apie magiją, egiptiečiai nusprendė apie Mozę pagal save. Jie apkaltino Alacho Pranašą darant tą patį, nors tiek jo poiūris, tiek ir jo stiprybės šaltinis skyrėsi.

[2582] Suwan: paodiui, vienodas, lygus. Jis reiškia: (1) vietą, esančią vienodu atstumu abiem pusėms, centrinę vietą; arba (2) vienodai patogią abiem pusėms; arba (3) atvirą lygią vietovę, kur monės gali lengvai susirinkti. Visos šios reikšmės yra įmanomos, bet mano priimtoji yra įvairiapusiškesnė, apimanti kitas: (4) vieta, kur abi pusės turės lygias galimybes. „Sąininga vieta“, kaip lakoniškai verčia Palmeris.

[2583] Puikioji Šventyklos Šventė, kada šventyklos ir gatvės būdavo išpuošiamos ir monės būdavo laisvi nuo darbo. Mozė taip susitaria tam, kad surinktų kiek įmanoma daugiau monių, nes pirmoji jo pareiga yra skelbti Tiesą. Jis akivaizdiai tai padarė paveikdamas kai kuriuos egiptiečius (xx. 70, 72-76), nors Faraonas ir jo aukšti, galingi pareigūnai atmetė Tiesą ir vėliau buvo nubausti.

[2584] Faraonas akivaizdiai apstulbintas Mozės paskirta didinga viešos Šventės diena, kada bus didelis monių suėjimas ir tikrai bus monių ne iš dvariškių klikos, kurie gali būti kritiški patiems Faraono burtininkams. Tačiau tikriausiai jų tamsiuose planuose buvo dar kakas daugiau, kakas nesąiningo ir blogo, apie ką Mozė kalba sekančioje eilutėje.

[2585] Mozė nutuokė apie jų apgavystę ir suktybę. Jie įpirš savo apgaulingą magiją kaip atėjusią iš Alacho ar iš jų dievų! Jis įspėja juos, kad jų triukai bus atskleisti ir jų viltys bus sulugdytos.

[2586] Jie inojo, kad susidūrė ne su eiliniu mogumi, bet su mogumi, kuris turėjo didesnių galių nei jie galėjo suprasti. Bet blogis visada mąsto nedorai. Spręsdami apie Mozę ir Aaroną pagal savo pačių standartus, jie galvojo, kad šie taip pat yra apgavikai, turintys aukštesnių triukų negu jų. Viskas, ką jiems reikia daryti, yra laikytis kartu ir jie privalo laimėti. Aš manau, kad xx. 63-64 yra privatus jų pokalbis, po kurio seka jų atviras iššūkis Mozei xx. 65 eilutėje.

[2587] Taip pat xx. 104. „Jūsų mylimiausias institucijas“, t.y. „jūsų paveldėtą ir nuo seno gerbiamą religiją ir magiją“. Muthlá, moteriškoji Amthal giminė, - garbingiausia, gerbiamiausia, mylimiausia. Taríqat - gyvenimo būdas, institucijos, elgesys.

[2588] Galimas daiktas, kad Faraonas dalyvavo šiame slaptame pokalbyje ir paadėjo magams dosniausius apdovanojimus, jei jie įveiks Mozę. Žiūrėkite vii. 114. Tai – bet aš manau, daugiau nei tai – yra numanoma. Tą dieną turėjo įvykti persilauimas: jei jie laimės, jie laimės visą laiką, o Mozė ir jo monės bus sutriuškinti.  

[2589] Jų triukai buvo tokie gudrūs, kad apgavo visus stebėtojus. Jie metė savo virves ir lazdas, ir jos atrodė judančios kaip gyvatės. įspūdis buvo toks realistiškas, kad netgi Mozė truputį suabejojo. Jis, inoma, neturėjo jokių triukų, - jis visiškai pasikliovė Alachu.

[2590] Suderinta blogio ataka kartais būna taip gerai apgalvota iš visų pusių, kad apgavystė atrodo ir yra pripaįstama kaip tiesa. Tikintysis tiesa tampa atskirtu, ir tam tikras moralinis svaigulys atslenka į jo protą. Tačiau per Alacho gailestį Tikėjimas savaime pasireiškia, suteikia jam pasitikėjimo ir nurodo konkrečias tiesas, kurios išsklaidys ir sunaikins knibdančią apgavysčių šeimyną.

[2591] Reikšmė gali būti dvejopa: (1) kad melas ar apgavystė gali turėti savo dieną, bet jos negali laimėti visur, ypatingai Tiesos akivaizdoje; (2) kad apgavystės ar magija būtinai sulaukia blogos pabaigos.

[2592] Taip pat šis fragmentas su vii. 120-126 ir jų išnašomis.

[2593] Faraonas apkaltina savo burtininkus, kurie atsivertė, kad jie buvo susimokę su Mozę visą laiką ir kad jie buvo jo vadovaujami ir mokomi! Toks išdidumas ir blogis negali suvokti Alacho pasaulių, groio ir tiesos pasaulių toliau nei jų siauras matymas! Jie yra tikrai akli ir jų sumanumas nuklaidina juos klaidioti toli nuo tiesos.

[2594] Aiškūs enklai: stebuklai, Alacho Pasiuntinių asmenybės, įvykių logika, kai jie atsiskleidė, ir vidinio įsitikinimo šviesa jų pačių sąmonėje. Be šito, dar yra Alacho Ženklai ir įrodymai gamtoje, kurie yra minimi daugelyje vietų, pvz. xx. 53-54.

[2595] Taip buvo išpildyta pirmoji Mozės misijos dalis - egiptiečiams. Žiūrėkite vii. 126, išn. 1083.

[2596] Magiškas vaidinimas ir apgaulės, kurios siejosi su egiptiečių pagonių religija, tapo įsitikinimu, Valstybės tikėjimo įstatu, kuriam visi piliečiai buvo verčiami paklusti ir kurio kunigai buvo verčiami aktyviai praktikuoti. Faraonas buvo visos sistemos galva – vyriausiasis kunigas arba aukščiausiasis dievas. Todėl atsivertę magai teisingai apkaltina Faraoną, iš esmės sugriaudami Faraono nenuoširdų kaltinimą, esą jie buvo susimokę su Moze.

Tokie melai ir apgaulės - daugeliu  atveju sujungtos su baisiu atviru ar slaptu iaurumu, - buvo paplitusios daugelyje pagonių sistemų. Kai kurios jų buvo detaliai išnagrinėtos sero Dono G. Frazerio knygoje „Auksinė šaka“.

[2597] Xx. 74-76 eilutes geriausia yra interpretuoti kaip komentarus atsivertusių egiptiečių istorijai, kurie „apsivalė (nuo blogio)“. Tačiau kai kas vertina jas kaip jų kalbos tęsinį.

[2598] Kaip padarė egiptiečių magai, kada išpaino Vieną Tikrą Dievą.

[2599] Laikas bėgo ir pagaliau Mozei yra įsakoma palikti Egiptą su savo monėmis naktį. Jie turėjo pereiti per Raudonąją jūrą į Sinajaus pusiasalį. Jiems buvo pasakyta nebijoti Faraono, jūros ar neinomos Sinajaus dykumos šalies, į kurią jie keliavo. Jie perėjo nesušlapę kojų, tuo tarpu Faraonas, kuris atkeliavo juos persekiodamas, su savo kariuomene buvo ulietas jūros. Jis ir visi jo vyrai uvo. Čia šis epizodas nėra akcentuojamas, tačiau pabrėiama sunki uduotis, kurią Mozė turėjo atlikti su savo monėmis po to, kai jie išsivadavo iš egiptiečių vergijos.

[2600] Karalių ir vadovų pareiga yra teisingai vadovauti savo monėms. Vietoje to, blogieji paklaidina juos ir tampa visų monių prauvimo prieastimi.

[2601] Dešinėje pusėje: taip pat xix. 52, išn. 2504 pabaiga. Sinajaus (Jabal Músá) arabų pusė buvo vieta, kur Mozė pirma gavo savo nurodymus prieš iškeliaujant į Egiptą, o taip pat ir kur gavo Torą po Išėjimo iš Egipto.

[2602] Taip pat ii. 57 ir išn. 71; ir vii. 160. Aš norėčiau interpretuoti tai ne tik paodiui, bet taip pat ir metaforiškai: „Alachas pasirūpino jumis ir išgelbėjo jus. Jis davė jums etinį ir dvasinį vedimą. Mėgaukitės viso to vaisiais, bet netapkite išpuikę ir maištingi (kita šaknies Tagá reikšmė); kitaip Alacho Rūstybė tikrai jus ugrius.“

[2603] Tai suteikia pagrindinį akcentą Mozės pastoviam grūmimuisi su savo paties monėmis ir tuoj pat po to pristato auksinio veršio incidentą.

[2604] Tai buvo, kuomet Mozė buvo ant Kalno keturiasdešimt dienų ir naktų: ii. 51, išn. 66. Mozė paliko Izraelio vyresniuosius su Aaronu u savęs: Išėjimo xxiv. 14. Kuomet jis buvo ekstaziškos pagarbos būsenoje ant Kalno, jo monės apačioje vaidino keistas scenas. Jie buvo išbandomi ir išmėginimo neišlaikė. Jie pasidarė garbinimui auksinį veršį, kaip yra pasakojama vėliau. Taip pat iūrėkite vii. 148-150 ir išnašas.

[2605] Kas buvo tas Samiris? Jei tai buvo jo asmeninis vardas, jis buvo pakankamai arti originalaus šakninio odio, turinčio ymimąjį artikelį, reikšmės: taip pat Khalifa Mu‘tasim vardas (Al-Mu‘tasim). Kokia buvo „Sámirí“ šaknis? Jei pavelgsime į senąją egiptiečių kalbą, mes rasime Shemer = nepaįstamasis, svetimšalis (sero E.A. Valio Badio „Egiptiečių hieroglifų odynas“, 1920, p. 815 b). Kai tik izraelitai paliko Egiptą, tarp jų visai galėjo būti suegiptietintas ydas, turintis tokią pravardę. Kad vardas Shemer nebuvo vėliau neinomas tarp ydų, yra aišku iš Senojo Testamento. I Karalių knygoje, xvi. 21, mes skaitome, kad Omris, Izraelio, šiaurinės suskaldytos karalystės dalies, karalius, kuris valdė apie 903-896 pr. Kr., įkūrė naują miestą Samariją ant kalvos, kurią jis nusipirko iš kalvos savininko Šemerio u du sidabro talentus. Taip pat iūrėkite: Renatas „Izraelio istorija“, ii. 210. Dėl papildomo odio aptarimo iūrėkite 2608 išn. 

[2606] Šioje eilutėje yra minimi du paadai: Alacho paadas ir Izraelio monių paadas. Jie sudaro vieną Susitarimą, kuris buvo padarytas per jų vadą Mozę. Žiūrėkite xx.80 ir ii. 63, išn. 78. Alacho paadas buvo apsaugoti juos ir nuvesti juos į Paadėtąją Žemę, o jų paadas buvo paklusti Alacho įstatymui ir Jo įsakymams.

[2607] Taip pat Išėjimo xii. 35-36: Izraelitai, prieš palikdami Egiptą, pasiskolino iš egiptiečių „sidabro brangenybių ir aukso brangenybių, ir apdarų“; ir „jie apiplėšė egiptiečius“, t.y. atėmė iš jų visas jų vertingus papuošalus. Atkreipkite dėmesį, kad atsimetėlių atsakymas yra nenuoširdus keliais aspektais: (1) Samiris be abejonės buvo atsakingas u pasiūlymą pasidaryti auksinį veršį, bet dėl šito jie negalėjo išsiadėti savo atsakomybės – nuodėmės našta krenta ant to, kas ją padaro, jis negali apsimesti, kad buvo bejėgis jos išvengti. (2) Jų nešamo aukso svoris negalėjo būti sunkus, net jei vienas ar du monės jį nešė, ir būtų buvęs visai nereikšmingas, jei būtų išsidalintas. (3) Auksas yra vertingas, todėl neįtikėtina, kad norint palengvinti jo naštą, jiems reikėjo įkurti ugnį, išlydyti jį ir išlieti jį į veršio formą.

[2608] Žiūrėkite 2605 išnašą apie Samirį. Jei egiptietiška šaknies kilmė nėra priimama, mes turime hebrajišką kilmę – „Shomer“ – sargas, sargybinis, sergėtojas. Samiris galėjo realiai ar pagal pravardę būti sargybinis.

[2609] Žiūrėkite vii. 148, išn. 1113, kur tokie pat odiai yra vartojami ir paaiškinami.

[2610] Žiūrėkite vii. 148, išn. 1114.

[2611] Mozė umiršo: t.y., „pamiršo ir mus, ir savo dievą. Jo nėra jau tiek daug dienų. Jis ieško dievo ant Kalno, kada jo dievas yra iš tikrųjų čia!“. Taip kalbėjo Samiris ir jo šalininkai, bet monės kaip visuma tai priėmė, todėl ši kalba tapo jų.

[2612] Tai yra įterptinis komentaras. Kokie akli buvo monės! Jie matė tikri gyvo Dievo Ženklus ir vis viena buvo pasiruošę garbinti tą negyvą statulą! Tikras gyvas Dievas kalbėjo konkrečiais įsakymo odiais, tuo tarpu šis veršis galėjo tik leisti kakokius baubimo garsus, kurie iš tikro buvo išgalvoti kunigų. Ši statula negalėjo nei pakenkti, nei padaryti gero, tuo tarpu Alachas buvo Visatos Puoselėtojas ir Išlaikytojas, Kurio Malonė buvo neribota ir Kurio Rūstybė buvo siaubinga.

[2613] „Atsilaikykite šiai pagundai: jūs tuo esate mėginami. Nebūkite pusiau egiptiečio Samirio šalininkais, bet pakluskite man.“

[2614] Biblijos istorija padaro Aaroną nusiengėliu, kas yra nesuderinama su jo kaip aukšto Alacho kunigo tarnyste ir buvimu dešiniąja Mozės ranka. Žiūrėkite vii. 150, išn. 1116. Mūsų versija yra nuoseklesnė. Ji per Samirį paaiškina išlikusią egiptiečių Ozirio, buliaus dievo, kulto įtaką. 

[2615] Akivaizdu, kad Aarono kalba paskutiniojoje eilutėje ir maištininkų nepaklusimas šioje eilutėje, vyko prieš Mozės sugrįimą nuo Kalno.

[2616] Maištininkai turėjo tiek maai tikėjimo, kad laikė Mozę uvusiu ir nebesitikėjo dar kada nors jį išvysti.

[2617] Grįęs Mozė buvo kupinas pykčio ir sielvarto. Jo kalba Aaronui buvo priekaištinga. Jis taip pat buvo linkęs šiurkščiai su juo pasielgti – iūrėkite sekančią eilutę. Jo minimas paliepimas yra išdėstytas vii. 142 eilutėje: „Atstovauk mane tarp mano monių: elkis dorai ir nesek keliu tų, kurie daro bloga.“

[2618] Taip pat vii. 150.

[2619] Šis Aarono atsakymas jokiu būdu nėra nesuderinamas su atsakymu vii. 150 eilutėje. Priešingai, kiekvienu atveju yra dramatiškai tinkamai pabrėiami skirtingi dalykai. Vii Suroje mes aptarinėjome Izraelio Ummat, ir Aaronai teisingai sako: „Žmonės iš tikrųjų laikė mane nieku ir vos manęs neumušo!“ Be to, „te priešai nesidiaugia dėl mano nesėkmės“, - jis netiesiogiai kalba apie savo brolio norą išlaikyti monių vienovę. Čia vienovė yra svarbiausia: mes sprendiame apie Samirį kaip apie nesantaikos kėlėją, o tinkamiausiai dėl jo galėjo nuspręsti Mozė, kuris to ir imasi. 

[2620] Mozė dabar kreipiasi į Samirį. Samirio atsakymas sekančioje eilutėje apibendrina jo charakterį keliais nuostabiais charakterio piešimo brūkštelėjimais. Viso šio epizodo pamoka yra nuopuolis mogaus sielos, kuri formaliai pasiekia Alacho tiesą, būdama nuolanki, bet daro blogybes, kai tik pasitaiko proga. Ji ne maiau pavojinga ir baustina nei pasipūtusi siela, simbolizuota Faraonu, kuri patenka į aukštus postus ir kurios vadovavimas nuveda į praūtį visą tautą.

[2621] Šis Samirio atsakymas yra puikus begėdiško įūlumo, atsargaus problemos apėjimo ir melų prisigalvojimo pavyzdys. Jis imasi apsimesti, kad jo įvalga buvo gilesnė nei kieno nors kito: jis matė tai, ko nematė minia. Jis pamatė kaką antgamtiško. „Pasiuntinys“ daugelio Komentatorių yra interpretuojamas kaip reiškiantis angelą Gabrielių. Rásul (daugiskaita, rusul) keletoje vietų yra vartojamas „angelams“, pvz. xi. 69, 77; xix. 19; xxxv. 1. Bet jei mes manytume, kad jis reiškia Pasiuntinį Mozę, tai reikštų, kad Samiris pamatė kaką švento ar antgamtiško jo pėdose: galbūt jis mano, kad dėl šio meilikavimo Mozė jam atleis. Dulkės tapo šventos, o jų metimas į veršį privertė veršį baubti! Tarsi tai būtų problemos esmė! Jis neatsako į kaltinimą dėl statulos padarymo garbinimui. Tačiau galiausiai jis taria su išdidiu įūlumu: „Na, taip man pasiūlė mano siela, to turėtų pakakti!“

[2622] Jis ir jo giminė turėjo tapti socialiniais raupsuotaisiais, neliečiamaisiais; galbūt taip pat pakankamai išdidiu laikyti kitus per rankos atstumą ir sakyti „Noli me tangere“ (nelieskite manęs).

[2623] Būtent paadėta Alacho Rūstybė: iūrėkite xx. 81, lxxxix. 25.

[2624] Išlietas atvaizdas buvo sunaikintas. Taip baigiasi Samirio istorija, kurios pamokos yra nurodytos 2620 išnašoje. Gali būti įdomu pasekti odio Samiris transformacijas vėlesniais laikais. Dėl jo kilmės iūrėkite 2605 ir 2608 išnašas. Tai, ar Samirio šaknis kilo iš ydų ar iš egiptiečių kalbos, neturi įtakos tolimesnei istorijai. Gali būti atkreipiamas dėmesys į keturis faktus: (1) Mozės laikais gyveno mogus, turintis tokį ar panašų vardą, ir jis vadovavo maištui prieš Mozę bei buvo Mozės prakeiktas; (2) Izraelio šiaurinės karalystės karaliaus Omrio (903-896 pr. Kr.) laikais gyveno mogus, vadinamas Šemeru, iš kurio, pagal Bibliją, buvo nupirkta kalva, ant kurios buvo įkurta nauja karalystės sostinė, Samarijos miestas. (3) Kalvos pavadinimas buvo Shomer (= sargybinis, budrus sargas). Tokia forma taip pat pasirodo ir kaip mogaus vardas (iūrėkite II Karalių xii. 21); kai kurie autoriai mano, kad miestas buvo pavadintas pagal kalvą, o ne pagal mogų (Hastingo „Religijos ir etikos enciklopedija“), tačiau tai mūsų dabartiniams tikslams yra neesminga. (4) Buvo ir tebėra atskilusi izraelitų bendruomenė, vadinama samariečiais, kurie turi savo pačių atskirą Penkiaknygę ir Targumą, kurie tvirtiną esą tikri Izraelio Vaikai ir kurie su panieka iūri į ydus ortodoksus kaip ir pastarieji į juos; jie tvirtina esantys tikrais įstatymo saugotojais (Shomerim), ir tai tikriausiai yra tikroji vardo Samarietis kilmė, kuri gali siekti Samarijos miesto įkūrimo laikus. Aš manau, jog įmanoma, kad atskilimas kilo iš Mozės laikų ir kad Mozės prakeiksmas Samiriui paaiškina padėtį.   

[2625] Taip pakeičiant ankstesnius atskleidimus; nes šis (Koranas) yra tiesiai iš Alacho. Tai nėra inios iš netiesioginių šaltinių. 

[2626] Taip pat vi. 31. Jei monės yra taip įnikę į greitai praeinančias šio pasaulio netiesas, kad nusigręia nuo Tiesos ir Aminybės, jie bus šiukščiai paadinti Teismui atėjus. Tie dalykai, apie kuriuos čia jie mąstė kaip apie labai malonius, - pasinaudojimas kitais, nuolaidiavimas materialioms silpnybėms, ugniautų nuoskaudų laikymas vietoje darymo gero ir t.t., - bus sunki našta jiems tą dieną, nuo kurios jie negalės nei išsisukti, nei palengvinti.

[2627] Zurq = turėti neįprastos spalvos akis, kurios Rytuose yra juodos ir baltos; turėti mėlynas akis, arba blausias, aklas ar vairas akis; metaforiškai – apsiblaususias (nuo siaubo).

[2628] Susidūrę su aminybe, jie suvoks, kad jų gyvenimas šioje emėje arba intervalas tarp jų nuodėmės ir bausmės, beveik nieko netruko. Jie išreiškia tai fraze „dešimt dienų“, tačiau išmintingesnės galvos mano, kad ir tiek yra pervertinta. Tai buvo tik trumputė diena!

[2629] Taip pat xx. 63, išn. 2587. Atkreipkite dėmesį, kad tai pasakys įvalgiausi ir labiausiai patyrę Gyvenime, nes jie pirmieji supras tikrąją situaciją.

[2630] Paskutiniojoje eilutėje buvo nagrinėjamas Laiko apgaulingumas ir reliatyvumas. Čia mes prieiname prie erdvės, tvirtumo, tūrio klausimų. Klausimas faktiškai buvo uduotas šventajam Pranašui: kuo taps tvirti Kalnai arba, vartojant anglišką frazę, „aminosios kalvos“? Jie nėra patvaresni nei kas nors kitas šiame laikiname pasaulyje. „Naujame pasaulyje“ (xiii. 5), kurio Netikintieji abejoja, kalnai nebeegzistuos. Mes galime įsivaizduoti teismo sceną kaip lygumą, kurioje nėra pakilimų ir nusileidimų bei jokių slaptaviečių. Viskas yra tiesu ir lygu, be kampų, paslapčių ar slypinčių abejonių.

[2631] Vienas odis nasafa turi trejopą reikšmę: (1) ką nors rauti su šaknimis; (2) išblaškyti kaip atliekas ar dulkes; (3) vėtymą. Jo dvigubas pakartojimas čia suintensyvina jo reikšmę.

[2632] Šauklys: angelas, kurio balsas kvies ir nukreips visas sielas.

[2633] Nuostabi pritildyto Garso personifikacija. Pirmiausia pasigirsta garsus Trimito skambesys. Tada stoja ramuma ir tyluma iš didelės pagarbos ir baimės – bus girdimas tik ygiuojančių gretų trepsėjimas. 

[2634] Taip pat ii. 255 Sosto Eilėraštyje. Čia mogus yra galininko formoje, valdomoje tanfa‘u, todėl geriau yra versti taip, kaip aš verčiau. T.y., utarimas neturės jokios naudos nė vienam, išskyrus tuos, kuriems Alachas suteikė leidimą ir kurių (atgailos) odis yra tikras ir nuoširdus, todėl priimtinas Alachui. Kiti interpretuoja: joks utarimas nėra naudingas, išskyrus tų, kuriems Alachas suteikė leidimą ir kurių (utarimo) odis yra priimtinas Alachui. Tokiu atveju du atskiri sakiniai neturi atskirų reikšmių. 

[2635] Taip pat ii. 255, išn. 297. Neymus frazeologijos skirtumas (kurį aš bandiau Vertime išlaikyti) bus suprantamas kaip grois, kada mes apgalvosime, kad čia mūsų dėmesys yra nukreipiamas į Teismo Dieną, o ii. 255 odiai yra bendrosios prasmės ir tinka taip pat ir dabartinei mūsų padėčiai.

[2636] Nuodėmės naštos, kurią neteisingieji neš ant savo nugarų, metafora yra minima ir xx. 100-101 (iūrėkite išn. 2626), ir vi. 31, ir kituose fragmentuose. Atkreipkite dėmesį, kad visi veidai, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų bus nusieminę prieš Alachą – net geriausi iš mūsų negali pretenduoti į tokį atlygi kaip Alacho Pasigailėjimas. Tačiau teisieji turės Viltį – tuo tarpu neteisieji, kada pakils Realybės uuolaida, bus absoliučioje Neviltyje!

[2637] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Priešingai nei neteisieji, dorieji, kurie bus atėję su Tikėjimu, ras savo Tikėjimą pagrįstą: jie ne tik nebijos jokio skriaudos, bet ir bus pilnai apdovanoti arba, kaip yra pasakyta kituose fragmentuose, kur yra labiau pabrėiamas Jo dosnumas nei Jo teisingumas, jie gaus daugiau nei jiems priklauso (iii. 27; xxxix. 10).

[2638] Koranas yra aiškia arabų kalba, kad netgi nemokyti monės kaip arabai galėtų suprasti ir pasinaudoti jo įspėjimais, o likęs pasaulis galėtų suinoti per juos, kaip jie darė pirmaisiais keliais Islamo šimtmečiai ir tai gali būti padaryti vėl, kada mes, musulmonai, įrodome esantys verti aiškinti ir iliustruoti jo reikšmę. Blogieji yra įspėjami, kad gailėtųsi; gerieji yra sustiprinimai Tikėjime ir Jo atsiminime.

[2639] Alachas yra aukščiau bet kurio mogiško įvykio ar troškimo. Jo valia yra universali. Tačiau Jis yra Tiesa, absoliuti Tiesa; o Jo karalystė yra tikra karalystė, kuri gali įvykdyti jo valią. Ta Tiesa atsiskleidia palaipsniui, kaip laipsniškame Korano atskleidime šventajam Pranašui. Tačiau netgi tada, kada ji buvo ubaigta tomu, jos tikra reikšmė ir tikslas tik palaipsniui atsiskleidė bet kokiam individui ar tautai. Niekas neturėtų būti nekantrus šiuo atvilgiu. Priešingai, mes turėtume visada melsti savo inių padidinimo, kurios niekada negali būti baigtinės. 

[2640] Buvo kalbėta apie dviejų individualių sielų, Faraono ir Samirio, nuopuolį – viena iš per didelio išpuikimo, kita per apgaulės dvasią ir sekimą praeitimi. Dabar mūsų dėmesys yra nukreipiamas į Blogio (šėtono), kuris sugundė Adomą, pirmąjį mogų, prototipą ir į faktą, jog nors mogus ir buvo aiškiai įspėtas, kad šėtonas yra jo priešas ir tik atneš jam praūtį, jis parodė tiek maa tvirtumo, kad buvo įveiktas pasitaikius pirmai progai.

[2641] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Istorija yra pasakojama tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į mogaus kvailą skubėjimą į šėtono rankas, nors jis ir buvo aiškiai perspėtas.

[2642] Buvo ne tik įspėta, jog šėtonas yra mogaus priešas ir nuves jį į praūtį, bet taip ir aiškiai nurodyta, kad visi jo poreikiai yra patenkinami Laimės Sode. Jis buvo gausiai aprūpintas maistu ir apranga, gėrimais ir pastoge.

[2643] Šėtono pasiūlymas kaip visada yra gudrus – jis yra apgaulingas, bet tuo pačiu ir įtikinamas. Jis yra apgaulingas, nes (1) jų laimė nebuvo laikina, kaip šio pasaulio gyvenimas, ir (2) jie buvo svarbiausi Sode, o „karalystė“, kuria jie buvo gundomi, tik atneštų jiems liūdesio. Jis buvo įtikėtinas, nes (1) jiems nieko nebuvo pasakyta apie Aminybę, kadangi Aminybės priešingybė dar nebuvo inoma, ir (2) Galios saldumas kyla iš Savasties prieskonio, o Savastis yra masinanti (jei apgaulinga) trauka, kuri išveda iš kelio Valią.

[2644] Iki tol jie neinojo jokio blogio. Dabar, kada nepaklusimas Alachui suteršė jų sielą ir nuplėšė apdarą, jų sutepta Savastis pasirodė jiems visu savo nuogumu ir bjaurumu. Jie turėjo griebtis išorinių dalykų (Sodo lapų) udengti gėdai.

[2645] Adomui buvo suteikta valia rinktis, ir jis pasirinko netinkamai. Jis jau buvo beveik prauvęs, kada Alacho Gailestingumas ištiesė jam pagalbos ranką. Jo atgaila buvo priimta, ir Alachas išsirinko jį Savo Malonei, kaip yra išdėstyta sekančioje eilutėje.

[2646] Nedidelės variacijos tarp šio fragmento ir ii. 38 yra pamokančios, parodančios, kaip aiškiai tam tikras argumentas yra logiškai išplaukiantis kiekvienu atveju. Čia ihbitá („nusileiskite“) yra dviskaitoje, nurodo dvi individualias sielas, mūsų bendrus protėvius.

[2647] Dėl tos pačios prieasties kaip ir paskutiniojoje išnašoje, mes turime čia Vedimo pasekmes individui, konkrečiai: išgelbėjimą nuo paklydimo ar patekimo į vargą bei neviltį. Ii. 38 eilutėje išreikštos pasekmės nors ir taikomos individui, tačiau taip pat yra tinkamos suprasti ir kolektyvia prasme: „jiems nebus jokios baimės, nei jie sielvartaus.“

[2648] Dar kartą, kaip ir ankstesnėse dviejose eilutėse, yra variacijų nuo ankstesnio fragmento (ii. 39). Alacho vedimo atmetimo pasekmės čia yra išreikštos individualiau: gyvenimas apribojamas, atsiranda aklumas, kuris tęsis ilgiau nei šis gyvenimas. „Apribotas gyvenimas“ turi daug prasmių: (1) tai gyvenimas, iš kurio visas naudingas Alacho plataus pasaulio poveikis yra pašalintas; (2) išimtinai iūrint į „gerus šio gyvenimo dalykus“, jam trūksta tikros Realybės.

[2649] Kadangi Alachas davė jam fizinę regą šiame gyvenime išbandymui, jis galvoja, kad jis turėtų būti privilegijuotas ir tikrame pasaulyje, pasaulyje, kuris yra svarbus! Jis netinkamai naudojo savo fizinę regą ir pavertė save aklu kitam pasauliui.

[2650] „Tu buvai sąmoningai aklas Alacho Ženklams – dabar tu nematysi Alacho malonių ir būti atskirtas nuo Jo Gailestingumo.

[2651] Aklumas besitęsiančios Realybės pasaulyje yra ymiai blogesnis u aklumą išbandymo pasaulyje.

[2652] Taip pat. xx. 54. Ši frazė ubaigė Mozės diskusiją su Faraonu dėl Faraono aklumo Alachui ir Alacho Ženklams. Dabar ji ubaigia bendresnę diskusiją apie mones, apie kuriuos yra pasakymas: „niekas nėra tie aklas, kiek tie, kurie nematys.“

[2653] Taip pat x. 19, išn. 1407; taip pat xi. 110. Alacho šventame plane ir Valioje yra išmintingas visų interesų suderinimas, visiems duotas maloningas šansas ir atokvėpis – ir neteisingiems, ir teisingiems. Jo įsakas arba odis tvirtai išlieka. Net ir nedoriausieji turi paskirtą terminą atsikvėpimui. Jei taip nebūtų, bausmė būtinai būtų juos ugriuvusi iš karto po jų blogų darbų.

[2654] Visi geri monės privalo būti kantrūs tam, kas atrodo blogis aplink juos. Tai nereiškia, kad jie turi ramiai sėdėti ir nieko nedaryti, kad blogis būtų sunaikintas; nes kova prieš blogį yra vienas iš svarbiausių Islamo tikslų. Jiems yra liepiama nebūti nekantriems: jie turi melstis Alachui ir bendrauti su Juo, kad jų kantrybė ir tikėjimas būtų sustiprinami, ir jie galėtų geriau grumtis su blogiu. Taip jie gauna ne tik stiprybės šiame pasaulyje, bet ir Alacho pasitenkinimo Pomirtiniame Gyvenime.

[2655] Taraf, daugiskaita atraáf, gali reikšti puses, pabaigas, galūnes. Jei diena būtų palyginta su vamzdine stačiai stovinčia figūra, viršus ir apačia būtų aiškiai pastebimi, bet šonai nebūtų tokie ryškūs – jie būtų atráf (daugiskaita), ne tarafain (dviskaita). Malda prieš saulėtekį aiškiai yra Fajr; prieš saulėlydį yra ‘Asr – „dalis nakties valandų“ galėtų reikšti Magrib (ankstyva naktis, iškart po saulėlydio) ir ‘Ishá, malda prieš einant gulti. Dar liko Zuhr, kuri yra neapibrėtas dienos šonas arba vidurys: jis gali būti netrukus po to, kai saulė perengia vidurdienį, tačiau yra didelė laisvė pasirenkant tikslią valandą. Dauguma Komentatorių aiškina kaip penkias Kanonines maldas, kiti įtraukia neprivalomas maldas. Tačiau aš manau, kad odiai yra netgi dar visapusiškesni. Gero mogaus gyvenimas yra viena maloni Šlovės Giesmė Alachui.

[2656] Šio gyvenimo geri dalykai yra puiki regimybė, bet jie yra tarsi niekas palyginus su Pomirtinio Gyvenimo gėriu. Abu yra suteikiami Alacho, tačiau pirmasis yra duodamas teisingiesiems ir neteisingiesiems kaip išbandymas ir bet kuriuo atveju pradings, tuo tarpu antrasis specialiai ateina iš Alacho Jo atsidavusiems tarnams ir yra nepalyginamai vertingesnis. Jis tęsis aminybę.

[2657] Alacho mogus neturi rūpintis išlaikymu, įprastinių gyvenimo poreikių prasme. Tai yra tiekiama Alacho visiems, ir teisingiems, ir neteisingiems. Tačiau ypatingas aprūpinimas, tikras Išlaikymas, dvasiniai vaisiai yra u dorą gyvenimą tarnaujant Alachui.

[2658] Netikinčiųjų klausimas ar prašymas yra nesąiningas. Daugybė Ženklų atėjo su šiuo Atskleidimu. Bet tas, kuris  turėjo tikti tiems, kurie tikėjo ankstesniais atskleidimais, ir turėjo įtikinti juos, buvo jų pačių knygose.

[2659] Jei Ženklas, minėtas paskutiniojoje išnašoje, neįtikintų jų, tai reikštų, kad jie nebuvo atsidavę savo tikėjimui. Jie nebuvo atviri sau. Jei būtų įvykdytas teisingumas, jie būtų nubausti u savo neteisybes, tačiau jiems buvo suteiktas atokvėpis. Arba jie vėl būtų judėję udaru ratu ir sakę: „Jei tik Alachas būtų atsiuntęs mums pasiuntinį, mes būtume įtikėję!“ Gyvo pasiuntinio jie nepaiso, nes jie nori Ženklo. Ženklą jie linkę ignoruoti, nes nori gyvo pasiuntinio!

[2660] Jei monės nesinaudos savo pačių sugebėjimais, kas belieka? Alacho Pasiuntinys gali tik pasakyti: „Palaukime – mano tikėjimas sako man, kad Alacho Tiesa privalo įsiviešpatauti.“ Taip pat ix. 52.

[2661] Tai xix. 43. Tiesus ir lygus Kelias turi išlikti ir rodo, kad juo sekantis mogus priėmė tikrą vedimą. Visos neteisybės ir kreivumas galiausiai privalo išnykti.