اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

SURA Al-Anbijá,

 

Paskutinė Sura nagrinėja individualią Mozės ir Aarono istoriją, kontrastuoja ją su blogio augimu tokiuose individuose kaip Faraonas ir Sámirí ir baigiasi įspėjimu dėl Blogio ir kvietimu apvalyti sieką maldomis ir šlovinimu. Ši Sura prasideda išorinėmis kliūtimis, kurias kelia blogis tokia apsivalymui, ir užtikrina, kad Alacho galia gins žmogų, iliustruojant tai nuorodomis į Abraomo kovą su stabmeldyste, Loto kovą su neteisingumu ir neliudijimu Alacho šlovės, naudojantis visomis Dievo žmogui suteiktais sugebėjimais ir galiomis, Jobo prieš nekantrumą ir nepasitikėjimą savimi, Išmaelio, Idrio ir Zul-kifl prieš pastovaus ištvermingumo trūkumą, Zun-nún prieš ūmų pyktį, Zacharijo prieš atsiskyrimą ir Marijos prieš šio pasaulio geidulius. Kiekvienoje aliuzijoje yra speciali mintis apie sielos apvalymą. Bendra mintis yra ta, kad Pranašai nebuvo, priešingai nei manė netikintieji, paprasčiausiai nenugalimi. Jie turėjo žengti colis po colio priešindamiesi visokiam blogiui.

Šios Suros chronologija neturi ypatingos reikšmės. Gali būti, kad ji kilo iš viduriniojo mekiečių įkvėpimo periodo.

 

Santrauka. Žmogus, kaip ir visada, žiūri į rimtus gyvenimo dalykus su juoku ar panieka; bet Teismas privalo ateiti, o Tiesa – triumfuoti (xxi. 1-29).

Plano Vienovė ir Alacho Pažado tikrumas: Alacho apsauga ir malonė bei Jo teisingumas (xxi. 30-50). 

Kaip Abraomas triumfavo prieš stabus, ir kaip kiti iš Alacho išrinktųjų prieš įvairias blogio formas (xxi. 51-93).

Elkis dorai, kol dar yra laikas, nes Teismas ateis ir tik dorieji paveldės (xxi. 94-112).

 

Al-Anbiyáa, arba Pranašai

 

Alacho vardu, Gailestingiausio, Maloningiausio.

 

  1. Vis arčiau ir arčiau žmonijos[2662] atkeliauja jų Atpildas: tačiau jie nekreipia dėmesio ir nusigręžia.
  2. Niekada nepasiekia jų (nė truputis) atnaujintos Žinios[2663], kad jie nesiklausytų jos tarsi juokais, -
  3. Jų širdims žaidžiant kaip su niekniekiu. Nusidėjėliai slepia[2664] savo slaptus ketinimus, (sakydami), „Ar šitas yra daugiau nei žmogus kaip mes? Ar jūs pulsite į kerus atmerktomis akimis?“[2665]
  4. Sakyk:[2666] „Mano Viešpats žino (kiekvieną) (ištartą)[2667] žodį danguje ir ant žemės: Jis yra Tas, Kuris girdi ir žino (visus dalykus).“
  5. „Ne,“ sako jie, „(Tai yra) sapnų kratinys! – Ne, jis suklastojo tai! – Ne, jis yra (tik) poetas![2668] Tegul jis pateikia mums tokį ženklą kaip tie, kurie buvo atsiųsti seniesiems (Pranašams)!“
  6. (Kaip tie) prieš juos, nė vienas miestų, kuriuos Mes sunaikinome, netikėjo: ar šitie patikės?[2669]
  7. Prieš tave pranašai, kuriuos Mes siuntėme, taip pat buvo tik žmonės, kuriems Mes suteikėme įkvėpimą: jei jūs to nežinote, paklauskite tų, kurie turi Žinią.[2670]
  8. Nei Mes davėme jiems kūnus, kurie nevalgo jokio maisto, nei jie buvo nemirtingi.[2671]
  9. Tada Mes išpildėme jiems Savo pažadą ir Mes apsaugojome juos ir tuos, kuriuos Mes norėjome, bet Mes sunaikinome tuos, kurie peržengė ribas.[2672]
  10. Mes atskleidėme jums, (žmonės), knygą, kuri duos jums aukštą padėtį. Ar ir tada nesuprasite?

 

2 SKYRIUS

 

  1. Kiek buvo miestų, kuriuos Mes visiškai sunaikinome dėl jų neteisingumo, įkurdindami jų vietose kitus žmones?
  2. Tačiau, kada jie pajuto (artėjančią) Mūsų Bausmę, štai, jie (bandė) pabėgti nuo jos.[2673]
  3. Nebėkite, bet sugrįžkite prie gerų šio pasaulio daiktų, kurie buvo jums duoti, ir į savo namus tam, kad galėtumėte būti pakviesti atsiskaityti.[2674]
  4. Jie sakė: „O! Vargas mums! Mes iš tikrųjų esame nusidėjėliai!“
  5. Ir ta jų rauda nesiliovė, kol Mes nepavertėme jų nušienautu lauku, tyliais ir ataušusiais pelenais.[2675]
  6. Ne dėl (dykos) pramogos Mes[2676] sukūrėme dangų ir žemę, ir viską, kas yra tarp jų!
  7. Jei Mūsų noras būtų buvęs (paprasčiausiai) pasidaryti pramogą, Mes tikrai būtume ją pasidarę su arčiausiai Mūsų esančiais dalykais, jei būtume darę (tokį dalyką)![2677]
  8. Ne, Mes sviedžiame Tiesą prieš netiesą, ir ji nokautuoja jos smegenis, ir štai, netiesa pražūva! Ak! Vargas jums už (neteisingus) dalykus, kuriuos jūs priskiriate (Mums).[2678]
  9. Jam priklauso visi (kūriniai) danguje ir ant žemės: netgi tie, kurie yra su Juo, nėra[2679] per išdidūs Jam tarnauti, nei jie (kada nors) pavargsta (nuo tarnystės Jam)
  10. Jie šlovina Jį naktį ir dieną ir nei kada pritrūksta jėgų, nei kada liaujasi.
  11. Arba ar jie priėmė (garbinimui) dievų iš žemės,[2680] kurie gali prikelti (mirusiuosius)?[2681]
  12. Jei danguje ir žemėje būtų kitų dievų[2682] be Alacho, abiejuose būtų pragaištis! Bet šlovė Alachui, Sosto Viešpačiui: (Jis) yra (žymiai) aukščiau to, ką jie Jam priskiria!
  13. Jis negali būti klausinėjamas dėl Savo veiksmus, bet jie[2683] bus klausinėjami (dėl savųjų).
  14. Arba ar jie priėmė (garbinimui) kitų dievų[2684] be Jo? Sakyk: „Pateikite savo įtikinamų įrodymų: tai yra Žinia tų, kurie yra su manimi, ir Žinia tų, kurie buvo anksčiau manęs.“[2685] Bet dauguma jų nežino Tiesos ir todėl nusigręžia.
  15. Prieš tave Mes neatsiuntėme pasiuntėme be šio įkvėpimo, Mūsų jam atsiųsto: kad nėra kitų dievų, tik Aš; todėl garbinkite ir tarnaukite Man.
  16. Ir jie sako: „Gailestingiausiasis priėmė[2686] sūnų.“ Šlovė Jam! Jie yra (tik) iki garbės pakylėti tarnai.
  17. Jie nekalba anksčiau[2687] Jo ir (visame kame) elgiasi pagal Jo įsakymą.
  18. Jis žino, kas yra prieš juos ir kas yra už jų, ir jie neprašo jokio užtarimo, išskyrus tiems, kuriais Jis yra labai patenkintas,[2688] ir jie[2689] jaučia (Jo šlovei) pagarbią baimę ir nuolankumą.
  19. Jei kas nors iš jų sakytų: „Aš esu dievas be Jo“, tokį Mes apdovanotume Pragaru: taip Mes atlyginame tiems, kurie nusideda.

 

2 SKYRIUS

 

  1. Negi Netikintieji nemato, kad dangus ir žemė buvo sujungti kartu (kaip viena[2690] Kūrybos Visuma) prieš Mums juos atskiriant? Mes padarėme iš vandens[2691] visa, kas gyva. Negi tada jie nepatikės?
  2. Ir Mes pastatėme ant žemės kalnus, stovinčius tvirtai,[2692] nes kitaip ji drebėtų su jais, ir Mes padarėme ten plačias perėjas (tarp kalnų) jiems praeiti: kad jie galėtų rasti kelią.[2693]
  3. Ir Mes padarėme dangų kaip gerai apsaugotą skliautą:[2694] tačiau jie nusigręžia nuo Ženklų, (į kuriuos) šie dalykai (rodo)!
  4. Tai Jis, Kuris sukūrė Naktį ir Dieną, saulę ir mėnulį: visi (dangaus kūnai) plaukia kartu, kiekvienas savo[2695] apvaliu kursu.
  5. Mes nesuteikėme jokiam žmogui prieš tave nuolatinio gyvenimo[2696] (čia): tad jei tu turėsi mirti, argi jie gyvens nuolatos?
  6. Kiekviena siela paragaus mirties:[2697] ir Mes bandome jus blogiu ir gėriu išmėginimais. Pas Mus jūs privalote sugrįžti.
  7. Kada Netikintieji mato tave, jie su tavimi elgiasi tik pajuokdami. „Ar tai“, (sako jie), „tas, kuris kalba[2698] už jūsų dievus?“ Ir jie šventvagiškai mini Gailestingiausiąjį!
  8. Žmogus yra skubėjimo būtybė:[2699] (pakankamai) greitai Aš parodysiu jums Savo ženklus; todėl neprašykite Manęs juos pagreitinti!
  9. Jie sako: „Kada šis pažadas išsipildys, jei sakai tiesą?“
  10. Jei tik Netikintieji[2700] žinotų (laiką), kada jie nebegalės apsisaugoti nuo Ugnies nei nuo savo veidų, nei nuo savo nugarų, ir (kada) jokia pagalba negalės jų nepasiekti!
  11. Ne, ji gali ateiti pas juos staigiai ir apstulbinti juos: jokios galios tada jie neturės išvengti jos, nei (tada) jie gaus atsikvėpti.
  12. Išjuokti buvo (daug) pasiuntinių prieš tave: bet jų pašaipūnai buvo apsupti dalyku, iš kurio jie juokėsi.[2701]

 

4 SKYRIUS

 

  1. Sakyk: „Kas gali apsaugoti jus dieną ir naktį nuo Gailestingiausiojo (Rūstybės)?“[2702] Tačiau jie nusigręžia nuo savo Viešpaties prisiminimo.
  2. Arba ar turi jie dievų, kurie gali apsaugoti juos nuo Mūsų? Jie neturi jokios galios pagelbėtina patiem, nei jie gali būti apginti nuo Mūsų.[2703]
  3. Ne, Mes davėme gerus šio gyvenimo dalykus tiems žmonėms ir jų tėvams, kol periodas[2704] prailgo jiems; argi jie nematė,[2705] kad Mes palaipsniui mažinome (jų kontroliuojamas) žemes nuo jų atokių sienų? Ar tuomet jie yra tie, kurie laimės?
  4. Sakyk: „Aš tik įspėju jus pagal atskleidimą“: bet kurtieji neišgirs kvietimo, (netgi) kada jie yra įspėti![2706]
  5. Kai tik tavo Viešpaties Rūstybės kvėptelėjimas palies juos, tada jie sakys: „Vargas mums! Mes iš tikrųjų nusidėjome!“
  6. Mes Teismo dienai pastatysime teisingumo svarstykles, kad nė su viena siela nebūtų nė trupučio pasielgta neteisingai. Ir jei bus net (ne daugiau nei) garstyčių sėklos svoris,[2707] Mes atgabensime jį (atsiskaityti), ir pakankami Mes esame atsiskaityti.[2708]
  7. Praeityje Mes suteikėme Mozei ir Aaronui Kriterijų (sprendimui).[2709] Ir Šviesą, ir Žinią tiems, kurie elgdavosi tinkamai, -
  8. Tiems, kurie bijo savo Viešpaties savo slapčiausiose mintyse, ir kurie jaučia pagarbią baimę (Teismo) Valandai.[2710]
  9. Ir tai yra palaiminta Žinia, kurią Mes atsiuntėme: ar tada jūs atmesite ją?[2711]

 

5 SKYRIUS

 

  1. Kadaise Mes suteikėme Abraomui jo elgesio dorumą[2712] ir gerai Mes buvome su juo susipažinę.[2713]
  2. Štai! Jis tarė savo tėvui ir savo žmonėms:[2714] „Kas yra šie atvaizdai, kuriems jūs esate (taip uoliai) atsidavę?“
  3. Jie atsakė: „Mūsų tėvai garbindavo juos.“
  4. Jis tarė: „Iš tikrųjų jūs buvote akivaizdžiame klydime – jūs ir jūsų tėvai.“
  5. Jie tarė: „Ar tu mums atnešei Tiesą, ar esi vienas tų, kurie juokauja?“[2715]
  6. Jis tarė: „Ne, jūsų Viešpats yra dangaus ir žemės Viešpats, Tas, Kuris sukūrė juos (iš nieko):[2716] o aš esu šios (tiesos) liudytojas.“
  7. „Ir dėl Alacho meilės, aš tikrai ketinu veikti prieš jūsų stabus – po to, kai jūs nueisite ir atgręšite savo nugaras...“[2717]
  8. Taigi, jis sudaužė juos į gabalus, (visus), išskyrus didžiausią jų, kad jie galėtų atsigręžti (ir kreiptis) į jį.[2718]
  9. Jie tarė: „Kas padarė taip mūsų dievams? Jis iš tikrųjų turi būti vienas iš neteisiųjų.“
  10. Jie tarė: „Mes girdėjome jaunuolį kalbant apie juos:[2719] jis yra vadinamas Abraomu.“
  11. Jie tarė: „Tad atveskite jį prieš žmonių akis, kad jie galėtų paliudyti.“
  12. Jie tarė: „Ar tu esi tas, kuris taip pasielgė su mūsų dievais, Abraomai?“[2720]
  13. Jis tarė: „Ne, tai buvo padaryta šio, didžiausiojo! Paklauskite jų, jei jie gali kalbėti.“
  14. Taigi, jie atsigręžė vieni į kitus ir tarė: „Tikrai jūs esate tie, kurie klysta!“[2721]
  15. Tada jie susigėdę suglumo:[2722] (jie tarė), „Tu tirai gerai žinai, kad šie (stabai) nekalba!“
  16. (Abraomas) tarė: „Tad ar dabar garbinsite, be Alacho, daiktus, kurie jums negali būti nei kuo nors geri, nei pakenkti?“
  17. „Gėda jums ir daiktams,[2723] kuriuos jūs garbinate be Alacho! Negi neturite nė kiek proto?..“
  18. Jie tarė: „Sudeginkime jį ir apsaugokime savo dievus, jei (iš viso ką nors) darote!“
  19. Mes tarėme: „Ugnie![2724] Būk vėsi ir saugumo (priemone) Abraomui!“[2725]
  20. Tada jie rezgė planus prieš jį: bet Mes padarėme juos Didžiaisiais pralaimėtojais.[2726]
  21. Bet Mes išgelbėjome jį ir (jo sūnėną) Lotą (ir nukreipėme juos) į šalį,[2727] kurią Mes palaiminome tautoms.
  22. Ir Mes suteikėme jam Izaoką, o kaip papildomą dovaną[2728] – (anūką) Jokūbą, ir Mes padarėme dorus žmones iš kiekvieno (jų).
  23. Ir Mes padarėme juos vadais, vedančiais (žmones) pagal Mūsų Įsakymą, ir Mes įkvėpėme juos daryti gerus darbus, įtvirtinti reguliarias maldas ir duoti zakat, ir jie nuolatos tarnavo Mums (ir tik Mums).[2729]
  24. Taip pat ir Lotui Mes davėme Nuovoką ir Žinių, ir Mes išgelbėjome jį iš miesto, kuris užsiėmė bjaurastimis: iš tikro jie buvo žmonės, linkę į Blogį, maištingi žmonės.[2730]
  25. Ir Mes prileidome jį prie Mūsų Malonės: nes jis buvo vienas Dorųjų.

 

6 SKYRIUS

 

  1. (Atsiminkite) Nojų, kada jis kadaise maldavo (Mūsų): Mes išklausėme jo (maldą) ir išgelbėjome jį ir jo šeimą nuo didžiulės nelaimės.[2731]
  2. Mes pagelbėjome jam prieš žmones, kurie atmetė Mūsų Ženklus: tikrai jie buvo tauta, linkusi į  Blogį: todėl Mes visus juos nuskandinome (Tvane).
  3. Ir atsiminkite Dovydą ir Saliamoną, kada jie paskelbė nuosprendį dėl lauko, į kurį naktį priklydo tam tikrų žmonių avis: Mes liudijome jų sprendimą.
  4. Saliamonui Mes įkvėpėme[2732] (teisingą) problemos supratimą: kiekvienam (jų) Mes davėme Nuovoką ir Žinių; tai Mūsų galia privertė kalvas ir paukščius šlovinti Mus[2733] su Dovydu: tai Mes buvome tie, Kurie (visa tai) padarėme.
  5. Tai Mes buvome Tie, Kurie išmokėme jį[2734] daryti šarvus jūsų naudai, saugoti jus nuo visų kitų smurto: ar tuomet jūs būsite dėkingi?[2735]
  6. (Tai Mūsų galia privertė) smarkų (nesuvaldomą) vėją pūsti Saliamonui (švelniai),[2736] pagal jo įsakymą, į šalį,[2737] kurią Mes palaiminome: nes Mes žinome visus dalykus. 
  7. Ir iš Šėtonų buvo tokių, kurie puolė jį ir darė kitus darbus[2738] be to; ir tai buvome Mes, Kurie juos saugojome.
  8. Ir (atsiminkite) Jobą, kada jis meldė savo Viešpaties: „Iš tiesų nelaimė užgriuvo mane,[2739] bet Tu esi Maloningiausias iš tų, kurie yra maloningi.“
  9. Taigi, Mes išklausėme jo: Mes pašalinome nelaimę, kuri buvo jį užgriuvusi, ir Mes sugrąžinome jo žmones pas jį, ir padvigubinome jų skaičių, - kaip Gailestingumą iš Mūsų bei įamžinimą visiems, kurie Mums tarnauja.[2740]
  10. Ir (atsiminkite) Išmaelį,[2741] Idrį[2742] ir Zul-kiflą[2743], visus pastovumo ir kantrybės (žmones);
  11. Mes prileidome juos prie Savo Malonės: nes jie buvo Dorieji.
  12. Ir atsiminkite Zun-nuną,[2744] kada jis pražuvo rūstybėje: jis įsivaizdavo, kad Mes neturime jokios galios jam! Bet jis meldė tamsos gelmėse: „Nėra kito dievo, tik Tu – Šlovė Tau – aš iš tikrųjų klydau!“
  13. Taigi, mes išklausėme jo: ir išgelbėjome jį nuo nelaimės: ir taip mes išgelbėjame tuos, kurie turi tikėjimą.
  14. Ir (atsiminkite) Zachariją,[2745] kada jis meldė savo Viešpaties: „O, mano Viešpatie! Nepalik manęs be palikuonio, nors Tu ir esi geriausias iš paveldėtojų.“[2746]
  15. Taigi, Mes išklausėme jo: ir Mes suteikėme jam Joną: Mes išgydėme jo žmonos[2747] (nevaisingumą) jam. Šie (trys) visada buvo greiti daryti gerus darbus: jie šaukdavosi Mūsų ilgėdamiesi ir pagarbiai bijodami. Ir nusižemindavo prieš Mus.
  16. Ir (atsiminkite) ją, kuri saugojo savo skaistybę: Mes įkvėpėme į ją iš Mūsų dvasios, ir Mes padarėme ją ir jos sūnų Ženklu visiems tautoms.[2748]
  17. Iš tiesų, ši jūsų Ummah yra viena Ummah[2749] ir Aš esu jūsų Viešpats ir Puoselėtojas: todėl tarnaukite Man (ir niekam kitam).
  18. Bet (vėlesnės kartos) nutraukė[2750] jų (vienovės) reikalą, viena po kitos: (tačiau) jie visi sugrįš pas Mus.

 

7 SKYRIUS

 

  1. Kiekvienas, kas atlieka kokį nors Dorumo veiksmą ir turi tikėjimą, - jo pastangos nebus atmestos: Mes įrašysime tai jo naudai.[2751]
  2. Tačiau yra uždraudimas bet kuriems gyventojams, kuriuos Mes sunaikinome: kad jie[2752] nesugrįžtų,
  3. Kol Gogo ir Magogo (žmonės)[2753] bus paleisti (iš savo užtvaros) ir gausiai pasklis nuo kiekvienos kalvos.
  4. Tada Tikras Pažadas bus netoli (išsipildymo): tada štai! Netikinčiųjų[2754] akys sustings iš siaubo: „O! Vargas mums! Mes iš tikrųjų buvome neatidūs šitam; ne; mes iš tiesų nusidėjome!“
  5. Iš tiesų jūs, (Netikintieji), ir (netikri) dievai, kuriuos jūs garbinate be Alacho, esate (tik) Pragaro kuras! Į jį jūs (neabejotinai) pateksite!
  6. Jei jie būtų buvę dievai, jie nebūtų čia patekę![2755] Bet kiekvienas gyvens ten.
  7. Ten raudojimas bus jų dalia, nei jie girdės (ką nors kita).
  8. Tie, kuriems Gėris iš Mūsų atkeliavo anksčiau, bus toli atskirti iš to.[2756]
  9. Nė menkiausio garso jie neišgirs iš Pragaro: jie gyvens ten, kur jų sielos troško.
  10. Didysis Siaubas neatneš[2757] jiems jokio sielvarto: bet angelai sutiks juos (abipusiai besisveikindami): „Tai jūsų Diena, - (Diena), kuri buvo jums pažadėta.“
  11. Diena, kada Mes susuksime dangų kaip (visiškai) susuktą ritinį knygoms: kaip Mes įvykdėme pirmąjį Sukūrimą, taip Mes įvykdysime[2758] ir naują: pažadą, kurį Mes davėme: Mes tikrai jį išpildysime.
  12. Prieš tai Mes rašėme Psalmėse,[2759] po to, kai Žinia (buvo duota Mozei)[2760]: „Mano tarnai, dorieji, paveldės žemę.“
  13. Iš tiesų šis (Koranas) yra Žinia žmonėms, kurie (tikrai) norėtų garbinti Alachą[2761].
  14. Mes tave atsiuntėme tik kaip Malonę visiems kūriniams.[2762]
  15. Sakyk: „Tai, kas mane pasiekė per įkvėpimą, yra jog jūsų Dievas yra Vienas Dievas: ar už tai nusilenksite Jo Valiai (Islame)?“[2763]
  16. Bet jei jie nusigręžia, sakyk: „Aš paskelbiau Žinią jums visiems vienodai ir tikrai; bet aš nežinau, ar tai, kas jums pažadėta, yra arti ar toli.“[2764]
  17. „Jis yra Tas, Kuris žino tai, kas yra atvirai pasakoma, ir tai, ką jūs slepiate (savo širdyse).“[2765]
  18. „Aš tik žinau, kad jums gali būti išbandymas ir (žemiško) pragyvenimo suteikimas kuriam laikui.“[2766]
  19. Sakyk:[2767] „O, mano Viešpatie! Tu iš tikrųjų sprendi!“ „Mūsų gailestingiausias Viešpats yra Tas, Kurio pagalbos turėtų būti ieškoma prieš šventvagiškas jūsų kalbas!“


[2662] Kiekviena minutė palydi juos arčiau jų likimo, o jie yra baisiai nedėmesingi ir netgi aktyviai nusigręžia nuo Žinios, kuri juos išgelbėtų.

[2663] Kiekviename amžiuje, kada Alacho Žinia buvo atnaujinta, netgi tie žmonės, kurie turėjo žinoti geriau bei pasveikinti atnaujinimą ir žmogiško voratinklio nušlavimą, vis viena priimdavo ją su linksmu savo viršumu, kuris vėliau peraugdavo į atvirą priešiškumą, arba su nerūpestingu abejingumu. 

[2664] Alacho Žinia yra laisva ir atvira, ryškioje dienos šviesoje. Jo priešai rezga pinkles prieš ją slapta, kad nepaaiškėtų jų pačių netinkami motyvai. Jų pavydas sulaiko juos nuo priėmimo kaip mokytojo, įspėjėjo ar vedlio „žmogaus, tokio pat kaip jie.“

[2665] Pažodžiui, „būsenoje, kurioje jūs (iš tikro) matote, (kad tai yra kerai)“. Kada Alacho Žinia pasirodo esanti aukštesnė už juos moraline verte, tikra įžvalga, rimtumu ir iškalbos galia, jie kaltina jį kerais; žodžiu, kuris gali nieko nereikšti arba galbūt kokias nors paslaptingas apgaulingas gudrybes.

[2666] Atkreipkite dėmesį, kad įprastuose arabų kalbos tekstuose (t.y. pagal Hafs Qiraat) žodis qála, esantis čia, xxi. 112 bei xxiii. 112, tariasi kitaip nei įprastas šio žodžio tarimas kitose vietose (pvz., xx. 125-126). Qul yra Basra Qiraat skaitymas, reiškiantis „Tu sakyk“ liepiamąja nuosaka. Jei mes interpretuosime tai kaip „jis sako“, įvardis reikštų „šitą“ ankstesnėje eilutėje, konkrečiai: Pranašą. Tačiau daugiau kaip vienas Komentatorius supranta reikšmę kaip liepiamąją nuosaką, ir aš sutinku su jais. Čia esmė yra paprasčiausiai žodinis konstruktas. Reikšmė abiem atvejais lieka ta pati. Žiūrėti xxiii. 112, išn. 2948.

[2667] Kiekvienas žodis, sušnabždėtas slapta (kaip xxi. 3 eilutėje) ar atvirai ištartas, yra Alachui žinomas. Tegul nusidėjėliai neįsivaizduoja , kad jų slapti sąmokslai yra slapti visų dalykų Žinotojui.

[2668] Paberiami kaltinimai Alacho įkvėptai Žiniai: „Magija!“ – sako vienas: tai reiškia, „Mes nesuprantame!“. Kitas sako: „O! Bet mes žinome! Jis yra tik paprasčiausias painių sapnų sapnuotojas!“ Kaip „sapnai“ atitiks realius dalykus ir gyvenimišką patirtį, kitas pasiūlys: „O, taip! Kodėl mes minime antgamtines jėgas? Jis yra pakankamai protingas pats tai suklastoti!“ Dar kitas siūlys: „Jis yra poetas! Poetai gali prigalvoti visokių dalykų ir pasakyti juos gražiais žodžiais!“ Kitas įsiterps: „Mes norėtume pamatyti stebuklų, tokių kaip tie, apie kuriuos mes skaitome senųjų Pranašų istorijose!“

[2669] Jei tokie stebuklai, apie kuriuos jūs skaitote, neįtikino senųjų Netikinčiųjų, kokia yra tikimybė, kad šitie Netikintieji patikės? Stebuklų gali įvykti, bet jie nėra vaistai nuo Netikėjimo.

[2670] Žiūrėti xvi. 43 ir išn. 2069. Tai atsako į Netikinčiųjų patyčias, kad „jis yra tik žmogus kaip ir mes!“ Tiesa, bet visi Alacho atsiųsti pasiuntiniai buvo žmonės, o ne angelai ar kitokios būtybės, kurios negalėtų suprasti žmonių ar kurių žmogus negalėtų suprasti.

[2671] Kaip žmonės jie buvo priklausomi nuo visų fizinius žmogaus kūnus valdančių dėsnių. Jie valgė ir gėrė, ir jų kūnai patyrė mirtį.

[2672] Tačiau nors jų misiją jiems ar pirmiausia pasauliui ir atrodė sunki (ar neįmanoma), jie galiausiai nugalėjo, netgi tie, kurie atrodė nugalėti. Pavyzdžiai yra pateikiami paskutinėje šios Suros dalyje, ypač xxi. 51-93. Jie buvo išgelbėti nuo Rūstybės, kuri užklupo Netikinčiuosius, kaip ir tie, kurie priėmė Alacho Žinią ir susiderino su Jo Valia ir Planu. Tokia yra reikšmė žodžių „kuriuos Mes norėjome“.

[2673] Kada jie turėjo visus šansus gailėtis ir pasikeisti, jie atmetė Alacho Žinią, o galbūt netgi atvirai niekino. Kada jie iš tikrųjų pradėjo jausti artėjančią Rūstybę, jie pradėjo bėgti, bet buvo per vėlu! Be to, kur jie galėjo pabėgti nuo Alacho Rūstybės? Todėl ironiškai jiems tinka sekanti eilutė: geriau grįžkite prie savo prabangos ir to, ką jūs manėte esant pastoviais namais! Taip pat ir Kristus sako Mato Evangelijoje: „Angių karta, kas jus įspėjo bėgti nuo besiartinančios Rūstybės?“

[2674] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. „Jūs manėte, kad jūsų namai yra tokie komfortabilūs: kodėl į juos negrįžtate? Jūs būsite pakviesti atsiskaityti. Galbūt jums bus suteikta apdovanojimų, kas žino?“ Ši ironija pati savaime yra Bausmės pradžia. Tačiau bedieviai dabar supranta, kaip jie klydo. Bet jų ženklai ir atgailos dabar jiems nebeatneša jokios naudos. Jau per vėlu. Jie yra pražuvę ir niekas negali jų išgelbėti.

[2675] Du palyginimai pristato du skirtingus bedievių raudojimo aspektus. Kada jie tikrai pamatė besiartinančią Rūstybę, jie pradėjo paniškai bėgti, bet kur jie gali nubėgti? Jų raudojimas dabar yra vienintelis jų gyvenimo ženklas. Tačiau jis išnyksta, kaip javai nuo šienaujamo lauko arba kaip lėtai gęstanti ugnis! Jie nemiršta. Jie norėtų būti mirę! (lxxviii. 40).

[2676] Hindu Líla doktrina, kad visi dalykai buvo sukurti pramogai, čia yra paneigiama. Tačiau dar: su Alachu mes privalome sieti tik Tiesos, Dorumo, Malonės, Teisingumo ir kitas Jo Gražiuose Varduose minimas idėjas. Jis su savo kūriniais nei juokauja, nei žaidžia.

[2677] Jei tokia žaidimo ar pramogos idėja būtų įmanoma Alacho atžvilgiu ir jei Jis tikrai būtų norėjęs užsiimti pramogomis, Jis tai būtų padaręs su arčiausiai Jo esančiais Šviesos kūriniais, o ne su kuklia materialia kūryba, kurią mes matome aplink save.

[2678] Tokius kaip (1) Alachas turi partnerių (xxi.22) ar (2) kad Jis davė pradžią sūnui (xxi.26) ar (3) turi dukterų (xvi. 57), arba bet kokius prietarus, menkinančius Alacho orumą ir šlovę.

[2679] Netgi tyrų angelų minios, kuriuos mes įsivaizduojame kaip nuostabias šviesos būtybes, aukštai Danguje, netoli Paties Alacho Sosto, yra tik Jo kūriniai, ir nesustodami jam tarnauja ir tuo didžiuojasi. Tokia yra Alacho Aukščiausiojo didybė.

[2680] Čia yra paminimi skirtingų rūšių netikri dievai, kuriuos žmonės prikėlė iš savo vaizduotės. 21-23 eilutėse yra nurodomi žemės dievai: stabai arba vietinės dievybės, arba sudievinti didvyriai, gyvūnai, medžiai ar mus supančios gamtos jėgos, kurias kartas nuo karto žmonės garbindavo. Visa tai kaip dievybės neturi jokios gyvybės, išskyrus tai, ką jų garbintojai jiems suteikė. 

[2681] Žinoma, atsakymas yra „ne“. Tik Alachas gali prikelti iš mirusiųjų. Jėzaus istorijos stebuklas (iii. 49 ir v. 113) įvyko „Alachui leidus“. Tai buvo Alacho stebuklas, o ne iš Jėzaus asmeninės galios ar valios.

[2682] Po netikrų žemės dievų (21 eilutė) yra paminimi netikri dievai danguje ir žemėje, tokie kaip graikų Panteone (22 eilutė), kurie kivirčijosi, kovojo, liežuvavo ir pavertė savo Olimpą visiškai triukšmingu sambūriu.

[2683] Alachas yra Pats Savaime Egzistuojantis. Visi Jo kūriniai yra atskaitingi Jam ir priklausomi nuo Jo. Nėra jokios kitos esaties, kuriai Jis gali būti atsakingas ir nuo kurios Jis gali būti priklausomas.

[2684] Žiūrėkite aukščiau, išn. 2682, kur yra nurodytos dvi klaidingo garbinimo rūšys. Dabar mes esame įspėjami dėl trečio pavojaus – bet kokios rūšies netikrų dievų garbinimo. Pagonis produktyviai kuria abstrakčius vaizdinius garbinimui, įskaitant Savastį ar abstraktų Intelektą ar Galią. 26 eilutėje yra paminima ketvirta klaidingo garbinimo rūšis – įsivaizdavimas, kad Alachas davė pradžią sūnums ar dukterims.

[2685] Ši eilutė turėtų būti skaitoma kartu su sekančia. Visas protas bjaurisi konfliktuojančių dievų idėja ir nurodo į Kūrybos Vienovę ir Dievo Vienovę. Tai yra ne tik Islamo Žinia („tų, kurie su manimi“), bet visų pranašų, kurie atėjo prieš Pranašą Muchamedą („tie, kurie buvo prieš mane“), žinia. Pranašų linija buvo juo pabaigta. Visų laikų kiekvienam pranašui duota Žinia buvo apie Vienovę kaip fundamentalų Tvarkos ir Plano pagrindą materialiame, moraliniame ir dvasiniame pasaulyje.

[2686] Turimas omeny tiek tikinčiųjų Trejybe prietaras, kad Alachas davė pradžią sūnui, tiek ir arabų prietaras, kad angelai buvo Alacho dukterys. Visi tokie prietarai menkina Alacho šlovę. Pranašai ir angelai yra ne daugiau kaip Alacho tarnai: jie yra pakylėti garbėje ir todėl jie nusipelno mūsų didžiausios pagarbos, tačiau ne mūsų garbinimo.

[2687] Jie nesako nieko anksčiau negu gauna Alacho įsakymą tai pasakyti, o jų veiksmai yra panašiai sąlygoti. Tai taip pat yra ir Jėzaus mokymas, kaip yra pranešame Šv. Jono Evangelijoje (xii. 49-50): „Nes aš nekalbėjau iš savęs: bet Tėvas, Kuris mane atsiuntė, Jis davė man įsakymą, ką aš tyrėčiau sakyti ir ką aš turėčiau kalbėti. Ir aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinas: “ Teisingai suprantant, „Tėvas“ turi tokią pačią reikšmę kaip mūsų „Rabb“, Išlaikytojas ir Puoselėtojas, o ne Gimdytojas ar Protėvis.

[2688] Taip pat xx. 109. Tie, kurie pakluso Alacho Valiai ir laikėsi Jo Įstatymo, taip nusipelnydami Jo pritarimo ženklo.

[2689] Jie: įprasta šio įvardžio interpretacija yra Alacho tarnai, kurie užtaria: taip pat tai galėtų reikšti tuos, kurie yra užtariami: jie nelaiko to savaime suprantamu dalyku, bet jaučia atitinkamą baimingą pagarbą ir nuolankumą Alacho didžiai šlovei ir malonei.

[2690] Užsimenama apie sutvarkytų pasaulių, tokių, kaip mes dabar juos matome, evoliuciją. Kai žmogaus intelektualinis įdėmus žvilgsnis į fizinį pasaulį plečiasi, jis pamato vis daugiau ir daugiau, kaip Vienovė yra dominuojanti savybė Alacho nuostabioje Visatoje. Jei kalbėtume apie Saulės sistemą, mes žinome, kad maksimalus Saulės dėmių intensyvumas atitinka magnetinių audrų Žemėje maksimalų intensyvumą. Universalus gravitacijos dėsnis, atrodo, sieja visą masę kartu. Fiziniai faktai nurodo, kad planetos susiformavo iš didžiulio kiekio pasklidusios nebulinės medžiagos, kurios centrinis susikondensavęs branduolys yra Saulė.  

[2691] Apie 72% viso mūsų Žemės rutulio paviršiaus vis dar yra vanduo. Buvo apskaičiuota, kad jei visi paviršiaus nelygumai būtų sulyginti, visas paviršius atsidurtų po vandeniu, kadangi vidutinis žemės sferos iškilimo lygis būtų 7000-10000 pėdų žemiau vandenyno paviršiaus. Tai rodo vandens dominavimą mūsų Žemės rutulyje. Išvadą, kad visa gyvybė kilo iš vandens, taip pat patvirtina paskutiniosios biologijos mokslų žinios. Nepaisant fakto, kad protoplazma, pradinis gyvybė pagrindas, yra skysta ar pusiau skysta ir kad ji yra pastoviai kintančios, nestabilios būsenos, yra faktas, kad žemės gyvūnų, tokie kaip ir stuburiniai gyvūnai, įskaitant ir žmogų, embriologinėje istorijoje būna organų, kurie yra kaip žuvų. Tai rodo jų pirminio arealo vandeninę kilmę. Protoplazmos sudėtyje yra ~80-85% vandens. 

[2692] Taip pat xvi. 15 ir išn. 2038. Kitaip ji drebėtų su jais: čia „jie“ reiškia grįžimą prie „jų“ iš ankstesnės eilutės pabaigos, t.y. „Netikinčiuosius“. Tai gali būti žmonija bendrai, bet kreipimasis, nukreiptas į tuos, kurie nesuvokia ir nesupranta Alacho malonės, taip pat yra tinkamas: priversti juos įsisąmoninti faktą, kad tai Alacho puikiai organizuota apvaizda paprastai juos saugo nuo tokių kataklizmų kaip žemės drebėjimai, tačiau kad jie gali būti akimirksniu sunaikinti už savo blogį, kaip buvo sunaikinti ‘Ăd ir Thamúd anksčiau jų. Kaip nurodyta išn. 2691, jei žemės paviršius būtų sulygintas, jis visas atsidurtų po vandeniu, todėl tvirti kalnai yra papildomas saugumo šaltinis gyvybei, kuri išsivystė sausuminėse formose. Nors kalnai gali atrodyti neįveikiami barjerai, tačiau Alacho apvaizda suteikė plačias perėjas tarp jų, kad žmonės išgalėtų susisiekti. 

[2693] Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Tiesiogine prasme šie natūralūs kalnų keliai nukreipia žmogų į kelius, kuriais jie turėtų keliauti. Metaforiškai šie nuostabūs Alacho apvaizdos pavyzdžiai turėtų nukreipti žmonių mintis į tikrą Alacho vadovavimą gyvenime. 

[2694] Gerai apsaugotą skliautą: dangus sudaro skliautą, kuris yra saugus nuo nukritimo – jis taip pat sudaro didingą vaizdą ir Paslaptį, kurią žmogus gali tik nežymiai pasiekti.

[2695] Aš pažymiu, priešingai nei daugelis vertėjų, kad plaukimo metafora suprantama originaliais žodžiais: kaip gražu yra stebėti susimąsčius dangaus kūnus, plaukiančius per kosmosą (ar dangų) savo apvaliais kursais prieš mūsų akis!

[2696] Gyvenimas be mirties šioje planetoje nebuvo suteiktas nė vienam žmogui, todėl Netikinčiųjų patyčios iš šventojo Pranašo buvo tuščios. Argi galėtų kuris nors iš jų išgyventi nemiręs vienokį ar kitokį laiką? Ar galėtų jie įvardinti ką nors, kuriam tai pavyko?

[2697] Taip pat iii. 185 ir išn. 149. Siela nemiršta, bet kada ji atsiskiria nuo kūno, kūnui mirštant, siela pajunta mirties skonį. Mūsų išbandomajame gyvenime šioje žemėje mūsų dorumas ir tikėjimas yra mėginamas daugeliu dalykų: kai kurie yra patikrinami per katastrofas, o kai kurie – gerais šio gyvenimo dalykais. Jei mes įrodome savo tikrą charakterį, mes sėkmingai išlaikome išbandymą. Bet kokiu atveju visi privalo grįžti pas Alachą, o tada mūsų gyvenimas bus įvertintas pagal jo tikrą vertę.

[2698] Pamaldžiam žmogui problema tarp neteisingo garbinimo ir tikro garbinimo yra labai svarbi. Skeptikams ir netikintiesiems tai yra tik juokas. Jie priima tai nerūpestingai ir šaiposi iš pamaldaus žmogaus. Tai yra ne tik juokimasis iš jo, bet jie šventvagiškai mini Vieną Tikrą Dievą. Atsakymas į tai yra sekančioje eilutėje.

[2699] Skubėjimas yra įaugęs iki žmogaus kaulų smegenų. Kai jam yra suteikiamas atokvėpis jo paties labui, tam, kad jis galėtų turėti papildomą šansą atgailauti ir grįžti pas Alachą, jis nekantriai ir skeptiškai sako: „Parodyk Bausmę tuoj pat, kad aš galėčiau matyti, kad tai, ką sakai, yra tiesa!“ Deja, tai yra tikrai taip! Kada Bausmė iš tikro prisiartins ir jis ją pamatys, jis nebenorės jos pagreitinti. Jis norės daugiau laiko ir papildomo atidėjimo! Vargšė skubėjimo būtybė!

[2700] Jie nebūtų tokie neprotingi, jei tik jie suvoktų jų laukiančią baisią ateitį! Ugnis apsups juos iš visų pusių, ir jokia pagalba tada nebus įmanoma. Negi nėra geriausia jiems dabar atsigręžti ir atgailauti? Bausmė gali ateiti pernelyg staigiai, kaip yra sakoma sekančioje eilutėje.

[2701] Tokia pat eilutė pasirodo vi. 10, kur žiūrėkite išn. 843. „Tai, iš ko jie šaiposi dabar, bus tinkama galimybė juoktis iš jų atitinkamu laiku.“

[2702] „Alachas yra Gailestingiausias: jei, nepaisant didžios Jo malonės, jūs esate tokie maištingi ir nedori, kad užsitraukiate Jo Rūstybę, kas tada gali jus apsaugoti? Jo Rūstybė gali užgriūti jus bet kokiu laiku, naktį ar dieną.

[2703] Ashhaba: prisijungti kaip kompanionui: su ‘an ar min tai taip pat turi reikšmę apginti arba pasišalinti nuo ko nors. Pilna prasmė gali būti suprantama tik per ilgą parafrazę: „jie nėra tinkami būti minimi kartu su Mumis, nei jie gali būti apginti nuo Mūsų.“

[2704]Umr arba ‘Umur‘: amžius, karta, periodas, laikas, gyvenimas. Čia „periodas“ yra tinkamiausia, nes jis apima daug kartų, „tuos žmones ir jų tėvus“.

[2705] Atskira reikšmė yra ta, kad Islamas palaipsniui sklido į vidų nuo atokių (socialine ir geografine prasme) sienų. Socialinis pakraštys buvo paprastesni žmonės, tokie kaip vergai ar vargšai. Geografinė užuomina yra į Mediną ir gentis atokiau Mekos centro. Išdidūs ir netikintys kuraišitai turėjo būti pasiekti paskutiniai, kada ratas palaipsniui vis siaurėjo ir siaurėjo. Bendra prasmė tinka visiems laikams. Alacho Tiesa pirmiausia pasklinda tarp neturtingųjų ir užimančių žemesnes padėtis, tarp tų, kurių protai nėra suteršti išankstiniais nusistatymais dėl neteisingo išdidumo ar klaidingų žinių, tačiau palaipsniui ji atkakliai supa, kol galiausiai paima viršų.

[2706] Pagal anglų patarlę: „niekas nėra tokie kurti kaip tie, kurie neišgirs“. Kada jie sąmoningai nesiklauso įspėjimo iš Maloningojo Alacho, kuris yra jų pačių labui, atsakomybė krenta jiems patiems. Tačiau jų bailumas sekančioje eilutėje yra parodytas jų elgesiu, kada pirmasis Rūstybės kvėptelėjimas juos pasiekia.

[2707] Už menkiausią veiksmą, žodį, mintį, motyvą ar pomėgį privalėsime atsiskaityti Alachui. Taip pat Brauningas („Rabbi Ben Ezra“):  ???

[2708] Seilo pažodiškumas čia pranoksta pats save: jis verčia „ir bus pakankamai sąskaitininkų su mumis!“ Turima omenyje, jog kai Alachas atsiskaitinės, Jo atsiskaitymas bus tobulas: jame nebus jokių trūkumų, kaip gali būti žemiškuose sąskaitininkuose, kuriems reikalinga kitų žmonių pagalba kai kuriuose atsiskaitymo reikaluose, kurių jie nesupranta dėl žinių iš konkrečios srities, kurioje jie dirba, trūkumo. Alacho žinios yra tobulos, todėl ir Jo teisingumas taip pat bus tobulas; nes Jis nesuklys atsiskaitydamas už neapčiuopiamiausius dalykus, kurie sąlygoja mūsų elgesį ir charakterį. Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Nėra jokio prieštaravimo tarp šito ir xviii. 104-105, kur yra sakoma, kad tuščių, t.y. paviršutiniškų veidmainiškų, darbų žmonėms nebus pridėta jokio svorio prie jų darbų. Iš tikro tai susiderina.

[2709] Taip pat ii. 53, išn. 68. kur yra aptarta Furqán reikšmė. Čia yra minimi trys Mozei ir Aaronui duoti dalykai: (1) Kriterijų sprendimui: tai visai gali būti nuostabūs Alacho gerumo ir šlovės Įrodymai, kurių dėka jie nebeturėjo jokių abejonių dėl Alacho valios ir įsakymo; (2) Šviesą; tai buvo vidinis jų sielų nušvitimas, kylantis iš įkvėpimo; (3) Žinią, Knygą, originalią Mozės Knygą, kurią Aaronas kaip jo pavaduotojas taip pat naudodavo vesti jo žmonėms. 

[2710] Atkreipkite dėmesį į tris baimės rūšis, paminėtas xxi. 48-49. Taqwá yra baimė prieštarauti Alacho valiai; tai labai gimininga Jo meilei, nes mes bijome užgauti tuos, kuriuos mylime. To pasekmė yra tinkamas elgesys, tad tie, kurie turi šios baimės, yra „tie, kurie elgiasi tinkamai“. Toliau yra Khashyat , Alacho baimė, kad bijantis asmuo net ir slapčiausiose mintyse išlaikytų standartą, kurio Alachas iš jo pageidauja; tai taipogi yra dora, tačiau mažesniu laipsniu nei Taqwá, kuri yra gimininga meilei. Trečia yra Teismo Dienos pasekmių baimė (ishfáq); ji taip pat gali vesti į dorumą, tačiau yra žemesnio lygmens. Galbūt šios trys baimės atitinka paskutinės eilutės Kriterijų, Šviesą ir Žinią (arba Įspėjimą). 

[2711] Čia yra Pranašas ir Knyga, aukštesni už Mozę ir jo Knygą. Ar ketinate atmesti jį ir ją?

[2712] Rushd: tinkamas elgesys, veiksmu atitinkantis Abraomui skirtu epitetu Hanif (patikimas arba tikras Tikėjime) išreikštą kokybę ii. 135 ir kitur.

[2713] Nuo to Abraomo vardas „Alacho draugas“ (Khalíl-ullah): iv. 125.

[2714] Nuorodų į Abraomą yra daugelyje vietų. Xix. 42-49 eilutėse buvo minimi jo santykiai su tėvu: problema buvo kaip doras žmogus turėtų elgtis su savo tėvu, kada jo pareiga tėvui kertasi su jo pareiga Alachui. Čia problema yra tokia: kaip doras žmogus turėtų elgtis su blogiu ir nugalėti jį; kaip jis turėtų kovoti prieš jį, ir, jei jis yra priverstas išgyventi persekiojimo ugnį, kaip jo tvirtumas užsitarnauja Alacho Malonę ir kaip tikri sunkumai, į kuriuos jis buvo patekęs, tampa jo ramybe ir džiaugsmu.

[2715] Abraomas žvelgė į gyvenimą rimtomis akimis, o jo žmonės priėmė tai lengvabūdiškai. Jis buvo atsidavęs Tiesai, o jie labiau rūpinosi protėvių papročiais. Konflikto metu jis atrodė esantis jų galioje, tačiau jis buvo bebaimis ir triumfavo Alacho Malone.

[2716] Dėl įvairių žodžių „sukūrimui“ žiūrėkite išn. 120 iš ii. 117, kur fatara yra paaiškinta ir išdiferencijuota iš kitų panašios reikšmės žodžių.

[2717] Jis nori įtikinti juos dėl jų stabų bejėgiškumo. Jis to nedaro slapčia. Jis pasako jiems, kad jis ketina kažką daryti, kada tik jie išeis ir atgręš savo nugaras stabams, - tai tarsi sakyti, kad stabai yra priklausomi nuo jų rūpesčio ir dėmesio. Akivaizdu, kad žmones tai pralinksmina ir jie nori pamatyti, ką jis padarys, todėl palieka jį vieną.

[2718] Jis suvaidino sceną, kad žmonės susigėstų dėl beprasmių stuobrių ir akmenų garbinimo. Jis paliko didžiausią stabą nepaliestą, o kitus sudaužė į gabalus, tarsi būtų vykusi kova tarp stabų ir didžiausias sulaužė kitus. Ar jie atsigręš į išlikusį stabą ir klaus jo, kaip visa tai nutiko?

[2719] Kalba skirtingos žmonių grupės. Tie, kurių nebuvo 57 eilutės Abraomo kalbos metu, klausia: „kas tai padarė?“ Tie, kurie tada buvo, iš karto įvardina jį. Tuoj po to buvo suburta formali žmonių taryba, o Abraomui pareikšti kaltinimai.

[2720] Jie paklausė jo formalaus klausimo. Jame nebuvo jokio paslaptingumo. Jis jau buvo atvirai grasinęs ką nors stabams padaryti. Be to, ten buvo žmonių, kurie buvo tai girdėję. Dabar jis tęsia savo ironiškas patyčias iš stabmeldžių. „Jūs klausiate manęs! Kodėl neklausiate stabų? Negi neatrodo, kad šis didysis draugužis sudaužė mažesnius ginčo metu?“ Jei jie neklaustų stabų, jie pripažintų, kad stabai neturi pakankamai proto atsakyti! Šis argumentas yra išvystytas 64-67 eilutėse. Atkreipkite dėmesį, kad nors neteisingi garbintojai ir juokėsi iš jo įsitikinimo, jis atsilygina jiems negailestingu praktiniu pokštu, kuris tuo pačiu pakylėja Tiesą.

[2721] Abraomo kandi ironija palietė jų jautrią vietą. Ką jie galėjo pasakyti? Jie atsigręžė vienas į kitą. Kai kurie jų galvojo, kad jis laimi ginčą. Jie nesižavėjo stabmeldyste ir tarė savo kompanionams, kad ginčytis su Abraomu yra beprasmiška. Jie visi susigėdę nuleido galvas. Tačiau netrukus jie pagalvojo, kad jie neišsigąs Abraomo ir priims jo žodžius tiesiogine prasme. Jie tarė: „Tu gerai žinai, kad stabai nekalba!“ Tai buvo tiksliai tai, ko Abraomas norėjo, kad jie pasakytų. Tada jis sudavė galutinį smūgį! Žiūrėkite išn. 2723.

[2722] Pažodžiui: „jie persivertė per savo galvas“, kas gali reikšti metaforišką salto, t.y. jie atsitiesė po savo suvoktos gėdos dėl stabmeldystės ir pasiruošė tai išdiskutuoti su jaunuoliu Abraomu. Tačiau aš manau, kad didesnis svoris yra mano priimtai interpretacijai.

[2723] Kai tik jie pripažino, kad stabai negali kalbėti, Abraomas puolė į galutinę ataką: „Tad kodėl jūs garbinate bevertes bejėges būtybes?“ Po šito nelieka nieko kito kaip tik smurto argumentas, kurio jie griebėsi būdami galingoji pusė. „Sudeginkime jį ant stulpo“ yra lengvas šūkis! Tačiau ne Abraomas kentėjo, o jo persekiotojai (xxi. 70).

[2724] Ugnies prigimtis pagal visus fizinius gamtos dėsnius turi būti karšta. Ugnis tapo vėsia ir Abraomo saugumo priemone.

[2725] Ar mes galime suformuoti kokią nors idėją apie tą vietą, kur jis pergyveno deginimą ir karjeros etapą, kuriame tai įvyko? Jis gimė Čaldyso Ure, Eufrato žemupyje, nuo kurios iki Persijos įlankos nėra nė šimto mylių. Tai buvo vienas žmonių civilizacijos lopšių. Čia nuo senų laikų buvo studijuojama astronomija, tad dominuojanti religijos forma buvo saulės, mėnulio ir žvaigždžių garbinimas. Abraomas sukilo prieš tai pakankamai jaunas, o jo argumentas yra minimas vi. 74-82. Jie taip pat turėjo stabų savo šventyklose. Galimas daiktas, kad stabai vaizdavo dangaus kūnus ir sparnuotas dangaus būtybes. Jis tebebuvo jaunuolis (xxi. 60), kada jis sudaužė stabus. Tai buvo etapas nr. 2. Po šito jis buvo pažymėtas kaip maištininkais ir persekiojamas. Galbūt praėjo keletas metų iki jo įmetimo į Ugnį (xxi. 68-69). Tradiciškai Ugnies incidentas yra siejamas su karaliumi, vadintu Nimrúd, apie kurį žiūrėkite xi. 69, išn. 1565. Jei Nimrúd‘o sostinė buvo Asirijoje netoli Nainvės (vietos, esančios netoli dabartinio Mosulo), mes galime manyti, kad arba karalius valdė visą Mesopotamiją, arba kad Abraomas nuklajojo į šiaurę per Babiloniją į Asiriją. Tam, kad jo atsikratyti, buvo išgalvota įvairių gudrybių (xxi. 70), bet jis buvo išgelbėtas per Alacho malonę. Galutinis lūžis įvyko, kada jis greičiausiai jau buvo brandaus amžiaus vyras ir galėjo kalbėti savo tėvui su tam tikra autoritetu. Šis įvykis yra minimas xix. 41-48. Tada jis paliko savo protėvių žemes ir vengdamas, Sirijos dykumos, atvyko į derlingas Sirijos ar  Aramo žemes, o toliau ir į pietus iki Kanaano, kada ir atsitiko xi. 69-76 eilučių įvykis. Galime manyti, kad keletas metų po to jis su Išmaeliu pastatė Kaabą (ii. 124-129), o jo malda xiv. 35-41 taip pat gali būti siejama su šiuo laiku. Jo vizitas į Egiptą (Pradž. xii. 10) Korane nėra minimas.

[2726] Kadangi jie negalėjo atsikratyti jo atvira bausme, jie mėgino slaptus planus, tačiau visada jų bandymai žlugdavo. Tai ne jis pralaimėjo, o jie. Jis juos paliko, klestėjo ir tapo didžių žmonių pirmtaku.

[2727] Aramo arba Sirijos žemė, kuri platesnėje konotacijoje apima Kanaaną arba Palestiną. Sirija yra gerai drėkinama derlinga žemė, turinti Viduržemio jūros pakrantės ruožą, kuriame buvo įsikūrę žymiausi prekybiniai Tiro ir Sidono miestai. Jos populiacija yra labai mišri, kadangi ji nuo seniausių laikų buvo visų didžiųjų Vakarų Azijos, Egipto ir Europos karalysčių ir imperijų interesų susikirtimo ašis. 

[2728] Náfilat turi daug reikšmių: (1) grobis; (2) papildomas darbas ar malda; (3) papildoma dovana; (4) anūkas. Čia yra tinkamos paskutinės dvi reikšmės. Abraomui ne tik buvo duotas sūnus senatvėje; jam buvo suteiktas ne tik Izaokas, bet keletas sūnų – vyriausieji buvo Išmaelis ir Izaokas, kurie susivienijo jį laidodami (Pradžios xxv.9). Jis taip pat pamatė anūkų. Išmaelis yra specialiai minimas vėliau (xxi. 85) atskirai nuo Izaoko linijos dėl savo ypatingos reikšmės Islamui.

[2729] Iš šio fragmento gali būti trumpai pakartojama dvasinė pamoka. Doras žmogus blogiui nedaro jokių kompromisų. Jei blogio šalininkai juokiasi iš jo, jis atsimoka jiems tuo pačiu, bet tvirtai laikosi savo principų. Jo tvirtumas sukelia sąmyšį tarp blogio pasekėjų. Jis atvirai skelbia jame esantį tikėjimą. Jie atvirai ir slapta bando jį sužaloti ar nužudyti, bet Alachas apsaugo jį, tuo tarpu blogis žūva dėl savo paties nesaikingumo.

[2730] Loto žmonės buvo linkę į neapsakomas bjaurastis. Jo misija buvo pamokslauti jiems. Jis atsilaikė prieš Blogį, bet jie jį atmetė. Jie buvo nubausti, o jis ir jo pasekėjai – išgelbėti.

[2731] Nojaus data buvo daugybe šimtmečių ankstesnė nei Abraomo.

Nojaus amžininkai buvo linkę į Netikėjimą, vargšų engimą ir tuščius ginčus. Jis atnešė jiems Alacho Žinią ir, būdamas tvirto tikėjimo, pastatė Arką, kuria jis ir jo pasekėjai buvo išgelbėti nuo Tvano, kai tuo tarpu nedorieji buvo nuskandinti. Žiūrėkite xi. 25-48.

[2732] Avis dėl piemens aplaidumo naktį pateko į dirbamą lauką (arba vynuogyną) ir suėdė jaunus augalus arba jų gležnus ūglius, taip pridarydama žalos, kuri galbūt siekė net vienerių metų derlių. Dovydas buvo karalius ir kaip teisėjas apsvarstė problemą taip rimtai, kad kaip kompensaciją už žalą apdovanojo lauko savininką avimi. Dvylikos Stalų romėnų teisė tikriausiai būtų patvirtinusi tokį sprendimą. Tokiu pat principu buvo sukurta dabar jau nebenaudojama Deodando doktrina anglų teisėje. Jo sūnus Saliamonas, kuriam buvo dar tik 11 metų, sugalvojo geresnį sprendimą, kur bausmė labiau atitiko pažeidimą. Žala buvo lauko ar vynuogyno vaisių praradimas – nuosavybės pagrindas nebuvo prarastas. Saliamonas siūlė, kad lauko ar vynuogyno savininkas neturėtų pasisavinti avies, o tik pasilaikyti ją tiek laiko, kiek pakaks kompensuoti tikrąją žalą pienu, vilna, galbūt ir avies jaunikliais, o tada grąžinti avį piemeniui. Dovydo nuopelnas buvo toks, kad jis priėmė siūlymą, nors jį ir pateikė mažas berniukas. Saliamono nuopelnas buvo tas, kad jis atskyrė cirpus ir pajamas ir, nors buvo tik berniukas, nepasidrovėjo pateikti savo varianto tėvui. Tačiau abiem atvejais Alachas buvo Tas, Kuris įkvėpė tikrą teisingumo supratimą. Jis ten buvo ir liudijo tą problemą, kadangi Jis visada visur yra.

[2733] Visa, kas yra danguje ir žemėje šlovina Alachą: xvii. 44, lvii. 1, xvi. 48-50. Netgi „griaustinis kartoja Jo šlovinimą“: xiii. 13. Visa gamta gieda šlovindama Alachą. Dovydas gieda savo Psalmėse, cxlviii. 7-10: „Šlovė Viešpačiui iš žemės, jūs... kalnai ir visos kalvos; ...šliaužiantys padarai ir skraidantys paukščiai!“ Visa gamta gieda Alacho šlovei unisonu su Dovydu, angelais ir Dievo žmonėmis. Taip pat xxxiv. 10 ir xxxviii. 18-19.

[2734] Šarvų gaminimas yra siejamas su Dovydu. Tai gynybiniai šarvai, todėl jų atradimas ir aprūpinimas jais yra siejamas su dorais darbais xxxiv. 10-11 eilutėse, priešingai nuo mirtinų ginklų, kuriuos žmogus išranda dėl agresyvių tikslų. Iš tikrųjų bet koks kovojimas, išskyrus ginant dorumą, yra paprasčiausias „smurtas“.

[2735] Gera Dovydo veikla tada buvo: (1) jis buvo atviras pasimokyti išminties, kad ir iš kur ji būtų atėjusi; (2) jis unisonu su visa gamta giedojo šlovindamas Alachą; (3) jis padarė gynybinius šarvus. Visus šiuos dalykus jis padarė Alacho jam suteiktų sugebėjimų dėka, todėl už šiuos ir visus dalykus mes turime būti dėkingi Alachui.

[2736] Taip pat xxxiv. 12 ir xxxviii. 36-38. Tai interpretuojama, jog Saliamonas turėjo stebuklingų galių vėjams, jie paklusdavo jo įsakymui. Bet kuriuo atveju už viso to slypėjo ir slypi galia iš Alacho, Kuris suteikė žmogui proto ir sugebėjimų, kurių dėka jis gali sutramdyti smarkesnes gamtos jėgas.

[2737] Neabejotinai į Palestiną, kurioje buvo Saliamono sostinė, nors jo įtaka tęsėsi į šiaurę Sirijoje.

[2738] Galiausiai tai buvo Alacho galia, Kuris suteikė jam išminties. Saliamonas sutramdė džinus Išmintimi.

[2739] Jobas (Ayúb) buvo klestintis žmogus, tikintis Alachą, gyvenęs kažkur šiaurės rytų Arabijos kampe. Jis patiria keletą didžiulių nelaimių: jo galvijai užmušami, jo tarnai nužudomi kardu, o jo šeima sugniuždyta. Tačiau jis išlieka tvirtas tikėjime Alachu. Kita jo nelaimė – jis nuo galvos iki kojų yra nusėjamas šlykščiais skauduliais. Jis praranda dvasios ramybę ir prakeikia tą dieną, kada gimė. Jo netikri draugai ateina ir priskiria jo skausmą nuodėmei. Šie „Jobo guodėjai“ iš viso nėra jokie guodėjai, ir jis toliau netenka dvasinės pusiausvyros, bet Alachas grąžina jam visas Savo malones, tad jis atgauna savo nuolankumą ir liaujasi save teisinęs. Jam yra sugrąžinamas klestėjimas dvigubu kiekiu, nei jis turėjo anksčiau; jo brolija ir draugai sugrįžta pas jį; jis turėjo naują šeimą iš septynių sūnų ir trijų skaisčių dukterų. Jis išgyveno iki gilios senatvės ir matė keturias palikuonių kartas. Visa tai yra užrašyta Jobo knygoje Senajame Testamente. Iš visų hebrajų raštų, šis labiausiai priartėja prie arabiškų. Pasakojimas, pateikiamas Biblijiniuose šaltiniuose, ir juose projektuojamas Pranašo Jobo vaizdas aiškiai skiriasi nuo aptinkamo Korane ir Hadituose, kurie pristato jį kaip pranašą ir puikų orios kantrybės pavyzdį, tampantį didžiu Alacho Pranašu, visada pasitikinčiu Juo ir Jo pažadais. Niekas negali būti toliau nuo tiesos nei sakyti, kad jis prarado dvasios ramybę ar griebėsi keiksmų savo išbandymo metu.

[2740] Jobas yra nuolankumo, kantrybės ir tikėjimo Alachu pavyzdys. Su šiais ginklais jis kovojo prieš blogį ir jį įveikė.

[2741] Išmaelis yra paminėtas atskirai nuo linijos, kuri kilo per Izaoką (xxi. 72), kadangi jis buvo atskiros ir didingesnės Tautos pirmtakas. Jo kančios prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje (žiūrėkite ii. 158, išn. 160). Jo tvirtas pastovumas ir paklusimas Alacho valiai buvo ypač pademonstruotas, kada jis užsitarnavo „Aukos Alachui“ titulą (žiūrėkite xix. 54, išn. 2506). Tai buvo ypatinga jo pastovumo ir kantrybės savybė.

[2742] Dėl Idrio žiūrėkite xix. 56, išn. 2508. Gyvenime jis užėmė aukštą postą, bet tai jo neišpaikino. Jis buvo nuoširdus ir atsidavęs. Tai buvo jo ypatinga jo pastovumo ir kantrybės savybė.

[2743] Zul-kifl pažodžiui reikštų „turėtojas arba davėjas dvigubo atlygio ar dalies“; kitaip „tas, kuris naudoja dvigubo storumo apsiaustą“, - tai taip pat yra viena iš Kifl reikšmių. Komentatoriai neturi vieningos nuomonės, kas čia turima omenyje, kodėl toks vardas yra jam taikomas ir kokia prasmė yra jį įtraukti į vieną grupę su Išmaeliu ir Idriu dėl pastovumo ir kantrybės. Mano nuomone geriausias pasiūlymas yra pateiktas Karsten Nibūro knygoje „Reisebeschreibung nach Arabien“, Kopenhaga, 1778, ii. 264-266, kaip yra cituojama „Islamo enciklopedijoje“ prie „Dhul-Kifl“. Jis aplankė Mešadą ‘Ali Irake ir nedidelį miestuką, vadinamą Kefilu, pusiaukelėje tarp Najafo ir Hilos (Babilono). Kefil, pasak jo, yra arabiška Ezekielio forma. Tame miestelyje buvo Ezekielio šventykla. Žydai į jį  rengdavo piligrimines keliones.

Jei mes priimtume „Zul-kifl“ esant ne epitetu, bet arabiška „Ezekielio“ forma, tai šiam kontekstui tiktų. Ezekielis buvo pranašas Izraelyje, kuris po antros Nebuchanezaro Jeruzalės atakos (apie 599 pr. Kr.) buvo nublokštas į Babiloną. Jo knyga yra įtrauktą į Anglišką Bibliją (Senąjį Testamentą).  Jis buvo sulaikytas ir surakintas, įmestas į kalėjimą ir kurį laiką buvo netekęs žado (Ezekielio, iii. 25-26). Jis iškentė visa tai su kantrybe ir pastovumu bei toliau drąsiai peikė Izraelio bloguosius. Liepsnojančiame fragmente jis smerkia neteisingus vadovus amžinos tiesos žodžiais: „Vargas Izraelio piemenims, kurie patys maitinasi! Argi piemenys neturėtų maitinti bandos? Jūs riebiai valgote ir rengiatės vilna, žudote tuos, kurie turi būti maitinami: bet jūs nemaitinate bandos. Ligotų jūs nesustiprinote, nei pagydėte sergančius, nei sutvarstėte, kas buvo sulaužytas...“ t.t. (Ezekielio, xxxiv. 2-4)

Zul-kiflas dar kartą yra paminėtas xxxviii. 48 kartu su Išmaeliu ir Elija.

[2744] Zun-nún, „Žuvies arba Banginio žmogus“, yra Jonos (Yúnus) titulas, nes jis buvo prarytas didžiulės Žuvies ar Banginio. Jis buvo pranašas, pakviestas įspėti asirų sostinę Ninevę. Dėl Ninevės žiūrėkite x. 98, išn. 1478. Jo istorija yra papasakota xxxvii. 139-149. Kada žmonės nepaisė jo pirmojo įspėjimo, jis pasmerkė juos Alacho rūstybei. Tačiau jie atgailavo ir Alachas atleido jiems. Tuo tarpu Jona pražuvo rūstybėje, netekęs drąsos po akivaizdžios savo misijos nesėkmės. Jis turėjo išlikti baisiausiose aplinkybėse ir pasikliauti Alacho galia, nes Alachas turėjo galios tiek Ninevei, tiek ir Pasiuntiniui, kurį Jis atsiuntė į Ninevę. Jis išplaukė į jūrą, bet matyt jūreiviai išmetė jį lauk iš laivo audros metu kaip blogo ženklo žmogų. Jis buvo prarytas didžiulės Žuvies (ar Banginio), bet tamsos gelmėse jis meldė Alacho ir pripažino savo silpnumą. „Tamsa“ gali būti interpretuojama tiek fizine, tiek ir dvasine prasme: fiziškai kaip nakties, audros ir Žuvies kūno tamsa; dvasiškai kaip jo sielos tamsa, jo nepaprastas sielvartas situacijoje, kurią jis pats sau užsitraukė. Alachas Gailestingiausiasis jam atleido. Jis buvo išmestas į krantą. Jam buvo duota pastogė iš augalų, kuomet jis buvo psichiškai ir fiziškai nuvargęs. Jis buvo atgaivintas ir sustiprintas, o jo misijos darbas klestėjo. Taigi, jis įveikė visus savo nusivylimus atgaila ir Tikėjimu, ir Alachas priėmė jį. 

[2745] Žiūrėkite xix. 2-15 ir iii. 38-41. Zacharijas buvo kunigas; jie abu su žmona buvo pamaldūs ir skrupulingai atlikdavo savo pareigas. Jie buvo seni ir neturėjo nė vieno sūnaus. Jis buvo susirūpinęs, bet ne tiek dėl vulgaraus troškimo turėti sūnų tam, kad pratęsti savo liniją, bet kiek dėl to, kad jis jautė, jog jo žmonės nebuvo nesavanaudiškai dievobaimingi ir kad nebus jokio nuoširdaus darbo Alachui, kol jis pats kieno nors neišmokys. Jam buvo duotas sūnus Yahyá (Jonas Krikštytojas), kuris papildė pamaldžios šeimos reputaciją, nes jis yra vadinamas „kilniu, tyru ir pranašu“ (iii. 39). Visi trys – tėvas, motina ir sūnus – buvo verti vienas kito ir jie atrėmė blogį savo pamaldžiu sekimu dorybės pavyzdžiu.

[2746] „Aš maldauju ne asmeninio įpėdinio sau: visi dalykai grįžta pas Tave, ir Tu esi geriausias iš paveldėtojų: bet aš nematau nė vieno aplink save, kas būtų pakankamas tęsti mano darbą tau; ar duosi man tokį, kurį aš galėčiau mokyti?“

[2747] Aslaha = pagerinti, suremontuoti, reformuoti, padaryti geresniu. Čia, su nuoroda į Zacharijo žmona, reikšmė yra dvejopa: (1) jog jos nevaisingumas buvo pašalintas, kad ji galėtų tapti motina; ir (2) jos dvasinis kilnumas turėtų būti pakylėtas tampant Jono Krikštytojo motina; o netiesiogiai ir jo, tampant Jono tėvu.

[2748] Marija, Jėzaus motina. Skaistybė buvo jos ypatinga savybė: pagimdžiusi nekalto prasidėjimo sūnų, ji ir Jėzus tapo stebuklu visoms tautoms. Tai buvo dorybė, su kuria jie (Marija ir Jėzus) atrėmė blogį.

[2749] Ummat: čia geriausia būtų versti Brolystė. „Bendruomenė“, „rasė“, „tauta“ ir „žmonės“ yra žodžiai, kurie reiškia kitas idėjas ir gan neatitinka „Ummat“. „Religija“ ir „Gyvenimo būdas“ yra išvestinės reikšmės, kurios gali būti naudojamos kituose fragmentuose, tačiau čia yra mažiau tinkamos. Mūsų dėmesys buvo nukreiptas į labai skirtingų temperamentų ir dorybių žmones, smarkiai besiskiriančius laiko, rasės, kalbos, aplinkos, istorijos, turimų atlikti darbų atžvilgiu, bet sudarančius glaudžia broliją kaip vyrai ir moterys, susieti aukščiausia tarnyste Alachui. Jie numato galutinę ir tobulą Islamo Brolystę.

[2750] Alacho Žinia buvo ir visada yra viena. Jo Pasiuntiniai traktavo ją kaip vieną. Žmonės, atėję vėliau, buvo siauresnių pažiūrų ir pasinaudojo ankstesniais vardais, kas suskaldė Žinią ir Brolystę į nesutariančias stovyklas ir sektas.

[2751] Alachas atsilygina už kiekvieną dorumo veiksmą, netgi mažytį: kada jis sujungiamas su nuoširdžiu Tikėjimu Alachu, tai tampa tramplinu į vis aukštesnius dalykus. Jis niekada nepražūva.

[2752] Bet kada nedorumas pasiekia tokį laipsnį, jog nusileidžia Alacho Rūstybė, kaip atsitiko Sodomai, padėtis tampa beviltiška. Dorieji būna įspėti ir išgelbėti prieš Rūstybei nusileidžiant. Tačiau sunaikintieji negaus kitos progos, kadangi jie nepaisė visų ankstesnių šansų. Jie bus prikelti tik priartėjus Teismo Dienai.

[2753] Dėl Gogo ir Magogo žiūrėkite xviii. 92, išn. 2439. Vardas reiškia laukines ir nežabotas gentis, kurios sulaužys savo užtvaras ir pasklis po žemę. Tai bus vienas iš artėjančio Teismo ženklų.

[2754] Taip pat xiv. 42.

[2755] Galutinis Tiesos ir Melo įrodymas bus tai, kad Tiesa išliks ir pasieks savo, o tuo tarpu Melas bus sunaikintas. Taip pat ir žmonės, kurie garbino Tiesą, pasieks savo, tuo tarpu tie, kurie garbino Melą, bus tokioje Bausmės Ugnyje, kokią vargu ar prieš tai įsivaizdavo. Ten nebus nieko kito kaip tik apgailestavimai, dūsavimai ir dejonės. Šie nemalonūs garsai liesis visur.

[2756] Priešingai vargui tų, kurie atmetė Tiesą ir Dorą, laimė bus tiems, kurie tai priėmė. Gerieji neišgirs nė mažiausio blogųjų dejonių garselio. Jų tikri sielų troškimai bus išpildyti – ne laikinai kaip šiame pasaulyje, bet amžiams.

[2757] Teismas ir sąskaitų suvedimas bus didžiulis Siaubas nusidėjėliams, tačiau doriesiems tai nesukels jokio sielvarto ar nerimo, bet viltį ir laimę, nes tada jie bus malonioje atmosferoje. Jie pamatys savo idealų išsipildymą susitikdami ir sveikindamiesi su angelais prieš patirdami aukščiausią Palaimą – Alacho Veido pamatymą.

[2758] Pasaulis – visata – kaip mes žinome, bus suvyniotas kaip pergamento ritinys, nes jau bus atlikęs savo darbą. Jei Alachas sukūrė visą šitą pasaulį iš nieko, Jis gali sukurti visiškai naują dangų ir naują žemę tokiu pagrindu, apie kurį mes nė netuokiame dabartiniame savo gyvenime. Jis taip padarys, nes toks yra Jo pažadas.

[2759] Zabúr: Dovydo Psalmių Knyga. Dovydo vardas yra aiškiai paminėtas ryšium su Zabúr iv. 163 ir xvi..5 eilutėse, nors ten žodžiui yra vartojamas nežymimasis artikelis kaip turint omeny Šventraščio Knygą. Žiūrėkite Psalmių xxv. 13, „jo sėkla paveldės žemę“; xxxvii. 29, „romieji paveldės žemę“ (cituota Jėzaus, Mt. v.3); xxxvii. 29, „dorieji paveldės žemę.“

[2760] Toks pat pažadas yra ir Penkiaknygėje, Išėjimo xxxii. 13.

[2761] Alacho Atskleidimo kulminacija yra Koranas, kuris patvirtina ankstesnius šventraščius, ištaiso klaidas, kurias žmonės įvedė juose, ir detaliai paaiškina daugybę dalykų visiems, kurie siekia tinkamai garbinti ir tarnauti Alachui – nepaisant to, ar paveldėjo jie ankstesnes Knygas („Knygos Žmonės“), ar ne. Tai universali Žinia.

[2762] Dabar nebelieka jokių klausimų dėl rasės ar tautos, dėl „išrinktosios tautos“ ar „Abraomo sėklos“, ar „Dovydo sėklos“, ar dėl Hindu Arya-varta, dėl žydų ar ne žydų, arabų ar ‘Ajam  (ne arabų), turkų ar tadžikų, europiečių ar azijatų, baltųjų ar ne baltųjų; arijų, semitų, mongolų ar afrikiečių, amerikiečių, australų ar polineziečių. Principai universaliai tinka visiems žmonėms ir kitiems kūriniams, kurie turi kokią nors dvasinę atsakomybę.

[2763] „Ne tik mano Dievas, bet taip pat ir jūsų Dievas; nes yra tik Vienas Dievas, Visuotinis Viešpats, Kuris visus sukūrė, myli ir puoselėja.“

[2764] „Jei jūs nesuvokiate Žinios prasmės, aš bent jau atlikau savo pareigą. Aš perdaviau Gerų Žinių Doriesiems ir Perspėjimą Neteisingiesiems be jokių pirmenybių ar šališkumo, nė trupučio nesumažindamas tiesos, atvirai ir tiesiai visiems. Neklauskite manęs, kada gerosios Žinios ir Įspėjimas išsipildys. Tai nuspręs Alachas, ne man ir ne jums tai žinoti.“

[2765] Alacho Pasiuntinys atvirai ir bešališkai moko visus, kaip vykdyti Alacho Valią ir gyventi gerą gyvenimą. Jei kai kurie iš jų yra veidmainiai ir įsijungia į Ummat (Brolystę) dėl niekingų motyvų, o ne iš meilės Alachui, jų motyvus ir elgesį įvertins Alachas, o ne žmonės.

[2766] Taip pat klysta ir žmonės, kurie įsijungia į Brolystę dėl tyrų motyvų, tačiau jaučiasi įsižeidę, kad tie, kurie jai nepriklauso, gyvena žemišku atžvilgiu geriau. Gali būti, kad trumpalaikis mėgavimasis šio pasaulio gėriais yra tik išmėginimas ir jie turėtų būti dėkingi, kad yra apsaugoti nuo pagundų.

[2767] Žiūrėkite xxi. 4, išn. 2666. Geresnė formuluotė yra „Sakyk“ liepiamojoje nuosakoje negu „jis (Pranašas) sakė (ar sako)“ tiesiogine nuosaka. Atkreipkite dėmesį, kad yra trys skirtingi dalykai, kuriuos Pranašas yra liepiamas pasakyti: (1)  109-111 eilučių teiginys, skirtas tiems, kurie nusigręžia nuo Žinios; (2) malda, skirta Alachui pirmoje 112 eilutės dalyje; (3) 112 eilutės antroje dalyje Tikintiesiems duodamas netiesioginis patarimas. Aš pažymėjau šias dalis kabutėmis.

 
Atgal