[2662] Kiekviena minutė palydi juos arčiau jų likimo, o jie yra baisiai nedėmesingi ir netgi aktyviai nusigręia nuo Žinios, kuri juos išgelbėtų.

[2663] Kiekviename amiuje, kada Alacho Žinia buvo atnaujinta, netgi tie monės, kurie turėjo inoti geriau bei pasveikinti atnaujinimą ir mogiško voratinklio nušlavimą, vis viena priimdavo ją su linksmu savo viršumu, kuris vėliau peraugdavo į atvirą priešiškumą, arba su nerūpestingu abejingumu. 

[2664] Alacho Žinia yra laisva ir atvira, ryškioje dienos šviesoje. Jo priešai rezga pinkles prieš ją slapta, kad nepaaiškėtų jų pačių netinkami motyvai. Jų pavydas sulaiko juos nuo priėmimo kaip mokytojo, įspėjėjo ar vedlio „mogaus, tokio pat kaip jie.“

[2665] Paodiui, „būsenoje, kurioje jūs (iš tikro) matote, (kad tai yra kerai)“. Kada Alacho Žinia pasirodo esanti aukštesnė u juos moraline verte, tikra įvalga, rimtumu ir iškalbos galia, jie kaltina jį kerais; odiu, kuris gali nieko nereikšti arba galbūt kokias nors paslaptingas apgaulingas gudrybes.

[2666] Atkreipkite dėmesį, kad įprastuose arabų kalbos tekstuose (t.y. pagal Hafs Qiraat) odis qála, esantis čia, xxi. 112 bei xxiii. 112, tariasi kitaip nei įprastas šio odio tarimas kitose vietose (pvz., xx. 125-126). Qul yra Basra Qiraat skaitymas, reiškiantis „Tu sakyk“ liepiamąja nuosaka. Jei mes interpretuosime tai kaip „jis sako“, įvardis reikštų „šitą“ ankstesnėje eilutėje, konkrečiai: Pranašą. Tačiau daugiau kaip vienas Komentatorius supranta reikšmę kaip liepiamąją nuosaką, ir aš sutinku su jais. Čia esmė yra paprasčiausiai odinis konstruktas. Reikšmė abiem atvejais lieka ta pati. Žiūrėti xxiii. 112, išn. 2948.

[2667] Kiekvienas odis, sušnabdėtas slapta (kaip xxi. 3 eilutėje) ar atvirai ištartas, yra Alachui inomas. Tegul nusidėjėliai neįsivaizduoja , kad jų slapti sąmokslai yra slapti visų dalykų Žinotojui.

[2668] Paberiami kaltinimai Alacho įkvėptai Žiniai: „Magija!“ – sako vienas: tai reiškia, „Mes nesuprantame!“. Kitas sako: „O! Bet mes inome! Jis yra tik paprasčiausias painių sapnų sapnuotojas!“ Kaip „sapnai“ atitiks realius dalykus ir gyvenimišką patirtį, kitas pasiūlys: „O, taip! Kodėl mes minime antgamtines jėgas? Jis yra pakankamai protingas pats tai suklastoti!“ Dar kitas siūlys: „Jis yra poetas! Poetai gali prigalvoti visokių dalykų ir pasakyti juos graiais odiais!“ Kitas įsiterps: „Mes norėtume pamatyti stebuklų, tokių kaip tie, apie kuriuos mes skaitome senųjų Pranašų istorijose!“

[2669] Jei tokie stebuklai, apie kuriuos jūs skaitote, neįtikino senųjų Netikinčiųjų, kokia yra tikimybė, kad šitie Netikintieji patikės? Stebuklų gali įvykti, bet jie nėra vaistai nuo Netikėjimo.

[2670] Žiūrėti xvi. 43 ir išn. 2069. Tai atsako į Netikinčiųjų patyčias, kad „jis yra tik mogus kaip ir mes!“ Tiesa, bet visi Alacho atsiųsti pasiuntiniai buvo monės, o ne angelai ar kitokios būtybės, kurios negalėtų suprasti monių ar kurių mogus negalėtų suprasti.

[2671] Kaip monės jie buvo priklausomi nuo visų fizinius mogaus kūnus valdančių dėsnių. Jie valgė ir gėrė, ir jų kūnai patyrė mirtį.

[2672] Tačiau nors jų misiją jiems ar pirmiausia pasauliui ir atrodė sunki (ar neįmanoma), jie galiausiai nugalėjo, netgi tie, kurie atrodė nugalėti. Pavyzdiai yra pateikiami paskutinėje šios Suros dalyje, ypač xxi. 51-93. Jie buvo išgelbėti nuo Rūstybės, kuri uklupo Netikinčiuosius, kaip ir tie, kurie priėmė Alacho Žinią ir susiderino su Jo Valia ir Planu. Tokia yra reikšmė odių „kuriuos Mes norėjome“.

[2673] Kada jie turėjo visus šansus gailėtis ir pasikeisti, jie atmetė Alacho Žinią, o galbūt netgi atvirai niekino. Kada jie iš tikrųjų pradėjo jausti artėjančią Rūstybę, jie pradėjo bėgti, bet buvo per vėlu! Be to, kur jie galėjo pabėgti nuo Alacho Rūstybės? Todėl ironiškai jiems tinka sekanti eilutė: geriau grįkite prie savo prabangos ir to, ką jūs manėte esant pastoviais namais! Taip pat ir Kristus sako Mato Evangelijoje: „Angių karta, kas jus įspėjo bėgti nuo besiartinančios Rūstybės?“

[2674] Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. „Jūs manėte, kad jūsų namai yra tokie komfortabilūs: kodėl į juos negrįtate? Jūs būsite pakviesti atsiskaityti. Galbūt jums bus suteikta apdovanojimų, kas ino?“ Ši ironija pati savaime yra Bausmės pradia. Tačiau bedieviai dabar supranta, kaip jie klydo. Bet jų enklai ir atgailos dabar jiems nebeatneša jokios naudos. Jau per vėlu. Jie yra prauvę ir niekas negali jų išgelbėti.

[2675] Du palyginimai pristato du skirtingus bedievių raudojimo aspektus. Kada jie tikrai pamatė besiartinančią Rūstybę, jie pradėjo paniškai bėgti, bet kur jie gali nubėgti? Jų raudojimas dabar yra vienintelis jų gyvenimo enklas. Tačiau jis išnyksta, kaip javai nuo šienaujamo lauko arba kaip lėtai gęstanti ugnis! Jie nemiršta. Jie norėtų būti mirę! (lxxviii. 40).

[2676] Hindu Líla doktrina, kad visi dalykai buvo sukurti pramogai, čia yra paneigiama. Tačiau dar: su Alachu mes privalome sieti tik Tiesos, Dorumo, Malonės, Teisingumo ir kitas Jo Graiuose Varduose minimas idėjas. Jis su savo kūriniais nei juokauja, nei aidia.

[2677] Jei tokia aidimo ar pramogos idėja būtų įmanoma Alacho atvilgiu ir jei Jis tikrai būtų norėjęs usiimti pramogomis, Jis tai būtų padaręs su arčiausiai Jo esančiais Šviesos kūriniais, o ne su kuklia materialia kūryba, kurią mes matome aplink save.

[2678] Tokius kaip (1) Alachas turi partnerių (xxi.22) ar (2) kad Jis davė pradią sūnui (xxi.26) ar (3) turi dukterų (xvi. 57), arba bet kokius prietarus, menkinančius Alacho orumą ir šlovę.

[2679] Netgi tyrų angelų minios, kuriuos mes įsivaizduojame kaip nuostabias šviesos būtybes, aukštai Danguje, netoli Paties Alacho Sosto, yra tik Jo kūriniai, ir nesustodami jam tarnauja ir tuo didiuojasi. Tokia yra Alacho Aukščiausiojo didybė.

[2680] Čia yra paminimi skirtingų rūšių netikri dievai, kuriuos monės prikėlė iš savo vaizduotės. 21-23 eilutėse yra nurodomi emės dievai: stabai arba vietinės dievybės, arba sudievinti didvyriai, gyvūnai, mediai ar mus supančios gamtos jėgos, kurias kartas nuo karto monės garbindavo. Visa tai kaip dievybės neturi jokios gyvybės, išskyrus tai, ką jų garbintojai jiems suteikė. 

[2681] Žinoma, atsakymas yra „ne“. Tik Alachas gali prikelti iš mirusiųjų. Jėzaus istorijos stebuklas (iii. 49 ir v. 113) įvyko „Alachui leidus“. Tai buvo Alacho stebuklas, o ne iš Jėzaus asmeninės galios ar valios.

[2682] Po netikrų emės dievų (21 eilutė) yra paminimi netikri dievai danguje ir emėje, tokie kaip graikų Panteone (22 eilutė), kurie kivirčijosi, kovojo, lieuvavo ir pavertė savo Olimpą visiškai triukšmingu sambūriu.

[2683] Alachas yra Pats Savaime Egzistuojantis. Visi Jo kūriniai yra atskaitingi Jam ir priklausomi nuo Jo. Nėra jokios kitos esaties, kuriai Jis gali būti atsakingas ir nuo kurios Jis gali būti priklausomas.

[2684] Žiūrėkite aukščiau, išn. 2682, kur yra nurodytos dvi klaidingo garbinimo rūšys. Dabar mes esame įspėjami dėl trečio pavojaus – bet kokios rūšies netikrų dievų garbinimo. Pagonis produktyviai kuria abstrakčius vaizdinius garbinimui, įskaitant Savastį ar abstraktų Intelektą ar Galią. 26 eilutėje yra paminima ketvirta klaidingo garbinimo rūšis – įsivaizdavimas, kad Alachas davė pradią sūnums ar dukterims.

[2685] Ši eilutė turėtų būti skaitoma kartu su sekančia. Visas protas bjaurisi konfliktuojančių dievų idėja ir nurodo į Kūrybos Vienovę ir Dievo Vienovę. Tai yra ne tik Islamo Žinia („tų, kurie su manimi“), bet visų pranašų, kurie atėjo prieš Pranašą Muchamedą („tie, kurie buvo prieš mane“), inia. Pranašų linija buvo juo pabaigta. Visų laikų kiekvienam pranašui duota Žinia buvo apie Vienovę kaip fundamentalų Tvarkos ir Plano pagrindą materialiame, moraliniame ir dvasiniame pasaulyje.

[2686] Turimas omeny tiek tikinčiųjų Trejybe prietaras, kad Alachas davė pradią sūnui, tiek ir arabų prietaras, kad angelai buvo Alacho dukterys. Visi tokie prietarai menkina Alacho šlovę. Pranašai ir angelai yra ne daugiau kaip Alacho tarnai: jie yra pakylėti garbėje ir todėl jie nusipelno mūsų didiausios pagarbos, tačiau ne mūsų garbinimo.

[2687] Jie nesako nieko anksčiau negu gauna Alacho įsakymą tai pasakyti, o jų veiksmai yra panašiai sąlygoti. Tai taip pat yra ir Jėzaus mokymas, kaip yra pranešame Šv. Jono Evangelijoje (xii. 49-50): „Nes aš nekalbėjau iš savęs: bet Tėvas, Kuris mane atsiuntė, Jis davė man įsakymą, ką aš tyrėčiau sakyti ir ką aš turėčiau kalbėti. Ir aš inau, kad Jo įsakymas yra aminas: “ Teisingai suprantant, „Tėvas“ turi tokią pačią reikšmę kaip mūsų „Rabb“, Išlaikytojas ir Puoselėtojas, o ne Gimdytojas ar Protėvis.

[2688] Taip pat xx. 109. Tie, kurie pakluso Alacho Valiai ir laikėsi Jo įstatymo, taip nusipelnydami Jo pritarimo enklo.

[2689] Jie: įprasta šio įvardio interpretacija yra Alacho tarnai, kurie utaria: taip pat tai galėtų reikšti tuos, kurie yra utariami: jie nelaiko to savaime suprantamu dalyku, bet jaučia atitinkamą baimingą pagarbą ir nuolankumą Alacho didiai šlovei ir malonei.

[2690] Usimenama apie sutvarkytų pasaulių, tokių, kaip mes dabar juos matome, evoliuciją. Kai mogaus intelektualinis įdėmus vilgsnis į fizinį pasaulį plečiasi, jis pamato vis daugiau ir daugiau, kaip Vienovė yra dominuojanti savybė Alacho nuostabioje Visatoje. Jei kalbėtume apie Saulės sistemą, mes inome, kad maksimalus Saulės dėmių intensyvumas atitinka magnetinių audrų Žemėje maksimalų intensyvumą. Universalus gravitacijos dėsnis, atrodo, sieja visą masę kartu. Fiziniai faktai nurodo, kad planetos susiformavo iš didiulio kiekio pasklidusios nebulinės mediagos, kurios centrinis susikondensavęs branduolys yra Saulė.  

[2691] Apie 72% viso mūsų Žemės rutulio paviršiaus vis dar yra vanduo. Buvo apskaičiuota, kad jei visi paviršiaus nelygumai būtų sulyginti, visas paviršius atsidurtų po vandeniu, kadangi vidutinis emės sferos iškilimo lygis būtų 7000-10000 pėdų emiau vandenyno paviršiaus. Tai rodo vandens dominavimą mūsų Žemės rutulyje. Išvadą, kad visa gyvybė kilo iš vandens, taip pat patvirtina paskutiniosios biologijos mokslų inios. Nepaisant fakto, kad protoplazma, pradinis gyvybė pagrindas, yra skysta ar pusiau skysta ir kad ji yra pastoviai kintančios, nestabilios būsenos, yra faktas, kad emės gyvūnų, tokie kaip ir stuburiniai gyvūnai, įskaitant ir mogų, embriologinėje istorijoje būna organų, kurie yra kaip uvų. Tai rodo jų pirminio arealo vandeninę kilmę. Protoplazmos sudėtyje yra ~80-85% vandens. 

[2692] Taip pat xvi. 15 ir išn. 2038. Kitaip ji drebėtų su jais: čia „jie“ reiškia grįimą prie „jų“ iš ankstesnės eilutės pabaigos, t.y. „Netikinčiuosius“. Tai gali būti monija bendrai, bet kreipimasis, nukreiptas į tuos, kurie nesuvokia ir nesupranta Alacho malonės, taip pat yra tinkamas: priversti juos įsisąmoninti faktą, kad tai Alacho puikiai organizuota apvaizda paprastai juos saugo nuo tokių kataklizmų kaip emės drebėjimai, tačiau kad jie gali būti akimirksniu sunaikinti u savo blogį, kaip buvo sunaikinti ‘Ä‚d ir Thamúd anksčiau jų. Kaip nurodyta išn. 2691, jei emės paviršius būtų sulygintas, jis visas atsidurtų po vandeniu, todėl tvirti kalnai yra papildomas saugumo šaltinis gyvybei, kuri išsivystė sausuminėse formose. Nors kalnai gali atrodyti neįveikiami barjerai, tačiau Alacho apvaizda suteikė plačias perėjas tarp jų, kad monės išgalėtų susisiekti. 

[2693] Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Tiesiogine prasme šie natūralūs kalnų keliai nukreipia mogų į kelius, kuriais jie turėtų keliauti. Metaforiškai šie nuostabūs Alacho apvaizdos pavyzdiai turėtų nukreipti monių mintis į tikrą Alacho vadovavimą gyvenime. 

[2694] Gerai apsaugotą skliautą: dangus sudaro skliautą, kuris yra saugus nuo nukritimo – jis taip pat sudaro didingą vaizdą ir Paslaptį, kurią mogus gali tik neymiai pasiekti.

[2695] Aš paymiu, priešingai nei daugelis vertėjų, kad plaukimo metafora suprantama originaliais odiais: kaip grau yra stebėti susimąsčius dangaus kūnus, plaukiančius per kosmosą (ar dangų) savo apvaliais kursais prieš mūsų akis!

[2696] Gyvenimas be mirties šioje planetoje nebuvo suteiktas nė vienam mogui, todėl Netikinčiųjų patyčios iš šventojo Pranašo buvo tuščios. Argi galėtų kuris nors iš jų išgyventi nemiręs vienokį ar kitokį laiką? Ar galėtų jie įvardinti ką nors, kuriam tai pavyko?

[2697] Taip pat iii. 185 ir išn. 149. Siela nemiršta, bet kada ji atsiskiria nuo kūno, kūnui mirštant, siela pajunta mirties skonį. Mūsų išbandomajame gyvenime šioje emėje mūsų dorumas ir tikėjimas yra mėginamas daugeliu dalykų: kai kurie yra patikrinami per katastrofas, o kai kurie – gerais šio gyvenimo dalykais. Jei mes įrodome savo tikrą charakterį, mes sėkmingai išlaikome išbandymą. Bet kokiu atveju visi privalo grįti pas Alachą, o tada mūsų gyvenimas bus įvertintas pagal jo tikrą vertę.

[2698] Pamaldiam mogui problema tarp neteisingo garbinimo ir tikro garbinimo yra labai svarbi. Skeptikams ir netikintiesiems tai yra tik juokas. Jie priima tai nerūpestingai ir šaiposi iš pamaldaus mogaus. Tai yra ne tik juokimasis iš jo, bet jie šventvagiškai mini Vieną Tikrą Dievą. Atsakymas į tai yra sekančioje eilutėje.

[2699] Skubėjimas yra įaugęs iki mogaus kaulų smegenų. Kai jam yra suteikiamas atokvėpis jo paties labui, tam, kad jis galėtų turėti papildomą šansą atgailauti ir grįti pas Alachą, jis nekantriai ir skeptiškai sako: „Parodyk Bausmę tuoj pat, kad aš galėčiau matyti, kad tai, ką sakai, yra tiesa!“ Deja, tai yra tikrai taip! Kada Bausmė iš tikro prisiartins ir jis ją pamatys, jis nebenorės jos pagreitinti. Jis norės daugiau laiko ir papildomo atidėjimo! Vargšė skubėjimo būtybė!

[2700] Jie nebūtų tokie neprotingi, jei tik jie suvoktų jų laukiančią baisią ateitį! Ugnis apsups juos iš visų pusių, ir jokia pagalba tada nebus įmanoma. Negi nėra geriausia jiems dabar atsigręti ir atgailauti? Bausmė gali ateiti pernelyg staigiai, kaip yra sakoma sekančioje eilutėje.

[2701] Tokia pat eilutė pasirodo vi. 10, kur iūrėkite išn. 843. „Tai, iš ko jie šaiposi dabar, bus tinkama galimybė juoktis iš jų atitinkamu laiku.“

[2702] „Alachas yra Gailestingiausias: jei, nepaisant didios Jo malonės, jūs esate tokie maištingi ir nedori, kad usitraukiate Jo Rūstybę, kas tada gali jus apsaugoti? Jo Rūstybė gali ugriūti jus bet kokiu laiku, naktį ar dieną.

[2703] Ashhaba: prisijungti kaip kompanionui: su ‘an ar min tai taip pat turi reikšmę apginti arba pasišalinti nuo ko nors. Pilna prasmė gali būti suprantama tik per ilgą parafrazę: „jie nėra tinkami būti minimi kartu su Mumis, nei jie gali būti apginti nuo Mūsų.“

[2704] ‘Umr arba ‘Umur‘: amius, karta, periodas, laikas, gyvenimas. Čia „periodas“ yra tinkamiausia, nes jis apima daug kartų, „tuos mones ir jų tėvus“.

[2705] Atskira reikšmė yra ta, kad Islamas palaipsniui sklido į vidų nuo atokių (socialine ir geografine prasme) sienų. Socialinis pakraštys buvo paprastesni monės, tokie kaip vergai ar vargšai. Geografinė uuomina yra į Mediną ir gentis atokiau Mekos centro. Išdidūs ir netikintys kuraišitai turėjo būti pasiekti paskutiniai, kada ratas palaipsniui vis siaurėjo ir siaurėjo. Bendra prasmė tinka visiems laikams. Alacho Tiesa pirmiausia pasklinda tarp neturtingųjų ir uimančių emesnes padėtis, tarp tų, kurių protai nėra suteršti išankstiniais nusistatymais dėl neteisingo išdidumo ar klaidingų inių, tačiau palaipsniui ji atkakliai supa, kol galiausiai paima viršų.

[2706] Pagal anglų patarlę: „niekas nėra tokie kurti kaip tie, kurie neišgirs“. Kada jie sąmoningai nesiklauso įspėjimo iš Maloningojo Alacho, kuris yra jų pačių labui, atsakomybė krenta jiems patiems. Tačiau jų bailumas sekančioje eilutėje yra parodytas jų elgesiu, kada pirmasis Rūstybės kvėptelėjimas juos pasiekia.

[2707] U menkiausią veiksmą, odį, mintį, motyvą ar pomėgį privalėsime atsiskaityti Alachui. Taip pat Brauningas („Rabbi Ben Ezra“):  ???

[2708] Seilo paodiškumas čia pranoksta pats save: jis verčia „ir bus pakankamai sąskaitininkų su mumis!“ Turima omenyje, jog kai Alachas atsiskaitinės, Jo atsiskaitymas bus tobulas: jame nebus jokių trūkumų, kaip gali būti emiškuose sąskaitininkuose, kuriems reikalinga kitų monių pagalba kai kuriuose atsiskaitymo reikaluose, kurių jie nesupranta dėl inių iš konkrečios srities, kurioje jie dirba, trūkumo. Alacho inios yra tobulos, todėl ir Jo teisingumas taip pat bus tobulas; nes Jis nesuklys atsiskaitydamas u neapčiuopiamiausius dalykus, kurie sąlygoja mūsų elgesį ir charakterį. Žiūrėkite paskutiniąją išnašą. Nėra jokio prieštaravimo tarp šito ir xviii. 104-105, kur yra sakoma, kad tuščių, t.y. paviršutiniškų veidmainiškų, darbų monėms nebus pridėta jokio svorio prie jų darbų. Iš tikro tai susiderina.

[2709] Taip pat ii. 53, išn. 68. kur yra aptarta Furqán reikšmė. Čia yra minimi trys Mozei ir Aaronui duoti dalykai: (1) Kriterijų sprendimui: tai visai gali būti nuostabūs Alacho gerumo ir šlovės įrodymai, kurių dėka jie nebeturėjo jokių abejonių dėl Alacho valios ir įsakymo; (2) Šviesą; tai buvo vidinis jų sielų nušvitimas, kylantis iš įkvėpimo; (3) Žinią, Knygą, originalią Mozės Knygą, kurią Aaronas kaip jo pavaduotojas taip pat naudodavo vesti jo monėms. 

[2710] Atkreipkite dėmesį į tris baimės rūšis, paminėtas xxi. 48-49. Taqwá yra baimė prieštarauti Alacho valiai; tai labai gimininga Jo meilei, nes mes bijome ugauti tuos, kuriuos mylime. To pasekmė yra tinkamas elgesys, tad tie, kurie turi šios baimės, yra „tie, kurie elgiasi tinkamai“. Toliau yra Khashyat , Alacho baimė, kad bijantis asmuo net ir slapčiausiose mintyse išlaikytų standartą, kurio Alachas iš jo pageidauja; tai taipogi yra dora, tačiau maesniu laipsniu nei Taqwá, kuri yra gimininga meilei. Trečia yra Teismo Dienos pasekmių baimė (ishfáq); ji taip pat gali vesti į dorumą, tačiau yra emesnio lygmens. Galbūt šios trys baimės atitinka paskutinės eilutės Kriterijų, Šviesą ir Žinią (arba įspėjimą). 

[2711] Čia yra Pranašas ir Knyga, aukštesni u Mozę ir jo Knygą. Ar ketinate atmesti jį ir ją?

[2712] Rushd: tinkamas elgesys, veiksmu atitinkantis Abraomui skirtu epitetu Hanif (patikimas arba tikras Tikėjime) išreikštą kokybę ii. 135 ir kitur.

[2713] Nuo to Abraomo vardas „Alacho draugas“ (Khalíl-ullah): iv. 125.

[2714] Nuorodų į Abraomą yra daugelyje vietų. Xix. 42-49 eilutėse buvo minimi jo santykiai su tėvu: problema buvo kaip doras mogus turėtų elgtis su savo tėvu, kada jo pareiga tėvui kertasi su jo pareiga Alachui. Čia problema yra tokia: kaip doras mogus turėtų elgtis su blogiu ir nugalėti jį; kaip jis turėtų kovoti prieš jį, ir, jei jis yra priverstas išgyventi persekiojimo ugnį, kaip jo tvirtumas usitarnauja Alacho Malonę ir kaip tikri sunkumai, į kuriuos jis buvo patekęs, tampa jo ramybe ir diaugsmu.

[2715] Abraomas velgė į gyvenimą rimtomis akimis, o jo monės priėmė tai lengvabūdiškai. Jis buvo atsidavęs Tiesai, o jie labiau rūpinosi protėvių papročiais. Konflikto metu jis atrodė esantis jų galioje, tačiau jis buvo bebaimis ir triumfavo Alacho Malone.

[2716] Dėl įvairių odių „sukūrimui“ iūrėkite išn. 120 iš ii. 117, kur fatara yra paaiškinta ir išdiferencijuota iš kitų panašios reikšmės odių.

[2717] Jis nori įtikinti juos dėl jų stabų bejėgiškumo. Jis to nedaro slapčia. Jis pasako jiems, kad jis ketina kaką daryti, kada tik jie išeis ir atgręš savo nugaras stabams, - tai tarsi sakyti, kad stabai yra priklausomi nuo jų rūpesčio ir dėmesio. Akivaizdu, kad mones tai pralinksmina ir jie nori pamatyti, ką jis padarys, todėl palieka jį vieną.

[2718] Jis suvaidino sceną, kad monės susigėstų dėl beprasmių stuobrių ir akmenų garbinimo. Jis paliko didiausią stabą nepaliestą, o kitus sudauė į gabalus, tarsi būtų vykusi kova tarp stabų ir didiausias sulauė kitus. Ar jie atsigręš į išlikusį stabą ir klaus jo, kaip visa tai nutiko?

[2719] Kalba skirtingos monių grupės. Tie, kurių nebuvo 57 eilutės Abraomo kalbos metu, klausia: „kas tai padarė?“ Tie, kurie tada buvo, iš karto įvardina jį. Tuoj po to buvo suburta formali monių taryba, o Abraomui pareikšti kaltinimai.

[2720] Jie paklausė jo formalaus klausimo. Jame nebuvo jokio paslaptingumo. Jis jau buvo atvirai grasinęs ką nors stabams padaryti. Be to, ten buvo monių, kurie buvo tai girdėję. Dabar jis tęsia savo ironiškas patyčias iš stabmeldių. „Jūs klausiate manęs! Kodėl neklausiate stabų? Negi neatrodo, kad šis didysis drauguis sudauė maesnius ginčo metu?“ Jei jie neklaustų stabų, jie pripaintų, kad stabai neturi pakankamai proto atsakyti! Šis argumentas yra išvystytas 64-67 eilutėse. Atkreipkite dėmesį, kad nors neteisingi garbintojai ir juokėsi iš jo įsitikinimo, jis atsilygina jiems negailestingu praktiniu pokštu, kuris tuo pačiu pakylėja Tiesą.

[2721] Abraomo kandi ironija palietė jų jautrią vietą. Ką jie galėjo pasakyti? Jie atsigręė vienas į kitą. Kai kurie jų galvojo, kad jis laimi ginčą. Jie nesiavėjo stabmeldyste ir tarė savo kompanionams, kad ginčytis su Abraomu yra beprasmiška. Jie visi susigėdę nuleido galvas. Tačiau netrukus jie pagalvojo, kad jie neišsigąs Abraomo ir priims jo odius tiesiogine prasme. Jie tarė: „Tu gerai inai, kad stabai nekalba!“ Tai buvo tiksliai tai, ko Abraomas norėjo, kad jie pasakytų. Tada jis sudavė galutinį smūgį! Žiūrėkite išn. 2723.

[2722] Paodiui: „jie persivertė per savo galvas“, kas gali reikšti metaforišką salto, t.y. jie atsitiesė po savo suvoktos gėdos dėl stabmeldystės ir pasiruošė tai išdiskutuoti su jaunuoliu Abraomu. Tačiau aš manau, kad didesnis svoris yra mano priimtai interpretacijai.

[2723] Kai tik jie pripaino, kad stabai negali kalbėti, Abraomas puolė į galutinę ataką: „Tad kodėl jūs garbinate bevertes bejėges būtybes?“ Po šito nelieka nieko kito kaip tik smurto argumentas, kurio jie griebėsi būdami galingoji pusė. „Sudeginkime jį ant stulpo“ yra lengvas šūkis! Tačiau ne Abraomas kentėjo, o jo persekiotojai (xxi. 70).

[2724] Ugnies prigimtis pagal visus fizinius gamtos dėsnius turi būti karšta. Ugnis tapo vėsia ir Abraomo saugumo priemone.

[2725] Ar mes galime suformuoti kokią nors idėją apie tą vietą, kur jis pergyveno deginimą ir karjeros etapą, kuriame tai įvyko? Jis gimė Čaldyso Ure, Eufrato emupyje, nuo kurios iki Persijos įlankos nėra nė šimto mylių. Tai buvo vienas monių civilizacijos lopšių. Čia nuo senų laikų buvo studijuojama astronomija, tad dominuojanti religijos forma buvo saulės, mėnulio ir vaigdių garbinimas. Abraomas sukilo prieš tai pakankamai jaunas, o jo argumentas yra minimas vi. 74-82. Jie taip pat turėjo stabų savo šventyklose. Galimas daiktas, kad stabai vaizdavo dangaus kūnus ir sparnuotas dangaus būtybes. Jis tebebuvo jaunuolis (xxi. 60), kada jis sudauė stabus. Tai buvo etapas nr. 2. Po šito jis buvo paymėtas kaip maištininkais ir persekiojamas. Galbūt praėjo keletas metų iki jo įmetimo į Ugnį (xxi. 68-69). Tradiciškai Ugnies incidentas yra siejamas su karaliumi, vadintu Nimrúd, apie kurį iūrėkite xi. 69, išn. 1565. Jei Nimrúd‘o sostinė buvo Asirijoje netoli Nainvės (vietos, esančios netoli dabartinio Mosulo), mes galime manyti, kad arba karalius valdė visą Mesopotamiją, arba kad Abraomas nuklajojo į šiaurę per Babiloniją į Asiriją. Tam, kad jo atsikratyti, buvo išgalvota įvairių gudrybių (xxi. 70), bet jis buvo išgelbėtas per Alacho malonę. Galutinis lūis įvyko, kada jis greičiausiai jau buvo brandaus amiaus vyras ir galėjo kalbėti savo tėvui su tam tikra autoritetu. Šis įvykis yra minimas xix. 41-48. Tada jis paliko savo protėvių emes ir vengdamas, Sirijos dykumos, atvyko į derlingas Sirijos ar  Aramo emes, o toliau ir į pietus iki Kanaano, kada ir atsitiko xi. 69-76 eilučių įvykis. Galime manyti, kad keletas metų po to jis su Išmaeliu pastatė Kaabą (ii. 124-129), o jo malda xiv. 35-41 taip pat gali būti siejama su šiuo laiku. Jo vizitas į Egiptą (Prad. xii. 10) Korane nėra minimas.

[2726] Kadangi jie negalėjo atsikratyti jo atvira bausme, jie mėgino slaptus planus, tačiau visada jų bandymai lugdavo. Tai ne jis pralaimėjo, o jie. Jis juos paliko, klestėjo ir tapo didių monių pirmtaku.

[2727] Aramo arba Sirijos emė, kuri platesnėje konotacijoje apima Kanaaną arba Palestiną. Sirija yra gerai drėkinama derlinga emė, turinti Viduremio jūros pakrantės ruoą, kuriame buvo įsikūrę ymiausi prekybiniai Tiro ir Sidono miestai. Jos populiacija yra labai mišri, kadangi ji nuo seniausių laikų buvo visų didiųjų Vakarų Azijos, Egipto ir Europos karalysčių ir imperijų interesų susikirtimo ašis. 

[2728] Náfilat turi daug reikšmių: (1) grobis; (2) papildomas darbas ar malda; (3) papildoma dovana; (4) anūkas. Čia yra tinkamos paskutinės dvi reikšmės. Abraomui ne tik buvo duotas sūnus senatvėje; jam buvo suteiktas ne tik Izaokas, bet keletas sūnų – vyriausieji buvo Išmaelis ir Izaokas, kurie susivienijo jį laidodami (Pradios xxv.9). Jis taip pat pamatė anūkų. Išmaelis yra specialiai minimas vėliau (xxi. 85) atskirai nuo Izaoko linijos dėl savo ypatingos reikšmės Islamui.

[2729] Iš šio fragmento gali būti trumpai pakartojama dvasinė pamoka. Doras mogus blogiui nedaro jokių kompromisų. Jei blogio šalininkai juokiasi iš jo, jis atsimoka jiems tuo pačiu, bet tvirtai laikosi savo principų. Jo tvirtumas sukelia sąmyšį tarp blogio pasekėjų. Jis atvirai skelbia jame esantį tikėjimą. Jie atvirai ir slapta bando jį sualoti ar nuudyti, bet Alachas apsaugo jį, tuo tarpu blogis ūva dėl savo paties nesaikingumo.

[2730] Loto monės buvo linkę į neapsakomas bjaurastis. Jo misija buvo pamokslauti jiems. Jis atsilaikė prieš Blogį, bet jie jį atmetė. Jie buvo nubausti, o jis ir jo pasekėjai – išgelbėti.

[2731] Nojaus data buvo daugybe šimtmečių ankstesnė nei Abraomo.

Nojaus amininkai buvo linkę į Netikėjimą, vargšų engimą ir tuščius ginčus. Jis atnešė jiems Alacho Žinią ir, būdamas tvirto tikėjimo, pastatė Arką, kuria jis ir jo pasekėjai buvo išgelbėti nuo Tvano, kai tuo tarpu nedorieji buvo nuskandinti. Žiūrėkite xi. 25-48.

[2732] Avis dėl piemens aplaidumo naktį pateko į dirbamą lauką (arba vynuogyną) ir suėdė jaunus augalus arba jų glenus ūglius, taip pridarydama alos, kuri galbūt siekė net vienerių metų derlių. Dovydas buvo karalius ir kaip teisėjas apsvarstė problemą taip rimtai, kad kaip kompensaciją u alą apdovanojo lauko savininką avimi. Dvylikos Stalų romėnų teisė tikriausiai būtų patvirtinusi tokį sprendimą. Tokiu pat principu buvo sukurta dabar jau nebenaudojama Deodando doktrina anglų teisėje. Jo sūnus Saliamonas, kuriam buvo dar tik 11 metų, sugalvojo geresnį sprendimą, kur bausmė labiau atitiko paeidimą. Žala buvo lauko ar vynuogyno vaisių praradimas – nuosavybės pagrindas nebuvo prarastas. Saliamonas siūlė, kad lauko ar vynuogyno savininkas neturėtų pasisavinti avies, o tik pasilaikyti ją tiek laiko, kiek pakaks kompensuoti tikrąją alą pienu, vilna, galbūt ir avies jaunikliais, o tada grąinti avį piemeniui. Dovydo nuopelnas buvo toks, kad jis priėmė siūlymą, nors jį ir pateikė maas berniukas. Saliamono nuopelnas buvo tas, kad jis atskyrė cirpus ir pajamas ir, nors buvo tik berniukas, nepasidrovėjo pateikti savo varianto tėvui. Tačiau abiem atvejais Alachas buvo Tas, Kuris įkvėpė tikrą teisingumo supratimą. Jis ten buvo ir liudijo tą problemą, kadangi Jis visada visur yra.

[2733] Visa, kas yra danguje ir emėje šlovina Alachą: xvii. 44, lvii. 1, xvi. 48-50. Netgi „griaustinis kartoja Jo šlovinimą“: xiii. 13. Visa gamta gieda šlovindama Alachą. Dovydas gieda savo Psalmėse, cxlviii. 7-10: „Šlovė Viešpačiui iš emės, jūs... kalnai ir visos kalvos; ...šliauiantys padarai ir skraidantys paukščiai!“ Visa gamta gieda Alacho šlovei unisonu su Dovydu, angelais ir Dievo monėmis. Taip pat xxxiv. 10 ir xxxviii. 18-19.

[2734] Šarvų gaminimas yra siejamas su Dovydu. Tai gynybiniai šarvai, todėl jų atradimas ir aprūpinimas jais yra siejamas su dorais darbais xxxiv. 10-11 eilutėse, priešingai nuo mirtinų ginklų, kuriuos mogus išranda dėl agresyvių tikslų. Iš tikrųjų bet koks kovojimas, išskyrus ginant dorumą, yra paprasčiausias „smurtas“.

[2735] Gera Dovydo veikla tada buvo: (1) jis buvo atviras pasimokyti išminties, kad ir iš kur ji būtų atėjusi; (2) jis unisonu su visa gamta giedojo šlovindamas Alachą; (3) jis padarė gynybinius šarvus. Visus šiuos dalykus jis padarė Alacho jam suteiktų sugebėjimų dėka, todėl u šiuos ir visus dalykus mes turime būti dėkingi Alachui.

[2736] Taip pat xxxiv. 12 ir xxxviii. 36-38. Tai interpretuojama, jog Saliamonas turėjo stebuklingų galių vėjams, jie paklusdavo jo įsakymui. Bet kuriuo atveju u viso to slypėjo ir slypi galia iš Alacho, Kuris suteikė mogui proto ir sugebėjimų, kurių dėka jis gali sutramdyti smarkesnes gamtos jėgas.

[2737] Neabejotinai į Palestiną, kurioje buvo Saliamono sostinė, nors jo įtaka tęsėsi į šiaurę Sirijoje.

[2738] Galiausiai tai buvo Alacho galia, Kuris suteikė jam išminties. Saliamonas sutramdė dinus Išmintimi.

[2739] Jobas (Ayúb) buvo klestintis mogus, tikintis Alachą, gyvenęs kakur šiaurės rytų Arabijos kampe. Jis patiria keletą didiulių nelaimių: jo galvijai umušami, jo tarnai nuudomi kardu, o jo šeima sugniudyta. Tačiau jis išlieka tvirtas tikėjime Alachu. Kita jo nelaimė – jis nuo galvos iki kojų yra nusėjamas šlykščiais skauduliais. Jis praranda dvasios ramybę ir prakeikia tą dieną, kada gimė. Jo netikri draugai ateina ir priskiria jo skausmą nuodėmei. Šie „Jobo guodėjai“ iš viso nėra jokie guodėjai, ir jis toliau netenka dvasinės pusiausvyros, bet Alachas grąina jam visas Savo malones, tad jis atgauna savo nuolankumą ir liaujasi save teisinęs. Jam yra sugrąinamas klestėjimas dvigubu kiekiu, nei jis turėjo anksčiau; jo brolija ir draugai sugrįta pas jį; jis turėjo naują šeimą iš septynių sūnų ir trijų skaisčių dukterų. Jis išgyveno iki gilios senatvės ir matė keturias palikuonių kartas. Visa tai yra urašyta Jobo knygoje Senajame Testamente. Iš visų hebrajų raštų, šis labiausiai priartėja prie arabiškų. Pasakojimas, pateikiamas Biblijiniuose šaltiniuose, ir juose projektuojamas Pranašo Jobo vaizdas aiškiai skiriasi nuo aptinkamo Korane ir Hadituose, kurie pristato jį kaip pranašą ir puikų orios kantrybės pavyzdį, tampantį didiu Alacho Pranašu, visada pasitikinčiu Juo ir Jo paadais. Niekas negali būti toliau nuo tiesos nei sakyti, kad jis prarado dvasios ramybę ar griebėsi keiksmų savo išbandymo metu.

[2740] Jobas yra nuolankumo, kantrybės ir tikėjimo Alachu pavyzdys. Su šiais ginklais jis kovojo prieš blogį ir jį įveikė.

[2741] Išmaelis yra paminėtas atskirai nuo linijos, kuri kilo per Izaoką (xxi. 72), kadangi jis buvo atskiros ir didingesnės Tautos pirmtakas. Jo kančios prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje (iūrėkite ii. 158, išn. 160). Jo tvirtas pastovumas ir paklusimas Alacho valiai buvo ypač pademonstruotas, kada jis usitarnavo „Aukos Alachui“ titulą (iūrėkite xix. 54, išn. 2506). Tai buvo ypatinga jo pastovumo ir kantrybės savybė.

[2742] Dėl Idrio iūrėkite xix. 56, išn. 2508. Gyvenime jis uėmė aukštą postą, bet tai jo neišpaikino. Jis buvo nuoširdus ir atsidavęs. Tai buvo jo ypatinga jo pastovumo ir kantrybės savybė.

[2743] Zul-kifl paodiui reikštų „turėtojas arba davėjas dvigubo atlygio ar dalies“; kitaip „tas, kuris naudoja dvigubo storumo apsiaustą“, - tai taip pat yra viena iš Kifl reikšmių. Komentatoriai neturi vieningos nuomonės, kas čia turima omenyje, kodėl toks vardas yra jam taikomas ir kokia prasmė yra jį įtraukti į vieną grupę su Išmaeliu ir Idriu dėl pastovumo ir kantrybės. Mano nuomone geriausias pasiūlymas yra pateiktas Karsten Nibūro knygoje „Reisebeschreibung nach Arabien“, Kopenhaga, 1778, ii. 264-266, kaip yra cituojama „Islamo enciklopedijoje“ prie „Dhul-Kifl“. Jis aplankė Mešadą ‘Ali Irake ir nedidelį miestuką, vadinamą Kefilu, pusiaukelėje tarp Najafo ir Hilos (Babilono). Kefil, pasak jo, yra arabiška Ezekielio forma. Tame miestelyje buvo Ezekielio šventykla. Žydai į jį  rengdavo piligrimines keliones.

Jei mes priimtume „Zul-kifl“ esant ne epitetu, bet arabiška „Ezekielio“ forma, tai šiam kontekstui tiktų. Ezekielis buvo pranašas Izraelyje, kuris po antros Nebuchanezaro Jeruzalės atakos (apie 599 pr. Kr.) buvo nublokštas į Babiloną. Jo knyga yra įtrauktą į Anglišką Bibliją (Senąjį Testamentą).  Jis buvo sulaikytas ir surakintas, įmestas į kalėjimą ir kurį laiką buvo netekęs ado (Ezekielio, iii. 25-26). Jis iškentė visa tai su kantrybe ir pastovumu bei toliau drąsiai peikė Izraelio bloguosius. Liepsnojančiame fragmente jis smerkia neteisingus vadovus aminos tiesos odiais: „Vargas Izraelio piemenims, kurie patys maitinasi! Argi piemenys neturėtų maitinti bandos? Jūs riebiai valgote ir rengiatės vilna, udote tuos, kurie turi būti maitinami: bet jūs nemaitinate bandos. Ligotų jūs nesustiprinote, nei pagydėte sergančius, nei sutvarstėte, kas buvo sulauytas...“ t.t. (Ezekielio, xxxiv. 2-4)

Zul-kiflas dar kartą yra paminėtas xxxviii. 48 kartu su Išmaeliu ir Elija.

[2744] Zun-nún, „Žuvies arba Banginio mogus“, yra Jonos (Yúnus) titulas, nes jis buvo prarytas didiulės Žuvies ar Banginio. Jis buvo pranašas, pakviestas įspėti asirų sostinę Ninevę. Dėl Ninevės iūrėkite x. 98, išn. 1478. Jo istorija yra papasakota xxxvii. 139-149. Kada monės nepaisė jo pirmojo įspėjimo, jis pasmerkė juos Alacho rūstybei. Tačiau jie atgailavo ir Alachas atleido jiems. Tuo tarpu Jona prauvo rūstybėje, netekęs drąsos po akivaizdios savo misijos nesėkmės. Jis turėjo išlikti baisiausiose aplinkybėse ir pasikliauti Alacho galia, nes Alachas turėjo galios tiek Ninevei, tiek ir Pasiuntiniui, kurį Jis atsiuntė į Ninevę. Jis išplaukė į jūrą, bet matyt jūreiviai išmetė jį lauk iš laivo audros metu kaip blogo enklo mogų. Jis buvo prarytas didiulės Žuvies (ar Banginio), bet tamsos gelmėse jis meldė Alacho ir pripaino savo silpnumą. „Tamsa“ gali būti interpretuojama tiek fizine, tiek ir dvasine prasme: fiziškai kaip nakties, audros ir Žuvies kūno tamsa; dvasiškai kaip jo sielos tamsa, jo nepaprastas sielvartas situacijoje, kurią jis pats sau usitraukė. Alachas Gailestingiausiasis jam atleido. Jis buvo išmestas į krantą. Jam buvo duota pastogė iš augalų, kuomet jis buvo psichiškai ir fiziškai nuvargęs. Jis buvo atgaivintas ir sustiprintas, o jo misijos darbas klestėjo. Taigi, jis įveikė visus savo nusivylimus atgaila ir Tikėjimu, ir Alachas priėmė jį. 

[2745] Žiūrėkite xix. 2-15 ir iii. 38-41. Zacharijas buvo kunigas; jie abu su mona buvo pamaldūs ir skrupulingai atlikdavo savo pareigas. Jie buvo seni ir neturėjo nė vieno sūnaus. Jis buvo susirūpinęs, bet ne tiek dėl vulgaraus troškimo turėti sūnų tam, kad pratęsti savo liniją, bet kiek dėl to, kad jis jautė, jog jo monės nebuvo nesavanaudiškai dievobaimingi ir kad nebus jokio nuoširdaus darbo Alachui, kol jis pats kieno nors neišmokys. Jam buvo duotas sūnus Yahyá (Jonas Krikštytojas), kuris papildė pamaldios šeimos reputaciją, nes jis yra vadinamas „kilniu, tyru ir pranašu“ (iii. 39). Visi trys – tėvas, motina ir sūnus – buvo verti vienas kito ir jie atrėmė blogį savo pamaldiu sekimu dorybės pavyzdiu.

[2746] „Aš maldauju ne asmeninio įpėdinio sau: visi dalykai grįta pas Tave, ir Tu esi geriausias iš paveldėtojų: bet aš nematau nė vieno aplink save, kas būtų pakankamas tęsti mano darbą tau; ar duosi man tokį, kurį aš galėčiau mokyti?“

[2747] Aslaha = pagerinti, suremontuoti, reformuoti, padaryti geresniu. Čia, su nuoroda į Zacharijo mona, reikšmė yra dvejopa: (1) jog jos nevaisingumas buvo pašalintas, kad ji galėtų tapti motina; ir (2) jos dvasinis kilnumas turėtų būti pakylėtas tampant Jono Krikštytojo motina; o netiesiogiai ir jo, tampant Jono tėvu.

[2748] Marija, Jėzaus motina. Skaistybė buvo jos ypatinga savybė: pagimdiusi nekalto prasidėjimo sūnų, ji ir Jėzus tapo stebuklu visoms tautoms. Tai buvo dorybė, su kuria jie (Marija ir Jėzus) atrėmė blogį.

[2749] Ummat: čia geriausia būtų versti Brolystė. „Bendruomenė“, „rasė“, „tauta“ ir „monės“ yra odiai, kurie reiškia kitas idėjas ir gan neatitinka „Ummat“. „Religija“ ir „Gyvenimo būdas“ yra išvestinės reikšmės, kurios gali būti naudojamos kituose fragmentuose, tačiau čia yra maiau tinkamos. Mūsų dėmesys buvo nukreiptas į labai skirtingų temperamentų ir dorybių mones, smarkiai besiskiriančius laiko, rasės, kalbos, aplinkos, istorijos, turimų atlikti darbų atvilgiu, bet sudarančius glaudia broliją kaip vyrai ir moterys, susieti aukščiausia tarnyste Alachui. Jie numato galutinę ir tobulą Islamo Brolystę.

[2750] Alacho Žinia buvo ir visada yra viena. Jo Pasiuntiniai traktavo ją kaip vieną. Žmonės, atėję vėliau, buvo siauresnių paiūrų ir pasinaudojo ankstesniais vardais, kas suskaldė Žinią ir Brolystę į nesutariančias stovyklas ir sektas.

[2751] Alachas atsilygina u kiekvieną dorumo veiksmą, netgi maytį: kada jis sujungiamas su nuoširdiu Tikėjimu Alachu, tai tampa tramplinu į vis aukštesnius dalykus. Jis niekada nepraūva.

[2752] Bet kada nedorumas pasiekia tokį laipsnį, jog nusileidia Alacho Rūstybė, kaip atsitiko Sodomai, padėtis tampa beviltiška. Dorieji būna įspėti ir išgelbėti prieš Rūstybei nusileidiant. Tačiau sunaikintieji negaus kitos progos, kadangi jie nepaisė visų ankstesnių šansų. Jie bus prikelti tik priartėjus Teismo Dienai.

[2753] Dėl Gogo ir Magogo iūrėkite xviii. 92, išn. 2439. Vardas reiškia laukines ir neabotas gentis, kurios sulauys savo utvaras ir pasklis po emę. Tai bus vienas iš artėjančio Teismo enklų.

[2754] Taip pat xiv. 42.

[2755] Galutinis Tiesos ir Melo įrodymas bus tai, kad Tiesa išliks ir pasieks savo, o tuo tarpu Melas bus sunaikintas. Taip pat ir monės, kurie garbino Tiesą, pasieks savo, tuo tarpu tie, kurie garbino Melą, bus tokioje Bausmės Ugnyje, kokią vargu ar prieš tai įsivaizdavo. Ten nebus nieko kito kaip tik apgailestavimai, dūsavimai ir dejonės. Šie nemalonūs garsai liesis visur.

[2756] Priešingai vargui tų, kurie atmetė Tiesą ir Dorą, laimė bus tiems, kurie tai priėmė. Gerieji neišgirs nė maiausio blogųjų dejonių garselio. Jų tikri sielų troškimai bus išpildyti – ne laikinai kaip šiame pasaulyje, bet amiams.

[2757] Teismas ir sąskaitų suvedimas bus didiulis Siaubas nusidėjėliams, tačiau doriesiems tai nesukels jokio sielvarto ar nerimo, bet viltį ir laimę, nes tada jie bus malonioje atmosferoje. Jie pamatys savo idealų išsipildymą susitikdami ir sveikindamiesi su angelais prieš patirdami aukščiausią Palaimą – Alacho Veido pamatymą.

[2758] Pasaulis – visata – kaip mes inome, bus suvyniotas kaip pergamento ritinys, nes jau bus atlikęs savo darbą. Jei Alachas sukūrė visą šitą pasaulį iš nieko, Jis gali sukurti visiškai naują dangų ir naują emę tokiu pagrindu, apie kurį mes nė netuokiame dabartiniame savo gyvenime. Jis taip padarys, nes toks yra Jo paadas.

[2759] Zabúr: Dovydo Psalmių Knyga. Dovydo vardas yra aiškiai paminėtas ryšium su Zabúr iv. 163 ir xvi..5 eilutėse, nors ten odiui yra vartojamas neymimasis artikelis kaip turint omeny Šventraščio Knygą. Žiūrėkite Psalmių xxv. 13, „jo sėkla paveldės emę“; xxxvii. 29, „romieji paveldės emę“ (cituota Jėzaus, Mt. v.3); xxxvii. 29, „dorieji paveldės emę.“

[2760] Toks pat paadas yra ir Penkiaknygėje, Išėjimo xxxii. 13.

[2761] Alacho Atskleidimo kulminacija yra Koranas, kuris patvirtina ankstesnius šventraščius, ištaiso klaidas, kurias monės įvedė juose, ir detaliai paaiškina daugybę dalykų visiems, kurie siekia tinkamai garbinti ir tarnauti Alachui – nepaisant to, ar paveldėjo jie ankstesnes Knygas („Knygos Žmonės“), ar ne. Tai universali Žinia.

[2762] Dabar nebelieka jokių klausimų dėl rasės ar tautos, dėl „išrinktosios tautos“ ar „Abraomo sėklos“, ar „Dovydo sėklos“, ar dėl Hindu Arya-varta, dėl ydų ar ne ydų, arabų ar ‘Ajam  (ne arabų), turkų ar tadikų, europiečių ar azijatų, baltųjų ar ne baltųjų; arijų, semitų, mongolų ar afrikiečių, amerikiečių, australų ar polineziečių. Principai universaliai tinka visiems monėms ir kitiems kūriniams, kurie turi kokią nors dvasinę atsakomybę.

[2763] „Ne tik mano Dievas, bet taip pat ir jūsų Dievas; nes yra tik Vienas Dievas, Visuotinis Viešpats, Kuris visus sukūrė, myli ir puoselėja.“

[2764] „Jei jūs nesuvokiate Žinios prasmės, aš bent jau atlikau savo pareigą. Aš perdaviau Gerų Žinių Doriesiems ir Perspėjimą Neteisingiesiems be jokių pirmenybių ar šališkumo, nė trupučio nesumaindamas tiesos, atvirai ir tiesiai visiems. Neklauskite manęs, kada gerosios Žinios ir įspėjimas išsipildys. Tai nuspręs Alachas, ne man ir ne jums tai inoti.“

[2765] Alacho Pasiuntinys atvirai ir bešališkai moko visus, kaip vykdyti Alacho Valią ir gyventi gerą gyvenimą. Jei kai kurie iš jų yra veidmainiai ir įsijungia į Ummat (Brolystę) dėl niekingų motyvų, o ne iš meilės Alachui, jų motyvus ir elgesį įvertins Alachas, o ne monės.

[2766] Taip pat klysta ir monės, kurie įsijungia į Brolystę dėl tyrų motyvų, tačiau jaučiasi įsieidę, kad tie, kurie jai nepriklauso, gyvena emišku atvilgiu geriau. Gali būti, kad trumpalaikis mėgavimasis šio pasaulio gėriais yra tik išmėginimas ir jie turėtų būti dėkingi, kad yra apsaugoti nuo pagundų.

[2767] Žiūrėkite xxi. 4, išn. 2666. Geresnė formuluotė yra „Sakyk“ liepiamojoje nuosakoje negu „jis (Pranašas) sakė (ar sako)“ tiesiogine nuosaka. Atkreipkite dėmesį, kad yra trys skirtingi dalykai, kuriuos Pranašas yra liepiamas pasakyti: (1)  109-111 eilučių teiginys, skirtas tiems, kurie nusigręia nuo Žinios; (2) malda, skirta Alachui pirmoje 112 eilutės dalyje; (3) 112 eilutės antroje dalyje Tikintiesiems duodamas netiesioginis patarimas. Aš paymėjau šias dalis kabutėmis.