[2770] Svarstomos rimtos problemos yra paymimos parodant, kokios siaubingos pasekmės bus tiems, kurie nepaklūsta Alacho Valiai. Siaubas bus tik tiems, kurie maištauja ir nepaklūsta: dorieji nuo jo nekentės, bet priešingai – bus diaugsmingai pasveikinti angelų (xxi. 103).

[2771] Trys metaforos yra panaudojamos nepaprastam siaubui, kurį sukels Baisioji Diena: (1) net ir didiausiame pavojuje jokio motina nepalieka kūdikio, laikomo prie savo krūtinės; tačiau taip nutiks šią Siaubingą Valandą; (2) besilaukianti motina nešioja naują gyvybę savyje su didiuliu pasididiavimu ir viltimi: tačiau siaubas tą „Valandą“ nustelbs viltį ir prigimties veikimas apsivers; (3) monės paprastai išlaiko savitvardą, išskyrus pasigėrę: čia jie ir be pasigėrimo pradės šėlti iš siaubo.

[2772] Netgi po įspėjimų yra tokių monių, kurie yra tokie kvailiai, jog nusigręia nuo Alacho, kuris sukūrė juos ir puoselėja juos Savo meile ir rūpesčiu; jie tampa esančiais u įstatymo ribų Jo Karalystėje, draugaujantys su šėtonu, kas yra maištas Alacho Karalystėje.

[2773] Jei jie tikrai turi abejonių dėl gyvenimo po mirties, jiems tereikia atkreipti dėmesį ar į savo pačių prigimtį, ar į aplink esančią gamtą. Koks nuostabus yra jų pačių fizinis augimas nuo negyvos mediagos iki sėklos, apvaisinto kiaušinėlio, embriono, vaiko, brandos ir mirties! Kaip jie gali abejoti, kad visų šių nuostabių jų gyvenimo stadijų Autorius gali duodi jiems kitokio pobūdio gyvenimą pasibaigus šiam gyvenimui? Arba, jei jie pavelgtų į išorinę gamtą, jie pamatytų negyvą ir skurdią emę bei Alacho tręšiančias liūtis, sugrąinančias ją į gyvybę, augimą ir groį įvairiose formose. Šio didio Groio reginio Kūrėjas neabejotinai gali sukurti dar kitokį ir naujesnį pasaulį.

[2774] Žmogaus fizinio augimo stadijos nuo nieko iki kol jis ubaigia šio gyvenimo ciklą yra apibūdinamos odiais, kurių tikslumas, grois ir visapusiškumas gali būti pilnai suprastas tik biologų. Paraleliai fiziniam augimui, gali būti suprantamas mogaus dvasinis augimas, - taip pat stadijomis ir pagal Alacho kūrybišką meistriškumą.

[2775] T.y., berniukams ar mergaitėms, graiems ar atstumiantiems vaikams, geriems ar maištingiems vaikams, ir t.t., įtraukiant nesuskaičiuojamas genetikos ir paveldimumo paslaptis.

[2776] Taip pat xvi. 70. Tame fragmente mūsų gyvenimo paslaptis buvo panaudota iliustruoti Alacho gausioms malonėms ir palankumui mums. Čia ji yra panaudota iliustruoti Alacho galiai suteikiant mums netgi didesnio paado ateities Gyvenimą.

[2777] Puikios gamtos fragmentas yra toks prasmingas, jog uoliausias studentas stebisi, kokia magija ir tiesa buvo perteikta per tiek nedaug odių. M.P. egiptiečių kolega prof. Gamravis (iūrėti M. P. išnašą šiame fragmente) tik išreiškė kiekvieno kruopštaus studijuojančio Koraną mogaus jausmus. „Prasmės subtilumas ir turtas“ yra iš tikrųjų nuostabūs.

[2778] Visi šie nuostabūs ir ryškūs gyvybės ir gamtos reginiai rodo į Realybę u jų, t.y. į Alachą. Jie us, bet Jis yra aminas.

[2779] Dėl „Apšvietimo Knygos“ iūrėkite iii. 184 ir išn. 490. Aš suprantu „inias“ čia kaip reiškiančias jų mogiškas inias ar intelektą, „vedimą“ kaip reiškiantį dievišką vedimą, tokį, kuris ateina iš Alacho, Alacho pranašų ar Alacho atskleidimo, o „Apšvietimo Knygą“ kaip reiškiančią fundamentalų vadovą į gerą elgesį, aiškias taisykles, nustatytas visose Sistemose padėti monėms gyventi gerus gyvenimus. „Apšvietimo Knyga“ gali reikšti atskleistą Knygą; tokiu atveju „Vedimas“ nurodytų dievišką vedimą per Alacho pranašą.

[2780] Kai kurie Komentatoriai mano, kad čia yra kalbama apie Abu Dialą, tačiau odiai yra visiškai bendrieji, - tokių monių pasitaiko visais laikais. Tas pats gali būti pasakyta apie 3 eilutę: Komentatoriai pateikia skubų nurodymą vien į Nadarą ibn Haritą. 

[2781] „Tai, ką tu kenti, yra tavo paties nuodėmingų darbų pasekmė; Alachas yra teisingas; Jis nėra neteisingas net ir menkiausiam Savo kūriniui.“

[2782] Tai yra monės, kurių dvasia nėra tvirta: jie turės tikėjimą, jei viskas gerai jiems klosis, bet kai tik jie yra išmėginami, jie pasirodo jo stokojantys. Jie yra kitokie nei veidmainiai: jų nuodėmė yra ne apgaulė ar dvigubas elgesys, o silpna dvasia, riboti sprendimo standartai pagal sėkmę, savanaudiškumas, kurie nieko neduoda, bet visko prašo, siauraprotiškumas, kuris nesugeba išlįsti u nereikšmingų kasdienių apmąstymų ribos – u „tiksliai suskaičiuotų maiau ar daugiau“ šio pasaulio gerų dalykų. Jiems nepasiseka abiejuose pasauliuose, o jų nesėkmė šiame pasaulyje yra akivaizdi kiekvienam stebėtojui.

[2783] Tokiems protams religija nereiškia aukšto stengimosi, pasiaukojimo kilniam tikslui, Alacho beribio pasaulio pripainimo, bet tik neymų nusileidimą formalizmui, galbūt dovaną stabui (realiam ar įsivaizduojamam), galbūt dalyvavimą garbinime, jei tam padaryti nekyla kokių nors trukdių! Jie garbina netikrus dievus, ir kuo daugiau jie garbina, tuo labiau klysta.

[2784] Toks klaidingas garbinimas ne visada yra neutralus, neatnešantis nei alos, nei gero. Galbūt ala ateina pirma, - ir nebūna jokios pagalbos iš Alacho. Tokie protai patys savaime yra demoralizuoti ir pasidarę netinkami pagalbai!

[2785] Alachas išpildo Savo paadus ir Jis turi galios įvykdyti Savo Valią ir Planą.

[2786] Šiek tiek skiriasi nuomonės dėl šios eilutės interpretacijos. Dauguma Komentatorių sutaria, kad įvardis „jis“ eilutės pradioje („nepadės jam“) ymi šventąjį Pranašą, ir kad „kas“ reiškia jo priešus, kurie norėjo matyti jį sunaikintą ir pašalintą iš jų darbų scenos. Ibn Abasas, kuriuo aš čia remiausi, ir kuriuo seka didiulis skaičius Komentatorių, interpretuoja tolimesnius sakinius tiesiogine teksto prasme. Laisvai parafrazavus, tai reikštų: „Jei Alacho Pasiuntinio sėkmė siutino jo priešus, tegul jie prisitvirtina virvę prie savo lubų ir pasikaria.“ Taip Samáa  yra perteikiama odiu „lubos“. Jei Samáa būtų perteikiama odiu „dangus“ (įprastinė reikšmė), parafrazė būtų tokia: „Jei Alacho Pasiuntinio priešus siutina pagalba, kurią jis gauna iš dangaus, tegul jie pritvirtina virvę prie dangaus ir pamato, ar jie gali tokiu būdu pagalbą atkirsti!“ – kitai odiais tariant, jie yra kvailiai, jei jie mano, jog gali sustabdyti Alacho pagalbą savo menkomis umačiomis!

[2787] Vietoje pinklių rezgimo prieš Alacho Pasiuntinį, Netikintieji turėtų pastebėti Aiškius Ženklus, kuriuos jis atnešė, bei paklusti ir sekti Vedimu, kuris ateina iš Alacho pagal įstatymus, kuriuos Jis nustatė pagal Savo šventą Valią ir Planą.

[2788] Dėl sabianų iūrėkite ii. 62, išn. 76. Jie taip pat yra minimi v. 72. Abiejuose tuose fragmentuose musulmonai yra minimi kartu su ydais, krikščionimis ir sabianai, kaip gaunantys Alacho apsaugą ir malonę. Čia, be keturių religijų, dar yra minimi magianai ir politeistai: nėra pasakyta, kad jie gaus Alacho Malonę, o tik kad Alachas teis tarp įvairių tikėjimo formų.

[2789] Tai vienintelė vieta Korane, kur yra minimi magianai (Majús). Jų kultas yra itin senas. Jie laikė Ugnį tyriausiu ir tauriausiu elementu, ir garbino ją kaip tinkamą Alacho simbolį. Jų gyvenamoji vieta buvo persų ir medianų aukštumos bei Mesopotamijos slėniai. Jų religija reformavo Zarduštas (neinoma tiksli data, apie 600 pr. Kr.). Jų šventraštis yra Zend-Avesta, Parsio biblija. Jie buvo „išminčiai iš rytų“, minimi Evangelijose.

[2790] Taip pat xxi. 79, išn. 2733. Visų sukurtų dalykų, gyvųjų ir negyvųjų, egzistencija priklauso nuo Alacho. Ši priklausomybė gali būti vertinama kaip jų Sajda arba nusilenkimas garbinant. Jų pati egzistencija byloja apie jų priklausomybę. Kaip gali jie būti garbinimo objektais? Dėl haqqa šioje eilutėje taip pat xv. 64, išn. 1990.

[2791] Taip pat xxii. 16. Ten argumentas buvo toks, kad tie, kurie veikia harmonijoje su Alacho įstatymu ir Valia, gaus savo atlygį, nes Alachas visada įvykdo Savo Planą. Čia yra paralelus argumentas: tie, kurie nepaklūsta Alacho Valiai, privalo kentėti skausmą ir gėdą, nes Alachas tikrai gali įvykdyti Savo Valią.

[2792] Du antagonistai: t.y., antagonistų grupės, - konkrečiai, Tikėjimo Žmonės, kurie išpaįsta savo Viešpatį ir siekia vykdyti Jo Valią, bei Žmonės, kurie neigia savo Viešpatį ir nepaiso Jo Valios.

[2793] Bausmė bus visa apimanti, o ne tik paviršutiniška.

[2794] Skaitykite tai kartu su sekančia eilute. Nebus jokio išsigelbėjimo nuo galutinės priteistos Bausmės po to, kai atgailos laikas praeis.

[2795] Xxii. 14 eilutėje buvo apibūdinta Dorųjų atpildas palyginant su prisitaikėlių ir tų, kurie garbina netikrus dievus (10-13): čia kalbama apie tuos, kurie buvo persekiojami, koneveikiami, neleidiami įengti į Ka‘bą ir netekę visko, kas padaro gyvenimą ramų, malonų ir patogų. Jiems atlygis yra apibūdinamas tokiu būdu, kuris panaikina šiuos vargus: prabangūs papuošalai (palyginti su namų ir nuosavybės netekimu), kalbos tyrumas (palyginti su gautu plūdimusi), Šlovės Viešpaties Kelias (palyginti su patirtu nuomiu ir pagieingu persekiojimu).

[2796] Visa tai buvo baisūs nusikaltimai, kuriuos pagonių gauja, turėdama valdią Mekoje, vykdė prieš Hijrat ir jos metu.

[2797] Mekos apylinkės buvo suteiktos Abraomui (ir jo sūnui Išmaeliui) garbinimo vietai, kuri turėjo būti tyra (be stabų, garbinimas skirtas Alachui, Vienam Tikram Dievui) ir universali, neudaryta kokiai nors Tautai ir Rasei.

[2798] Taip pat ii. 125. Atkreipti dėmesį, kad čia odis qámín („kurie atsistoja maldai“) pasirodo vietoje ‘ákifín (kurie naudoja ją kaip prieglobstį). Praktiškai reikšmė yra ta pati. Tie, kurie atvyksta į Ka‘bą prieglobsčiui, pasilieka ten kuriam laikui.  

[2799] Kada Piligriminė Kelionė buvo paskelbta, monės atvykdavo iš visų šalių, iš arti ar toli, pėsčiomis ar raiti. „Sublogęs kupranugaris“ , atkeliaujantis po varginančios kelionės per tolimus kalnų kelius, simbolizuoja keliavimo sunkumus, kurių Piligrimai nepaisydavo dėl pasaulietinės ir dvasinės naudos, minimos sekančioje eilutėje.

[2800] Yra naudos tiek šiam mūsų materialiam gyvenimui, tiek ir mūsų dvasiniam gyvenimui. Pirmosios rūšies naudingumas yra tai, kas sietina su socialiniais santykiais, kurie palaiko prekybą ir gilina inias. Antrosios rūšies naudingumas yra progos realizuoti kai kuriuos savo dvasinius troškimus per šventus ryšius, kurie siekia seniausius laikus. Abiems naudingumo rūšims gali būti priskiriamos galimybės, kurias Piligriminė Kelionė sudaro mūsų tarptautinės Brolijos stiprinimui.  

[2801]  Trys ypatingos Hajj dienos yra aštunta, devinta ir dešimta Zul-hijjah mėnesio dienos bei dvi ar trys vėlesnės Tashriq dienos: iūrėkite ritualus, paaiškintus ii. 197 eilutės išnašoje 217. Tačiau paprastai mes į terminą galime įtraukti pirmąsias dešimt Zul-hijjah dienų.

[2802] Didioji memorialinio Aukojimo diena (‘Id-ul-Adhhá) yra dešimtoji Zul-hijjah diena: tada paskerdiami gyvuliai yra skiriami maistui ir išdalinti vargšams.

[2803] Tafath –  ant mogaus kūno augantys dalykai, tokie kaip nagai, plaukai ir t.t., kurių neleidiama šalinti per Ihrám. Jie ali būti pašalinami dešimtą dieną, kada Hajj yra ubaigiama – tai yra ubaigimo ritualas.

[2804] Piligriminė kelionė yra ubaigiama atliekant šiuos ritualus. Piligrimas turėtų išlaikyti mintyse apsivalymą, įgytą atlikus savo piligriminę kelionę. Tada ateina galutinis Tawáf.

[2805] Pagrindiniai maisto draudimai yra ii. 173, v. 4-5 ir vi. 121, 138-146 eilutėse. Jie skirti sveikatai ir švarumui, bet labiausiai vengtinos bjaurastys yra klaidingo garbinimo ir netinkamos kalbos. Čia svarstomas dalykas yra maistas Piligriminės Kelionės metu. Galima valgyti leistiną mėsą, bet ne mediojamų paukščių ir vėrių. 

[2806] Kupina prasmės alegorija. Žmogus, kuris nupuola nuo Alacho, Vieno Tikro Dievo, garbinimo, yra kaip mogus, kuris krenta iš dangaus. Kai jis usiima klaidingais garbinimo objektais, tai yra lyg krentantį mogų ore pagautų paukščiai plėšrūnai. Tačiau klaidingi garbinimo objektai negali ilgam išlaikyti jo savo naguose. Staigus vėjo gūsis – Alacho Rūstybė – sukyla ir išplėšia jį, numeta į tolimą vietą – į ymiai tolimesnę vietą nei jis galėjo įsivaizduoti – į pragarą tų, kurie nepakluso Alachui.

[2807] Sha‘áir, simboliai, enklai, ymės, pagal kurias yra inoma, kad kakas priklauso tam tikrai monių grupei, pvz. vėliavos. Ii. 158 eilutėje odis buvo taikomas Safá ir Marwa: iūrėkite išn. 160. Čia jis, atrodo, yra taikomas aukojimo ritualams. Toks aukojimas yra simbolinis: jis turėtų rodyti atsidavimą ir širdies pamaldumą.

[2808] Juose: galvijuose arba gyvūnuose, paskirtuose aukojimui. Visiškai teisinga, kad jie yra naudingi mogui daugeliu aspektų, pvz., kupranugariai dykumų šalyse yra naudingi kaip jojami, nešuliniai ar pieną duodantys gyvūnai. Taip pat yra ir arklių ar galvijų atvilgiu. Kupranugariai ir galvijai taip pat yra tinkami mėsai, o kupranugario vilna gali būti suaudiama į audeklą; okos ir avys taip pat duoda pieno, mėsos ar vilnos. Tačiau jei jie yra panaudojami aukojimui, jie tampa simboliais, per kuriuos monės parodo, kad jie nori atiduoti dalį savo privilegijų vargingesnių brolių poreikių patenkinimui. 

[2809] Ilá = link, netoli. Tikrasis aukojimas yra atliekamas ne Ka‘boje, o Minoje, u penkių ar šešių mylių, kur Piligrimai įsikuria: iūrėkite ii. 197, išn. 217. Thumma = tada, pagaliau, galiausiai; t.y. tada, kai visi ritualai yra atlikti, Tawáf, Safá ir Marwa bei ‘Arafát. 

[2810] Tai yra tikrasis aukojimo tikslas – ne aukštesnių jėgų nuraminimas, nes Alachas yra Vienas ir Jis nesigėri mėsa ir krauju (xxii. 37), bet padėkos Alachui simbolis, pasidalinant mėsa su artimais monėmis. Iškilmingas Alacho vardo paminėjimas virš aukos yra esminė ritualo dalis.

[2811] Geros inios: t.y. Alacho Žinia, kad Jis priims mūsų pasiaukojimą artimųjų labui.

[2812] Čia yra paminimos kai kurios atsidavusių Alachui monių savybės didėjančia tvarka: (1) nuolankumas prieš Alachą padaro juos imliais, paruošia juos klausytis Alacho Žinios; (2) Alacho baimė, kuri yra artima meilei, paliečia jų širdis ir prasiskverbia į jų giliausias esatis; (3) jie nieko nebijo mirtingame gyvenime; jie kantriai ištveria savo išbandymus, jie nuolatos keliauja doros keliu; (4) jų meldimasis dabar nebėra formalumas, bet tikras ryšys su Alachu su tokiu pasikliovimu, kokį ištikimas tarnas jaučia būdamas malonaus ir mylinčio šeimininko akivaizdoje; ir (5) dėkingumas Alachui, parodomas praktiniais labdaros veiksmais visiems mus supantiems.

[2813] Žiūrėkite xxii. 33, išn. 2808. Tai, kas buvo išreikšta bendrais odiais, čia yra pritaikoma konkrečiai kupranugariams, vertingiausiems ir naudingiausiems Arabijos gyvūnams, kurių skerdimo aukojimui būdas skiriasi nuo analogiško maesnių gyvūnų skerdimo būdo: ypatingas tokio aukojimo odis yra Nahr (cviii. 2).

[2814] Prašyme, kaip ir labdaroje yra tam tikra etika. Nėra pritariama išdidiam ar įūliam prašymui, nors labdara ir apima visokį vargo palengvinimą – pelnytą ir nepelnytą. Tačiau į tuos, kurie prašo su nuolankumu ir kurie priima dovanas su dėkingumu ir pasitenkinimu, yra atkreipiamas ypatingas dėmesys. Labdara neturėtų būti duodama tam, kad pasirodyti arba atsikratyti įkyrių reikalavimų. Ji turėtų išsiaiškinti tikrus poreikius ir patenkinti juos.

[2815] Aukojimo esmė buvo paaiškinta 2810 išnašoje. Nė vienas neturėtų manyti, kad mėsa ar kraujas yra priimtini Vienam Tikram Dievui. Tai buvo pagonių išsigalvojimas, jog Alachas galėtų būti patenkintas kraujo atnaša. Tačiau Alachas priima mūsų širdių aukas, ir kaip tokios aukos simbolis yra reikalingas koks nors matomas atributas. Jis suteikė mums valdią prieš gyvuliškus kūrinius ir leido mums valgyti mėsą, bet tik jei mes ištariame Jo vardą atsakingo gyvybės atėmimo akto metu, nes be šio iškilmingo pasimeldimo, mes esame linkę umiršti gyvybės šventumą. Pasimeldimas mums primena, kad mūsų mintyse yra ne beprasmis iaurumas, o tik maisto poreikis. Dabar jei toliau mes atsisakome didiosios maisto dalies (kai kurie teologai nustato tris ketvirtadalius ar du trečdalius) mūsų skurdesnės brolijos labui iškilmingame susirinkime Haram apylinkėse (šventojoje teritorijoje), mūsų simboliniai aktai praktiškai išreiškia geranoriškumą, o tai yra dorybė, kurios siekiama išmokyti. Mes turėtume būti dėkingi Alachui u Jo vedimą šioje srityje, kurioje daugelis Tautų klydo, ir skelbti teisingą doktriną, kad dorumas ir labdara tarp monių išaugtų.

[2816] Keletas vertėjų neatkreipė dėmesio į tai, kad yuqátalúna (geriausiai patvirtintuose tekstuose) yra neveikiamosios rūšies; „prieš kuriuos karas yra kariaujamas“, - o ne „kurie griebiasi ginklo prieš netikinčiuosius“, kaip Seilas tai verčia. Sakinys „ir iš tiesų ...jų pagalbai“ yra įterptinis. 40 eilutė siejasi su „jie yra nuskriausti“. Skriauda yra nurodoma: „persekiojimo išvaryti iš savo namų, dėl jokios kitos prieasties negu kad jie garbino Vieną Tikrą Dievą.“ Tai pirmas atvejis, kada kovojimas – ginantis – buvo leistas. Todėl šis fragmentas neabejotinai priskiriamas Medinos laikotarpiui.

[2817] Leidimas doriems monėms kovoti prieš nuomius ir blogybes mylinčius mones buvo pilnai pagrįstas. Tačiau pateisinimas buvo ymiai didesnis tada, kada nedidelė musulmonų bendruomenė kovojo ne tik dėl savo išlikimo prieš Mekos kuraišitus, bet ir dėl Vieno Tikro Dievo Tikėjimo egzistavimo. Jie turėjo tokią pačią teisę būti Mekoje ir garbinti Ka‘aboje kaip ir kiti kuraišitai; tačiau jie buvo išvyti dėl savo Tikėjimo. Tai kenkė ne vieno kokio nors mogaus tikėjimui. Iš esmės tai apėmė visus ydų, krikščionių ar musulmonų garbinimus ir visus įsteigimus, paremtus pamaldiais ritualais.

[2818] ‘Aziz reiškia Aukštą valdioje, range, kilnume; Neprilygstamą; Kupiną galios ir didybės; Galintį priversti vykdyti Savo Valią. Paskutinis paymėjimas čia yra dominuojantis. 

[2819] „Gero reikalavimas ir blogo draudimas“ yra esminė musulmonų Ummah pareiga ir viena pagrindinių prieasčių, dėl kurių ji buvo iškelta. (Žiūrėkite iii. 104, 110; ix. 71, 111-112, xxii. 41).

[2820] Nieko naujo, jei Alacho Pranašas yra kaltinamas apsišaukimu. Taip buvo elgiamasi visais laikais; pvz., su Nojumi (vii. 64); su ‘Ád monių pranašu Hudu (vii. 66); su Thamúd monių pranašu Sálih (vii. 76); su Abraomu (xxi. 55); su Lotu  (vii. 82); su Medianos monių pranašu Shu‘aib (vii. 85) ir taip pat su Girios Kompanionų (xv. 78). Mozės atvejis yra paminėtas atskirai, nes jo monės išliko iki mūsų Pranašo laikų ir gyvuoja iki šiandienos ir danai maištavo prieš Mozę (ii. 49-61).

[2821] Ar jie buvo tokie patys kaip Girios Kompanionai? Žiūrėkite xv. 78, išn. 2000.

[2822] Mano Rūstybė jiems ir visiškas jų laimės apsivertimas kaip Jos pasekmė.

[2823] Stogai griuvo pirmiausia, o visa konstrukcija, sienos ir visa kita, nugriuvo iš paskos, kaip būna griuvėsiuose. Vieta buvo apversta aukštyn kojom.

[2824] Tokioje sausoje šalyje kaip Arabija šulinys yra gyvenančių, klestinčių gyventojų simbolis. Daugelis vietovardių reiškia „tokio ir tokio šulinys“, pvz. Bír ‘Alí, kaimas truputį piečiau Medinos, kuris yra pagarsėjęs savo geriamo vandens kokybe, arba Abyár Ibn Hassán, inoma sustojimo vieta kelyje iš Mekos į Mediną, apie 92 mylios nuo Medinos.

[2825] Žodis „širdis“ arabų kalboje reiškia tiek intelektinių sugebėjimo ir supratimo vietą, tiek ir jausmų ir emocijų vietą. Tie, kurie atmeta Alacho Žinią, gali turėti savo fizines akis ir ausis, bet jų širdys yra aklos ir kurčios. Jei jų supratimo sugebėjimai būtų veiklūs, negi jie nepamatytų Alacho Apvaizdos ir Alacho Rūstybės Ženklų gamtoje aplink juos, miestuose ir griuvėsiuose, jei jie keliauja protingai?

[2826] Jei Alachas duoda atsikvėpti, tie, kuriems atsikvėpimas yra suteikiamas, turi tikrą progą gailėtis ir pasitaisyti. Jis neapribos Savo atokvėpio paado. Bet kita vertus, Jis paadėjo pakviesti kiekvieną atsiskaityti u savo darbus, o tai apima teisingumą ir bausmę u nuodėmes. Šis paadas taip pat bus išpildytas. Kvaila yra bandyti jį paskubinti. Laikas pas Jį yra niekas. Mes skaičiuojame laiką savo reliatyviems apskaičiavimams. Jo egzistencija yra absoliuti, nesąlygota Laiko ir Vietos. Tai, ką mes vadiname tūkstančiu metų, Jam gali būti ne daugiau nei diena ar minutė.

[2827] Argumentas, pradėtas xxii. 45 eilutėje, dabar yra ubaigiamas.

[2828] Pasiuntinio pareiga yra perduoti įspėjimą nedoriesiems aiškiausiais odiais. į jo pareigą neįeina priversti juos, vertinti juos ar sukelti jiems Bausmę. Tai priklauso tik Alachui. Tačiau pats įspėjimas yra pilnas Malonės: nes jis suteikia aukščiausią viltį atgailaujančiam nusidėjėliui, kuris atsigręia ir ateina pas Alachą.

[2829] „Išlaikymas“ turi būti suprantamas platesne reikšme – tiek dvasinis, tiek ir intelektualinis bei fizinis. Atlygis u dorumą yra ymiai dosnesnis u bet kokį galimą nuopelną kūrinio, sekančio jo Kūrėjo Valia.

[2830] Ne jų galioje bus sulugdyti Alacho Planą; viskas, ką jie darys, tai tik vis labiau kris savo dvasinėje būklėje, vis giliau ir giliau į savo Pragarą.

[2831] Pranašai ir pasiuntiniai (skirtumas yra paaiškintas xix.51 eilutės 2503 išnašoje) yra tik monės. Jų veiksmai yra dori, o jų motyvai tyri. Tačiau sprendiant apie viską iš mogiško poiūrio taško, į jų galvas gali ateiti (iš Šėtono) mintis, kad būtų gera turėti valdios, turto ar įtakos u prisidėjimą prie Alacho tikslo arba kad gali būti gerai sutaikyti kokias nors grupuotes, kurios gali būti nesuderinamos. Iš tikro, Alacho Plane gali būti priešingai. Alachas per Savo malonę ir įkvėpimą panaikins bet kokias tokias neteisingas ar tuščias mintis bei patvirtins ir sustiprins Savo paties įsakymus, paskelbs Savo Valią per Savo Ženklus ar atskleidimus.

[2832] Šis sakinys ir panašus sakinys sekančios eilutės pabaigoje yra įterptiniai.

[2833] Jei kokia mintis ateina į mogaus protą, kuri nedera su Alacho Valia ir Planu, ji gali turėti du priešingus efektus: blogam protui ji yra išbandymas ir gundymas iš šėtono, bet Tikėjimą išmanančiam protui ji iš karto yra savaime smerktina ir tampa Tikėjimo stiprinimo priemone, suadinimas padvigubina pastangas paklusti Alacho Valiai.

[2834] Taip pat ii. 10. Aš suprantu „ligą širdyje“ kaip pirminę prakeikimo stadiją, kuri veda į stipresnę formą – „širdies kietumą“.

[2835] Paskutinis paskutiniosios eilutės sakinys buvo įterptinis. Traktuokite šį sakinį kaip paralelinį pirmam 53 eilutės sakiniui, „kad Jis galėtų padaryti“, ir t.t. Tuomet abu jie siejasi su „Alachas patvirtins (ir įtvirtins) Savo Ženklus“ 52 eilutėje. Žiūrėkite išn. 2833.

[2836] Bausmė u sąmoningą Tikėjimo atmetimą yra ta, kad taip besielgiantis asmuo uveria iš Alacho tekančios Malonės kanalus. Jis visada bus abejonių ir prietarų vergas, kol ateis toks laikas, kada nuo jo dvasinių akių nukris visas emiškas šydas. Tačiau tada nebebus laiko Atgailai: bus per vėlu pasinaudoti Alacho vedimu, duotu per Atskleidimą.

[2837] Tokia galia kaip Blogis, valdiusi tuos, kurie jai pasidavė (xvii. 62-64), tada bus dingusi, kadangi Šėtonui suteiktas atokvėpis bus pasibaigęs ir Alacho Karalystė įsigalės.

[2838] Rizq: išlaikymas, aprūpinimas. Aš čia teikiau pirmenybę antrajam odiui, nes po mirties mes apie rizq galime galvoti tik plačia metaforiška prasme, t.y., kaip apie visą aprūpinimą, reikalingą asmeniui pilnatviškam ir laimingam Ateities Gyvenimui, o taip pat ir, mano nuomonę, aprūpinimą jo išlaikytiniams bei artimiems ir brangiems monėms šiame gyvenime.

[2839] Kankinystė yra gyvybės aukojimas tarnaujant Alachui, todėl atlygis u ją yra dar didesnis nei u paprastą gerą gyvenimą. Kankinio nuodėmės yra atleidiamos pačiu kankinystės aktu, kuris reiškia tarnystę ir nusileidimą aukščiausia odio prasme. Alachas ino visą jo praeitą gyvenimą, bet susilaikys nuo jo kvietimo atsiskaityti u dalykus, kurie grietai turėtų įeiti į jo sąskaitą.

[2840] Paprastai musulmonams yra įsakyta kęsti alą su kantrybe ir geru atsilyginti u bloga (xxii. 96). Tačiau yra situacijų, kada mogiški jausmai paima viršų prieš mūsų išmintingus sprendimus arba kada, konfliktuojant ar kariaujant, mes atsilyginame „tokiu geru, kokį patys gauname“. Tokiu atveju mūsų atsiteisimas yra leistinas su sąlyga, jog mūsų daroma ala nėra didesnė u mūsų patirtąją. Po tokio atsiteisimo mes esame lygūs, tačiau jei kita pusė vėl elgiasi agresyviai ir perengia visas ribas mus puldama, mes gauname teisę į apsaugą iš Alacho nepaisant visų mūsų kalčių; nes Alachas yra Tas, Kuris sunaikina mūsų nuodėmes bei dar ir dar kartą atleidia.

[2841] Kai kuriems gali atrodyti keista ar netgi nesuderinama, kad Alachas būtų ir Gailestingas, ir Teisingas; kad Jis ir saugotų Jam atsidavusiuosius, tačiau tuo pačiu ir prašytų jų pasiaukojimo; kad jis ir lieptų jiems atsilyginti geru u blogą, tačiau tuo pačiu ir leistų atsiteisti esant tam tikriems apribojimams. Tačiau tokios mintys yra trumparegiškos. Negi jie nemato daugybės nesuderinamumų visoje Gyvybėje, visoje Gamtoje ir visoje Kūryboje? Kodėl, netgi tokiame paprastame fenomene kaip Naktis ir Diena viena pereina į kitą, ir niekas negali pasakyti, kada tiksliai viena prasideda, o kita baigiasi. Tačiau mes galime apytikriai matyti, kad viena duoda poilsį, o kita - aktyvumą, kad viena atskleidia vaigdėto dangaus groybę, o kita – saulės didybę. Nesuskaičiuojamu kiekiu būdu mes galime matyti Alacho išmintį ir nepakartojamą meistriškumą. Gamtoje yra ir tokių subtilių niuansų ir perėjimų, kuriuos mūsų intelektas vargiai gali perprasti. Žmonių gyvenimas ir monių santykiai yra dar sudėtingesni, ir tik vienas Alachas gali matyti subtilius skirtumus ir išgirsti visų Savo kūrinių garsus pasaulyje, kurį Tenisonas apibūdino kaip „kruvinų dantų ir nagų“.  

[2842] Kategoriškas konstruktas atkreipia dėmesį į faktą, kad Alachas yra vienintelė nuolatinė Realybė. Visa kita yra kaip šešėliai, kurie praeis.

[2843] Žiūrėkite išn. 2841. Mūsų tušti išsigalvojimai, nepagrįstos abejonės, kvailos subtilybės ir klaidingas garbinimas turėtų uleisti vietą pasitikėjimui ir tikėjimui viena ir vienintele Realybe.

[2844] Latíf, kaip Alacho vardas, yra taip sunkiai išreiškiamas odiais, kaip kad ir idėja, kurią jis siekia pristatyti, yra sunkiai mūsų protų suvokiama. Jis reiškia: (1) puikus, subtilus (pagrindine reikšme); (2) toks puikus ir subtilus, jog nepastebimas mogaus regėjimui; (3) toks tyras, jog nesuvokiamas; (4) su tokiu tobulu regėjimu, jog matantis ir suprantantis rafinuočiausius subtilumus ir paslaptis; (5) toks švelnus ir gailestingas, jog dovanojantis puikiausias dovanas; nepaprastai gailestingas ir suprantantis. Nr. 4 yra dominuojanti reikšmė čia ir xii. 100 eilutėje; Nr. 2 ir 3 – vi. 103 eilutėje; Nr. 5 – xlii. 19; tačiau kiekvienas reikšmės atspalvis privalo būti turimas omeny kiekvienu atveju, kaip papildomas faktorius dvasinėje melodijoje.

[2845] Kiekviena iš xxii. 61-63 paminėjo po dvi Alacho savybes ryšium su atitinkamos eilutės turiniu. Ši eilutė apibendrina visa argumentą, o dvi savybės, kuriomis ji pasibaigia, reziumuoja idėją, pagal kurią mes galime suprasti Alacho gerumą. Alacho meilingas švelnumas ir malonės nėra tokie kaip monių, kurie visi priklauso vieni nuo kitų ir danai tikisi gauti kakokio švelnumo ir pripainimo atgal mainais. Alachas yra aukščiau visų trūkumų ir niekaip nepriklauso nuo Savo kūrinių. Dėl šios prieasties Jo malonės turi ypatingą kokybę, kurios mes negalime apibūdinti, išskyrus dėkingai šlovindami Alachą. 

[2846] Žemė ir jūra buvo padarytos pavaldiomis mogui pagal Alacho įsakymą, kad mogus galėtų laisvai vystyti savo gyvenimą emėje.

[2847] Samáa reiškia (1) ką nors aukšto; (2) stogą, lubas; (3) dangų, dangaus skliautą; (4) debesį ar lietų. Mano nuomone, čia turima omenyje paskutinioji reikšmė, nors dauguma autoritetingų šaltinių perteikia ją tokiais odiais kaip „dangus“. Jei mes suprantame reikšmę kaip lietų, tada mes turime pilną trijų elementų, kuriuose mogus gyvena, vaizdą – emė, oras ir jūra. Lietus taip pat yra tinkamas minėti kartu su Alacho gerumu ir malone. Jis reguliuoja lietų mogaus naudai.

[2848] Ritualai ir ceremonijos gali atrodyti nereikšmingi dalykai palyginus su „svaresniais įstatymo reikalais“ bei su aukštesniais mogaus dvasinės prigimties poreikiais. Tačiau jie yra reikalingi socialinei ir religinei organizacijai, o jų efektas individui taip pat neturėtų būti niekinamas. Bet kuriuo atveju, kadangi jie yra matomi išoriniai simboliai, jie sukelia karščiausius ginčus. Tokie ginčai turi būti grietai smerkiami. Tai nereiškia, kad į mūsų ritualus ir ceremonijas reikia iūrėti pro pirštus. Jie Islame yra remiasi aukščiausiais mogaus socialiniais ir religiniais poreikiais, o jeigu mes esame įsitikinę, jog mes esame Teisingame Kelyje, mes turėtume kviesti visus prisijungti prie mūsų, nesileisdami į ginčus apie tokius dalykus.

[2849] „Jūs kivirčijatės apie dalykus, apie kuriuos jūs neturite jokių inių, nei kokio nors gilaus religinio jausmo. Visi jūsų elgesio šaltiniai yra atviri prieš Alachą, ir Jis teis jus.“

[2850] „Jūs ne tik būsite kaltinami dėl kelių, labai paprastų ritualų ir ceremonijų Islame: jūs, neišpaįstantys Islamo, neturite jokių ritualų ir ceremonijų, dėl kurių jūs esate susitarę, tiek kaip krikščionys ar kaip ydai, ar vieną palyginti su kitu.“

[2851] Mes, monės, galime tik pagalvoti apie inias, tiksliai ir visam laikui išsaugotas įrašo dėka. Alacho inios turi visas tobulo įrašo savybes. Be to, jos yra pilnutinės ir visapusės. Tai nėra sunku Jam, iš Kurio plaukia visos inios ir protas.

[2852] Kada paprastas blaivumas rodo klaidingo garbinimo absurdiškumą, kurio negrindia jokios inios, joks protas ar įgaliojimai (veikiau priešingai), kas gali padėti suklaidintiems kūriniams, kurie negerbia Alacho klaidingai garbindami?

[2853] Munkar: (1) atsisakymas priimti ką nors pasiūlyto; (2) ko nors išdėstyto ar nurodyto neigimas; (3) nepritarimo jausmas, aktyvus nenoras arba bjaurėjimasis.

[2854] Čia yra ironija. „Jūs manote, kad Alacho atskleidimai ir Ženklai yra jums nemalonūs! Bus kai kas dar nemalonesnio jums, jei jūs neatgailausite! Ką jūs pasakytumėte apie neišvengiamą Bausmę!“

[2855] Tiek stabai, tiek jų garbintojai yra varganos, kvailos ir silpnos būtybės!

[2856] Niekas negali iš tikro suvokti Alacho, kas nusileidia iki emų klaidingo garbinimo formų. Alachas turi visą galią. Jis pilnai gali įvykdyti kiekvieną Savo Valios ir Plano dalį. Jis yra aukščiau visų galioje ir kilnume. Taip pat xxii. 40, išn. 2818 dėl pilnos ‘Aziz reikšmės.

[2857] Žmonės yra pasirenkami kaip Pasiuntiniai eiliniams monėms; nes eiliniai monės negalės suprasti ir bendrauti su tokiomis rafinuotomis būtybėmis kaip angelai. Tačiau angelai yra siunčiami kaip Pasiuntiniai Alacho pasirinktiems pranašams kartas nuo karto perduoti Žinią. Abiem atvejais jie yra pasirenkami Alacho, pavaldūs Alacho Valiai ir neturėtų būti garbinami kaip dievai.

[2858] Kadangi Alachas atsivelgia į nuolankiausius Savo kūrinius ir išklauso jų maldas, Jis atsiunčia pasiuntinius mones iš jų pačių brolijos (iūrėkite paskutiniąją išnašą). Tokiems pasiuntiniams Jis per Savo angelus perduoda aukščiausias dvasines Tiesas.

[2859] Praėjęs ar būsimas laikas gali turėti tam tikros svarbos monėms. Jie gali ginčytis apie tai, kokia buvo pirmoji Žinia ir kokia yra paskutinioji Žinia. Alachui šis ankstesnė ar vėlesnio vykimo klausimas neturi jokios reikšmės. Visi klausimai galiausiai grįta pas Jį ir yra iš esmės nusprendiami. 

[2860] Klestėti: dvasine prasme tiek šiame, tiek ir Pomirtiniame gyvenimuose.

[2861] Kiek kovojimas yra susijęs su Jihád siaurąja prasme, iūrėkite išlygas ii. 190, išn. 204 ir ii. 191, išn. 205. Tačiau odiai yra tobulai bendri ir tinka visam teisingai ir nesavanaudiškam kovojimui u dvasinė gėrį.

[2862] Žydai buvo varomi daugybės apribojimų, o jų religija buvo rasinė. Krikščionybė, kokia ji buvo skelbiama pradioje, buvo atsiskyrėlių religija: „išparduok viską, ką turi“ (Morkaus x. 21); „negalvok apie rytdieną“ (Mato vi. 34). Islamas, koks jis buvo skelbiamas pradioje, suteikia laisvę ir pilną visokių mogaus sugebėjimų veikimą. Jis yra universalus ir tvirtina esantis prasidėjęs nuo Adomo: tėvas Abraomas yra paminėtas kaip didis Protėvis tų, tarp kurių Islamas buvo pirmiausia paskelbtas (ydų, krikščionių ir arabų).

[2863] Anksčiau: iūrėkite Abraomo maldą ii. 128 eilutėje. Šiame atskleidime: tiek šioje konkrečioje eilutėje, tiek ir kitose vietose.

[2864] Žiūrėkite ii. 143, išn. 143 ir 144. Kaip Pranašas yra vedlys ir pavyzdys mums, taip musulmonai turi būti pavyzdiais monijai. Geriausi Alacho Tiesos liudininkai yra tie, kurie rodo jos šviesą savo gyvenimuose.