[2865] Aflaha: pasiekti savo, klestėti, pasisekti, pasiekti savo tikslų arba įgyti išsigelbėjimą nuo širdgėlos bei viso blogio. Ši eilutė siejasi su 10 ir 11 eilutėmis. Sėkmė arba pergalė gali ateiti šiame pasaulyje, tačiau ateinančiame pasaulyje ji yra neabejotina ir ilgalaikė.

[2866] Nuolankumas dėl (1) jų savo pačių vertės suvokimo Alacho akivaizdoje, (2) dėl savo pačių galių ar jėgos, kol jiems nėra Alacho padedama, įvertinimo bei (3) dėl prašymų, su kuriais jie kreipiasi į Alachą.

[2867] Musulmonas privalo saugotis nuo bet kokios rūšies seksualinio piktnaudiavimo arba seksualinio iškrypimo. Nauja psichologija, siejama su Froido vardu, atsekė daug mūsų slaptų seksualinių motyvų. Visiems inoma, kad mūsų tobulėjimas arba degradacija gali būti nustatomas pagal mūsų slaptą seksualinių instinktų veikimą. Tačiau netgi natūralus ir leistinas usiėmimas seksu yra apribojamas santuokiniais ryšiais, kuriuose abiejų pusių teisės yra deramai reglamentuojamos ir palaikomos.

[2868] Tai yra labiau paaiškinta ir išplėtota iv. 25 eilutėje.

[2869] Patikėjimai gali būti akivaizdūs arba numanomi. Akivaizdūs patikėjimai yra tie, kur vienas mogus patiki nuosavybės arba paskiria pareigų kitam, kuriuo jis pasitiki, įvykdyti jas nedelsiant arba tam tikrais netikėtais atvejais, tokiais kaip mirtis. Numanomi patikėjimai kyla iš galios, padėties ar galimybės; pvz., karalius valdo savo karalystę, patikėtą Alacho, savo pavaldiniams. Išreikštų ir numanomų įsipareigojimų klausimas buvo aptartas v. 1 eilutės 682 išnašoje. įsipareigojimai sukuria pareigas. Akivaizdūs ir numanomi patikėjimai bei įsipareigojimai kartu apima visą pareigų lauką.

[2870] 2 eilutėje mes buvome nukreipti į nuolankumą ir nuoširdumą savo maldose. Čia mums yra pasakoma, koks reikalingas yra reguliaraus meldimosi įprotis mūsų dvasinei gerovei ir dvasiniam augimui, nes jis priartina mus prie Alacho ir taip reziumuoja septynių mūsų Tikėjimo vertybių aspektus: (1) nuolankumo; (2) tuštybės vengimo; (3) labdaros; (4) seksualinio tyrumo; (5) atsidavimo patikėjimams; (6) atsidavimo įsipareigojimams bei (7) nuoširdaus troškimo priartėti prie Alacho.

[2871] Taip pat xxi. 105, kur yra pasakyta, kad dorieji paveldės emę. Pirmoje šios Suros eilutėje yra minima galutinė sėkmė arba pergalė. Tiesa paims viršų netgi šioje emėje, tačiau kiekvienas doras individas gali to ir nepamatyti: tai gali būti jų įpėdinių ar perėmėjų laikais. Tačiau nėra abejonių, kas ateinančiame gyvenime kiekvienas mogus pamatys savo gyvenimo čia vaisius. Dorieji paveldės dangų, ta prasme, jog jie pasieks to po savo mirties čia.

[2872] Šiame graiame fragmente yra trumpai pakartojamas Alacho kūrybinis darbas mogaus atvilgiu tam, kad parodyti mogaus realią padėtį šiame gyvenime ir ateities tikrumą: į kurią jis buvo pasiųstas u savo atlygį 10-11 eilutėse. Dėl įvairių kūrimo etapų iūrėkite ii. 117 eilutės išnašoje. Čia mes nesame suinteresuoti anksčiausia stadija, pirmapradės materijos sukūrimu iš nieko. Kada neorganinė mediaga tampa organine, tai taip pat yra kūrybos procesas. Taip neorganinės emės sudedamosios dalys yra gyvosios materijos absorbuojamos per maistą, o gyvoji materija reprodukuoja save spermos pagalba. Ji patenka į kiaušinėlį, apvaisina jį ir kurį laiką saugiai guli motinos įsčiose. Pirmasis apvaisinto kiaušinėlio pasikeitimas yra į tam tikrą sustingusio kraujo gumuliuką; zigotos ląstelės auga besidalindamos; tada masė palaipsniui augant įgauna embriono formą. Iš gniutulo vystosi kaulai ir mėsa, organai ir nervų sistema. Kol kas mogaus augimas yra kaip gyvūno, tačiau toliau vyksta procesai, kurie pakeičia gyvūno kūdikį į mogaus kūdikį. Tai yra Alacho dvasios įkvėpimas į jį (xv. 29). Tai gali būti besitęsiantis procesas, paralelus fiziniam augimui. Vaikas gimsta; jis auga; jis sensta ir miršta; bet po mirties atsiverčia kitas individo puslapis. Mums šis svarbiausias puslapis yra primenamas trumpai pakartojant ankstesnes stadijas.

[2873] Augimas embriono stadijoje yra tylus ir nematomas. Vaisius motinos įsčiose yra apsaugotas kaip karalius rūmuose; jis yra stipriai įsitvirtinęs ir gauna motinos kūno apsaugą, nuo kurio priklauso jo paties augimas iki gimimo.

[2874] Iš paprasčiausio gyvūno dabar mogus tapo tikru mogumi.  Ar tai nėra savaime nuostabus Ženklas, kad iš sausų dulkių (turáb, xxii. 5) arba neorganinės mediagos yra padaroma protoplazma (drėgnas molis arba organinė mediaga); iš kurios išauga naujas gyvūnas; o iš šio savo ruotu išauga mogus su visais savo gabumais ir atsakomybėmis? Žmogus nešiojasi savyje Alacho išminties ir galios Ženklus, ir jis gali matyti juos kiekvieną dieną aplink jį esančiame pasaulyje.

[2875] Mūsų fizinė mirtis šiame mirtingame gyvenime yra tarsi pertrauka. Jei tai būtų visa ko pabaiga, mūsų gyvenimas taptų beprasmis. Mūsų pačių instinktai sako mums, kad taip būti negali, o Alachas utikrina mus, kad įvyks prikėlimas teismui.

[2876] Taráiq: paodiui ruoai, keliai, orbitos arba takai. Čia tai reiškia septynis dangus. Sekančiame sakinyje duodamas utikrinimas, kad Alachas rūpinasi mumis ir visais Savo Kūriniais, atkreipia mūsų dėmesį į Alacho gerumą, kuris yra vėliau iliustruojame tolimesnėse eilutėse. 

[2877] Alacho rūpinimasis Savo Kūriniais yra nenutrūkstantis. Keletas Jo rūpinimosi mūsų fizine gerove pavyzdių yra pateikiama 18-22 eilutėse, o dvasine gerove - 2-5 dalyse.

[2878] Paprastai lietus ateina gerai paskirstytas; jis įsisunkia į dirvoemį; drėgmė išlieka ilgam laikui visuose viršutiniuose grunto sluoksniuose; ji susigeria ir prasiskverbia per daugybę dirvoemio klodų ir formuoja fizinės geografijos struktūrą; sulaikančios viršutiniojo dirvoemio jėgos įgalina nuolat tekėti upes netgi ten, kur liūtys būna sezoninės ir lyja tik keletame mėnesių per metus (pvz. Indijoje). Kita forma, kuria vanduo atkeliauja iš dangaus pagal tinkamą matą, yra sniegas ir kruša: šie taip pat turi savo vietą atmosferos ir dirvoemio ekonomijoje. Jei aukštesniuose kalnų regionuose nebūtų sniego ir ledynų, kai kurios upės nebegalėtų gausiai tekėti. Ne ką maiau nuostabus nei vandens tiekimas yra ir jo nusausinimas. Jis įvairiais būdais grįta į jūrą bei atmosferą, o rūko ir debesų formavimasis pakartoja ciklą. Jei nebūtų vandens drenao, prasidėtų potvyniai ir upelkėjimai, kas nutinka, kada įprastiniai gamtos procesai yra laikinai sutrukdomi. Tas pats nutinka, kada lietus atkeliauja kitokiu nei tinkamas mastu. Šios nenormalios sąlygos taip pat turi savo kainą. Tačiau koks dėkingas turėtų būti mogus u Alacho dovanas nesibaigiančiuose gamtos procesuose tokiu milinišku mastu! 

[2879] Taip pat vii. 19 ir v. 69 eilutės 776 išnaša.

[2880] Arabijoje geriausi alyvmediai auga Sinajaus Kalno apylinkėse. Figmedis, alyvmedis, Sinajaus Kalnas ir šventasis Mekos miestas yra minimi kartu xcv. 1-3 eilutėse, kur mes aptarsime jų reikšmę. Alyvmedių aliejus yra medicininių tepalų sudedamoji dalis. Naudojamos gaminant maistą alyvuogės suteikia jam gardaus skonio. Taip pat xxiv. 35, kur alyvmedis yra pavadinama Palaimintuoju Mediu, bei 3000 išnaša.

[2881] ’Ibrat: pagrindinė veiksmaodio reikšmė yra „interpretuoti, arba išdėstyti, arba pamokyti“, kaip xii. 43 eilutėje; daiktavardis reiškia interpretaciją, pavyzdį arba Ženklą, kuris pamoko, kaip čia ir xvi. 66 eilutėje, arba įspėja, kaip iii. 13 eilutėje. Iš galvijų mes gauname pieno ir mėsos; taip pat iš jų odos mes gaminame odą batams, dirams, balnams bei panaudojame daugybėje kitų sričių; iš kupranugario ir avies vilnos mes audiame drobes, uuolaidas, kilimus ir t.t.; iš galvijų ragų mes gaminame taures, puošmenas ar darbo įnagius; be to, kupranugariai, arkliai, asilai, mulai ir pan. yra naudojami jojimui, nešuliams gabenti ar veimams tempti.

[2882] Paminėjus materialias dovanas, kurias mes gauname iš geros ir išmintingos Apvaizdos, mūsų dėmesys dabar yra nukreipiamas į Alacho Apvaizdą dvasiniuose reikaluose. Jis siunčia Mokytojus mokinti ir vesti mus. Nors iš jų būdavo šaipomasi, jie būdavo atmetami ir kaltinami melavimu ir savanaudiškumu, jie būdavo saugomi Alacho, o Alacho Tiesa galiausiai paimdavo viršų.   

[2883] „Žmonės“ čia yra beveik lygiareikšmiai „amininkams“.

[2884] Taip pat vii. 59. Bijoti Alacho reiškia gyventi dorus gyvenimus ir vengti blogio.

[2885] Jie visi priskiria jam neteisingus motyvus (kurie būtų vedę juos pačius) sakydami, kad jis bandė pamokslaudamas įrodyti savo paties asmeninį pranašumą prieš juos. Tada jie apkaltina jį meluojant, jog jis atnešęs Alacho inią. „Jei“, sako jie, „Alachas būtų norėjęs atsiųsti mums pasiuntinių, Jis būtų atsiuntęs angelus, o ne mogų kaip mes iš mūsų tarpo. Mūsų protėviai negarbino Vieno Dievo – kodėl turėtume mes?“

[2886] Aš manau, kad tai yra kitos jų grupės kalba. Jie galvojo, kad jis yra išprotėjęs ir kad geriausia palikti jį ramybėje. Jo beprotystė pasibaigs ir jis sulauks blogos pabaigos.

[2887] Taip pat xi. 35-48 eilutės ir jų išnašos (dėl viso šio fragmento).

[2888] Žiūrėkite xi. 40, išn. 1533.

[2889] Žiūrėkite xi. 40, išn. 1534.

[2890] Žiūrėkite xi. 40, išn. 1535.

[2891] Dėl istawá iūrėkite x. 3, išn. 1386. Čia reikšmė yra pakilęs į laivą, įlipęs.

[2892] Ši antra malda buvo įkvėpta, kada Tvanas nuslūgo ir atėjo laikas išlipti.

[2893] Nojaus amininkai turėjo visokių galimybių ir perspėjimų, tačiau jie atsisakė patikėti ir prauvo. Bet Alacho Tiesa išliko, persidavė į vėlesnes kartas. Negi monija nesupras?

[2894] Jei čia turimas omeny kuris nors konkretus pranašas, tai turėtų būti Hudas, kurio misija buvo ‘Ád monėms, arba Salijas, kurio misija buvo Thamúd monėms. Toks yra nuoseklumas po Nojaus 11 Suros 50-60 ir 61-68 eilutėse. Tačiau aš manau, kadangi vardas nėra minimas, mes turėtume suprasti tai kaip bendrą potvaninių pranašų tipą, kol vėliau mes prieiname Mozę ir Jėzų. Čia tikslas yra ne pakartoti istorijas, bet parodyti, kad nedorųjų pasipriešinimas yra visiškai nesvarbus Alacho šventos Tiesos triumfui.  

[2895] Tipaas siauro sibarito, kuris mėgaujasi gerais šio gyvenimo dalykais, neigia ateities gyvenimą ir pavydi kiekvienam, kuris drįsta praplėsti jo horizontą, čia yra apibūdinamas keliais meistriškais brūkštelėjimais. Jis bodisi bet kokiu rimtų dalykų paminėjimu, kurie yra u jo akiračio. Jis sako - koks čia gerumas kalbėti apie ateitį? Mėgaukimės dabartimi. Visa nauda yra dabartyje – visa praūtis yra ateityje.

[2896] Jie tarsi sakytų: „Nėra jokio ateities gyvenimo: tai, kad mes mirsime, yra neabejotina; tai, kad mes turime šį gyvenimą, yra neabejotina: kai kas miršta, kai kas gimsta, kai kas gyvena – ir taip ciklas tęsiasi: bet kaip gali mirusieji būti prikelti gyvenimui?“

[2897] „Jis yra tik kvailys ir išsigalvoja dalykus, kuriuos priskiria Alacho įkvėpimui! Mes esame pernelyg išmintingi, kad patikėtume tokiais dalykais!“

[2898] Žiūrėkite aukščiau, xxiii. 26. Kiekvienas pranašas būna šmeiiamas ir persekiojamas: jų istorija visada būna ta pati, tik skirtingai papasakota.

[2899] Kada Bausmė ateis, jie gailėsis, bet tuomet jau bus per vėlu.

[2900] Taip pat xi. 67, išn. 1563 ir 1561.

[2901] Guthá-un: nukritusių lapų šiukšlės arba ant srovės plūduriuojanti puta.

[2902] Jų buveinės buvo nušluotos. Visa, kas liko, tai tik miglota istorija apie jų egzistavimą, pasektas pasakojimas. Kur jų vardas išlieka, ne visada tai būna faktas, o tik simbolis visam tam, kas yra nestabilu ir laikina, - „parodyti moralui ir pagrainti pasakojimui“.

[2903] Mozės ir Aarono misija buvo dvejopa: (1) pas Faraoną ir jo dvariškius, kurie sulugo dėl egiptietiško išdidumo; (2) pas izraelitus, kuriems ant Sinajaus kalno buvo gautas įstatymas, bet jie pakartotinai maištavo prieš Alachą. Abiem atvejais buvo stebuklų („Aiškūs Ženklai“) ir kitokių įrodymų, kurie rodė, jog jie atėjo Alachui įsakius ir jog jie buvo įkvėpti Jo valdios.

[2904] Rasistinis išdidumas vertė egiptiečius sakyti: „Šie vyrai priklauso rasei, kuriuos mes laikome pajungtus kaip savo vergus: kaip mes galime juos priimti kaip Alacho pasiuntinius?“

[2905] Čia yra nurodoma antroji Mozės misijos dalis, vykusi pas izraelitus, kurią izraelitų tikėjimo stoka padarė neefektyvia. Žiūrėkite 2903 išnašą.

[2906] Nekaltas Jėzaus gimimas buvo stebuklas tiek jam, tiek jo motinai. Ji buvo nepagrįstai apkaltinta neskaistumu, bet jos vaikas Jėzus triumfuodamas apgynė ją savo paties stebuklais (xix. 27-33) ir savo gyvenimu parodė apkalbų apie jo motiną niekšiškumą.

[2907] Nereikia toli ieškoti vietos, kur motinai ir vaikui buvo suteiktas saugi pastogė. Tai yra nupasakota xix. 22-26. Tai buvo vieta, į kurią ji pasitraukė būti išgelbėta, kuomet laikas priartėjo. Ten augo vaisinga palmė, matyt aukštoje vietoje, po kuria tryško šaltinis. Ji pasitraukė į vienumą ir ilsėjosi ten su savo vaiku, kol išmušė jai laikas keliauti pas savo mones su savo vaiku.

[2908] Paodiui, „valgykite“. Žiūrėkite v. 69 eilutės 776 išnašą. Alacho pasiuntiniai nesidėjo asketais, bet dėkingai priimdavo visas Alacho dovanas. Jie išreikšdavo savo dėkingumą per savo dorus gyvenimus.

[2909] Taip pat xxi. 92-93. Visi pranašai sudaro vieną Broliją: jų inia yra viena, jų religija ir mokymas yra vienas; jie tarnauja Vienam Tikram Dievui, Kuris myli ir puoselėja juos; jie atlieka savo pareigą Jam ir tik Jam vienam.

[2910] Žmonės, kurie pradėjo naudotis pranašų vardais, nutraukė tą vienovę ir sukūrė sektas; ir kiekviena sekta diaugiasi savo siaura doktrina vietoje visuotinio Vienovės mokymo iš Alacho priėmimo. Tačiau ši sektiška sumaištis yra sukelta paties mogaus. Ji kurį laiką išliks, bet Tiesos ir Vienovės spinduliai galiausiai ją išsklaidys.

[2911] Žemiškas turtas, galia ir įtaka gali būti tik išmėginimai. Tegul jų turėtojai negalvoja, jog jie patys savaime yra tokie, daiktai kurie būtinai atneša jiems laimę.

[2912] Jų širdys yra kupinos nuolankumo Alachui ir baimės, kad jų labdara ar jų širdys nebus pakankamai geros, kad būtų priimtos prieš jų Viešpatį; nes jie yra neabejojamai įsitikinę ateities gyvenimu, kuriame jie stos prieš Teismą. Jie bijo dėl savo pačių vertingumo, bet jie viliasi Tikėjimu.

[2913] Taip pat ii. 286 ir išn. 339.

[2914] įrašas kalba aiškiai ir tiksliai parodo, ką kiekviena siela padarė ir galvojo bei ką ji iš tikro usitarnavo. Blogiausi sulauks visiško teisingumo. Geriausieji gaus ymiai daugiau negu nusipelnė: xxviii. 84.

[2915] Taip yra pasakyta apie Netikinčiuosius, kurie atmetė Tikėjimą ir diaugiasi šio pasaulio tuštybėmis. Nepaisydami Tiesos paskelbimo, jie abejoja ateities Gyvenimu ir Teismu.

[2916] Be Tikėjimo atmetimo, jie prieš save turi nuodėmingus darbus, kurių jie dėl paniekos Alacho Šviesai nesiliaus daryti tol, kol staiga nebus sustabdyti bausmei: tada gailėtis jau bus per vėlu!

[2917] Sámir: tas, kuris nemiega per naktį, kuris praleidia naktį plepėdami ar pasakodamiesi romantiškas istorijas – mėgstama Neišmanymo Dienų pramoga.

[2918] Jei jie apmąstytų, jie suprastų, jog Alacho Žinia monijai yra tokia sena kaip Adomas. Ji gera visiems laikams. Ji niekada nepasensta ir niekada nėra nauja.

[2919] Alachas yra tobulai Išmintingas ir Geras, o Jo visatos sandara remiasi tobulu Planu. Jei šios varganos, emos, savanaudės, neišmanančios būtybės būtų suplanavusios ją pagal savo širdių troškimus, tai būtų baisus pasaulis, pilnas sumaišties ir pagedimo. 

[2920] Tai yra paskutinis iš klausimų, prasidėjusių xxiii. 68 eilute, rodančių Netikinčiųjų prisiimtos pozicijos absurdiškumą. (1) Alacho Žinia yra sena kaip monija: kodėl jie vengia jos? (2) Jie inojo Pranašą esant teisingu ir doru: kodėl jie neigia jį? (3) Ar beprotybė yra pateikti karčią Tiesą jiems? (4) Ar Pranašas prašo kokio nors emiško atlygio iš jų? Jei ne, kodėl jie atmeta jo nesavanaudiškas pastangas dėl jų pačių labo?

[2921] Uuomina yra apie labai sunkų badmetį, siautusi Mekoje, kurio prieastimi Netikintieji laikė šventojo Pranašo buvimą tarp jų ir jo pamokslavimą prieš jų dievus. Kadangi tai yra Mekiečių Sura, tai minimas badmetis turi būti tas, kurį aprašė Ibn Kathír, kuris kilo aštuntais Misijos metais, apie ketverius metus prieš Hijra. Bukhhárí yra kalbėjęs ir apie badmetį po Hijra, tačiau tai buvo vėlesnis įvykis. 

[2922] Kai kurie komentatoriai mano, kad čia omenyje turimas Badro mūšis; jei taip, tai ši konkreti eilutė būtų iš Medinos periodo. Tačiau geriau yra suprasti ją kaip mininčią tą patį „vargą“ kaip ir prieš tai buvusioje eilutėje arba bausmes apskritai, kurių usispyrę nusidėjėliai nepriima kaip jiems duotų įspėjimų pataisyti savo kelius ir atgailaujant atsigręti į Alachą.

[2923] Taip pat vi. 44. Jei nedideli išbandymai dabartiniame gyvenime neatvers jų akių, gal dideliems pavyks? Deja, jie nedoriesiems sukels tik nevilties jausmą. Po Teismo prasidėjus galutinei Bausmei bus per vėlu gailėtis, ir neviltis bus jų vienintelė dalia.

[2924] Kaip ir kitur, „širdis“ yra suprantama kaip ir jausmų, ir proto vieta. „Visi būdai, kuriais galima gauti inių, priimti sprendimus ir plėtoti gerumą, yra jums suteikti Alacho. Jei jūs būtumėte dėkingi, panaudotumėte juos tarnystėje Jam, kuri pasireiškia jūsų tarnystėje savo artimiesiems. Tačiau vietoje to jūs ignoruojate šias dovanas, abejojate Alacho Apvaizda ir piktodiaujate prieš jį!“

[2925] Nakties ir Dienos keitimasis čia yra kaip simbolis visų naudingų Gamtos procesų, kuriuos Alachas teikia mogaus išorinio ir vidinio gyvenimo komfortui ir augimui.

[2926] Ir jie yra labiau kaltintini, kadangi jie gavo vėlesnį ir pilnesnį atskleidimą. Kodėl jie turėtų dabar remtis primityviomis savo protėvių idėjomis?

[2927] Jei jų argumentas yra toks, kad tokie dalykai apie ateities gyvenimą negali būti inomi arba įrodomi, jiems yra paminimi dalykai, kurie jau buvo inomi prieš juos. Apčiuopiami emės daiktai – ar gali jie sąlygoti savo tvarką ar valdymą be Galios, Jėgos ar Energijos esančios u jų? Jie pripains, kad yra tokia Galia, Jėga arba Energija. Mes vadiname ją Alachu. Ženkime ingsnį tolyn. Mes matome didingą Visatą danguje virš mūsų, kuri driekiasi be galo, be krašto, toliau u mūsų painimo ribų. Jie pripains jos egzistavimą ir jos didingumą. Mes prašome jų puoselėti pagarbumo jausmą u jos slypinčiai Galiai bei suvokti savo menkumą ir priklausomumą nuo tos Galios.

[2928] Taip pat ix. 129.

[2929] Žiūrėkite išn. 2927. „Jei ši didinga ir nuostabi Visata kelia jums pagarbią baimę, tai Galia u jos tikrai yra vertesnė jūsų pagarbios baimės, ypač jei jūs palyginsite savo priklausomumą ir jos priklausomumą nuo Jo.“

[2930] „Tvarka ir tikslo vienovė Visatoje liudija jos Kūrėjo sumanymo vienovę ir gerumą. Tad argi nėra gryna beprotystė vaikytis išsigalvojimų ir nesistengti suprasti ir paklusti Jo Valiai? Jūsų siekimas kito negu Alachas yra klydimas.“

[2931] Taip pat xvii. 42. Dievų gausumas yra intelektualiai neįrodomas, turint omeny Plano ir Tikslo vienovę Jo nuostabioje Visatoje.

[2932] Manyti jog Alachas turi sūnų ar šeimą, ar partnerių, ar kompanionų reiškia menkinti Alachą, Kuris yra ymiai aukščiau visų tokių santykių. Jis yra Vienas Tikras Dievas. Niekas negali būti sulyginamas su Juo.

[2933] Pirmiausia tai taikoma šventajam Pranašui. Jo vėlesnė Hijrat iš Mekos ir galutinis Mekos oligarchijos nugalėjimas pakankamai įrodo pranašystės išsipildymą. Tačiau bendrąją prasme tai tinka visiems. Mus moko., kad blogis bus nubaustas baisia bausme ne tik ateities gyvenime, bet ir šiame, kada jo taurė bus perpildyta ir pagal Alacho Planą ateis laikas bausmei. Jei jis turės ateiti, kol mes vis dar esame šio gyvenimo scenoje, mes esame kviečiami  melstis, kad nebūtume tada kompanijoje tų, kurie tokią bausmę usitraukė. Kitais odiais tariant, mes privalome vengti blogųjų visuomenės.

[2934] Ar monės blogai apie jus kalba, jūsų akivaizdoje ar u jūsų nugarų, ar jie daro bloga jums abiem būdais, viskas yra inoma Alachui. Ne jums bausti. Jums geriausia ne atsilyginti blogu, bet daryti tai, kas geriausiai atremia blogį. Du blogi nepadaro gero. Taip pat xli. 34, išn. 4504.

[2935] Tačiau bet kuriuo atveju, saugokitės blogio, o šito padaryti jūs negalite nesiekdami Alacho pagalbos ir apsaugos. Jūs ne tik privalote saugotis visokių blogių raginimų, bet ir saugotis jo artumo. Gali atsitikti taip, jog atsilyginant blogiu, arba per smalsumą suinoti, kas tas blogis yra, jūs patys galite panerti į blogį. Jūs turėtume vengti priartėjimo prie jo ar bet ko, kas priartina jį prie jūsų. Tame jūs turėtumėte ieškoti Alacho pagalbos.

[2936] Aš manau, jog ši eilutė siejasi su xxiii. 90 eilute. Nors Alachas skelbia Savo Tiesą visur, nedorieji tvirtai laikosi Melo, kol jie susiduria su Mirties realybe.

[2937] Arabų kalboje veiksmaodis junginiui „Sugrąink mane atgal“ yra daugiskaitinis, kuris verčiasi arba kaip (1) pabrėta forma, jei vienaskaita būtų pakartota, arba kaip (2) pagarbos daugiskaita, nors tokia daugiskaita paprastai nėra vartojama kreipiantis į Alachą, arba kaip (3) daugiskaita, nukreipta į angelus, po kreipimosi į Alachą junginiu „mano Viešpatie!“

[2938] Nedorieji prašys dar vieno šanso, bet tada jau bus per vėlu. Atgailos laikas jau bus praėjęs.

[2939] Jų prašymas nieko nereikš. Jie bus laikomi tuščiais pasiteisinimo odiais. Jie turėjo daugybę progų šiame gyvenime. Jie ne tik atmetė jas, bet netgi netikėjo Alachu ir neprašė Jo pagalbos.

[2940] Barzakh: atskyrimas, utvara arba barjeras; vieta arba būsena, kurioje monės bus po mirties prieš Teismą. Taip pat xxv. 53 ir lv. 20. U jų yra mirties barjeras, o prieš juos yra Barzakh, atskyrimas, rami būsena iki teismo.

[2941] Seni pasaulio santykiai tuomet bus nutrūkę. Kiekviena siela remsis savo pačios nuopelnais.

[2942] Geri ir blogi darbai bus pasverti vienas su kitu. Jei geri darbai paims viršų, siela pasieks faláh, t.y. klestėjimą, gerovę, palaimą arba išsigelbėjimą; jei priešingai, bus vargas ir Pragaro kančia.

[2943] Praūtis nereikš, jog jie mirs ir nieko daugiau nejaus: xiv. 17. Bausmė nieko nereikštų, jei nebūtų jokių pojūčių, o tik visiškas sunaikinimas.

[2944] T.y., jų veidai bus iškreipti kančios, o jų lūpos drebės, atverdamos dantis.

[2945] „Blogis mumyse nugalėjo mus; mūsų nelaimei mes pasidavėme blogiui ir paklydome.“ Jie pamiršo, kad pasidavimas blogiui buvo jų pačių sąmoningas pasirinkimas. 109-110 eilutėse jiems yra primenama, kaip jie šaipėsi iš dievobaimingų monių savo gyvenime emėje.

[2946] Nepaisydami Alacho Ženklų ir šaipydamiesi iš dievobaimingų monių emėje, jie neteko savo teisės maldauti malonės prieš Alacho Sostą.

[2947] Paodiui, „jie privertė jus pamiršti Mano Žinią“. Bedieviai buvo taip usiėmę dievobaimingųjų apkalbėjimu ir šaipymusi iš jų, jog patys dievobaimingieji tapo nesąmoninga prieastimi, dėl kurios bedieviai pamiršo Alacho paskelbtus įspėjimus tiems, kurie neiūri į Jo Ženklus rimtai. Taip blogis pats save praudo per tuos, kuriuos jis nori padaryti savo aukomis.

[2948] ???Hafs skaitymas yra „Qala“, „Jis pasakys“. Tai seka Kúfa Qiráat. Basra Qiráat skaito „Qul“, „Sakyk“. Esmė yra tik vienas iš gramatinių konstruktų. Žiūrėkite xxi. 4 eilutės 2666 išnašą.

[2949] Klausimas ir atsakymas apie Laiką reiškia du dalykus. (1) bedievių dėmesys yra nukreipiamas į ypač trumpą gyvenimo šiame pasaulyje trukmę palyginus su aminybe, su kuria jie susidūrė: jie priverčiami tai pamatyti ir suvokti, kaip jie klydo lygintinai vertindami dvasinius ir materialius dalykus. (2) Laikas, kokį mes jį dabar suvokiame, išnyks ir atrodys kaip smulkmena. Tai tik šio laikino išbandymo gyvenimo dalykas. Taip pat: Olos Kompanionų patirtis, xviii. 19.

[2950] Alacho Kūryba nėra be aukšto rimto tikslo. Ji nėra tuščia arba paprasčiausiam paaidimui ar pramogai. Kalbant apie mogų, aukščiausi padariniai jam priklauso nuo jo elgesio šiame gyvenime. „Gyvenimas yra tikras, gyvenimas yra rimtas/ Ir kapas nėra jo tikslas“, kaip tiksliai sako Longfellow. Todėl mes privalome uoliai surasti Alacho Tiesą, padrąsinti fakto, jog Alacho Tiesa iš neribotos Jo malonės taip pat mus suranda ir bando mus pasiekti.

[2951] Ne su niekuo kitu, kadangi Alachas yra Amina Realybė. Jei monės iš savo vaizduotės išsigalvoja kitų dievų, jiems bus šiukščiai atmerktos akys. Ir Alachas yra Viešpats, t.y. ir mūsų Puoselėtojas, ir mūsų Kūrėjas. Nepaisant visų mūsų trūkumų ir priešinimosi, Jis mums atleis, jei mes ateisime pas Jį ne per savo nuopelnus, o per Jo gailestingumą. 

[2952] Tas pats odis yra pavartotas apibūdinant kontrastą su Tikinčiaisiais pirmoje šios Suros eilutėje. Dorumas privalo laimėti, o visos priešingybės lugti. Taip argumento ratas yra ubaigiamas.