اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

 ABU HANIFOS TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS

Vertė: Linas Kondrotas (Abdur-Rahman)

Bismil-la hir-rahman nir-rahim

Vardan Allaho, maloningojo, gailestingojo.

Allaho Vieningumo (tauhido) pagrindas, ir teisingas tikėjimas, susideda iš to, kad sakoma: Aš tikiu į Allahą ir į Jo angelus, ir į jo knygas, ir jo pasiuntinius, ir prisikėlimą po mirties, ir kad likimo gėris ir blogis yra iš Allaho Aukščiausiojo. Aš taip pat tikiu į atsiskaitymą (hisab) ir svarstykles (mizan), rojų ir pragarą ir visa tai tiesa.

Allahas yra vienas, ne skaitmenine prasme, bet ta prasme kad jis neturi antrininko (Šarik) - "Sakyk: jis Allahas Vienas (Aahad), Allahas Amžinas ir Sau Užtenkantis (Samda), negimdo ar nepagimdytas ir nebuvo jam lygaus jokio daikto". Jis nėra panašus į nieką iš savo kūrinijos, nei kas nors iš kūrinijos yra panašus į Jį. Jis nesiliovė būti, ir jis nesiliauja būti, su savo Esmės (dhat) ir Veiksmų (sifat) atributais. Esmės atributai yra Gyvenimas (hayat), Galia (qudra), Žinojimas (`ilm), Kalbėjimas (kalam), Girdėjimas (sam`), Regėjimas (basar) ir Valia (irada). Jo veiksmų atributai yra Tvėrimas (taksliq), Maitinimas (tarziq), Sukėlimas (insha'), Naujos Pradžios Padarymas (ibda`), Kūrimas (san`).

Jis nesiliovė būti ir jis nesiliauja būti, su savo vardais ir atributais; ir nei vardai, nei atributai nėra sutverti (muhdath); Jis nesiliovė žinoti savo Žinojimu, ir Žinojimas yra Jo atributas amžinybėje; ir galingas savo Galia ir Galia yra Jo atributas amžinybėje; Jis visada kalbėjo savo Kalbėjimu ir Kalbėjimas yra Jo atributas amžinybėje; Jis visada buvo Tvėrėjas ir Tvėrimas yra Jo atributas amžinybėje.Jis nepaliaujamai buvo Veikėjas savo Veikimu ir Veikimas yra jo atributas amžinybėje. Jo atributai egzistavo amžinybėje ir nebuvo pavaldūs laikui ar sutverti (muhdatha va maksluqa); ir kas sako, kad jie sutverti, ar atsiradę laike, ir įpuola į abejonę šiuo klausimu, jis yra Allaho paneigėjas (kafir). 

Koranas yra Allaho Žodis, užrašytas knygose (masahif), saugomas širdyse, recituojamas liežuviu ir apreikštas (munzal) Pranašui (sal-al-llahu `alaihi va sal-lam). Mūsų Korano ištarimas yra sutvertas, ir mūsų Korano užrašymas yra sutvertas, ir mūsų jo skaitymas yra sutvertas, bet pats Koranas nesutvertas.

Tai, ką Allahas paminėjo Korane, kaip pasakojimą apie Mozę ir kitus pranašus ir apie Fir`auną ir Iblisą - visa tai yra Allaho Žodis, kuriuo jis pranešė apie juos ir Allaho Žodis yra nesutvertas, o Mozės ir kitų tvarinių kalbėjimas - sutvertas; būtent Koranas yra Allaho Žodis - jis yra pradėtas laike (qadim), o ne jų(t.y. Mozės ir kitų) kalbėjimas. Ir Mozė girdėjo Allaho žodį, kaip Allahas pasakė (Šv.Korane): "ir kalbėjo Allahas į Mozę kalbėjimu". Ir tai Allahas buvo Kalbėtoju, o Mozė nekalbėjo. Allahas buvo Tvėrėju amžinybėje (Azal) ir "nėra tokio daikto kaip Jis ir Jis - Girdintis, Regintis". Kada Allahas kalbėjo į Mozę, jis kalbėjo į jį savo Kalbėjimu, kuris yra Jo atributas amžinybėje. Visi Jo atributai - skirtingi nuo tvarinių atributų: Žinojimas - ne toks, kaip mūsų žinojimas, Galia - ne tokia kaip mūsų galia, Regėjimas - ne toks kaip mūsų regėjimas, Girdėjimas - ne toks kaip mūsų girdėjimas, ir Kalbėjimas - ne toks kaip mūsų kalbėjimas. Mes kalbame kalbos padargais ir raidėmis/garsais (huruf), o Allahas kalba be padargų ir be garsų; garsai yra sutverti, o Allaho Kalbėjimas - nesutvertas; Jis - Daiktas, ne toks kaip daiktai; ir žodžio "Daiktas" prasmė - jo [buvimo] patvirtinimas, nepriskiriant jam kūno, nei substancijos (javhar), nei egzistavimo (`arad); jis neturi nei ribos (hadd), nei priešingybės (didd), nei analogo (nidd), nei panašumo (misl). Jis turi Veidą (vajh), Ranką (kad) ir Savastį (nafas), kaip paminėjo Allahas Korane, ir tai ką jis paminėjo Korane apie savo Veidą, Ranką ir Savastį, yra Jo atributai neklausiant "kaip?" ir nesakoma kad Jo Ranka yra Jo Galia ar Jo Malonė (ni`ma), kadangi tai būtų atributų paneigimas, kurio laikosi kadaritų ir mutazilitų sektos, bet Jo ranka yra jo atributas neklausiant "kaip?". Jo Rūstybė (gazab) ir Jo Pasitenkinimas (rida) yra du Jo iš jo atributų neklausiant "kaip?".

Allahas sukūrė daiktus ne iš materijos (t.y. iš nieko), ir Jis žinojo amžinybėje visus daiktus, dar prieš jiems įgyjant būtį. Allahas juos apibrėžė (qadara) ir nulėmė savo sprendimu (qada). Be jo Noro (masih'a), Žinojimo (`ilm), Lemties (qada), Apibrėžimo (qadar) ir Užrašymo Saugomoje Lentoje (lauh al-mahfuz) nieko neatsirado nei šiame pasaulyje (dunya) nei Aname Pasaulyje (aksira). Tačiau šis užrašymas buvo apibūdinimas (vasf), o ne sprendimas (hukm). Lemtis, Apibrėžimas ir Noras yra amžinybėje esantys atributai, neklausiant "kaip?". Allahas žino neegzistuojantį daiktą (ma`dum) jam dar esant neegzistavimo būvyje (fi hal `Adam), ir žino jį, kaip jis būva, kada suteikia jam būtį, ir žino koks jis bus egzistuojantis būties būvyje (fi hal vudžud) ir žino koks bus jo išnykimas (fana'). Allahas žino stovintįjį stovėjimo būvyje, ir kada jis atsisėda, žino jį sėdintį sėdėjimo būvyje, tačiau jo Žinojimas nuo to nesikeičia, ir joks Jo Žinojimas neatsiranda laike, tačiau pats pokytis ir skirtumas tvariniuose atsiranda laike.

Allahas sutvėrė kūrinius laisvus nuo netikėjimo ir tikėjimo, po to kreipėsi į juos, duodamas jiems nurodymus ir draudimus. Ir netikėjimas priklauso tam, kas netikėjo veiksmu ir paneigimu bei tiesos atmetimu, dėl to, kad Allahas juos apleido. Tas, kas tikėjo, tikėjo veiksmu, teigimu (iqrar) ir tiesos patvirtinimu, dėka Allaho sutvirtinimo (taufiq) ir pagalbos (nasr). Ir jis išėmė iš  Adomo strėnų šonkaulį dalelių (dharr) pavidalu ir padarė iš jo žmones, turinčius protą (`uqala') ir kreipėsi į juos, įsakydamas tikėti ir uždrausdamas netikėti. Jie pripažino Jo Viešpatystę, ir tai buvo jų tikėjimas. Jie gimsta su šia prigimtimi; tas, kas po to netikėjo, pakeitė ir iškreipė savo prigimtį, o kas tikėjo ir priėmė tiesą – ją sutvirtino ir suteikė jai tęstinumą. Niekas iš kūrinijos nėra priverčiamas tikėti ir netikėti; niekas nebuvo sutvertas tikinčiuoju ar netikinčiuoju, bet visi buvo suverti asmenimis. Tikėjimas ir netikėjimas yra (Allaho) vergų veiksmai. Allahas žino netikintįjį, jam esant netikėjimo būvyje, ir jei jis patiki po to žino jį tikinčiuoju tikėjimo būvyje, bet jo Žinojime ir atributuose neįvyksta jokio pokyčio.

Visi Allaho vergų veiksmai, tiek susiję su judėjimu tiek su būtimi, yra jų realiai įgyti. Allahas juos(veiksmus) sutveria, ir jie visi atsiranda Jo Noru, Žinojimu, Lemtimi ir Apibrėžimu. Visi paklusnumo Allahui veiksmai (ta`at) tampa privalomi Jo Įsakymu ('amr), Jo Meile (mahabba), Jo Pasitenkinimu(rida), Jo Žinojimu, Jo Noru, Jo Lemtimi ir Jo Apibrėžimu. O visi neklusnumo veiksmai – Jo Žinojimu, Jo Noru, Jo Lemtimi ir Jo Apibrėžimu, bet ne Jo Meile (mahabba), Jo Pasitenkinimu (rida) ar Jo Įsakymu.

Visi pranašai (SAS) buvo švarūs nuo visų didelių ir mažų nuodėmių, nuo netikėjimo ir nuo bjaurių dalykų, bet jie darė suklydimų ir klaidų. Muhamedas yra Allaho numylėtinis, vergas, pasiuntinys ir pranašas, švarus ir tyras, kuris niekada negarbino stabų ir nepriskyrė Allahui partnerių nė vieną akimirką, ir niekada nepadarė nei didelės, nei mažos nuodėmės. Tobuliausias žmogus po Pranašo yra Abu Bakras Siddikas (Teisusis), po to Umaras bin al-Chatabas al-Farukas, po to Usman bin Affanas dviejų šviesų savininkas (dviejų Pranašo dukterų Hmm Kulsum ir Ruqayya vyras) ir Ali bin Abu Talibas al-Murtaza (Trokštamasis, Geidžiamasis - pas.t), tegul Allaho malonė būna su jais visais, pamaldžiais, tvirtais Tiesoje, esantiems su Tiesa, ir mes laikome juos visus artimais draugais ir globėjais (auliya). Visus Pranašo bendražygius minime tik geru žodžiu.

Mes neapšaukiame jokio musulmono netikinčiuoju dėl jokios jo nuodėmės, net jei ir būtų didžioji nuodėmė, jeigu jis nelaiko šios nuodėmės leistinu dalyku, ir tada jis nenustoja nešioti tikėjimo vardo, ir mes tebevadinime jį tikinčiu iš tikrųjų. Tikintysis gali būti nusidėjėliu, nebūdamas netikinčiu.

Ir chuffų (odinių kojinių) perbraukimas drėgna ranka(apsiplovimo metu) yra suna ir taravih malda Ramadano mėnesį - suna. Yra leistina malda, kuriai vadovauja tiek dorybingas, tiek ir nusidėjėlis Imamas. Mes nesakome, kad nuodėmė nekenkia tikinčiajam, nesakome, kad jis neįžengs į Pragaro ugnį, bet taip pat nesakome, kad jis ten išbus amžinai, net jei jis ir buvo nusidėjėliu, kada išėjo iš šio pasaulio būdamas tikinčiuoju.

Mes nesakome, kad mūsų geri darbai bus priimti, ir kad mūsų nuodėmės bus atleistos, kaip sako murdžitai, bet sakome, kad kas padarė gerą darbą su visomis privalomomis jo sąlygomis, be trūkumų, kurie jį anuliuoja ir be prasmių, kurios padaro jį negaliojančiu, ir jeigu šis darbas nėra anuliuojamas vėlesnio netikėjimo ir atsimetimo (ridda) iki kol jis išeina iš šio pasaulio tikinčiuoju, Allahas nepradangins jo darbo, bet jį priims iš jo ir suteiks atlygį už jį. Jeigu žmogus turėjo kokių nors nuodėmių, išskyrus netikėjimą (kufr) ir partnerių priskyrimą Allahui (Širk), ir už jas neatgailavo iki kol numirė, būdamas tikinčiuoju, tai priklausys nuo Allaho Noro: jei Allahas norės, nubaus jį už tai pragaro ugnimi, o jei norės - dovanos bausmę ir visai nebaus jo pragaro ugnimi. Veidmainiavimas, jei jis pasitaiko, atliekant bet kurį iš darbų, anuliuoja atlygį už jį, ir taip pat pasididžiavimas.

Ženklai ir stebuklai (ayat), Pranašams suteikti antgamtiniai gabumai (karamat) - šventiesiems (auliya) yra tiesa, o tie, kurie atsitinka su Allaho priešais, tokiais kaip Iblisas, Fir`aunas ar Dažalas, ir apie kuriuos pasakojama pranešimuose (achbar), kad jie atsitiko ar atsitiks su jais, tai mes nevadiname jų stebuklingais ženklais (ayat) ar reiškiniais (karamat), bet mes sakome, kad jais buvo išpildyti jų poreikiai (qada hajat lahum), ir kad Allahas išpildė jų poreikius, vesdamas juos į pražūtį ir bausdamas juos, o jie patys buvo apgauti tuo, ir tai padidino jų maištą prieš Allahą ir netikėjimą, ir visa tai galima ir  įmanoma.

Allahas buvo Tvėrėju prieš sutverdamas, ir Maitintoju prieš maitindamas. Allahas bus matomas Aname Pasaulyje ir tikintieji jį matys ten savo akimis, be panašumo (tašbih) [į kitus daiktus] ir be kokybės (kayfiya); tarp Jo ir jo kūrinijos nebus jokio nuotolio.

Tikėjimas tai teigimas (iqrar) ir tiesos pripažinimas (tasdiq). Dangaus ir žemės gyventojų (angelų ir žmonių) tikėjimas nedidėja ir nemažėja savo turinio požiūriu, bet didėja ir mažėja užtikrintumo (yaqin) ir tiesos pripažinimo (tasdiq) požiūriu. Tikintieji yra lygūs savo tikėjimu ir Allaho vienybės (tauhid) pripažinimu, bet yra pranašesni vieni už kitus darbų atžvilgiu. Islamas (paklusimas) tai yra atsidavimas (taslim) Allaho įsakymams ir vadovavimasis (inqiyad) jais. Kalbos požiūriu yra skirtumas tarp sąvokų "Islamas" (paklusimas) ir "Iman" (tikėjimas), tačiau nebūna Islamo (paklusimo) be tikėjimo (iman), nei tikėjimo (iman) be paklusimo ir jie yra kaip vidinė ir išorinė to paties dalyko pusė. Religija - tai yra vardas, suteikiamas paklusimui ("islam"), tikėjimui ("iman") ir visiems šariato nuostatams.

Mes žinome Allahą tikru žinojimu taip, kaip jis pats save apibūdino Knygoje(Korane) visais atributais, ir niekas negali garbinti Allaho tikru garbinimu, kaip Jam pačiam būtų tinkama, bet kiekvienas garbina Allahą, kaip įsakė Jo Knyga, suna ir Jo Pranašas. Visi tikintieji yra lygūs tuo požiūriu, kad jie yra tikintieji, bet jie skiriasi žinojimu, tikrumu (yaqin), pasitikėjimu Allahu (tavakul), meile, pasitenkinimu, baime, viltimi, tikėjimo stiprumu.

Allahas teikia malones savo vergams ir yra teisus su jais, dosniai duoda padvigubintą ir padaugintą atlygį, palyginus su tuo, kurio vergas nusipelnė; baudžia už nuodėmes dėl savo teisingumo, ir atleidžia dėl savo dosnumo.

Pranašų (SAS) užtarimas Paskutinio Teismo dieną yra tiesa, ir mūsų Pranašo užtarimas nusidėjusiems tikintiesiems ir padariusiems sunkiausias nuodėmes bei nusipelniusiems bausmės yra tikra tiesa. Ir darbų svėrimas svarstyklėmis Paskutinio Teismo dieną yra tiesa, pranašo tvenkinys (havd) yra tiesa, ir atsiskaitymas (qisas) tarp priešų perskirstant gerus darbus(atimant iš skriaudėjo ir atiduodant nuskriaustajam) Paskutinio Teismo dieną yra tiesa, ir jei kas neturės gerų darbų, tai jam [ iš jo nuskriausto] bus permesti blogi darbai, ir tai yra tiesa ir įmanoma.

Pragaras ir Rojus - du Allaho tvariniai, kurie niekada neišnyks, ir rojaus "hurijos" (hur al`ayn) nemirs amžinai, ir neišnyks Allaho bausmė ir atlygis ir bus amžinai.

Allahas veda teisiu keliu ką nori dėl savo dosnumo, ir suklaidina ką nori dėl savo teisingumo, suklaidinimas yra kada jis apleidžia [žmogų]; o "apleidimo” prasmė yra ta, kad Allahas žmogui neteikia savo sustiprinimo (taufiq) daryti tai, kas Jam patinka, ir tai yra Jo teisumas, ir tas pats gali būti pasakyta ir apie apleistojo nepaklusnumą Allahui. Ir neleista sakyti, kad Šėtonas pagrobia tikėjimą iš tikinčiojo per jėgą ir prievartą, bet mes sakome, kad žmogus pats atideda tikėjimą į šoną ir tada jį nusineša Šėtonas.

Ir Munkaro ir Nakiro apklausa, įvykstanti kape [po mirties] yra tiesa, ir sielos grįžimas į kūną kape yra tiesa, ir suspaudimas kape ir bausmė jame, kurie atsitinka su visais netikinčiaisiais ir su kai kuriais nuodėmingais tikinčiaisiais, yra tiesa.

Ir visa tai, ką religijos žinovai  minėjo apie Allaho, tebūnie pašlovintas Jo vardas, atributus persų kalba, yra galima vartoti persų kalba, išskyrus "yad"(arabų k."ranka" - persų k. "yad" reiškia atmintis - past.). Todėl mes galime sakyti ru-ye chuda (pers. k. - Dievo veidas - past.), nepriskirdami šiai sąvokai nei panašumo, nei kokybės.

Allaho artumas ar tolimumas nereiškia nuotolio ar artimumo atstumo požiūriu, bet žmogaus kilnumą ar niekingumą [Allaho atžvilgiu], ir paklusnus yra artimas Allahui neklausiant "kaip?", o nusidėjėlis yra Jam tolimas, neklausiant "kaip?". Nuotolis nuo Allaho, artumas jam ir Allaho atsigręžimas (iqbal) yra dalykai, kurie atsitinka su tuo, su kuriuo Allahas kalba (al-munaja). Tai pat kaimynystė su  Juo rojuje ir stovėjimas prieš Jį yra dalykai be kokybės.

Koranas buvo nuleistas Pranašui (SAS) ir jis užrašytas knygose (masahif). Visi Korano "ajatai" savo iškalbingumo požiūriu yra lygūs savo kilnumu ir didybe, bet kai kurie turi ypatingą pranašumą, dėl savo formos, ar dėl dalykų, kuriuos mini. Pavyzdžiui Sosto ajatas (ayat al-kursi), kadangi jame minima Allaho Didybė (jalal va `uzma). Šiame ajate susijungia tiek formos, tiek ir turinio kilnumas. Kai kurie ajatai turi tiktai formos kilnumą, kai pavyzdžiui tie, kuriuose minimi netikintieji, o tai kas yra juose minima (t.y. netikintieji) neturi kilnumo. Visi Allaho vardai lygus didybe ir kilnumu, tarp jų nėra skirtumo.

Qasim, Tahir ir Ibrahim buvo Pranašo sūnūs (mirė vaikystėje - past.), o Fatima, Ruqaj-ja, Zainab ir Umm Kulsum buvo jo dukterys.

Jei žmogus turi sunkumų su kuriais nors iš subtilesnių (daqa'iq) Dieviškojo Vieningumo (tauhid) mokslo (t.y. tikėjimo pagrindų) dalykų, jis turi nedelsiant ieškoti, kas jam galėtų paaiškinti tai, kas yra teisinga Allaho požiūriu, iki tol, kol randa religijos žinovą, kurio gali paklausti, ir neleidžiama šių paieškų atidėti ir negalima sustoti su šiomis paieškomis - kas sustoja – tas netikintysis.

Ir žinia apie Pranašo mi`radžą(kelionė prie Allaho Sosto) yra tiesa. Ir kas ją atmeta, yra paklydęs blogų inovacijų prasimanytojas (mubtadi`).

Ir Dadžalo pasirodymas, ir Jadžudžas ir Madžudžas (Gogas ir Magokas) , ir saulės patekėjimas iš vakarų, ir Jėzaus (as) nusileidimas iš dangaus ir kiti Pasaulio Pabaigos ženklai, kurie minimi patikimuose (sahih) pasakojimuose (achbar) yra reali tiesa.

Ir Allahas veda ką nori tiesiu keliu.

 
Atgal