اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

 ISLAMAS IR KRIKŠČIONYBĖ PRO LUPĄ

          Vertė: Vykinta Ajami

Jėzus - Dievas, Dievo sūnus ar Dievo Pranašas?

              "Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios" - paprastam krikščioniui iki skausmo girdėtas odių rinkinys, formulė, iš kurios suprantamas kiekvienas odis atskirai, bet iš visų jų kartu neretam krikščioniui niekaip nepavyksta "ištraukti šaknies", t.y. sutalpinti galvoje "vieną Dievą trijuose asmenyse", iš kurių du dargi yra ne asmenys: vienas iš jų Dievas, kitas - dvasia...

               Iki šiol turėjau tenkintis iš banyčios gautais atsakymais kaip "ne visa, kas dieviška yra lemta mogaus protui suvokti", arba "ne ten esmės ieškai, esmė tikėjime, paslaptyje, o ne logikoje" ir pan. Taip banyčia mokė mane besąlygiškai pasitikėti, beje daugiau ja pačia nei Dievu. Ne visai ji čia pro šalį prašovė sakydama, kad ne visa dieviška mogui suprasti, tik nemanau, kad pačiam Dievui reikalingas toks marionečių teatras - aklas sekimas, aklas tikėjimas. Nėra sunku tikėti Dievu, atpainti Jį gamtos sutvarkyme, bet kad tikėtum krikščioniškai reikia būti labai tikinčiu: ukimštomis ausimis, umerktomis akimis prieš bet kokią logiką. Taigi, čia norėčiau atskirti dvi sampratas: tikėjimą Dievu ir tikėjimą banyčia, prie kurių plačiau sugrįšiu vėliau.

              Panagrinėkime "švenčiausios Trejybės" sąvoką. Iš kur ji atsirado ir kuo ji remiasi? Senajame testamente, kuriuo banyčia kaip inia remiasi kaip šventąja knyga ir kuri yra krikščionybės šaknys, pabrėiama Dievo vienybė ir ten nerandamos jokios Trejybės uuominos. (Pvz.: 2 Mozės 20 skyrius 2, 3 eil.; 22 psalme 9 eil.; Jasajaus 45 skyrius 5 eil.; Jeremijo 35 skyrius 15 eil.). Šiuolaikiniai teologai šiandien irgi yra vieningos nuomonės, kad hebrajiškojoje Biblijoje "švenčiausios Trejybės" mokslo ir netgi jo uuomazgų nėra ("Encyclopedia of religion", "New Catholic Encyclopedia").

              Tas pats galioja ir Naujajam Testamentui. Veikale "The new Catholic Encyclopedia" vienareikšmiškai parašyta, kad sąvoka "vienas Dievas trijuose asmenyse" banyčioje įsitvirtino 4 a. po Kr. pabaigoje.

"Švenčiausiosios Trejybės" šalininkai kaip Trejybės įrodymą pateikia šias Naujojo testamento vietas:

- Pauliaus 2 laiške Korintiečiams (13 sk. 13 eil.): "Viešpaties Jėzaus Kristaus malone, Dievo meile ir Šventosios Dvasios bendryste tebūna su jumis visais!"

- 1 laiške Korintiečiams 12 sk. 4-6 eil.: "Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur."

-Krikšto formulėje (Mato 28 sk. 19 eil.): "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų mones, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios".

              Daugelio tyrinėtojų nuomone, tai nėra vienareikšmiškas  Dievo  Trejybės įrodymas. Pauliaus laiškai Korinto bendruomenei toli grau nėra įrodymas to, kad Jėzus skelbė Dievo Trejybę, o Mato evangelijos minėta citata neaptinkama nė vienoje kitų evangelijų, kas tūrėtų būti sąlyga dogmai, kitaip sakant, jei tai būtų buvusi Jėzaus Kristaus misija, skelbti Dievo Trejybę, tai turėtų būti aiškiai ir vienareikšmiškai formuluota ir ne vienoje iš keturių evangelijų. Dar galima pridurti, kad ši Mato evangelijos pabaiga priklauso vėliajam urašymo laikotarpiui, ir galimas dalykas atsiradusi paaiškinti "nesusipratimui", kad krikštijimas vyko be Jėzaus įsakymo.

             Kalbėjome apie Senąjį Testamentą - banyčios šaknis, apie Naująjį Testamentą - banyčios pagrindą, belieka pavelgti į pačią banyčios istorija

              Manau nesuklysiu sakydama, kad tas, kuris mano, jog pats Jėzus mokė Švenčiausios Trejybės mokslo, nėra teisus, nes jei 381 metais nebūtų įvykęs kaizerio Teodosijaus (valdymo laikotarpis 379-395) sušauktas konsiliumas (banyčios susirinkimas) Konstantinopolyje, galbūt krikščionys šiandien būtų tikėję kuo nors kitu, nes kaip tik ten ir tada buvo nuspręsta patvirtinti Šventosios Dvasios, Dievo ir Jėzaus lygybe. Konsiliume dalyvavo 150 vyskupų, t.y. mauma, kaip ir prieš tai 325 m. vykusiame Nikėjos (Nicea) konsiliume. Dar 380 metais kaizeris Teodosijus išleido įsaką, kuriuo paskelbė Šventosios Dvasios lygybę Dievui. Taigi pirmą kartą Švenčiausios Trejybės mokslas ir sąvoka buvo oficialiai suformuluota kaizerio Teodosijaus įsake, be to oficialia religija buvo pripainta "pauliniškoji" krikščionybė, kurios atsisakyti ir pereiti į pagonybę draudė kaizerio įsakymas (Karl Kupisch: Kirchengeschichte, Stuttgart 1983, 1 tomas, 80 psl.).

 Negalima pamiršti ir fakto, kad Jėzaus "dievybė" buvo nustatyta taip pat konsiliumo (aukščiau minėtais 325 ir 381 metais). 6-tam amiuje Vakarų karalystės banyčia prie aukščiau aprašyto trinitorinio (vienas Dievas trijuose asmenyse) tikėjimo išpainimo priskyrė sūnaus sąvoką (kas sukėlė Rytų banyčios pasipriešinimą ir sąlygojo ortodoksų banyčios įkūrimą).

Taigi dar kartą iškelkime klausimą, ar Jėzus išties mokė Švenčiausios Trejybės mokslo? O gal istorijos bėgyje tai buvo išvystyta teologų: Paulius iškėlė Jėzų iki Dievo, kaizeris Konstantinas patvirtino Jėzaus dievybę ir paskelbė tai Nikėjos konsiliume, Anastazijus Aleksandrietis (Anastasius von Alexandria) "prirašė" dievybę ir Šventajai Dvasiai, kaizeris Teodosijus 380-uoju įsaku paskelbė Šventąją Dvasią esant Dievu ir nustatė "pauliniškąją" krikščionybę su Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios lygybės dievybėje tikėjimo išpainimu, valstybine religija.

 Naujasis Testamentas byloja apie Jėzaus pasiuntinyste, tai, kad Jis yra Dievo siųstas ir Jam pavaldus, nes "pasiuntinys ne didesnis u savo siuntėją" (Jn. 13, 16). Taip pat Mt 10, 41: "... kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs", taip pat Lk. 9, 48. Ar tikrai šios citatos byloja apie Jėzaus ir Dievo lygybę, ar bent jau Jėzaus dieviškumą?

 Evangelijoje Jėzus taip pat yra vadinamas pranašu:

 - "O Jėzus jiems tarė: ´ Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose´" (Mk 6, 4).

 - O minios kalbėjo: ` Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto´". (Mt. 21, 11).

 - " Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: ` O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?´ Šis atsakė: ´ Jis pranašas´". (Jn.9, 17).

 Bendruomenė laikė Jėzų pranašu, ir izraelitų pranašai visuomet kaip inia buvo monės ir niekada dievai ar dievai-monės.

Taigi, jei Jėzaus amininkai ir netgi Jis pats vadino save pranašu, butų visai logiška manyti Jėzų būtent ir buvus pranašu.

 Kaip Jėzaus dievybės įrodymą banyčia pateikia Mato 1, 23: "Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia `Dievas su mumis`". Šioje vietoje teologai konstatuoja klaidingą vertimą iš hebrajų kalbos:  odis "almah" reiškia "jauna, santuokai ir šeimai brandi moteris", o ne "nekalta mergele" (hebr. "bertulah"), ir teologai kaip Josef Scharbert, Martin Buber, Jean Steinmann, Johannes Lindblom, Hans Wildberger, Ernst Vogt laikosi nuomonės, kad šioje vietoje kalbama ne apie mergelę Mariją, o apie karaliaus Aho, kuris valdė 8 a. pr. Kr., sutuoktinę. Be to "Emanuelis" reiškia "Dievas su mumis", bet tai neturi jokios dievybę simbolizuojančios, dievybe nesančios ar kitaip dieviškumą yminčios reikšmes ar reikšmės atspalvio, be to Jėzus niekada nebuvo vadinamas Emanueliu.

Kita uuomina apie Jėzaus dievišką prigimti - parpuolimas prieš jį. Štai Jono evangelijoje Jėzaus išgydytas aklasis "parpuolęs pagarbino jį"  (Jn. 9, 38), arba Mato evangelijoje Zebediejaus sūnų motina "parpuolusi prie jo kojų, norėjo kako prašyti" (Mt. 20, 20). Bet parpuolimo gestas taip pat toli grau nereiškia Jėzaus dieviškumo. Juozapo broliai irgi puolė jam po kojų (1 Mozės 43 sk. 26-28 eil.), bet argi tai reiškia, kad Juozapas yra Dievas? Parpuolimas anais laikais buvo didelės pagarbos gestas, ypatingas, bet ne neįprastas pasveikinimo būdas.

 Kad Jėzus darė stebuklus, netgi prikeldavo mones iš numirusiųjų, galimas dalykas, bet tai dar nesuteikia jam Dievo statuso: Senojo Testamento iniomis pranašas Elijas, taip pat pranašas Elisa prikeldavo mirusiuosius (1 Karalių knyga 17 sk. 17-22 eil.; 2 Karalių knyga 4 sk. 18-36 eil.), bet niekas jų nelaikė dievais. Ar ne tas pats galioja ir Jėzui? Ir dar: kai Jėzus prikėlė jaunuolį iš numirusiųjų, visi "... garbino Dievą sakydami: ´Didis pranašas atsirado tarp mūsų´" (Lk. 7, 16), t.y. monės, matę šį įvykį garbino Dievą, o ne Jėzų.

 Lozoriaus istorijoje Jėzus meldia Dievą Lozoriaus prikėlimo: "Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei..." (Jn. 11 sk. 41 eil.). Tai reiškia, kad prikėlimas iš numirusiųjų, kaip ir kiti stebuklai, galėjo įvykti ir įvyko tik su Dievo valia. Ir reiškia tik tai, kad Jėzus nelaikė savęs Dievu, bet Dievo pasiuntiniu, Dievo pranašu.

 1x3=1?

 "Ir visgi tai nėra trys dievai, bet tik vienas Dievas", - taip skamba stebuklingoji tridievystės formulė. Monsinjoras Eugene Clarc nesugalvojo nieko logiškesnio ar bent įtaigesnio: "Dievas yra vienas ir Dievas yra trys. Kadangi pasaulyje nėra nieko panašaus, mes to negalime suprasti, tuo galime tik tikėti". Tik ar ne perdaug tikėjimo tikimasi iš monių: tikėjimo be supratimo, kuris veda ne kur kitur, o aklo garbinimo link (gal to ir tereikia banyčiai?).

 Ir pabaigai trumpai grįtu prie eilute aukščiau skliausteliuose paminėto klausimo. Turbūt kad taip, banyčiai to tikrai reikia, aklo monių pasitikėjimo ir kuo daugiau, kad būtų kam vykdyti penktą, jei neklystu, banyčios įsakymą "padėk išlaikyti banyčia ir jos tarnus". Taip švelniai pasakyta "padek išlaikyti"! Žinoma, negi rašys maitink, girdyk, pirk mašinas, statyk namus, puošk banyčias auksu, o vietoj "banyčios tarnus" - jaunus, stiprius vyrus, kurie turėdami sveikatos, galimybių ir sugebėjimų darbui laukia malonės iš vargšės pensininkės močiutės, kuri iš savo super varganos pensijėlės  neša kunigėliui, nes bijo nusidėti Dievui nesilaikydama banyčios įsakymų... Ir apskritai, iš kur tokie įsakymai? Kam reikia daugiau pagalbos: banyčios tarnams ar vargšams? Ir ar nesigėdija mūsų šventumo siekiantys dvasininkai Jėzaus vardu imti x litu u mišias, t.y. u maldą? Anksčiau reikėdavo išsipirkti nuodėmes (indulgencija), dabar jau ir u maldą susimokėti... Ar gal ir čia slypi kokia nesuprantama, besąlygiško tikėjimo reikalaujanti teorija? Ar tikrai Jėzus to mokė? Ar galėjo to mokyti Dievas???

 Ir nors banyčia save stato vienam lygmeny su švenčiausiąja Trejybe (prisiminkim krikščioniškąjį tikėjimo išpainimą: "Tikiu i Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią...šventąją visuotinę banyčią..."), vis dėlto tikėti Dievu ir tikėti banyčia yra du skirtingi ir netgi labai skirtingi dalykai.

 Islamiškoji Dievo samprata

 Prieš pradėdama kalbėti apie islamiškąją Dievo sampratą norėčiau pervelgti pagrindinius Islamo principus ir supaindinti su jais iš arčiau. Tai yra būtina tam, kad išsklaidytume daugybę spaudos ir kitų masinių komunikacijos priemonių bei knygų kaip "Tik su dukra" sukurtas išankstines nuostatas apie šią religiją. Kad galėtume pavelgti į tikrąjį Islamą be išankstinių nuostatų turime taip pat atskirti šias dvi sąvokas: "Islamas" ir "musulmonai", nes kaip ne viskas, ką daro krikščionys priklauso krikščionybei, taip ir ne viskas, ką girdime išplaukiant iš taip vadinamo "musulmoniškojo pasaulio" priklauso Islamui kaip religijai.

 Muhamedas, Koranas, "Alachas"

 Girdėjau daug "inovų" aiškinant, kad Muhamedas - tai musulmoniškas Jėzus, Koranas - musulmonų Biblija, o Alachas - musulmonų Dievas. Aiškinimai, kurie nėra nė per plauką teisingi. Ir tuoj pakalbėsime kodėl.

 Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašu grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą, t.y. Islamas pripaįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas yra istoriškai autentiška asmenybė, gyvenusi 6 - 7 amiuje Arabijos pusiasalyje ir Dievo vardu skelbusi Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik ir tik Dievas).

Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo urašyti dar jam esant gyvam, taip atsirado Koranas, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Biblija. Naujasis Testamentas buvo pradėtas urašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2 - ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano urašymo pradios iki šiol (t.y. madaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Koranas parašytas ypatinga forma, kurios negalima su niekuo sulyginti. Magiški raidių skaičiai ir jų sumos šioje knygoje, ypatinga rimo forma verčia netgi ir ne musulmoniškus arabų kalbos (ja parašytas Koranas) tyrinėtojus teigti, kad parašyti tokia knygą yra virš mogiškų galimybių ribos. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos, kuri moksliniais atradimais vėl ir vėl patvirtinama esant teisinga. Koranas buvo urašytas ne paties Muhamedo (Jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o Jo amininkų. Dar būdamas gyvas Pranašas Muhamedas klausydamas tikrino ir patvirtino rašytinių perteikimu teisingumą.

 Kas gi yra Alachas? "Allah" [all´a:] yra arabiškas odio "Dievas" atitikmuo. Neaišku kodėl lietuviškuose inynuose šis faktas visai neegzistuoja ir vietoj vertimo "Dievas" odiui "Allah" yra tiesiog prisegama lietuviška galūnė - as ir taip perteikiama visai klaidinga inia, esą musulmonai tiki į Dievą Alachą, kai iš tiesų turimas galvoje tas pats Dievas, į kurį tiki krikščionys ir ydai. Islame esama 99 vardai Dievui vadinti, kaip pvz.: Mielaširdingasis (Ar-Rahim), Dosnusis (Al-Karim), Didis (Al-Azim) ir pan. (kaip ir krikščionybėje Dievas vadinamas įvairiausiais vardais pagal dieviškąsias savybes, tarp kurių ir aukščiau minėtieji). Ir kaip gali "Allah" būti "musulmoniškuoju Dievu", jei Arabijos krikščionys "savo" Dievą taip pat vadina "Allah"? Taigi nėra jokio "specialaus Dievo" vardu Alachas, o yra odis "Allah", arabiškai reiškiantis "Dievas".

 Koks gi yra Muhamedo skelbtasis Dievas?

 "Išpaįstu, kad Dievas yra vienas, kad nėra kitu dievu išskyrus viena Dievą",- taip skamba musulmoniškasis tikėjimo išpainimas. Tuo yra išpaįstamas tikėjimas į Dievą, kuris yra visa sukūręs, kuris nėra su kakuo palyginamas, nes visa, kas gali būti palyginama yra Jo sukurta, Jis nėra ir negali būti suasmeninamas, Jis neturi sūnų nei dukterų, nei dar kakokių šeimos narių, Jis yra gailestingas ir teisingas ir su Juo reikės "atsiskaityti" paskutiniojo teismo diena u savo gerus ir blogus darbus.

 Muhamedas kalbėjo apie Dievą, į kurį tiki krikščionys ir ydai, kurį skelbė Jėzus,  Mozė ir kiti pranašai. Jo misija buvo skelbti tikrąjį tikėjimą, tiksliau sugrąinti mones prie to, kas jau jiems buvo pranašų skelbta, bet monių supainiota, perdirbta bei pamiršta.

 Muhamedas ragino mones 5 kartus per dieną melstis Dievui. Malda yra paprasčiausias būdas santykio su Dievu palaikymui, melsdamasis net 5 kartus per dieną mogus neturi galimybės išpuikti, nes yra priverstas prisiminti Dievą, prašyti Jo pagalbos. Islamiškoji malda turi ypatingą formą, kuri susideda iš nusilenkimo Dievui (kūnas palenkiamas iš stovimos padėties 90 % kampu) - padėkos; ir parpuolimo ant keliu nulenkiant galvą ant emės - nusieminimo bei prašymo enklas. Kiekvienos maldos metu musulmonai recituoja pirmąjį  7-nių eilučių Korano skyrių Al-Fatiha (atveriantysis), kurio apytikslis vertimas skamba sekančiai:

 Prieš maldą musulmonai atlieka ritualinį apsivalymą: tekančiu vandeniu prausiamas veidas, rankos iki alkūnių, pėdos. Tik švarus mogus gali stoti Dievo akivaizdon.

 Pagrindiniai islamo principai

 Pirmiausiai norėčiau paaiškinti patį odį "Islamas", jo šaknis ir reikšmę. Turbūt visos, ar bent jau didiosios pasaulio religijos vadinamos pagal jų įkūrėją, kaip krikščionybė pagal Kristų, Budizmas pagal Budą, Zoroastrizmas pagal Zaraostrą; ar pagal religijos kilmę, kaip Judaizmas pagal Judėjos emę, iš kurios kilo ši religija. Tačiau tai negalioja Islamui. Ši religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau minėjau, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti mones islamišku savybių ir "islamiško elgesio". Taigi arabiškas odis "islam" reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra odio "islam" reikšmė yra "taika, ramybe". Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.

 Jau išsiaiškinome, kad Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudia Islamas, jau buvo udrausti monijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo monių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai grietas, draudiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlauta, o visais atvejais tarnauja mogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina mogų inojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bema kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos ąlą mogaus organizmui. Mokslas nustatė, kad kiaulienoje laikosi parazitas trichina, kuris neūsta net apdorojant mėsą aukščiausiom ir emiausiom temperatūrom, kiaulė yra vienintelis gyvulys, mintantis savo mėšlu ir, mūsų vertinimo skale, neturintis gėdos jausmo (kaimo monės ino, kad įleidus du gaidius tarp vištų vienas iš jų ukapos kitą, tas pats ir su kitais gyvuliais, tik kiaulė ės kaip ėdusi, jei kitas paršas suksis apie jo kiaulaitę). Iš čia kai kurie mokslininkai teigia, kad kiaulienos valgymas maina moguje gėdos ir garbės jausmą. O apie alkoholį turbūt ir kalbėti nereikia. Nereikia net statistikų, pilnai utenka paįstamų rato, kad suskaičiuotume dešimtis ir šimtus alkoholikų tėvų mušamus, alkstančius ir grimztančius vaikus (Vokietijoje vien Berlyne suskaičiuota  67 000 vaikų (!), sergančių alkoholizmu, iš kurių 30 000 reikalinga skubi medicininė pagalba...). 

 Ramadanas. Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo ("Ramadan" ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nepraryja nė lašo vandens, ir nė trupinėlio maisto, nesvarbu koks didelis alkis ar troškulys bebūtų ar kaip skaniai beatrodytų maistas. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui enklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir mogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis - bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt  nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis danai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

 Mokesčiai. Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos "mišios" - toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis -  mišios. Skirtingai nuo banyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei ("musulmonu banyčiai"), o vargšams. Kiekvienas, udirbantis daugiau u nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams maiausiai 2 % nuo savo pelno (pabrėiu - ne nuo viso udarbio, o nuo pelno). Vargšams, tai yra monėms, kurie dėl kokių nors prieasčių negali usidirbti pinigų pragyvenimui, kaip pvz. našlaičiai, pasiligoję monės, vienišos motinos ir pan. 2% nuo pelno tikrai nėra daug, ypač jei tai kitam suteikia tai, ko jis pats nusipirkti negali, nesvarbu kas tai bebūtų: kepalas duonos, vaistai ar batai vaikui i mokyklą... Ir jei to laikytųsi nors pusė pasaulio gyventojų, galbūt kiekvienas mūsų ištiktas bėdos būtų ne vienas likimo valiai paliktas, o sulauktų pagalbos tų, kuriems šiuo momentu sekasi geriau.

 "Šventasis karas" - sąvoka, šiurpinanti pasaulį, ir vėlgi kaip daug kas kitas, dėl klaidingo supratimo. Arabiškas odis šiam terminui ymėti yra "dzihad" ir reiškia "kova, pastangos", t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli grau tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta  Palestinoje). Kasdienis "dzihad" yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas - ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

 Islamiškos aprangos taisykles. Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles, kurios iš pirmo vilgsnio gali atrodyti kvailos ir be pagrindo, bet atidiau paiurėjus, jos vėlgi tarnauja monių labui. Tiek moterys, tiek vyrai neturi visuomenėje atvirai rodyti savo groio. Prie moteriško groio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. Ir savo groio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusieminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo groį. Tai nereiškia, kad "atidengtas" grois nebetenka savo avesio, bet tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėtas,  išstatomas visuomenei veda ne prie ko kito, o tik prie blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug maiau. Norintis daryti bloga atras kaip tai padaryti nepaisydamas aplinkybių, bet abejojančiam bent jau nebus atviros visos galimybes tam. Gal tai ir sunkoka suprasti aukštai išsivysčiusiai 21 amiaus visuomenei, bet tai yra tik aukštesnė moralinė pakopa, o ne kakoks asmenybės teisių paeidimas. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra grai savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi. Europietiškas gyvenimo modelis yra atvirkščias tam: visuomenei rodoma viskas, o namuose - plaukų suktukai ir piama.

 Ir pabaigai apie

Moters vietą Islame. Korane nėra ne vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į mones, t.y. vyrus ir moteris (jus, Adomo vaikai). Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per "didiuosius orientalistus", kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo monai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas mogum, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis (kaip inia, motinos ir yra moterys). Žmogus klausė pranašo, ką jis turįs labiausiai gerbti. Šis atsakė: "Motiną". Žmogus vėl klausė: "O po to?" Jis vėl atsakė: "Motiną". Ir tik po ketvirtojo "motiną" sekė "tėvą".

Ir apskritai, kas drįsta teigti apie moters teisių paeidimą Islame (kas inoma atsitinka "islamiškoje" visuomenėje, bet tai neturi nieko bendra su tikruoju islamu)? Ar ne tie patys europiečiai, kurie dar šeštajame ir šešioliktajame amiuose vedė audringas diskusijas ar moteris apskritai yra mogus, ar ne tie patys krikščionys, vos prieš keletą šimtmečiu ant lauų deginę "raganas", ar ne tie patys prancūzai, pas kuriuos iki 1938 metų reikėdavę vyro sutikimo monai valdyt savo turtą (Islame nuo pat pradios, t.y. jau 1400 metų moteris turi visas teises į turtą, ji ir tik ji valdo savo pinigus, ji nėra u nieką finansiškai atsakinga, kai tuo tarpu vyras yra atsakingas u ją, vaikus ir tėvus), ar ne tie patys vokiečiai, kurių monos iki 1960 - ųjų turėdavę pateikti vyro sutikimą banko sąskaitai atidaryti ir ar ne tie patys anglai, iki 19 amiaus vidurio turėdavę teisę parduoti moną?

O dėl keturių monų, tai pasakysiu tik tiek, kad jas vyras gali turėt tik tam tikrais atvejais, tai yra jo teisė, bet tuo jis apsikrauna keturguba našta, nes Islamas įsako vyrui būti visom vienodai geram ir dosniam, ir pats Islamas sako, kad tai yra praktiškai neįmanoma. Moteris visada turi teisę skyryboms, o jei vis dėlto lieka santuokoje, vyras privalo ir toliau išlaikyti ją ir vaikus. Nereikia pamiršti, kad tai yra taisyklė išimčiai, atvejis "ką daryti, jei", taip pat kaip ir kaip skyrybos: taisyklė yra šeima, o išimtis - skyrybos, ir ką daryti, jei... Yra ir daugiau tokiu taisyklių išimtims ir jų polemizavimas yra būtinas, nes tokia yra realybė. Tylėjimas, akių umerkimas dar niekada nepanaikino esančios problemos, gal tik nustūmė ją į šoną.

Literatūra:

Jusuf al-Qaradawi: "Erlaubtes und Verbotenes im Islam", München 1989.

Sayyid Abul A´la Maududi: "Als Muslim leben", Nürnberg 1995.

Najeh Awad Salamah: "Das Paulinische Christentum. Eine kritische Studie", Amman 1996.

Naujasisi Testamentas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius 1992.

Šv.Korano vertimas iš arabų kalbos.

Vardan Allaho, kuris yra Maloningas ir Gailestingas

[Bis-miL-La hir-Rahmanir-Rahim]

Padėka Dievui, pasaulių Viešpačiui

[Al-hamdu liL-La hi Rabbil-alamin]

Gailestingajam Dievui

[ar-Rahmenir-Rahim]

Valdovui paskutiniojo teismo dieną

[Maliki jau mid-din]

Tau vienam tarnaujam ir Tavęs vieno prašom pagalbos

[Yjaka nabudu va Yjaka nastain]

Vesk mus tiesiu keliu

[ihdinas-siratal-mustakym]

Kuriuo ėjo Tavo palaimintieji

[siratal-ladina an-am ta alaihim]

o ne tuo, kuriuo ėjo Tave supykinę ir neteisieji.

[gairil-magdubi aleihim va - lad-dalin]

 
Atgal
Reklama