اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

 ISLAMAS IR KRIKŠČIONYBĖ PRO LUPĄ

          Vertė: Vykinta Ajami

Jėzus - Dievas, Dievo sūnus ar Dievo Pranašas?

              "Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios" - paprastam krikščioniui iki skausmo girdėtas žodžių rinkinys, formulė, iš kurios suprantamas kiekvienas žodis atskirai, bet iš visų jų kartu neretam krikščioniui niekaip nepavyksta "ištraukti šaknies", t.y. sutalpinti galvoje "vieną Dievą trijuose asmenyse", iš kurių du dargi yra ne asmenys: vienas iš jų Dievas, kitas - dvasia...

               Iki šiol turėjau tenkintis iš bažnyčios gautais atsakymais kaip "ne visa, kas dieviška yra lemta žmogaus protui suvokti", arba "ne ten esmės ieškai, esmė tikėjime, paslaptyje, o ne logikoje" ir pan. Taip bažnyčia mokė mane besąlygiškai pasitikėti, beje daugiau ja pačia nei Dievu. Ne visai ji čia pro šalį prašovė sakydama, kad ne visa dieviška žmogui suprasti, tik nemanau, kad pačiam Dievui reikalingas toks marionečių teatras - aklas sekimas, aklas tikėjimas. Nėra sunku tikėti Dievu, atpažinti Jį gamtos sutvarkyme, bet kad tikėtum krikščioniškai reikia būti labai tikinčiu: užkimštomis ausimis, užmerktomis akimis prieš bet kokią logiką. Taigi, čia norėčiau atskirti dvi sampratas: tikėjimą Dievu ir tikėjimą bažnyčia, prie kurių plačiau sugrįšiu vėliau.

              Panagrinėkime "švenčiausios Trejybės" sąvoką. Iš kur ji atsirado ir kuo ji remiasi? Senajame testamente, kuriuo bažnyčia kaip žinia remiasi kaip šventąja knyga ir kuri yra krikščionybės šaknys, pabrėžiama Dievo vienybė ir ten nerandamos jokios Trejybės užuominos. (Pvz.: 2 Mozės 20 skyrius 2, 3 eil.; 22 psalme 9 eil.; Jasajaus 45 skyrius 5 eil.; Jeremijo 35 skyrius 15 eil.). Šiuolaikiniai teologai šiandien irgi yra vieningos nuomonės, kad hebrajiškojoje Biblijoje "švenčiausios Trejybės" mokslo ir netgi jo užuomazgų nėra ("Encyclopedia of religion", "New Catholic Encyclopedia").

              Tas pats galioja ir Naujajam Testamentui. Veikale "The new Catholic Encyclopedia" vienareikšmiškai parašyta, kad sąvoka "vienas Dievas trijuose asmenyse" bažnyčioje įsitvirtino 4 a. po Kr. pabaigoje.

"Švenčiausiosios Trejybės" šalininkai kaip Trejybės įrodymą pateikia šias Naujojo testamento vietas:

- Pauliaus 2 laiške Korintiečiams (13 sk. 13 eil.): "Viešpaties Jėzaus Kristaus malone, Dievo meile ir Šventosios Dvasios bendryste tebūna su jumis visais!"

- 1 laiške Korintiečiams 12 sk. 4-6 eil.: "Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur."

-Krikšto formulėje (Mato 28 sk. 19 eil.): "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios".

              Daugelio tyrinėtojų nuomone, tai nėra vienareikšmiškas  Dievo  Trejybės įrodymas. Pauliaus laiškai Korinto bendruomenei toli gražu nėra įrodymas to, kad Jėzus skelbė Dievo Trejybę, o Mato evangelijos minėta citata neaptinkama nė vienoje kitų evangelijų, kas tūrėtų būti sąlyga dogmai, kitaip sakant, jei tai būtų buvusi Jėzaus Kristaus misija, skelbti Dievo Trejybę, tai turėtų būti aiškiai ir vienareikšmiškai formuluota ir ne vienoje iš keturių evangelijų. Dar galima pridurti, kad ši Mato evangelijos pabaiga priklauso vėliajam užrašymo laikotarpiui, ir galimas dalykas atsiradusi paaiškinti "nesusipratimui", kad krikštijimas vyko be Jėzaus įsakymo.

             Kalbėjome apie Senąjį Testamentą - bažnyčios šaknis, apie Naująjį Testamentą - bažnyčios pagrindą, belieka pažvelgti į pačią bažnyčios istorija

              Manau nesuklysiu sakydama, kad tas, kuris mano, jog pats Jėzus mokė Švenčiausios Trejybės mokslo, nėra teisus, nes jei 381 metais nebūtų įvykęs kaizerio Teodosijaus (valdymo laikotarpis 379-395) sušauktas konsiliumas (bažnyčios susirinkimas) Konstantinopolyje, galbūt krikščionys šiandien būtų tikėję kuo nors kitu, nes kaip tik ten ir tada buvo nuspręsta patvirtinti Šventosios Dvasios, Dievo ir Jėzaus lygybe. Konsiliume dalyvavo 150 vyskupų, t.y. mažuma, kaip ir prieš tai 325 m. vykusiame Nikėjos (Nicea) konsiliume. Dar 380 metais kaizeris Teodosijus išleido įsaką, kuriuo paskelbė Šventosios Dvasios lygybę Dievui. Taigi pirmą kartą Švenčiausios Trejybės mokslas ir sąvoka buvo oficialiai suformuluota kaizerio Teodosijaus įsake, be to oficialia religija buvo pripažinta "pauliniškoji" krikščionybė, kurios atsisakyti ir pereiti į pagonybę draudė kaizerio įsakymas (Karl Kupisch: Kirchengeschichte, Stuttgart 1983, 1 tomas, 80 psl.).

 Negalima pamiršti ir fakto, kad Jėzaus "dievybė" buvo nustatyta taip pat konsiliumo (aukščiau minėtais 325 ir 381 metais). 6-tam amžiuje Vakarų karalystės bažnyčia prie aukščiau aprašyto trinitorinio (vienas Dievas trijuose asmenyse) tikėjimo išpažinimo priskyrė sūnaus sąvoką (kas sukėlė Rytų bažnyčios pasipriešinimą ir sąlygojo ortodoksų bažnyčios įkūrimą).

Taigi dar kartą iškelkime klausimą, ar Jėzus išties mokė Švenčiausios Trejybės mokslo? O gal istorijos bėgyje tai buvo išvystyta teologų: Paulius iškėlė Jėzų iki Dievo, kaizeris Konstantinas patvirtino Jėzaus dievybę ir paskelbė tai Nikėjos konsiliume, Anastazijus Aleksandrietis (Anastasius von Alexandria) "prirašė" dievybę ir Šventajai Dvasiai, kaizeris Teodosijus 380-uoju įsaku paskelbė Šventąją Dvasią esant Dievu ir nustatė "pauliniškąją" krikščionybę su Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios lygybės dievybėje tikėjimo išpažinimu, valstybine religija.

 Naujasis Testamentas byloja apie Jėzaus pasiuntinyste, tai, kad Jis yra Dievo siųstas ir Jam pavaldus, nes "pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją" (Jn. 13, 16). Taip pat Mt 10, 41: "... kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs", taip pat Lk. 9, 48. Ar tikrai šios citatos byloja apie Jėzaus ir Dievo lygybę, ar bent jau Jėzaus dieviškumą?

 Evangelijoje Jėzus taip pat yra vadinamas pranašu:

 - "O Jėzus jiems tarė: ´ Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose´" (Mk 6, 4).

 - O minios kalbėjo: ` Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto´". (Mt. 21, 11).

 - " Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: ` O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?´ Šis atsakė: ´ Jis pranašas´". (Jn.9, 17).

 Bendruomenė laikė Jėzų pranašu, ir izraelitų pranašai visuomet kaip žinia buvo žmonės ir niekada dievai ar dievai-žmonės.

Taigi, jei Jėzaus amžininkai ir netgi Jis pats vadino save pranašu, butų visai logiška manyti Jėzų būtent ir buvus pranašu.

 Kaip Jėzaus dievybės įrodymą bažnyčia pateikia Mato 1, 23: "Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia `Dievas su mumis`". Šioje vietoje teologai konstatuoja klaidingą vertimą iš hebrajų kalbos:  žodis "almah" reiškia "jauna, santuokai ir šeimai brandi moteris", o ne "nekalta mergele" (hebr. "bertulah"), ir teologai kaip Josef Scharbert, Martin Buber, Jean Steinmann, Johannes Lindblom, Hans Wildberger, Ernst Vogt laikosi nuomonės, kad šioje vietoje kalbama ne apie mergelę Mariją, o apie karaliaus Aho, kuris valdė 8 a. pr. Kr., sutuoktinę. Be to "Emanuelis" reiškia "Dievas su mumis", bet tai neturi jokios dievybę simbolizuojančios, dievybe nesančios ar kitaip dieviškumą žyminčios reikšmes ar reikšmės atspalvio, be to Jėzus niekada nebuvo vadinamas Emanueliu.

Kita užuomina apie Jėzaus dievišką prigimti - parpuolimas prieš jį. Štai Jono evangelijoje Jėzaus išgydytas aklasis "parpuolęs pagarbino jį"  (Jn. 9, 38), arba Mato evangelijoje Zebediejaus sūnų motina "parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti" (Mt. 20, 20). Bet parpuolimo gestas taip pat toli gražu nereiškia Jėzaus dieviškumo. Juozapo broliai irgi puolė jam po kojų (1 Mozės 43 sk. 26-28 eil.), bet argi tai reiškia, kad Juozapas yra Dievas? Parpuolimas anais laikais buvo didelės pagarbos gestas, ypatingas, bet ne neįprastas pasveikinimo būdas.

 Kad Jėzus darė stebuklus, netgi prikeldavo žmones iš numirusiųjų, galimas dalykas, bet tai dar nesuteikia jam Dievo statuso: Senojo Testamento žiniomis pranašas Elijas, taip pat pranašas Elisa prikeldavo mirusiuosius (1 Karalių knyga 17 sk. 17-22 eil.; 2 Karalių knyga 4 sk. 18-36 eil.), bet niekas jų nelaikė dievais. Ar ne tas pats galioja ir Jėzui? Ir dar: kai Jėzus prikėlė jaunuolį iš numirusiųjų, visi "... garbino Dievą sakydami: ´Didis pranašas atsirado tarp mūsų´" (Lk. 7, 16), t.y. žmonės, matę šį įvykį garbino Dievą, o ne Jėzų.

 Lozoriaus istorijoje Jėzus meldžia Dievą Lozoriaus prikėlimo: "Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei..." (Jn. 11 sk. 41 eil.). Tai reiškia, kad prikėlimas iš numirusiųjų, kaip ir kiti stebuklai, galėjo įvykti ir įvyko tik su Dievo valia. Ir reiškia tik tai, kad Jėzus nelaikė savęs Dievu, bet Dievo pasiuntiniu, Dievo pranašu.

 1x3=1?

 "Ir visgi tai nėra trys dievai, bet tik vienas Dievas", - taip skamba stebuklingoji tridievystės formulė. Monsinjoras Eugene Clarc nesugalvojo nieko logiškesnio ar bent įtaigesnio: "Dievas yra vienas ir Dievas yra trys. Kadangi pasaulyje nėra nieko panašaus, mes to negalime suprasti, tuo galime tik tikėti". Tik ar ne perdaug tikėjimo tikimasi iš žmonių: tikėjimo be supratimo, kuris veda ne kur kitur, o aklo garbinimo link (gal to ir tereikia bažnyčiai?).

 Ir pabaigai trumpai grįžtu prie eilute aukščiau skliausteliuose paminėto klausimo. Turbūt kad taip, bažnyčiai to tikrai reikia, aklo žmonių pasitikėjimo ir kuo daugiau, kad būtų kam vykdyti penktą, jei neklystu, bažnyčios įsakymą "padėk išlaikyti bažnyčia ir jos tarnus". Taip švelniai pasakyta "padek išlaikyti"! Žinoma, negi rašys maitink, girdyk, pirk mašinas, statyk namus, puošk bažnyčias auksu, o vietoj "bažnyčios tarnus" - jaunus, stiprius vyrus, kurie turėdami sveikatos, galimybių ir sugebėjimų darbui laukia malonės iš vargšės pensininkės močiutės, kuri iš savo super varganos pensijėlės  neša kunigėliui, nes bijo nusidėti Dievui nesilaikydama bažnyčios įsakymų... Ir apskritai, iš kur tokie įsakymai? Kam reikia daugiau pagalbos: bažnyčios tarnams ar vargšams? Ir ar nesigėdija mūsų šventumo siekiantys dvasininkai Jėzaus vardu imti x litu už mišias, t.y. už maldą? Anksčiau reikėdavo išsipirkti nuodėmes (indulgencija), dabar jau ir už maldą susimokėti... Ar gal ir čia slypi kokia nesuprantama, besąlygiško tikėjimo reikalaujanti teorija? Ar tikrai Jėzus to mokė? Ar galėjo to mokyti Dievas???

 Ir nors bažnyčia save stato vienam lygmeny su švenčiausiąja Trejybe (prisiminkim krikščioniškąjį tikėjimo išpažinimą: "Tikiu i Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią...šventąją visuotinę bažnyčią..."), vis dėlto tikėti Dievu ir tikėti bažnyčia yra du skirtingi ir netgi labai skirtingi dalykai.

 Islamiškoji Dievo samprata

 Prieš pradėdama kalbėti apie islamiškąją Dievo sampratą norėčiau peržvelgti pagrindinius Islamo principus ir supažindinti su jais iš arčiau. Tai yra būtina tam, kad išsklaidytume daugybę spaudos ir kitų masinių komunikacijos priemonių bei knygų kaip "Tik su dukra" sukurtas išankstines nuostatas apie šią religiją. Kad galėtume pažvelgti į tikrąjį Islamą be išankstinių nuostatų turime taip pat atskirti šias dvi sąvokas: "Islamas" ir "musulmonai", nes kaip ne viskas, ką daro krikščionys priklauso krikščionybei, taip ir ne viskas, ką girdime išplaukiant iš taip vadinamo "musulmoniškojo pasaulio" priklauso Islamui kaip religijai.

 Muhamedas, Koranas, "Alachas"

 Girdėjau daug "žinovų" aiškinant, kad Muhamedas - tai musulmoniškas Jėzus, Koranas - musulmonų Biblija, o Alachas - musulmonų Dievas. Aiškinimai, kurie nėra nė per plauką teisingi. Ir tuoj pakalbėsime kodėl.

 Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašu grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą, t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas yra istoriškai autentiška asmenybė, gyvenusi 6 - 7 amžiuje Arabijos pusiasalyje ir Dievo vardu skelbusi Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik ir tik Dievas).

Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo užrašyti dar jam esant gyvam, taip atsirado Koranas, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Biblija. Naujasis Testamentas buvo pradėtas užrašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryžiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2 - ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano užrašymo pradžios iki šiol (t.y. maždaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Koranas parašytas ypatinga forma, kurios negalima su niekuo sulyginti. Magiški raidžių skaičiai ir jų sumos šioje knygoje, ypatinga rimo forma verčia netgi ir ne musulmoniškus arabų kalbos (ja parašytas Koranas) tyrinėtojus teigti, kad parašyti tokia knygą yra virš žmogiškų galimybių ribos. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos, kuri moksliniais atradimais vėl ir vėl patvirtinama esant teisinga. Koranas buvo užrašytas ne paties Muhamedo (Jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o Jo amžininkų. Dar būdamas gyvas Pranašas Muhamedas klausydamas tikrino ir patvirtino rašytinių perteikimu teisingumą.

 Kas gi yra Alachas? "Allah" [all´a:] yra arabiškas žodžio "Dievas" atitikmuo. Neaišku kodėl lietuviškuose žinynuose šis faktas visai neegzistuoja ir vietoj vertimo "Dievas" žodžiui "Allah" yra tiesiog prisegama lietuviška galūnė - as ir taip perteikiama visai klaidinga žinia, esą musulmonai tiki į Dievą Alachą, kai iš tiesų turimas galvoje tas pats Dievas, į kurį tiki krikščionys ir žydai. Islame esama 99 vardai Dievui vadinti, kaip pvz.: Mielaširdingasis (Ar-Rahim), Dosnusis (Al-Karim), Didis (Al-Azim) ir pan. (kaip ir krikščionybėje Dievas vadinamas įvairiausiais vardais pagal dieviškąsias savybes, tarp kurių ir aukščiau minėtieji). Ir kaip gali "Allah" būti "musulmoniškuoju Dievu", jei Arabijos krikščionys "savo" Dievą taip pat vadina "Allah"? Taigi nėra jokio "specialaus Dievo" vardu Alachas, o yra žodis "Allah", arabiškai reiškiantis "Dievas".

 Koks gi yra Muhamedo skelbtasis Dievas?

 "Išpažįstu, kad Dievas yra vienas, kad nėra kitu dievu išskyrus viena Dievą",- taip skamba musulmoniškasis tikėjimo išpažinimas. Tuo yra išpažįstamas tikėjimas į Dievą, kuris yra visa sukūręs, kuris nėra su kažkuo palyginamas, nes visa, kas gali būti palyginama yra Jo sukurta, Jis nėra ir negali būti suasmeninamas, Jis neturi sūnų nei dukterų, nei dar kažkokių šeimos narių, Jis yra gailestingas ir teisingas ir su Juo reikės "atsiskaityti" paskutiniojo teismo diena už savo gerus ir blogus darbus.

 Muhamedas kalbėjo apie Dievą, į kurį tiki krikščionys ir žydai, kurį skelbė Jėzus,  Mozė ir kiti pranašai. Jo misija buvo skelbti tikrąjį tikėjimą, tiksliau sugrąžinti žmones prie to, kas jau jiems buvo pranašų skelbta, bet žmonių supainiota, perdirbta bei pamiršta.

 Muhamedas ragino žmones 5 kartus per dieną melstis Dievui. Malda yra paprasčiausias būdas santykio su Dievu palaikymui, melsdamasis net 5 kartus per dieną žmogus neturi galimybės išpuikti, nes yra priverstas prisiminti Dievą, prašyti Jo pagalbos. Islamiškoji malda turi ypatingą formą, kuri susideda iš nusilenkimo Dievui (kūnas palenkiamas iš stovimos padėties 90 % kampu) - padėkos; ir parpuolimo ant keliu nulenkiant galvą ant žemės - nusižeminimo bei prašymo ženklas. Kiekvienos maldos metu musulmonai recituoja pirmąjį  7-nių eilučių Korano skyrių Al-Fatiha (atveriantysis), kurio apytikslis vertimas skamba sekančiai:

 Prieš maldą musulmonai atlieka ritualinį apsivalymą: tekančiu vandeniu prausiamas veidas, rankos iki alkūnių, pėdos. Tik švarus žmogus gali stoti Dievo akivaizdon.

 Pagrindiniai islamo principai

 Pirmiausiai norėčiau paaiškinti patį žodį "Islamas", jo šaknis ir reikšmę. Turbūt visos, ar bent jau didžiosios pasaulio religijos vadinamos pagal jų įkūrėją, kaip krikščionybė pagal Kristų, Budizmas pagal Budą, Zoroastrizmas pagal Zaraostrą; ar pagal religijos kilmę, kaip Judaizmas pagal Judėjos žemę, iš kurios kilo ši religija. Tačiau tai negalioja Islamui. Ši religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau minėjau, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir "islamiško elgesio". Taigi arabiškas žodis "islam" reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio "islam" reikšmė yra "taika, ramybe". Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.

 Jau išsiaiškinome, kad Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai griežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui. Mokslas nustatė, kad kiaulienoje laikosi parazitas trichina, kuris nežūsta net apdorojant mėsą aukščiausiom ir žemiausiom temperatūrom, kiaulė yra vienintelis gyvulys, mintantis savo mėšlu ir, mūsų vertinimo skale, neturintis gėdos jausmo (kaimo žmonės žino, kad įleidus du gaidžius tarp vištų vienas iš jų užkapos kitą, tas pats ir su kitais gyvuliais, tik kiaulė ės kaip ėdusi, jei kitas paršas suksis apie jo kiaulaitę). Iš čia kai kurie mokslininkai teigia, kad kiaulienos valgymas mažina žmoguje gėdos ir garbės jausmą. O apie alkoholį turbūt ir kalbėti nereikia. Nereikia net statistikų, pilnai užtenka pažįstamų rato, kad suskaičiuotume dešimtis ir šimtus alkoholikų tėvų mušamus, alkstančius ir grimztančius vaikus (Vokietijoje vien Berlyne suskaičiuota  67 000 vaikų (!), sergančių alkoholizmu, iš kurių 30 000 reikalinga skubi medicininė pagalba...). 

 Ramadanas. Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo ("Ramadan" ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nepraryja nė lašo vandens, ir nė trupinėlio maisto, nesvarbu koks didelis alkis ar troškulys bebūtų ar kaip skaniai beatrodytų maistas. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis - bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt  nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

 Mokesčiai. Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos "mišios" - toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis -  mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei ("musulmonu bažnyčiai"), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams mažiausiai 2 % nuo savo pelno (pabrėžiu - ne nuo viso uždarbio, o nuo pelno). Vargšams, tai yra žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali užsidirbti pinigų pragyvenimui, kaip pvz. našlaičiai, pasiligoję žmonės, vienišos motinos ir pan. 2% nuo pelno tikrai nėra daug, ypač jei tai kitam suteikia tai, ko jis pats nusipirkti negali, nesvarbu kas tai bebūtų: kepalas duonos, vaistai ar batai vaikui i mokyklą... Ir jei to laikytųsi nors pusė pasaulio gyventojų, galbūt kiekvienas mūsų ištiktas bėdos būtų ne vienas likimo valiai paliktas, o sulauktų pagalbos tų, kuriems šiuo momentu sekasi geriau.

 "Šventasis karas" - sąvoka, šiurpinanti pasaulį, ir vėlgi kaip daug kas kitas, dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra "dzihad" ir reiškia "kova, pastangos", t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta  Palestinoje). Kasdienis "dzihad" yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas - ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

 Islamiškos aprangos taisykles. Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kvailos ir be pagrindo, bet atidžiau pažiurėjus, jos vėlgi tarnauja žmonių labui. Tiek moterys, tiek vyrai neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai nereiškia, kad "atidengtas" grožis nebetenka savo žavesio, bet tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas,  išstatomas visuomenei veda ne prie ko kito, o tik prie blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Norintis daryti bloga atras kaip tai padaryti nepaisydamas aplinkybių, bet abejojančiam bent jau nebus atviros visos galimybes tam. Gal tai ir sunkoka suprasti aukštai išsivysčiusiai 21 amžiaus visuomenei, bet tai yra tik aukštesnė moralinė pakopa, o ne kažkoks asmenybės teisių pažeidimas. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi. Europietiškas gyvenimo modelis yra atvirkščias tam: visuomenei rodoma viskas, o namuose - plaukų suktukai ir pižama.

 Ir pabaigai apie

Moters vietą Islame. Korane nėra ne vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris (jus, Adomo vaikai). Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per "didžiuosius orientalistus", kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogum, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis (kaip žinia, motinos ir yra moterys). Žmogus klausė pranašo, ką jis turįs labiausiai gerbti. Šis atsakė: "Motiną". Žmogus vėl klausė: "O po to?" Jis vėl atsakė: "Motiną". Ir tik po ketvirtojo "motiną" sekė "tėvą".

Ir apskritai, kas drįsta teigti apie moters teisių pažeidimą Islame (kas žinoma atsitinka "islamiškoje" visuomenėje, bet tai neturi nieko bendra su tikruoju islamu)? Ar ne tie patys europiečiai, kurie dar šeštajame ir šešioliktajame amžiuose vedė audringas diskusijas ar moteris apskritai yra žmogus, ar ne tie patys krikščionys, vos prieš keletą šimtmečiu ant laužų deginę "raganas", ar ne tie patys prancūzai, pas kuriuos iki 1938 metų reikėdavę vyro sutikimo žmonai valdyt savo turtą (Islame nuo pat pradžios, t.y. jau 1400 metų moteris turi visas teises į turtą, ji ir tik ji valdo savo pinigus, ji nėra už nieką finansiškai atsakinga, kai tuo tarpu vyras yra atsakingas už ją, vaikus ir tėvus), ar ne tie patys vokiečiai, kurių žmonos iki 1960 - ųjų turėdavę pateikti vyro sutikimą banko sąskaitai atidaryti ir ar ne tie patys anglai, iki 19 amžiaus vidurio turėdavę teisę parduoti žmoną?

O dėl keturių žmonų, tai pasakysiu tik tiek, kad jas vyras gali turėt tik tam tikrais atvejais, tai yra jo teisė, bet tuo jis apsikrauna keturguba našta, nes Islamas įsako vyrui būti visom vienodai geram ir dosniam, ir pats Islamas sako, kad tai yra praktiškai neįmanoma. Moteris visada turi teisę skyryboms, o jei vis dėlto lieka santuokoje, vyras privalo ir toliau išlaikyti ją ir vaikus. Nereikia pamiršti, kad tai yra taisyklė išimčiai, atvejis "ką daryti, jei", taip pat kaip ir kaip skyrybos: taisyklė yra šeima, o išimtis - skyrybos, ir ką daryti, jei... Yra ir daugiau tokiu taisyklių išimtims ir jų polemizavimas yra būtinas, nes tokia yra realybė. Tylėjimas, akių užmerkimas dar niekada nepanaikino esančios problemos, gal tik nustūmė ją į šoną.

Literatūra:

Jusuf al-Qaradawi: "Erlaubtes und Verbotenes im Islam", München 1989.

Sayyid Abul A´la Maududi: "Als Muslim leben", Nürnberg 1995.

Najeh Awad Salamah: "Das Paulinische Christentum. Eine kritische Studie", Amman 1996.

Naujasisi Testamentas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius 1992.

Šv.Korano vertimas iš arabų kalbos.

Vardan Allaho, kuris yra Maloningas ir Gailestingas

[Bis-miL-La hir-Rahmanir-Rahim]

Padėka Dievui, pasaulių Viešpačiui

[Al-hamdu liL-La hi Rabbil-alamin]

Gailestingajam Dievui

[ar-Rahmenir-Rahim]

Valdovui paskutiniojo teismo dieną

[Maliki jau mid-din]

Tau vienam tarnaujam ir Tavęs vieno prašom pagalbos

[Yjaka nabudu va Yjaka nastain]

Vesk mus tiesiu keliu

[ihdinas-siratal-mustakym]

Kuriuo ėjo Tavo palaimintieji

[siratal-ladina an-am ta alaihim]

o ne tuo, kuriuo ėjo Tave supykinę ir neteisieji.

[gairil-magdubi aleihim va - lad-dalin]

 
Atgal