اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

Šv. Koranas

Šv. Koranas yra unikalus kitų šventųjų raštų kontekste. Tai daniausiai pasaulyje skaitoma knyga. Šv. Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui   7-tame amiuje kaip paskutinis Dievo odis monijai ir iki šiol bet kurios tautybės musulmonai su meile gieda Šv. Korano eilutes (ajatus) bei mokosi jų atmintinai. Tikintieji, skaitydami Šv. Koraną (o ypač giedodami jį garsiai), būna iki ašarų sujaudinti jo vaizdingos poetinės kalbos. Taipogi yra svarbu paminėti, kad Šv. Koranas yra unikalus ir tuo, kad jis yra vienintelis Šv. Raštas, kuriame minimi faktai neprieštarauja mokslininkų teiginiams, jų autentiškumas yra lengvai patikrinamas istoriškai, ir egzistuoja tik viena Šv. Korano versija (t.y. arabų kalboje). Dar vienas iš Šv. Korano stebuklų yra tas, kad ši knyga, kuri yra beveik tokios pačios apimties kaip ir Naujasis Testamentas, yra vienintelė, kurią viso pasaulio musulmonai, net ir tie, kuriems arabų kalba nėra gimtoji, nepriklausomai savo amiaus bei intelektualinių sugebėjimų, mokosi atmintinai. Todėl mes norėtumėme, kad Jūs paskirtumėte nors kelias minutes savo brangaus laiko ir suinotumėte nors nedidelę dalį informacijos apie šią nuostabią knygą, kuri yra beveik ketvirtadalio šios planetos gyventojų pasaulėiūros bei kultūros pamatas.

MOKSLU PAREMTA KNYGA MOKSLO AMŽIUI

Kalbant apie Šv. Koraną, reikėtų paminėti vieną iš nuostabiausių dalykų – jame yra daug eilių (ajatų), kurios tiksliai apibūdina natūralios kilmės reiškinius tokiose mokslinėse sferose kaip embriologija, meteorologija, astronomija, geologija bei okeanografija. Mokslininkai mano, kad informacija, kuri buvo urašyta šioje knygoje prieš 14 šimtmečių yra tiksli ir teisinga netgi šių dienų mokslo pasiekimų atvilgiu. Juo labiau, daugelis faktų, kurie yra minimi Šv.Korane, mokslininkų yra atrandami tik šiame amiuje. Vien tik šio fakto įtakoti daugelis mokslininkų priėmė Islamą. Tai taipogi paaiškina tą faktą, kad tokie proto ir tikėjimo, mokslo ir religijos konfliktai, kurie jau Viduramiais keldavo abejones monėms, niekados neiškilo Islame. Šv. Korane keletoje vietų monėms yra parašyta naudoti savo proto sugebėjimus bei siekti inių. Dauguma musulmonų mokslininkų bei išradėjų buvo nuoširdūs savo tikėjime.
Šv. Korano eilėse (ajatuose), kurios pateikia mokslinius duomenis, yra tiksliai nurodoma embriono vystymosi stadijos per pirmąsias keturiasdešimt nėštumo dienų; aiškinama, kad kalnų šaknys (angl.k. „roots“) yra tarsi kuolai (angl.k. „pegs“), kurie padeda sutvirtinti ir stabilizuoti Žemės plokštes; aiškinama, jog toje vietoje, kur susilieja dvi jūros, egzistuoja natūralus barjeras (t.y. kiekviena jūra išlaiko savo druskingumą, temperatūrą bei vandens tankį; vandenynų gelmėse esančios bangos yra sudarytos iš tam tikrų sluoksnių; jog Dangus ir Žemė, prieš jiems atsiskiriant, buvo viena visuma; jog Visata susiformavo iš “dūmų”, t.y. dujų ir dulkių, kitaip vadinamų ūkų, kurie yra vaigdių formavimosi pagrindas.
Tačiau, nepaisant to fakto, kad čia kalbama apie gamtos stebuklus ar istorinius įvykius, Šv. Koranas niekados nebuvo grynai “mokslinė” knyga; visos jo eilės yra skirtos priminti mogui, kad šis turi garbinti Dievą. Bet kuri kita senovinė knyga ar bet kuris kitas Šv. Raštas neturi tokio tikslo. Musulmonai šventai tiki, kad būtent tai ir daro Šv. Koraną nepakartojamu, bei aktualiu bet kuriam amiui, bet kuriam laikotarpiui monijos istorijoje.

 ŠV. KORANAS IR ŽINIŲ GILINIMAS

Žodis „qur‘an“ reiškia „deklamavimas“, o pati pirmoji Šv. Korano eilutė, kuri Angelo Gabrieliaus buvo apreikšta pranašui Mahometui   buvo paliepimas: „Savo Viešpaties vardu įsakau tau.....Skaityk!“ (arba ‚deklamuok). Šis paliepimas ano meto mogui, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, buvo mokslo vystymosi ir švietimo pradia. Kiti šventieji Raštai, parašyti iki Šv. Korano, buvo perduodami iš kartos į kartą tik elito tarpe (t.y. šventikų bei perrašinėtojų tarpe) ir todėl šventas raštas daniausiai būdavo ubaigiamas rašyti praėjus jau gana ilgam laiko tarpui po religijos pradininko mirties. Tuo tarpu Šv. Korano išlikimu bei išsaugojimu rūpinosi visa bendruomenė ir dėl šios prieasties jis buvo visas urašytas dar pranašui Muhamedui   gyvam esant. Pranašo pasekėjai išmokdavo kiekvieną apreikštą eilę (ajatą) ir nedelsdami ją urašydavo, o Pranašui mirus buvo labai daug tokių, kurie mokėjo visą Šv. Koraną mintinai. Praėjus dviems metams po Pranašo mirties pirmasis kalifas Abu Bakr pareikalavo Pranašo raštininko Zayd‘o surinkti visas tuo metu esančias Šv. Korano kopijas bei fragmentus ir sudėti i vieną knygą. Ir, valdant trečiajam kalifui Uthman‘ui, šiuo manuskriptu buvo naudojamasi kaip pagrindu leidiant Šv. Korano egzempliorius kiekvienoje musulmonų gyvenamoje teritorijoje. Nors praėjo labai daug laiko, tačiau muziejuose net ir šiandien dar galima pamatyti šias pirmąsias Šv. Korano knygas.
Sekant visų mylimo Pranašo pavyzdiu ir paliepimu, kuris paskatino visus musulmonus, vyrus ir moteris, siekti inių ir mokslo, mečetės tapo ne tik maldų, bet ir mokslo centrais. Islamo dėka išsirutuliojo universali, nemokamo pradinio mokslo sąvoka; kaimų mečetėse-mokyklose vaikai buvo mokomi skaityti, rašyti, įsiminti Šv. Koraną mintinai, atlikti pagrindinius aritmetinius skaičiavimus; gabūs moksleiviai buvo siunčiami į miestus įgyti aukštesnį išsilavinimą. Patys pirmieji pasaulio universitetai, ligoninės, bei pastatai buvo įkurtos musulmonų. Pirmieji kalifai įkūrė tokias institucijas kaip „Išminties namai“ Bagdade, kur mokslininkams buvo mokama u mokslinių, literatūrinių bei religinių knygų vertimą iš bet kurios inomos kalbos į arabų kalbą. Viso to įkvėpti, ydai bei krikščionys, musulmonų valdomoje Ispanijoje pradėjo versti klasikinius romėnų bei graikų tekstus iš arabų į kitas europiečių kalbas, taip pradėdami Europos Renesansą.


 KNYGA, KURIOS TIKSLAS - PERDUOTI ŽINIĄ ŽMONIJAI

Kaip ir visų knygų, Šv. Korano tikslas yra teikti monijai inių, tačiau šiuo atveju ši inia yra nuo Dievo. Šv. Koranas yra tarsi tobulas inynas ar vadovas mogui, mąstančiam apie egzistenciją bei gyvenimo prasmę. Paremtas jau anksčiau buvusiais apreiškimais, šis Galutinis Testamentas patvirtina jau anksčiau apreikštų Šv. Rastų tiesas, tačiau nurodo bei detaliau paaiškina tas tikėjimo tiesas / vietas, kurios buvo diskutuotinos, nelabai aiškios ir įvairiai interpretuojamos. Tie, kurie yra skaitę Bibliją, skaitydami Šv. Koraną čia ras daug panašių vietų: Dievo atliktų darbų kuriant pasaulį aprašymas; pasakojimai apie pranašus, Šėtoną, angelus, Paskutiniojo Teismo Dieną, moralės bei etikos principus, dvasinius tikėjimo išpainimo būdus, (tokius kaip malda bei pasninkas). Tačiau Šv. Koranas nėra vien tik senų apreiškimų perpasakojimas. Jis yra unikalus ir aminas, o jo siūlomas problemų sprendimo būdas yra tinkamas bei aktualus ir šių dienų mogui.

Štai panagrinėkime vieną pavyzdį. Šv. Korane sakoma, kad Adomas ir Ieva buvo kartu atsakingi u tai, kad klausytų Dievo nurodymų ir nevalgytų udraustojo vaisiaus; t.y. Ieva nebuvo prakeikta u tai, kad sugundė Adomą suvalgyti udraustojo vaisiaus; ir nėra jokios ‚prigimtinės nuodėmės', kurioje visiems laikams būtų pasmerkti gimti nekalti vaikai. Pagal Šv. Koraną, Adomas ir Ieva prašė atleidimo u savo nuodėmes ir jiems buvo atleista, o Adomas Islame yra laikomas pirmuoju pranašu.

Tai tik vienas skirtumas tarp Šv. Korano ir Biblijos, tačiau jų yra daug daugiau. Šv. Koranas teigia, kad daugelis Bibliją sudarančių knygų, bei kitų Šv. Rastų buvo sunaikinta istorijos bėgyje dėl įvairių prieasčių, tokių, kaip, pavyzdiui, karas, politinės intrigos, religiniai konfliktai ar kt. Norėdami įsitikinti šio teiginio teisingumu bei objektyvumu, pagalvokite, kiek daug ir įvairių Biblijos variantų šiandien yra naudojama, kuriuose trūksta pačių pirmųjų originalių raštų, kurie buvo atrasti labai neseniai ir yra inomi kaip Negyvosios jūros ritinėliai. Šv. Koranas taipogi atmeta nuodėmių atleidimo sąvoka ir nei vienai tautai nesuteikia privilegijos, nes prieš Dievą visi monės, nepriklausomai nuo rasės, spalvos ar tautybės, yra lygūs. Islamas taipogi teigia, jog monėms, norint, kad jų nuodėmės būtų atleistos, visai nereikia aukoti nekalto gyvulio ar kito mogaus, kaip kad anksčiau buvo įprasta. Islamas taipogi teigia, kad Jėzus, gerbiamas ir mylimas Dievo pranašas, nebuvo nukryiuotas kaip kad yra manoma, bet buvo išgelbėtas nuo savo priešų, o jo gyvenimas buvo deramas pavyzdys visai monijai. Islamas teigia, kad dvasinės nuodėmės yra atleidiamos mogui nuoširdiai gailintis ir pasiadant atlyginti u savo nuodėmes ir daugiau jų nebekartoti. Islame nėra dvasininkų luomo. Imamas čia yra ne daugiau kaip tas mogus, kuris gerai moka maldas, Šv. Koraną ir gali vadovauti maldai (t.y. vesti bendrą maldą). Individo nuodėmės yra išpaįstamos tiesiogiai pačiam Dievui, be jokio tarpininko.

Šv. Korano pagrindinis tikslas yra kviesti mones atsigręti į visos egzistencijos šaltinį, gyvybės davėją, nuoširdiai jam tarnauti, atsisakant stabmeldystės ir prietarų. Islame ‚vieno Dievo‘ sąvoka reiškia, kad čia nėra Šv. Trejybės sąvokos, Dievas yra suprantamas kaip vienas ir nedalomas. Jis tarsi ląstelės ar atomo branduolys, tarsi centras, kuris visur palaiko tvarką ir harmoniją. Jam neesant visur būtų chaosas ir sąmyšis. Dievas yra vienas, Jis neturi jokių partnerių, Jis nebuvo pagimdytas ir pats nieko nepagimdė, Jis yra Ujaučiantis, Gailestingas, Visagalis ir Teisingas, vienintelis į kurį mes kreipiamės prašydami patarimo ir pagalbos. Ir viskas, kas galėtų įsibrauti tarp Dievo ir mūsų pačių ego, yra laikoma stabu ir yra grietai draudiama.

Turtas, garbė, fizinis mogaus grois bei šio pasaulio malonumai vieną dieną pasibaigs, ir mes negalėsime jų pasiimti su savimi po mirties. Pasiliks tik mūsų tikėjimas ir geri darbai, kurie palengvins mūsų kapo kančias ir gins mus Paskutiniojo Teismo Dieną.
Nors joks Šv. Korano vertimas iš arabų kalbos į kokią kitą kalbą negali perteikti jo groio (štai dėl ko musulmonai mokosi arabų kalbos) vis tik šios eilės atskleidia subtilų ir nuostabų Šv. Korano poezijos groį:
 
Papasakok Jiems istoriją apie Abraomą,
Kuomet Jis paklausė savo tėvo ir savo tautos: „Ką Jūs garbinate?“
„Mes garbiname stabus“, atsake šie, „ir mes jiems pašventėme savo gyvenimus“.
Jis tarė: „O ar jie jus girdi, kuomet jūs verkiate?
Ar jie gali jums kaip nors padėt ar pakenkti?“
Šie atsakė: „Ne, bet mes juk darome tai, ką ir mūsų protėviai darydavo“.
Jis tarė: „Tuomet ar jūs suprantate ką jūs patys garbinate ir ką jūsų protėviai garbino?“
Iš tiesų, jie visi (t.y. stabai) yra mano priešai, išskyrus Pasaulių Viešpatį,
Kuris mane sukūrė, ir kuris man parodo tiesų kelią,
Kuris mane maitina ir girdo,
O man sergant – gydo mane,
Kuris pasiųs man mirtį ir vėlei mane prikels gyvenimui;
Ir kuris, aš tvirtai tikiu, atleis man mano nuodėmes Paskutiniojo Teismo Dieną.
O Viešpatie, suteik man išminties, ir leisk man bendrauti tik su teisiaisiais,
Ir padaryk taip, kad mane prisimintų ateinančios kartos,
Ir leisk man būti Gėrio Sodo paveldėtoju;
Atleisk mano tėvui, nes šiuo metu jis yra prauvęs nuodėmėse,
Ir nepaemink manęs mano prisikėlimo dieną,
Tą dieną, kai turtas ir vaikai neduos naudos nei vienam,
Išskyrus tą, kuris Dievui pasiūlys savo švarią ir tyrą širdį.
(Šv. Koranas, Skyrius „Poetai“, 26:69-89).

  “Mes pateikėme Koraną arabų kalboje tam, kad Jūs galėtumėte suprasti jo prasmę. Kai mūsų Viešpaties aminoji knyga kilni ir pilna išminties”. Taip kalbėjo Alachas ir tas, kuris gavo šią inią – Muhamedas  , Alacho pasirinktasis pranašas arabų monėms. Ta inia yra “deklamavimas” šventų maldų. Musulmonai tiki, kad Alachas Korano turinį pateikė Muhamedui  per angelą Gabrielių todėl, kad šis pranašas galėtų jį perteikti arabams. Koranas buvo pateiktas Muhamedui  arabų kalba todėl, kad viską atpasakoti arabams jų gimtąja kalba ir palyginti tai su Judaizmo ir krikščionybės šventaisiais raštais. Musulmonams Koranas yra apreiškiantis religines, socialines ir moralines nuostatas. Koranas taipogi laikomas geriausiu arabų prozos pavyzdiu. Korano autorius yra Alachas, išskyrus tas vietas, kur kalba pranašas arba angelas. Žinia yra tokia: nėra jokio kito Dievo išskyrus Alachą, ir Jis suteikė savo inią Muhamedui  , kuris turėjo ją paskelbti arabams kaip įspėjimą ir paadą. įspėjimas yra visiems, kurie atsisako tikėto į vieną Dievą, jo paadas yra tiems, kurie tiki į Alachą ir vykdo jo valią. “Aš apreiškiu tau (Muhamedai  ) Koraną tavo gimtąja kalba tam, kad tu galėtum skelbti gerąją inią teisingiesiems ir įspėti besiginčijančią tautą”.

 
Atgal
Reklama