اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

Šeichas Ali El-Tantawi

Iš anglų kalbos vertė: J.S. Azhar

ĮŽANGA Į ISLAMĄ

Apie Islamą aš pirmą kartą sužinojau iš dviejų musulmonių moterų. Jos visiškai neatitiko to musulmonių moterų stereotipo, kurį aš buvau susidaręs. Jos visiškai nebuvo užguitos ar siaurų pažiūrų. Ir tai, kaip jos kalbėjo apie Islamą ir Pranašą, tebūnie Jam taika ir Allah’o palaima (tebus Jam ramybė), palietė mano širdį.

Įsitikinęs, kad Islamas yra teisingas gyvenimo kelias, aš pradėjau vis labiau domėtis šia religija. Daugelis knygų, kurias aš perskaičiau, neturėjo nieko bendro su tuo, kaip aš supratau Islamą, nei su tuo, kaip tos moterys buvo apie šią religiją pasakojusios. Daugelis knygų buvo per daug akademiškos, neatitiko mano vakarietiškos mąstysenos ir neįtikino, kad tai, ko moko Islamas, yra amžina. Atvirkščiai, jos teikė neteisingą informaciją apie Islamą bei musulmonus. 

Viena iš mano musulmonių draugių Nabila Kawaf davė man Šeicho Ali El-Tantawi knygą. Nepaisant vertimo iš arabų kalbos į anglų kalbą, Šeicho El-Tantawi knyga buvo persmelkta išmintimi, humoru, kupina entuziazmo. Pavyzdžiai pateikti su humoru, paaiškina sunkiau suprantamus Islamo principus: žmonių psichologiją, silpnybes, mūsų ryšį su kosmosu ir būtinybę sekti Šariatu tam, kad sustiprintumėm tikėjimą, priklausomybę nuo Dievo ir pasirinktumėm geriausią gyvenimo kelią. Aš perskaičiau šią knygą daugelį kartų ir supratau, kad ji buvo išversta su geriausiais ketinimais, bet dabartinis jos turinys nepilnai atspindi tai, ką norėjo pasakyti autorius. Todėl Nabila pasiūlė, padedant jos pusbroliui Bassam Saab, man pačiam suredaguoti šią knygą. Ir, autoriui leidus, mes ėmėmės darbo. Knygos redagavimas užėmė labai daug laiko, todėl norėčiau padėkoti Bassam ir Nabila už jų kantrybę ir pagalbą. Buvo nelengva dirbti su knyga, kuri jau buvo išversta iš arabų kalbos į anglų kalbą, ir nenutolti nuo autoriaus minčių. Aš stengiausi išversti knygą taip, kad ją būtų lengva skaityti anglų kalba, bet tuo pačiu perduoti humoristišką autoriaus stilių. Kai taip suartėji su knyga, pradedi ir gyventi tuo, ką ta knyga teigia. Aš dėkoju Šeichui El-Tantawi, už tai kad jo knyga paskatino mane apsispręsti pasirinkti Islamą. Aš tikiuosi, kad Dievo valia ši knyga padės ir kitiems suvokti tą universalią tiesą, kurią skelbia Islamas kiekvienai tautai, kiekvieną dieną.

                                                                                 Redaktorė: Sue Lake

Įsivaizduokite, kad jūs vienas keliaujate keliu, kuris netikėtai išsišakoja į dvi dalis. Vienas takelis, einantis iš šio kelio, yra duobėtas ir juo yra sunku eiti. Tuo tarpu kitas takelis yra lygus, nusileidžiantis į lygumą ir juo eiti yra lengva.

Pirmasis takelis yra nelygus, akmenuotas, pilnas dygliuotų krūmų ir tykojančių pavojų. Tačiau šio takelio pradžioje yra užrašas: NORS ŠIUO TAKELIU SUNKU EITI, TAČIAU JIS JUS NUVES Į GALUTINĮ TIKSLĄ. 

Antrasis yra lygiai grįstas, iš abiejų pusių apsodintas vaismedžiais ir gėlėmis bei šalia jo yra daug kavinių ir pasilinksminimo užeigų. Asmuo, pasirinkęs šį kelią, gaus visko, ko tik užsigeis. Tačiau šio takelio pradžioje yra užrašas: TAI-PAVOJINGAS IR PRAŽŪTINGAS KELIAS. JIS VEDA Į BEDUGNĘ IR NEIŠVENGIAMĄ MIRTĮ.

Taigi, kurį kelią jūs pasirinksite?

Dažniausiai žmonės renkasi lengvesnį kelią, nes jis atrodo nereikalaujantis pastangų, malonus ir nesukeliantis skausmo.Jie renkasi šį kelią, kad pabėgtų nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Dievas sutvėrė žmoguje savisaugos instinktą, dėl kurio kiekvienas automatiškai pasirinktų antrąjį - lengvesnįjį kelią.

Tačiau žmogui, atsidūrus kryžkelėje, reikia sustoti ir pamąstyti, pasirinkti kelią. Tai ką gi galiausiai jis pasirinks:ar palyginus trumpą pasitenkinimą, lydimą nenumaldomo skausmo, ar laikiną skausmą, lydimą palaimos ir džiaugsmo? Teisingas sprendimas – pasirinkti pirmąjį kelią.

Čia pateiktas pavyzdys iliustruoja skirtumą tarp kelio į Rojų ir kelio į Pragarą. Kelias į Pragarą yra pilnas linksmybių ir malonumų: gundantis grožis, materialinės gėrybės ir neribota veiksmų laisvė. Kelias į Rojų tikrai nėra tarsi rožėmis klotas. Norint ten patekti, tenka susidurti su netikėtais sunkumais, kančiomis bei numalšinti kūno aistras. Tačiau, jeigu laikinų gyvenimo malonumų kelias veda į Pragarą, tai pasirinkusieji sunkesnįjį kelią bus apdovanoti amžinu džiaugsmu po mirties. 

Šis pavyzdys gali būti analogiškas studento veiksmams egzamino išvakarėse: jis mielai leistų laiką savo malonumams, tačiau žino, kad turi pasiruošti apklausai. Tik vėliau jis galės naudotis savo darbo ir sėkmės vaisiais. Kitas pavyzdys – tai sergantis žmogus, kuris turi atsisakyti tam tikrų mėgstamų valgių ar veiksmų. Atpildu tam bus sveikata. Dievas ištiesė prieš mus du kelius ir apdovanojo mus gebėjimu pasirinkti, atskirti gėrį nuo blogio.

Padarę ką nors gero, mes jaučiame džiaugsmą, palengvėjimą, nes mūsų sąžinė yra švari. Ir atvirkščiai: padarę ką nors blogo, mes jaučiamės kalti ir nuliūdę.

Toks gebėjimas būdingas ne tik  žmonėms, bet ir gyvūnams. Pavyzdžiui, jei numesite katei gabalėlį mėsos, ji ramiai suės jį jūsų akivaizdoje. Tačiau, jei katė nugriebs gabalėlį mėsos pati, ji kuo greičiau nusineš jį kur nors nuošaliau, kad tas gabalėlis nebūtų atimtas. Iš šio pavyzdžio matome, kad  pirmu atveju katės sąžinė esti švari, nes mėsa jai buvo duota. Antruoju atveju jos reakcija rodo,jog ji instinktyviai jaučia pasielgusi netinkamai. Kitaip tariant, ji skiria gėrį ir blogį, kas leidžiama ir kas uždrausta. Taip pat ir šuo palaižo šeimininkui ranką, kai padaro ką nors gero, tarsi prašydamas atpildo. Tačiau kai nusižengia, elgiasi nedrąsiai, lyg gailėtųsi to, ką padarė ar tikėtųsi bausmės.

Tai yra vieno Šventojo Korano ajato interpretacija. Jame sakoma:

Ar Mes neparodėme jam dviejų kelių (gėrio ir blogio)?    (90:10).

           Dievas paskyrė tam tikrus asmenis, kad jie parodytu žmonėms kelią į Rojų. Tie asmenys – pranašai. Kelias, vedantis į Pragarą, taip pat turi tuos, kurie gundo jį pasirinkti. Tai Dievo priešininkai.

Ulema Islamo teisės žinovai ir mokslininkai seka Pranašo (tebus Jam ramybė) pėdomis. Fatima, būdama mūsų Pranašo Muhamedo duktė, nieko nepaveldėjo iš savo tėvo, o Ulema paveldėjo DAVAH - teisę skleisti Jo skelbiamą religijos tiesą. Tas, kuris su visišku nuoširdumu vykdo šią užduotį, yra nusipelnęs Pranašo (tebus Jam ramybė) palikimo.

Žmogaus prigimčiai yra duotas laisvės troškimas, kurį religija bando pažaboti. Religija stengiasi sutramdyti žmogaus prigimtį, kai pastaroji reikalauja gyvenimo malonumų. Religija tramdo bet kokią pagundą padaryti nuodėmę ar pasielgti nemoraliai.

Žmogaus prigimtis tarsi kupinas vandens indas, stovintis ant kalvos. Lengva tą vandenį išlieti: užtenka tik apversti indą ir vanduo nutekės šlaitu žemyn. Tačiau, norint tą indą pripildyti vandeniu, reikia įrengti siurblį, pumpuojantį vandenį, arba iškasti šulinį, o tas reikalauja nemažai darbo. Kitas pavyzdys, iliustruojantis žmogaus prigimties silpnumą, yra didžiulis akmuo, stovintis kalno viršūnėje. Nuridenti jį žemyn užtenka tik vieno stumtelėjimo, tačiau užridenti jį aukštyn reikia daug pastangų. Taip ir su žmogaus prigimtimi.

Asmuo, tvirtai nesilaikantis religinių reikalavimų, gali pasakoti apie moterį, kuri šoka nuoga, ir taip sugundyti tave eiti kartu pasižiūrėti. Natūralu, kad skleisti blogį visada yra daug lengviau, negu gėrį. Blogį siūlantis žmogus turi visas priemones tave apžavėti: viešai demonstruojamą moters grožį, seksualines viliones ir kt.. 

Tad kaip Islamo propaguotojai kovoja su tuo? Ką jie siūlo šių atrakcijų vieton? Paprasčiausią santūrumą ir susilaikymą.

Pvz.: jeigu jūs pamatytumėte  merginą, kuri nėra apsidengusi šydo, kaip tai Islamo religija reikalauja iš musulmonių, jūsų vaizduotėje kiltų įvairios pagundos, pamačius jos kūno judesius. Pamokslininkas šiuo atveju patars nusisukti nuo to.

Verslininkui, skolinančiam pinigus už labai didelius procentus, arba žmogui, imančiam kyšį, pamokslininkas taipogi patars susilaikyti, motyvuodamas atlygiu, kurį žmogus gaus po mirties. 

Dvasininkai patars visiems tokiems žmonėms, įspėdami juos, kad reikia saugotis laikinų malonumų, kurie jums pasitaiko gyvenimo kelyje, nepasiduoti fiziniams šio pasaulio malonumams, kad pasiekti tai, ko jūs  negalite pamatyti ir pajusti šiuo metu. Jie paragins jus kontroliuoti savo silpnybes ir širdies geismus, nors tai ir atrodys sunkia našta ar užduotimi. Nenustebkite, kad mes vaizduojame religiją kaip sunkią naštą. Išties, Allah’as Aukščiausias Šv. Korane taip rašoma

Paklausyk, Mes atskleisime didžią žinią.  (73:5)

Kiekvienas kilnus poelgis žaboja žmogaus sielą. Prisiminkime studentą, kuris ruošiasi egzaminui, nors galėtų linksmai leisti laiką draugijoje. Nėra abejonių, kad jam norisi ne to! Tačiau jis žino, kad atlikęs savo pareigą, bus laisvas. Taip pat yra su žmogumi, kuris keliasi rytmetinei Fadžr maldai. O taip pat ir su tuo, kuris nusprendė eiti į karą, priimdamas atsakomybę, kai jis atsisveikina su savo žmona ir šeima.

Tačiau pasaulyje yra daug daugiau nusidėjėlių, negu dorųjų. Tų, kurie prisimena Dievą ir leidžia Jam vesti juos teisingu keliu, negu tų, kurie pasirenka “lengvesnį kelią”. Štai kodėl aklai prisitaikyti prie minios mums yra taip pavojinga.

Jeigu kreipsite dėmesį į daugumą tų, kurie gyvena žemėje, jie išves jus iš Dievo kelio. (6:116).

Jeigu tai kas reta nebūtų didele vertybe, tai ir deimantai būtų lengvai randami. Štai todėl taip reta drąsių ir išmintingų žmonių.

Jau daugelį šimtmečių pranašai bei išminčiai siūlo mums eiti teisingu keliu. Tuo tarpu kiti bandė mus suklaidinti. Iš tiesų, mes visi savyje turime sugebėjimą pasirinkti savo keli. Mūsų sielose ir širdyse kovoja tai, ko dėka mes tikime pranašų mokymais, ir tai, kas skatina mus daryti blogį.

Jums gali kilti klausimas: “ Koks yra skirtumas tarp proto ir sielos?” Nesakau, kad man pavyks labai aiškiai nubrėžti ribą tarp proto ir sielos, bet vis dėlto pabandysiu atsakyti į šį klausimą pavyzdžiu.

Žmogaus kūnas nuolat kinta: ląstelės, gyvavusios prieš kelis ar keliasdešimt metų, jau nebeegzistuoja. Tačiau žmogaus AŠ išlieka toks pat, jo viltys, troškimai, skausmai ir kančios nuolat keičiasi. Tuomet gali kilti klausimas: “Kuri AŠ dalis lieka nepakitusi?”. Ta nepakitusi dalis - siela. Todėl sekantis klausimas gali būti: “O kas yra siela?”.

Dievas davė žmogui supratimą apie daugelį dalykų, susijusių su žmogaus kūnu: kaip galūnės atlieka įvairias funkcijas, kaip gydyti ligas ir pan. Taip pat Dievas davė suvokimą apie žmogaus dvasines ligas. Jis teigia, kad kai kurie iš mūsų yra labiau linkę daryti blogį,  yra perdaug savikritiški, treti yra savimi labai patenkinti. Dievas davė žmogui galimybę “patirti” netgi mirtį. Tačiau viskas, kas susiję su žmogaus siela, yra žinoma tik Dievui.

Siela nėra veikiama nei laiko, nei erdvės. Pvz.: žmogus užmigo penkiolikai minučių, tačiau per tą laiką jis “ nukeliavo” į Ameriką ar Indiją, gyveno ten daug metų, patyrė neapsakomus džiaugsmus ar liūdesį ir pan. Ir visa tai tik per 15 min. Sielos negali paveikti niekas, netgi liga. Siela egzistavo dar prieš mums gimstant ir toliau egzistuos po mūsų mirties, kai paliks kūną. Kitas pavyzdys, padėsiantis atskirti protą nuo sielos yra šis:  žadinant jus rytinei maldai, viena jūsų dalis sako: “Kodėl nepamiegojus dar truputį?” “Bet malda yra geriau už miegą”- išgirstate antrąjį balsą. “Būtų neblogai dar pamiegoti, nes laiko yra pakankamai”,-vėl teigia pirmasis balsas. Ir taip jumyse kaunasi du vidiniai balsai. Pirmasis sako: “miegok”, o antrasis sako: “kelkis !” Pirmasis yra protas, o antrasis - širdis, arba jūsų vidinis AŠ.

Tokiose situacijose reikalingas apsisprendimas. Ir tik tuo atveju, jeigu mes turime IMAN’ą (tikėjimą), mes galime pasiekti proto pergalę prieš kūną. Tačiau tai nereiškia, kad protas visada gali nugalėti kūno troškimus, ir kad musulmonas niekada neklysta. Islamas yra gailestingumo religija, tikėjimas pagrįstas gyvenimo realybe. Dievas nesutvėrė žmogaus būti angelu, velniu ar kokiu gyvūnu. Angelai buvo sukurti tam, kad klausytų Dievo ir garbintų jį, o velniai tam, kad neklausytų ir nusidėtų. Gyvūnai vadovaujasi ne protu, bet instinktais. Tai reiškia, kad jie neturi paklusti dieviškiems įsakymams ir nėra atsakingi už savo veiksmus. Žmogus nepriklauso jokiai iš šių kategorijų. Tai kas gi mes esame? Kas yra ŽMOGUS

Kiekvienas žmogus yra unikalus kūrinys, turintis angeliškąjį, šėtoniškąjį, bei gyvūniškąjį pradus. Angeliškos savybės pasireiškia tuomet, kai žmogus nuoširdžiai garbina Dievą. Tokie žmonės yra tarsi angelai:

“Kurie paklusta Dievui viskame, ką Jis įsako, ir daro tai, ką yra liepiami daryti.”  (66:6)

Tačiau jeigu žmogus rodo panieką Kūrėjui arba tiki  daugiau negu į vieną Dievą, tai jis yra neigiamų jėgų įtakoje. Toks žmogus įpykęs gali elgtis kaip laukinis žvėris. Žmogus, nesugebantis valdyti savo seksualinių instinktų, yra visiškai užvaldomas gyvūniškųjų instinktų (t.y. jis elgiasi kaip gyvulys). Tačiau Dievas davė žmogui galią atskirti gėrį nuo blogio. Ir jeigu stiprios valios dėka žmogui pavyksta atsilaikyti prieš blogį, jis pajus amžinąją palaimą.

Žmogaus prigimtis trokšta laisvės. Religija privalo šią laisvę pažaboti. Be religinių apribojimų mes prarastumėme vertybių kontrolę, o tai būtų labai didelė žala visuomenei. Žmonės taptų pamišėliais, t.y. tokiais, kurie turi visiškai nevaldomą laisvę.

Žmonės yra nuolatos gundomi to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Pavyzdžiui: beklausydami šmeižikiško pobūdžio kalbų arba patys apkalbinėdami, žmonės gali jaustis pranašesni už tą, kurio silpnybės yra aptariamos. Žmones gali būti gundomi nedoru būdu užsidirbti pinigų arba būti neištikimu savo partneriui, nusirašinėti ar kitaip sukčiauti egzaminų metu ir t.t. Tačiau, gerai pagalvojus, tokia laisvė nežada nieko gero, nes vėliau reikės atsakyti už savo darbus. Įsivaizduokite, kad jums pasiūlo labai pelningą vienerių metų kontraktą, kurio metu jūs galėsite gyventi kokioje Jūs panorėsite šalyje, turėsite kiek tik norite meilužių ir kitokių malonumų. Tačiau, metams pasibaigus, jūs būsite pakartas. Turbūt iš karto sutiksite, kad už metus trunkantį malonumą būtų neverta aukoti savo gyvybės. Tuo labiau, kad už tai reikės kentėti ir po mirties. Juk kančios nepasibaigs tą pačią akimirką, kai jūs būsite pakartas. Tačiau turbūt nerasime pasaulyje žmogaus, kuris nebūtų nusidėjęs ir džiaugęsis savo nuodėme bent kartą gyvenime. Mažiausia iš nuodėmių yra tingėjimas atsikelti rytmetinei maldai. Atlikti pareigą dažniausiai yra sunku, tačiau koks pasitenkinimas yra juntamas širdyje tą pareigą atlikus! 

Nuodėmės malonumai gali užsimiršti, tačiau bausmė išlieka. Taipogi užsimiršta ir sunkumai, iškylantys atliekant pareigą, tačiau atlygis yra visada su mumis.

Kokios gi pasekmės mūsų laukia už tuos malonumus bei kančias? Giliai savo širdyje mes visuomet atgailaujame ir norime sugrįžti  į Dievo kelią, tačiau tai vis atidėliojame. Štai kad ir aš: visą laiką maniau, kad atgailauti pradėsiu po kelionės į Meką, tačiau nors į Meką vykstu reguliariai, atgailauti dar nepradėjau. Tai nereiškia, kad visą savo gyvenimą aš praleidau nuodėmėje. Tai tik rodo, kad žmogus vis tik trokšta gyventi dorai, tačiau vis atidėlioja tai, galvodamas, kad dar turi daugybę laiko, kol galiausiai numiršta. Aš pats asmeniškai du kartus vos nemiriau ir tai mane privertė gailėtis kiekvienos minutės, kada aš nepaklusau Dievui. Šis atgailos jausmas kankino mane ištisus du mėnesius ir nuo to laiko aš tapau doru žmogumi. Tačiau vėliau vėl pasidaviau gyvenimo malonumams ir užmiršau mirtį.

            Mes visi užmirštame mirtį. Netgi, matydami laidotuvių procesiją, nesusimąstome, kad vieną dieną mirsime. Mums atrodo, kad miršta tik aplinkiniai, tačiau giliai širdyje žinome, kad vieną dieną mirsime ir mes. Kad ir kiek metų žmogus pragyventų, jis vis tiek mirs. Tad kodėl gi mes, tai suvokdami, nesiruošiame mirčiai iš anksto. Juk žmogus, ketinantis keliauti, pradeda ruoštis kelionei jau nuo pat pirmosios dienos, kai kelionė buvo sumanyta. Todėl mirtį pranašaujančio angelo šauksmas ir kvietimas negali būti atidėtas vėlesniam laikui ar visiškai ignoruojamas. Niekas nežino, kada šis angelas atvyks, kaip ir niekas nežino, kokia mirtis yra iš tikrųjų. 

Žmogaus gyvenimas gali būti padalintas į du etapus: pirmas etapas yra embrionas motinos įsčiose. Po to seka gyvenimas šiame pasaulyje, po kurio eina BARZCH etapas (periodas tarp mirties ir prisikėlimo). Galiausiai yra amžinasis gyvenimas. Kiekvieno žmogaus gyvenimo etapas yra glaudžiai susijęs vienas su kitu ir atatinkamai ilgesnis vienas už kitą. Kai kūdikis gyvena motinos įsčiose, jam atrodo, kad tai ir yra visas pasaulis. Jam atrodo, kad, palikus motinos įsčias, jo laukia mirtis. Jeigu motinos įsčiose yra dvynukai, tai, pirmajam palikus įsčias, antrasis, matydamas pranykstančią placentą, galėtų manyti, kad jo brolis mirė. Taip yra ir motinai, kuri laidoja savo sūnų ir užkasa jo kūną į žemę. Žmogaus kūnas tarsi ta placenta, tarsi nešvarūs marškiniai, kuriuos reikia nusimesti, kai jie jau nebereikalingi. Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra tik laikinoji kelionės vieta. Tai tarsi kajutė to asmens, kuris keliauja laivu į JAV. Juk tas žmogus nesivargins remontuoti ir dažyti šios kajutės, žinodamas, kad greitai kelionė pasibaigs. 

Štai kitas pavyzdys: JAV sumanė išbandyti atominį ginklą vienoje iš Ramiojo vandenyno salelių, kurioje gyveno keli šimtai žvejų. Jiems buvo pasiūlyta išsikelti gyventi į kitą šalį. Kai kurie iš jų taip ir padarė. Kiti laukė iki paskutinės dienos, o dar kiti manė, kad visa tai-pokštas ir kad jokios JAV neegzistuoja. Kol vieną dieną viskas išlėkė į orą. Tai dar kartą parodo, kad žmonės skitingai vertina gyvenimą. Tikintieji ruošiasi amžinajam gyvenimui, atgailaudami ir paklusdami Dievui. Jie gali būti palyginti su ta žvejų grupele, kurie susidėjo savo daiktus ir išvyko iš salos. Tačiau tie tikintieji, kurie nepaklūsta Dievui ir ignoruoja jo įsakymus, yra tarsi antroji žvejų grupelė, kurie nekreipia dėmesio į artėjantį pavojų. Netikintys yra tarsi trečioji žvejų grupelė: jie atmeta religijos skelbiamą tiesą arba abejoja ja. Jie mano, kad šis pasaulis bei gyvenimas yra viena, o mirtis, jų nuomone, yra gilus sapnas. Tai nereiškia, kad Islamas reikalauja iš musulmonų atsižadėti šio pasaulio pareigų. Islamas nesako, kad vien tik tai, kas vyksta mečetėse, turėtų dominti musulmonus ir gyventi užsidarius kiaute. Atvirkščiai. Islamas nori, kad musulmonai taptų civilizuotų žmonių pavyzdžiu, kuriems sekasi gyvenime bei moksle. Jis nurodo, kaip kiekvienas musulmonas privalo rūpintis savo kūnu, valgyti sveiką maistą ir gyventi subalansuotą gyvenimą. Islamas pataria musulmonams nepersidirbti, džiaugtis gyvenimu ir ilsėtis tose ribose, kurios nepažeidžia Islamo normų. Jis reikalauja, kad kiekvienas musulmonas rūpintųsi savo šeima ir visuomene, kurioje jis gyvena. Musulmonas turi tikėti vienu Dievu ir jam paklusti. Jis turi išlikti ištikimas savo religijai ir neleisti įsiviešpatauti politeizmui. Musulmonas turi priklausyti nuo Dievo, o ne nuo materialiųjų vertybių. Ir vieninteliu jo gyvenimo tikslu turi būti  tai, kas yra priimtina Dievui. 

Kas yra Islamas?

Kartą aš savo mokinių paklausiau: “Jeigu užsienietis paprašytų Jūsų per valandą papasakoti apie Islamą, ką jūs sakytumėte?” Štai ką jie atsakė: “Tai neįmanoma. Jam tektų suprasti apie vienatinį Dievą, Šv. Korano komentarus, jam tektų mokytis skaityti Šv. Koraną, šiek tiek pastudijuoti HADITH (Pranašo Mohammed'o mokymus), Islamo įstatymų sistemą”.

Tačiau aš pasakiau: “Šlovė Dievui ! Įsivaizduokite paprastą nemokytą beduiną, kuris atėjo pas mūsų Pranašą ir išmoko labai daug apie Islamą prabūvės su juo tik vieną dieną. O po to jis ėjo ir nešė Islamo žinią savo tautiečiams ir tapo jų mokytoju ir dvasiniu vadovu. Ar atsimenate mūsų Pranašą, aiškinantį apie religiją trimis paprastais sakiniais. Jis kalbėjo apie IMAN’ą (tikėjimą), ISLAMĄ (religiją) ir IHSAN’ą (žmogaus santykių su Dievu realizaciją). Tad kodėl gi mes negalime paaiškinti savo religijos per valandą?” 

Tad kas gi yra Islamas ir kaip tampama musulmonu? Kiekvienas įsitikinimas, nesvarbu teisingas ar klaidingas, kiekviena visuomenė, gera ar bloga, ir kiekviena politinė partija, nesvarbu ar jos ketinimai dori ar ne, turi savo tikslą, kurį vykdo savo veikla. Siekiant tikslo, savo principus ir nuostatas jie surašo į tam tikrą “konstituciją”, kad organizacijos nariai ir pasekėjai galėtų jais naudotis. Ir kiekvienas, norintis tapti tos organizacijos nariu, turi išstudijuoti šiuos principus. Jeigu, tai padaręs, asmuo jaučia, kad šie patenkina jo sąmonę bei pasąmonę, ir tiki jais, tuomet jis jau yra apsisprendęs tapti bendruomenės nariu. Viskas, kas jam belieka daryti, tai paklusti “konstitucijos” įstatymams ir mokėti nario mokestį. Jis turi įrodyti savo pasišventimą organizacijos principams. t.y. jis turi nuolat prisiminti juos ir jų nepažeidinėti.

Taigi galime padaryti išvadą, kad, priklausant tam tikrai bendruomenei, reikia: 

*        žinoti tos bendruomenės sistemą,

*        tikėti jos principais,

*        būti ištikimam ir nuostatoms,

*        savo kasdieniniame gyvenime elgtis pagal tuos principus ir nuostatas.

Taip yra ir su Islamu. Kiekvienas, norintis priimti Islamą, privalo iš pat pradžių besąlygiškai paklusti jo principams ir nuostatoms. Principai, kuriuos jis turėtų priimti, yra šie:

*        Šis materialusis pasaulis nėra žmogaus egzistencijos pabaiga ir gyvenimas šiame pasaulyje yra tik amžinojo gyvenimo dalelė;

*        Žmogaus siela egzistavo dar prieš jam gimstant ir egzistuos po jo mirties; Žmogus pats savęs nesukūrė, bet buvo sukurtas dar prieš jam suvokiant apie gyvenimą šiame pasaulyje;

*        Negyvieji objektai, kurie supa jį, negalėjo jo sukurti, nes jis yra pati save suvokianti būtybė, o jie-ne;

*        Viskas iš nieko šioje visatoje buvo sukurta Galingojo Dievo;

*        Dievas yra vienintelis, kuris duoda žmogui gyvenimą ir skiria mirtį. Tai Jo dėka viskas buvo sukurta. Ir jeigu Jis panorės, tai ir sunaikins tai, ką sukūrė;

*        Galingasis Dievas nepanašus nė į vieną iš savo kūrinių. Jis egzistavo prieš visą tai, ką yra sukūręs, Jis yra amžinas ir Jo žinios neribotos;

*        Jis neabejotinai teisingas;

*        Tai Jo dėka buvo sukurti Gamtos dėsniai;

*        Prieš kurdamas, Dievas labai tiksliai viską apskaičiavo. Štai kodėl viskas, ką mes matome (gyvūnus, augalus, negyvąją gamtą) yra aiškiai apibūdinami ir turi ribas, skiriančias juos;

*        Žmogui buvo duotas intelektas tam, kad galėtų atsakyti į jam kylančius klausimus bei teisingai esant reikalui, atlikti pasirinkimą;

*        Dievas sukūrė amžinąjį gyvenimą, todėl dorieji bus apdovanoti Rojumi, o nedorieji bus nubausti kančiomis Pragare.

Šis Dievas yra vienintelis. Jis turi būti garbinamas su nuoširdumu bei tyrumu širdyje. Visi materialūs daiktai, kuriuos mes matome, buvo sukurti Jo. Taipogi yra tokių objektų, kurių mes nematome, tačiau jie taip pat buvo sukurti Dievo. (pvz.: angelai sukurti gėrio vardan; velniai, kurie yra kupini blogio jėgų; džinai, tarp kurių yra ir gerų ir blogų). Iš žmonių tarpo yra Dievo išrinktieji, kuriems buvo atskleista Dieviškoji Tiesa, ir tie žmonės yra Pranašai. Dieviškoji Tiesa yra Korane. Koranas išlieka labai ilgą laiką. O Dievo išrinktasis Pranašas buvo Muhamedas bin Abdullah(ramybė Jam)-arabas iš Kuraiši giminės. Po jo nebuvo jokio kito pranašo.

Šv. Korane yra visi Islamo reikalavimai. Tas, kuris patiki, kad visa tai yra tiesiogiai duota žmonėms nuo Dievo, tampa musulmonu. Tačiau yra priimta, kad musulmonu tampa tas, kuris ištaria 2 teiginius: “Aš liudiju, kad nėra jokio kito Dievo išskyrus Allahą ir Muhamedas yra Jo Pranašas”. Ištarus šiuos žodžius, asmuo yra laikomas musulmonu, jam yra suteikiamos visos musulmonų teisės ir pareigos, kurių jis turi laikytis ir vykdyti. Šios pareigos yra Dievo garbinimo forma. Jų yra keturios, kurias atlikti yra gana lengva, nes jos nereikalauja daug pastangų:

1        Musulmonas turi melstis 2 RAKA’tus ryte, kurių metu jis bendrauja su Viešpačiu. Jis prašo Dievo jo malonės ir atgailauja už nuodėmes. Prieš meldžiantis kiekvienas musulmonas turi apsiprausti (VUDU): jis prausia veidą, rankas, kojas, arba maudosi, jeigu yra susiteršęs.

Neskaitant rytmetinės maldos, kiekvienas musulmonas turi melstis dar 4 kartus per dieną: 4 RAKA’tus vidurdienį, 4 RAKA’tus popietę, 3 RAKA’tus saulei leidžiantis ir 4 RAKA’tus naktį.

Šios maldos yra privalomos. Jos visos, kartu sudėjus, užtruks ne ilgiau kaip pusę valandos per dieną. Šios maldos gali būti atliekamos   bet kur. Ir maldai nereikia jokio tarpininko, nes musulmonas meldžiasi tiesiogiai savo Dievui.

2        Vieną karta metuose tam tikrą mėnesį, musulmonas privalo pasninkauti. Tai - Ramadano mėnuo. Pusryčiai yra valgomi prieš auštant, pietūs – saulei nusileidus, o visą dieną musulmonai nevalgo, negeria ir nesimyli. Ramadanas tai mėnuo, kurio metu kiekvienas musulmonas apvalo savo sielą bei kūną. Tai mėnuo, kurio metu ypač reikia daryti žmonėms gerą, būti kilniu, dosniu.

3        Kiekvienas musulmonas turi atiduoti 2,5% savo turto vargšams. Ši finansinė pagalba yra labai reikalinga vargingiems, ligoniams, skurstantiems. Tai sumažina skurdą ir užtikrina socialinį saugumą.

4        Musulmonams Islamas liepia periodiškai rinktis draugėn. Jie renkasi kartu 5 kartus per dieną maldoms. Tuo metu jiems neturi būti trukdoma Tie, kurie praleidžia maldas susirinkimą, gali melstis namie, bet jie neteks džiaugsmo, kurį teikia bendra malda.

Taip pat yra penktadieninės pamaldos (DŽUMA). Jos tęsiasi trumpiau nei valandą ir yra privalomos visiems musulmonams vyrams.

Be to, yra dvi metinės šventės “YD” (EID). Dalyvavimas šiose pamaldose nėra būtinas, jos trunka trumpiau nei valandą.

Galiausiai yra metinis pasaulio musulmonų susirinkimas Mekoje. Jis yra vadinamas HADŽ. Šis susirinkimas skatina dvasinį, fizinį bei intelektualinį tobulėjimą. Kiekvienas musulmonas tai privalo atlikti bent kartą gyvenime, jeigu tik išgali.

Tai štai kokios yra pareigos, kurias turi atlikti kiekvienas musulmonas. Susilaikymas nuo tam tikro elgesio irgi yra laikomas dorybe, Dievo garbinimo forma. Pvz.: susilaikymas nuo žudymo, kišimosi į kitų žmonių reikalus, agresyvaus elgesio, toksikacijos, galinčios pakenkti smegenis, neištikimybės, lupikininkavimo, melavimo, išdavystės, karinės tarnybos vengimo, neteisingos priesaikos, nepaklusnumo tėvams ir pan. Tačiau Dievas yra atlaidus tam, kas gailisi ir meldžia atleidimo. O tie musulmonai, kurie neatgailauja, yra laikomi atskalūnais ir bus nubausti tolimesniame gyvenime. Tačiau netgi ir ši bausmė bus daug lengvesnė už tą, kurią gaus netikintieji.

Toks musulmonas, kuris atsisako pripažinti Islamo tikėjimo dogmas, atmeta savo, kaip musulmono, pareigas ir neigia bent menkiausią teiginį iš Šv. Korano, bus traktuojamas kaip Islamo išdavikas ir atskalūnas. Islamo požiūriu ir supratimu, išdavystė yra didžiausia nuodėmė. Šis tikėjimas turi būti priimamas visas ir netgi menkiausio fakto ar teiginio neigimas yra laikomas viso tikėjimo neigimu. Todėl tas, kuris priima 99% tikėjimo, tačiau neigia 1%, yra laikomas netikinčiu.

Jums gali tekti sutikti musulmonų, kurie yra netikintys. Jie gali būti palyginti su tais, kurie įstoja į kokią nors sąjungą ar politinę partiją, moka nario mokestį, daro tai, kas jam priklauso, tačiau netiki šios partijos skelbiamomis idėjomis ar tiesomis. Toks žmogus įstojo į partiją tik tam, kad pasižiūrėtu, kas dedasi jos viduje. Todėl tokie musulmonai yra veidmainiai. Veidmainystė yra suvokiama kaip netikėjimo slėpimas. Pranašas Muhamedas, ramybė Jam, sakydavo, kad veidmainystė gali atpažįstamai pasireikšti trimis būdais: netesint pažado, meluojant bei išduodant kito žmogaus pasitikėjimą tavimi. Veidmainis atlieka savo religines pareigas, tačiau giliai širdyje jis dvejoja, nėra rimtai apsisprendęs dėl savo tikėjimo.Toks žmogus kitų žmonių gali būti laikomas musulmonu, tačiau Dievas, žinodamas kas yra to žmogaus širdyje, niekada nepripažins ji esant musulmonu.

       Taigi pagrindiniai Islamo tikėjimo principai yra:

*        Tikėjimas angelais;

*        Tikėjimas likimu;

*        Savo tikėjimo išreiškimas žodžiais;

*        Privalomų maldų atlikimas;

*        Pasninkavimas Ramadano mėnesį;

*        Išmaldos davimas;

*        Piligrimystė į Meką bent kartą gyvenime, jeigu tai musulmonas išgali;

*        Susilaikymas nuo visko, kas yra musulmonams draudžiama;

Tikinčiajam musulmonui labai svarbu laikytis IMAN’o, nes tai garantuoja džiaugsmą, dvasinį atpildą ir pasitenkinimą.

Pranašas Muhamedas tikrą musulmoną apibūdino taip: “Jis garbina Dievą taip, tarsi jis Jį matytų.” Tai reiškia, jog mes turime elgtis taip, tarsi Dievas visuomet yra šalia mūsų. Štai todėl Islamo esmė - būti dievobaimingu visuose savo veiksmuose, kad ir kokie jie bebūtų. Dievas stebi mus ir žino kiekvieną mūsų žingsnį. Štai kodėl kiekvienas, kuris tiki Dievu, turi paklusti Jo nurodymams, žinodamas, kad Dievas visada yra šalia. Asmuo, kuris yra tvirtas savo tikėjime, dėl pagalbos nesikreips niekus kitur, tik į Dievą, nes žino, kad tik Jis gali jam padėti. Ir nusidėjusiam asmeniui, prašant atleidimo, Dievas visuomet atleis.

 
Atgal