اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

Straipsnis paimtas iš svetainės: www.soundvision.com

Vertė: Jolita Meškauskaitė

Istorija mena, kuomet musulmonų ir krikščionių tarpusavio santykiai buvo ne tik nusėti krauju ir neapykanta, kaip kad šiomis dienomis, tačiau patyrė ir gerus laikus. Tiek iš musulmonų, tiek iš krikščionių pusės būta visko: tolerancijos, pagarbos ir bendradarbiavimo vienu metu, žudynių, neapykantos bei riaušių kitu metu. Todėl, mūsų nuomone, yra verta pakalbėti apie visus svarbius musulmonų-krikščionių tarpusavio santykių istorinius faktus.

GEROJI MUSULMONŲ IR KRIKŠČIONIŲ SANTYKIŲ PUSĖ

1. Habaša ir Negus

Negus buvo krikščionių karalius, kuris savo mieste suteikė pagalbą bei prieglobstį persekiojamam Pranašui Muhamedui (saaw) ir jo pirmiesiems pasekėjams, kuomet jie, spaudžiant tuometiniams Mekos gyventojams, kentėjo badą ir kankinimus. Tuometinė Habaša, kurioje prisiglaudė musulmonai, yra šių dienų Etiopija. Pranašas Muhamedas (saaw) atsiliepė apie Habašos karalių Negų sakydamas: “Karalius valdo šią šalį labai teisingai, ir tai yra tiesos žemė”.

Habašos krikščionys priėmė musulmonus ir užtikrino jų saugumą, ir abi pusės gyveno taikoj. Tačiau, ši taika nepatiko Mekos gyventojams. Jie nenorėjo, kad Islamas plistų ir klestėtų, todėl sugalvojo piktą kėslą. Jie pasiuntė pasiuntinius su dovanomis pas karalių Negų, norėdami įkalbėti jį parsiųsti musulmonus atgal į Meką. Pasiuntiniai apjuodino musulmonus sakydami, jog šie (musulmonai) įžeidė ne tik tuometinių Mekos gyventojų tikėjimą, bet ir Krikščionybę. Bet kuris kitas karalius paprasčiausiai būtų priėmęs visą šį melą už tiesą ir išvaręs musulmonus iš savo valdomo miesto, tačiau Negus to nepadarė. Jis įsakė mieste apsistojusios musulmonų bendruomenės lyderiui pasirodyti jo teisme ir paaiškinti Islamo poziciją.

Kalbėti teisme buvo pasirinktas Jafar ibn Abu Talib, Pranašo Muhamedo (saaw) pusbrolis, kuris ne tik paaiškino Islamo žinią, bet taipogi papasakojo su kokiais persekiojimais susidūrė tie žmonės, kurie priėmė šią islamo žinią kaip tiesą. Karalius Negus paprašė jo pacituoti kokią nors ają iš Šv.Korano. Jafar ibn Abu Talib mintinai padeklamavo 19-tos Šv.Korano Suros (Surah Maryam) pirmąsias eilutes. Karalius Negus įdėmiai klausėsi šių Šv.Korano eilių ir besiklausydamas jis taip verkė, kad net jo barzda sušlapo.  Kada Jafar baigė deklamuoti ajas, karalius Negus štai ką pasakė: “Tikrai, šis apreiškimas apie Jėzų yra kilęs iš to paties šaltinio”.  Ir tada jis tarė tiems dviems pasiuntiniams iš Mekos: “Vardan Dievo, aš jums negaliu išduoti šių žmonių”.

Tačiau Mekos gyventojai nenorėjo taip lengvai pasiduoti, todėl jie, žinodami, kad musulmonų ir krikščionių požiūriai į Jėzų nesutampa, paprašė, kad karalius pasidomėtų tuo, ką Islamas sako apie Jėzų. Jafar, nesistengdamas nuslėpti tiesos, atsakė paprastai, aiškiai ir tiesiai Šv.Korano ajomis:

''Jis (Jėzus) yra Dievo tarnas ir Jo pasiuntinys, Dievo siųsta dvasia ir žodis, kurį įgyvendino per Nekaltąją Mariją.''

Išgirdęs šiuos žodžius, karalius Negus pasilenkė, pakėlė nuo žemės šiaudą ir tarė: '‘Vardan Dievo, Jėzus iš tiesų nebuvo nė kiek ne daugiau (už šį šiaudą), ką jūs pasakėte apie." Jis grąžino visas Mekos pasiuntinių dovanas ir pasakė, jog nėra pratęs imti kyšius. Musulmonai pasiliks jo žemėje ir jiems bus suteikta visokeriopa globa bei užtikrintas jų saugumas.

2. Umar ibn al-Khattab ir Jeruzalė

Jeruzalė ir visa ją supanti teritorija buvo ir tebėra šventa žemė tiek musulmonams, tiek žydams, tiek ir krikščionims.  Musulmonai ėmė valdyti šioje teritorijoje esančias žemes dar Kalifo Umar ibn al-Khattab (radiallahu anhu) laikais. Musulmonams šis laikas yra labai įsimintinas. Istorija prasideda tuo, kai kalifas Umar su savo tarnu atvyko į Jeruzalę ir ten apsistojo. Vieną kartą krikščionys paprašė Umar'o melstis bažnyčioje (nes tuo metu mečečių dar nebuvo), tačiau Umar'as nesutiko bijodamas, jog ateityje musulmonai tuo pasinaudos, užims bažnyčią ir vietoj jos pasistatys mečetę. Praėjus kiek laiko, krikščionys davė jam Prisikėlimo bažnyčios raktą musulmonams, kad tie pasirūpintų jos saugumu. Taigi, ir šiandieną tas raktas tebėra musulmonų globoje, kaip tarpusavio pasitikėjimo simbolis.

3. Saladin ir kryžiuočiai

Saladin judėjimas kilo kaip pasipriešinimas į siaubingą kryžiuočių priespaudą 11-tame amžiuje. Sultono Salah el Deen Ayyubi kariuomenė galutinai išlaisvino šias žemes iš kryžiuočių priespaudos 1187 metais. Atvykęs į Jeruzalę sultonas Salah el Deen Ayyubi atsilygino geru tiems krikščionims, kurie padėjo musulmonams tuo metu, kai šie kentėjo nuo kryžiuočių. Kaip bebūtų keista, Salah el Deen Ayyubi taipogi draugiškai elgėsi ir su kryžiuočiais, bei stengėsi musulmonai ir ne musulmonai tarpusavyje gyventų taikoje bei sutarime.

Yra žinoma viena istorija, pasakojanti apie musulmonus karius, kurie ruošėsi pulti krikščionių tvirtovę. Šioje tvirtovėje buvo prisiglaudę daug krikščionių, kurių tarpe buvo jauna pora įsimylėjėlių, besiruošiančių tuoktis. Tuo metu Salah el Deen Ayyubi vadovavo musulmonų armijai. Išgirdęs apie tvirtovėje esančią įsimylėjėlių porą, kuri ketina kelti vestuves, jis įsakė kariams neatakuoti pilies, kad pora galėtų mėgautis taika ir ramybe. Už tokį Salah el Deen Ayyubi pagarbos vertą poelgį nuotakos mama norėjusi atsidėkoti ir išsiuntė jam ir jo armijai pilnus padėklus maisto.

Ir iš tiesų, ilgiausiai taika ir teisybė viešpatavo Jeruzalėje tuomet, kai ją valdė musulmonai.

 

BLOGOJI MUSULMONŲ IR KRIKŠČIONIŲ SANTYKIŲ PUSĖ

1. Kryžiuočiai

Viduramžiais (1095 - 1291) klestint kryžiuočių žygiams į tolimus kraštus, visa Šventoji Žemė, su joje gyvenančiais musulmonais, krikščionimis bei žydais, buvo užpulta Europos kryžiuočių. Yra žinoma, jog kryžiuočiai čia nužudė apie 200,000 nekaltų taikų gyventojų. Pagrindinis jų tikslas buvo atimti žemę iš musulmonų. Pasak kai kurių Islamo mokslininkų, tai buvo pati Vakarietiškų stereotipų apie musulmonus formavimosi pradžia. Nors kryžiuočių laikai jau seniai praėjo, tais laikais susiformavę stereotipai žiniasklaidos dirvoje puikiai klesti ir šiandien. Musulmonai yra vaizduojami kaip kraujo ištroškę, žiaurūs, neišsilavinę žudikai. Tokio požiūrio propaganda labai paveikė musulmonų bendruomenę ne tik vietinių, bet ir pasauliniu mastu. Musulmonai, draugiškai gyvendami kaimynystėje su krikščionimis bei kitas religijas išpažįstančiaisiais, vis tik yra laikomi menkesniais, iš jų yra tyčiojamasi, jie yra žeminami. Tokia diskriminacija kartais pasireiškia įžeidinėjimais žodžių bei fiziniu smurtu.

Tačiau, iš ankstyvo musulmonų ir kryžiuočių sandūrio galime surasti ir teigiamų aspektų. Vienas iš tokių būtų kultūrų apsikeitimas žiniomis. Musulmonų dėka krikščionims tapo prieinami Aristotelio, Avicenos (Ibn Sina) bei kitų mokslininkų veikalai, o musulmonai savo ruožtu perėmė krikščioniškąją patirtį įvairiose mokslo srityse.

2. Musulmonų bei krikščionių valdoma Ispanija

Dauguma musulmonų su pasididžiavimu žvelgia atgal į tuos laikus, kuomet Ispanija buvo valdoma musulmonų. Tačiau žydai šį laikotarpį irgi laiko savo "aukso amžiumi". 

Musulmoniškojo pasaulio dalimi Ispanija tapo 8-tojo amžiaus pradžioje. Būdama musulmonų rankose, Ispanija tapo civilizacijos centru. Nors daugelis vietinių ispanų priėmė Islamą, vis tik krikščionims ir žydams buvo leidžiama nevaržomai išpažinti savo religiją. Musulmonai gerbė jų religiją bei religines institucijas, ko pasekoje Europoje užgimė pirmoji tikra kosmopolitinė kultūra. Krikščionys studijavo kartu su musulmonais mokslininkais iki tokio laipsnio, jog 854 metais krikščionis, vardu Alvaro iš Kordobos skundėsi, neva studentai krikščionys pradėjo pamiršti jų pačių kultūrą bei religiją. Taip nutiko dėl to, jog musulmonai ir krikščionys gyveno draugėje, neatsiskyrę kiekvienas savo kvartaluose, bendradarbiavo ir dalinosi kasdieninio gyvenimo džiaugsmais. Būtent šiuo istorijos periodų Aristotelio fizikos bei istorijos darbai buvo išversti iš graikų į arabų kalbą. Istorikai sutaria, jog būtent musulmonų valdomos Ispanijos metu į Europą atėjo senovės mokslininkų darbai bei išmintis.

Reikia paminėti, jog Ispanijoje klestėjo ne tik musulmonai ir krikščionys, bet ir žydai, kurie tuo metu buvo engiami ir nekenčiami kitur. Čia, greta musulmonų bei krikščionių, jie ne tik gyveno saugiai ir taikiai, bet ir mokėsi bei prisidėjo prie mokslo bei kultūros plėtros. Tačiau, neilgai trukus, visam šiam draugiškam gyvenimui atėjo liūdna pabaiga.

Ispanijoje kilo kryžiuočių judėjimas, kurio pasekoje musulmonai buvo išvyti iš šio krašto, o visa šimtmečius kurta civilizacija sunaikinta. Musulmonai ir žydai buvo verčiami arba išvykti, arba priimti krikščionybę. Milijonai žmonių mirė tuomet, kai religinę toleranciją pakeitė prievarta. Žmogus, įtartas esant musulmonu, kad ir dėl tokio poelgio, kaip kad maudymasis penktadienį, buvo nužudomas.

3. Kolonizacija (nuo 1500-ųjų iki 20-ojo amžiaus pradžios)

Europiečių vykdoma kolonizacija buvo tokia galinga, jog iki 1900 metų 90.4% Afrikos tapo Europos arba Amerikos kolonijinėje valdžioje. Šis politinis ir ekonominis reiškinys prasidėjo 1500 - aisiais metais, kuomet įvairios Europos tautos “atrado”, užėmė ir nuniokojo didelį "naujojo" pasaulio plotą.

Beieškant šilko, prieskonių ir vedami noro valdyti pasaulį, Europos smalsieji keliautojai, tokie kaip Kristupas Kolumbas išplaukė į atvirus vandenis, kol galiausiai atsidūrė prie Šiaurės Amerikos krantų, ko pasekoje buvo išžudyta tūkstančiai vietinių gyventojų ir iš jų atimtos žemės.

Musulmonų valdomose žemėse kolonizatoriai sukėlė tikra chaosą, pakeisdami Islamišką mokslo sistemą krikščioniška, žudydami ir paimdami Afrikos, Pietų Azijos, bei Artimųjų Rytų vietinius gyventojus į nelaisvę, o taip pat pakeisdami vietinių gyventojų kultūrą bei papročius įvedant savąją – europietiškąją. Indijoje iki šiol yra vartojamas terminas: "brown sahib" (rudasis ponas), nurodantis į tokį žmogų, kuris yra dvasiškai kolonizuotas, jeigu taip būtų galima išsireikšti.

4. 20-ojo amžiaus pradžia. Armėnija musulmonų rankose

Tikriausiai kiekvienas armėnas krikščionis drąsiai pasakytų, jog didžiausia jų tautos tragedija buvo Pirmojo Pasaulinio karo metais, kuomet daugelis armėnų buvo išžudyta arba deportuota iš Turkijos. 1915 metais armėnai, kurie buvo Turkijos piliečiai, perėjo į krikščioniškąsias caro vadovaujamas rusų kariuomenės gretas. Tas labai nepatiko turkų armijai, kuri tai laikė išdavyste. Nors Encyclopedia Britannica pateikia skirtingą skaičių armėnų, tuo metu gyvenusių ir mirusių Otomanų Anatolijos pusiasalyje, neginčijamu lieka tas faktas, jog jų buvo nužudyta labai daug. Išlikę gyvi armėnai emigravo į Libaną, Siriją, Rusiją bei Jungtines Amerikos Valstijas.

5. Dabartiniai musulmonų ir krikščionių santykiai

70% viso pasaulio pabėgėlių sudaro musulmonai. Šis pabėgėlių skaičius liudija, jog daugelyje pasaulio vietų vyksta musulmonams nepalankūs įvykiai. Štai, kad ir JAV, besilaikanti "vieno pasaulio centro" užsienio politikos ir diktuojanti gyvenimą mažesnėms šalims, stato daugelį islamiškų kraštų į bejėgišką situaciją.

Ši nauja kolonizacijos forma yra vykdoma per kai kuriuos musulmonus, gyvenančius islamiškose šalyse, kurie mielu noru klauso Vašingtono, kaip jų šalys turi būti valdomos, tarsi jie patys neturėtų proto apie tai pamąstyti. Tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV bei Rusija (visos Vakarų šalys, ir visos iš jų yra krikščioniškos) kontroliuoja musulmoniškąjį "trečiąjį pasaulį" per tokias institucijas, kaip Pasaulinis Bankas, Tarptautinis Pinigų Fondas bei Jungtinių Tautų Saugumo Tarnyba. Daugumai musulmonų tokia nauja kolonizacijos forma nepriimtina. Jie nemano, jog tai yra "tobulos Vakarų civilizacijos plėtra". Jiems tai greičiau asocijuojasi su dvasinėmis žudynėmis, kultūrine vergove bei ekonominiu silpnumu.

Musulmonų mažumos Varuose bei krikščionių mažumos musulmonų šalyse

Laikas nuo laiko išgirstame ar perskaitome, jog buvo išniekinta bažnyčia, ar sudeginta mečetė. Tai labai aiškus abipusės neapykantos pavyzdys. Iš tiesų musulmonai turi ginti ir užtikrinti krikščionių, gyvenančių jų šalyse saugumą laisvai praktikuoti jų religiją, kaip tai darė Pranašas Muhamedas (saaw) bei po Jo sekę kalifai. Konstitucijoje, kurią Pranašas (saaw) pasirašė Medinoje emigravęs iš Mekos, buvo užtikrintos krikščionių bei žydų teisės, o tuo pačiu ir teisė išpažinti savo religiją. Ir ši konstitucija galiojo visą laiką, kol Pranašas buvo gyvas. Paimkime kitą pavyzdį. Kuomet Umar ibn al-Khattab buvo kalifu, jis, palikdamas savo valdomą teritoriją (šių dienų Irakas), grąžino krikščionims visus iš jų surinktus mokesčius. Šie mokesčiai buvo renkami tam, jog musulmonai galėtų garantuoti ten gyvenančių krikščionių saugumą. Tačiau, musulmonams pasitraukiant ir nebegalint užtikrinti krikščionių saugumo, visi tuo tikslu surinkti mokesčiai buvo grąžinti. Lygiai taip pat ir krikščionys turėtų stengtis dėl musulmonų, ypač dėl tų, kurie gyvena krikščioniškose šalyse, nes jose klesti laisvas žodis ir žmonėms yra suteikta teisė nevaržomai išpažinti savo religiją. Tačiau, kaip bebūtu gaila, neigiamų pavyzdžių galima rasti daugiau negu gerų.

Dabartinė situacija

Kalbant apie "karą su terorizmu" galima pasakyti, jog daugelis musulmonų jaučiasi esantys silpnesniojoj pusėj. Nors JAV prezidentas Dž.Bušas teigia, jog jis gina musulmonus, o tuo pačiu, ir visą pasaulį nuo terorizmo, vis tik šioje kovoje žuvusių musulmonų skaičius liudija ką kitą. Afganistane ir Irake yra žuvę daugiau kaip 100,000 nekaltų gyventojų. Juo labiau, JAV pagalba Izraeliui rodo, jog Amerika yra ne musulmonų pusėje. Nors dar nė vienas JAV gyvenantis musulmonas nebuvo viešai apkaltintas terorizmu, vis tik viduje yra jaučiama įtampa. Neoficialiai yra šaipomasi iš Islamo, o musulmonai yra pajuokiami.

Terorizmas iš tiesų yra didelė grėsmė ir su juo turi būti kovojama, tačiau susidaro įspūdis, jog krikščioniui nusikaltėliui galioja civilinė teisė, o musulmonui - ne. Juk tokie nusikaltėliai, kaip teroristai neatstovauja savo religijos, kitaip jie nedarytų to, ką daro. Bet kuri religija draudžia smurtą.

Tačiau, nuo Rugsėjo 11-osios įvykių yra buvę ir gerų pavydžių, kuomet musulmonai ir krikščionys ėjo iš vien. Daugelis bažnyčių darė bendrus įvairių religijų atstovų susiėjimus, kurių metu užjautė nukentėjusius musulmonus. 2002 metais popiežius Jonas Paulius II paskutinį Šv.Ramadano penktadienį paragino visus katalikus pasninkauti kartu su musulmonais.

Daugelis musulmonų ir krikščionių turi labai dvejopą nuomonę apie tai, kas vyksta Irake. Nors daugelis ir prieštarauja šiam karui, vis tik yra nemažai religinių grupių, kurios šį karą remia.

Mes, Lietuvos musulmonai, meldžiamės už tai, jog viso pasaulio musulmonai ir krikščionys gyventų meilėje, santarvėje ir rodytų pagarbą vieni kitiems, nes tik taip pasaulyje įsivyraus taika ir brolybė. Amen.

 
Atgal