اعوذ باالله من الشيطن الرجيم        بسم الله الرحمن الرحيم        الحمد لله  رب العالمين .        الرحمن الرحيم .       ملك  يوم الدين .        اياك نعبد و اياك نستعين .        اهدناالصراط المستقيم .       صراط الذين  انعمت عليهم '    غيرالمغضوب عليهم  ولاالضالين
Ieškau Allah prieglobsčio nuo prakeikto šėtono. Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo. Visa šlove Allah'ui, Visatos Viešpačiui. Gailestingiausiajam, Maloningiausiajam. Teismo Dienos Valdovui. Išties, Tave viena mes garbiname, iš Tavęs mes prašome pagalbos. Išvesk mus į tiesų kelią. Į kelią tų, kuriuos apdovanojai gėrybėmis, o ne tų, kurie nusipelnė Tavo nepasitenkinimo ar paklydo.
 
 
     
 
 

Versija spausdinimui  

TIKROJI RELIGIJA

 

Straipsnį parašė: Abu Ameenah Bilal Philips

Iš anglų kalbos vertė: sesuo Daiva.

ISLAMAS

Pirmas dalykas, kuri turi žinoti ir suprasti apie Islamą yra tai, ką pats žodis “Islam” reiškia. Islamo religija yra pavadinta ne pagal žmogų, kaip pvz.: Krikščionybė pavadinta pagal Jėzų Kristų, Budizmas pagal Sotamą Buddhą, Konfucianizmas pagal Konfucijų ar Marksizmas pagal Karlą Marksą. Taipogi ir ne pagal kaimą, kaip Judaizmas pavadintas pagal Judah kaimą ar Induizmas pagal Indus. Islamas yra tikroji Allah’o religija ir kaipo tokios, jos pavadinimas atspindi pagrindini Allah’o (Dievo) religijos principą, visišką atsidavimą Dievo valiai. Arabiškai žodis “Islam” reiškia pasidavimą bei savo valios atsisakymą dėl vienintelio tikrojo Dievo verto garbinti – Allah’o, tas kuris tai atlieka vadinamas musulmonu. Žodis “Islam” potekstėje taip pat reiškia “Taika”, kas yra natūralus pilno atsidavimo Dievo valiai rezultatas. Be kita ko, tai nebuvo nauja Pranašo Muhamedo septintame amžiuje atnešta Arabijoje religija, o tiesiog tikroji Allah’o religija, perreikšta galutinėje formoje.

Islamas buvo religija duota Adomui, pirmajam žmogui ir Dievo pranašui, taip pat besantį visų Allah’o siustų žmonijai pranašu religija. Dievo religijos Islamo pavadinimas nebuvo parinktas vėlesnių kartų. Pats Allah’as jį išrinko ir paminėjo Savo paskutiniame apsireiškime žmonijai. Paskutinėje dieviško apsireiškimo knygoje, Šv.Korane Allah pareiškia:

“Šiandien Aš užbaigiau jums jūsų religiją, išpildžiau Savo malonę jums ir parinkau Islamą jums kaip jūsų religiją.” (Sura Al-Maa’idah, 5:3)

“Jeigu kuris nors trokšta kitos religijos vietoj Islamo, niekada iš jo tai nebus priimta” (Sura Aal-Imran, 3:85)

“Abraomas buvo ne judėjas ir ne krikščionis, o tikras musulmonas”. (Sura Aal-Imran, 3:67)

Niekur Biblijoje nerasi Allah sakant Pranašo Mozės žmonėms ar jų palikuonims, kad jų religija Judaizmas arba Kristaus pasekėjams, kad jų religija - Krikščionybė. Tiesą sakant, netgi jo vardas buvo ne Kristus, ir net ne Jėzus! Vardas “Kristus” kilęs iš graikiško žodžio Christos, kuris reiškia “Pateptasis”. Taip išeina, kad Kristus yra graikų vertimas iš hebrajų kalbos “Mesija”. Kita vertus, vardas Jėzus yra lotyniška hebrajų vardo Essau versija.

Paprastumo dėlei, Pranašą Esau (Ysa) vadinsiu Jėzaus vardu. Kas dėl jo religijos, tai buvo tai, į ką jis kvietė savo pasekėjus. Taip kaip ir pranašai iki jo, jis kvietė žmones atsisakyti savo ego ir pasiduoti Dievo valiai (kas ir yra Islamas) ir perspėjo visus laikytis atokiai nuo netikrų, žmonių vaizduotės sukurtų dievų.

Naujasis Testamentas sako, jog Jėzus mokė savo pasekėjus melstis: “Tavo valia, kaip žemėje taip ir danguje.”

ISLAMO ŽINIA

Turint omenyje, kad visiškas atsidavimas Allah’o valiai atspindi garbinimo prasmę pagrindinė Allah’o Dieviškosios religijos žinia yra ta, jog Islamas yra tik vieno Dievo garbinimas.  Turint omenyje, kad viskas, išskyrus Allah, visų ir visko Sukūrėją yra Jo kūrinys, galima teigti, jog pagrinde Islamas atitraukia žmogų nuo “kūrinio” garbinimo, kviesdamas garbinti tik to Kūrėją. Tik Jis vienas yra vertas būti garbinamas, nes tik Jo valia mūsų maldos būna atsakytos. Jei žmogus meldžiasi medžiui ir i jo maldas yra atsakyta, tai ne medis atsake i jo maldas, bet Allah leido prašytiems dalykams įvykti. Galima sakyti, “Tai yra savaime suprantama.”, bet žmonėms, garbinantiems medžius, gali taip neatrodyti. Panašiai, į maldas Jėzui, Budai, Krišnai ar Muhamedui , atsako ne jie, o Allah. Jėzus neliepė savo pasekėjams garbinti jį patį, o tiktai Allah. Šv. Korane sakoma:

“Ir išvysi Allah sakys: “O Jėzau, Marijos sūnau, ar tu liepei žmonėms: garbinkite mane ir mano motiną kaip dievus šalia Allah’o?” Jis atsakys: “Šlovė Tau, aš niekada nebūčiau pasakęs to, į ką neturiu jokios teisės (sakyti).”

Jis nesimeldė pats sau, o garbino tik Dievą (Allah). Šis pagrindinis principas yra įšventintas atidarančiame Šv.Korano skyrelyje, kitaip, Sura Al-Faatihah, 4 eilute:

“Tik Tave vieną mes garbiname ir tik Tavęs vieno mes prašome pagalbos.”

Kitur, paskutiniame Dievo apsireiškime, Šv.Korane Allah sako:

“Ir tavo valdovas sako: ”Kviesk mane ir aš atsakysiu i tavo (maldą).” (Sura Mu’min, 40:60)

Verta pastebėti, jog pagrindinė Islamo idėja yra ta, jog Allah ir Jo kuriniai yra pastebimai skirtingi dalykai. Allah nėra kūrinys ar jo dalis, kaip ir Jo kūrinys negali būti Jo dalis.

Tai gali atrodyti savaime suprantama, bet žmogaus garbinimas Dievo sutverimus vietoj paties Dievo yra grįstas šio supratimo ignoravimu. Tai yra tikėjimas, jog Dievo esybė yra visur: Jo kūriniuose ar buvo ir yra kai kuriuose Jo kūrinių aspektuose. Tikėjimas, kuris tarsi suteikė pasiteisinimą stabmeldystei ir yra vadinamas Dievo (Allah) garbinimu per Jo kurinius. Tačiau Islamo žinia, atnešta Allah’o pranašų yra garbinti tiktai Allah ir vengti bet kokio, tiesioginio ar netiesioginio Jo kūrinių garbinimo. Šv.Korane Allah aiškiai pasakęs:

“Nes Mes neabejotinai atsiuntėme kiekvienai tautai pranašą (su įsakymu), garbinime išvengti netikrų Dievų.” (Sura Al-Nahl, 16:36)

Jei stabmeldys yra klausiamas, kodėl jis ar ji lenkia galvą prieš žmogaus sukurtus stabus, nepakintantis atsakymas yra jog jie meldžiasi ne statulai, o Allah, kuris yra joje. Jie pareiškia, kad akmeninis stabas tiesiog yra koncentracijos taškas Allah’o esybei, o ne pats Allah! Tas, kuris priėmė Dievo buvimo Jo kuriniuose idėją, bus priverstas priimti šį stabmeldžio argumentą. Tuo metu tas, kuris supranta pagrindinį Islamo mokymą bei jo supratimus, niekada nepripažintų stabmeldžiavimo, kad ir koks jis atrodytų logiškas. Tie, kurie skelbėsi per amžius dievybe, dažnai savo pareiškimus grįsdavo klaidingu tikėjimu, jog Allah egzistuoja žmoguje. Jie paprasčiausiai turėjo tvirtinti, kad jeigu Allah, pagal jų klaidingus įsitikinimus, ir yra kiekviename iš mūsų, juose Jis yra labiau negu visuose likusiuose. Taigi, jie tvirtina, mes turime atsiduoti jų valiai ir garbinti juos kaip Dievą asmeniškai arba garbinti kaip Dievą, susikoncentravusį žmoguje.

Panašiai tie, kurie įrodinėjo dieviškumą kituose, rado derlingą dirvą tarp tų klaidingai patikėjusių, jog Dievas yra žmoguje. Žmogus, pažįstamas su pagrindine Islamo idėja bei jos supratimu, niekada, jokiu būdu nesutiktų melstis kitam mirtingajam. Dievo religijos pagrindas yra aiškus kvietimas garbinti ir melstis Sutverėjui ir atmesti bet kokią kurinių garbinimo formą. Štai Islamo idėjos reikšmė:

LIA ILAHA ILALAH (Nėra Dievo, išskyrus Allah).

Šios frazės kartojimas automatiškai priima tave į Islamą, o nuoširdus tikėjimas tuo garantuoja rojų.

Paskutinis Viešpaties pranašas žmonijai, yra pasakęs: “Bet kas, kuris sako: Nėra Dievų, išskyrus Allah" ir miršta tuo tikėdamas, bus priimtas i roju.”

Tai susideda iš atsidavimo Allah’ui kaip vieninteliam Dievui, pasidavimo Jam paklūstant Jo komandoms, bei daugiau negu vieno Dievo ir tų, kurie jiems meldžiasi, neigimu.

KLAIDINGOS RELIGIJOS ŽINIA

Pasaulyje egzistuoja daug sektų, kultų, filosofijų ir judėjimų, kiekvienas iš kurių tikina esantys tikruoju keliu į Allah. Kaip tu gali atskirti, kuris yra teisingas, ar, tarp kitko, gal visi jie yra teisingi? Metodas kuriuo naudodamasis gali rasti atsakymą yra patraukti į šalį paviršutiniškus skirtumus įvairių pareiškėjų mokymuose į absoliučią tiesą ir nustatyti pagrindinį garbinimo objektą, į kurį yra kviečiama tiesiogiai ar netiesiogiai. Visos netikros religijos turi vieną bendrą supratimą apie Allah. Jie tikina, kad visi žmonės yra dievai, ar tas, tam tikras žmogus buvo Allah, ar kad gamta yra Allah arba jog Allah yra žmogaus vaizduotės padarinys.

Galima sakyti, jog pagrindinė klaidingos religijos žinia yra tai, kad Allah gali būti garbinamas kaip kūrinio forma. Klaidingos religijos kviečia visus garbinti kurinius, pavadinant juos ar kai kuriuos kūrinių aspektus Dievu. Pvz.: pranašas Jėzus kvietė savo pasekėjus garbinti Allah, tačiau tie, kurie skelbiasi esą jo pasekėjai, šiandien kviečia žmones garbinti Jėzų, sakydami, kad jis buvo Allah!

Buddha buvo reformatorius, kuris įvedė tam tikrus humaniškus principus į Indijos religiją. Jis nesiskelbė esantis Dievu, nei jis užsiminė savo pasekėjams, kad jie paverstų jį garbinimo objektu, tačiau šiandien, dauguma budistų, sutinkamų už Indijos ribų, priėmė jį už Dievą ir lenkia galvas prieš statulas, nulipdytas pagal tai, kaip jie įsivaizduoja Buddhą.

Naudojantis garbinimo objekto nustatymo principu, klaidingos religijos tampa akivaizdžios ir jų išradingai padirbta kilmė aiški. Dievo pasakyta Šv.Korane:

"Tai, kam tu meldiesi šalia Jo yra tik vardai, kuriuos tu ir tavo tėvai sugalvojo ir kuriems Allah neskyrė jokio autoriteto: įsakymas priklauso tiktai Allah’ui"

“Jis įsakė, kad tu garbintum tiktai Jį; tai yra teisinga religija, tačiau dauguma žmonių nesupranta.” (Sura Yoosuf, 12:40)

Galima ginčytis, kad visos religijos moko gerų dalykų, tai koks skirtumas kuria sekti. Atsakymas yra paprastas: visos klaidingos religijos moko didžiausio blogio - sutvėrimų garbinimo. Sutvėrimo garbinimas yra didžiausia nuodėmė, kurią žmogus gali padaryti todėl, kad tai prieštarauja jo paties sukūrimo tikslui. Žmonės buvo sukurti garbinti vienintelį Allah, kaip Allah aiškiai pareiškęs Šv.Korane:

“As sukūriau džinus ir žmones, kad jie mane garbintų.” (Sura Zaareeyaat, 51:56)

To pasekmė, sutverimo garbinimas, kuris ir yra stabmeldystės pagrindas, yra vienintele neatleistina nuodėmė. Tas, kuris miršta šioje būsenoje, pats nulemia savo likimą po mirties. Tai yra ne nuomonė, o atskleistas faktas, Allah’o praneštas galutiniame apreiškime žmonijai:

“Iš tikrųjų Allah neatleis partnerių Jam priskyrimo, bet jis galbūt atleis (nuodėmes) mažesnes nei tai, tam kuriam Jis nori.” (Sura An-Nisaa, 4:48 ir 116)

ISLAMO UNIVERSALUMAS

Kadangi klaidingos religijos padariniai tokie rimti, tikroji Allah’o religija turi būti universaliai suprantama ir pasiekiama, neapribota jokiems žmonėms, vietoms ar laikui. Tam negali būti reikalavimų kaip krikštas, tikėjimas į žmogų kaip išsaugotoją ir t.t. tam, kad tikintysis pakliūtų į Dangų. Pagrindiniame Islamo principe ir jo supratime (savo valios atsisakymas dėl Dievo) driekiasi Islamo universalumo šaknys. Kai žmogus pradeda suprasti, jog Allah yra vienas ir atskiras nuo Jo kūrinių ir atiduoda save Allah’ui, jis tampa musulmonu kūnu ir siela, bei vertu Rojaus. Taigi bet kas, bet kuriuo metu netgi pačiame atkampiausiame pasaulio kampelyje gali tapti musulmonu, Dievo religijos Islamo pasekėju, paprasčiausiai atsisakydamas garbinti sutvėrimą bei atsisukdamas į vienintelį Dievą. Tačiau, verta atkreipti dėmesį, kad prisipažinimas ir atsidavimas Allah’ui reikalauja pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, o toks pasirinkimas suteikia atsakingumą. Kiekvienas žmogus bus paprašytas atsakyti už savo pasirinkimą ir todėl turėtų stengtis daryti gėrį bei vengti blogio. Didžiausias gėris - garbinti Allah, o didžiausias blogis - melstis Jo sutvėrimui kartu ar vietoje Allah’o. Šis faktas išreikštas Šv.Korane:

“Iš tikrųjų tie, kurie tiki, tie, kurie seka Žydų (raštus), Krikščionys ir Sabiečiai, kurie tiki į Allah ir paskutinę dieną, ir daro gerus darbus, turi savo atpildą su jų Viešpačiu; jų neužvaldys baimė nei liūdesys.” (Sura Al-Baqarah, 2:62)

“Jeigu tik jie būtų laikęsi įstatymo, Evangelijos ir visų apreiškimų, kurie buvo nusiųsti jiems jų Viešpačio, jie būtų mėgavęsi laime iš kiekvienos pusės. Ten yra tarp jų dalis einančių teisingu keliu, bet daugelis iš jų seka keliu, kuris yra blogis.” (Sura Al-Maa’idah, 5:66)

ALLAH PAŽINIMAS

Čia iškylantis klausimas yra: “Kaip galima tikėtis iš žmonių tikėti į Allah, jeigu jie turi tokius skirtingus gyvenimo būdus, visuomenes, kultūras?”. Idant žmonės būtų atsakingi už Allah’o garbinimą, jiems visiems turi būti prieinamas Allah’o pažinimas. Paskutinis apsireiškimas moko, kad visa žmonija turi Allah’o pažinimą įrašytą jų sielose, kaip pačios jų natūros dalį, su kuria jie buvo sukurti.

Suroje Al-A’raaf, 172-173 eilutėse Allah išaiškino, kad kai Jis sukūrė Adomą, Jis privertė visus Adomo palikuonis ateiti į būtį ir priėmė iš jų priesaiką, sakydamas: “Ar ne aš jūsų Viešpats?” Į tai jie atsakė: ”Mes liudijame, Tu esi mūsų Viešpats.”.

Tada Allah paaiškino, kodėl Jis privertė visą žmoniją paliudyti, jog Jis yra vienintelis tikras, vertas garbinimo Dievas. Jis tarė: ”Cia dėl visa ko, jei jūs (žmonija) Teismo dieną pasakytumėte  ”Iš tiesų, mes nieko nežinojome.”. Tai yra žmonės pasakytų, mes neturėjome mažiausio supratimo, kad Tu - Allah, buvai mūsų Dievas. Niekas mums nepasakė, kad mes turėjome garbinti tik tave vieną. Allah sako, jog tai buvo dėl visa ko, jei žmonės pasakytų :”Iš tiesų, tai mūsų protėviai, kurie sukūrė partnerius Allah’ui, mes tiktai jų palikuonys, ar Tu sunaikinsi mus už tai, ką tie melagiai pridarė?”. Taigi, kiekvienas vaikas gimsta natūraliai tikėdamas į Allah ir su įgimtu polinkiu garbinti Jį vieną (arabiškai vadinamu “Fitrah”).

Jei vaikas būtų paliktas vienas, jis melstųsi Allah’ui savo savotišku būdu, bet visi vaikai yra paveikti juos supančių aplinkybių.

Pranašas yra pranešęs, kad Allah tarė: “Aš sukūriau savo tarnus teisingoje religijoje, bet velniai (piktosios dvasios) nuklaidino juos į šalį.” Taip pat Pranašas pasakė: “Kiekvienas vaikas gimsta “Fitrah” būsenoje, tada jo tėvai padaro ji žydu ar krikščioniu, taip kaip gyvūnas pagimdo normalu palikuoni. Ar jūs esate matę nors vieną, gimusį amputuotomis galūnėmis?”

Taigi, kaip vaikas pasiduoda fizikos dėsniams, kuriuos Allah skyrė gamtai, jo siela natūraliai priima faktą, jog Allah ir yra jo viešpats bei Sukūrėjas, tačiau jo tėvai bando vaiką priversti sekti jų gyvenimo būdu ir vaikas yra nepakankamai stiprus ankstyvuose savo gyvenimo metuose atsispirti ir pasipriešinti tėvų norams. Religija, kurią vaikas priima šiuo laikotarpiu, yra nuo papročių bei auklėjimo, už kurią Allah nelieps atsiskaityti ir nenubaus jo.

Žmonių gyvenimams vystantis nuo gimimo iki mirties, jiems yra parodomi ženklai visuose žemės kampeliuose bei jų pačių sielose iki kol pasidaro aišku, kad Dievas yra tik vienas. Jei žmonės sąžiningi patys sau, jie atsisako netikrų dievų bei siekia Allah’o, šis kelias jiems bus padarytas lengvu, bet jei jie nuolatos atmeta Allah’o ženklus ir tęsia garbinti sutvėrimą, jiems bus daug sunkiau pasprukti. Pavyzdžiui, Amazonės džiunglių pietryčių regione Brazilijoje, Pietų Amerikoje, primityvus kaimas pastatė naują trobelę jų pagrindinio stabo Skwatch apgyvendinimui, kuris jiems simbolizuoja visagalį, visų kūrinių Dievą. Garbė Dievui ir kol žmonės buvo parklupę prieš tą, kurį jie laikė savo Kūrėju ir Išlaikytoju, į trobelę atsivilko murzinas, musėmis aplipęs šuo. Jaunas vyriškis laiku pažvelgė į viršų ir pamatė šunį keliant užpakalinę koją ir besišlapinant ant stabo. Pasipiktinęs jaunuolis išvijo šunį iš šventyklos, tačiau pykčiui atslūgus jis suprato, jog stabas negali būti pasaulio Viešpats. Allah turi būti kažkur kitur. Dabar jis turėjo progą elgtis pagal savo žinias ir siekti Allah’o arba toliau nesąžiningai laikytis klaidingo jų kaimo tikėjimo. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, tai buvo Allah’o ženklas jaunuoliui, turintis savyje dieviškąjį paaiškinimą, jog tai, ką jis garbino, buvo netikra.

Pranašai buvo atsiųsti kiekvienai tautai ir kaimeliui, kad palaikytų natūralų žmogaus tikėjimą į Allah bei įgimtą polinkį Jį garbinti, taip pat kaip ir įžvelgti dieviškąją tiesą kasdieniniuose Allah’o parodytuose ženkluose. Daugumoje atvejų, daugelis pranašų mokymų buvo iškraipyti, tačiau kai kurios dalys, parodančios kas yra gėris ir blogis, vis dar išliko. Pvz.: Dešimt Dievo Įsakymų Toroje (žydų Šv. Knyga), jų patvirtinimas Evangelijoje ir įstatymų prieš žmogžudystes, vagystes bei paleistuvavimą egzistavimas daugumoje visuomenių. Todėl, kiekviena siela bus priversta atsakyti už jos tikėjimą į Allah bei Islamo priėmimą; visišką atsidavimą Allah’o (Dievo) valiai.

Mes meldžiame Allah’o, tebūna Jis pagarbintas, laikyti mus tiesos kelyje į kurį Jis mus ir nukreipė, ir palaiminti mus, Jis iš tiesų yra pats Gailestingiausias. Garbė ir dėkingumas Allah’ui, pasaulių Viešpačiui, telydi taika ir tebūna palaimintas Pranašas Muhamedas, jo šeima, jo draugai bei palydovai ir tie kurie teisingai seka jų pėdomis.

 
Atgal