Vardan Allaho, Gailestingojo, Maloningojo.
1. Jis susiraukė ir nusisuko.
2. Todėl, kad prisiartino prie jo aklasis.
3. O iš kur tu žinai? Galbūt jis apsivalytų
4. arba primintų perspėjimą ir prisiminimas atneštų jam naudą.
3. O tasai, kuris mano, kad jam jau nieko nereikia,
6. jam tu skiri dėmesį,
7. nors ir ne tavo kaltė, kad jis neapsišvarina.
8. O tas, kuris ateina pas tave skubėdamas
9. ir pilnas baimės, —
10. O tu jį palieki be dėmesio.
11. O ne! Tai priminimas, –
12. ir kas panorės, prisimins jį.
13. Tai užrašyta garbinguose ritinėliuose,
14. išaukštintuos, apvalytuos
15. raštininkų rankom,
16. kilnių, nuolankių.
17. Tepražūsta žmogus! Kaip jisai netiki!
18. Iš ko Jis jį sukūrė?
19. – Iš lašo! Sukūrė jį ir suderino,
20. paskui palengvino jam kelią.
21. Paskui jį numarino ir palaidojo.
22. Paskui, kai įsigeis, Jis jį prikels.
23. Bet ne! Nevykdo jis to, ką Jisai liepė!
24. Tepažvelgia žmogus į savo maistą, –
25. kaip Mes išpylėme vandenį liūtimi,
26. paskui įskėlėme žemėje įpjovas
27. ir išauginome joje javus
28. ir vynuoges, ir maistingus augalus,
29. ir alyvuoges, ir palmes,
30. ir vešlius sodus,
31. ir vaisius, ir augalus
32. jums ir jūsų galvijams.
33. Ir kai ateis Apkurtinantysis garsas,
34. tądien, kai bėgs vyras nuo brolio
35. ir motinos, ir tėvo,
36. ir nuo žmonos, ir nuo sūnų.
37. Nes kiekvienam žmogui tada užteks savo rūpesčių.
38. Vieni veidai tądien bus švytintys,
39. besišypsantys, linksmi.
40. Na o kiti veidai tądien bus apdulkėję,
41. Padengti tamsa.
42. Šitie – netikintys nuodėmingieji.