Kuomet ateina pas tave veidmainiai, jie sako: “Mes prisiekiame, kad tu iš tiesų esi Allah pranašas”. Taip, Allah žino, kad tu esi Jo pranašas, kaip žino, jog veidmainiai yra melagiai.
Prisidengę šitokia savo priesaika tarsi skydu, jie veda žmones iš Allah kelio. Iš tiesų toks jų elgesys yra labai niekšiškas.
Taip yra todėl, kad iš pradžių jie tikėjo, o vėliau nusisuko nuo tikejimo. Jų širdys uždarytos, todėl jie nieko nebesupranta.
Kuomet žiūri į juos, jų išvaizda tau maloni, ir kai jie kalba, tu (atidžiai) klausaisi jų žodžių. Bet jie yra tokie tušti, tarsi tuščiaviduris medis, kuris negali pats stovėti. Kiekvieną garsesnį balsą jie priima tarsi pavojų. Jie yra tavo priešai, taigi, saugokis jų. Allah prakeikia juos! Kaip toli jie yra nuo Tiesos!
Ir kuomet jiems yra sakoma: “Ateikite, Allah Pranašas pasimels ir paprašys atleidimo už jus”, jie nusisuka ir tu matai, su kokiu išdidumu jie pasitraukia.
Jiems nėra jokio skirtumo, ar tu prašysi ar neprašysi atleidimo dėl jų. Allah neatleis jiems, juk Allah nuodėmingų žmonių neveda Tiesos keliu.
Jie yra tie patys kurie šaukia: “Neaukokite tiems, kurie yra su Allah Pranašu“ tol, kol galutinai išsisklado ir palieka Mediną. Bet juk tik vienam Allah priklauso visi dangaus ir žemės turtai, tačiau veidmainiai to nesupranta.
Jie sako: “Jeigu mes grįžtume į Mediną, tai garbingieji išvytų iš ten nedorėlius“. Tačiau juk visa garbė priklauso Allah, Jo Pranašui bei tikintiesiems, tik veidmainiai to nesupranta.
O jūs, kurie tikite! Lai nei jūsų turtai, nei jūsų vaikai neatitraukia jūsų nuo tikėjimo į Allah. O tie, kuriuos (paminėtieji dalykai blaško), praranda savo nenaudai.
Ir paskirkite (labdarai) iš to, ką Mes jums davėme tol, kol neužklupo jūsų mirtis ir kol dar nepradėjote šaukti: “O Viešpatie, jeigu dar suteiktum man dalelę laiko, tai aš dalinčiau išmaldas ir būčiau sąžiningųjų tarpe.“
Bet nė vienai sielai Allah neduos daugiau laiko, negu jai yra numatyta. Ir Allah gerai žinoma tai, ką jūs darote.
